M. Kundrotas. Etninių žemių akcentai šiuolaikinėje tautininkystėje (14)

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Marius Kundrotas

Tautų Pavasario laikais viena pagrindinių tautininkų idėjų buvo išskirtinė kiekvienos tautos teisė gyventi savo etnoistorinėse žemėse ir jose kurti savo suverenią tautinę valstybę. Versalio sistemoje, daugeliui Europos tautų, anksčiau priklausiusių įvairioms imperijoms, sukūrus tautines valstybes, etninių žemių ir tautinių mažumų klausimai daug kur liko problemiški. Lietuvių etninės žemės liko Lenkijos ir Vokietijos sudėtyje, vokiečių etninės žemės atsidūrė Prancūzijos sudėtyje, vengrų žemės – Rumunijos sudėtyje, drauge su šių tautų atstovais.

Ne visas tautines mažumas sudarė vietiniai svetimų etninių žemių senbuviai. Daugeliu atvejų šias mažumas sudarė svetimšaliai arba jų asimiliuoti vietiniai senbuviai – taip Suomijoje susidarė gausi ir įtakinga švedų bendruomenė, Latvijoje – vokiečių, Lietuvoje – vokiečių, lenkų, žydų ir kitos tautinių mažumų bendruomenės. Vienais atvejais jos buvo integruojamos – ar bent stengiamasi jas integruoti – į tautinių valstybių pilietines visuomenes, kitais atvejais – asimiliuojamos arba eliminuojamos.

Nežiūrint liberalių ir marksistinių pranašų, laidojančių „etninį“ tautiškumą, geriausiu atveju siekiančių jį pakeisti pilietiniu „tautiškumu“, blogiausiu – išvis išstumti bet kokį tautiškumą, keičiant jį individualistinėmis, supranacionalistinėmis arba globalistinėmis kategorijomis, šiandien vėl kyla sąjūdžiai, siekiantys tautinio valstybingumo etnoistorinių žemių erdvėse. Šie procesai vyksta tiek Europoje – Baskonijoje, Flandrijoje, Škotijoje – tiek tolimose Kurdistano, Kaukazo, Tibeto ir Uigūrijos šalyse.

Šiek tiek skirtingi jau gyvuojančių tautinių valstybių atvejai – čia tautininkai labiau siekia išsaugoti esamas tautines struktūras, dažnai įskaitant istorines tautines mažumas, o taip pat – išlaikyti jau sukurtas tautines valstybes. Šiais atvejais daugiau pasisakoma prieš globalizmą, supranacionalinių struktūrų centralizaciją ir diktatą, masinę migraciją. Vis dėlto klaida būtų manyti, jog etninių žemių akcentai pasitraukė į praeitį.

Prancūzų Tautinio fronto (Front national) vadovė Marina Le Pen (Marine Le Pen), kalbėdama apie Flandrijos atsiskyrimą ir Belgijos valstybės griūtį, labai rimtai prabilo apie likusios – prancūziškosios – dalies, Valonijos, įsijungimą į Prancūzijos valstybės sudėtį. Danų tautos partijos (Dansk Folkeparti) ideologas Siorenas Krarupas (Søren Krarup) taip pat visiškai rimtai kalba apie Šlezvigo, Skonės ir Blekingės grįžimą į Danijos valstybės sudėtį.

Lietuvių tautininkų politikoje etninių žemių akcentai taip pat figūruoja. Lietuvių tautininkų sąjungos, nuo 2011 m. – Tautininkų sąjungos programoje pasisakoma už Lietuvos valstybės paramą etninių žemių lietuvių kultūrai ir švietimui, taip pat siūlomas lietuvio pažymėjimas kitų valstybių pilietybę turintiems lietuviams, suteikiantis daugelį pilietinių teisių, išskyrus rinkimų teisę. „Jaunosios Lietuvos“ programoje iki 1994 m. figūravo siekis įjungti į Lietuvos valstybę etninės Mažosios Lietuvos dalį – Karaliaučiaus kraštą, tiesa, vėliau šį akcentą keitė nuosaikesnis – puoselėti jame lietuvišką kultūrą, o taip pat – lietuvišką verslą.

Kai kuriais atvejais etninių žemių akcentai savotiškai jungiami su pilietine tautiškumo samprata. Velso partija Plaid Cymru pasisako už suverenią Velso valstybę etninėse žemėse, bet kartu sveikina imigraciją ir multikultūralizmą, solidarizuodamasi su imigrantais prieš vyraujančią Didžiosios Britanijos tautą – anglus. Panašių pozicijų laikosi Škotų nacionalinė partija (Scottish National Party), gal tik mažiau kosmopolitinio radikalumo.

Postmodernybėje skirtingų, netgi priešingų ideologijų elementų samplaika – jokia naujiena. Kosmopolitinis nacionalizmas arba nacionalistinis kosmopolitizmas puikiai išsitenka tarp daugybės panašių pasaulėžiūrinių hibridų. Šias samplaikas galima kildinti iš pasaulėžiūrinės individualizacijos ir reliatyvizacijos: kiekvienas gali pasirinkti iš bet kurios pasaulėžiūros tai, kas jam patinka ar patogu, be jokio įsipareigojimo bent jau nuoseklumui. Nacionalistai-kosmopolitai, konservatoriai-liberalai, krikščionys, tikintys reinkarnacija – vos keli pavyzdžiai.

Nežiūrint to, tautos-tėvynės-valstybės, tautiškumo-pilietiškumo santykiai – gerokai gilesnė ir senesnė problematika nei postmodernistinis sinkretizmas. Valstybės, ypač – demokratinės valstybės visumą sudaro visi jos piliečiai, be tautinės skirties. Tautinės valstybės pagrindą sudaro konkreti tauta, o jos erdvė – bent jau siekiamybės lygmeniu – sutampa su tos tautos gyvenama ar gyventa teritorija, priklausančia tai tautai nuosavybės teise.

Šie principai sukuria tam tikrų dilemų. Vis dėlto jos – išsprendžiamos. Tautiškumo ir pilietiškumo santykis tautinėje valstybėje iš esmės yra santykis tarp pagrindo ir visumos. Tautinio pagrindo principas reiškia, jog valstybė kuriama konkrečios tautos žemėse, kiekvienas šios tautos narys turi teisę tapti šios valstybės piliečiu, tos tautos kalba – valstybinė, jos kultūra išskirtinai globojama valstybės, kas suderinama su tautinių mažumų kultūrų gyvavimu. Pilietinės visumos principas reiškia lygias visų piliečių teises ir pareigas politiniu, juridiniu, socialiniu ir net kultūriniu lygmeniu – tiek, kiek jame vyksta pačių piliečių saviraiška.

Etninių žemių teisėtumo klausimas – taip pat išsprendžiamas. Šį sprendimą galima grįsti dviem principais arba jų darna: pirmasis principas – seniausias tautos kraštas, antrasis – seniausia krašto tauta. Švedija – galbūt išskyrus iš Danijos atimtas pietines žemes – dviejų tautų tėvynė. Seniausia jos tauta – samiai, dar vadinami lapiais. Antra vertus, švedų tauta susikūrė Švedijos žemėje, tai – seniausias jos kraštas. Latvijoje galima įvardyti dvi senbuvių tautas – latvius ir ant išnykimo ribos balansuojančius lyvius, Lietuvoje – tik lietuvius.

Etninių žemių ir tautinės valstybės klausimai sunkiai atsiejami nuo kitataučių gyventojų klausimo. Dėl senbuvių tautinių grupių – samių Skandinavijos šalyse, vokiečių ir bretonų Prancūzijoje, baskų ir katalonų Ispanijoje – viskas ganėtinai aišku. Čia galimi du sprendimai: suteikti šioms tautoms tautinį valstybingumą, jeigu jos to siekia ir ypač – jei gyvena kompaktiškai, arba suteikti lygias pilietines teises su atitinkama valstybės globa jų kultūroms, kalboms, švietimui.

Sunkiau sprendžiamas svetimos kilmės tautinių grupių klausimas. Vis gi dauguma tautininkų jį sprendžia išskirdami istorines tautines grupes ir įtvirtindami pilietybės status quo. Kas jau turi pilietybę, o daugeliu atvejų ir jų ainiams, pilietybė užtikrinama ir toliau – su visomis pilietinėmis teisėmis ir pareigomis. Istorinės tautinės mažumos pripažįstamos pilietinės visuomenės dalimis. Šiais atvejais labiau remiamasi malonės nei pareigos principais – drauge užsitikrinant ramybę ir taiką istoriškai susiklosčiusios visuomenės viduje.

Kas kita – nauji atvykėliai, ypač – iš kultūriškai labai skirtingų pasaulio kraštų. Čia daugumos tautininkų pozicijos taip pat sutampa: čia jos – priešiškos. Pripažįstant istorines tautines mažumas ir jau esančius piliečius, atmetamos susiklosčiusios etnodemografinės šalies struktūros transformacijos.

Šiais laikais tautiniuose judėjimuose daugelis klausimų persvarstoma. Etninis nacionalizmas varžosi su valstybiniu ir pilietiniu, universalistinis – su individualistiniu ir partikuliaristiniu, politinis – su apolitiniu ir antipolitiniu.

Ypač skiriasi etninio ir valstybinio arba pilietinio nacionalizmo koncepcijos. Valstybininkai teigia valstybės pirmenybę tautos atžvilgiu – jei ne kilmės, tai bent svarbos lygmeniu. Radikalesni šios sampratos šalininkai teigia, jog valstybė kuria tautą – jei ne etnoso, tai bent nacijos prasme. Nuosaikesni apsiriboja požiūriu, jog tauta sukūrė valstybę praeityje, bet po to jau valstybė įgavo pirmenybę ir nuo to laiko ją sukūrusi tauta – tik vienas iš jos elementų, be svarbos pirmenybės. Etninio nacionalizmo šalininkai laikosi iš esmės priešingo požiūrio: tauta buvo, lieka ir turi likti valstybės pagrindu, pagrindine jos visumos dalimi.

Iš to išplaukia atitinkamai skirtingi požiūriai į etnines žemes, tautines mažumas ar net migraciją. Valstybinio nacionalizmo šalininkams kur kas svarbiau išsaugoti esamą tautinę valstybę – ypač dabartinėmis globalizmo ir supranacionalizmo sąlygomis – nei rūpintis kadaise prarastomis etninėmis žemėmis, net jeigu jose dar gyvena atplėšti tautiečiai. Tauta šioje sampratoje dažnai tapatinama su piliečiais – jie čia sudaro ne tik valstybės, bet jau pačios tautos visumą. Nauji atvykėliai taip pat gali tapti šios tautos ir jos valstybės nariais.

Etniniams nacionalistams tauta valstybės atžvilgiu – tikslas, o valstybė tautos atžvilgiu – tiktai priemonė. Dėl to savi tautiečiai savoje valstybėje ir už jos ribų sudaro bendrą visumą, šios valstybės piliečiai – tik valstybės, o ne tautos visuma, etninės žemės – tautos nuosavybė, optimaliu atveju turinčios įsijungti į jos valstybę, o svetimšaliai taip ir lieka svetimšaliais.

Universalistinis nacionalizmas konkuruoja su partikuliaristiniu tautų vertės plotmėje. Universalistams tauta – savaiminė vertybė, dėl to vertybė – kiekviena tauta, kiekviena jų turi tas pačias teises, įskaitant teisę į savą valstybę savo tėvynėje. Partikuliaristams rūpi tik sava tauta, skirtingų tautų santykiuose jie vadovaujasi ne kokiais nors visuotinio teisingumo, o savo tautos naudos principais. Atitinkamai gali būti interpretuota etninių žemių kategorija: kur tiktai gyvena ar kada nors gyveno savos tautos nariai, kad ir kada ten atsikraustę, ten – jos žemės.

Individualistinis tautiškumas apskritai – laisvai konstruojamas ir reiškiamas individo, jis pats lemia tautiškumo ribas ir turinį. Jokių ribų nei laike, nei erdvėje. Klasikinis pavyzdys – Rusijos gyventojų surašyme pasirodžiusi džedajų tauta. Šiuo atveju mažai svarbu etninės žemės, tėvynė ar valstybė, nes tautiškumas prasideda ir baigiasi individu.

Atskiras reiškinys – apolitinis tautiškumas, apsiribojantis kultūrine ir socialine tautiškumo raiška, dažnai pereinantis į antipolitinį – protestuojantį prieš valstybę apskritai. Ši samprata grynai teoriškai net palankesnė tautos vientisumo idėjai už politinį nacionalizmą, nes valstybinis antstatas konceptualiai išvis išnyksta, lieka tik tauta – ne tik etninėse žemėse, bet ir išeivijoje. Kitas klausimas, kad atmetamas arba siekiamybėje net sunaikinamas pagrindinis tos tautos gyvybingumo įrankis. Pagaliau, praktikoje ši postmodernistinė tautiškumo versija dažnai tiesiog ignoruoja etninių žemių klausimą, nes sulig tautos valstybingumu atmetamas ir jos teritoriškumas – puikiai globalistinei viešpatijai pritaikyta versija.

Apibendrinant galima konstatuoti, jog tiktai etniniu vadinamas nacionalizmas yra nuoseklus nacionalizmas. Tauta, etnosas ir nacija – tai sinonimai, „ethnos“ reiškia tautą graikiškai, „natio“ – lotyniškai. Dėl to etninio nacionalizmo sąvoka savaime – tautologiška, o valstybinio ir pilietinio nacionalizmo sąvokos – oksimoronai.

Universalistinis nacionalizmas – nuoseklesnis už partikuliaristinį. Savą tautą laikyti vertybe nuoseklu tik tuo atveju, kai tauta yra vertybė apskritai, o ši prielaida reikalauja išvados, kad kiekviena tauta – vertybė. Individualistinis nacionalizmas – ta prasme, kuria aukščiau aprašytas – greičiau žaidimas nacionalizmu, „hobis“ ar subkultūra, nei rimta ir nuosekli pasaulėžiūra. Tokie nacionalistai mažai kuo skiriasi nuo hipių ar pankų – individualus stilius ir tiek. Pagaliau, nacionalizmo politiškumas nėra savaiminė jo sąlyga ar savaiminis bruožas, bet nuosekli išdava, nes tautinė valstybė – geriausias išrastas tautos gyvybingumo garantas.

Ne tik teorijos, bet ir praktikos lygmenyse etninės tėvynės kategorija lieka viena svarbiausių tautiškumo ir nacionalizmo kategorijų. Žinoma, ne visais atvejais yra galimybės reikalauti etninių žemių prijungimo prie jų tautos valstybės. Kai kuriais atvejais tenka apsiriboti parama jose gyvenantiems tautiečiams, jų kultūrai ir švietimui, ūkiniais ir socialiniais ryšiais. Svarbu patiems žinoti, kam kas teisėtai priklauso ir atitinkamai konstruoti tautinę savimonę. Kas gi būtų lietuvių tauta be Kristijono Donelaičio, Antano Baranausko ir kitų etninių žemių lietuvių?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *