R. Vaičiulis. Sutelktomis jėgomis prieš šapokinę Lietuvos istoriją (I dalis) (12)

Bumblausko knyga

Bumblausko knyga

Jau grei­tai su­kaks me­tai, kai bai­gian­tis pa­sku­ti­niam 2012 m. va­sa­ros mė­ne­siui Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jo­je su di­džiu­le pom­pa bu­vo pri­sta­ty­ta jos už­sa­ky­mu Al­fon­so Ei­din­to, Alf­re­do Bumb­laus­ko, An­ta­no Ku­la­kaus­ko ir Min­dau­go Ta­mo­šai­čio par­ašy­ta „Lie­tu­vos is­to­ri­ja“.

Kny­ga vė­liau iš­vers­ta į še­šias di­džią­sias už­sie­nio kal­bas.

Ma­tyt, įžvelg­da­mi šių is­to­ri­kų dva­si­nių nuo­sta­tų ar­tu­mą liūd­nai pa­gar­sė­ju­siems prieš­ka­rio vei­kė­jams, in­ter­nau­tai ne­tru­ko kny­gos au­to­rius pa­va­din­ti „ke­tu­riais ko­mu­na­rais“. O pa­čios ne­di­de­liu ti­ra­žu lie­tu­viš­kai iš­leis­tos kny­gos nė su ži­bu­riu ne­ga­lė­jai ras­ti jau pir­mą­ją pla­ti­ni­mo sa­vai­tę, ne­pa­si­ro­dė ji ir vė­liau. Tad pra­ėjus me­tams vi­siš­kai na­tū­ra­liai iš­ky­la la­bai pa­pras­tas klau­si­mas: ko­dėl ne­bu­vo ti­ra­žuo­tas to­kio po­pu­lia­ru­mo su­si­lau­kęs best­se­le­ris? Ko­dėl per me­tus ne­pa­si­ro­dė jo­kia kny­gos re­cen­zi­ja? Ko­dėl ne­pa­ten­kin­tas skai­ty­to­jų smal­su­mas?

Tu­riu vil­ties, kad taip vis dėl­to įvy­ko dėl tie­siog ap­gai­lė­ti­nai men­kos šios kny­gos dva­si­nės te­si­tū­ros ir tu­ri­nio, ku­rį drą­siai pri­skir­čiau is­to­ri­jos per­ra­ši­nė­ji­mo žan­rui. To, ko sa­vo lai­ku ne­pa­da­rė Lie­tu­vos oku­pan­tai ir prieš­ai, at­lik­si­me mes – is­to­ri­jos per­ra­ši­nė­to­jai! Tad ačiū Die­vui, jei kaž­kas, nuo ko pri­klau­so šios vi­są mū­sų vi­suo­me­nę pa­lie­čian­čios kny­gos sklai­da, ga­li­mai lai­ku at­sik­vo­šė­jo.

Aiš­ku, bū­tų bu­vę ge­riau­sia, jei šiuos ma­no pa­samp­ro­ta­vi­mus apie ap­ta­ria­mą „best­se­le­rį“ ga­lė­tu­mė­te skai­ty­ti jau pers­kai­tę pa­čią kny­gą. Bet pa­ti­kė­ki­te, ti­krai nie­ko ne­pra­ra­do­te jos ne­skai­tę. Prieš­in­gai – li­ko­te iš­ven­gę ra­fi­nuo­tai iš­krai­py­tos tie­sos, ne­pa­gar­bos Lie­tu­vai ir kaž­ko­kio su­nkiai nu­sa­ko­mo šleikš­tu­lio…

Jau kny­gos ano­ta­ci­jo­je at­si­vė­dė­jus gi­ria­ma­si: „Tai pir­mas ban­dy­mas nuo 1990 m. ap­rėp­ti vi­są Lie­tu­vos vals­ty­bės is­to­ri­ją nuo se­no­vės iki 2004 m. at­sa­kin­gu ir tau­piu žvilgs­niu.“ Pre­ten­zin­ga ne­tie­sa. Juk se­no­kai iš­leis­ta Bro­niaus Ma­kaus­ko „Lie­tu­vos is­to­ri­ja“. Ne­si­do­mi, ne­skai­tė? Ži­nant kai ku­rių šios ket­ve­riu­kės is­to­ri­kų po­mė­gį ne­si­lan­ky­ti ar­chy­vuo­se ir ne­skai­ty­ti šal­ti­nių, tai vi­sai ti­kė­ti­na. O gal dėl to, kad au­to­rius – Len­ki­jos lie­tu­vis ir jo kny­ga skir­ta mo­kyk­loms, rei­kia ją ig­no­ruo­ti? O gal ji nu­ty­li­ma to­dėl, kad ją skai­ty­da­mas jau­ti, jog ją ra­šė ti­kras lie­tu­vis (kal­bos ir in­terp­re­ta­ci­jų pra­smė­mis).

Ki­ta, kas skai­tant „Lie­tu­vos is­to­ri­ją“ iš kar­to krin­ta į akis, tai bep­ras­miš­kas ple­pė­ji­mas, daž­ni pa­si­kar­to­ji­mai, pi­gūs juo­ke­liai. Ga­li­ma sa­ky­ti, ta­ry­tum van­de­nė­ly­je plau­kio­ja įmes­ti pa­dri­ki fak­tai, ne­pa­ti­ki­mos in­terp­re­ta­ci­jos. Ko no­rė­ti, kai vie­nas kny­gos au­to­rių ne pir­mi me­tai plu­ša te­le­vi­zi­jo­je mo­ky­da­mas va­di­na­muo­sius ly­de­rius to­kių svar­bių da­ly­kų, kaip an­tai: ko­kia žo­džio „bi­ki­ni“ kil­mė, įmin­ti mįs­les apie svo­gū­ną, 4 kor­tų ka­ra­lius ir pan. Ki­tas au­to­rius dau­gy­bę me­tų am­ba­sa­do­riau­ja, tre­čias is­to­ri­ją iš­kei­tė į po­li­to­lo­gi­ją. Ma­tant to­kią iš­ki­lią rep­re­zen­ta­ci­ją, vi­suo­me­nei ne­ga­li ne­rū­pė­ti, ar bu­vo skelb­tas kon­kur­sas šiam vals­ty­bei svar­biam dar­bui at­lik­ti? Ir kaip ga­lė­jo šį kon­kur­są lai­mė­ti bū­tent šie, daž­nai ne­vie­na­reikš­miš­kai ver­ti­na­mi au­to­riai, prie ku­rių pa­var­džių taip su­nkiai šlie­ja­si žo­dis „moks­li­nin­kas“? Kas gi juos su­bū­rė į vie­ną ko­man­dą? Gal ho­no­ra­rai?

Iš kairės: Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Alfonsas Eidintas ir Alfredas Bumblauskas | URM nuotr

Iš kairės: Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Alfonsas Eidintas ir Alfredas Bumblauskas | URM nuotr

Ti­kriau­siai, sie­kiant kny­gai dirb­ti­nai su­teik­ti so­li­du­mo ir ap­si­sau­go­ti nuo ga­li­mos kri­ti­kos, pri­kai­šio­ta sau­gik­lių – įra­šy­ta re­dak­ci­nė ko­le­gi­ja, kon­sul­tan­tai. Įdo­mu, ką kny­gos au­to­riams ga­lė­jo pa­tar­ti re­dak­ci­nės ko­le­gi­jos na­riai po­li­to­lo­gai, te­gul ir ži­no­mi. Įdo­mu, kad kny­gos po­ti­tu­li­nia­me la­pe ko­le­gi­jos su­dė­tis vie­na, o re­dak­to­riaus skil­ty­je ji pa­pil­dy­ta Jau­niu­mi Pe­trai­čiu. Ką gi au­to­riui, ra­šiu­siam LDK is­to­ri­ją, ga­lė­jo pa­tar­ti re­cen­zen­tai, ku­rie nė­ra tos sri­ties spe­cia­lis­tai?

Skai­to­me to­liau. Vėl ne­pa­lie­ka min­tis, kad skai­ty­to­jai tu­rė­tų bū­ti tie­siog dė­kin­gi kny­gos au­to­riams už to­kias „nau­jo­ves“: „Lie­tu­va – vi­du­rio Eu­ro­pos da­lis“, jos geog­ra­fi­nės koor­di­na­tės – „Lie­tu­va yra kryž­ke­lė­je tarp Va­ka­rų ir Ry­tų Eu­ro­pos“, jau XIII a. eg­zis­ta­vu­sius ru­sus, o ne ru­sė­nus. Šyp­se­ną su­ke­lia tei­gi­nys, kad LDK „Eu­ro­pos ir pa­sau­lio ci­vi­li­za­ci­jai XVII–X­VIII a. da­vė la­bai reikš­min­gus fe­no­me­nus, ku­rių trum­pa for­mu­lė bū­tų to­kia – duo­na“. Va­ka­rie­čiai tu­rės ska­naus juo­ko. Juk vi­suo­ti­nai ži­no­ma, kad Va­ka­rams svar­bes­nis bu­vo ąžuo­lų rąs­tų, ka­na­pių, der­vos im­por­tas iš LDK ir Len­ki­jos. Šias pre­kes iš Lie­tu­vos A.Bumb­laus­kas „ga­be­na“ per Gdans­ko uos­tą. Iki šiol ki­ti is­to­ri­kai bu­vo ma­ne įti­ki­nę, kad ga­ben­ta iš Ka­ra­liau­čiaus, Ry­gos.

Man­ding už­sie­nio tau­tų skai­ty­to­jams bus „svar­bu“ su­ži­no­ti A.Bumb­laus­ko iš­tar­mę, kad „Ru­si­ja su­ge­bė­jo pa­si­sa­vin­ti to­kius iš LDK erd­vių ki­lu­sius fe­no­me­nus kaip pir­tį ir „ho­ril­ką“ ar­ba „vod­ką“. Nu­siš­ne­kė­ji­mas pa­ly­di­mas šio is­to­ri­ko ap­gai­les­ta­vi­mu: „šis klau­si­mas dar per ma­žai tir­tas.“ Ga­lė­tų im­tis pats. Prie šio „rei­ka­lin­go“ klau­si­mo grįž­te­li ir p. 40: „In­tri­guo­jan­tis klau­si­mas – kur Ry­tų Eu­ro­po­je at­si­ra­do ja­vų deg­ti­nė.“ Šiuo at­ve­ju, at­ro­do, tin­ka pa­tar­lės žo­džiai, jog kas rū­pi, tas ant lie­žu­vio tu­pi.

Ir jau ti­kra aiš­kia­re­gys­te at­si­duo­da A.Bumb­laus­ko tvir­ti­ni­mas, kad svar­biau­sias Min­dau­go krikš­ti­ji­mo tiks­las bu­vo ka­rū­na. Gal, beieš­ko­da­mas „ho­ril­kos“, kal­bė­jo­si su ka­ra­liaus dva­sia?

Ne­ap­siei­da­mas be sau bū­din­go ty­čio­ji­mo­si iš ge­nia­laus Vy­tau­to pla­no už­pul­ti Or­di­ną jo val­do­se, A.Bumb­laus­kas su­gal­vo­jo šį pla­ną pa­va­din­ti įžū­liu ir ne­ti­kė­tu. O iš kar­to po to sku­biai nu­siš­ne­ka­ma, kad stra­te­gi­nio pla­no tiks­las bu­vo „su­si­dur­ti su vi­so­mis Or­di­no pa­jė­go­mis“. No­rom ar ne­no­rom per­ša­ma min­tis, kad di­dis kar­ve­dys Vy­tau­tas bū­tų lai­ko­mas kvai­liu. Kur is­to­ri­jo­je ra­si ka­riuo­me­nės va­dą, sie­ku­sį su­si­kau­ti su vi­so­mis prieš­o jė­go­mis? Bus pa­mir­šęs, kad ke­liais sa­ki­niais aukš­čiau ra­šė, jog Vy­tau­tas bu­vo įsa­kęs že­mai­čiams pul­di­nė­ti Or­di­no pi­lis ir taip su­klai­din­ti vo­kie­čius dėl LDK ka­riuo­me­nės puo­li­mo kryp­ties, iš­sklai­dy­ti jų jė­gas. Šiuos klai­di­nan­čius lie­tu­vių ma­nev­rus A.Bumb­laus­kas tei­kė­si pa­va­din­ti ap­gau­le.

Be­je, prieš­o su­klai­di­ni­mas vi­suo­ti­nai lai­ko­mas ki­tos pu­sės iš­min­tin­gu­mo po­žy­miu. Pa­gal A.Bumb­laus­ką (ir ne tik jį), Jo­gai­la del­sė pra­dė­ti mū­šį, iš­klau­sė ke­lias mi­šias, to­dėl ko­vą pir­ma pra­dė­jo LDK ka­riuo­me­nė. Prieš ją Or­di­nas me­tė rink­ti­nes jė­gas. Lie­tu­viai šios la­vi­nos puo­li­mą at­lai­kę va­lan­dą, o po to ėmę trauk­tis. Esą Vy­tau­to ka­riai ap­gau­lin­gą ma­nev­rą bėg­ti ga­lė­ję pa­nau­do­ti tik len­kams pra­dė­jus puo­li­mą.

Taip au­to­rius, be­je, Len­ki­jos or­di­no ka­va­lie­rius, sku­ba aukš­tin­ti Len­ki­jos ka­riuo­me­nės nuo­pel­nus. Ta­ry­tum ir vėl bū­tų ne­skai­tęs pa­sau­li­nę šlo­vę pel­niu­sio šve­dų is­to­ri­ko Sve­no Ek­dah­lio, kruopš­čiai iš­ty­ri­nė­ju­sio Or­di­no ar­chy­vus, pa­da­ry­tos ne­pa­nei­gia­mos iš­va­dos, kad lie­tu­vių at­si­trau­ki­mo ma­nev­ras bu­vo le­mia­mas Žal­gi­rio per­ga­lės veiks­nys. To ne­nei­gia ir prof. Ed­var­das Gu­da­vi­čius, ku­rio mo­ki­niu A.Bumb­laus­kas sa­ve ti­tu­luo­ja. Au­to­riui ne­ky­la klau­si­mas – ar Len­ki­jos ka­riuo­me­nės del­si­mą pra­dė­ti kau­ty­nes lė­mė vien Jo­gai­los di­de­lis pa­mal­du­mas ir ne­ryž­tin­gu­mas. O gal tai bu­vo slap­tas Len­ki­jos pla­nas, ne­są­ži­nin­gas tiks­las, kad kuo la­biau nu­krau­juo­tų LDK ka­riuo­me­nė ir nu­silp­tų mū­sų vals­ty­bė. Šį pla­ną ga­lė­jo į Jo­gai­los au­sį įšnibž­dė­ti len­kų dig­ni­to­riai.

To­je pa­čio­je len­ko­fi­liš­ko­je to­na­ci­jo­je skam­ba ir A.Bumb­laus­ko min­tis, kad Vy­tau­tas troš­ko le­mia­mo mū­šio, o Jo­gai­la lau­kė Or­di­no pa­siū­ly­mo de­rė­tis. Esą Lie­tu­vai gy­vy­bi­nis rei­ka­las bu­vo su­triuš­kin­ti Or­di­ną, nes be Len­ki­jos ji ši­to pa­siek­ti ne­ga­lė­ju­si. Lyg Len­ki­jai Or­di­nas ne­bū­tų kė­lęs mir­ti­nos grės­mės, ir ar bū­tų ji įvei­ku­si Or­di­ną be Lie­tu­vos?! Ir ko­dėl A.Bumb­laus­kas ne­be­ti­ki sa­vo mo­ky­to­jo E. Gu­da­vi­čiaus pa­teik­tais skai­čiais, kad Žal­gi­rio mū­šy­je Lie­tu­va ir Len­ki­ja iš vi­so tu­rė­jo 18–20 tūkst. ka­rių, o di­di­na šį skai­čių iki 20–25 tūkst.?

Jano Matejkos paveikslas „Žalgirio mūšis“

Ačiū A.Bumb­laus­kui, kad ne­kves­tio­nuo­ja nors to, kad Žal­gi­rio mū­šis bu­vo vie­nas di­džiau­sių Vi­du­ram­žiais. Taip mes sa­ve įti­ki­nė­ja­me. De­ja, už­sie­nie­čių lei­di­niuo­se apie di­džiuo­sius Vi­du­ram­žių mū­šius Žal­gi­ris daž­nai net ne­pa­mi­ni­mas, nors juo­se ra­si teks­tus net apie kaž­ko­kių til­tų užė­mi­mą. Ką gi, ma­tyt ten ir­gi ne­trūks­ta sa­vų ne­pa­ran­kios is­to­ri­jos per­ra­ši­nė­to­jų ir nu­ty­lė­to­jų.

Skai­to­me to­liau. Tie­siog ne­ga­li­ma ne­užk­liū­ti už dar vie­nos akį rė­žian­čios A.Bumb­laus­ko iš­tar­mės, kad „vi­sa Vy­tau­to po­li­ti­ka bu­vo orien­tuo­ta į baž­ny­ti­nę po­li­ti­ką ir Lie­tu­vos kon­ver­si­ją.“ Be­lie­ka gūž­čio­ti pe­čiais. Ir be­vers­da­mi pus­la­pius ne­pra­šo­ki­me pro „no­va­ci­ją“ – luo­mi­nės mo­nar­chi­nės sant­var­kos at­mai­ną – anar­chi­ją (p. 63).

Taip pat A.Bumb­laus­ko pa­mo­ky­ti ir jo lie­pia­mi nuo XVI a. vi­du­rio Lie­tu­vo­je įsi­ga­lė­ju­sią sant­var­ką, ūkį va­din­ki­me ba­ro­ki­niu (p. 69).

Vi­siems yra gi­liai įstri­gę, kad A.Bumb­laus­kas ne­pra­leis­da­vo pro­gos aro­gan­tiš­kai šai­py­tis iš vi­sų is­to­ri­kų, tei­gu­sių, kad LDK drie­kė­si iki Juo­do­sios jū­ros. Esą jos pa­siek­ti bu­vo ne­įma­no­ma, nes ark­liai, ne­ga­lė­da­mi ger­ti sū­raus jū­ros van­dens, bū­tų nu­gai­šę. Ne­se­nos eks­pe­di­ci­jos že­mai­tu­kais iki Ode­sos me­tu ark­liai no­riai gė­rė šios jū­ros la­gū­nos van­de­nį ir nu­žven­gė šį is­to­ri­ko ar­gu­men­tą. Gal te­ko gir­dė­ti, kad pri­pa­ži­no šią sa­vo klai­dą? Su­gė­din­tas ty­li.

Ko ver­tas jo tei­gi­nys, jog lie­tu­viš­kos raš­ti­jos tra­di­ci­ja bu­vu­si ku­ria­ma emig­ra­ci­jo­je – Prū­si­jo­je. Iš to­les­nio kny­gos teks­to ga­li­ma su­pras­ti, kad šios tra­di­ci­jos tę­sė­jas bu­vo ir Mi­ka­lo­jus Dauk­ša, nors jis gy­ve­no Vil­niu­je, 1595 m. ja­me lie­tu­viš­kai iš­lei­dęs „Ka­te­kiz­mą“.

Is­to­ri­nių įvy­kių ma­ni­pu­lia­to­rius be jo­kios są­ži­nės grau­ža­ties ir vėl są­mo­nin­gai nu­ty­li 1655 m. Ru­si­jos in­va­zi­ją į LDK, žiau­rias ci­vi­lių gy­ven­to­jų sker­dy­nes, vi­sų tau­ty­bių Vil­niaus gy­ven­to­jų iš­žu­dy­mą, mies­to apip­lė­ši­mą ir su­de­gi­ni­mą, ūkio nai­ki­ni­mą, ma­si­nius gy­ven­to­jų, pir­miau­sia ama­ti­nin­kų, trė­mi­mus. Juk bū­tent šio ant­puo­lio me­tu ru­sų ka­riau­nos bu­vo su­griau­ti mū­sų šian­dien taip su­nkai at­sta­to­mi Val­do­vų rū­mai, o vals­ty­bė ne vie­nam šimt­me­čiui par­klup­dy­ta ant ke­lių. Ga­li­mas daik­tas, kad taip no­ri­ma iš Len­ki­jos gau­tų ap­do­va­no­ji­mų ko­lek­ci­ją pa­pil­dy­ti ir Ru­si­jos or­di­nais. Pa­gal so­vie­ti­nę tra­di­ci­ją, XVIII a. vi­du­ry­je Lie­tu­vą puo­la ir nai­ki­na tik šve­dai, o ne kar­tu su ru­sais. Kny­go­je Po­vi­lo Ksa­ve­ro Bžos­tovs­kio eks­pe­ri­men­tams sa­vo dva­re („Pau­lo­vo res­pub­li­ko­je“) skir­ta tiek pat teks­to, kiek An­ta­no Ty­zen­hau­zo pa­žan­gių re­for­mų, pra­mo­ni­ni­mo pla­nams.

Kaip A.Bumb­laus­kui įpras­ta, be vi­sų jau mi­nė­tų an­ti­lie­tu­viš­kų pa­sa­žų, ir šio­je kny­go­je vai­ko­ma­si efek­tin­gų sen­sa­ci­jų. Pvz., į ją per­kel­ta anks­tes­nė pa­sa­ka apie Ge­di­mi­nai­čių krau­jo la­šą Va­ka­rų Eu­ro­pos mo­nar­chų krau­jy­je.

Na, pa­ga­liau su pa­leng­vė­ji­mu pra­ne­šu, kad A. Bumb­laus­ko sky­rius jau bai­gė­si, tad ga­li­me ra­miai at­si­pūs­ti ir ne­be­bi­jo­ti, ko­kia is­to­ri­jos gri­ma­sa mū­sų lau­kia ki­ta­me pus­la­py­je

Michailas Muravjovas | Wikimedia Commons nuotr.

Michailas Muravjovas | Wikimedia Commons nuotr.

To­liau su vil­ti­mi ver­čia­me A.Ku­la­kaus­ko ra­šy­tą sky­rių. De­ja, de­ja… Jį pers­kai­tę, tu­rė­tu­me at­si­sa­ky­ti knyg­ne­šys­tės, knyg­ne­šių ter­mi­nų, liau­tis di­džia­vę­si šiuo pa­sip­rie­ši­ni­mo ru­si­ni­mui bū­du. Mat jis lie­tu­viš­kų kny­gų ga­be­ni­mą iš Prū­si­jos nė ne­mirk­te­lė­jęs tei­kė­si pa­va­din­ti kon­tra­ban­da. Tuo iš­si­ty­čio­ta iš pa­siš­ven­tė­lių knyg­ne­šių, vys­ku­po Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus ir ki­tų veik­los. Pa­gal šį bend­raau­to­rių ca­rų des­po­tiš­kas re­ži­mas te­bu­vo tik au­to­kra­ti­ja, o po LDK že­mių užg­ro­bi­mo 1795 m. „vals­tie­čių pa­dė­ties iš es­mės ne­pa­kei­tė“ (p. 101). Tar­si ne­ži­no­tų, kad tuo­met pa­gau­sė­jo la­žo die­nų, pa­di­dė­jo mo­kes­čiai, Ru­si­jos ba­jo­rų pa­vyz­džiu se­kant pli­to bau­džiau­nin­kų par­da­vi­nė­ji­mas, lo­ši­mas iš jų kor­to­mis, bu­vo iš­ski­ria­mos šei­mos, pli­to fi­zi­nės baus­mės.

Nie­ko įsi­min­ti­nes­nio ne­pa­sa­ky­ta ir apie 1830–1831 m. bei 1863–1864 m. an­ti­ca­ri­nius su­ki­li­mus, ne­nu­ro­dy­ti jų skir­tu­mai. Ma­to­mos aiš­kios pa­stan­gos švel­nin­ti Ru­si­jos val­džios po­li­ti­kos po­su­ki­li­mi­niais me­tais ver­ti­ni­mą. Net nu­ty­lė­tas 1863–1864 m. su­ki­li­mo da­ly­vių ko­ri­mas, šau­dy­mas. Ne­be­li­ko ir Mi­chai­lo Mu­rav­jo­vo pra­var­džia­vi­mo daug pa­sa­kan­čiu žo­džiu „Ko­ri­kas“. Siau­rai iš­dės­ty­ta ru­si­ni­mo po­li­ti­ka, nes pla­čiau ra­šo­ma tik apie nu­lie­tu­vi­ni­mą per mo­kyk­las, spau­dos drau­di­mą, Baž­ny­čios var­žy­mus. O kur Lie­tu­vos že­mė­val­dos ru­si­ni­mas, dva­rų žlug­dy­mas, de­šimt­me­čiais iš dva­rų sa­vi­nin­kų lup­ta kon­tri­bu­ci­ja, par­da­vi­nė­ji­mas vals­tie­čiams pra­sčiau­sios že­mės! Kas tai – ne­iš­ma­ny­mas ar są­mo­nin­ga nuo­sta­ta rea­bi­li­tuo­ti ca­rų po­li­ti­ką Lie­tu­vo­je?!

Bus tę­si­nys.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *