Eleonora Urbelytė Mastrichte | facebook.com nuotr.
Dalijamės nuoširdžiais, ką tik išvažiavusios į Olandiją, studentės Eleonoros Urbelytės įspūdžiais apie šią šalį, Lietuvos ilgesį ir … lietuvišką savivertę. Eleonora 2013 m. baigė Kauno apskrities J. Naujalio muzikos gimnaziją ir įstojo į Mastrichto (Olandija) konservatoriją, kurioje toliau studijuos smuiko specialybę.
Laikas žaibiškai bėga ir aš už 10 dienų būsiu Lietuvoj!!! Neišsikenčiau ir nusipirkau bilietus. Prisipažinsiu, stengiuos jau nebesikelt rytais su mintim apie Lietuvą, vakarais, tebūnie… Bet būna akimirkų kai norisi prasmegt po žeme, na žinoma tuomet truputį pakeist kryptį ir iškilt kur Laisvės alėjoj. Žodis „laisvė“ kartais pasikeičia į „išsiplėšimą“ mano atveju, bet tada supranti, kad iš tiesų per daug galvoji apie save ir reikia pradėt kažką daryt, (galų gale ko aš čia atvažiavau?!). Keista, jau net nebekalbu apie bendravimą su naujais žmonėmis, kitokie jie… Ir kur ta Lietuva „randasi“ nelabai žino, o jei žino, tai galvoja, kad kalbam rusiškai. Taigi, tokios patirtys veda į įvairius apmąstymus, kitų kultūrų pažinimą, vertybių apžvalgą ir jau ne pirmą kartą lietuviškosios savivertės kilstelėjimą. Pasakysiu paprastai – Myliu ir Didžiuojuosi savo Šalimi.
Pasigendu anglų kalboje žodžių, kurie išreikštų mano jausmus. Tokių nėra. O mūsų kalba ne tik turtinga, epitetais, mielais mažybiniais žodeliais, bet ir skamba ji kaip melodija – ne kartą man taip yra sakęs kitatautis. Todėl kai prie užsieniečių tenka pakalbėt lietuviškai, aš dar labiau įsijaučiu, mėgaujuosi ir iš visos širdies noriu „papasakoti“ jiems skambiausius mūsų žodžius. O jiems gi tai tokia egzotika…
Stengiuos išmokti būti su savimi: daug skaitau, tapau, truputį pagrojinėju, žiūriu senus filmus (1960-1980), vaikštau po miestą. Kultūrinių renginių čia mažai (nėra), bet pats miestas užpildo spragą. Nusipirkau 60-tųjų lenktyninį dviratį, tai kiekvieną naktį varinėju tiesiais, suktais, požeminiais keliais išvysčius didelį greitį. Labai geras jausmas – išsikraunu. O naktį čia važinėt saugiausia – mašinų nėra, dviratininkų irgi vos pora, gatvės apšviestos ir žinoma, vieninteliai tokie pasaulyje Dviračių Keliai.
2011 metų spalio mėnesį VGTU darbuotojai tyrinėjo Olandijos dviračių takų infrastruktūrą:
O dabar truputį apie mano savišvietą. Po galais, keista ta mūsų švietimo sistema. Manęs niekas neprivertė skaityt knygų iš sąrašiuko mokslo metais, o dabar mama jau įpareigota pririnkti Venclovos, Milošo, Parulskio, Tapino raštų. Skaitinėju indų Vedas, įveikiau Laimono Tapino „Iiuzijų Mugėje“, kaifavau, studijavau, visą internetą „iškrausčiau“, šitiek meno kūrinių, pavardžių, datų, manifestų ir legendų apie Paryžiaus gyvastį. Ir džiaugiuosi! Taip pat su Ryčiu Zemkausku vaikščiojam, alchemija užsiiminėjam internete.
Na bet ir nesu aš tokia namisėda, kartais pakviečia kas nors kur nors ko nors. Bet kol kas tai nenusipelno atskiros pastraipos, nes stengiuosi rašyti gerus dalykus, bent jau apversti „aukštyn“.
Aahaa, prisiminiau, gi dirbu!
Ieškojau aš to darbelio pirmąjį savo pirmadienį (3-čiąją dieną). Perėjau gal 6 viešbučius, pasiklydau, o lauke taip karšta. Kad bent koks vėjelis prapūstų… Nuo veido nukabinus nosį grįžau namo, susiruošiau į konservatoriją. Ten irgi atiteko karščiausia klasė. Na ir po visko pėdinau namo ir praėjau tokį viešbutį… Praėjau.
Grįžau. Visai nuleidus galvą užėjau, ir aišku, viskas apsivertė. Pradėjau dirbt. Pradžia buvo sunki. Bet dabar viskas klostosi gerai, užsitarnavau savo vietą, manau tą, kurios esu verta pagal savo pastangas. Tvarkau kambarius (nemoku kalbos, todėl galiu dirbti tik aptarnaujamoje sferoje). Esu patenkinta.
Labai užsidegiau išmokti olandų kalbą. Kažkaip nesinaudojau draugais Olandais ir neprašiau, kad pamokintų žodelių, tai tik nuo vakar vakaro nusprendžiau kad kas dieną reikia išmokti bent po 4 žodžius. Hahaha, moku apie 20 šiai dienai, gal daugiau. O tas tarimas… Visai kitaip liežuvis, gomurys, gerklė juda vietomis. O tai yra vokiečių, anglų ir prancūzų miksas. Įdomu!
Laukiu mokslo metų pradžios ir kartu naujų įspūdžių, tikiuosi turėsiu laiko jais pasidalinti su jumis.
(Bus daugiau)
Reklama
Susiję straipsniai:
- E. Urbelytė. Kas mane gali įtikinti, kad gimtoji kalba – vertybė?
- Tam ir esame, kad mūsų protėvių puoselėta tėvynė ir toliau klestėtų
- V. Sinica. Kas mums ta kalba, kam mums tos pavardės?
- V.Landsbergis: Mūsų patriotizmas, jų šovinizmas?
- A. Vaškevičius. Kaip tapti lietuviu savyje?
- V.Bagdonavičius. Kultūra kaip būtiškoji duotybė žmogui
- V.Turčinavičius. Kaip istorikas, žaisdamas atviromis praeities kortomis, tampa neteisus
- Kur ir kaip lietuviams labiausiai patinka keliauti?
- V.Vaitkevičius. Kaip suvokti kultūros turtų trapumą?
- V.V.Landsbergis: Pasaulio pabaiga yra dabar
- P. Stonis. LLRA tikslas – lietuvius paversti tautine mažuma savo pačių valstybėje (video)
- T.Dirgėla. Vytautas V. Landsbergis: „Didžiausias švietimas yra namuose, prie pietų stalo“ (video)
- Vilniaus dizaino kolegijoje Lietuvos ir užsienio specialistai ieškos efektyvių sprendimų, kaip integruoti meno srities profesijų studentus į darbo rinką
- Č. Iškauskas. Atviras laiškas Kolegai (pirmadienio mintys)
- Ievą Narkutę įkvepia ir netobula Lietuva (video)
- Alytuje antrą kartą bus atverti Jotvos žemės vartai (video)
- R.Maskoliūnas apie naujausius filmus ir knygas: tyčia ar ne, bet visuomenė dažniausiai bukinama
- V. Juozapaitis. Lietuva, Tėvyne mūzų…
- M. Kundrotas. Nacionaliniai elito ypatumai (II)
- M. Kundrotas. Nacionaliniai elito ypatumai (I)
- „Mokslo sriuba“: Mokslinė informacija – už dyką? (video)
- A. Lapinskas. Dar viena Lenkijos ataka prieš Lietuvą
- I. Andrukaitienė. Tauta prasideda nuo žodžio
- J.Tamkutonis. L.Linkevičius ir lenkai
- Kūrybinės karjeros pike susikrovus daiktus ir išėjus į politiką
- P. Šidagis. Tautinės mažumos ar tautinės bendrijos Lietuvoje?
- Didžioji dalis tėvų savo vaikų ateitį sieja su užsieniu
- Paminėtas Britų kultūros dvidešimtmetis Lietuvoje
- Lietuviškai kalbantis nelietuvis – kas?
- Renginyje „Margos pievos 2013“ – roko gūsis iš Lietuvos ir Latvijos (video)
Parašykite komentarą