R. Vaičiulis. Sutelktomis jėgomis prieš šapokinę Lietuvos istoriją (I dalis) (12)

Bumblausko knyga

Bumblausko knyga

Jau grei­tai su­kaks me­tai, kai bai­gian­tis pa­sku­ti­niam 2012 m. va­sa­ros mė­ne­siui Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jo­je su di­džiu­le pom­pa bu­vo pri­sta­ty­ta jos už­sa­ky­mu Al­fon­so Ei­din­to, Alf­re­do Bumb­laus­ko, An­ta­no Ku­la­kaus­ko ir Min­dau­go Ta­mo­šai­čio par­ašy­ta „Lie­tu­vos is­to­ri­ja“.

Kny­ga vė­liau iš­vers­ta į še­šias di­džią­sias už­sie­nio kal­bas.

Ma­tyt, įžvelg­da­mi šių is­to­ri­kų dva­si­nių nuo­sta­tų ar­tu­mą liūd­nai pa­gar­sė­ju­siems prieš­ka­rio vei­kė­jams, in­ter­nau­tai ne­tru­ko kny­gos au­to­rius pa­va­din­ti „ke­tu­riais ko­mu­na­rais“. O pa­čios ne­di­de­liu ti­ra­žu lie­tu­viš­kai iš­leis­tos kny­gos nė su ži­bu­riu ne­ga­lė­jai ras­ti jau pir­mą­ją pla­ti­ni­mo sa­vai­tę, ne­pa­si­ro­dė ji ir vė­liau. Tad pra­ėjus me­tams vi­siš­kai na­tū­ra­liai iš­ky­la la­bai pa­pras­tas klau­si­mas: ko­dėl ne­bu­vo ti­ra­žuo­tas to­kio po­pu­lia­ru­mo su­si­lau­kęs best­se­le­ris? Ko­dėl per me­tus ne­pa­si­ro­dė jo­kia kny­gos re­cen­zi­ja? Ko­dėl ne­pa­ten­kin­tas skai­ty­to­jų smal­su­mas?

Tu­riu vil­ties, kad taip vis dėl­to įvy­ko dėl tie­siog ap­gai­lė­ti­nai men­kos šios kny­gos dva­si­nės te­si­tū­ros ir tu­ri­nio, ku­rį drą­siai pri­skir­čiau is­to­ri­jos per­ra­ši­nė­ji­mo žan­rui. To, ko sa­vo lai­ku ne­pa­da­rė Lie­tu­vos oku­pan­tai ir prieš­ai, at­lik­si­me mes – is­to­ri­jos per­ra­ši­nė­to­jai! Tad ačiū Die­vui, jei kaž­kas, nuo ko pri­klau­so šios vi­są mū­sų vi­suo­me­nę pa­lie­čian­čios kny­gos sklai­da, ga­li­mai lai­ku at­sik­vo­šė­jo.

Aiš­ku, bū­tų bu­vę ge­riau­sia, jei šiuos ma­no pa­samp­ro­ta­vi­mus apie ap­ta­ria­mą „best­se­le­rį“ ga­lė­tu­mė­te skai­ty­ti jau pers­kai­tę pa­čią kny­gą. Bet pa­ti­kė­ki­te, ti­krai nie­ko ne­pra­ra­do­te jos ne­skai­tę. Prieš­in­gai – li­ko­te iš­ven­gę ra­fi­nuo­tai iš­krai­py­tos tie­sos, ne­pa­gar­bos Lie­tu­vai ir kaž­ko­kio su­nkiai nu­sa­ko­mo šleikš­tu­lio…

Jau kny­gos ano­ta­ci­jo­je at­si­vė­dė­jus gi­ria­ma­si: „Tai pir­mas ban­dy­mas nuo 1990 m. ap­rėp­ti vi­są Lie­tu­vos vals­ty­bės is­to­ri­ją nuo se­no­vės iki 2004 m. at­sa­kin­gu ir tau­piu žvilgs­niu.“ Pre­ten­zin­ga ne­tie­sa. Juk se­no­kai iš­leis­ta Bro­niaus Ma­kaus­ko „Lie­tu­vos is­to­ri­ja“. Ne­si­do­mi, ne­skai­tė? Ži­nant kai ku­rių šios ket­ve­riu­kės is­to­ri­kų po­mė­gį ne­si­lan­ky­ti ar­chy­vuo­se ir ne­skai­ty­ti šal­ti­nių, tai vi­sai ti­kė­ti­na. O gal dėl to, kad au­to­rius – Len­ki­jos lie­tu­vis ir jo kny­ga skir­ta mo­kyk­loms, rei­kia ją ig­no­ruo­ti? O gal ji nu­ty­li­ma to­dėl, kad ją skai­ty­da­mas jau­ti, jog ją ra­šė ti­kras lie­tu­vis (kal­bos ir in­terp­re­ta­ci­jų pra­smė­mis).

Ki­ta, kas skai­tant „Lie­tu­vos is­to­ri­ją“ iš kar­to krin­ta į akis, tai bep­ras­miš­kas ple­pė­ji­mas, daž­ni pa­si­kar­to­ji­mai, pi­gūs juo­ke­liai. Ga­li­ma sa­ky­ti, ta­ry­tum van­de­nė­ly­je plau­kio­ja įmes­ti pa­dri­ki fak­tai, ne­pa­ti­ki­mos in­terp­re­ta­ci­jos. Ko no­rė­ti, kai vie­nas kny­gos au­to­rių ne pir­mi me­tai plu­ša te­le­vi­zi­jo­je mo­ky­da­mas va­di­na­muo­sius ly­de­rius to­kių svar­bių da­ly­kų, kaip an­tai: ko­kia žo­džio „bi­ki­ni“ kil­mė, įmin­ti mįs­les apie svo­gū­ną, 4 kor­tų ka­ra­lius ir pan. Ki­tas au­to­rius dau­gy­bę me­tų am­ba­sa­do­riau­ja, tre­čias is­to­ri­ją iš­kei­tė į po­li­to­lo­gi­ją. Ma­tant to­kią iš­ki­lią rep­re­zen­ta­ci­ją, vi­suo­me­nei ne­ga­li ne­rū­pė­ti, ar bu­vo skelb­tas kon­kur­sas šiam vals­ty­bei svar­biam dar­bui at­lik­ti? Ir kaip ga­lė­jo šį kon­kur­są lai­mė­ti bū­tent šie, daž­nai ne­vie­na­reikš­miš­kai ver­ti­na­mi au­to­riai, prie ku­rių pa­var­džių taip su­nkiai šlie­ja­si žo­dis „moks­li­nin­kas“? Kas gi juos su­bū­rė į vie­ną ko­man­dą? Gal ho­no­ra­rai?

Iš kairės: Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Alfonsas Eidintas ir Alfredas Bumblauskas | URM nuotr

Iš kairės: Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Alfonsas Eidintas ir Alfredas Bumblauskas | URM nuotr

Ti­kriau­siai, sie­kiant kny­gai dirb­ti­nai su­teik­ti so­li­du­mo ir ap­si­sau­go­ti nuo ga­li­mos kri­ti­kos, pri­kai­šio­ta sau­gik­lių – įra­šy­ta re­dak­ci­nė ko­le­gi­ja, kon­sul­tan­tai. Įdo­mu, ką kny­gos au­to­riams ga­lė­jo pa­tar­ti re­dak­ci­nės ko­le­gi­jos na­riai po­li­to­lo­gai, te­gul ir ži­no­mi. Įdo­mu, kad kny­gos po­ti­tu­li­nia­me la­pe ko­le­gi­jos su­dė­tis vie­na, o re­dak­to­riaus skil­ty­je ji pa­pil­dy­ta Jau­niu­mi Pe­trai­čiu. Ką gi au­to­riui, ra­šiu­siam LDK is­to­ri­ją, ga­lė­jo pa­tar­ti re­cen­zen­tai, ku­rie nė­ra tos sri­ties spe­cia­lis­tai?

Skai­to­me to­liau. Vėl ne­pa­lie­ka min­tis, kad skai­ty­to­jai tu­rė­tų bū­ti tie­siog dė­kin­gi kny­gos au­to­riams už to­kias „nau­jo­ves“: „Lie­tu­va – vi­du­rio Eu­ro­pos da­lis“, jos geog­ra­fi­nės koor­di­na­tės – „Lie­tu­va yra kryž­ke­lė­je tarp Va­ka­rų ir Ry­tų Eu­ro­pos“, jau XIII a. eg­zis­ta­vu­sius ru­sus, o ne ru­sė­nus. Šyp­se­ną su­ke­lia tei­gi­nys, kad LDK „Eu­ro­pos ir pa­sau­lio ci­vi­li­za­ci­jai XVII–X­VIII a. da­vė la­bai reikš­min­gus fe­no­me­nus, ku­rių trum­pa for­mu­lė bū­tų to­kia – duo­na“. Va­ka­rie­čiai tu­rės ska­naus juo­ko. Juk vi­suo­ti­nai ži­no­ma, kad Va­ka­rams svar­bes­nis bu­vo ąžuo­lų rąs­tų, ka­na­pių, der­vos im­por­tas iš LDK ir Len­ki­jos. Šias pre­kes iš Lie­tu­vos A.Bumb­laus­kas „ga­be­na“ per Gdans­ko uos­tą. Iki šiol ki­ti is­to­ri­kai bu­vo ma­ne įti­ki­nę, kad ga­ben­ta iš Ka­ra­liau­čiaus, Ry­gos.

Man­ding už­sie­nio tau­tų skai­ty­to­jams bus „svar­bu“ su­ži­no­ti A.Bumb­laus­ko iš­tar­mę, kad „Ru­si­ja su­ge­bė­jo pa­si­sa­vin­ti to­kius iš LDK erd­vių ki­lu­sius fe­no­me­nus kaip pir­tį ir „ho­ril­ką“ ar­ba „vod­ką“. Nu­siš­ne­kė­ji­mas pa­ly­di­mas šio is­to­ri­ko ap­gai­les­ta­vi­mu: „šis klau­si­mas dar per ma­žai tir­tas.“ Ga­lė­tų im­tis pats. Prie šio „rei­ka­lin­go“ klau­si­mo grįž­te­li ir p. 40: „In­tri­guo­jan­tis klau­si­mas – kur Ry­tų Eu­ro­po­je at­si­ra­do ja­vų deg­ti­nė.“ Šiuo at­ve­ju, at­ro­do, tin­ka pa­tar­lės žo­džiai, jog kas rū­pi, tas ant lie­žu­vio tu­pi.

Ir jau ti­kra aiš­kia­re­gys­te at­si­duo­da A.Bumb­laus­ko tvir­ti­ni­mas, kad svar­biau­sias Min­dau­go krikš­ti­ji­mo tiks­las bu­vo ka­rū­na. Gal, beieš­ko­da­mas „ho­ril­kos“, kal­bė­jo­si su ka­ra­liaus dva­sia?

Ne­ap­siei­da­mas be sau bū­din­go ty­čio­ji­mo­si iš ge­nia­laus Vy­tau­to pla­no už­pul­ti Or­di­ną jo val­do­se, A.Bumb­laus­kas su­gal­vo­jo šį pla­ną pa­va­din­ti įžū­liu ir ne­ti­kė­tu. O iš kar­to po to sku­biai nu­siš­ne­ka­ma, kad stra­te­gi­nio pla­no tiks­las bu­vo „su­si­dur­ti su vi­so­mis Or­di­no pa­jė­go­mis“. No­rom ar ne­no­rom per­ša­ma min­tis, kad di­dis kar­ve­dys Vy­tau­tas bū­tų lai­ko­mas kvai­liu. Kur is­to­ri­jo­je ra­si ka­riuo­me­nės va­dą, sie­ku­sį su­si­kau­ti su vi­so­mis prieš­o jė­go­mis? Bus pa­mir­šęs, kad ke­liais sa­ki­niais aukš­čiau ra­šė, jog Vy­tau­tas bu­vo įsa­kęs že­mai­čiams pul­di­nė­ti Or­di­no pi­lis ir taip su­klai­din­ti vo­kie­čius dėl LDK ka­riuo­me­nės puo­li­mo kryp­ties, iš­sklai­dy­ti jų jė­gas. Šiuos klai­di­nan­čius lie­tu­vių ma­nev­rus A.Bumb­laus­kas tei­kė­si pa­va­din­ti ap­gau­le.

Be­je, prieš­o su­klai­di­ni­mas vi­suo­ti­nai lai­ko­mas ki­tos pu­sės iš­min­tin­gu­mo po­žy­miu. Pa­gal A.Bumb­laus­ką (ir ne tik jį), Jo­gai­la del­sė pra­dė­ti mū­šį, iš­klau­sė ke­lias mi­šias, to­dėl ko­vą pir­ma pra­dė­jo LDK ka­riuo­me­nė. Prieš ją Or­di­nas me­tė rink­ti­nes jė­gas. Lie­tu­viai šios la­vi­nos puo­li­mą at­lai­kę va­lan­dą, o po to ėmę trauk­tis. Esą Vy­tau­to ka­riai ap­gau­lin­gą ma­nev­rą bėg­ti ga­lė­ję pa­nau­do­ti tik len­kams pra­dė­jus puo­li­mą.

Taip au­to­rius, be­je, Len­ki­jos or­di­no ka­va­lie­rius, sku­ba aukš­tin­ti Len­ki­jos ka­riuo­me­nės nuo­pel­nus. Ta­ry­tum ir vėl bū­tų ne­skai­tęs pa­sau­li­nę šlo­vę pel­niu­sio šve­dų is­to­ri­ko Sve­no Ek­dah­lio, kruopš­čiai iš­ty­ri­nė­ju­sio Or­di­no ar­chy­vus, pa­da­ry­tos ne­pa­nei­gia­mos iš­va­dos, kad lie­tu­vių at­si­trau­ki­mo ma­nev­ras bu­vo le­mia­mas Žal­gi­rio per­ga­lės veiks­nys. To ne­nei­gia ir prof. Ed­var­das Gu­da­vi­čius, ku­rio mo­ki­niu A.Bumb­laus­kas sa­ve ti­tu­luo­ja. Au­to­riui ne­ky­la klau­si­mas – ar Len­ki­jos ka­riuo­me­nės del­si­mą pra­dė­ti kau­ty­nes lė­mė vien Jo­gai­los di­de­lis pa­mal­du­mas ir ne­ryž­tin­gu­mas. O gal tai bu­vo slap­tas Len­ki­jos pla­nas, ne­są­ži­nin­gas tiks­las, kad kuo la­biau nu­krau­juo­tų LDK ka­riuo­me­nė ir nu­silp­tų mū­sų vals­ty­bė. Šį pla­ną ga­lė­jo į Jo­gai­los au­sį įšnibž­dė­ti len­kų dig­ni­to­riai.

To­je pa­čio­je len­ko­fi­liš­ko­je to­na­ci­jo­je skam­ba ir A.Bumb­laus­ko min­tis, kad Vy­tau­tas troš­ko le­mia­mo mū­šio, o Jo­gai­la lau­kė Or­di­no pa­siū­ly­mo de­rė­tis. Esą Lie­tu­vai gy­vy­bi­nis rei­ka­las bu­vo su­triuš­kin­ti Or­di­ną, nes be Len­ki­jos ji ši­to pa­siek­ti ne­ga­lė­ju­si. Lyg Len­ki­jai Or­di­nas ne­bū­tų kė­lęs mir­ti­nos grės­mės, ir ar bū­tų ji įvei­ku­si Or­di­ną be Lie­tu­vos?! Ir ko­dėl A.Bumb­laus­kas ne­be­ti­ki sa­vo mo­ky­to­jo E. Gu­da­vi­čiaus pa­teik­tais skai­čiais, kad Žal­gi­rio mū­šy­je Lie­tu­va ir Len­ki­ja iš vi­so tu­rė­jo 18–20 tūkst. ka­rių, o di­di­na šį skai­čių iki 20–25 tūkst.?

Jano Matejkos paveikslas „Žalgirio mūšis“

Ačiū A.Bumb­laus­kui, kad ne­kves­tio­nuo­ja nors to, kad Žal­gi­rio mū­šis bu­vo vie­nas di­džiau­sių Vi­du­ram­žiais. Taip mes sa­ve įti­ki­nė­ja­me. De­ja, už­sie­nie­čių lei­di­niuo­se apie di­džiuo­sius Vi­du­ram­žių mū­šius Žal­gi­ris daž­nai net ne­pa­mi­ni­mas, nors juo­se ra­si teks­tus net apie kaž­ko­kių til­tų užė­mi­mą. Ką gi, ma­tyt ten ir­gi ne­trūks­ta sa­vų ne­pa­ran­kios is­to­ri­jos per­ra­ši­nė­to­jų ir nu­ty­lė­to­jų.

Skai­to­me to­liau. Tie­siog ne­ga­li­ma ne­užk­liū­ti už dar vie­nos akį rė­žian­čios A.Bumb­laus­ko iš­tar­mės, kad „vi­sa Vy­tau­to po­li­ti­ka bu­vo orien­tuo­ta į baž­ny­ti­nę po­li­ti­ką ir Lie­tu­vos kon­ver­si­ją.“ Be­lie­ka gūž­čio­ti pe­čiais. Ir be­vers­da­mi pus­la­pius ne­pra­šo­ki­me pro „no­va­ci­ją“ – luo­mi­nės mo­nar­chi­nės sant­var­kos at­mai­ną – anar­chi­ją (p. 63).

Taip pat A.Bumb­laus­ko pa­mo­ky­ti ir jo lie­pia­mi nuo XVI a. vi­du­rio Lie­tu­vo­je įsi­ga­lė­ju­sią sant­var­ką, ūkį va­din­ki­me ba­ro­ki­niu (p. 69).

Vi­siems yra gi­liai įstri­gę, kad A.Bumb­laus­kas ne­pra­leis­da­vo pro­gos aro­gan­tiš­kai šai­py­tis iš vi­sų is­to­ri­kų, tei­gu­sių, kad LDK drie­kė­si iki Juo­do­sios jū­ros. Esą jos pa­siek­ti bu­vo ne­įma­no­ma, nes ark­liai, ne­ga­lė­da­mi ger­ti sū­raus jū­ros van­dens, bū­tų nu­gai­šę. Ne­se­nos eks­pe­di­ci­jos že­mai­tu­kais iki Ode­sos me­tu ark­liai no­riai gė­rė šios jū­ros la­gū­nos van­de­nį ir nu­žven­gė šį is­to­ri­ko ar­gu­men­tą. Gal te­ko gir­dė­ti, kad pri­pa­ži­no šią sa­vo klai­dą? Su­gė­din­tas ty­li.

Ko ver­tas jo tei­gi­nys, jog lie­tu­viš­kos raš­ti­jos tra­di­ci­ja bu­vu­si ku­ria­ma emig­ra­ci­jo­je – Prū­si­jo­je. Iš to­les­nio kny­gos teks­to ga­li­ma su­pras­ti, kad šios tra­di­ci­jos tę­sė­jas bu­vo ir Mi­ka­lo­jus Dauk­ša, nors jis gy­ve­no Vil­niu­je, 1595 m. ja­me lie­tu­viš­kai iš­lei­dęs „Ka­te­kiz­mą“.

Is­to­ri­nių įvy­kių ma­ni­pu­lia­to­rius be jo­kios są­ži­nės grau­ža­ties ir vėl są­mo­nin­gai nu­ty­li 1655 m. Ru­si­jos in­va­zi­ją į LDK, žiau­rias ci­vi­lių gy­ven­to­jų sker­dy­nes, vi­sų tau­ty­bių Vil­niaus gy­ven­to­jų iš­žu­dy­mą, mies­to apip­lė­ši­mą ir su­de­gi­ni­mą, ūkio nai­ki­ni­mą, ma­si­nius gy­ven­to­jų, pir­miau­sia ama­ti­nin­kų, trė­mi­mus. Juk bū­tent šio ant­puo­lio me­tu ru­sų ka­riau­nos bu­vo su­griau­ti mū­sų šian­dien taip su­nkai at­sta­to­mi Val­do­vų rū­mai, o vals­ty­bė ne vie­nam šimt­me­čiui par­klup­dy­ta ant ke­lių. Ga­li­mas daik­tas, kad taip no­ri­ma iš Len­ki­jos gau­tų ap­do­va­no­ji­mų ko­lek­ci­ją pa­pil­dy­ti ir Ru­si­jos or­di­nais. Pa­gal so­vie­ti­nę tra­di­ci­ją, XVIII a. vi­du­ry­je Lie­tu­vą puo­la ir nai­ki­na tik šve­dai, o ne kar­tu su ru­sais. Kny­go­je Po­vi­lo Ksa­ve­ro Bžos­tovs­kio eks­pe­ri­men­tams sa­vo dva­re („Pau­lo­vo res­pub­li­ko­je“) skir­ta tiek pat teks­to, kiek An­ta­no Ty­zen­hau­zo pa­žan­gių re­for­mų, pra­mo­ni­ni­mo pla­nams.

Kaip A.Bumb­laus­kui įpras­ta, be vi­sų jau mi­nė­tų an­ti­lie­tu­viš­kų pa­sa­žų, ir šio­je kny­go­je vai­ko­ma­si efek­tin­gų sen­sa­ci­jų. Pvz., į ją per­kel­ta anks­tes­nė pa­sa­ka apie Ge­di­mi­nai­čių krau­jo la­šą Va­ka­rų Eu­ro­pos mo­nar­chų krau­jy­je.

Na, pa­ga­liau su pa­leng­vė­ji­mu pra­ne­šu, kad A. Bumb­laus­ko sky­rius jau bai­gė­si, tad ga­li­me ra­miai at­si­pūs­ti ir ne­be­bi­jo­ti, ko­kia is­to­ri­jos gri­ma­sa mū­sų lau­kia ki­ta­me pus­la­py­je

Michailas Muravjovas | Wikimedia Commons nuotr.

Michailas Muravjovas | Wikimedia Commons nuotr.

To­liau su vil­ti­mi ver­čia­me A.Ku­la­kaus­ko ra­šy­tą sky­rių. De­ja, de­ja… Jį pers­kai­tę, tu­rė­tu­me at­si­sa­ky­ti knyg­ne­šys­tės, knyg­ne­šių ter­mi­nų, liau­tis di­džia­vę­si šiuo pa­sip­rie­ši­ni­mo ru­si­ni­mui bū­du. Mat jis lie­tu­viš­kų kny­gų ga­be­ni­mą iš Prū­si­jos nė ne­mirk­te­lė­jęs tei­kė­si pa­va­din­ti kon­tra­ban­da. Tuo iš­si­ty­čio­ta iš pa­siš­ven­tė­lių knyg­ne­šių, vys­ku­po Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus ir ki­tų veik­los. Pa­gal šį bend­raau­to­rių ca­rų des­po­tiš­kas re­ži­mas te­bu­vo tik au­to­kra­ti­ja, o po LDK že­mių užg­ro­bi­mo 1795 m. „vals­tie­čių pa­dė­ties iš es­mės ne­pa­kei­tė“ (p. 101). Tar­si ne­ži­no­tų, kad tuo­met pa­gau­sė­jo la­žo die­nų, pa­di­dė­jo mo­kes­čiai, Ru­si­jos ba­jo­rų pa­vyz­džiu se­kant pli­to bau­džiau­nin­kų par­da­vi­nė­ji­mas, lo­ši­mas iš jų kor­to­mis, bu­vo iš­ski­ria­mos šei­mos, pli­to fi­zi­nės baus­mės.

Nie­ko įsi­min­ti­nes­nio ne­pa­sa­ky­ta ir apie 1830–1831 m. bei 1863–1864 m. an­ti­ca­ri­nius su­ki­li­mus, ne­nu­ro­dy­ti jų skir­tu­mai. Ma­to­mos aiš­kios pa­stan­gos švel­nin­ti Ru­si­jos val­džios po­li­ti­kos po­su­ki­li­mi­niais me­tais ver­ti­ni­mą. Net nu­ty­lė­tas 1863–1864 m. su­ki­li­mo da­ly­vių ko­ri­mas, šau­dy­mas. Ne­be­li­ko ir Mi­chai­lo Mu­rav­jo­vo pra­var­džia­vi­mo daug pa­sa­kan­čiu žo­džiu „Ko­ri­kas“. Siau­rai iš­dės­ty­ta ru­si­ni­mo po­li­ti­ka, nes pla­čiau ra­šo­ma tik apie nu­lie­tu­vi­ni­mą per mo­kyk­las, spau­dos drau­di­mą, Baž­ny­čios var­žy­mus. O kur Lie­tu­vos že­mė­val­dos ru­si­ni­mas, dva­rų žlug­dy­mas, de­šimt­me­čiais iš dva­rų sa­vi­nin­kų lup­ta kon­tri­bu­ci­ja, par­da­vi­nė­ji­mas vals­tie­čiams pra­sčiau­sios že­mės! Kas tai – ne­iš­ma­ny­mas ar są­mo­nin­ga nuo­sta­ta rea­bi­li­tuo­ti ca­rų po­li­ti­ką Lie­tu­vo­je?!

Bus tę­si­nys.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .

12 komentarų

  1. Juokiasi puodas, kad katilas juodas...:

    Ar tik R.Vaičiulis irgi ne iš tų pačių eldėkų bus kilęs? Ar bent jų mokytiniu buvęs? Žodynas ir supratimas – tas pats.
    im­por­tas iš LDK ir Len­ki­jos
    Len­ki­jos ka­riuo­me­nės … LDK ka­riuo­me­nė
    LDK drie­kė­si iki Juo­do­sios jū­ros
    Ru­si­jos in­va­zi­ją į LDK
    LDK že­mių užg­ro­bi­mo 1795 m.

    O kur Lietuva, Vaičiuli?

  2. kuzis:

    dar straipsnio neskaiciau, bet tikiuosi kad pasvinkusius istorikus tuos dar supurtys PERKUNAS! o perskates parasysiu nuomone. Kaip apipjaustytas neturi ira (dvasinio suvokimo) , taip ir tie tiki ka raso bet nesupranta kodel smirda prakaitas juju nezmoniskai.

  3. Gintautė:

    o ar galima iškelti baužiamąją bylą už sąmonigą Lietuvos istorijos klastojimą, valstybės menkinimą, ar galima šitą veikalą įvertinti kaip antilietuvišką veiklą ir bent jau pašalinti kai kuriuos veikėjus iš ekranų…

    • Kažin:

      Jeigu galima būtų kelti tai tik civilinę bylą ir ne knygos autoriams, o Užsienio reikalų ministerijai, kuri yra knygos užsakovė, taigi atsakinga už jos turinį, spausdinimą ir platinimą. Tačiau tai negalėtų būti viešųjų interesų gynimas, nes ginti viešuosius interesus gali tik prokuroras.
      Beje, dėl atsakomybės už turinį gali būti kartu su Ministerija atsakingi ir autoriai, žiūrint, kas dėl turinio parašyta su jais sudarytoje sutartyje.
      Imkitės – laiko turite, advokatą susirasite.

  4. kuzis:

    Gintautei.. taip galima, bet kas tada treniruos SARMATUS ar jie turi savy stiprybes, ju valia? Turi buti isrinkta tauta, isrinkti istorikai, politikai besarmaciu isrinkti kad ratas suktusi ir VERTI i viena puse, lavonai akademinio lygio sitie i kita.. kitaip ir buti negali, ne jau ant sofos musu kartai skirta praguleti, o po mirties medalis. Straipsnio dar neskaiciau.

  5. kuzis:

    Jei rasyti apie tuos siuksles, reikia ir kitas mineti valdzios institucijas. . mokslu akademija su prezidantura seimais ir armijom ja ginancia, plius pedofilai is baznycios.. kas mums lieka? Tik dvasia, bet ji viena galingesne uz tuos sliuzus visus rankom susikabinusius….. lauksim tesinio

  6. Klodas:

    Turbūt tie istorikai nerašo ir apie vyskupą Masalskį, kuris Apšvietos manifestu ir reikalavimais siekti lietuvių kalbos tvirtinimo, žemės ūkio ir prekybos išvystymo, drausti žydams karčemose supirkinėti už degtinę valstiečių žemes ir to, jog už siekį apsaugoti Lietuvą nuo avantiūrizmo buvo Kosciuškos pakartas.

  7. Inga Baranauskienė:

    Manau, “istorijos perrašinėtojų” vardo “keturių komunarų” komanda net nenusipelno: jų darbas – chaltūra ir tiek. Prie teksto dirbo nebent Eidintas. Kulakauskas su Tamošaičiu tiesiog sumetė kažką iš bėdos kaip studentai paskutinę naktį arba tie, kurie referatus perka firmose. O Bumblauskas, aišku, rašė pats (rezultato neverta net komentuoti). Apskritai, iš Bumblausko istorikas, kaip iš Nerono dainininkas – abiem atvejais galima pasakyti “koks talentas žūva”, ir abiem atvejais galima pagailėti, kad tas “talentas”, užuot ėjęs į sceną, liejasi visai kitose sferose (kurios nuo to tik kenčia). Visgi nepraraskime vilties, kad Bumblauskas galų gale persikraustys į TV ir paliks istoriją ramybėje.

  8. kuzis:

    tarpusavy jie pasukalba ir nesupranta kodel nesant dokumentu svaiscioja Lietuviai apie galybe savo… o todel kad URM ( uzsienio reikalu) remia po save kas palieka tik dideles skyles (gamtos nubausti) , teigiant kad subiniuku tolerancija,brandumas tautos.. tai va klaunai, niekada nei vienas nubaustasis nedalyvauja taryboje vilku(zmoniu ) , nesprendzia ir niekam neidomu ka masto nubaustasis, toks kelrodziu buti gali tik anti sistemos.. taip kadis vieno gardo ir rasytojai ir uzsakovai, tikiuosi liks komentaras amzinai erdvej ir galutinai issikovoje teises isgamos zynos kas yra kas

  9. Alvydas Butkus:

    M. Tamošaitis apie Armiją Krajovą ir Pietryčių Lietuvą:

    “Komplikuotai susiklostė lietuvių ir lenkų santykiai Vilniaus krašte, kurį naciai padarė Lietuvos generalinės srities dalimi ir priskyrė lietuvių administracijai. Vykdžiusi nacių diktuojamą politiką lietuvių administracija nepaisė lenkų daugumos interesų ir susilaukė jų neapykantos. Kovai su vietos lenkų pasipriešinimu civilinė administracija pasiuntė į Vilniją lietuvių Vietinės rinktinės dalinius, kurie susidūrė su ginkluotais lenkų Armija Krajova daliniais. Lietuviai laikė, kad Vilnija yra Lietuvos dalis, lenkai – kad Lenkijos, tad ir vieni, ir kiti keliais atvejais išliejo savo įtūžį ant vietinių lietuvių ar lenkų kaimų gyventojų. Lenkų ir lietuvių pogrindžio ryšiai nutrūko…” (p. 205)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: