J.Stanaitis. Čempionatas (II) (2)

Sklandytojai su hermetiniais šalmais

Sklandytojai su hermetiniais šalmais

Čia aprašyti sklandytojo Jokūbo patirti nuotykiai Lietuvos sklandymo čempionate, kuris kiekvienais metais vyksta Pociūnų aerodrome netoli Prienų. Beveik visi įvykiai paremti tikrais faktais. Vardai išgalvoti, išskyrus, dviejų, kurių tarp mūsų jau nėra, tai Gediminas ir Antanas.

Penkta čempionato diena

Penkta čempionato dieną, oras vėl buvo „ant ribos“, panašus kaip užvakar, tik dabar dar vystėsi audros.  Sklandytojams, švelniai tariant, oras buvo ne koks, bet teisėjai, ilgai negalvodami, paskyrė maršrutą Pociūnai – Liškiava – Naujieji Valkininkai  – Pociūnai 170 km. Paskesni įvykiai parodė, kad jie buvo teisūs!

Virš Pociūnų aerodromo sklandytuvus po debesų draiskalais dar šiek tiek keldavo, bet toliau į pietų pusę nuo Alytaus, dangus atrodė labai niūrius, ir todėl kai kam skrydis, baigėsi už 28 km pasiekus Alytaus aerodromą. Jokūbas, netoli nuo Alytaus miesto susirado „nulį“ ir „tupėjo“, laukdamas oro pasikeitimo. Šalimais, sukosi dar trys sklandytuvai, kurie, karts nuo karto užkabindavo Jokūbo sklandytuvo skriejimo trajektoriją, norėdami patikrinti „ar ten stipriau kelia?“ Tarp Nemunaičio ir Merkinės vystėsi galingas audros debesis, kuris po truputį artėjo. Reikėjo kažkam rizikuoti, bet „niekas nenorėjo mirti“. Vacys pagaliau neiškentė ir nuskrido link audros. Visi, sulaikę kvapą, stebėjo, ar jam pavyks po audros debesiu „užsikabinti“? Po kiek laiko per radiją pasigirdo ramus jo balsas, „kylu, kaip su liftu“. Jokūbui, pirmą kartą, teko būti audros vole: skrido 160-180 km greičiu, o „juodoji skylė“ vis siurbė! Po keliolikos minučių pasiekė pirmą posūkio punktą (Liškiavos bažnyčia) ir tik pasiekus Naujuosius Valkininkus, pagaliau debesys baigėsi ir juos „išspjovė“ 1200 m aukštyje! Ir, čia, Jokūbas, padarė esminę klaidą – vietoj to, kad skristų tiesiai į „Pocius“, nuskrido dešiniau į Aukštadvario pusę, kur matėsi debesų draiskalai, bet jie “nedirbo”, todėl prisiėjo tūpti į pievą.

Pasižiūrėti sklandytuvo, suėjo beveik visas kaimas. Vienas žmogus šiek tiek „paėmęs“, prisistatė, kaip pasiturintis ūkininkas, mat turi kiaulę, arklį ir žmoną. Jisai visiems „paaiškino“, kad sklandytuvas nutūpė todėl, kad iš sparnų išėjo oras!? Jokūbas, nenorėjo pertraukinėti ir leido jam reikštis, tačiau, kai kažkas pasakė, kad nusileido, todėl, kad sugedo motoras, jis paaiškino, kad sklandytuve nėra variklio. Visur išieškojęs, bet taip jo ir neradęs – vyriškis, vis tiek, laikėsi savo „negali būti, kad nėra motoro, čia gi ne valtis!“ Negana to, atvairavo traktorius su penkiais plūgais ir pradėjo „aerodromą“ arti. Po kiek laiko, Jokūbui, prisiėjo paprašyti traktoristo, kad jis padarytų pertrauką „…nes nebus vietos, kur lėktuvui nutūpti!“ Pagaliau, atskrido lėktuvas ir iš jo išlipo Juozas, kurį visi vadino „Rūgpieniu“, nes jis mėgdavo sakyti: „Kai sulauksit mano metų, rūgštaus pieno nesukramtysit!“ Jis mėgdavo pasakoti anekdotus, tik visa bėda, pačioje pasakojimo pradžioje, susiimdavo už pilvo ir pradėdavo kikenti, o visi laukdavo, kada jis baigs krizenti ir papasakos dėl ko juokiasi? Kartą, Jokūbas, jam paaiškino, kad yra pasakotojų, kurie priverčia visus juoktis, o patys išlieka rimti. Tada jis susimastė, o po to nusprendė, kad greičiausiai jis toks ir yra!

Rūgpienis, neskubėdamas, surūkė cigaretę, pašnekėjo su žmonėmis, paskui įlipo į lėktuvą ir pasiruošė skrydžiui. Prieš kylant, reikėjo palaikyti sklandytuvo sparną, tai atlikti siūlėsi „pasiturintis ūkininkas“, bet jį užgožė stambus vyriškis, kuris pasakė, kad tai daryti jam jau teko. Jokūbas, apsidžiaugė ir paprašė jo paslaugos. Paskui, paėmė lėktuve esančią virvę ir vieną jos galą prikabino prie lėktuvo, kitą prie sklandytuvo, paskui į jį įlipo, prisiveržė diržus, uždarė gaubtą ir pranešė, per radiją pilotui, kad pasiruošęs kilti. Lėktuvas suriaumojo ir pradėjo greitėdamas riedėti. Jokūbas, kažkuriuo metu pajuto, kad sklandytuvą traukia į šoną, pasisuko pažiūrėti ir nustėro – vyriškis dar buvo įsikabinęs į sparną ir dabar šuoliavo! Reikėjo, kuo skubiau atsikabinti, bet tuo metu, laikantysis, užkliuvo už kauburio ir tėškėsi į žemę, paleisdamas sparną. Jokūbas, nuėmė ranką nuo kablio rankenos, išlygino sklandytuvą, ir lengviau atsikvėpė. Po keliolikos minučių skridimo, jie pasiekė aerodromą.

Jis  norėjo atsipūsti, todėl užsuko į kavinę išgerti kavos su pienu. Jam begeriant kavą, įėjo dvi moterys ir pradėjo šnekėtis apie savo vyrų sveikatą, tada jis priminė, kaip prieš metus jam operavo apendicitą.

Vyko miesto čempionatas ir būtent ore, pradėjo skaudėti šoną. Kai nusileido, dilgtelėjimas sustipėjo, bet jis save guodė „ai, praeis“. Po kelių valandų pradėjo pykinti, ir tada nusprendė, kad nori ar nenori, reikia važiuoti į ligoninę. Jis pageidavo, kad nuvežtų, kur dirbo jo giminė, bet buvo sekmadienis ir pažystamas daktaras buvo išvažiavęs. Skausmas lyg ir praėjo, todėl su juo niekas nesiterliojo ir jis gulėjo vienas palatoje  ir nežinojo kas toliau su juo bus! Po kurio laiko, už palatos durų išgirdo kažkokį šurmulį, įėjo aukštas ir stambus daktaras, kuris savo didelėmis rankomis, užgulė Jokūbo pilvą ir paklausė „ar skauda?“. Vos gaudydamas orą, jis atsakė, kad skauda – „aš taip ir maniau, kad apendicitas“ ir tyliai pridūrė „jei pasirodys, kad buvo supūliavęs apendicitas, o mes neoperavom, tavo giminė mus iš darbo išmes!”. „Tai, tada…operuokite“ – jausdamasis kaltas, suvebleno Jokūbas. Nespėjo jis operacinėje „atsijungti”, kaip pajuto prie kūno šaltą skalpelio prisilietimą, o po to, kaip kūdikis užmigo.

„Kelkis”- išgirdo jam sakant. Jis atmerkė akis ir kažkodėl iš karto paklausė „ar buvo apendicitas?” „Ne… buvo žarnų uždegimas!” – po pauzės, atsakė chirurgas. Visos klinikos prunkštė, kad daktaro giminei išoperavo sveiką apendicitą, o Jokūbas ligoninėje, vaikščiojo pasiramsčiuodamas į sieną ir atrodė, kad iš pilvo išsivers visos žarnos.

Palatoje, kurioje jis gulėjo, buvo trys lovos, bet, kol kas su barzdaskučiu žydu, kuriam išoperavo trūkį, gyveno dviese. Kitą dieną, su juo bekalbant apie sveikatą (apie ką su žydu ligoninėje galima šnekėtis) į jų palatą atvežė dar nevisai atsigavusi nuo narkozės, jauną vaikiną, kuriam irgi buvo atlikta apendicito operacija. Kadangi jis kosėjo, todėl labai skaudėjo jam susiūtą vietą. Pagaliau  neiškentęs, jis ištraukė cigaretę ir užsirūkė! Jokūbas su barzdaskučiu susižvalgė po to atėmė iš vaikino cigaretę ir dar pagrasė – „ar tau nusibodo gyventi!?“ Vargšas susirietė ir vėl pradėjo krenkšti. Netrukus prasidėjo ligonių vizitacija, atėjo Jokūbo giminė ir pamatęs nuo kosulio, besikankinantį vaikiną, paklausė ar jis rūko? Tas atsakė, kad „taip“, tada jam patarė, kad nekosėtų… užsirūkti!

Vakare, atėjo pas Jokūbą, žmona su dukrele ir atnešė arbūzą.

Šešta čempionato diena

Kadangi Lietuvos šiaurėje skraidė NATO naikintuvai, o pietvakariuose artėjo šiltas oro frontas su lietumis ir gūsingu vėju, todėl teisėjai paskyrė „suspaustą” trikampį maršrutą: Pociūnai – Jurbarkas – Perloja – Pociūnai.

Jokūbas, pagal eilę, turėjo kilti, vienas iš pirmųjų, atsikabinęs nuo lėktuvo, susirado kilimą, kuris jį pametėjo į dviejų kilometrų aukštį. Kai teisėjai pranešė, kad jau aktyvuotas startas, nuo aerodromo jis buvo nutolęs apie 5 km. Reikėjo neužsisėdėti, kadangi, nerimą kėlė, pietvakariuose šilto oro fronto juosta. Beveik visi surinko prie starto linijos ir laukė kieno nervai neišlaikys ir startuos pirmas. Viską išsprendė būrelis sklandytojų, kurie ilgai nelaukdami  startavo, o po to, „virto lavina“ ir maždaug, per puse valandos, visi  išskrido į maršrutą.

Jis nusprendė, po starto, „sustoti“, tik už 20-25 km, tačiau, kuo toliau skrido, tuo oras darėsi vis blogesnis, todėl virš Kazlų Rūdos miškų Jokūbas atsidūręs labai žemai, pradėjo karštligiškai ieškoti aukštyn kylančios oro srovės. Virš galvos, praskrido porą sklandytuvų, kurie tarsi viliodami už kokių 5 km, pradėjo suktis, bet kai Jokūbas prisiartino, jie ėmė ir nuskrido. Negana to, sklandytuvo kabinoje buvo pilna skruzdėlių, kurios dabar kandžiojo visą kūną ir jis be perstojo kasėsi. Šiaip ne taip pasiekė Jurbarką, bet buvo taip žemai „nusibalionines”, kad jau nusižiūrėjo pievą, kur baigtus jo kančios, bet virš miestelio kamino, vėl mestelėjo į viršų, todėl reikėjo sukasti dantis ir vėl bandyti kepurnėtis į viršų, nuo įtampos buvo visas šlapias. Kai vargais negalais, pavyko pasiekti Alytaus poligoną, jį švystelėjo net į 1700 m aukštį! Dabar jau galėjo laisviau atsikvėpti ir apsidairyti. Visai netoli Perlojos, iš pietų pusės, artėjo šilto oro frontas, todėl reikėjo paskubėti. Taigi, vienas priešais kitą lėkė du kūnai: iš vienos pusės žmogaus valdomas skraidantis aparatas, o iš kitos – gamtos gaivalas. Slenkanti oro masė, uždengė miestelį ir pasiglemžė sklandytuvą.

Jokūbas pirmą kartą su lėktuvu skrido, kai jam buvo suėję 10 metų. Jam lakūnai atrodė kažkokie nerealūs, dangiški. Jis taip juos idealizavo, kad manė jie neturi jokių žemiškų silpnybių, kurios yra įprastos paprastiems žmonėms! Įvairiose aviacijos šventėse atliekant mirties kilpas, suktukus, bačkas ir visokias kitokias “abras kadabras”, žavėdavosi jų drąsa ir meistriškumu. Vienintelė jo pažintis su garsiu sklandytoju, Juozu Jaruševičiumi, buvo per aviacijos šventę, kai jis netyčia užlipo jam ant kojos žmonių spūstyje, tačiau kaip jam atsirado proga išmokti skraidyti – nedvejojo. Pirmame skrydyje, su sklandytuvu, jam pasidarė bloga, todėl užvaldė paniką! Savarankiško skrydžio metu, ore dainavo, o nuskridęs toliau nuo aerodromo, kad niekas nematytu, tirtančiom iš baimės kojom, surietė pirmą, bet nepaskutinę mirties kilpą. Pirmą kartą išskridęs į maršrutą, pasijuto vienišas, bet greitai suprato, kad tai įprastą būklė, prie kurios reikia priprasti. Tūpdamas sumaišė oro stabdžius su užsparniais ir „nuvarė į antrą ratą“, todėl vietoje pagyrimo, prisiėjo valyti tualetus. Kai pirmą kartą nutūpė į pievą, žmonės, grėbdami šieną, visai nekreipė į jį dėmesio (kolega sakė: „ateis pusę kaimo ir atneš kriaušių“). Skrisdamas rekordiniu sklandytuvu „Lietuva“, žavėjosi ne jo aerodinamine kokybę, bet buvo nustebęs, kaip smarkiai išlinksta sparnai. Lietuvos sklandymo čempionate, rūko metu nesurado posūkio punkto, bet buvo laimingas, kad pavyko surasti kelią į namus.

Jokūbas, lėkė virš juodų kaip smala debesų, kurie greitai jį pasiglemžė. Debesyse jį baugino klaustrofobija, kurios “dėka” neribotai ištyso laikas. Vestibiuliarinis aparatas „visą laiką jam kuždėjo”, kad prietaisai rodo netiesą. Kai jis pagalvojo, kada aklas skridimas pagaliau baigsis – staiga, blykstelėjo akinanti šviesa ir trenkė griaustinis! Sklandytuvas pradėjo krypuoti ir atrodė, tarsi nevaldomas krenta žemyn. Bet po kiek laiko jis susitvardė ir dar save paguodė: „Batų raišteliai stačiai nestovi – reiškia, apsivertęs neskrendu“! Atrodė, kad debesyse išbuvo amžinybę, bet kaip pasižiūrėjo į laikrodį, pamatė, kad praėjo tik penkios minutės! Po kiek laiko pasirodė debesų properšos, o vėliau ir visai išsisklaidė. Sklandytuvas iš debesies išskrido truputį slysdamas į šoną, bet greitai pasitaisė. Buvo visiška ramybė, todėl sklandytuvas orą rėžė, kaip su peiliu per sviestą. Žemai pamatė skrendant sklandytuvą ir makabriškai pagalvojo, greičiausiai jis iki aerodromo nepartrauks, bet tuoj susizgribo, kad ir jis dar nėra užtikrintas ar pavyks pasiekti aerodromą? Staiga, lyg tyčia, prasidėjo stiprus žemėjimas, variometro rodyklė nuslinko į skalės apačią ir „prilipo“! Žemė artėjo tiesiog akyse, burna išdžiuvo ir išmušė prakaitas. Pagaliau „grimzdimas“ baigėsi, bet atsidūrė taip žemai, kad susilygino su prieš kelias minutes apačioje buvusiu sklandytuvu. Protas karštligiškai dirbo ir staiga jam toptelėjo mintis, juk asfaltas daugiau įšyla negu aplink jį esanti žemė, todėl virš jo esantis oras turėtų kilti į viršų! Greitai nukreipė skraidantį aparatą virš Merkinės – Birštono kelio, variometro rodyklė pakilo ties nuline padalą ir sustojo. Sklandytuvas nekilo, bet ir ne žemėjo. Dabar reikėjo stengtis nenukrypti nuo kelio ir akylai stebėti aplinką. Apačioje važiuojantys automobiliai jam pypino ir mojavo, bet jis jų nematė ir buvo susikaupęs, nes sprendėsi klausimas „būti ar nebūti”. Po tokio skridimo pagaliau pavyko priartėti prie aerodromo, kai kelią pastojo lietaus debesis. Turimo aukščio buvo per mažai, kad debesį galėtų apskristi, todėl dūrė į lietų, o kai išlindo, sklandytuvas buvo žemiau už aerodromą juosiančius medžius! Tada, nustūmė vairalazde nuo savęs, prašvilpė Nemuno upės paviršiumi, paskui šovė į viršų, peršoko medžius, ir kiek pasklendęs, palietė aerodromo žemę ir sustojo. Akimirka sėdėjo sustingęs, paskui atidarė gaubtą, įkvėpė gaivaus oro, atsisegė diržus, išlipo iš kabinos, nusiėmė parašiutą, pažiūrėjo į perskristus medžius, po to atsigulė ir užsimerkė. Taip pragulėjo 5 minutes, kaip pajuto, kad veidą laižo, ištikimas jo bičiulis, Saidas.

Iki finišo linijos pritrūko maždaug (nusususių) – 40 m!

Septinta čempionato diena

Šiandieną reikėjo lėkti į Marijampole, Druskininkus (Druskininkų miestas yra arčiau nei 15 km iki Valstybės sienos, todėl iš Karinių oro pajėgų reikėjo gauti leidimą), Paluknę ir atgal į Pociūnų aerodromą. Ryte, kai vyko brifingas, meteorologas prognozavo, kad maksimalus kamuolinių debesų pado aukštis sieks 2400 m, bet jau 11,30 val. buvo 2600 km (reiškia ir sklandytuvus šiltos oro srovės tiek pakels!), todėl niekas neskubėjo leistis į maršrutą ir laukė, kol debesys dar aukščiau pakils.

Per savo skraidymų praktika, Jokūbas patyrė, kad Lietuvoje per metus būna 3-4 dienos, kai kamuolinių debesų pado aukštis siekia 3000 m, paprastai jie kabo 2000 – 1000 m aukštyje. Aukščiausiai, teko pakilti, Kaukaze, net į 6300 m., tada su Benu būtų „užlipę“ dar aukščiau, bet sklandytuve nebuvo deguonies kaukių. Nuo 5 km aukščio, jiems prasidėjo hipoksija (deguonies badas), kuris pasireiškė euforijos pavidalu – rėkė, džiūgavo, lyg būtų prisiryja narkotikų. Iš pradžių nesuprato, kas su jais darosi, bet kai pasiekė 6300 m aukštį, (– 40 C°), užteko proto daugiau nekilti ir kuo skubiau smigo į tankesnius atmosferos sluoksnius (sklandytuvą teko versti į suktuką). Kai nusileido, aišku melavo, kad be deguonies kaukių buvo taip aukštai pakilę, bet vis tiek gavo piliulių, mat nusileido po saulės laidos. Nepaisant visko, nuo patirto vaizdo, jie buvo apimti ekstazės! Apačioje pūpsojo dvigalvis Kazbekas, tolumoje matėsi Elbruso kalnas. Juos jungė Šiaurės Kaukazo kalnagūbris, kuris nuo 3 km aukščio, lyg burtininko teptuku baltai nudažytas, buvo padengtas amžinu sniegu.

Dvigalvio Kazbeko kalnas (kairėje, toli)

Dvigalvio Kazbeko kalnas (kairėje, toli)

Atskiri kalnai, kurie buvo iškilę virš debesų, atrodė, lyg milžiniški mamutai ir Jokūbas niekaip negalėjo atsikratyti jausmo, kad jie jį stebi ir laukia, kada jis suklys! Viena kalno viršūnė buvo plokščia, jis taip ir vadinosi – „Stalo kalnas (ne Stalino)“. Kai virš jo tekdavo skristi, tarsi ten gyventų kalnų šmėklos, pasivertusios į gražias sirenas, visada norėdavosi nutūpti. Kai priartėdavo prie kalnų keterų, pasirodydavo ereliai, kurie, nepatenkinti klykdavo, kad kėsinasi į jų valdas. Vienas erelis buvo ypač nuožmus ir rodėsi, kad ruošiasi taranuoti sklandytuvą. Jis priminė Indija, kaip grifas puolė sklandytuvą, pramušė gaubtą ir tik laimingo atsitiktinumo dėka, pilotui pavyko nutūpti, todėl jie dėl viso pikto, nešė kudašių kuo toliau! Skrisdami kalnų tarpekliais, pasijusdavo, lyg būtų atsidūrę, Žako Ivo Kusto, povandeniniame pasaulyje. Atrodė, kad jie mato tai, ką visas pasaulis pamatys tik rytoj! Staiga žemę užklojo ištisinis debesų patalas, bet jiems pasisekė, nėrė žemyn į  likusią debesų properšą ir už 15 km pamatė aerodromą, kitiems prisiėjo tūpti prie Tereko upės.

AN2 lėktuvas traukia sklandytuvą į Kaukazo kalnus

AN2 lėktuvas traukia sklandytuvą į Kaukazo kalnus

Debesų padas, jau buvo pakilęs iki 3100 m, kilimai sustiprėjo, priekyje matėsi „kaulai“, todėl, Jokūbas, nusprendė leistis į maršrutą. Iki Marijampolės nuskrido vienu ypu, net nereikėjo imti aukščio. Skrendant į Druskininkus, jis atsiskyrė nuo būrio ir nuskrido tarp Simno ir Alytaus, prie Nemunaičio pamatė, linksmuolio, Antano sklandytuvą. Jisai skrisdamas vadovavosi „žiauria“ nuostatą – pusę valandos nesijuokęs, žmogus nusilpstą. Per radiją jo sakomi šposai, pavargusiems nuo įtampos pilotams, būdavo kaip gurkšnis gaivaus vandens! Jam ne kartą teko tapti Sovietų Sąjugos čempionu, rinktinės kapitonu, bet niekados nebuvo Lietuvos čempionu! Vienu metu atrodė, kad pagaliau tai jam pavyks, bet koja pakišo jo linksmumas (!) ir įsiblaškymas. Brifingo metu, kai teisėjai paskyrė maršrutą, Antanas, laidydamas juokus, neįsiminė iš kurios pusės reikia apskristi! Įveikęs maždaug pusę distancijos, pradėjo abejoti ar teisingai skrenda, nes visi sutikti sklandytuvai, kažkodėl lėkė į priešingą pusę. Nutūpęs, kad išblaškytų abejones, nuskuodė tiesiai pas teisėjus, tačiau jie buvo nepermaldaujami.

Kai  jie pasiekė Varėnos miškus, Antanas, išliko sau ištikimas, sakydamas:  „Kaip gera, kad pagaliau pavyko surasti stiprų… žemėjimą“. „Tai kas čia gero?“ – nusistebėjo Jokūbas. Bet jis atsikirto: „jei sviedžia žemyn, tai svies ir aukštyn, juk gamtoje visada yra pusiausvyrą“, po keliolikos sekundžių šilta oro srovė, sklandytuvus pakėlė, net iki 3000 m aukščio!

Dabar buvo galimą šiek tiek atsipalaiduoti ir gurkštelėti mineralinio vandens. Priekyje tarp miškų, tvyrojo Glėbo ežeras, kairėje, truputį toliau, apjuostas ežerų, rymojo Daugų miestelis. Tiesiai matėsi Senosios Varėnos ir Varėnos miesteliai. Dešinys sklandytuvo sparnas „rodė“ Baltarusiją, o toli priekyje buvo Valkininkų miestelis, toliau už jo „gulėjo” Paluknės aerodromas, kurio nesimatė, bet netoli jo žydėjo geltonų rapsų laukas, kuris atrodė lyg milžiniškas degantis laužas! Jokūbas, pagalvojo, kad ten apačioje, žmonės eina į darbą, gauna atlyginimus, taupo pinigus, perką maistą, madingai rengiasi, vartoja narkotikus, geria alkoholį, serga nepagydomomis ligomis, vagia iš aikščių trinkeles, sako tostus, serga už Lietuvos krepšinį, nešioja akinius, išduoda draugus, piešia karikatūras, rašo disertacijas, naudoja internetą, perbėga iš vienos partijos į kitą ir toliau nesigėdindami dalyvaują rinkimuose, valosi dantis, įvykdo žygdarbius, žudo žmones, rašo kairiąją ranka, lanko teatrus, vaikšto pasipūtę, naudojasi tarnybinę padėtimi, žeminasi prieš viršininkus, siekia karjeros, už kenksmingas darbo sąlygas nemokamai gauna pieną, priekabiauja prie moterų, o paskui renką „mis“, laikosi dietos, kolekcionuoja pašto ženklus, tapo paveikslus, kurią muziką, keliauja po pasaulį, mokosi kalbų, geria kavą, skaito laikraščius, meluoja teisėjams ir kovoja su korupciją, teisiasi dėl palikimo, pasakoja anekdotus, iš žemės pumpuoja besibaigiančią naftą, važinėja su automobiliais, mokosi atmintinai eilėraščius, tyliai myli ir garsiai neapkenčia, pratęsia savo giminę, amžinai moka mokesčius, o paskui tampa niekam nereikalingi ir miršta, o čia, aukštai, kaip Ričardo Bacho apysakoje “Džonatanas Livingstonas Žuvėdra”, esi Laisvas ir Amžinas!

Kai jie parskrido į aerodromą visi šventė Rūgpienio gimimo dieną!

Aštunta čempionato diena

Ore prieš startą, Jokūbo sklandytuve sugedo radijo stotis, todėl skubiai reikėjo leistis. Sklandytuvo instrukcijoje buvo parašytą, kad prieš tupiant, būtina išpilti vandens balastą, bet jis balasto „nerušiojo“, tačiau žemę palietė kiek galimą švelniau. Prie jo pribėgo Aidas ir pasisiūlė padėti.

Aidas buvo geras lakūnas ir puikus bičiulis ir niekados neatsisakydavo pagelbėti, bet jo silpnybė buvo moterys. Jis nebuvo taip ištvirkęs, kaip dainininkas Egelbertas Humperdnikas, (kuriam, sakoma yra pateikta, daugiau ieškinių dėl tėvystės, nei Anglijoje yra čiužinių), bet jo gyvenime „silpnoji lytis“ užėmė toli grąžu ne paskutinę vietą. Nors labiausiai jį traukdavo Vincento van Gogo tipo moterys: tylios, kuklios t.y. nemėgstančios save reklamuoti, bet su Arminija jis „užsibuvo“ ilgai. Ji turėjo malonų balsą, gražias kojas, nešiojo tamsius trumpai kirptus plaukus, o jos biustas buvo, o ho, ho! Vyrai, pavydžiai į ją žvilgčiodavo ir mintyse nureginėdavo. Visi kuždėjosi, kad atsirado moteris, kuri sugebėjo pagaliau jį supakuoti ir dabar tik laiko klausimas, kada jį, kaip ciuckį, nuves prie altoriaus! Rodės viskas ėjo, kaip sviestu patepta, bet vieną kartą ji neiškentė ir padarė „bobišką“ klaidą, pareiškusi: „arba aš, arba aviaciją!“ (aviacijai ji buvo abejinga). Po tokio jos pasakymo, žemės drebėjimas neįvyko ir po kojomis žemė nesusiūbavo, bet jis tarytum atsibudo iš letargo miego ir iš jo dešinio antakio trukčiojimo, ji suprato, kad yra ne pirmoje vietoje, o kažkur tarp pirmos ir antros. Arminija buvo per daug išdidi, kad su tuo susitaikytu, todėl kai jo nebuvo namie, susikrovė savo mantą ir išeidama ant veidrodžio su Chanel lūpdažiais užrašė „save įsimylėjęs lakūnas“ (naudokite Chanel lūpdažius ir jūs pasijausite laisva ir nepriklausoma!). Nors po tokio jų finalo, draugai pergyveno, bet jis sureagavo labai filosofiškai, sakydamas, „tai buvo gražiausia mano puokštės gėlė“, bet jos užrašą ant veidrodžio, dar ilgai netrynė. Jo posakis „matomi dalykai tęsiasi tik tam tikrą laiką, o nematomi – amžinai“, aplinkinius priversdavo susimąstyti!

Kartą jis buvo nusiskutęs plikai ir atrodė pusiau klaikiai, bet po truputį išaiškėjo tikroji priežastis. Pasirodo darbe per savo gimtadienį „prisiputo“ ir kolegoms jį prisiėjo vežti namo. Išlipęs iš automobilio nėjo į namus, o nurėpliojo į šalia esančią kirpyklą, kur dirbo simpatiška kirpėja. Prasibrovęs per žmones (pas ją visuomet būdavo klientų), paprašė, kad  jį apkirptų. Tuomet jam priminė, kad jis kirposi pas ją prieš tris dienas. Aidas „galantiškai“ nusilenkė ir kaip tikras riteris panoro, kad jam galvą nuskustų plikai! Matydama, kad jis girtas, kelis kartus pakartojo: „ar jis tikrai to nori?“, pavargusi nuo jo įkyrumo – ėmėsi darbo (tai matydami, žmonės kikeno). Bet linksmiausia šioje istorijoje buvo tai, kad jis nieko neprisiminė iki to momento, kai jau buvo nurėžę pusę plaukų!

Antra jo meilė – buvo aviaciją. Jis sakydavo, kad aviaciją kaip ir moteris – reikalauja daug dėmesio ir pinigų! Priklausomai nuo metų laiko, jo meilių eiliškumas visados keisdavosi.

Jokūbas nekantravo, kada sutaisys radiją, nes reikėjo skristi virš 500 km (Pociūnai-Seda-Kupiškis-Pociūnai). Pagaliau radijas buvo sutvarkytas ir jis galėjo kilti. Ore, susirado dar nestartavusius, Šarūną su Ligitu ir kartu išskrido į maršrutą. Netoli Raudonės debesys baigėsi, todėl reikėjo keisti skridimo taktiką ir daugiau skirti dėmesio stebint žemės reljefą. Už Nemuno, išpylė dalį vandens balasto ir dabar skridosi kur kas geriau. Tolumoje matėsi balti, kaip žuvėdros sklandytuvai, bet po kiek laiko jie iš akiračio išnyko. Trijulė skrido užtikrintai, bet nepakankamai greitai. Už Sedos, pievoje tupėjo du sklandytuvai, todėl Ligitas, pasiguodė „mes nepaskutiniai“. Nenumaldomai ciksėjo laikrodis ir jie jautė, kad startavo per vėlai. Kai priartėjo Panevėžį, Ligitas, nusprendė, kad jau vėlus vakaras ir „daugiau žaisti nebenori“, atidarė stabdžius ir nusitaikė į Panevėžio aerodromą. Jokūbas su Šarūnų nutarė pyškinti toliau! Iki paskutinio  posūkio punkto, rimtų kėlimų nesurado, todėl prie Kupiškio miestelio aukštis siekė vos 300 m. Jokūbas tyliai save griaužė – jei ne radijas, būtų startavęs mažiausiai pusę valandos anksčiau, iš apmaudo nusiėmė kepurę ir tamsius akinius. Pro šalį praskrido žemės ūkio lėktuvas AN-2 ir už kokių 5 km pradėjo sukti ratus. Pradžioje, Jokūbas, nesuprato, ko jis čia sukinėjasi, bet, Šarūnas, riktelėjo – taigi jis mums rodo kylančią oro srovę! Nieko nelaukdami jie nuskuodė link „kukurūzniko“ – variometro rodyklė linksmai šoktelėjo ir sustojo prie  padalos 2 m/s! Lėktuvas pamojavo sparnais ir nuskrido (vėliau išaiškėjo, kad tai buvo lakūnas Jonas Juknius, kuris vėliau su mažyčiu keturviečiu lėktuvėliu, apskris  žemės rutulį!). Dabar jie sukosi, kaip alkani šunys suradę kaulą – maksimaliai išnaudojo kiekvieną kilstelėjimą. Po kokių 20 minučių, šilta oro srovė baigėsi, bet jie jau buvo gan aukštai. Jokūbo viduje, kažkas suvirpėjo ir jis nedrąsiai pagalvojo apie namus, bet greitai mintį nuvijo, nes ji buvo per daug eretiška. Pūtė palankus vėjas ir jie sutarė, kad skris „ekonomiškai“ t.y. beprasmiškai nesimėtys į šonus. Taip jiems skrendant, dešinėje pusėje už kokių 5 km, pastebėjo sklandytuvą. „Trise bus linksmiau!“ – pagalvojo Jokūbas ir po kiek laiko prie jo prisiartino. Pasirodo tai buvo Andris iš Latvijos, kuris ieškodamas „paskutinio“ kilimo, nublūdijo net iki Ariogalos, todėl dabar vienas kapstėsi namo.

Latvijoje, sklandymo sportas palaipsniui užgeso, todėl Andris karts nuo karto dalyvaudavo Lietuvos čempionate. Jo „motto“ buvo, „niekados nereikia nusiminti ir apie nieką blogai nešnekėti“. Su sklandytuvu jam teko patirti kelias avarijas, bet psichologiškai tai jo nepaveikė. Jis juokaudavo, kad yra geriausias skraidantis Lietuvoje latvis ir geriausiai Latvijoje lietuviškai kalbantis sklandytojas! Jokūbas pamena, kaip grupelė Lietuvos sklandytojų kiekvienais metais Cesio miestelio aerodrome dalyvaudavo Latvijos sklandymo čempionate. Kartą, skrendant maršrutą, užėjo lietus ir visi varžybų dalyviai buvo priversti tūpti į pievas, ore liko tik Linas su Jokūbu. Per radiją, aeroklubo viršininkas visą laiką klausinėjo, kur jie ruošiasi tūpti, bet po dviejų valandų, išgirdo, kad jie jau… finišuoja! Iš pradžių nepatikėjo savo ausimis, bet kai pamatė sklandytuvus – puolė sveikinti. Pavargę, bet laimingi Linas su Jokūbų papasakojo, kaip jiems pavyko parskristi. Kai paskutiniame posūkio punkte, dangų užtraukė debesys ir pradėjo lyti – skrido praktiškai visą laiką sukdamiesi, ir po truputį užgriebdami į priekį. Kartais atsidurdavo taip žemai, kad rodos galėjo perskaityti miestelių pavadinimus. Vėjas nešė sklandytuvus į aerodromo pusę ir maždaug po 2 val. pasiekė namus. Latviai buvo sužavėti ir sakė, kad reikia pasimokyti pas lietuvius atkaklumo. Pasirodo yra dėsniai, bet yra ir “The Rolling Stones”.

Po kelių mėnesių Cesyje vyko Pabaltijo čempionatas, kuriame iš Lietuvos dalyvavo Gediminas su Linu. Po sunkaus maršruto, jie artėjo prie finišo, kai staiga Gediminas Linui pasakė „žvilgtelk į mano pusę“. Sklandytuvas, išleisdamas iš bakų vandenį, kuris, pavirto į fantastišką rūko šleifą, surietė mirties kilpą!

Sklandytuvas Lietuva-Lak 12 ore išleidžia vandens balastą

Sklandytuvas Lietuva-Lak 12 ore išleidžia vandens balastą

Nors buvo ir grąžu, bet Linas dūmė į priekį, kaip akis išdegęs ir mąstė, kad Gediminas kažkodėl, taip elgdamasis, jam padovanojo pirmą vietą! Kai jie nutūpė, Gediminas priėjo prie Lino ir jį pasveikino su gimimo diena…

Nors Andris, už Šarūną ir Jokūbą, buvo šiek tiek žemiau, bet drąsiai skrido priekyje ir teikė informaciją. Kai visi trys priartėjo prie Kauno marių ir jau atrodė, kad pasieks namus – atsirėmė į debesų sieną, kurios apačia, rodos, siekė patį vandens paviršių! Dabar reikėjo rinktis: ar „sudėti ginklus“ ir tūpti į pievą, ar kovoti iki galo ir bandyti pradurti debesis. Žinoma, trijulė, pasirinko antrąjį variantą, debesyse, buvo ramu ir jei ne greičio prietaiso parodymai, atrodė, kad stovi vietoje, tiesa retkarčiais šmėsteldavo šviesos „gurkšnis“. Po 5 – 7 minučių aklo skridimo, pagaliau išlindo iš debesų ir už 15 km pamatė aerodromą! Andris buvo žymiai žemiau, bet pasakė, kad aerodromą pasiekti aukščio užteks.

Kai jie pasirodė aerodromo kavinėje, sutiko, begeriantį alų, Domą. Jis šaipydamasis tarė, kad taip ilgai skristi, jam amžius neleidžia. Tai kiek tau metų? – neiškentęs, paklausė Jokūbas. Gimiau po karo ir po pauzės patikslino, ne po I-ojo Pasaulinio, bet po II-ojo!

(Bus daugiau)

Kategorijos: Grožinė kūryba, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .

2 komentarai

  1. Lima:

    Žmogau, kaip galima viešai rodyti straipsnį su šitiek klaidų??? Skyrybos ženklai – be jokių taisyklų. Pasirodo, skristi žymiai lengviau, nei išmokti elementariausias rašybos taisykles 🙂

  2. Arūnas:

    Šaunu Jurgi, – Ir skaitosi, ir yra ką prisiminti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *