T. Baranauskas. Žalgirio mūšis (54)

Tomas Baranauskas

Tomas Baranauskas

Žalgirio mūšis buvo lemiamo lūžio momentas du šimtmečius trukusiame lietuvių kare su kryžiuočiais. Tai buvo kova dėl išlikimo. Mūšį laimėjo jau pasikrikštijusi ir sąjungą su Lenkija sudariusi Lietuva. Ir tai buvo dar vienas smūgis Vokiečių ordinui. Jis nebegalėjo tikėtis tokios paramos prieš krikščionišką valstybę, kokios sulaukdavo anksčiau kovodamas su pagonimis.

Kryžiuočiai buvo pagrindinė Lietuvos problema XIII–XIV a. Jų antpuoliai alino kraštą, trukdė Lietuvos kultūrinę bei ekonominę raidą, ribojo santykius su kitomis šalimis. Likviduodamas Vokiečių ordino grėsmę Vytautas užbaigė daugiau kaip du šimtmečius trukusią kovų epochą. Žalgirio mūšis buvo Vytauto kovos prieš Vokiečių ordiną kulminacija ir jo pergalės simbolis.

Kelias į Žalgirį

Kelias į Žalgirį buvo ilgas ir sudėtingas. Kryžiuočiai ne tik rengė niokojančius žygius, bet ir nevengė kištis į Lietuvos vidaus reikalus, provokuoti konfliktus tarp Lietuvos kunigaikščių. Tokia politika ypač suintensyvėjo po 1379 m., kai Lietuvos valdovai ėmė rimtai galvoti apie Lietuvos krikštą, kuris būtų atėmęs iš Vokiečių ordino ideologinį pagrindą kariauti su Lietuva. Ordinas išprovokavo Jogailos ir Kęstučio konfliktą. Po dramatiškų kovų Kęstutis buvo nužudytas Krėvos pilyje, o jo sūnus Vytautas priverstas du kartus bėgti iš Lietuvos ir prašyti pagalbos pas savo mirtiną priešą – Vokiečių ordiną.

Žalgirio mūšis. Dieboldo Schillingo Vyresniojo Berno kronika, 1474 m.

Žalgirio mūšis. Dieboldo Šilingo (Diebold Schilling) Vyresniojo Berno kronika, 1474 m.

Nepaisant skaudaus konflikto, Vytautas ir Jogaila surado savyje jėgų sutelkti savo jėgas svarbiausių tikslų pasiekimui. Vytautas nutraukė kovas, kai Jogailai atsivėrė galimybė tapti Lenkijos karaliumi, jį parėmė ir kartu su juo 1387 m. krikštijo Lietuvą. Tai, ko labiausiai bijojo Vokiečių ordinas, įvyko. Lietuva ne tik tapo krikščioniška valstybe, atimdama iš Ordino jo taip ilgai naudotą šventos kovos su pagonimis šūkį, bet ir įgavo galimybę kovoje su Ordinu pasitelkti Lenkijos pagalbą.

Tačiau prieš tai reikėjo sustiprinti vidaus kovų suskaldytą Lietuvos valstybę, išspręsti jos tarptautines problemas. 1398 m. Vytautas ryžosi Salyno sutartimi Vokiečių ordinui perduoti valdyti Žemaitiją, ketindamas prie kovų su Ordinu grįžti vėliau. 1401 m. gegužę Žemaitija sukilo. Vytautas parėmė sukilimą, bet kovą dėl Žemaitijos komplikavo Švitrigailos maištas. Švitrigaila 1402 m. pabėgo pas kryžiuočius ir padėjo jiems kovoti prieš Lietuvą. 1402 m. Vytautas paėmė prie Kauno kryžiuočių pastatytą Gotesverderio pilį, bet kryžiuočiai puolė Vilnių, 1403 m. užėmė Merkinę, Vytautas – Jurbarką. Lietuvos nuostoliai buvo dideli. 1404 m. gegužės 22 d. Racionžo sutartimi Žemaitija vėl užleista Ordinui, o Lenkija gavo teisę iš Ordino išsipirkti jo užgrobtą Dobrynę. Švitrigaila pakluso Vytautui, bet 1408 m. vėl pabėgo – šį kartą į Maskvą. Vytautui sudarius su Maskva Ugros taiką, Švitrigaila vėl grįžo į Lietuvą. 1409 m. rudenį Vytautas susekė naują Švitrigailos sąmokslą su Ordinu ir jį suėmė. Švitrigaila buvo įkalintas Kremeneco pilyje (dabar – Ukrainoje) ir iki pabėgimo iš jos 1418 m. problemų nebekėlė.

Didysis karas

Žalgirio mūšis.  Dieboldo Šilingo (Diebold Schilling) Jaunesniojo Liucernos kronika, 1513 m.

Žalgirio mūšis. Dieboldo Šilingo (Diebold Schilling) Jaunesniojo Liucernos kronika, 1513 m.

1409 m. gegužę Žemaitija vėl sukilo. Sukilimą sukurstė ir jį parėmė pats Vytautas. Vytauto karvedžiui Rumbaudui užėmus Kionigsburgo pilį, apie gegužės 26 d. sukilimas įsiliepsnojo visoje Žemaitijoje. Birželio 15 d. į Kauną pas Vytautą atvyko būrys žemaičių pareikšti jam ištikimybę. Rugpjūtį pats Vytautas su savo kariuomene įžengė į Žemaitiją ir ją užėmė. Lenkijos karalius Jogaila pažadėjo remti Vytautą, todėl Vokiečių ordinas paskelbė karą Lenkijai ir užėmė Dobrynės žemę.

Taip prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos Didysis karas prieš Vokiečių ordiną, trukęs nuo 1409 iki 1411 metų. Po pirmųjų kovų, 1409 m. spalio 8 d., buvo sudarytos paliaubos, kurios turėjo trukti iki 1410 m. birželio 24 d. Per tą laiką Čekijos karalius Vaclovas IV Liuksemburgietis bandė taikiai išspręsti konfliktą, paskelbdamas savo arbitražinį sprendimą. Sprendimas buvo palankus Ordinui (reikalavo grąžinti jam Žemaitiją), todėl Vytautas ir Jogaila jo nepriėmė.

Vytautas bandė derėtis ir su Vengrijos karaliumi Zigmantu I Liuksemburgiečiu. 1410 m. balandį jis nuvyko į Kežmarką, siekdamas įkalbėti Zigmantą garantuoti Lenkijai saugų užnugarį kovų su Vokiečių ordinu metu. Tačiau Zigmantas, papirktas Ordino, nuteikinėjo Vytautą prieš Jogailą, siūlė jam karaliaus karūną, o kartu, kaip tuomet įtarta, rengė pasikėsinimą prieš jį. Vytautas tokį pasiūlymą atmetė ir neatsisveikinęs išvyko.

Žygis į Prūsiją ir mūšis

1410 m. liepos 3 d. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė, vedama Jogailos ir Vytauto, įžengė į Vokiečių ordino valdas. Anot Jano Dlugošo, Lenkijos kariuomenėje buvo 50, Lietuvos – 40 vėliavų (manoma, kad iš viso galėjo būti iki 29 tūkst. raitelių). Ordinas iš savo valdų Prūsijoje ir iš Vakarų Europos atvykusių talkininkų galėjo sutelkti apie 21 tūkst. raitelių.

Liepos 15 d. šios kariuomenės susitiko prie Žalgirio (Griunvaldo) ir Tanenbergo. Mūšis truko visą dieną – 10 valandų. Jį pradėjo Vytautas su Lietuvos pajėgomis. Lenkai stojo į kovą po valandos, kai Lietuvos kariuomenė pradėjo trauktis. Lietuvos kariuomenės traukimasis suardė vokiečių gretas, tuo tarpu lietuviai persirikiavo ir netikėtai vėl smogė kryžiuočiams, kuriuos jau pradėjo spausti ir Lenkijos kariuomenė. Šis Vytauto panaudotas apgaulingo atsitraukimo manevras nemaža dalimi lėmė mūšio baigtį. Ordinas patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Žuvo didysis magistras Ulrichas Jungingenas, didysis maršalas Frydrichas Valenrodas ir 200 Ordino riterių. Tai buvo žymiausia Vytauto ir Jogailos pergalė ir svarbiausias karinis laimėjimas viduramžių Lietuvos istorijoje.

Torno taika ir vėl karas

Žalgirio mūšis. Martyno Bielskio "Lenkijos kronika", 1597 m.

Žalgirio mūšis. Martyno Bielskio „Lenkijos kronika“, 1597 m.

Po mūšio Lenkijos ir Lietuvos kariuomenėms viena po kitos ėmė pasidavinėti Vokiečių ordino pilys, tačiau sostinės Marienburgo paimti nepavyko. Ordinas atsilaikė ir greitai atsiėmė prarastas pilis. 1411 m. vasario 1 d. sudaryta Torno taika patvirtino Vytauto teisę į Žemaitiją iki gyvos galvos. Dobrynė grąžinta Lenkijai. Ordinas turėjo sumokėti 100 tūkstančių kapų čekų grašių kontribuciją. Vokiečių ordinas nebuvo galutinai sutriuškintas, tačiau jo galybė buvo pakirta visiems laikams. Dėl Žemaitijos statuso ir ribų tęsėsi diplomatinės kovos, peraugančios į karinius konfliktus.

1414 m. surengtas naujas žygis į Prūsiją („bado karas“). Tolesnis ginčas su kryžiuočiais buvo perkeltas į Konstanco bažnytinį suvažiavimą, kuris vyko 1414–1418 m. Šio suvažiavimo sprendimu įkurta Žemaičių vyskupystė buvo Vytauto ir Jogailos politinis laimėjimas.

1419 m. vėl surengtas žygis į Prūsiją („atsitraukimo karas“). Susitarta dėl Zigmanto Liuksemburgiečio arbitražo ginče su Ordinu. Tačiau Zigmanto 1420 m. sausio 6 d. sprendimas buvo nepalankus Lietuvai. Vytautas tuo pasipiktino. Kadangi tuo metu Zigmantas kovojo dėl Čekijos sosto, kurį jis turėjo paveldėti po brolio Vaclovo mirties, ir kurio jam nenorėjo pripažinti sukilę čekai husitai, Vytautas sudarė sąjungą su pastaraisiais. 1421 m. jis buvo išrinktas Čekijos karalium ir atsiuntė į Prahą savo vietininką Žygimantą Kaributaitį.

Melno taika

1422 m. rugpjūtį Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė įsiveržė į Prūsiją. 1422 m. rugsėjo 27 d. prie Melno ežero buvo sudaryta taika, kuria Ordinas visiems laikams atsisakė Žemaitijos. 1423 m. kovo 30 d. Zigmantas Liuksemburgietis patvirtino Melno taiką mainais į Žygimanto Kaributaičio atšaukimą iš Čekijos. Galutinai Melno taika buvo ratifikuota Veliuonoje 1423 m. gegužę. 1426–1427 m. vykę ginčai dėl Palangos taip pat baigėsi Lietuvos naudai.

Iš esmės Žalgirio mūšis ir Melno taika užbaigė daugiau kaip du šimtmečius trukusį lietuvių karą su kryžiuočiais. Tačiau Livonijos kryžiuočiai, kurie nedalyvavo Žalgirio mūšyje, rado dar vieną progą atnaujinti karo veiksmus Lietuvoje. Jie parėmė 1432 m. nuo valdžios Lietuvoje nušalintą didįjį kunigaikštį Švitrigailą ir 1435 m. rugsėjo 1 d. kartu su juo patyrė triuškinantį pralaimėjimą Pabaisko mūšyje.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

54 komentarai

  1. Vilmantas Rutkauskas:

    Perdėm gėdinga istorija – po šimtmečiais besitęsiančių kovų prietrankos lietuviai liko kone užkietėjusiais pakriktais.

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Nors straipsnyje lyg atsiprašinėjant, tačiau klastingai bandoma teigti, kad “reikėjo” krikštytis grynai politiniais sumetimais.

      • Vilmantas Rutkauskas:

        Perdėm gėdinga istorija – po šimtmečiais besitęsiančių kovų prietrankos lietuviai liko kone užkietėjusiais pakrikštais.

      • Marta:

        nepamirškite, kad didžioji Lietuvos valdovų valdoma sritis jau buvo apkrikštyta per Kijevo Rusios (Juodosios Rusios) valdovus, priėmusius krikštą ir raštą iš Kirilo ir Metodijaus, t.y. iš Bizantijos. O Baltų Rusia, kartai vadinama Litvinija, katalikišku krikštu buvo krikštyta dar prie karaliaus Mindaugo.
        Beje, jei popiežiaus bule Mindaugui buvo sjuteiktas katalikiško karaliaus titulas, jis niekur nedingo ir paveldėjimo keliu liko visiems kitiems dinastijos atstrovams. Gediminas savo laiškus pasirašinėdavo kaip karalius. Todėl tikrai naiviai prezidentas Adamkus, Anglijos karalienei pasakęs kad Lietuva teturėjo tik vieną karalių.
        Švitrigaila, Jogailos vietininkas, kurį latviai vadino Skirgaila (nuo žodžių junginio “skirti”, “lemti” ir “gailus” – “galingas”, jau buvo katalikas. Tad kalba galėjo eiti tik apie žemaičių krikštą… jei ką:)

        • Litvinijušas:

          Miela Ponia, paaiškinkit, kas tas “ldk”, kuris anot jūsų su beveik visu tuometiniu Pasauliu bendravo? Ir kaip jis siejasi su jūsų teigiama Karalyste? Gal dar nurodytumėte vakarinę Litvinijos sieną – nebeaišku, kurioje pusėje gyvenu?
          Kitą kartą perskaitykit atidžiau, ką parašėte, nes gali atrodyti, kad painiojatės netik istorijoje, bet ir galvoje – pievos.

        • Litvinijušas:

          Turėjau minty ir šitą tekstą:
          Hanzos prekybos keliais į LDK buvo gabenama Reino ir Prancūzijos vynas, Anglijos ir Flandrijos gelumbė, Flandrijos ir Pareinės geležies dirbiniai, o iš Švedijos, Rusijos, Livonijos, Lietuvos ir Prūsijos – kailiai, vaškas, linai, kanapės, javai, mediena, geležies ir vario rūda, žuvis. Hanzos prekybos monopolis varžė LDK pirklių veiklą. Norėdamas sumažinti sąjungos įtaką Vytautas kvietė į LDK Maskvos, Genujos, totorių pirklius, bet šie Hanzos konkurencijos neįveikė.

          • Marta:

            tektą, kur “turėjot minty” nurodžiau – jis paimtas iš wiki(pedios).
            apie Skirgailą – latviška wiki(pedia: lv.wikipedia.org/wiki/Šķirgailis?uselang=lt

            Litvinija/ Litvanija – senas Baltų Rusios terminas: “…а кнежевине које су се налазиле на подручју Белорусије, ушле су у посед Велике кнежевине Литваније. Полоцка и Турово-Пинска кнежевина су припојене Литванији у 13. веку док је Минску кнежевину освојио литвански кнез Гедимин у току 15. века. До 15. века, та кнежевина ће се нагло проширити на источну Европу и обухватити простор од Балтичког до Црног мора.”

            • Marta:

              Mindaugas savo valstybę vienyti ėmėsi iš Naugarduko, vietovės, kurią to meto prūsai vadino Litva. Tai baltų krivių – krivičių gyvenamos žemės, kurių pagrindiniai centrai buvo Vitebskas ir Smolenskas (šių žemių pulkai, Vytauto vadovaujami, ypač gerai pasirodė Žalgirio mūšyje). Baltų Rusia juos tik 19 a pavadino vokiečių mokslininkai. Tik vėliau atsirado Baltarusijos pavadinimas.

            • Litvinijušas:

              Jums, ponia Marta, lietuviškiems siaubo filmams scenarijus rašyti! Mistifikatorės talentas! Serbišku Lietuvos pavadinimu ir citata pagrindžiat “senovės baltarusių” terminą. Naugarduke apgyvendinat krivičius (kodėl ne Vilniaus Kreivajame mieste?) ir prūsų kalboje atrandate joje dar nežinomą žodį Lietuvai pavadinti (Naugarduko, vietovės, kurią to meto prūsai vadino Litva)! Su Skirgaila truputį pramovėt, bet pasufleruosiu, kad latviškai Šķirgailis dar reiškia ir driežą, tai su tamstos fantazija jį būtų galima susieti su slibinu mergeles ėdančiu ar bent Vilniaus Bazilisku. O iš to jau galima prikurti įvairių variantų apie gediminaičių kilmę. Sėkmės!

        • Marta:

          sorry, latvių wikipedija mane supainiojo. Švitrigaila su Skirgaila buvo broliai. Algirdo žmona Julijona pagimdė 15 vaikų.

          Kena (Joanna) ištekėjo už Lenkijos karaliaus Kazimiero IV, Gedimino dukters Aldonos anūko. Tėvas – Kazimieras III Didysis.

          Jadvyga ištekėjo už čekų karaliaus Jano III.
          Eufrazina už Riazanės kunigaiksčio Olego.
          Skirgaila -(Iwan) tapo Kijevo valdovu.
          Kaributas (Dimitrijus) Novgorodo valdovu.
          Lingvenis (Simonas) vėlgi Novgorodo at Naugarduko (skaitau lenkiškų wiki)
          Helena išteka už Maskvos kunigaiksčio Vladimiro
          Jogaila (Vladislavas) veda Jadvygą, galimai giminaitę, tampa abejų šalių Karalium.
          Marija – Lietuvos bajoro Vaidilos žmona
          Karigaila
          Minigaila.
          Vygantas
          Švitrigaila Lucko Vitebsko, Podolės, Naugarduko Volynės kunigaikštis.
          Aleksandra išteka už Mozūrų (Mozovijos ?) kunigaiksčio.

          Taigi, viduramžia – dinastinės vedybos, dinastiniai karai. Nepažinsi dinastijų, nesuprasi viduramžiū. Karaliai vesdavo tik karališko kraujo palikuonis. Gediminaičių dinastija vertinama kaip viena geriausių Europoje (Norman Davies. Europa)

          • Inga Baranauskienė:

            Ponia Marta, baikit plaukioti vieną kartą! “Kaributas Dimitrijus tapo Novgorodo valdovu.” Ne Novgorodo, kuris yra Rusijoje, o Severų Novgorodo, kuris yra Ukrainoje. Be to, jo pagrindinė valda buvo Naugardukas. Suprantu, kad pavadinimai panašūs, bet…
            Lengvenis (ne Lingvenis) vėlgi valdė daug ką, Didįjį Naugardą (t.y. tą Novgorodą, kuris yra šiaurės Rusijoje) valdė neilgai, ir t.t.
            O iš kur ištraukėte, kad Jadvyga buvo Jogailos giminaitė, apskritai nesuprantu. Patikėkite manim – nebuvo.
            Ir šiaip, istorija reikia domėtis nuosekliai, o ne rankiotis kažką iš Vikipedijos ir paskui, viską skersai ir išilgai sumaišius, kurti teorijas.
            Apie Lietuvos vienijimą iš Naugarduko net rašyti tingiu – Jūsų žiniai, Mindaugas Naugarduko tiesiogiai nevaldė, atidavė jį sūnui Vaišalgui (Vaišvilkui). Tai kaip tas Naugardukas galėjo tapti Lietuvos vienijimo branduoliu?

  2. Marta:

    Trumpai – kryžiuočiai jau tada kovėsi už “laisvą rinką”… Hanzos pirkliams… jei ką:)

    • LosAngeles:

      Jo… Hanzos pirkliams… Kas tie ‘hanzos pirkliai’ buvo turbut galima vienareiksmiskai pasakyti 🙂

      • Hanzos sąjunga (wiki):

        Hanza (Hansa) – buvusi šiaurės Vokietijos, Prūsijos ir Livonijos miestų prekybinė ir politinė sąjunga, 1280 m. įkurta Liubeko mieste. XV a. jai priklausė 160 miestų iš 10 šalių.
        Hanzos miestai Dancigas, Karaliaučius, Ryga (1282 m.) palaikė glaudžius ekonominius santykius su Lietuva. Hanziečių veikla Lietuvoje ypač suklestėjo XV a. viduryje, kai 1445 m. Kaune, dabartiniame Perkūno name, buvo įkurta Hanzos pirklių kontora (faktorija), kuri visą šimtmetį buvo svarbiausia bazė bei prekybinio tranzito punktas Lietuvoje.
        Hanzos atstovai kontroliavo užsienio pirklius, tarpininkavo tarp Hanzos ir vietinių pirklių. Hanzos prekybos keliais į LDK buvo gabenama Reino ir Prancūzijos vynas, Anglijos ir Flandrijos gelumbė, Flandrijos ir Pareinės geležies dirbiniai, o iš Švedijos, Rusijos, Livonijos, Lietuvos ir Prūsijos – kailiai, vaškas, linai, kanapės, javai, mediena, geležies ir vario rūda, žuvis. Hanzos prekybos monopolis varžė LDK pirklių veiklą. Norėdamas sumažinti sąjungos įtaką Vytautas kvietė į LDK Maskvos, Genujos, totorių pirklius, bet šie Hanzos konkurencijos neįveikė.

        • lyvis:

          Marta atlieka krikščioniškos misijos prasmę į pagoniškus kraštus. Bet anksčiau prekybiniuose keliuose viešpatavo vikingai štai kodėl atsirado Hanza, kad krikščioniška misija nuslopintu pagoniškų vikingų prekybinius kelius, kurie buvo daug ilgesni ir sudėtingesni. Todėl Martos misija ir yra džiūgauti pagonybės nuslopinimu ir kokia šviesi krykščioniška ateitis, kurie, pagonys laikė kaip beteisiais vietiniais gyventojais prieš krikščionybės nešėjus. Jo krikščioniška sėkla krito į gerą Martos smegenų dirvą. Matosi Martos suplaktos dvi mokyklos krikščioniška ir marrksistinė. Kapitalistinė santvarka pakeitė feodalus. lyvis

          • Marta:

            lyvi, pats pasitikrink savo žinias. “POGONIA” Baltų Rusios (rusėnų) kalba reiška VYTĮ, mūsų herbą su baltu arkliu ir raiteliu išvejančiu priešus iš mūsų žemės. Tokia šio žodžio tikroji prasmė, ji ką:)
            Prie ko čia marksizmas?:)

            • Marta:

              beje, raitelis ant balto žirgo krikčionių Apokalipsėje (apreiškime Jonui) simbolizuoja tą, kuris nugalės Antikristą:)

              • lyvis:

                Martele, pas tavęs galvoje perdaug vietos užima krikščioniška evangelija. Štai ką reiškia baltas raitelis. Balta spalva tai pirmas luomas, kuris pagal pasislinkusi luomų išsidėstymą reiškia karių luomas. Raudonos vėliavos spalva reiškia pirmą čakrinį tašką, kuris savo prasme sutampa su kariu luomu. Miela, Martele, čia nėra jokios krikščioniškos netgi smarvės pagoniškoje pasaulėjautoje. Krikščionybėje visi ženklai ir mitai yra pagonybės aidai iš senovės mūsų pagoniškos praeities.

                Marksizmas čia ne prie ko o prie tavęs. Mąstyk lietuviškai, kad nereikėtu versti iš rusų kalbos. lyvis

                • Amelija:

                  Atsiprašau, o kas yra čakrinis taškas? Neteko tokios sąvokos girdėti, būčiau dėkinga, jei paaiškintumėte.

                  • lyvis:

                    Čia yra visa bėda kad krikščonybė diegė žmonėms ne dvasinį tobulėjimą o mankurtinį paklusnumą per Jėzų Kristų. Šito tikriausiai neišgirsite ne iš vieno krikščioniško dvasiškio. Žmonėse užmušė dvasinį tobulėjimą užmušė ir pagonybės dvasinį pasaulėjautą, kaip savo galias priartinti prie dieviškų sąvybių. Jeigu, Amelija, neteko girdėti apie čakrinius taškus tada pati esi pirmame čakriniame taške t y grubiame lygyje kaip žmogui išgyventi žmonių aplinkoje. Tai krikščioniško laikmečio pasekmė išgyvena grubiusios žmogystos per melą, apgavystė, sukčiavimą ir t t vartojant mėsišką mitybą t y maitą. Kaip Kristus sakė belskitės ir jums bus atidaryta t y tobulėk ir tavo aplinka tobulės. lyvis

                    • Marta:

                      manau, kad apie kriksčionybę sprendžiate tik iš nuogirdų.

                    • lyvis:

                      O pati apie krikščionybę sprendi iš biblijos? Gero kvailaus skaitymo. lyvis

                    • Marta - Lyviui, dar:

                      Apie kriksčionybę sprendžiu iš savo religinės patirties, jei ką.. Kai įgiji tokią patirtį, tai ir Bibliją skaitai ne pažodžiui. Ta Knyga tik pasiruošusiam protui… jei ką..:)

                    • lyvis:

                      Matosi kaip stipriai esi paveikta biblijinio rašto, kad lendi į kitus dvasinius susiėjimus ir kaišioji savo biblijinį nusikalstamą pasauliežiūrą.. Su savo dvasiniais nusikalstamais įsitikinimais tu kenki pati sau net norėdama perrašyti Lietuvos praeitį. Niekaip negali išsivaduoti iš pirmo čakrinio lygmens ir pakilti į aukštesnį lygmenį. Tikriausiai apie tai biblijoje mažai rašoma. Todėl ir atrodai kaip kriminalinė nusikaltėlė. lyvis

                    • Marta:

                      na, jei jau čakristas prakalbo kaip čekistas… tai gal tuom diskusiją ir užbaikim:)

  3. Klodas:

    Čia visai nėra įvykių vertinimo lietuvišku žvilgsniu. Tarpukario nepriklausomybės metais Žalgiris net nežinotas, išgarsintas sovietmečio saulės. Nuoseklumui reikėtų pradėti nuo vieno didžiausių ir kruviniausių viduramžių Rytų Europos mūšių su totorių orda. 1399 m. rugpjūčio 12 d. mūšyje prie Vorsklos buvo pražudyta Lietuvos galia. Po to Vytautas įpainiotas į lenkų-vokiečių konfliktą turėjo kautis prieš prūsus, kurie ir buvo sunaikinti, prūsų žemę lenkai ir vokiečiai išsidalijo. Vokiečių imperatoriaus teiktos karūnos Vytautas taip ir neužsidėjo, galop Pabaiskas ir polonizacija. Baranausko tekstą gali įrėminti tik gedulas.

    • Marta:

      Na, nesutinku, kad apie Žalgirio mūšį nežinojo tarpukary. Šapokos istrorija, išleista 1930 m, Vytauto mirties jubiliejui pažymėti, daug rašo apie tai.Kaip, beje, ir visi kiti istorikai iki tol – Lietuvos LDK, Lenkijos, Rusijos, Vokietijios ir kiti. Visą šaltinių ir rašų sąrašą net sunku būtų čia pateikti.

      Jogailos anūko Albrechto valdoma Prūsijos hercogystė labiausiai ir suklestėjo būtent jo valdymo laikotarpiu nuo 1525 metų tapusi pirmaja protestantiška respublika.
      Slavų kilmės mozūrai iš Mozūrijos į Prūsiją atsikraustė po to kai kryžiuočiai išnaikino didesnę dalį vietinių baltų. Tačiau ir jų ten išliko jau labai nedaug, nes po II pasaulinio jie kaip ir lietuvviai buvo traktuojami vokiečiais,, verčiami tarnauti nacių kariuomenėje, o kiti pasitraukė į Vokietiją bėgdami nuo bolševikų.
      Mūsų Mazūronio platus keturkampas veidas liudija jį kilus iš šių slavų.

    • Inga Baranauskienė:

      P. Klodai, jūs tokią dainą (arba eilėraštį) “Kur bėga Šešupė” girdėjote? Eilutę “Kur Vytautas Didis garsiai viešpatavo/ Ties Žalgiriu priešus įveikęs piktus” prisimenate?
      Taigi nerašinėkite čia, kad Žalgiris tarpukariu buvo nežinomas. Mažiau skaitykite Petrauską, daugiau – Maironį, K. Binkį. “Šapokos istoriją” pasivartykite – gal protas prašvis.

  4. Algis, Dievu siustas:

    Užtai šį praėjusį ketvirtadienį buvo žygis į Žemaitiją, oprasidėjo šis žygis iš Kauno santakos, kur iš aukuro paimta šventoji ugnis ir gabenta baidre ir kanoja Nemunu iki Seredžių. ne visose numatytose vietose sustojome nes per maža laiko buvo tokį atstumą įveikti buvo sustota Vilkijoje ir užkurtas aukuras ir Seredžiuje ant pilekalnio buvo užkurtas aukuras, o paskui ugnis buvo gabenama į kražius, į Medžiokalnį ir Perkūnkalnį, bei dar vieną šventaklanį. Nuo Kauno iki seredž-iaus gyvenvietėse kur ketinome sustoti visur buvo panaikinti skelbimai, kad toks žygis vyks, bet tie netikėliai nenumatė vieno dalyko jie mislino, kad apie šį žygį neikas beveik nesužinos, bet penktadienį man paskambino iš Alytaus radio stotie vedėja ir visą valandą daviau interviu apie žygį ir kitus dalykus, jiems nepavyko užgniaužti žinios tūkstančiai sužinojo šią žinią…. 🙂

  5. http://www.blz.bayern.de/blz/eup/02_10/1.asp

    iš po Lietuvos – Vokietijos vadovų pasimatymo;
    metas Smolensko-Protvos galindų-gudų-lietuvių įguloms paminklą Rusijoje IŠDRĮST suprožektuot?

  6. Marta:

    “1410 m. balandį jis nuvyko į Kežmarką, siekdamas įkalbėti Zigmantą garantuoti Lenkijai saugų užnugarį kovų su Vokiečių ordinu metu. Tačiau Zigmantas, papirktas Ordino, nuteikinėjo Vytautą prieš Jogailą, siūlė jam karaliaus karūną, o kartu, kaip tuomet įtarta, rengė pasikėsinimą prieš jį. Vytautas tokį pasiūlymą atmetė ir neatsisveikinęs išvyko.”

    Zigmantas Šventosios Romos Imperatoriumi tapo iškart po Žalgirio mūšio. Galimas daiktas, kad įtakingas Vidurio Europos politikas Vytautas padėjo jam gauti imperatoriaus titulą. Prancūzija su Anglija buvo save nusilpninusios 100 metų karu, kurį užbaigė Žana D’Ark ir anglai “atsidėkodami” ją sudegino berods tais pačiais metais kai mirė Vytautas – 1430.

    Šiaip ar taip, Jogaila su Zigmantu buvo susigiminiavę – abu buvo vedę seseris. Jogaila Vengrijos karalaitę Jadvygą, o Zigmantas Mariją. Jadvyga mirė gimdydama 16 ar tai 17 metų. Vaikas irgi neilgai gyveno. Vėliau abu turėjo kitas žmonas, bet Jogailai vaikus gimdė tik ketvirtoji, Vytauto pripirštoji lietuvė Sofija Alšėniškė, jei neklystu.

    Vytautas karūnos atsisakė 1410, bet 1429 ją priėmė ir ketino karūnuotis, bet netikėtai mirė. Daug mitų apie šią karūną sklando. Vienas iš jų, kad ji buvo paslėpta kažkur Katedros požemiuose. Pilsudskis, okupavęs Vilnių, vykdydamas archeologinius tyrinėjimus bei neva taisydamas Pilies kalną, galimai ieškojo tos Vytauto karūnos, kas žino. 🙂

    Abejonių, kad Zigmantas butų buvęs Jogailos ar Vytauto priešas kelia ir tai, kad Zigmantas abu juos 1429 m. įtraukė į pasaulieinį Drakono ordiną (Ordo equestris Draconis in Hungaria) įkurtą 1409 m.Vengrijoje kovai prieš turkus. Šio Ordino globėjas – Šv.Jurgis, drakono (slibino) nugalėtojas. Ordinui priklausė ir Anglijos karalius Henrikas V, Venecijos ir Veronos valdovai, Valakijos (Transilvanijos) princas Vladas II, kurio sūnus – Vladas III, pasižymėjęs žiaurumu, buvo pramintas Drakula.

    Na, buvome mes Europoje bene ryškiausia, dižiausia valstybė, Vytauto laikais, esame Europos centre ir liksime Europoje. Nors ir anais laikais tampė mūsų valdovus į Rytus, bet jie suko į Vakarus. Taip ir tebūnie.

    • Inga Baranauskienė:

      Marta, jūs vėl viską painiojate.

      Zygmantas Liuksemburgietis Romos Imperatoriumi tapo ne “iškart po Žalgirio mūšio”, o gerokai vėliau – net ir 1430 m. jis dar nebuvo oficialiai vainikuotas.
      Vytautas jam ne padėjo, o trukdė – painiojo jo reikalus Čekijoje (buvo už ką).
      Jadvyga mirė ne 16 ar 17, o 25 metų.
      Jogaila be sūnų su Sofija Alšėniške, dar turėjo dukterį Jadvyga su antrąja žmona Ona. Dar du jo vaikai mirė kūdikystėje (Jadvygos pagimdyta duktė ir vienas Sofijos sūnus).
      Į Drakono ordiną Jogaila buvo priimtas 1412 m., Vytautas – teisingai – 1429 m.
      Vytauto karūnos pėdsakai išnyko Niurnberge apie 1440 m. ir t.t.

      • Marta:

        Dėkui už pataisymus, Inga.
        Net smagu girdėti, kad klydau dėl Jadvygos mirties. Tai, kad ji jau 13 metų buvo susižadėjusi su austrų princu Vilhelmu, o, berods, 14 ištekėjo už Jogailos, dar ne pagrindas piktiems liežuviams malti apie pedofiliją. Juk medaus mėnuo politinėse vedybose būdavo atidedamas iki pilnametystės.

        O kas dėl jos tėvo Liudviko – Lenkijos Vengrijos karaliaus, tai, manau, kad turėjo būti jo giminystės ryšys su Gedimino dukra Aldona. Juk ir prieš tai dar buvo dinastinių vedybų tarp Lietuvos karalių ir Lenkijos karalių.

        Beje, ar nežinot kodėl lietuvių istorikai įsikalė į galvą ir mums kala, kad karaliaus karūną užmaut gali tik popiežius ar imperatorius? Anglijos karalius Henrikas VIII atsiskyrė nuo popiežiaus ir vėliau visi karaliai ir karalienės karūnuodavosi Vestminsterio abatijoj ant “likimo akmens”… ir niekas nekelia jokių klausimų dėl jų teisių į karalystę.

        Dėl to ir abejoju kone visais mūsų istorikų teiginiais, paremtais mūsų priešų fantazijomis. Netgi Dlugošas nebūtinai turtų būti patikimu šaltiniu. Gana jau kaimynams mums aiškinti kas mes esame. Verčiau tegul grąžina mūsų archyvus, metraščius, valdovų portretus ir visą kitą užgrobtą kultūrinį palikimą. Istorikams irgi laikas partodyti savo stuburą.
        Kai Merkel Ermitaže paklausė Putino – kada grąžinsite II pasaulinio karo grobį – mūsų meną, mūsų paveikslus mums, Putinas atsakė, kad negrąžins. Ir tai dar kartą įrodo, kad jis tebeatstovauja grobikišką Rusijos politiką… Bet Merkel visgi paklausė. O mes?

        Mūsų Nacionalinėj galerijoj tik keletas valdovų portretų. Ar nevertėtų šalia tų portretų pakabinti etiketes su tokiais užrašais: čia turėtų kaboti Žygimanto Augusto, Radvilos, Jogailos, Sapiegos… ir t.t. portretas… tačiau jis, kaip Petro I karo grobis, kaip Stalino karo grobis.., atiteko Rusijai. Dabar jį galima rasti S.Peterburgo Ermitaže, Maskvos Puškino galerijoje… – kieno tai, jei ne mūsų istorikų, reikalas turėtų būti?
        Tą patį reikėtų padaryti ir su istoriniais archyvais, metrasčiais… kuriuos galimai ir grobė tuo tikslu, kad galėtų mums perrašyti mūsų pačių istoriją. Atiduok man savo pasą, atiduok dienoraštį ir gimimo liudijimą ir aš tau bei pasauliui pasakysiu, kas tu esi… kur mums tai girdėta?

    • LosAngeles:

      ‘..bet netikėtai mirė..’

      Manau mes turetume ivertinti sia situacija is istorines perspektyvos. Taip sakant ivertinant tu laiku (siais manau ne kitaip) bendravimo ypatumus… Kas daroma su netinkamu valdovu, politiku, verslo partneriu? Pavyzdziu – nors vezimais vezk. Tai grybuku uzvalgo, tai staiga netycia pasijunta blogai ir iskrenta is 9 auksto, tai arklys pasibaido… Vytautui buvo tas pats

  7. dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

    Ar galima perskaityti Lietuvos didvyriu Dariaus ir Gireno mintis? Ju pasirinkta Atlanto iveikimo diena liepos 15d. tiksliai sutampa su Zalgirio musio data. Manau, kad jie to nezinoti negalejo, tai neimanoma. Vadinasi jie skyre savo zygi per Atlanta Zalgiriui ir Lietuvai.

  8. Marta - Lyviui, dar:

    na, Šventojoj Romos imperijoj,manding, demokratijos, ko gero, galima buvo daugiau aptikti, nei dabar. Valdžia ten buvo kone tolygiai pasidalinusi tarp didikų, karaliaus ir bažnyčios. Bažnyčia prižiūrėjo, kad būtų laikomasi dekalogo, pagrindinio įstatymo, kuriuo tuo metu buvo grindžiami ir visi kiti įstatymai, papldomai pasinaudojant paprotine teise. Karalius slopino didikų savivalę, rėmėsi liaudimi… ištisus miestus patraukdavo savo pusėn suteikdamas jiems laisvę – Magdeburgo teises… Parlamentai, panašiai kaip ir dabartinis EP, leisdavo įstatymus kiek ir kam algą mokėti, kaip tinka renktis kokio luomo piliečiams, kada feodalams galima kariauti, o kada (sekmadieniais) ne, ką valgyti penktadieniais per pasninką… Parlamentarai, savai suprasdami kriksčionybę, prikūrė daug varžančių įstatymų, prieš kuriuos sukilo šviesesni žmonės.

    Padėtis ėmė keistis taip vadinamu “švietimo” (iliuminatų) laikotarpiu. Po to kai tokie švietėjai, atsiprašant, kaip bedievis Volteras ėmė rašinėti šmaikščius ese apie tai kad blogis yra gerai, nes be jo nebūtų daugumos malonumų, o advokatai nebeturėtų darbo, ir t.t.. (Vaikystėje jo perskaityta brošiūra apie tai, kad religija – tik priemonė liaudžiai valdyti, taip giliai įstrigo jo makaulėn, kad ėmė tuom tuom grįsti vėliau ir visą savo demonišką filosofiją.) O tokios jo ego teorijos tapo tarsi pasiteisinimu tiems valdovams, kurie turėjo nesveikų polinkių. Viena iš tokių, greit jam atsiliepusių, buvo Jakaterina II, apie kurios seksualumą plaukė nešvarūs anekdotai po visą Europą.Kitas – Vokietijos princas Frederikas, kuris savo dviem karininkams jautė didesnę meilę nei moterims. Austrijos karalius staiga irgi pasijuto išsilaisvinęs. O čia dar iliuminatų sukelta Prancūzų revoliucija… ne ir prasidėjo… Didysis Didžiojo Ego išsilaisvinimas… kurį vainikavo genocidai, holokaustai ir kas tik nori…

    Leibnico Monadologijos tokie žmonės jau nebesugebėjo suprasti. Ir kai Leibnicas įkūrė Vokietijoje Mokslų Akademiją, ją greitai uzurpavo materialistai. Beje, “išsilaisvinę” karaliai taip pat neužilgo susilaukė savos dalios – ant ešefotų:) Na, bet aš čia gal per toli nuvažiavau…
    Visgi krikščionybės puolimas ES nieko gero nežada. Matomai ji netrukus, naujųjų “didikų” bus pakeista kokia nors sintetine religija… pagal Volterą – tam kad valdyti mases. Ir jau nebe iš Vatikano, bet iš “šventosios žemės”, nuo musulmonų išvalytos Jeruzalės. McCeinas per rinkimų kampaniją jau buvo pažadėjęs išvalyti rytų Jaruzalę nuo musulmonų. Ačiū Dievui, kad šie planai sužlugo. Pasaulis jau stovėjo ant bedugnės krašto, tereikėjo vieno žingsnio pirmyn, globalistinio žingsnio..:)

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Senųjų ir šiandieninių Baltų “istorijai” kryžiaus grožis? Išgerk savo nuodų ir nurimk.

    • LosAngeles:

      Rasote apie krikscionybes puolima… Jei pasakete A, tai reiketu ir pabaigti. Kad krikscionybe puola, tai su jumis galima sutikti, taciau ta minti turetumete isrutulioti pilnai. Priesingu atveju tai tik romano anotacija jo neskaicius… Juk zinoma kaip vyksta valdymas, sako kad tai Cezario (berods) zodziai, bet kaip yra is tikruju kas pasakys? O tie kurie valdo, tie tikrai ir be siu zodziu zino ta tiesa, ir manau zinote apie ka kalba. Krikscionybe tokia kaip ji dabar yra tai ir yra ginklas. Panasu visu pirma prastume krikscionybe, po to pradejo skaldyti ja- kad per daug neisbujotu 🙂 Atskele rytu ir vakaru… Tada, kad vel per daug neisbujotu padare reformacija, renesansa… na toliau rasote kaip ir teisingai

      • Marta:

        Kai krikščionybę valdo KGB, kaip antai Putinas, ar prieš Kirilą buvęs Aleksejus I, tai išties galingas ginklas. Stalinas tiesiogiai persekiojo bažnyčią iki tam tikro momento – iki Hitleriui priartėjus prie Maskvos. Sako, jį nubėgus pas Metropolitą… nev išpažinties, bet iš tiesų paprašyti, kad paragintų žmones priešintis. Nes net rusams jau viskas buvo “do lampočki”, įsitikinus, kad iš užnugario savus šaudo sava nkvd, neleisdama trauktis… Cerkvių raginimai dvasiškai ir fiziškai priešintis labai suveikė. Persilaužimas prie Stalingrado be reikalo priskiriamas “katiušoms”.
        Tačiau kaip tik nuo to momento Stlinas ir pakeitė savo taktiką bažnyčios atžvilgiu. Jis jos nebenaikino, bet pavdė KGB ją kontroliuoti iš vidaus. Gabūs ir pašauktieji jau nebepatekdavo į dvasines seminarijas.. .

        Tačiau šiandien ne ta tema, gerbiamasis..

  9. LosAngeles:

    Tevelis Stalinas, kaip nepavykes seminaristas, be abejo suprato galimybes. Gal but taip ir buvo, kaip sakote… Bet tai jau tolimos pasekmes. Kas ir kaip dabar zmones valdo, sunku pasakyti, bet kad valdo tai akivaizdu. KGB cia ne isimtis suprantama.
    Kas liecia krikscionybe, tai panasu ji is pat pradziu buvo panaudota kaip ginklas, nes ne kas belike is Jezaus mokymo. O ir pastaraji atsekti nera paprasta, nes viskas totaliai slepiama, iskraipoma…
    Na bet kaip sakote gerbiamoji(-asis), tema ne visai apie tai. Bet Jus apie tai pradejote :), taigi…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: