A.Svarinskas: Lietuvos patriotai, pirmyn už Dievą ir Tėvynę! (62)

Monsinjoras A.Svarinskas | L.Kalnikaitės , H.Girčio nuotr.

Monsinjoras A.Svarinskas | L.Kalnikaitės , H.Girčio nuotr.

Ir vėl nauji dideli pavojai Lietuvai… Daugelis ją šmeižia Lietuvoje ir užsienyje. Trimituoja, kad Lietuvoje nėra jokių tautinių ir ideologinių mažumų laisvės. Dabartinis gyvenimas liudija, kad tautinės, ideologinės mažumos ir nusikaltėliai Lietuvoje turėjo daugiausiai laisvės. Kiek daug Europoje buvo nubausta už kolaboravimą su vokiečiais. O Lietuvoje nenukentėjo nė vienas tardytojas, prokuroras ar teisėjas. O nusikaltimai Lietuvoje buvo padaryti dideli. Tauta neteko beveik trečdalio savo gyventojų. Vien miškuose žuvo apie 22 tūkstančius partizanų. Išvargę žmonės paliko savo bylą spręsti Dievui. Nusikaltėliai pamatę, kad jų niekas nepersekioja, bandė įtikinti kitus, kad krikščionys yra silpni. Mus nustebino žinia, kad Prancūzijoje Arkango meras Žanas Mišelis Kolo (Jean-Michel Colo) atsisakė patvirtinti dviejų gėjų moterystę. „Būdamas katalikas atsisakiau tuokti gėjų porą. Man santuoka yra moters ir vyro santuoka, turint tikslą gimdyti vaikus. Ta lygybės parodija – didelė melagystė. Geriau jau rinktis kartuves nei nusileisti“ – sakė Ž.-M.Kolo.

Ar turėjo kitą pasirinkimą krikščionis? Ir jo laukia 5 metai laisvės atėmimo ir 75 tūkstančiai eurų baudos. Ta pačia proga siūlau paskaityti Daliaus Stanciko straipsnį „Grįžtam į krikščionių persekiojimo laikus?“.

Gyvenime pilna įvairių klaidingų idėjų ir pavyzdžių, todėl eiliniam žmogui sunku susiorientuoti. Šį žurnalisto Daliaus Stanciko straipsnį turėtų paskelbti visose bažnyčiose. Gaila, kad nežinom to sąmoningo prancūzų kataliko adreso. Norėtume padėkoti jam už krikščionišką drąsą ir gražų pavyzdį. Labai prašytume Paryžiaus lietuvių bendruomenę, kad jie surastų šį garbingą žmogų ir padėkotų jam Lietuvos vardu.

Mūsų valdžiai gerai dirbti ir apginti savo Tautą trukdo gyvuliška baimė. Nenorima viešai prisiminti 17 bolševikų sušaudytų ministrų, kitų mirusių tremty, 9 generolų, 8 generolo Bulvičiaus bendražygių, 2 vyskupų ir daugelio kunigų.

Laikraštis pasakoja, kad Prezidentė ir Teisingumo ministras teisinasi prieš Briuselį, o juk reikėjo, kad tie valdžios atstovai pasakytų ir Tautai, kokios bėdos spaudžia Lietuvą.

Sunkiu bolševikų okupacijos metu ir dabar mums prisimena 45 psalmė:

„Dievas mūsų prieglauda, tvirtovė;
Jis varguose ištikimas mūsų Globėjas.
Todėl nesibijom, net jei žemė drebėtų,
Jei kalnai griūtų į jūrų gelmes“.

Mes ne prieš atskirus gėjus, bet prieš tuos, kurie veržiasi prievarta į mūsų visuomenę, reikalauja valstybės lėšų ir žada mus sunaikinti.

Manau, kad priešas yra aiškus. Kaip šito nesupranta mūsų valdžia ir gėjams leidžia jaustis kaip savo namuose. Nebebus šeimos – nebebus ir valstybės – Lietuvos!

Mes žinome, kad lietuvių šeimos buvo gausios ir krikščioniškai išauklėtos. Jos pagimdė Bažnyčios, Tautos ir kultūros kūrėjus. Taigi, ar galima šitam priešui leisti laisvai griauti laisvą Lietuvą? Kas duoda gėjams leidimą viešai veikti Lietuvoje, tas išduoda Dievą ir Lietuvą.

Taigi, mes kreipiamės į Lietuvos valdžią – atsikvošėkit!

Jie nori Katedros aikštėje nori padaryti savo programą, bet juk Arkikatedroje yra Švenčiausias, todėl mes, katalikai, turime ginti Jėzų Kristų, pasilikusį Altoriaus Sakramente.

Kaip reikia priešintis?

Vieni mano, kad reikia nekreipti į juos dėmesio. Ar mes, katalikai, galime nekreipti dėmesio, kai sėjamas blogis? Mes privalome užkirsti kelią blogiui. Kas būtų likę iš Bažnyčios, jei tikintieji nebūtų pasipriešinę Romos valdžiai? Mes matome, kur eina Lietuva. Jau esamų kalėjimų nebepakanka. Kasdien vyksta įvairūs nusikaltimai, žmogžudystės, turto grobimas, narkotikai, girtuoklystė ir kt.

Per ilgai katalikai miegojo ir todėl bus atsakingi Dievui už Lietuvos likimą. Juo labiau valdžios vyrai, kurių pareiga vesti tautą į šviesesnį rytojų.

Kitas būdas – suvažiuoti į Vilnių ir užtvindyti miestą. Bet katalikai yra vargšai ir neturės lėšų atvažiuoti į sostinę.

Trečias būdas – susirinkti prie bažnyčių, iš anksto susitarti su klebonais ir melstis tomis valandomis, kai gėjai siaus Vilniuje: kalbėti maldas ir giedoti giesmes. Jei klebonai nesutiktų įsileisti į bažnyčias, tai vis tiek melstis prie šventorių. Taip buvo ir praeitais metais prie Arkikatedros.

Taigi šių metų liepos 27 dieną, valandą, kada ištvirkę gėjai siaus Vilniuje, eikime į savo bažnyčias (daugiau šiuo metu mes nieko negalime padaryti) ir tą laiką praleiskime maldoje, melskimės ir giedokime giesmes. O jei neleis į bažnyčias, tai melskimės ant šventoriaus. Prie Vilniaus Arkikatedros melsimės eitynių metu, o kadangi jos prasideda 13 valandą, tai ateikite bent 15-20 minučių prieš tą laiką.

Melskime ir už Lietuvos valdžią, kad gintų Dievą ir Lietuvą. O negalėdami to padaryti užleistų vietą drąsesniems.

Be to, kiekvienas turėtų parašyti laišką Prezidentei ne dėl to, kad ją myli ar nemyli, bet dėl to, kad ji yra valstybės galva. Ir reikalauti Prezidentės imtis priemonių gelbėti Lietuvą.

Prieš Dievą ir Prezidentė, ir valdžia, ir piliečiai yra vienodai atsakingi.

Aš kreipiuosi į visus gerus Lietuvos žmones. Jūs mane pažįstate. Todėl ir privalote atsiliepti: protestuoti ir kovoti.

Dievo pagalbos ir malonės!

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas,
Vyčio Kryžiaus ir Šaulių žvaigždės ordinų kavalierius
Lietuvos partizanų kapelionas

Kategorijos: Laiškai Alkui, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *