J. Vaiškūnas. Kas valdo mūsų valdžią? (58)

Jonas Vaiškūnas | Delfi.lt, V.Kopūsto nuotr.

Jonas Vaiškūnas | Delfi.lt, V.Kopūsto nuotr.

Ekonomistė Aušra Maldeikienė neseniai atkreipė dėmesį į tai, kad sparčiai kintant socialiniams ir ekonominiams mūsų gyvenimo pagrindams formuojasi nauja pasaulėžiūra ir ją atitinkanti savotiška „ekonominė teologija“. Ir tai ne pokštai. Dar G.Diumezilis (Dumézil) politinę tautos ideologiją matė esant išreikštą būtent jos religijoje.

Suprantama ir šiuolaikinei globaliai vartotojiškai ideologijai reikalinga nauja, jos propaguojamą gyvenseną įtvirtinanti, religija. Tai kad ekonominiu-vartotojišku kodu palaipsniui perkuoduojamos visos visuomenės materialinės, dvasinės ir socialinės vertybės daugiau nei akivaizdu.

Ekonominės bažnyčios liturgija atsiskleidžia akcijų biržose. Čia prieš stebuklingai ekranuose šokinėjančius skaičiukus bei kreives gestikuliuoja ir meldžiasi super-postmodernaus kulto tarnai, pasikrikštiję, kaip ir dera, liaudžiai nesuprantamais bet pasitikėjimą keliančiais ir vaizduotę žadinančiais „maklerių“, „brokerių“, „dilerių“… ir kitais magiškais vardais. Kapitalo rinka gyvena savo dievišką gyvenimą – atliepdama į šio pasaulio galingųjų maldas ir veiksmus. Neatsargus žodis, neteisingas krustelėjimas – rinka gali susierzinti, nubausti… teisingai besimeldžiančius ji išaukština ir apipila auksu…

Šiai religijai neparankios pastovios ir tvarios vertybės, o labiausiai ji nekenčia valstybinių sienų. Kapitalas turi judėti laisvai visada ir visur. Tai svarbiausias naujosios religijos Dievo įsakymas. Pasirašyti po juo privalo visi. Priėmusios šias žaidimo taisykles valstybės skelbiamos vakarietiškos demokratijos ir gerovės standartų skleidėjomis. Jas „globoja“ globalios viršvalstybinės institucijos, reikalaudamos, kaip garsiajame savo veikale „Globalizacija: pasekmės žmogui“ sako Z.Baumanas, „sistemingai naikinti viską, kas tik galėtų sulaikyti ar sulėtinti laisvą kapitalo judėjimą ir apriboti rinkos laisvę“. O jei nori gauti pasaulio bankų ir valiutos fondų finansinę paramą, jos privalo nuolankiai ir išanksto „kuo plačiau atverti vartus ir išmesti iš galvos visas mintis apie savarankišką ekonominę politiką“. „Silpnos valstybės ir yra tai, ko reikia Naujajai pasaulio tvarkai, kuri pernelyg dažnai įtartinai panaši į naują pasaulio sumaištį, kad galėtų save palaikyti ir stiprinti“ (Z.Baumanas).

Valstybės – tartum Akcinės bendrovės (AB) – valdymo „akcijas“ iš joje gyvenančios tautos palaipsniui išpirko stambūs globalaus pasaulio Olimpe reziduojantys investuotojai kartu nuosekliai perėmę ir valstybės valdymo funkcijas. Valdžios regimybė pasiliko –­ turime prezidentą, premjerą, ministrus, „valstybininkus“ ir jų gausią svitą, bet ši valdžia meldžiasi jau ne liaudžiai, ne tautai, net ne savo rinkėjams, o nepasiekiamiems naujojo Olimpo dievams. Nei tauta nei „Lietuvos žmonės“ neturi balso priimti sprendimams. Juos priima „investuotojai” turintys išimtinę teisę vienu ypu atmesti ir paskelbti netinkamais ar nepagrįstais visus tų žmonių pareiškimus apie AB tipo valstybės valdymo pobūdį. Perfrazuojant Baumaną globalaus kapitalo užvaldytos valstybės valdžią galima apibudinti taip: „Valdžia priklauso valdžion investavusiems, o ne ją rinkusiems žmonėms ar vietovės, kurią ji turėtų atstovauti, gyventojams”.

Tad ar Lietuva dar yra nepriklausoma valstybė? Ir nuo ko nepriklausoma? Kai siekėme nepriklausomybės žinojome – nuo CCCP, nuo Rusijos. Net atrodė, kad, išsmukdami iš imperinio kalėjimo, durų trinktelėjimu, sugriovėme ir pačią imperiją. Deja, imperija liko ir sėkmingai taikosi prie globalizacijos iššūkių. Gal ir mūsų išsivadavimas tebuvo šio proceso pradžios pasekmė? Juk mažų silpnų valstybėlių dauginimusi, pasak to paties Baumano, suinteresuotas yra būtent nūdienis globalus kapitalas.

Valstybės, netenkančios vis didesnės savo suvereniteto dalies, vaidmuo baigia susiaurėti iki policijos nuovados, kovojančios su nusikalstamumu tik tiek kiek reikia, kad būtų užtikrintas mūsų šalies teritorijoje globalaus kapitalo vykdomų operacijų saugumas. O pasaulio galingiesiems nėra reikalo tiesiogiai mūsų valdyti. Pati mūsų valdžia įpareigojama tvarkyti visus reikalus jų naudai. Jei reikia vyriausybes paspausti ir pakeisti stambiam kapitalui netinkamus vietinius įstatymus – pasitelkiami tarptautiniai teisės aktai. Nesustabdomo laisvosios prekybos taisyklių plitimo ir 11-tu Dievo įsakymu paskelbto laisvo kapitalo judėjimo postulato veikiama „ekonomika” vis labiau išlaisvinama iš politinės kontrolės, o „valstybei neleidžiama liesti nieko, kas susiję su ekonominiu gyvenimu: visus tokio pobūdžio veiksmus pasitiks staigus, nirtulingas baudžiamasis pasaulio rinkų atsakas“ (Z.Baumanas).

Iki šiol dar tikėjome, kad padėtį į gerąją pusę galim pakeisti rinkimais – „teisingai“ balsuodami ir valdžios postuose keisdami žmones. Bet padėtis radikaliai pasikeitė – akcijos parduotos, valdžia užvaldyta. Bet kuris, kas sėda į išanksto išpirktą ložę – neturi savo balso. Jo balsas perleistas „investuotojams“. Esant tokiai padėčiai, vienos partijos pakeitimas kita, kėdžių perstumdymas ir net į valstybinius postus pasodinti patriotai, vargu ar ką gali pakeisti. Potencialūs slibino nugalėtojai globalaus kapitalo užvaldytame pasaulyje slibinais virsta daug greičiau nei senamadiškose pasakose.

Valdžios kėdės jau seniai tapo Prokrusto lovomis, pasėdėję jose, net ir vakarykščiai patriotai, atsikelia, jei ne apkapoti, tai bent apipjaustyti. Ar ne todėl užgimstančių alternatyvinių visuomeninių judėjimų lyderiai šnairuoja ir nepasitiki politinio veikimo, ėjimo į valdžią galimybėmis, įvardindami tai kaip ėjimą prie lovio. Juk į lovį pašaras barstomas iš aukščiau.

Kokia išeitis? Pirma, sąmoningai nugalint globaliųjų galių suformuotą atskirtį ir fragmentaciją, kuo plačiau vienytis visoms neformalioms visuomeninėms bendruomenėms ir jėgoms, antra – sekant M.Kastelsu (Castells) – trukdyti ir neduoti „nusileidimo tako“ vyraujančioms globalizmo srovėms, pasirūpinti, kad jos nusileistų kur nors šalimais ir taip apeitų bei marginalizuotų viešąsias erdves ir maištingas bendruomenes. Trečia, kasdien nugalėti savyje globalizacijos vis labiau auginamą mūsų vartotojiškąjį Ego, atsižadant dalies savo ambicijų ir pažiūrų vardan kito, panašaus, bet netapataus man asmens.

Jei pavyktų susivokti ir susivienyti žmonėms, sugebantiems Lietuvos nacionalinius interesus vertinti labiau ir aukščiau nei globalius vartotojiškos ideologijos mitus, vėl užsižiebtų vilties žiburys, kad visuomenė gali ne tik rinkti, bet ir įtakoti savo šalies valdžią. Atsirastų viltis nacionalinės svarbos srityse atsispirti tautos dvasios syvus siurbiantiems globalaus kapitalizmo gniaužtams, viltis, kad ir šį kartą Lietuva turės galimybę išlikti. Tačiau tai gali ir likti tik viltimi, jei nacionalinių interesų ir tautos gyvybingumo labui nebus rasta priimtinų būdų ir formų, leidžiančių įstatymiškai įtvirtinti globalaus kapitalo bei tautų migracijos srautų sklaidos apribojimų. Šiuo metu tai gali atrodyti neįmanoma ir perdaug radikalu. Juk neturime nei energetinių galių, nei imperinių ambicijų, net tvirtos savo istorinės vertės pajautos leidžiančios pasielgti drastiškai ir individualiai. Bet turime veikti dabar, kol dar visai neaptemo blėstanti tautinė savimonė.

Eidami šiuo keliu, visais, jei reikia ir pačiais radikaliausiais būdais, privalome siekti, kad būtų įtvirtintas visuomeninis valstybinės valdžios kontrolės mechanizmas, o būtent: kad būtų uždrausta politinė reklama; priimti politinių partijų finansavimo įstatymo pakeitimai, užtikrinantys, kad skirstant partijoms valstybės pinigus didžiausią įtaką turėtų visuomenė, o ne oligarchai ar valdžios grupuotės; būtų parengti bei priimti: viešojo intereso gynimo, tiesioginio piliečių ir kitų juridinių asmenų kreipimosi į Konstitucinį teismą bei Seimo narių atšaukimo įstatymai.

Atsispirkime „ekonominės teologijos“ kūrėjų skleidžiamam fatalizmo mitui – neva dabartinė naujoji globalaus kapitalizmo forma su visais teigiamais ir neigiamais poveikiais yra objektyvi ir neišvengiama realybė, dėsningai vedanti į tautinių kultūrų išsilydimu pagristą pažangą. Kultūrinė, socialinė ir politinė tvarka tuo ir skiriasi nuo gamtinės kūrinijos, kad priklauso nuo mūsų, kad ją kuriame, keičiame ir palaikome – mes – patys sau – žmonės.

2008 m. vasario 15 d.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .
alko-2-proc
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *