A. Avižienis. Kodėl nesiseka kovoti už lietuvių tautos ateitį? (19)

europaLietuvių tauta, sėkmingai išsilaisvinusi iš ilgalaikės sovietinės kontrolės, nesugeba pasipriešinti Vakarų jėgoms, siekiančioms užvaldyti esmines  mūsų šalies gyvenimo sferas. Ar todėl, kad lietuviai yra „veršių tauta“, kaip vienas jau miręs Ukmergės politikas yra kalbėjęs? O gal reikėtų ieškoti šaknų šimtmečiais trukusiame svetimųjų (rusų, lenkų, vokiečių) valdyme, kuris mumyse įskiepijo pasyvumą, ilgesį būti valdomais?

Jei pastarasis teiginys ką nors paaiškina, tai reikia pastebėti, kad ne ypatingai sėkmingiau nuo globalizacijos pavojaus ginasi žymiai didesnės bei išdidesnės tautos, pripratusios valdyti svetimuosius, tokios kaip Vokietija, Prancūzija, Ispanija ir Italija. Jų demografinė padėtis taip pat yra bauginanti. Jų šalis skalauja galingos iš viso pasaulio atplaukiančios emigrantų bangos. Dažnai jų didmiesčių mokyklose jau daugumą mokinių sudaro iš užsienio su savo tėvais atvykę vaikai. Sutikime, kad globalizacijai užsitęsus, gal mes porą dešimtmečių anksčiau išnyksime nei šios tautos. Bet tai nesudaro esminio skirtumo.

Kaip suprasti šį reiškinį? Ar Vakarų šalių verslo, žiniasklaidos, švietimo, kultūros ir valdžios elito atstovai atsikėlę vieną rytą nusprendė, kad jiems jau nusibodo nacionalinė valstybė ir ėmė statyti suvienytos žmonijos bendrus namus? O gal ekonominiame gyvenime slypi koks nors nenumaldomas dėsnis, reikalaujantis kurti vis stambesnius vartotojų bei gamintojų junginius, peraugančius į globalią ekonominę, o po to ir į politinę santvarka?

Graikų filosofas Heraclitus yra teisingai pareiškęs, kad karas yra visko tėvas ir karalius. Neįsivaizuojama, kad, šimtmečius kūrę ir kovoję dėl savo nacionalinių valstybių, vokiečiai, prancūzai, ispanai bei italai staiga ima ir jų atsisako. Neužmirškime, kad praeito šimtmečio pirmoje pusėje siautė pats kruviniausias visos žmonijos istorijoje karas. Dvi anti-nacionalinės valstybės, JAV ir TSRS, užlipo ant Europos griuvėsių ir ėmė tautines valstybes pertvarkyti iš esmės. Dabartinė besikurianti globali santvarka negalėjo atsirasti pati savaime. Dėl jos buvo fanatiškai kovojama. Štai kodėl didžiosios Europos tautos nebekovoja dėl savo ateities. Jos buvo nugalėtos stipresnių jėgų.

O kaip su mažomis Europos tautomis? Išeitų, kad jos tuo labiau turėtų nusiraminti ir nukreipti dėmesį į individo turto, malonumų bei komforto siekius. Vienu žodžiu, daryti taip kaip Vakarų europiečiai jau daro nuo karo pabaigos. Štai kodėl didieji Lietuvos verslininkai neremia tautininkų, o pastarieji nesugeba prasimušti iki Seimo. Kuo didesnis verslas, tuo daugiau jis priklausomas nuo tarptautinių ryšių, kuriuos reguliuoja globalios santvarkos šeimininkai – didieji bankai, tarptautinės korporacijos ir virš-nacionalinės institucijos.

Vakarų Europoje daugiau nei 60 metų besitęsiantis ekonominis pakilimas, sutapęs su ekonominės integracijos laikotarpiu, beveik įtikino plačiuosius gyventojų sluoksnius, kad tarptautinis bendradarbiavimas yra kone išimtinai pažangą ir gerovę atnešantis veiksnys. Tuo tarpu tautinė konsolidacija vis dažniau buvo suvokiama kaip praeitas Europos istorijos etapas, gal net ir kenksmingas reiškinys. Vakarų Europoje šie pokario dešimtmečiai buvo patys sunkiausi nacionalinės idėjos šalininkams, nes atrodė, kad milijonams europiečių pavyko surasti asmeninę laimę ir laisvę gyvenant ne savo tautos labui, bet sau, savo asmeniniam pasitenkinimui ir komfortui.

Rytų Europoje tautiniai judėjimai buvo tramdomi jėga, o visuomenės apolitiškumas laikinai buvo pasiektas diegiant viltį, kad auganti pramonės gamyba kada nors atneš ir apčiuopiamos naudos paprastiems piliečiams. Jei Vakarų Europos malonumų ir linksmybių festivalis būtų besitęsęs dar kelis dešimtmečius, visai tikėtina, kad visuomeniniame gyvenime būtų išnykę nacionalistai, o kartu su jais ir kiti kolektyvinių idėjų šalininkai.

Bet, liberalizmo galutiniam triumfui atrodo pritruks gamtinių bei žmogiškųjų resursų. Jau šešti metai, kai Europa ir kitos Vakarų šalys pergyvena nesibaigiančių krizių grandinę. Vos suspėję užgesinti finansinę krizę vienoje šalyje, Vakarų pasaulio ekonomikos valdytojai tuoj pat priversti suorganizuoti skubią pagalbą kitoms, nesusitvarkančioms su savo ūkiu šalims. Bedarbystė nuolat auga, ypač tarp jaunų gyventojų, kurių pusė kai kuriose ES šalyse neranda darbo. Optimistines nuotaikas skleidžianti žiniasklaida ir liberalios ūkio santvarkos komentatoriai bando pateikti dabartinius sukrėtimus kaip anomaliją, kuri anksčiau ar vėliau užleis vietą „normaliam“ ūkio augimui ir gerovės plėtrai.

Deja, krizė, vis stipriau smogianti į integruotą Vakarų ekonominę erdvę, turi labai gilias šaknis ir nepasišalins iš mūsų žemyno gyvenimo. Pokarinė materialinės gerovės šventė nepraėjo be didžiulių išlaidų. Tam, kad šimtai milijonų vartotojų galėtų įsigyti automobilius, erdvius butus, begalybę darbą tausojančių įrengimų, skoningai apsirengtų, sočiai bei įdomiai pavalgytų ir laisvai keliautų po visą pasaulį, reikėjo sunaudoti iki tol neregėtus kiekius energijos šaltinių ir kitų gamtos resursų. Globalizacija vyksta tiktai, jei žmonių masės ir prekės yra įsukamos į hiper-mobilų sūkurį. Maistą, rūbus, avalynę, automobilius, elektronikos prietaisus ir tūkstančius kitų kasdien vartojamų prekių nebegamina vietoje, arčiausiai vartotojų. Jos keliauja tūkstančius kilometrų, kol pasiekia galutinį vartotoją. Šiam transportavimui reikia skirti milžiniškus kiekius kuro, kurio lengvai pasiekiami ir pigūs ištekliai jau žymia dalimi yra išeikvoti. Todėl naftos kaina jau dešimtmetį išsilaiko penkis kartus aukštesniame lygyje nei anksčiau buvo įprasta. Nauji telkiniai yra randami, bet jie yra sunkiau pasiekiami, juos eksploatuoti reikia daugiau išlaidų ir jų išgavimas dar stipriau teršia atmosferą.

Brangios energijos poveikis pasaulio ekonomikai yra tarsi stabdis, neleidžiantis ūkio veiklai plėstis įprastiniais tempais. Tuo tarpu visa Vakarų finansinė sistema iki šiol buvo grindžiama optimistiniais ūkio augimo lūkesčiais. Buvo taupoma ir investuojama su viltimi, kad įdėtos lėšos atneš pelną. Šiuo metu atsivėrusi praraja tarp išpūstos pinigų masės ir brangstančių gamtinių resursų yra pagrindinė priežastis, kodėl Vakarų pasauliui tenka susidoroti su nesiliaujančiomis finansinėmis krizėmis.

Dvasinėje sferoje laisvo individo idealas ir vartotojiškos gyvensenos skatinimas iššvaistė nedovanotinai daug žmogiškų išteklių. Turime omeny bendruomeniškumo silpninimą, kai Vakarų pasaulio kultūra bei švietimas sąmoningai menkina tautos vaidmenį piliečių sąmonėje. Nuolat diegiama nuostata gyventi sau ir savo malonumams bei komfortui labai ženkliai sumažino Europos bendruomenių solidarumą bei gyvastingumą. Vis mažiau jaunų europiečių ryžtasi kurti šeimas ir auginti vaikus, tuo prisidėdami prie Europos šalių senėjimo. Senstančios visuomenės yra mažiau produktyvios ekonomine prasme, nes nuolat blogėja santykis tarp dirbančiųjų ir tų, kuriems būtinos socialinės pašalpos.

Yra dar ir kitų pražūtingų Vakarų individualizmo pasekmių. Bendruomeniškumo dvasios išstūmimas iš valstybės, finansų ir verslo valdymo sferų paaštrina trintį tarp valdančiųjų ir valdomųjų, tarp bankų ir firmų savininkų iš vienos pusės, ir jų darbuotojų bei klientų iš kitos pusės. Noras maksimaliai siekti naudos sau, nepriklausomai nuo to ar šis siekis kenkia kitiems visuomenės nariams, ne tik silpnina valstybės solidarumą, bet ir realiai skurdina milijonus paprastų piliečių. Dabartiniai finansiniai sukrėtimai atsirado ne tik dėl energetinių resursų stygiaus. Juos smarkiai pagilino neatsakingas finansinių magnatų elgesys su jiems patikėtais indėliais bei investicijomis. Netramdoma spekuliacija ir sukčiavimai yra galimi, kai valdžios prižiūrėtojai leidžia milijardieriams eiti rizikingų spekuliacijų keliu arba pirmieji tiesiog patenka į pastarųjų finansinę priklausomybę, pvz., per rinkiminių kampanijų finansavimą.

Vis daugiau darbdavių ieško būdų, kaip atsikratyti ilgalaikių įsipareigojimų savo darbuotojams ir vietovėms, kuriose veikiama. Jei Vakaruose anksčiau buvo plačiai priimtina, kad darbdavys rūpinsis savo samdinių pensija ir sveikatos draudimu, tai pastaruoju metu ryškėja tendencija atsisakyti šių garantijų. Stambesnių firmų siekis didinti pelningumą perkeliant gamybos procesus į kitas šalis, kuriose darbo ir valstybės reguliavimo kaštai yra menkesni, yra dar vienas ryškus pavyzdys, kaip silpsta bendruomeniškumo dvasia verslo pasaulyje. Dėl gamybos perkėlimo darbą prarado ir toliau praranda milijonai Europos ir Šiaurės Amerikos dirbančiųjų. Net ir Lietuvoje, kur bedarbystė yra didžiulė rykštė paprastiems gyventojams, kai kurie gamintojai jau spėjo perkelti gamybinę veiklą į Kiniją ir kitas Rytų Europos šalis. Jei uždarytų gamyklų darbuotojai įsidarbina kitur, jų pajamos paprastai yra žymiai skurdesnės. Tad ir atitinkamų šalių piliečių perkamoji galia tampa silpnesnė.

Lietuvos valdančioji klasė mums rodo į Vakarų šalis kaip į pavyzdį. Valdantieji nenori suvokti, kad jų ultra-liberalizmu pagrįsti ūkio modeliai eina saulėlydžio link ir negali būti mums plėtros etalonu. Europos Sąjungos parama, kurios dėka Lietuva turėtų pasiekti Vakarų Europos pragyvenimo lygį, šito uždavinio akivaizdžiai neatlieka, nors Briuselio pagalba jau tiekiama 20 metų. Tai yra ne tik todėl, kad ES senbuvės jau nebeturi tiek atliekamų resursų, kiek turėjo prieš 40 metų, kai dosni parama buvo tiekiama Ispanijai, Portugalijai ir pietinei Italijai. ES struktūros yra vis daugiau paveikiamos stambių lobistų įtakos. Jos netiek siekia Lietuvos ir kitų naujų ES narių gerovės skatinimo, kiek įtakingų finansinių interesų patenkinimo naujųjų narių sąskaita. Vis gilesnė ES integracija, kurią taip aistringai remia Lietuvos elitas, tik vis giliau įklampins mus į senbuvių gilėjančias krizes.

Nors tarptautinis finansinis elitas ir jų rėmėjai atskirose šalyse gins globalizaciją iki paskutiniųjų, ateitis visgi priklauso decentralizacijai ir nacionaliniam savarankiškumui, ypač ūkio valdymo srityje. Europos Sąjungos likimas neišvengiamai eis Sovietų Sąjungos keliu į decentralizaciją ir galiausiai į subyrėjimą. Dar prieš pradedant savo perestroikos politiką, Generalinis sekretorius Gorbačiovas nenuilstamai propagavo taip vadinamą greitinimo arba intensifikacijos kursą. Jau aštuntajame dešimtmetyje jis suvokė, kad iki tada buvęs ekstensyvus ūkio plėtros modelis, kai be saiko buvo vartojami gamtos ištekliai, ir ypač nafta ir gamtinės dujos, neturi perspektyvos. Jau tada turtingi Rusijos gamtiniai resursai rodė sekimo požymius. Gorbačiovas manė, kad įdiegus Vakarų pažangias technologijas ir ekonominį valdymą, pavyks racionaliau vartoti mažėjančius gamtinius bei žmogiškus resursus. Kai visos jo iniciatyvos žlugo, Sovietų Sąjungos elitas nutarė, kad atėjo laikas sustabdyti pigios energijos ir kitų išteklių tiekimą nerusiškoms Sovietų respublikoms bei Rytų Europos valstybėms, buvusioms jų įtakos sferoje. Paprasčiausiai imperinis valdymas tapo per brangus Maskvai, todėl ji atrišo atskirų respublikų bei satelitinių valstybių rankas pačioms pasirūpinti gamtiniais ištekliais už rinkos kainą. Kitaip neįmanoma suprasti beveik taikaus Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Taip pat sunku įsivaizduoti, kad dabartinė Rusija norėtų vėl užsikrauti sau tą pačią pigių žaliavų bei energijos tiekimo naštą.

Nei Vakarai, nei Rytai nesugebės apsaugoti Lietuvos nuo vis sunkėjančių buitinių sąlygų, kurios neišvengiamai užguls visą pasaulį. Todėl šūkis „Ne rytams ar vakarams, Lietuva – Lietuvos vaikams“, ypatingai taikliai pažymi ateities politikos principinę kryptį. Nėra pagrindo juodam pesimizmui. Globalizacija taps vis sunkesne našta Europos valstybėms ir tautoms, taip pat ir JAV, kuri globalizacija yra daugiausia suinteresuota (arba tiksliau jos elitas). Turėsime išmokti gyventi savarankiškai ir tautininkai galės tapti ta idėjine kalve, kurioje ateities valstybės valdymo bei ekonomikos modeliai bus išryškinami.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

19 komentarų

  1. Jolė:

    Labai teisingai sudėlioti faktai ir išvados
    Ateitis priklauso tautininkams
    liberalizmas ir globalizmas priėjo liepto galą
    Gėjų paradas pademonstravo lūžio momentą – negalime taikstytis su tautos ir žmonijos naikintojais

    Laikykimės

  2. Nepolitikas:

    Paistalų kratinis, o ne analitiškas straipsnis. Demagogija… Šūkis „Ne rytams ar vakarams, Lietuva – Lietuvos vaikams“ – tuštuma. Panašiai kaip: „Ne karas ir ne taika, o kariuomenė paleisti“- rusijos „trockistų“ šūkis per pirmąjį pasaulinį karą. Jeigu „Pro Patria“ jau susigaudė, kad reikia nutraukti „bendradarbiavimą“ su ES, tai šitas glùšas skersai ir išilgai, galvoja kaip „patobulinti“ ES bendruomeniškumą. Dar didesnis idiotizmas : „„Generalinis sekretorius Gorbačiovas nenuilstamai propagavo taip vadinamą greitinimo arba intensifikacijos kursą. Jau aštuntajame dešimtmetyje jis suvokė(…)“ – ką jis suvokė, jeigu jam „idėjos“ buvo pakišamos iš tų pačių vakarų. Prisiminkim: masinė spekuliacija, organizuotos(!!) nusikalstomos grupuotės, šešėlinis verslas ir t.t. Ir visą „šitą“ jis legalizavo per „chozrasčeto“ pagrindus. Taigi Gorbačiovas ir Vakarai yra politinė simbiozė. Jog Vakarai, kol buvo stiprus Gorbačiovas nepripažino Lietuvos nepriklausomybės. Dabar vėl atėjo laikas, kada ne paistalais reikia švaistytis, tiesiai pasakyti „su kuo ir prieš ką tu eini“.

    • Nepolitikui:

      Tai tamsta pasakyk koks tas kelias mums, kad toks gudras. Rašinėti “bile ką” kiekvienas sugeba, bet šioje situacijoje ką nors rimto nuveikti – niekas nedraudžia. Prašau, kodėl neišėjote prieš gėjus, kad toks didvyris.

      • Nepolitikas:

        „koks tas kelias mums“? Supranti, jeigu aš, ar kitas pasakys: „šitas kelias mums!“, tai esu įsitikinus, kad bus prieštaravimų ir ginčiai neleis apsispręsti. Įsivaizduok, 23 m. atgal… ar tu užduotum tokį klausimą? Dauguma galvoja šitas kelias mūsų. Nors ir tada man buvo aišku, kad tai kelias į pelkę. Kodėl? Todėl kad esu susipažinus su ES „sutartimi“, ES Konstitucija, kuri buvo atmestą ir t.t. Bet dauguma(ačiū Dievui, ne konstitucinė, t.y. 3/4!) neskaitęs, klausydami Adamkų, Čekuolį ir kitus „recidyvistus“, bei gaudami alų, miltelius ir t.t. balsavo „už“, o aš ir mano šeima, bei kaimynai -„prieš“, nors alų ir miltelius pasiėmėm. Galvojom, kad busim „gudresni“… Tačiau nepagalvojau, kad „taip“ bus klastojimas rezultatas… Teisingas kelias buvo vienas – nedalyvauti visai: nėra parašo, nėra žmogaus, nėra klastojimų. Todėl ir siūlau tau paskaityti tiesą, ir pačiam suprasti – „koks tas kelias mums“:
        „Lietuvių tauta, sėkmingai išsilaisvinusi iš ilgalaikės sovietinės kontrolės, nesugeba pasipriešinti Vakarų jėgoms, siekiančioms užvaldyti esmines mūsų šalies gyvenimo sferas.“ – net čia jau „matosi“ debilizmas. Buvo ne „sovietinė kontrolė“, o visiškas Lietuvos valdymas. Skirtumas(gana didelis) tarp „Vakarų“( o teisingiau –ES) ir „Rytų“ (o teisingiau – TSRS) pasireiškia per konstitucinę santvarką. LTSR Konstitucija visiškai atitiko TSRS Konstitucijai, t.y. pagrindinis suderinamumo principas. Dabar Lietuvos Konstitucija prieštarauja ES „Konstitucijai“, t.y. Lisabonos sutarčiai. Kas yra Lisabonos sutartis? Tai nėra teisės dokumentas, tai yra „komercinis susitarimas“, kada viena šalis privalo vykdyti kitos šalies nurodymus, o nurodymų neapibrėžtumas , suteikia kitai šaliai jau TEISĘ savivaliauti. Taigi Lietuvių Tauta turi dvivaldystė (kitaip sakant dvigubus „standartus“) . Kaip piliečiai vykdyti savo LR Konstituciją(rinkimai, referendumas, peticijos ir t.t.), o kaip vergai paklusti bei vykdyti ES savivalę, kurį remiasi „įstatymais“, teismų „sprendimais“ ir t.t. Apie tokią situaciją ir kalbėjo Vaišvila. Gaila, kad ne viena partija, ar judėjimas jį nepalaikė. Nors iš kitos pusės toks ignoravimas, rodo kad visi jie yra ES savivalės šalininkai.

      • Nepolitikas:

        Visada dėstau tik TIESĄ. Ir “bile ką” nerašau, gali patikrinti mano komentarus. Esu geras specialistas, kaip teisės, taip ir ekonomikos srityje. Jeigu tenka nagrinėti kitus klausimus, visada naudoju spec. vadovėlius: medicinos(dėl gėjų), fizikos ir t.t. „Kodėl neišėjote prieš gėjus“ ? Atsakymas : Todėl, kad gyvenu ne Vilniuje ir ne Kaune. Kitaip tikrai išeičiau. Nežiūrint, į propagandą(kad gėjai, kurie nereikalauja sau teisių, visai „normalus“ žmonės), esu įsitikinus kad jie yra tiesiogiai, ar potencialiai pavojingi visuomenei. Kadangi nuo homoseksualizmo prasideda kitos pasekmės : sadizmas, autoerotismas, nekrofilija, pedofilija, zoofilija ir t.t. Homoseksualizmas yra liga. Jai atsirasti palengvino dirbtinai ankstyvas lytinis susijaudinimas, kuris formuoja polinkį inertiniems refleksams atsiradimui. Pvz. Lytinis „švietimas“ darželiuose, mokyklose ir t.t. Tik 1% gimsta su apsigimimais, kurios sukelia paveldimas, ar vaisiaus neteisingą lytinę diferenciaciją, prenatalinių laikotarpių gimdoje. O 19 % sudaro nervų ir psichikos ligų (pvz., encefalitas, smegenų traumos, šizofrenija), endokrininės ir kitų pažeidimai. Kaip rašo „medicina“, dauguma jų apsunkino savo lygą narkotikais, alkoholių. Virš 70% (tiksliau neįmanoma nustatyti , trūksta teisės aktu) yra sifilio, gonorėjos, AIDS nešiotojai….. Jau dabar žinoma, kad AIDS plinta ne tik lytinių santykių metu, bet ir per kraują, seiles ir t.t., kaip turbekulezė, džiova. Todėl masiškai sergantys homoseksualai tapo tiesiogine grėsme visuomenei. ….

  3. g:

    Del europos krizes tai visai nusisnekejo, bet siaip labai teisingas straipsnis

  4. !!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!:

    Is uzjurio asteina diktatas – kurti “nauja visuomene”. O is tikruju sumaisyti visus. “Grynaveisliai” yra atsparus, ne taip lengvai pasiduoda stumdomi. O stumdyti aniems labai norisi. JAV nori vieno Europos kolchozo, atskiesto Afrika. Tokiais lengviau manipuliuoti. Jei neieskosim bendraminciu ES, mus suvirskins be didesnio vargo. leeetugviai yra kolaborantu prigimties ir lengvai nuperkami.

  5. Vladas:

    Labai geras straipsnis!
    Ar tikrai liberastai pritruks resursų? Šį iššūkį jie, žinoma, suvokia. Planas seniai irgi žinomas ir susideda iš dviejų paraleliai įgyvendinamų žingsnių:
    1) Planetos resursų sutelkimas vienose rankose = karas Sirijoje, po to Irane, po to Rusijos dekonstrukcija ir didžiausias iššūkis – Kinija.
    2) Planetos gyventojų skaičiaus sumažinimas iki tokio lygio, kuriam užteks turimų atsinaujinančių resursų – auksinis milijardas.
    Pirmas žingsnis nėra forsuojamas tol, kol FRS rašteliai priimami kaip už tikrą pinigą visame pasaulyje. Priėmimą garantuoja lėktuvnešiai visame pasaulyje.

    Dėl žmogiškųjų resursų viskas irgi jau išspręsta. Jiems už gardesnį duonos kąsnį dirba tų pačių pavergiamų valstybių piliečiai – liberalai, teisių gynėjai ir pan.

    • Rimvydas:

      žmonių skaičius bus sumažintas šeriant juos GMO, pesticidais apnuodytu maistu, dėl ko žmonės pataps nevaisingi, vis labiau sirgs (jau srga) vėžiu ir kitomis ligomis. Pažiūrėkit, ką valgo žydai – jie perka pieninius veršelius, šeria juos švariu maistu ir tik tada skerdžia sau maistui.

  6. :

    Gerai Algi, tai parašei kaip yra, ir kodėl yra, o ką padarei, ir ką daryt neparašei. Ačiū, nors nereikėjo, žinom, matom, ne tokie avinai esam kokiais daromi.

  7. Algis Avižienis:

    Atsakymas “Aš.” Buvau aktyvus tautininkas, aktyviai dalyvavau Euro referendumo agitacinėje veikloje (prieš). Dalyvauju kovo 11 eitynėse ir kitose demonstracijose. Jeigu Jūs turite kokių nors pasiūlymų, ką veikti ir kaip veikti, galime susitikti ir pasitarti dėl bendrų veiksmų.

  8. Li Bo:

    A, šitas irgi geras. Man atrodo jau laikas pradėt alke talpinti David Icke veikalus. Beveik garantuoju didelį pasisekimą ir gausų gerbėjų būrį.

  9. Kemblys:

    A.Avižienis: ,,Kodėl nesiseka kovoti už lietuvių tautos ateitį?”

    A.Avižienis:
    ,,sovietinės kontrolės, sferas, demografinė, emigrantų, globalizacijai, elito, nacionalinė, ekonominiame, globalią ekonominę, politinę, istorijoje, anti-nacionalinės (?), globali, individo, komforto, reguliuoja globalios, korporacijos ir virš-nacionalinės (?) institucijos, apolitiškumas, festivalis, kolektyvinių idėjų, liberalizmo, triumfui, resursų, finansinę krizę, suorganizuoti, Optimistines, liberalios, komentatoriai, anomaliją, „normaliam“, integruotą, materialinės, hiper-mobilų (?), automobilius, elektronikos, eksploatuoti, atmosferą, individo idealas, solidarumą, produktyvios ekonomine, individualizmo, maksimaliai, realiai, finansinių magnatų, investicijomis, procesus, reguliavimo, firmų, tendencija, decentralizacijai, perestroikos politiką, propagavo, intensifikacijos kursą, ekstensyvus, modelis, racionaliau, politikos principinę, pesimizmui…”

    Pavargau. Atsiprašau, jei ką praleidau ar pasikartojau šluodamas.
    Kemblys

  10. Arūnas:

    Puikus, sąžiningas straipsnis. Ačiū Dievui, kad dar yra taip mąstančių žmonių Lietuvoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: