V. Radžvilas. Einam per istoriją kaip per minų lauką (II) (104)

Vytautas Radžvilas | tspmi.vu.lt nuotr.

Vytautas Radžvilas | tspmi.vu.lt nuotr.

„Pro Patrios“ judėjimas vienija patyrusius Sąjūdžio autoritetus ir jaunimą, studijuojantį tarptautinius santykius, filosofiją, istoriją. Kokią išeitį iš besiklostančios beviltiškos situacijos mato „Pro Patrios“ lyderiai? Apie tai Marius Matulevičius kalbasi su šio judėjimo idėjiniu vadovu profesoriumi Vytautu Radžvilu. Skelbiame antrąją pokalbio dalį.

Marius Matulevičius:

– Pastebime, kad pats į tautą žiūri tarsi iš paukščio skrydžio. Kartu „Pro Patria“ deklaruoja ir krikščioniškų vertybių svarbą. Tiesą sakant, nepastebėjome jūsų žmonių konkretaus krikščioniško veikimo, kai vyko smurtas prieš žmones Garliavoje, kai visuomenininkams buvo fabrikuojamos bylos. Apie tai beveik nerašoma ir jūsų tinklalapyje.

Vytautas Radžvilas:

– „Pro Patrios“ tinklalapyje iš tiesų vyrauja straipsniai, kuriuose iš pirmo žvilgsnio labai nedaug kalbama apie vadinamąsias aktualijas. Jos nėra ignoruojamos, tačiau, kaip jau mėginau paaiškinti, pasiekus tam tikrą tašką tokiomis aktualijomis persisotinama ir nepabaigiamas kalbėjimas apie tuos pačius dalykus darosi beprasmis ir net žalingas, nes tampa kliuviniu ugdyti gilesnei pilietinei ir patriotinei savivokai, brandesnei tautinei ir valstybinei sąmonei. Skriaudžiamo ir savo padėtimi nepatenkinto vergo ar baudžiauninko stichiškas protestas kaip nesąmoninga jo patiriamo apmaudo ir pykčio išraiška iš esmės skiriasi nuo laisvo žmogaus ir piliečio sąmoningos ir kryptingos politinės kovos dėl savo teisių ir bendrojo visuomenės gėrio. Tai visiškai skirtingos kovos plotmės ir lygmenys, tarp kurių negalima dėti lygybės ženklo. „Pro Patrios“ tinklalapyje skelbiamų straipsnių turinys šiuo požiūriu gana tiksliai atspindi principinę sambūrio nuostatą: veiksmas ir jo apmąstymas turi eiti kartu. Jeigu koks nors viešumoje veikiantis sambūris neskiria dėmesio savo narių politinei savivokai ugdyti, tai jau savaime yra negeras ženklas. Abejingumas idėjiniams ir politiniams klausimams, pasireiškiantis kaip perdėtas ar net išimtinis dėmesys vadinamosioms„konkrečioms“ aktualijoms ir problemoms, yra skiriamasis populistinių visuomeninių sambūrių bruožas. Be to, toks abejingumas yra beveik šimtaprocentinė garantija, kad sambūris ir praktinėje veikloje anksčiau ar vėliau pateks į aklavietę, nes reikiamu momentu nepajėgs tinkamai susiorientuoti politinėje tikrovėje ir todėl neras veiksmingų būdų ir priemonių savo tikslams pasiekti. Galiausiai tai yra ir tiesiausias kelias į moralinę aklavietę. Vadinamieji „teisybės ieškotojai“, kurie linkę kliautis vien „sąžine“, „vidiniu teisingumo jausmu“, „nuoširdumu“ ir linkę atsainiai žvelgti į tai, ką paniekinamai vadina „teorizavimu“ ar „abstrakčiomis idėjomis“, tiesiog pasmerkia save tapti Tado Blindos tipo „svieto lygintojais“ ir pakartoti varganą jo nueito kelio epopėją.

– Tačiau kol jūs diskutuojate idėjiniu lygiu, didžiausios galios struktūros Lietuvoje brutaliai veikia savo ruožtu. Jūs į tai nereaguosite?

– Apie tai dar kalbėsime. O kol kas norėčiau atkreipti dėmesį į vieną, sakyčiau, ne visų pastebimą, bet iš tiesų gana savitą „Pro Patrios“ sambūrio bruožą: tai nėra tik socialinių ir politinių tikslų siekiantis patriotinis piliečių susivienijinimas. „Pro Patria“, griežtai kalbant, yra sambūris, kurio atskaitos taškas ir įkvėpimo šaltinis yra ne vien moderniojo XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje atsiradusio tautiškumo idėjos. Idėjinis ir istorinis sambūrio atskaitos taškas yra tai, kas vadinama Vakarų krikščioniškąja civilizacija. „Pro Patrios“ veiklos horizontą užbrėžia ne siauroki moderniojo sekuliaraus nacionalizmo rėmai, bet ištisos didingos civilizacijos renesanso vizija. Ji atspindi įsitikinimą, kad dabartinės pastangos išspręsti aktualiausias šiuolaikinio pasaulio problemas liks bevaisės, jeigu neįvyks ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos bei Vakarų civilizacijos dvasinis ir intelektualinis atgimimas. Štai kodėl „Pro Patrios“ portale skelbiama gana daug iš pirmo žvilgsnio abstrakčių, nuo vadinamųjų aktualijų nutolusių religinių, filosofinių, taip pat mokslinių tekstų. Rašant apie aktualias nūdienos problemas stengiamasi vadovautis pamatine klasikinės (antikinės ir viduramžių) politinės filosofijos nuostata, kad kiekvienos visuomenės santvarka ir jos narių santykai yra tokie, koks yra toje visuomenėje vyraujantis sielos tipas. Toji nuostata reiškia, kad dvasiškai ir intelektualiai nuskurdę žmonės nesukurs teisingos ir humaniškos visuomeninės ir politinės santvarkos. Šiuo atžvilgiu „Pro Patria“ nėra judėjimas, kuris siektų vien teisingumo, lygybės ar panašių dalykų. Sambūriui tokie dalykai yra svarbūs, bet esminis uždavinys, dėl kurio sąmoningai vengiama dalyvauti vienadieniuose politiniuose žaidimuose, yra tai, ką galbūt leistina pavadinti siekiu ieškoti asmens dvasinio, moralinio ir intelektualinio vientisumo bei darnos. O vientisas gali būti tik asmuo, gebantis aiškiai ir nuosekiai apsibrėžti savo santykį su pamatiniais savo gyvenimo dalykais ar veikiau atramos ir atskaitos taškais ir gairėmis – Dievu, kitu asmeniu, savo tauta, visuomene ir valstybe. Suprantu pavojų, kad toks vieno iš „Pro Patrios“ siekių apibūdinimas gali nuskambėti kiek pompastiškai, bet iš tikrųjų sambūrio galimybės veikti šia linkme vertinamos blaiviai ir savikritiškai, aiškiai suvokiant jų ribas. Tačiau faktas yra ir tai, kad „Pro Patrios“ narių saviugda tik ką minėtais aspektais yra laikoma ne tik svarbiu, bet turbūt pagrindiniu sambūrio veiklos uždaviniu.

– Bet jeigu „Propatrios“ kai kuriuos narius imtų sekti saugumas, tai jūs ir toliau nekreiptumėte dėmesio į vadinamąsias aktualijas?

– Be abejo, protestuotume, tačiau aiškiai suvokdami, kad dabartinėmis sąlygomis toks protestas būtų tik simbolinis, mažai ką galintis pakeisti veiksmas. Kaip tik todėl „Pro Patrios“ veikla grindžiama principine nuostata, kad organizacijos keliami tikslai turi kuo labiau atitikti realias galimybes juos įgyvendinti. Stengiamasi išvengti dviejų vienodai ydingų kraštutinumų – kurti grandiozinius planus pretenduojant į valstybės gelbėtojų vaidmenį arba, priešingai, puoselėti nepamatuotas iliuzijas, kad, visa galva panirus į vadinamųjų konkrečių problemų sprendimą, savaime įmanoma išaugti į platų pilietinį sąjūdį, pajėgiantį siekti ir sisteminių permainų. „Pro Patrios“ veiklos strategiją turbūt galima apibūdinti kaip dviejų nuostatų derinį. Pirmenybė teikiama realiai įgyvendinamiems veiksmams ir vengiama, išskyrus būtinus atvejus, grynai simbolinių, jokių apčiuopiamų rezultatų neduodančių akcijų, neretai tampančių pigiu populistiniu triukšmavimu. Taip pat dėmesys sutelkiamas į tuos aktualius klasimus, kuriuos įmanoma paversti bendranacionalinėmis ar bent jau didelei visuomenės daliai svarbiomis problemomis. Trumpai tariant, strategijos esmė – dėmesys problemoms, galinčioms labiausiai sutelkti ir mobilizuoti sąmoningus ir aktyvius piliečius. O pereidamas prie paties užduoto konkretaus klausimo galėčiau pasakyti, kad tokia konkretybių ir bendrybių derinimo strategija ieškant jų pusiausvyros yra turbūt vienintelis šiokių tokių vilčių teikiantis būdas suburti Lietuvoje jėgą, galinčią padaryti galą neteisėtam pavienių piliečių sekimui. Pavyzdžiui, lygiai taip pat neįmanoma apsaugoti visų kultūros paminklų buriant prie jų vis naujas piketuotojų grupeles. Sisteminės reformos tam ir reikalingos, kad visose valstybės gyvenimo srityse būtų sukurta ir įtvirtinta piliečių valią atitinkanti bendra tvarka, nuo kuriuos būtų išdrįstama nukrypti tik pavieniais atvejais. Vargu ar gali būti didesnė klaida, kaip strategiją siekti sisteminių reformų pakeisti nepabaigiamo „pavienių gaisrų gesinimo“ taktika, visas pilietines iniciatyvas paverčiančia beviltiška kova su vėjo malūnais.

– Vis dėlto neaišku, kokiu būdu jūs sieksite savo tikslų

–„Pro Patrios“ strateginis tikslas – intelektualiai ir organizaciškai pasiruošti tam metui, kai, tikėkimės, Lietuvoje iš tiesų pradės rimtai telktis geros valios žmonės, tvirtai pasiryžę pasipriešinti visose gyvenimo srityse suvešėjusioms blogybėms. Tas ruošimasis vyksta neapleidžiant einamųjų reikalų. Tačiau, kaip jau kalbėjome, reikia griežtai skirti prasmingą veiklą nuo betikslio, pilietinį veiklumą tik imituojančio blaškymosi ar, dar blogiau, nuo parodomųjų ir teatrališkų veiksmų, kurių vienintelė ir tikroji paskirtis – mažiausiomis pastangomis kaupti populiarumo taškus nieko iš esmės pakeisti negalintiems eiliniams rinkimams. Uždavinys stumdytis dėl kelių šiltesnių vietelių prie valdžios lovio tikrai neįtrauktas į „Pro Patrios“ veiklos darbotvarkę ir tikslų sąrašą. Tokiomis sąlygomis belieka ramiai daryti, kas įmanoma, ir kantriai laukti, kol šalyje rasis bent minimalus skaičius piliečių, kurie suvoks dabar vykstančių rinkiminių žaidimų bergždumą ir, prislopinę ambicijas kuo greičiau atsidurti prie valdžios vairo bei savo siaurus interesus atidėję iki geresnių laikų, pagaliau sąžiningai, be paslėptų kitų minčių ir gudravimo, apsispręs jungtis dėl tikrai didelio ir egzistenciškai svarbaus tikslo – įgyvendinti šalyje esmines sistemines pertvarkas, kurios vienintelės gali išgelbėti tautą ir valstybę. Be geros valios ir pasiryžimo, šį tą paaukoti „vardan tos…“, absoliučiai būtina susitarti bent dėl keleto programinių tikslų, kurių iš anksto neapsibrėžus ir neįvardijus sutartinai veikti būtų neįmanoma.

Ši programinė vizija galėtų atrodyti maždaug taip: pirmas programos punktas – reikalavimas, tiksliau, pastangos, atgaivinti beviltiškai sumenkusį tautos savigarbos, orumo jausmą. Tai padaryti be galo svarbu, nes šiandien kaip tauta ir tiesiog žmonės esame žeminami turbūt labiau negu praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje, atrodytų, per tamsiausią komunistuojančio gaivalo siautėjimą. Sunku įsivaizduoti, kad net koks nors Sniečkus būtų išdrįsęs Basanavičių pavadinti psichikos ligoniu, o Kudirką – nevykėliu. Jis neabejotinai galėjo juos pavadinti klasiniais ar ideologiniais priešais, bet šitaip tyčiotis vargu ar būtų ne tik galėjęs sau leisti, bet greičiausiai nebūtų išdrįsęs ir iš moralinių paskatų, – nemėgstamoje „buržuazinėje“ Lietuvoje skiepyto auklėjimo poveikis vis dėlto buvo juntamas ir veikė šiek tiek tramdančiai. Kad ir kaip atrodytų neįtikėtina, tam tikra prasme totalitarinio režimo funkcionieriai vis dar nebuvo laisvi nuo kai kurių iš praeities paveldėtų moralinių tabu ir ciniškumu, ko gero, neprilygtų mūsų visuomenę užsimojusiai „europeizuoti“ šiandieninių liberalkomjaunuolių kartai. Programinio siekio atkurti tautos savigarbos ir orumo jausmą politinis turinys ir prasmė būtų padaryti galą vis labiau įsibėgėjančiam ideologiniam, moraliniam ir psichologiniam tautos menkinimui ir žeminimui. Sąjūdžio laikais kovojome prieš totalitarines idėjas ir turėjome drąsos pasakyti, kad mokslinio komunizmo ir kompartijos istorijos katedros yra ideologinio smegenų plovimo centrai, o jų veikėjai yra tautinės ir valstybinės sąmonės griovėjai ir naikintojai. Taigi ir dabar turėkime drąsos pasakyti, kad gyvename dar griežtesnės ideologinės kontrolės ir subtilaus sąmonės pavergimo sąlygomis, o šią ideologinio muštro mašiną aptarnaujantys naujieji propagandininkai įžūlumu pranoksta sovietmečio pirmtakus.

Antrasis programinis siekis – grąžinti į mokyklas iš jų, vos atgavus nepriklausomybę, sąmoningai išstumtą ir sužlugdytą tautinį ir patriotinį auklėjimą, be kurio taip sunkiai atkurta valstybė niekada tvirtai neatsistos ant kojų. Šitoks auklėjimas turėtų pakeisti į mokymo programas pusiau slapčia įbruktą abstrakčiomis „europinėmis vertybėmis“ grindžiamą ir todėl anemišką pilietinį ugdymą, kuris savo pobūdžiu ir turiniu iš esmės mažai kuo skiriasi nuo sovietmečiu brukto „komunistinio auklėjimo“ ir dėl savo ištautinančio bei nupolitinančio poveikio jaunajai kartai atitinka ne tautos ir valstybės, bet europeizatorių ir federalizatorių interesus ir planus.

Trečias sutelkiantis programinis tikslas – rimta savivaldos reforma. Be šitokios reformos, mumyse vis dėlto dar glūdintys pilietiškumo ir iniciatyvumo pradai niekada nebus išlaisvinti. Tad užuot svarsčius tokius klausimus, ar, pvz., jau dabar būtina tiesiogiai rinkti seniūnus ir miestų merus, derėtų pirmiausia iš pagrindų reformuoti visą savivaldos sistemą. Skubotai įvesti tiesioginiai merų rinkimai būtų pragaištingi iš anksto aiškiai neapibrėžus jų teisių ir pareigų, nes dabartinėje nelaisvoje šalyje tokie rinkimai būtų tiesiausias kelias juridiškai ir politiškai beribei ir nekontroliuojamai vietos karaliukų valdžiai įteisinti.

Galiausiai ketvirtasis svarbus programos punktas – tai radikali teisėsaugos ir teisėtvarkos reforma. Ir vėl nederėtų mąstyti apie kokią nors ypatingo prokuroro instituciją ir panašius dalykus, nes šalį neoficialiai valdančios šešėlinės galios grupuotės sugebės perimti ir savo tikslams išnaudoti ir šiuos svertus. Reikia didinti šios sistemos skaidrumą – jos kontrolę ir atskaitomybę, o ne kurti ypatingas galias turinčias pareigybes, o paskui su žiburiu ieškoti vertų jas eiti „krištolinės sąžinės“ pareigūnų.

Suprantama, tokią programą visada galima papildyti ir tikslinti. Kur kas svarbesnis klausimas – ar Lietuvoje rasis pakankamai išminties ir geros valios, kad būtų peržengtas smulkių ambicijų, nesutarimų ir kivirčų Rubikonas ir pagaliau susivienyta dėl jau minėto svarbiausio tikslo. Viena aišku – laikas nelaukia. Kita vertus, dirbtinai paspartinti įvykių taip pat neįmanoma. Jeigu šis absoliučiai būtinas žingsnis greitai nebus žengtas, liks spėlioti, ką tai reiškia: ar jam dar nesubrendome, ar niekada nesubręsime, nes jau per vėlu… Viskas, ką galima padaryti, – ramiai ruoštis šiam lūžiui tikintis, kad jis vis dėlto įvyks ir kad svajonės apie jį nėra tuščios „prarasto laiko“ paieškos.

– Tačiau jei lauksite 20 metų, kol įgysite realios valdžios, bus sudėtinga įgyvendinti savo tikslus.

– Taip, šiandien Lietuvoje visi sako: „Kai perimsime valdžią.“ Šis teiginys slepia tą pačią nuostatą – beribį valdžios godulį. Ši nuostata iš esmės yra populistinis pažadas: jūs tik išrinkite mus, o tada jau dėl jūsų nuversime kalnus. Bet juk šitą žaidimą Lietuvos piliečiai stebi jau ištisus dvidešimt metų. Ir labai protingai elgiasi, kad tokiomis šnekomis seniai netiki. Kiek žinau, „Pro Patrios“ sambūrio dalyviai taip pat nelinkę tikėti. Tiesą sakant, apskritai neteko girdėti juos kalbant apie valdžią. Visų girdėtų pokalbių ir diskusijų ašis – ne valdžios, o jos pilietinės kontrolės klausimas. Visiškai nesuprantama, iš kur radosi ir kuo grindžiamas kone visuotinai paplitęs įsitikinimas, kad, neturint formalios valdžios, Lietuvoje esą nieko neįmanoma nuveikti ir pakeisti. Negana to, pati mintis apie valdžios pilietinę kontrolę dažnai laikoma visiškai neįgyvendinama fantazija ir pašaipiai vertinama kaip atotrūkio nuo tikrovės požymis. Tokia nuostata iš tiesų stulbina, nes ją paneigia to paties Sąjūdžio patirtis. Juk didžiausio jo pakilimo ir jėgos laikotarpiu valdžios kontrolė buvo turbūt stipriausia per visą Lietuvos istoriją ir – tai būtina pabrėžti – ji pradėjo silpti ir galop sunyko būtent tada, kai Sąjūdis nesugebėjo protingai atsispirti valdžios pagundoms ir todėl akimirksniu prarado turėtą galią. Jeigu tokia valdžios kontrolė kartą jau buvo tapusi tikrove, savaime kyla trikdantis klausimas: kokie paslaptingi įkvėpimo šaltiniai maitina nepajudinamą įsitikinimą, kad panašios kontrolės neįmanoma atkurti vėl arba kad ji būtų neveiksminga? Kas tie šaltiniai – kvailumas, valdžios godulys, o gal abu kartu?

Būtent todėl, kalbant apie mūsų visuomenės galimybes dar kartą susitelkti rimtiems darbams, tenka sutikti, kad galinti sutelkti veiksmų programa yra realistinė, bet ją įgyvendinti būtų nepaprastai sunku. Sunku ne todėl, kad trūktų jėgų, nes, kaip minėta, pokyčius paprastai įgyvendina sąmoninga ir veikli tautos ir visuomenės dalis. Tikėtis visos tautos pritarimo ir paramos tokiems siekiams būtų naivu. Taigi pajėgų tarsi būtų, bet ko reikėtų dar? Manyčiau, pirmiausia reikėtų užsibrėžti fundamentalų ir aiškų tikslą, grindžiamą giliu ir tvirtu tikėjimu ir pasitikėjimu savimi: mes esame ne blogesni nei kitos tautos ir turime valingai įtvirtinti save pasaulio tautų ir valstybių bendrijoje net ir dabartinės globalizacijos sąlygomis. Kas yra Lietuva? Tai šioje žemėje gyvenanti, valstybiškai susiorganizavusi politinė tauta. Neatsitiktinai pabrėžiu žemę ir susiorganizavusią politinę tautą. Kol kas tokio Lietuvos supratimo labai stinga. Nors kalbame apie valstybę ir vadinamės jos piliečiais, dėl čia jau aptartų priežasčių daugumos mūsų formalių piliečių mąstyseną ir elgseną lemia iš sovietmečio paveldėta ir, ko gero, per dvidešimt metų ne tik neišnykusi, bet tolydžio stiprėjanti neatsakomybės filosofija. Ją apibūdinčiau kaip dažnai neįsisąmonintą, bet dėl to ne mažiau paveikią nuostatą, kad Lietuva yra ne valstybė, už kurią visi esame lygiai atsakingi, bet nežinia kam priklausanti administracinė teritorija, kurioje gyvena ne tauta, bet asmeninių tikslų siekiantys individai arba etnokultūrinių grupių konglomeratas. Už šį darinį niekas nesijaučia esąs atsakingas ar jam kaip nors įsipareigojęs. Bet vengiantys prisiimti atsakomybę už savo tautą ir valstybę tokio darinio gyventojai (piliečiais juos vadinti nedrąsu) vis dėlto sąmoningiau ar intuityviai jaučia poreikį pateisinti ir racionalizuoti tokią nuostatą, ir tai daro pirmiausia apeliuodami į jiems neva būdingą ne „lokalų“, bet „platų“ arba „globalų“ mąstymą. Tam tikra prasme tai, ko gero, yra optimaliausia savęs pateisinimo strategija, kuri išsiskleidžia ir materializuojasi sąmoningai puoselėjamu vadinamosios „globalios Lietuvos“ vaizdiniu. Iš tikrųjų toji „globali Lietuva“ – tai išnykti apsisprendusi Lietuva. Šnekos apie tokią save išnykti pasmerkiančią Lietuvą yra ne kas kita, o marksistinio teiginio, kad tautos išnyks, nauja variacija šiuolaikinės globalizacijos sąlygomis. Sąjūdis teigė: mes norime būti solidari tauta, atsakinga už mūsų apgyventos žemės lopinėlį, bet kartu atvira pasauliui ir surandanti vietos visiems, kurie pasiryžę čia įsikurti ir gyventi pagal mūsų tvarką ir taisykles. Šio programinio siekio – būti suverenia tauta savo pačių žemėje – šiandien yra atvirai išsižadėta oficialiu valstybiniu lygmeniu. Ir tai yra giliausia mūsų silpnumo priežastis. Mūsų silpnumas ir bejėgiškumas kyla iš to, kad nepajėgiame ir nesugebame veikti kaip politinė ir valstybinė tauta. Tai akivaizdžiai parodo ir pavienės menkutės protesto prieš kerojančias blogybes akcijos. Jos menkutės ir bejėgės todėl, kad jomis ginamas dalinis pavienių asmenų ar grupių interesas nesuvokiamas visuminėje bendrojo tautos intereso – išlikti ir klestėti – perspektyvoje, todėl kiekviena tokia kovojanti grupelė paliekama grumtis pavieniui ir būna pasmekta pralaimėti.

Bet galbūt dar ne viskas negrįžtamai prarasta ir dar turime noro ir valios vėl tapti tikra tauta? Jeigu paaiškėtų, kad vis dėlto norime, tektų nuveikti daug darbų. Pirmiausia – aiškiai apibrėžti santykius su ES, nes jų neapibrėžtumas yra mus demoralizuojantis ir atimantis valią gyventi ir politiškai teigti save veiksnys. Nenorėdami būti tik administraciniu ES vienetu, turėtume Sąjungai atiduoti savo suvereniteto ir įgaliojimų tiek, kiek manome esant prasminga ir reikalinga. Tik tokiu atveju nebebūsime klusnūs eurokomisarų nurodymų vykdytojai.

– Galbūt paprasti žmonės ne visada mato visumą. Ar tokiu atveju išsilavinusių žmonių judėjimai, pavyzdžiui, „Pro Patria“, neturėtų jų palaikyti kartu dalyvaudami, kalbėdamiesi su jais? Eitų ir į kitus protesto mitingus, komunikuodami su nusivylusiais žmonėmis.

– Jei į protesto mitingus susirenkantys jų dalyviai nežino, kas jie yra – laisvi ir orūs piliečiai ar likimo ir valdžios nuskriausti bedaliai, jei jie nežino, ko iš tikrųjų siekia, tokie mitingai bus tuščias laiko ir jėgų švaistymas. Savaime jie niekada neįgis aukštesnės – politinės – kokybės ir prasmės. Kad jie tokią kokybę ir prasmę įgytų, būtina aiškiai ir tiksliai apibrėžti idėjinius piliečių vienijimosi pagrindus, nes be šito jokios pastovesnės ir tvirtesnės jų santalkos neįmanomos. Taip, šiandien mitingai nesutraukia net 1000 žmonių. Bet ar gali būti kitaip, jeigu jų siekiniai ir tikslai dažnai neaiškūs patiems jų organizatoriams? Kuo tokie mitingai gali baigtis, jei ne – kalbant tiesmukiškai – garsiu išsirėkimu, t. y. padriku ir nerišliu visų kiekvieno kalbėtojo asmeniškai patirtų gyvenimiškų nuoskaudų išliejimu viešumoje? Net kai tokiuose mitinguose mėginama kalbėti apie iš tiesų svarbius dalykus, pvz., tautines vertybes, nesugebama dorai paaiškinti, kodėl būtent šitos vertybės yra tokios svarbios. Maža to, galima prisiklausyti net keistenybių, kai, pvz., protestuojama prieš ES teigiant, kad mes norime kalbėti savo kalba ir išsaugoti savo tautos senovinius papročius. Tokios kalbos glumina. Atrodo, net nesuvokiama, kad jomis laužiamasi pro atviras duris, nes Europos Sąjungai tautų kalbos ir papročiai nerūpi. Kaip sakyta, mes reikalingi ir svarbūs kaip darbo jėgos ir kitų išteklių šaltinis. Iš tikrųjų gresia ne įsivaizduojama kalbinė ar kultūrinė asimiliacija, bet visai kitas čia trumpai aptartas pavojus – būti pamažu suvartotiems kaip biologinė medžiaga, arba, kalbant aiškiau, išnykti dėl Lietuvoje ir Europoje vykstančių mums nepalankių ekonominių ir socialinių procesų, kurių nesugebame valdyti ir todėl esame nepajėgūs atsispirti tautą tirpdančiam jų poveikiui. Juk mus stengiamasi „europeizuoti“ ir „perauklėti“ tik tiek ir tik tam, kad taptume „lanksčia“ ir „judria“ darbo jėga, pasiruošusia dėl didesnio uždarbio galvotrūkčiais lėkti kad ir į pasaulio kraštą, ir savo ruožtu būtume pasirengę svetingai sutikti tokius pat iš kitų pasaulio kraštų plūstančius bastūnus. O kokia kalba šnekėsime namuose arba kokius šokius šoksime laisvalaikiu po darbo, šios grynai ekonominės tautų naikinimo logikos požiūriu nėra svarbu.

Paviršutiniškas globalizacijos sąlygomis ekonominių ir socialinių procesų bei jų daromo poveikio tautoms ir valstybėms supratimas yra rimta kliūtis idėjiškai bręsti ir telktis išeičių iš dabartinės krizės ieškantiems politiniams ar visuomeniniams judėjimams. Antroji vienijimosi kliūtis – iki šiol vyraujantis neapibrėžtas ir neaiškus daugelio tokių judėjimų santykis su tuo, kas paprastai vadinama „sistema“, t. y. Lietuvoje egzistuojančia ekonomine, socialine ir politine santvarka. Viena vertus, ši santvarka aršiai kritikuojama. Ir visiškai pagrįstai: iš tiesų gyvename netotalitarinio ir vis agresyvėjančio režimo sąlygomis. Tačiau praktinis santykis su šia „sistema“ yra gerokai kitoks. Jį galima apibūdinti kaip konformistiško kolaboravimo su ja nuostatą.

Turėtų būti lyg ir savaime akivaizdu, kad tokią konsoliduotą ir gelžbetoninę sistemą įmanoma sugriauti ar pakeisti tik sutelktomis visų ją kritikuojančiųjų pastangomis. Tačiau kažkodėl kritiškos retorikos šiai sistemai nešykštintys visuomeniniai ir politiniai dariniai praktinėje plotmėje, ypač artėjant rinkimams, staiga pradeda elgtis priešingai ir nei iš šio, nei iš to mėgina vadovautis naivia prielaida, kad tą sistemą galima įveikti žaidžiant pagal jos taisykles. Klausimas, ar jie iš tiesų naivūs, yra principinis, bet tegul atsakymas į jį lieka pačių antisisteminių herojų sąžinei. Tačiau akivaizdu, kad šis nuoširdus ar apsimestinis naivumas yra giliai antisąjūdinės dvasios ir pasaulėžiūros išraiška. Sąjūdis buvo antisisteminis visos tautos judėjimas todėl, kad pirmiausia kaupė totalitarinei sistemai laužyti reikalingą pilietinę jėgą ir nemėgino kovoti su ja iš anksto prisitaikydamas prie jos žaidimo taisyklių, nors formaliai veikė pagal tuomet galiojusius įstatymus. Iš esmės prie sistemos taisyklių buvo prisitaikyta tik išoriškai ir paviršutiniškiai. O dabartinės „antisisteminės“ jėgos, pirmiausia vadinamosios „antisisteminės“ partijos, veikia kitaip: jų elgesys veikiau primena elgesį tų tarybų Lietuvos piliečių, kurie stojimą į Komunistų partiją aiškino ir teisino troškimu „griauti sistemą iš vidaus ir šitaip pasitarnauti savo kraštui“. Ką tokia „tarnystė Lietuvai“ ir tokia „partinė ardomoji veikla“ davė – gerai žinome.

Tokios kovos su „sistema“ strategijos ir taktikos rezultatas tas, kad „antisisteminės“ jėgos savo vertybėmis, tikslais ir veikimo būdais seniai supanašėjo su „sisteminėmis“ jėgomis ir mažai kuo nuo jų skiriasi. Išsitrynusi riba tarp sisteminių ir antisisteminių politinių ir visuomeninių jėgų yra neišsenkantis idėjinės ir organizacinės sumaišties šaltinis ir iš anksto pakerta perspektyvą sukurti platesnį visuomenės pasipriešinimo režimui frontą. Save antisisteminėmis vadinančių jėgų nenuoseklumas, flirtas su „sistema“ siekiant siaurų partinių tikslų daro jas ne tik nepavojingas, bet iš esmės paverčia tos pačios sistemos dalimi ir net ją stabilizuojančiais veiksniais. Kas iš to, jeigu, tarkime, į Seimą prasmuks keli, keliolika ar net – įsivaizduokime tokį stebuklą įvykus – keliasdešimt „nesisteminių“ kandidatų, neturinčių platesnės visuomenės paramos, nors iš tolo prilygstančios Sąjūdžio jėgai? „Sistemai“ visiškai nebaisu, jei į Seimą pateks net 30–50 opoziciškai nusiteikusių arba opozicija save vadinančių žmonių. Aišku, kad, kurį laiką bejėgiškai patriukšmavę, jie turės priimti tikrovę ir „nusiraminti“, t. y. tyliai susitaikyti su tuo, kad yra bejėgiai ką nors nuveikti. Šį savęs ir kitų apgaudinėjimo spektaklį rinkėjai seniai yra puikiai perpratę. Jie netiki „antisisteminių“ jėgų galimybėmis ką nors pakeisti iš esmės ir jų neremia, nes daugybę kartų įsitikino, kaip lengvai sistema „suvirškina“ tokias „opozicines“ jėgas. Kaip tik todėl nepabaigiamos vadinamųjų „nesisteminių“ ir „opozicinių“ jėgų šnekos apie „valdžios ėmimą“ nejučia sukelia šypseną – pernelyg jau smarkiai jos primena dar nesumedžioto ir ramiausiai girioje slampinėjančio briedžio dalybas…

Todėl nors iš principo įmanoma įsivaizduoti pavienius „Pro Patrios“ narius dalyvaujant kokiuose nors rinkimuose, tai galėtų nutikti ir būtų prasminga tik tuo atveju, jeigu susitelktų galinga, esminių permainų siekiančių piliečių (ne esamų sambūrėlių ir partijėlių mechaninė samplaika) santalka, gebanti mesti rimtą iššūkį esamai sistemai kaip vieninga ir stipri jėga. Tauta ja patikėtų, jei matytų, kad tai skaidrus susivienijimas, turintis aiškius tikslus ir realias galimybes įgyvendinti seniai pribrendusias permainas. Taigi, norint išjudėti iš dabartinio sąstingio, reikalinga turėti aiškų tikslą, ideologiją, veiklos programą ir skaidrią organizaciją. Būtina sąlyga jai atsirasti – gera valia: tokiai organizacijai turėtų priklausti asmenys, kurie pajėgtų aiškiai ir nedviprasmiškai atsakyti į lakmuso popierėlio vaidmenį atliekantį klausimą, kas jiems svarbiau – Lietuva ar valdžia? Ir patvirtinti šį atsakymą konkrečiais apsisprendimais ir veiksmais.

Vytautai, paties kolegos iš TSPMI tikriausiai nusprendė, kad paties žinios ES srityje yra nepakankamai gilios. Buvo paskirtas kitas žmogus vadovauti Europos studijų katedrai.

– VU TSPMI Europos studijų katedros vedėjo rinkimų istorija, kurią, tiesą sakant, beveik užmiršau, šiek tiek įdomi nebent kaip miniatūrinis dabartinės padėties akademinių reikalų, o tiksliau – socialinių mokslų, srityje veidrodis. Gana gerai pažindamas katedros kolegas, visiškai nenustebau dėl jų apsisprendimo, nes tai galiausiai buvo jų principinis vertybinis pasirinkimas. Kito kandidato į katedros vedėjus prof. G. Vitkaus sukaupta „integracinė patirtis“ sovietmečiu dirbant VU Mokslinio komunizmo katedroje bei studijuojant mokslinio komunizmo aspirantūroje Maskvoje, taip pat jo besąlygiškos „eurofederalistinės“ nuostatos jiems paprasčiausiai pasirodė kur kas vertingesnės ir priimtinesnės negu manasis kuklus filosofinis išsilavinimas, šiokios tokios pastangos sąjūdinėje veikloje, o manoji nuostata, kad dalyvaujant Europos vienijimosi vyksme vis dėlto derėtų išsaugoti Lietuvos tautinį tapatumą ir valstybės suverenumą, greičiausiai pasirodė esanti naivi ir sentimentali atgyvena.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

104 komentarai

  1. Klodas:

    Taigi, „turėkime drąsos pasakyti, kad gyvename dar griežtesnės ideologinės kontrolės ir subtilaus sąmonės pavergimo sąlygomis“ primena Dionizo Poškos pradėtą tautinio atgimimo veiklą, kuri išaugo į valstybės atkūrimą. O dabar „padaryti galą vis labiau įsibėgėjančiam ideologiniam, moraliniam ir psichologiniam tautos menkinimui ir žeminimui“ nelengviau nei XIX a. pradžioje kovoti prieš polonizaciją ir rusifikaciją.

  2. Kažin:

    Kalbėkime apie pasaulį, bet palikime jį sau pačiam, t.y. glostykime pasaulį, bet iš tikrųjų gaunasi tik savęs paties glostymas gardžiuojantis pasaulio tokio koks jis yra esybe.
    Žodžiu tenkinkime savo hedonistius poreikius mėgaudamiesi pasaulio nejudinamumo pincipu – tu esi toks ir būk toks, aš tave mąstau ir tai yra mano buvimas – aš tuo tenkinuosi. Taigi abu savotiškai esame, nė piršto nepajudindami vienas prieš kitą, abu esame tik tam, kad niekas trečias į mūsų būtį neįsiveržtų. Taip stagnuokime iki begalybės, juk daugiau nieko, kas ne mudu, mums nėra…
    Tai taip šeina iš tos “Pro Patrios” laikysenos.

    • medus:

      įdomus požiūris, tačiau kaip priėjote tokios išvados? perskaičius tekstą man neatrodo, jog Pro Patria” mėgaujasi “pasaulio nepajudinamumo principu”, veikiau priešingai – mąsto, kaip įveikti tą principą, tik to daryti nepuola beatodairiškai. nepasiruošus galima greitai pulti, o dar greičiau – “susikulti”, kaip toj pasakoj. sutinku, profesiorius Radžvilas šiuo metu labiau laikytųsi laukimo pozicijos (visuomenės brandos laukimo, kas irgi reikalinga platensio paaiškinimo ir man ne visai priimtina), tačiau ne vien jos. o kaip dėl programos punktų, dėl kitų pasiūlymų? nejau manote, jog tikros pilietinės visuomenės parengimas yra beprasmis dalykas? mano nuomone, kaip tik tų dalykų nebuvimas iš dalies yra rezutatas to, kad turime ką turime. nejau nebėgimas į gatves būtinai yra beprasmis? mano nuomone, labai svarbu turėti ir mąstančią visuomenės dalį, ne tik “reaguojančią į gaisrus”.

      • Kažin:

        Mano supratimu čia išdėstytos „Pro Patria“ politinės pozicijos iš esmės yra rezignacijos, beviltiškumo nuotaikų. Mąstymo ir veikimo – žodžio ir darbo atskyrimo laike būtinybės pabrėžimas, tik vaikogališku supratimu tai argumentuojant – atseit, nenoras būti “gaisrininkais”, ir suponuoja „pasaulio nepajudinamumo” įvaizdį politinėje „Pro Patria“ laikysenoje – užsidaryti į celę. Bet juk atviras aiškinimas žmonėms, kad nelakstytų paskui valdžių ir partijų mėtomas uodegas (viešųjų ryšių akcijas), būtų kaip tik tas konkretus veiksmas, kuris labai būtinas. Beje, esamos valdžios „nepajudinamumu“ gali būti sąmoningai siekiama pateisinti, “pridengti” ir „Pro Patrios“ pasirinktą dalyvavimo viešame politikos procese kryptį – tik laukti atnešamų geresnių laikų.
        Praktiškai tokia laikysena yra palaikymas visko to, kas yra, kas vyko ir vysta dabar Lietuvoje, o iš esmės yra ir visko tęsimas, kad ir netiesiogiai, kartu ranka rankon su netinkamai valdančia valdžia.
        Kas dėl Radžvilo siūlymų laukti, kad atsiratų visuomenės brandumas, pilietiškumas, tai yra gryniausias populizmas. Tai iš principo tapatūs buvusiems komunistinės visuomenės kūrimo (brandaus socializmo) užmojams. Laukimais apskritai negali būti grindžiamas šalies gyvenimas. Turi būti gyvenama, mąstoma ir veikiama taip, kad atrodytų, jog tai vyksta pagal esamas galimybes čia ir dabar. O ne lyg sakant, šiandien tik mąstykime tinkamo gyvenimo laukimą, gi konkretus darymas vis nežinia kada. Tokių idėjų propaguotojams yra atsakymas paprastas ir aiškus – kol saulė patekės, rasa akis išės.
        Taigi viskam tinkamas laikas yra ir šiandien, tarp jų ir būtinų 2/3 tinkamų asmenų skaičiaus išrinkimui į Seimą per artimiausius jo rinkamus. Padėčių be išeities – nebūna. Ne veltui sakoma, jei norėsi šunį mušti, tai ir ant ežero lazdą surasi.
        Ne mąstančių stokojame, jų yra – ieškokime aukštos prabos kulinarų pyragui iškepti, kad jo ragauti per rinkimus susirinktų arti 80% iš jų 2/3 taip laukiamų mąstančiųjų.
        Tai tokios mano supratimu tos “mąstymo” bėdos, kurių pabaigos laukti visa “Pro Patria” su pačiu prof. Radžvilu pasišovusi begaliniam laikui į celę nuo Lietuvos užsidaryti…

        • medus:

          principas „kas ne su mumis, tas prieš mus“ nėra labai išmintingas ir daugiau taikomas totalitarinių santvarkų. pamenu, po rugsėjo 11-osios įvykių JAV Bušas per visas televizijas skelbė: „jūs arba su mumis, arba su teroristais, kito kelio nėra“ – na o apie rugsėjo 11-osios tikrąsias ištakas mąstantys žmonės žino šiek tik daugiau nei skelbė TV. jūsų reakcija į profesoriaus Radžvilo mintis man priminė tuos įvykius. aš manau, kad žmonės, įvykiai ir koncepcijos nėra tik „juodos“ ar „baltos“, bet, sakykim, „margos“ ir tai gerai, to margumo labai reikia. siekis suniveliuoti ir reikalauti vienodų priemonių tikslui pasiekti prie nieko gero neveda. ir, nors man asmenišai, prof. Radžvilo planuojamas tautos pabudimo laukimas nežinia kiek irgi nepriimtinas, kitas jo idėjas ir siekius aš matau kaip labai pozityvius ir reikalingus Lietuvai – būtent šiuo metu ir tokiu būdu. tai filosofo požiūris, vertinantis įvykius ne tik „čia ir dabar“ matricoje. ir pasislėpusi mintis – o ką, jeigu kitaip (be didesnės tautos dalies pabudimo) didesnis pokytis ir nėra įmanomas? bet čia tik mintis, kaip ir daugelis kitų, perskaičius tokį straipsnį.
          o veikti gali kiti, jeigu mato kaip tai daryti, Radžvilas nieko nestabdo ir nedraudžia.
          p.s. man daugiau klausimų kelia Pro Patrios tinklapyje esantis V. Sinicos straipsnis „Paveldėtojų draskoma Sąjūdžio vėliava“, kurioje matyčiau raganų medžioklės užuomazgas, ypač dėl D. Kuolio. bet gal aš nežinau – kartais atrodo, kad viskas labai supainiota arba sąmoningai painiojama. atsirinkti reikia labai atsargiai ir niekada nesubėti su išvadomis.

          • Kažin:

            Trumpai sakant, manau, kad “Pro Patria” yra vienas iš daugelio šalies valdymui skirtų viešųjų ryšių akcijų projektų. Šalys, visuomenės egzistuoja tiek ir tokios, kiek ir kokią jos gamina ir viešojoje erdvėje skleidžia informacijos apie save. Čia yra taip, kuomet yra sakoma: akys nemato, tai ir širdies neskauda…
            Pvz., manau, kad “Pro Patrijos” projekto paskirtis skleisti informaciją – reikia gyventi laukimu refleksuojant apie gyvenimą, Kuolio akcija skirta visuomenės romumo nuotaikoms puoselėti, tenkintis savotiško fliuksavimo tipo protestų veiksmais, t.y. vietoje protestų rengti jų surogatus. Abiejų atvejų esmė yra skleisti visuomenės nepasitikėjimo savo jėgomis, ją skaldyti, skleisti beviltiškumo nuotaikas – “mažas esi ir pakeisti nieko negali” ir t.t.
            Žodžiu, galima įtarti, kad tokiais projektais yra uždarbiaujama.
            Taigi, pasikartosiu, nemistinė, reali išeitis iš padėties yra dairytis tinkamų asmenų į valdžią ir organizuotis per rinkimus pasodinti juos valdžioje. Tam galimybės be jokių jų laukimų yra jau šiandien. Taigi griebkimės už šito darbo.

        • palanga:

          Protingai ir argumentuotai išdėstytos mintys. Mums duotas fizinis laikas čia yra baigtinis, dje, ir tikrai negalime laukti nežinia ar atirasiančio visuomenės brandumo, savimonės sunokimo. Emigracija jau iššlavė arti miljono pilietiškai ir veiksmiškai – veiksmiškai aktyvių Lietuvos žmonių, tai ko mes dar lauksime? Kolei Lietuva taps vienu dideliu senų žmonių pansionatu?! Intelektualų bėda yra žodžio ir veiksmo atskyrimas, teorinė dalis – gerai, bet be beiksmo jinai neįgali, neveiksni. Gerbiu V. Radžvilą nuo Sąjūdžio įkūrimo dienos.

  3. Nepolitikas:

    „Pro Patrios“ – U T O P I J A, kuri paroda, kad teisingai įvertinus šiuolaikinę situaciją, šis Gyventojas(o ne pilietis) nežino, kaip reikia veikti, bei pateikia visiškai nepalyginimus faktus…

  4. nuomonė:

    Nemanau, kad naujiesiems Europos federacijos “architektams” pavyks šis planas. Dabar gal dar daugelis Europos valstybių nežino, kur yra globalizacijos paslėpta “bomba”, tačiau ilgainiui neišvengiamai supras ir praregės. Nemanau, kad lengvai šiam “eksperimentui” pasiduos Vyšegrado šalys, Viduržemio jūros regiono valstybės. Blogai, kad visoki eksperimentai su žmonių gyvenimais gali padaryti visiems daug blogo. Ypač mums, mažai šaliai, smarkiai “nuemigruotai”, turinčiai labai silpnas vyriausybes ir seimus. Gal tokios mūsų parlamentarės, kaip p. Onutė ar Rimantė net nenutuokia kokį įstatymą rengia ir kokios gali būti pasekmės.
    Tokiai federacijai lemta anksčiau ar vėliau subyrėti ir visi borosai ir ponios riding neamžini.
    O sumanytas biznis iš homoseksualų santuokų, biznis iš “naujo žmogaus” mėgintuvėlyje kūrimo yra ne kas kitas, kaip visiškas šių “strategų” išsigimimas. Norisi tikėti, kad dar yra sveiko proto pasaulyje ir jis nugalės.
    Profesoriui V. Radžvilui ačiū už straipsnius ir įžvalgas.

    • Nepolitikas:

      Už ką dėkoji, nuolatinė dėkotąja? Už melą: „mintis apie valdžios pilietinę kontrolę“, patvirtino Sąjūdžio patirtis? Ar, kad „Sąjūdis nesugebėjo protingai atsispirti valdžios pagundoms ir todėl akimirksniu prarado turėtą galią.“ Ar jau atmintį praradai? Jog tada buvo sovietmetis, „komunistai“ valdžioje! Tai pagal jį Sąjūdis turėjo „neiti“ į valdžią, o vykdyti LTSR „valdžios pilietinę kontrolę“? Jog reikėjo keisti „socialistinę santvarką“. Dabar pagalvok : „Sunku ne todėl, kad trūktų jėgų, nes, kaip minėta, pokyčius paprastai įgyvendina sąmoninga ir veikli tautos ir visuomenės dalis.“ Kaip čia gali būti „tauta“ ir „visuomenė“ – atskyrai? Jog Tautos dalis ir yra visuomenė. Toliau dar įdomiau: „Kas yra Lietuva? Tai šioje žemėje gyvenanti, valstybiškai susiorganizavusi politinė tauta.“! „Susiorganizavusi Politinė“(politinė, reiškia valstybinė) Tauta? Ar valstybė „kuria“ Tautą? Ir kaip suprantu „Susiorganizavusi“, tai tik „Pro Patrios“ atstovai. O vėliau dar gražiau…. paistalai…

      • neopolitikui nušokusiam nuo proto:

        Tai tikri tamstos paistalai ir nelabai supranti pats ką rašai. Sąjūdis – graži mūsų visų praeitis, dabar reikia žiūrėti į kokį š…mes įstojome ir ką toliau daryti.

        • Nepolitikas:

          Na, trūksta žodžių! Ar tu kabutėse(ištrauka iš teksto) atskirk nuo mano. Ar tu skaitei aplamai visą straipsnį? Pabaigoje tu rašai: „(…)mes įstojome ir ką toliau daryti“. Tai paskaityk savo Profesoriaus V. Radžvilos įžvalgas. Jis rašo( ne aš!): „Bet galbūt dar ne viskas negrįžtamai prarasta ir dar turime noro ir valios vėl tapti tikra tauta? Jeigu paaiškėtų, kad vis dėlto norime, tektų nuveikti daug darbų. Pirmiausia – aiškiai apibrėžti santykius su ES, nes jų neapibrėžtumas yra mus demoralizuojantis ir atimantis valią gyventi ir politiškai teigti save veiksnys. Nenorėdami būti tik administraciniu ES vienetu, turėtume Sąjungai atiduoti savo suvereniteto ir įgaliojimų tiek, kiek manome esant prasminga ir reikalinga. Tik tokiu atveju nebebūsime klusnūs eurokomisarų nurodymų vykdytojai.“ Rašo, kaip atvykėlis iš menulio. Kaip galima „aiškiai apibrėžti santykius su ES“, jeigu valdžia ir toliau klampina(tai ne mano, o Seimo): „Atsižvelgdami į 2008 m. birželio 12 d. Airijoje įvykusio referendumo dėl Lisabonos sutarties ir Europos Vadovų Tarybos 2008 m. gruodžio 11–12 d. susitikimo rezultatus, 2009 m. birželio 18–19 d. Europos Vadovų Tarybos susitikime valstybių ar vyriausybių vadovai susitarė dėl Sprendimo dėl Airijos žmonėms susirūpinimą keliančių klausimų dėl Lisabonos sutarties, susijusių su teise į gyvybę, šeimą ir švietimą, mokesčiais, saugumu ir gynyba (toliau – sprendimas). Valstybių ar vyriausybių vadovai pareiškė, kad sprendimas visiškai suderinamas su Lisabonos sutartimi, todėl tos Sutarties iš naujo ratifikuoti nereikės, be to, sudarant kitą stojimo sutartį, protokole, kuris bus pridėtas prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo, laikantis atitinkamų konstitucinių reikalavimų, bus išdėstytos sprendimo nuostatos.
          2012 m. birželio 13 d. priimtas Protokolas dėl Airijos žmonių susirūpinimo dėl Lisabonos sutarties (toliau – Protokolas) neturi jokios įtakos ES ir valstybių narių santykiams, vienintelis jo tikslas – suteikti sprendime išdėstytiems paaiškinimams visavertį Sutarties statusą, siekiant atsižvelgti į Airijos žmonėms susirūpinimą keliančius klausimus, šiuo Protokolu paaiškintas, o ne pakeistas Lisabonos sutarties turinys ar taikymas.“ Toliau tavo profesorius rašo(žr. ištrauka iš konteksto): „Nenorėdami būti tik administraciniu ES vienetu, turėtume Sąjungai atiduoti savo suvereniteto ir įgaliojimų tiek, kiek manome esant prasminga ir reikalinga.“. Atiduoti savo suvereniteto (nesuprantama, kam dar ir įgaliojimai?(ir kokie?)- suverenitetas aukščiausiąją galia) tiek, kiek manome reikalinga!? Debelizmas. Panašiai kaip : Yra žmogus , tačiau savo kūno dali(kiek „mano“ jam nereikalinga) atiduoda… ir tampa invalidu. Ir dar tvirtina kad Tik tokiu atveju nebebus klusnūs nurodymų vykdytojas.

  5. Klodas:

    Kita nuomone – derėtų pasinaudoti peršama Europos centralizacijos politika ir daryti tai ne iš „viršaus“, o nuo regionų plėtros. Tai būtų istorinė galimybė sustiprinti tautiškumą apjungiant abi mūsų baltiškos kilmės tautas į vieną, anot Šliūpo į Lietuv-Latvijos respubliką. Žinoma, prieš tokią Latuvą vieningu frontu stoja slaviškos valstybės ir jų proteguojamos penktosios kolonos Lietuvoje, bet tam ir „Pro Patria“ veikla ne vien žodžiais.

    • Nepolitikas:

      Dar vienas profesorius – kaip parduoti suverenitetą…

    • Kažin:

      Lietuva- Latvija bendrumas nieko žymiau iš esmės nekeistų. Manau pradžiai mums reikia rasti formatą Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos (vėliau, jei norėtų, galėtų dėtis čia ir Estija, Karaliaučius), bendrumui, tada mes taptume monstru stovinčiu viena koja ES kita MS (Muitų sąjunga). Manau, kad tas teisiškai ir politiškai visiškai galimas dalykas. Pradžioje galimas vien Lietuvos Baltarusijos bendrumo (ekonomika, prekyba, darbo jėga ir pan.) formatas.

  6. Klodas:

    Latuvos upelis apjungia baltų etnografinius kraštus ir simbolizuoja Lietuvos ir Latvijos valstybių pavadinimus tautinės prigimties vienovėje. Latuva, kaip abiejų tautų respublika tautinio suvereniteto išsaugojimui, nepriimtina bajorams siekiantiems pakartoti gediminaičių jungtį su slavais.

  7. Kažin:

    Abi Lietuva ir Latvija turi jaukintis apslavintus brolius baltus baltarusius. Čia yra vienas iš užtikresnių atvejų išlikti, gūžimasis Lietuvai ir Latvijai vienai prie kitos ir daugiau nieko – yra stručio galvos kišimas į smėlį, kad pasislėptum. Kiek taip pasislėpus gali išlaikyti…, aiškinti nereikia.
    Lietuvai su Latvija taip pasislėpus besėdint Lenkija užims Baltarusiją ir abiejų, o pirmiausiai Lietuvos dienos bus suskaičiuotos. Lenkija per bevizį režimą jau metai, kaip “kraustosi” į Karaliaučiaus sritį, t.y. riša Lietuvai kilpą iš kitos pusės. Galima sakyti Lietuvos pajūryje, Mažeikiuose ji jau yra stipriai įkėlus koją. Prisiminkime, kaip Kubiliui valdant atkakliai Lenkija siekė įsitaisyti ir Klaipdos uoste. Taigi kilpa Lietuvos užsmaugimui rišama…
    Tad akivaizdu susiglaudimas su Latvija Lietuvos tautinio išlikimo išgelbėti negali. Tėra tikresnė viena išeitis abiems sesėsėms kvietis į būrį dar baltiškąją ir istorinę seserystę menančią Baltarusiją, t.y. pačioms veržtis iš tos Lenkijos rezgamos kilpos, o ne susiglaudus laukti jos galutinio užnėrimo… Čia prisimintinas ir tarpukaris, kai į tariamą lietuviškumą susigūžusiai “Kauno Lietuvai” Lenkija 1938 metų ultimatumu užnėrė kilpą ant kaklo net neaiktelėjus. Tik atlapumas gali užgrūdinti Tautą…
    Mindaugas Lietuvą išsaugojo būtent taip, t.y. užstodamas mozūrams ir lenkams kelią į Baltarusiją. Šitos strategijos laikėsi ir Vytenis, būtent Mindaugo ir Vytenio, vėliau Kęstučio pastangomis ir nebuvo pasitraukta iš dabartinės Lietuvos Užnemunės, Suvalkų, Gardino regionų, istorinė jų priklausomybė Lietuvai buvo išsaugota. Semboje iš kitos Nemuno pusės tokios paramos nebuvo, dėl nebuvo atsilaikyta.
    Tad nesigūžkime kai kokie užguitieji, iššūkius įveiksime veikdami, o ne tūnodami susiglaudus. Būti su Latvija ir veikti iš vien šiandie nėra jokių objektyvių kliūčių. Tereika, kad valdžiose atsirastų noro. Jam nenugalimų kiūčių nėra.

    Abi Lietuva ir Latvija turi jaukintis apslavintus brolius baltus baltarusius. Čia yra vienas iš užtikresnių atvejų išlikti, gūžimasis Lietuvai ir Latvijai vienai prie kitos ir daugiau nieko – yra stručio galvos kišimas į smėlį, kad pasislėptum. Kiek taip pasislėpus gali išlaikyti…, aiškinti nereikia.
    Lietuvai su Latvija taip pasislėpus besėdint Lenkija užims Baltarusiją ir abiejų, o pirmiausiai Lietuvos dienos bus suskaičiuotos. Lenkija per bevizį režimą jau metai, kaip “kraustosi” į Karaliaučiaus sritį, t.y. riša Lietuvai kilpą iš kitos pusės. Galima sakyti Lietuvos pajūryje, Mažeikiuose ji jau yra stipriai įkėlus koją. Prisiminkime, kaip Kubiliui valdant atkakliai Lenkija siekė įsitaisyti ir Klaipdos uoste. Taigi kilpa Lietuvos užsmaugimui rišama…
    Tad akivaizdu susiglaudimas su Latvija Lietuvos tautinio išlikimo išgelbėti negali. Tėra tikresnė viena išeitis abiems sesėsėms kvietis į būrį dar baltiškąją ir istorinę seserystę menančią Baltarusiją, t.y. pačioms veržtis iš tos Lenkijos rezgamos kilpos, o ne susiglaudus laukti jos galutinio užnėrimo… Čia prisimintinas ir tarpukaris, kai į tariamą lietuviškumą susigūžusiai “Kauno Lietuvai” Lenkija 1938 metų ultimatumu užnėrė kilpą ant kaklo net neaiktelėjus. Tik atlapumas gali užgrūdinti Tautą…
    Mindaugas Lietuvą išsaugojo būtent taip, t.y. užstodamas mozūrams ir lenkams kelią į Baltarusiją. Šitos strategijos laikėsi ir Vytenis, būtent Mindaugo ir Vytenio, vėliau Kęstučio pastangomis ir nebuvo pasitraukta iš dabartinės Lietuvos Užnemunės, Suvalkų, Gardino regionų, istorinė jų priklausomybė Lietuvai buvo išsaugota. Semboje iš kitos Nemuno pusės tokios paramos nebuvo, dėl to ir nebuvo atsilaikyta.
    Tad nesigūžkime kai kokie užguitieji, iššūkius įveiksime veikdami, o ne tūnodami susiglaudus. Būti su Latvija ir veikti iš vien šiandien nėra jokių objektyvių kliūčių. Tereika, kad valdžiose atsirastų noro. O jam, kaip žinome nenugalimų kiūčių nėra.

  8. A:

    Tos baltų valstybės šimtmečiais nesusijungė, o mes dabar nutarsim keliese, ir susijung. Tam reikalinga kryptinga kantri veikla. Vienijant kultūrą ir darbą. Kur bendras Latvių-Lietuvių laikraštis? Bendros dainų šventės? Net rusų laikais buvo bendros lietuvių-latvių-estų dailės parodos, knygų meno parodos. Dabar nieko. Žinių tinklapiai visas žinias gauna prasijotas ir ten apie Latviją ar Estiją beveik visai nieko nebelieka.

  9. erikas:

    PAGARBA V. RADŽVILUI. Didesnė dalis komentuotojų kažkodėl negali pakęsti blaivaus proto. Arba ta dalis yra etatiniai „nebyliojo karo“ kareiviai, arba buvusios kolūkinių fermų kiaulės, beje, sulaukėjusios, nes Landsbergis sugriovė fermas.

  10. Kažin:

    Jau pats pavadinimas “Pro Patria” rodo jos asmenų kompleksuotumą. Pagal tai, kad “Pro Patrios” deklaruojamas principas yra ne judėti, o sukryžiavus kojas sėdėti ir medituoti kaip kokioje celėje, jam dera vadintis ne judėjimu, o sėdėjimu. Be to, toks sėdėjimas celėje neiškišant galvos faktiškai reiškia laukimą. Akivaizdu, kad Lietuva, taip nieko neveikdama, tegali sulaukti ne ko nors kito, o tik į Lietuvą šliaužiančios Lenkijos atėjimo…, todėl Radžvilo “giedotojų” būreliui labiau pritiktų tiesiog “Pro Polonios” arba dar aiškesnis “Pro Patrios Polonios” pavadinimas.
    Taigi be visų kitų galima užsikrėsti ir laukimo sėdint virusu…

  11. medus:

    koncentruotas profesoriaus minčių rinkinys tiksliai atspindi tai, apie ką jau ne kartą bandyta diskutuoti šio tinklapio komentaruose. yra keletas labai svarbių „taškų“, į kuriuos verta įsimąstyti, o ne tik permetus straipsnį akimis, bėgti prie kito „aktualaus“ straipsnio. beje, profesoriaus labai taikliai pastebėtas, kad ir šio tinklapio komentaruose, matomas „abejingumas idėjiniams ir politiniams klausimams, pasireiškiantis kaip perdėtas ar net išimtinis dėmesys vadinamosioms„konkrečioms“ aktualijoms ir problemoms, yra skiriamasis populistinių visuomeninių sambūrių bruožas“. žinoma, čia vertinimas plačiąja prasme, tačiau pasireiškiantis ir siauresnėne nišose – mano jau ne kartą išsakyta nuomone, tokios mūsų spontaniškos komentarų „reakcijos“ iš tiesų neduoda nieko gero, tik eikvoja mūsų kūrybinę energiją, kuri galėtų būti skirta kurti kam nors pozityviam, ne tik reakcijoms į nesibaigiančias „aktualijas“, kurios yra niekas kitas, kaip naujos serialo dalys, skirtos įtraukti ir laikyti transo būsenoje didžiąją visuomenės dalį. tiktai reaguoti gebantis žmogus nėra pilnavertis, nes reakcija visada yra atsakas į kažkokį pasireiškusį dirgiklį, o ne savarankiška susipratusio asmens (piliečio) kūryba. taigi galime savęs paklausti – kaip eikvojamas mūsų kūrybiškas pradas, jeigu visa, ką sugebame daryti, tai reaguodami „į įvykius“, plūstis ir niekinti vieni kitus komentaruose? liūdna. tai, beje, irgi šį tą sako, juk „skriaudžiamo ir savo padėtimi nepatenkinto vergo ar baudžiauninko stichiškas protestas kaip nesąmoninga jo patiriamo apmaudo ir pykčio išraiška iš esmės skiriasi nuo laisvo žmogaus ir piliečio sąmoningos ir kryptingos politinės kovos dėl savo teisių ir bendrojo visuomenės gėrio. Tai visiškai skirtingos kovos plotmės ir lygmenys, tarp kurių negalima dėti lygybės ženklo“. ši klausimą vertinčiau kaip vieną iš aktualių profesoriaus akcentuotų problemų, kurią galėtume apmąstyti ir įvertinti savo poziciją. visiems būtų labai sveika.

  12. medus:

    iš kitos pusės, žvelgiant į savo pačių internete liejamas reakcijas, kurios dažniausiai yra tik formos, bet ne turinio apraiškos, būtų sunku argumentuotai oponuoti profesoriaus pastebėjimui, jog „ kiekvienos visuomenės santvarka ir jos narių santykai yra tokie, koks yra toje visuomenėje vyraujantis sielos tipas. Toji nuostata reiškia, kad dvasiškai ir intelektualiai nuskurdę žmonės nesukurs teisingos ir humaniškos visuomeninės ir politinės santvarkos“. ką ir matome. kaip galėtume tikėtis intelektualine ir dvasine prasme gerokai pranokstančios didžiąja tautos daugumą valdžios? juk, pvz. diplomai teisėtai (net paduodant į teismą rašantįjį (ir laimint), jeigu darbo kokybė pasirodė netenkinanti!) perkami ne tik eilinių piliečių, bet ir valdžios atstovų – tai tik vienas mažas, bet labai konkretus pavyzdys to, ką matome reiškiantis tiek valdžia-valdžia, tiek valdžia-visuomenė, tiek visuomenė-visuomenė santykių lygiuose. todėl visiškai pritarčiau profesoriaus pirmajam programos punktui, kuriame apibrėžiamas būtiniausias siekis – „atgaivinti beviltiškai sumenkusį tautos savigarbos, orumo jausmą“. nes žeminami kaip tauta esame ne tik išorinių jėgų, bet pirmiausia – patys save žeminame (kaip toj senoj dainoj: „mes patys save žeminom / mes pasidarėm niekieno“), pradedant nuo gilių savivertės problemų, dažniausiai pasireiškiančių kito, kitokio, svetimo menkinimu. tik visiškai nesaugus viduje žmogus negali sau leisti išgirsti kitą žmogų, kaip ir tokia valdžia- išgirsti visuomenę, nes gali pasirodyti, kad yra pirmiausia savyje taisytinų dalykų. taigi vietoje to, kad į problemą būtų žvelgiama iš esmės, nuo jos pabėgama. todėl pasirašau už pirmą punktą – asmens ir iš jo kylančios tautos savigarba bei orumas yra esminiai dalykai.

  13. Klodas:

    „Pro Patria” regisi ideologine, o ne partine veikla. Tuo ir nusipelno pagarbos bei dėmesio už tvirtą lietuvišką ideologiją, tautinio sąmoningumo puoselėjimą. Tam derėtų praplėsti baltų vienovės prioritetus, kurie padėtų spręsti gerb. „Kažin“ aptariamus geopolitinius klausimus, o ne atvirkščiai. Suvienyta tauta bus nepalyginamai stipresnė nei mes vieni patys. Šūkis „Viena tauta – viena valstybė” – Už Latuvą!

  14. medus:

    ir galiausiai – labiausiai „skaudanti“ mūsų šiandienos problema – ką daryti? Ką DABAR daryti? lenkiu galvą prieš profesoriaus pastangas šiuo klausimu. pats sunkiausias klausimas, man vis dar – be atsakymo. sutinku, jog „vargu ar gali būti didesnė klaida, kaip strategiją siekti sisteminių reformų pakeisti nepabaigiamo „pavienių gaisrų gesinimo“ taktika, visas pilietines iniciatyvas paverčiančia beviltiška kova su vėjo malūnais“, tačiau negaliu ramiai žvelgti į pasiūlymą, jog „tokiomis sąlygomis belieka ramiai daryti, kas įmanoma, ir kantriai laukti, kol šalyje rasis bent minimalus skaičius piliečių, kurie suvoks dabar vykstančių rinkiminių žaidimų bergždumą ir, prislopinę ambicijas kuo greičiau atsidurti prie valdžios vairo bei savo siaurus interesus atidėję iki geresnių laikų, pagaliau sąžiningai, be paslėptų kitų minčių ir gudravimo, apsispręs jungtis dėl tikrai didelio ir egzistenciškai svarbaus tikslo – įgyvendinti šalyje esmines sistemines pertvarkas, kurios vienintelės gali išgelbėti tautą ir valstybę“. mano akimis – per toli, per daug nekonkretu, a labiausiai – per rizikinga. ši rizika nelieka nepastebėta ir paties profesoriaus: „Viena aišku – laikas nelaukia. Jeigu šis absoliučiai būtinas žingsnis greitai nebus žengtas, liks spėlioti, ką tai reiškia: ar jam dar nesubrendome, ar niekada nesubręsime, nes jau per vėlu… Viskas, ką galima padaryti, – ramiai ruoštis šiam lūžiui tikintis, kad jis vis dėlto įvyks ir kad svajonės apie jį nėra tuščios „prarasto laiko“ paieškos“. patys sunkiausi klausimai lieka netsakyti.
    betgi pritarčiau minčiai, jog „visiškai nesuprantama, iš kur radosi ir kuo grindžiamas kone visuotinai paplitęs įsitikinimas, kad, neturint formalios valdžios, Lietuvoje esą nieko neįmanoma nuveikti ir pakeisti. Negana to, pati mintis apie valdžios pilietinę kontrolę dažnai laikoma visiškai neįgyvendinama fantazija ir pašaipiai vertinama kaip atotrūkio nuo tikrovės požymis“. nors ir neturiu konkretaus atsakymo, man „pilietinės kontrolės“ atviras laukas šiuo metu atrodo realiausia galimybė. tik vėlgi – kas ir kaip konkrečiai tai darys? kokie instrumentai? ir pagaliau – o kas toliau?
    taip pat pritariu profesoriui ir prisidedu prie jo suformuluotos ir mano ne jau kartą išreikštos minties, jog nereikėtų „vadovautis naivia prielaida, kad tą sistemą galima įveikti žaidžiant pagal jos taisykles“. daug kitokių minčių kyla ir tikiu, kad jos nėra tuščias laiko švaistymas – susivokimas niekada nėra, o sprendimai atsiranda tik įsisąmoninus esamą padėtį. ačiū profesoriui.

  15. Klodas:

    Medaus veiklos patirtis turi gilią istoriją nuo Gedimino laikų pakreipus politiką į nepamatuotas jungtis, o Dionizui Poškai ėmus lietuviškos raštijos gaivinimo polonizatoriai ėmė brukti saldesnės „pažangos“ ideologiją, atsiųstas Mikuckis pasitobulinęs pas Valančevskį paruošė ir Peterburge prastūmė kirilicą lietuviškai rašybai.

  16. Kažin:

    Tauta “neįgaus” geidžamos tvirtybės niekada, jeigu neatsiribos nuo Lenkijos, – ji bus draskoma ir draskoma…Dėl to aiškiai savo analitiniuose apmąstymuose yra pasakęs Oskaras Milašius, – bet kokio dėjimosi su Lenkija atveju Lietuvos laukia pražūtis. Tai geležinė tiesa.
    Pirmutinis ir neatidėliotinas tautos uždavinys atsikratyti Lenkijos prilipimo, kaip šlapio lapo prie subinės.

    • Kęstutis:

      Tauta, taip pat “neįgaus” geidžiamos stiprybės, jei neatsiribos nuo krikščionybės, kurią siūlo Radžvilas. Labai didelis skirtumas tarp lietuvio tikinčio – “žydai Dievo išrinkta tauta” ir lietuvio tikinčio savo protėvių galia, o ant svetimų dievų, velnių ir pranašų jam nu si švilpt psssssssss… Sutinku, kad be vakarietiškos civilizacijos atgimimo, Lietuvos atgimimas susidurs su labai dideliais sunkumais (Radžvilas), bet nieko nėra neįmanomo, o Europai niekuo nepadėsime, jei nesugebėsime padėti sau… Lietuva – Latvija – Gudija, ateityje gal ir Ukraina, gal ir vidurio Europa – Čekija, Slovakija, Vengrija, Suomija… Laikas pagalvot ir apie baltąją rasę. Čia joks rasizmas, paprasčiausiai tik čia baltieji dar turi galimybę išlikt… Dar labai svarbu daiktus pradėti vadinti tikrais vardais pvz. Dabartinis ekonomikos modelis išsigimęs ir grasina žmonijos išlikimui. Labai didelė neteisybė, kai nedidelė dalis privilegijuotų “pensininkų” lobsta, krečia kvailystes, žemės išteklius švaisto prabangai, o didžioji dalis žmonijos skursta. Atlygio sistema baisiau už baisiausią absurdo teatrą… Cuperis (Snoro bankrotintojas) gauno 100 000 mėnesinį atlyginimą, o prezidentinis atlyginimas Lietuvoje 20 000??? Tai kur tas bent menamas socialinis teisingumas, sukčius gauna penkis kartus didesnį atlyginimą už prezidentą. Didžioji dalis turtuolių (pasaulio ir Lietuvos) susikrovė turtus nuodydami žmones nesveiku maistu, gėrimais, beprasmišku žemės išteklių naudojimu, beprasmiškam vartojimui – vartojimas dėl vartojimo, kad turtingiesiems daugiau nubyrėtų. Reikia pradėti žmonių darbus vertinti pagal tokį matą – kiek žmogus prisidėjo prie žmonijos išlikimo ar kiek jis pakenkė, pagal tai ir atlyginimas. Dabartinis ekonomikos modelis vadovaujasi nerašyta taisyklę – kuo didesnį šūdą prastūmsi, tuo daugiau uždirbsi… Kuo našiau dirbama, tuo visuomenėje daugiau atsiranda parazituojančių… ir t.t. ir t.t….
      Išeiti matau per visuomenės sąmonėjimą, dar likusių protų susitelkimą savišvietai, aplinkinių švietimui. O daiktus, vis tik, būtina vadinti savais vardais – jei šūdą pavadinsim fekalija jis netaps valgomu…

      • Kažin:

        Didžiumos žmonių psichologija yra tokia, kad tikėjimas yra objektyvi jų sąmonės struktūros, jų gyvenimo dalis. Kokia tikėjimo išreiškimo praktika pagoniška, krikčioniška ar jau kokia naujesnė šiandien būtų tinkamesnė yra atskiras ir platus klausimas.
        Panašiai galvotina ir dėl tos “vakarų civilizacijos” atgimimo. Per tą laiką, kai baltai prarado save, Europos, pasaulio, „vakarų civilizacijos“ beveik išsėmė save. Patys turime galvas, tad ir šeimininkaukimės, kaip mums tinka, nebūtinai būkime nekūrybiški, nemošiški „vakarų civilizacijų“ sekėjai. Viskuo naudokimės kūrybiškai ta prasme, kad imame tai kas tika mums, o ne apskritai globalizmui.
        Gi laukti kažkokio žmonių sąmonėjimo yra toks pats įsikalbėjimas, kaip kad buvo sovietų laikais laukiama komunizmo žmogaus sukūrimo.
        Dabartinę padėtį nulėmė tai, kad kelias ateiti į valdžią joje tinkantiems būti asmenims pagal dabartinę rinkimų vykdymo tvarką 20 metų laikomas užkirstas ir ne rinkėjai iš tikrųjų čia kalti, kaip politikai nuolat tuo kaltina žmones, tai sąlygoja būtent esantys rinkimų ir partijų įstatymai.
        Akivaizdu, kad šių įstatymų Seimo, valdžios partijos nekeis, todėl pirmutinis uždavinys ieškoti kitokių negu iki šiol yra valdantieji asmenų bei masiškai – apie 80% dalyvauti rinkimuose ir balsuoti už tuos kitokius asmenis. Taigi antras uždavinys – organizuotis ir masiškai dalyvauti rinkimuose, kaip kad buvo Sąjūdžio metu. Tai vienintelis realus kelias esamomis priemonėmis pasiekti kardinalių permainų pirmiausiai Lietuvos politino, o po to visiems kuriant, o nevagiant ar kitaip sukčiaujant, ir viso gyvenimo kelyje.

        • medus:

          Kažin, betgi jūsų siūlomas vienintelis realus kelias kaip tik ir atsiremia būtent į tautos (didžiosios daugumos) pabudimą – o kaip kitaip įmanoma tautą suorganizuoti “masiškai dalyvauti rinkimuose”, jeigu ta tauta miega? o juo labiau – kaip tauta balsuos “teisingai”, jeigu ji nesupranta, kad kažkas yra labai blogai, o tie siūlomieji nauji kandidatai eis teisingu keliu ir kaip tik už juos (ne už kokius kitus) reikia balsuoti? iš esmės jūsų nuoseklus siūlymas gilesniu keliu suijungia su to paties Radžvilo mintimis.. ir tai nėra blogai:) juk tai turi būti MASINIS pabudimas, kitaip sugrįšime prie profesoriaus apmąstymo: “Sistemai“ visiškai nebaisu, jei į Seimą pateks net 30–50 opoziciškai nusiteikusių arba opozicija save vadinančių žmonių. Aišku, kad, kurį laiką bejėgiškai patriukšmavę, jie turės priimti tikrovę ir „nusiraminti“, t. y. tyliai susitaikyti su tuo, kad yra bejėgiai ką nors nuveikti”.

          • Kažin:

            Tauta pabudusi seniai, saulė jau aukštai pakilusi, tačiau tie keli kulinarai su iškeptu pyragu, kaip nepasirodo, taip nepasirodo ir ragauti to skanaus skanaus pyrago nepakviečia. Va čia yra bėda – 3-5 kulinarų klausimas…, o ne tautos pabudimas.
            Tai, kad tauta žino, jog yra “blogai” ir kas yra to “blogio” šaltinis, patvirtina jau vien tas faktas, kad jos mažiausiai pusė milijono ne iš gero yra atsidūrusi užsienyje. O juk giminaičiai jų tai gyvena Lietuvoje. Kitas faktas, patvirtinantis, kad – “blogai”, yra tai, kad netinkamų asmenų rinkimuose paprastai dalyvauja apie trečdalis rinkėjų, kurių mažiausiai trečdalis balsuoja sukandę dantis – o ką darysi tada,- pareigą vykdyti tai reikia…
            Taigi kokio nors letarginio “įmigimo” nėra. Žmonėms balsavimo rytą gerą nuotaiką turėtų kelti tai, kad ragaus tų 3-5 rinktinių kulinarų iškeptą pyragą… Tai būtų, kaip ir svarbiausio to būtino žmonių masiškumo pastanga.
            Tad tinkamo pyrago iškepimas nėra tautos prabudimo, o 3-5 rinktinių kulinarų problema. Jie, rodydamasi su visiškai iškeptu pyragu, turi pažindinti žmones. Tai turi prasidėti likus mažiausiai metams iki rinkimų, kitaip ta žinia nespės tinkamu lygiu pasklisti, taip masinti žmones, kad balsuojama būtų už juos, koks šimtas kitų į kitokią valdžią tinkančiųjų galėtų atrodyti tik kaip šių “kulinarų” patikimi asmenys.
            Žinoma, kad su 50 vietų Seime nieko pakeisti nepavyktų, nebent turint Prezidentu tinkamą šioms pareigoms asmenį, pasikeitimus garantuotų tik laimėjus 2/3 Seimo vietų, o tai galima pasiekti tik masiškai dalyvaujant “pyrago ragavime”. Taigi – “kulinarų, kulinarų”!… Pats laikas jiems pasirodyti, – prabudome ir jau atsikėlę…
            Kas dėl susišaukimo su Radžvilu tai jo yra, bet vertinimai ir išeitys iš padėties matoma iš esmės skirtingai.

            • Kęstutis:

              Rinkimuose žmonės dalyvaus tik tada, kada bus už ką balsuoti ir tuos “už ką”, žmonės pažinos. O supažindinimui reikalingi pinigai…
              Jei tikrai seime atsirastų sąžiningų seimūnų, kad ir 50, bent 30, tai būtų didelis pasiekimas. Atsiminkime, kad ir vienas Songaila kokį vėją kėlė. Balsys vienas, bet matomas ir labai nepatogus sistemai. Seimas ne tik vieta prie lovio, bet sąžiningai dirbant – galimybė pareikšti savo nuomonę…
              Nesitikėkime staigių pokyčių, niekas staiga prieš rinkimus nepasirodys, o jei ir pasirodys, tai veikėjai bus Uspaskich – Valinsko lygio, kiti neturi finansavimo. Nusiteikti reikia ilgam ir nuosekliam darbui. Kuo šiuo metu galime spausti sistemą, tai referendumais. Va referendumas dėl AE pavyko, sistema šį referendumą pramiegojo… Šiuo metu savanorių organizuojamas referendumas dėl žemės nepardavimo užsieniečiams – būtina palaikyti iš principo, kad tik sistemai būtų blogiau. Gerai būtų tuo pačiu prastumti įstatymą, kad referendumui surengti pakaktų 100 000 balsų. Vėliau galima būtų rengti referendumus – dėl euro, dėl valstybinės kalbos, dėl šeimos sąmpratos ir t.t. Sekantis klausimas kurį būtina išspręsti – moralinės valdžios klausimas. Į seimą, prezidentus neprasimušim, bet moralinę valdžią perimti galima. Panaši padėtis buvo susiklosčiusi Atgimimo laikais, kai Sąjūdžio įtaka pranoko faktinės valdžios galias. Ką daryti? Matau tokį kelią (nesakau, kad tai vienintelis, bet jei kritikuosite siūlykite kažką geresnio…) – Lietuvoje reikia suburti, pastoviai veikiančia Garbės Tarybą sudaryta iš sąžiningiausių, nusipelniusių, nuoširdžiai dirbančių Lietuvai žmonių. Ozolas, Genzelis, Radžvilas, Juozaitis, Songaila… pradžiai pakaktų kokių 20 – 30 narių. Tarybos paskirtis – paruošti Lietuvių tautos išlikimo principus, šviesti Tautą ir valdžią. Aiškinti tautai, kokie valdžios sprendimai geri, kokie blogi, ką daryti. Tauta būtinai turi turėti savo, būtent savo, mąstymo atskaitos taškus, kuriais galima būti remtis. Nėra, vis tik šiai dienai, Lietuvos žmonės tiek sąmoningi, kad gerai suprastų, kas vykstą ir ką jiems reikėtų daryt. Jiems reikia padėt. Garbės Tarybos žiniasklaida pradžioje galėtų būti komercinės radijo stotys, internetas. Vėliau mėginti LRT pramušti kokią valandą, kitą visuomenės balsui… Nuosekliai dirbdama Garbės Tarybą galėtų visai sėkmingai, sistemai netikėtai, perimti moralinę šalies valdžią…

            • medus:

              Kažin, man atrodo, jums pyrago seniai niekas neiškepa 🙂
              o jei rimtai – žinoma, vilioja įsivaizduojamų „geros baigties“ rinkimų miražas, bet abejoju ar tai įmanoma – tiek dėl paties proceso (tinkamų kandidatų ir tinkamai balsuojančiųjų), tiek dėl rezultato išrinkus tuos tinkamus kandidatus. valdžia gadina, asimiliuoja dorus žmones, paverčia juos sistemos sraigteliais. todėl kartais galvoju, kad elefetyviausias būdas įveikti sistemą galbūt būtų atsisakymas dalyvauti pagal jos pačios taisykles sukurtuose žaidimuose – t.y. visai nebalsuoti – niekam, masiškai. bet ir tam reikia pabudusios tautos.
              beje, visai įdomi Kęstučio „garbės tarybos“ ar panaši idėja. nemanau, kad ji duotų realių rezultatų (kažko valdžiai neleistų ar priverstų daryti), bet bent jau išreikštų sveikai mąstančių tautiečių poziciją ir telktų geros valios žmonės. be jokio balso daugelis žmonių jaučiasi taip, lyg nebebūtų dorų tautiečių, ypač kur kaimuose toks beviltiškas nusiteikimas, labai reikia pozityvių minčių ir veiksmų.

              • Kažin:

                Suprantama, kad siūlomas “Pyrago ragavimo” principas yra demokratinis pasikeitimų kelias. Galbūt “pyrago” kelias iš pradžių gali pasirodyti miražiškas, tačiau, ar iš tikrųjų jis toks, galima įsitikinti tik einant juo, elementari – tiesa.
                Žinoma yra galimų ir nedemokratinių kelių, pvz., tipo 1926 metais įvykdytas valdžių perleidimas “Smetonai su smetonukais”, tik šiuokart “Smetona” turėtų būti visiškai ne smetoniškos dvasios ir būdo. Tačiau tokio kelio atveju kurį laiką, o gal ir ilgą, būtų tarptautinių nesklandumų, o pačioje Lietuvoje kristų šešėlis kelioms kartoms.
                Į valdžią tinkamais asmenimis laikau tokius žmones, kurių valdžių negadinami būtų. Taigi gąsdinimasis tuo atkrenta iš principo. Žinoma, išdavikų visada atsiranda, – be jokios rizikos niekur neapsieinama.
                Svarbiausia, kad nepajudinami būtų tie 3-5 “kulinarai”. Nemanau, kad tiek ir tokių jų Lietuvoje jau nesirastų. Taigi “superpyrago” iškepimas realus, o būtent jis ir lemtų – yra masalas “pasmaližiautojams”…
                Dėl siūlomo nebalsavimo galimybės, tai tas ir yra būtent sistemai palankiausias atvejis, nes manyti, kad balsuoti neateis mažiau negu apie 20%, – utopija. Nebūkime naivūs – šventųjų nėra – nėra jų ir tarp rinkimų balsų skaičiuotojų. Manau, kad šiandien turimi sistemininkų balsų skaičiavimo technologiniai praktiniai pajėgumai, esant mažam dalyvavimui rinkimuose, praktiškai leidžia be didesnių rizikų – gana saugiai dalyvavusių skaičių padidinti iki 15-20%. Niekas negali užtikrinti, kad jais reikalui atsiradus nebus pasinaudota. Ne veltui yra sakoma, nesvarbu, kaip balsuoja, svarbu kas balsus skaičiuoja. Gi tuo atveju, jeigu dalyvavimas rinkimuose būtų masiškas – ne mažiau 80%, tai suinteresuotiesiems didinti dalyvavusių rinkimuse skaičių praktiškai nebeliktų iš ko – sovietinio 99% procentų dalyvavimo neparodysi. Taigi tik masiškas dalyvavimas garantuotų naujo tipo asmenims didesnį negu 2/3 vietų skaičių Seime.
                Kęstučio “Garbės tarybos” manau yra tik balaganas, garbingiems asmenims jos nereikalingos, o negarbingų – jomis nepaveikti.
                Džiugu, kad ir kaime pastebėjote ilgėjimasi dorų tautiečių. Taigi, laikas kepti “superpyragą”…

                • medus:

                  su jūsų pyragu viskas tvarkoje – kontekstas suprastas, tik dažnai kartojamas ima regėtis labai jau paraidžiui:)
                  ir „Smetonos laikų tipo“ ginkluoto perversmo tikrai neturėjau mintyje. tai, ką savo vaizduotėje matau kaip „išsilaisvinimą iš sistemos“ net netgali būti toliau nuo bet kokių ginklų ir sąmokslų. kas ten pasakęs: „su kuo kariauji, tuo tampi“ (angliškai tai skamba gal kiek tiksliau: „what you fight you become“)? gal iš to ir mano intuityvus noras (viltis?) kažkaip visgi išvengti sistemos „žaidimo taisyklių“ taikymo, tik tas žinojimas – KAIP- neatsiranda iš karto. o į kaimą turbūt tenka nuvažiuoti ir jums, tai vargu ar reikia tikslinti žmonių nevilties lygį. ir liūdna, kai supranti, kad tai nėra atsitiktinių veiksmų rezultatas, o kryptingai siektas tikslas. čia jau gali imti vaidentis „sąmokslo teorijos“, tai šiuo atveju norėčiau pasidalinti Radžvilo video antrąja dalimi apie „sąmokslus“, jei nematėte: https://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=nDk2_ReC8Es

                  • Kažin:

                    Trumpai, – apie tokius būdus, kuriuos Radžvilas priskiria sąmokslams ir kalbos negali būti, jie rautini iš politikos ir apskritai iš gyvenimo su šaknimis.
                    Asmenys taikantys Į valdžią turi į ją eiti “atlapomis krūtinėmis” bei tokiais “atlapiais” privalo ir išlikti būdami valdžioje. Tai principiniai dalykai naujiesiems…
                    Sistemos “žaidimo taisyklės” gyvavimas baigiasi su kitokių asmenų tapimu valdžia.
                    Problema čia yra tik tinkami žmonės, eisiantys į valdžią. Manau šimtas tokių žmonių, jeigu būtų ieškoma kaip duonos, rastųsi.

                    • Kęstutis:

                      Kažin, jūs paaiškinkite kuo skiriasi jūsų “žmonės atlapom krūtinėm” nuo Garbės Tarybos?… Radžvilas mąsto teisingai, bet klaidas pradeda daryti, kai reikalai pakrypsta į veiksmą (darom)… Neturėjimas praktinių vadybos įgūdžių (Radžvilui ir kitiems) – kelias į filosofiją…
                      Dar. Neatkreipėt dėmesio į referendumų įdėją???

                    • Kažin:

                      Trumpai, referndumų rengimų reikalingumo klausimai paprastai randasi dėl to, kad valdžios dėl savo asmeninių interesų tinkamai netlieka valstybės valdymo dalykų. Išrinkus tinkamų asmenų Seimą (2/3 vietų), akivaizdu, kad toks netinkamas valdymas būtų pašalintas, todėl referendumų rengimo problemų, kaip aktualių, nebeliktų savaime.
                      Gi ūkinius klausimus apskratai nederėtų spręsti referendumais, nes jie pagal Konstituciją yra valdžios institucijų galioje.
                      Referendumai skirti suverenumo grėsmėms atremti, o ne kasdieniniam valstybės valdymui.
                      Kaip jau sakiau, siūlomas “Garbės tarybos” laikau tik “balaganu, – garbingiems valdžios asmenims jos nereikalingos, o negarbingų asmenų valdžių – jomis nepaveikti”. Gal tokios Tarybos galėtų būti valdžių institucijų vidaus darbo, o ne viešumos, grandimi.
                      Į viešus moralizavimus valdžios, kol jos turės patekimui į valdžią pasilikę „pravirų durų“ galimybes rinkimų organizavimo ir balsų skaičiavimo sistemoje, kaip kad yra dabar, tol numos ranka, kaip dabar numoja.

                    • Kęstutis:

                      Plaukioji… Kalbi apie tuos laikus, kai rinkimai “jau bus” laimėti, bet kaip tai padaryti, nei užuominos. Arba esi toks pats teoretikas, kaip pačio kritikuojamas Radžvilas, arba … Referendumo nereikia, į rinkimus eikime ir rinkime (neaišku ką), Garbės Taryba – balaganas, geriau 3 – 5 kepėjai. Garbės Taryba – turėtu būti gerai organizuotas tautos žiedas, patys geriausi tautos atstovai (žmonės atlapom krūtinėm). Tokį modelį šiuo metu taiko Islandai. Keičiant konstituciją, procedūrą prižiūri 25 garbingiausi tautos atstovai…

                    • Kažin:

                      Viską, – ir kaip laimėti rinkimus, ir kaip valdyti, kas darytina tapus valdžia komentaruose dėstau ne pirmus metus. Matyt, esi negabus- nepagauni visumos arba pačiam tas nerūpi taip, kaip savo reikalai.
                      Tautos tarybą ar kitaip pavadintą valstybės valdymo instituciją, turinčią konstitucinio lygio sprendimų galias, numatyta įkurti laimėjus rinkimus, kuomet bus atliekamas bendras valstybės valdymo institucijų, jų galių partvarkymas iš esmės. Priežiūra, ypač teisingumo vykdymo, kaip minėjau, taip pat turi būti vykdoma valdymo sprendimų teisę turinčios, o ne patariamosios institucijos.
                      Kas dėl Islandijos eksperimentų, tai juos ne kopijuoti turėtume, o tik analizuoti reikėtų, juk turime ir savo galvas. Beje, siekiant naujos kokybės, aklas kitų kopijavimas iš esmės nepriimtinas. Lietuvos laivui seniai laikas paimti savo kursą, tikėkimės, kad tai ir pavyks išrinkus pirmiausiai tinkamą prezidentą, o paskui ir Seimą.
                      Beje, gali pasirodyti, kad paties minimas tautos žiedas žydi gerokai lenkiškai arba jau yra nužydėjęs…

  17. Nepolitikas:

    Kodėl dalis komentuotojų kažkodėl yra nevykėliai? Jeigu jums patinka šitą utopiją, tai komentaruose rašykit tiesiai, pagal punktus, kaip galima jį įgyvendinti, o neužsiimkit „faneravimo“.

  18. mintis:

    V.Radžvilas kiekvienam įduoda į rankas kompasą,kad gūdumoje nepasiklystume.

  19. medus:

    kaip diena, taip naujiena – jau turbūt ekspertuose matėte staipsnį “Vyriausybė pritarė, kad ES piliečiai būtų Lietuvos partijų nariai”. kokiu pagrindu? ką tai reiškia? nesinori net galvoti ir gadinti gražios vasaros dienos… o tiems, kas dar netiki, kad Lietuva naikinama mūsų akyse ir mano, kad viskas ok, ypač rekomenduoju paskaityti. Radžvilas šimtą kartų teisus, tik šalia jo reikia keleto gerų “praktikų” kur jie?

  20. Kažin:

    Atrodytų, kad Vyriausybės pritarimo pagrindu tam, gali būti nurodomas “laisvas darbo jėgos tekėjimo principas”, dėl kurio įsipareigota stojimo sutartyje. Iš pateiktos informacijos supratau, kad Lietuvos partijų nariais galės būti tik tie ES piliečiai, kurie gyvena Lietuvoje. Čia žodis “gyvena” teisiškai turėtų reikšti – asmens buvimą ir darbą šalyje. Tuo, matyt, pirmiausiai atveriamos durys Lenkijai galutinai padaryti LLRA Lenkijos partija Lietuvoje.
    Tačiau tam dar Seimas turės priimti atitinkamą Partijų įstatymo pakeitimą. Tad yra būtina reikalauti, kad tokiu atveju įstatyme kartu būtų nustatyta, jog etniniu, tautiniu pagrindu partijos negali būt kuriamos ir jų pavadinimuose naudojami tai žymintys žodžiai.

  21. mintis:

    nėra tokios ES valstybės,tai nėra ir ES piliečių.Yra Estijos,Latvijos,Lietuvos,Vokietijos Prancūzijos šalių piliečiai.Federacija nesukurta.Stojom, į ES ,kuriamą konfederacijos pagrindu: su savarankiškom valstybėm,besivienijančiom tik ekonominiu,energetiniu,ekologiniu pagrindu,kad išgyventi būtų lengviau ????
    Tai ar gali seimas, išrinktas žmonių, pritarti tokiam vyriausybės sprendimui?Tikėkimės,kad susipras ir bus atsakingi.
    Lietuvos piliečiai nesiruošė aukoti šeimos,moralės,vaikų ateities,kurių gyvenime pagrindinį vaidintų gimtoji šeima ,ne pereinamoji , artimi santykiai darnoje supratime tarp gimtosios šeimos narių.

  22. medus:

    Kažin, turiu nuojautą, kad jūsų įsibauginimas Lenkijos įtaka yra šiek tiek hiperbolizuotas – ne todėl, kad tai nekeltų pavojaus, o todėl, kad šis pavojus tik tampa „vienas iš….“, kurie griūva ant Lietuvos. bet apie tai jau kalbėjome turbūt? o ES totalitarinei globalistinei sistemai nėra jokio skirtumo kas mus asimiliuos – lenkai ar vakarai (ar rytai). tik manau, kad vakarų asimiliacija irgi nepasirodys maža.
    dėl pagrindo. mano akimis, pagrindo tokiam leidimui kaip tik nėra – dalyvavimas partijose ir seime tiesiogiai įtakoja įstatymų leidybą, o tai jau tautos suvenerių galių išraiška. tekste prie Vaišvilos šios problemos iškėlimo (jis į tai jau atkreipė dėmesį paskutinėje savo konferencijoje, jei pamenate) buvo minėta, jog toks žingsnis prieštarautų Konstitucijos 2 straipsniui, kuriame nurodyta, jog: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. darbas nesuteikia teisės kurti Lietuvos valstybę (arba naikinti ją). taigi bet kokie seimo įstatymai šiuo klausimu turėtų būti laikomi niekiniais, ne?
    pastebite, kokia lavina viso šito pilama ant mūsų šiuo metu – galima gyvai patirti Radžvilo „gaisrų gesinimo“ palyginimą – nebežinai kur pažvelgti, nes „dega“ viskas. ką rinktis gelbėti? kas svarbiau? kaip? bet neabejoju, kad toks ir sumanymas – pasinaudojant Lietuvos pirmininkavimu ir infantilams būdingu noru pasirodyti „gerais vaikučiais“ atvykusiems ponams ir užsitarnauti saldainį, stumiama kuo daugiau pančių, susirašančių rankas bet kokiai tautos laisvei. ir viskas tyliai tyliai.. suvyniota į gražų popieriuką. sunku net parinkti žodžius – taip pikta šiandien! jeigu pyktis galėtų ką pakeisti – ES „mielos reptilijos“ pakiltų kaip muilo burbulai ir skristų iš kur atskridę 🙂 šiandien tikrai.
    “minčiai”: ES kūrimosi “ekonominis pagrindas” buvo tik meistriškai užmestas masalas..

    • Kažin:

      Beje, tai nėra “įsibauginimas”. Lenkijos valdžių politika Lietuvos atžvilgiu vykdoma viešai valstybiniu lygiu. Lenkijos kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus yra visiems žinomas faktas. Pvz. Rusija valstybiniu lygiu to nedaro.
      Beje, pastebėjau, kad apie Lenkijos grėsmes Alke bevelijama nutylėti, supratau, kad tam yra kokia priežastis, kuri, atrodo, ne visiems komentatoriams yra žinoma.
      20 metų viešojoje erdvėje skleisti gąsdinimai Rusija dabar yra pritilę, jie tapo pakeisti gasdinimais ES.
      Ar tik ne abiem atvejais siekiama to paties tikslo pridengti realiausią ir arčiausią grėsmę Lietuvai – Lenkiją.
      Dėl Tautos kaip suvereno teisės. Teisiškai žiūrint ir vadovaujantis demokratiniais principais dėl to, kad ES pilietis galės tapti Lietuvos partijos nariu, Tautos kaip suvereno teisė realiai nebus pažeista, kadangi Tauta laisvuose rinkimuose balsuodama gali tokio politiko neišrinkti, čia yra panašiai, kaip su teistumą turinčiais politikais. Be to, toks ES politikas, tapęs Lietuvos partijos nariu, bus ir Tautos asmeniu, žmogumi.
      Tuos “gaisrus” aš vadinu valdžių sąmoningai mėtoma uodega, t.y. žaidžiama, kaip su vakais darželyje. Šitų uodegų gaudymas yra tuščias reikalas, t.y. nereikia sukinėtis apie jaučio uodegą, o griebti jį už ragų.
      Vienintelis kas yra vyriška tokiu atveju, tai tapti patiems valdžia. Už pačius niekas kitas reikalingų valstybės valdymo sprendimų nepriims. Laikas neturėti iliuzijų, juk Tauta ne kok vaikogalis, jai – 20 metų.
      Va, prezidento rinkimai ant nosies, kur Tautos kandidatas, – nėra!

      • Kęstutis:

        Taip Lenkija didelė grėsmė, bet pačio komentaras 09.48 “labanakt vaikučiai” lygio. Ne mokinys kaltas, jei mokytojas nesugeba išaiškint (ko pats nesupranta)… Jei užduodamas klausimas – ką darytis dabar? Tai jį ir reik komentuot. – Ką pats veiksi kai bus organizuojamas referendumas – Dėl Lietuvos žemės neišpardavinėjimo? Atsakymo variantai:
        1. Padėsiu organizuoti, rinksiu parašus.
        2. Pasirašysiu.
        3. Nepasirašysiu.

  23. medus:

    Kažin, turbūt jums žinoma kita informacija apie Lenkijos grėsmes Lietuvai ar dar kažkas, apie ką užsiminėte, nes kai bandau pažvelgti „punktais“, man atsiveria kiek kitokia perspektyva. žinoma, tai svarbu, bet ar tikrai tiek, kiek jums atrodo? kiek žinau, ne Lenkija pretenduoja į Lietuvos banko ir valstybės biudžeto valdymą; europrokuratūros įvedimą Lietuvoje (t.y. lietuvos piliečių teismus užsieniuose); slaptą vaikų atiminėjimą ir išgabenimą nežinia kur ir kam; ne Lenkija stumia įvesti eurą ir užkrauti Lietuvai su tuo visas susijusias atsakomybes ir naštą; ne Lenkija atima iš žmogaus lytį ir diegia baimę prabilti tiems, kurie yra ir nori likti tiesiog vyrais ir moterimis; ne Lenkija varo į skurdą mūsų žemdirbius, kad paskui jie be konkurencijos atiduotų savo žemę „europiečiams“… grėsmės iš ES, mano manymu, šiuo metu yra daug didesnės, agresyvesnės nei iš Lenkijos.
    žinoma, Lenkija mielai pirks „paleistas“ Lietuvos žemes, visomis išgalėmis naikins lietuvių kalbą ir lietuvybę (tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje), kiršins ir diskriminuos tuos pačius lietuvius, savindamiesi Vilniaus kraštą sau, kaišios pagalius į mūsų Nepriklausomybės švenčių tinkamą šventimą savo žemėje ir t.t. jokiu būdu nenoriu sumenkinti jūsų susirūpinimo Lenkijos savivale Lietuvoje, tik pastebiu, kad realius žingsnius, atimančius lietuvių, kaip tautos, suvenerias galias, dabar, o ne kada ateityje, daro ES. jau ne žingsniais, o šuoliais. ir to negalima nei nematyti, nei nuneigti.
    ta „mėtoma uodega“ visgi yra labai svarbūs veiksmai, daromi mūsų laisvės spančiojimui. paskui ją bėgioti nereikėtų, nes tik tuščiai švaistysime jėgas, bet nematyti irgi negalime, nes tų atliktų veiksmų visuma vieną dieną gali nebeleisti žengti atgal. kada pančiai užsiveržia tiek, kad jų atlaisvinti beveik neimanoma? tad „vyriškumas“ ar „moteriškumas“ šiuo atžvilgiu turbūt jau yra „ne prie ko“ (tiek vyrų „liurbių“ yra, tiek moterių – dvasios karžygių 🙂 ) – manau, turime visi kaip vienas pirmiausia savyje matyti žmonės, sujungtus to paties kraujo toje pačioje tautoje, visa kita – smulkmenos..

    • medus:

      p.s. asmeniškai man baisau nei BAISIAI atrodo yra geros valios žmonių tarpusavio pjautynės, kaip dabar vyksta su „tikrais“ sąjūdiečiais ir „ne tokiais“ tikrais bei kitais, o Sinicos straipsnis „Paveldėtojų draskoma Sąjūdžio vėliava“ pribloškė. raganų medžioklė, kitaip nepavadinsi. bet kam ji paranki? kas ją skatina? kodėl? be abejo, dabar žinome daug daugiau (pvz. Landsbergis man nusileido ten, kur žemiau nebūna, bet netapo pagrindiniu tautos priešu. o gal tapo? bet vieni ant kitų puolimais to nepakeisime) ir iš tų pamokų reikia mokytis, ir jų nekartoti, bet jeigu tik „kibsime vieni kitiems į gerkles“, Lietuvos priešai tik trins rankomis. ką ir daro. ir savo planus nevaržomi vykdo. kada baigsis amžinasis „grožio konkursas“? negi lietuvio nacionalinis bruožas iš tiesų yra tik savojo aš iškėlimas virš kito? tik ego? tik šitaip? tada nieko nepasieksime. liūdna. kodėl to nesuprantame? ir komentuodami to nesuprantame.

      • Jotvingis:

        Tikrai nepasakyčiau,kad V.Sinicos straipsnis reiškia “raganų medžioklę”.Saitant šį V.Sinicos straipsnį,nesunku pastebėti,kad strapsnio autoriui sąvoka “lietuvis” reiškia lietuvį su lietuvybės dvasia,o kosmopolitas-jau,kaip ir ne lietuvis (tiksliau,blogas lietuvis).D.Kuolys su savo ryškia kosmopolitine pasaulėžiūra ir atitinkama (žalinga lietuvybei) politika būtent priklauso prie pastarųjų lietuvių.Štai ir visa “raganų medžioklė”.
        Beje,tokį lietuvio,susieto su lietuvybe,sanpratą suvokė ir visi 20-ojo amžiaus pradžios ir vidurio Lietuvos patriotai.Tačiau ilgi sovietinės okupacijos metai žmonėms šiek tiek pakoregavo lietuviškojo patriotizmo supratimą,labiau akcentuojant Lietuvos nepriklausomybę ir demokratinę santvarką ir mažiau-lietuvybės (lietuviškosios kultūros) dvasią.Manau,kad tai buvo žalingas poveikis,nes Lietuvos nepriklausomybė visuomet buvo ir tebelieka susieta su lietuvybės puoselėjimu.

        • Kažin:

          Sprendžiant iš rašinių, man atrodo, kad Sinica, kaip ir Radžvilas, lietuviu mato tą, kuris lenkėja, lenkinasi.
          Jeigu kalbėt apie panašumus su tarpukario lietuviais, tai jie abu priskirtini prie tų, kurie 1938 metais priėmė Lenkijos ultimatumą.

        • medus:

          iš esmės sutinku su jūsų nuomone, tačiau turiu keletą pastebėjimų dėl to, kodėl parašiau ką parašiau.
          Sinicos straipsnis yra geras bandymas mąstyti susidariusią situaciją (radau ten ir daug gerų dalykų), tačiau pareiškimai kaip: „pilietines sąjūdiečių iniciatyvas ne kartą išdavęs ir sužlugdęs kosmopolitinės pilietinės visuomenės Lietuvoje kūrėjas Darius Kuolys“ deda pagrindą sąmoningam priešiškų stovyklų kūrimui, kai tokių „stovyklų“ – tikrų ir už pinigus – Lietuvoje ir taip apstu. netikiu, kad Kuoliui nerūpi Lietuva – jo veiksmai sako ką kita. galbūt jis dalykus mato kiek kitaip, bet ar dėl to yra priešas? ar visi privalome turėti tik vieną viziją, tik vieną kelią? suprantu, kad yra „skaudžių“ vietų tiek skilusiems sąjūdininkams, tiek kai kuriems kitiems, aktyviai prisidėjusiems prie Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo, tačiau ar bus geriau, jeigu pjausimės tarpusavyje, bandydami įrodyti savo „patį tikriausią tikrumą“? juk tik naikiname save ir savo tautą. ko pasiekėme? tai kyla klausimas: ar dar mažai laiko iššvaistyta ir tokiu neveikimu leista naikinti Lietuvą bei lietuvybę besiginčijant „kas geriau supranta“ lietuvybę? ar nereikėtų visiems, kuriems Lietuva ir jos ateitis dar apskritai rūpi, bent laikinai „padėti į dėžę“ nuansinius skirtumus, kad atsirastų galimybė suvienyti jėgas bendram tikslui – ne tik nykstančios (naikinamos) tautos iššaugojimui, bet ir iš tiesų savarankiškos valstybės kūrimui? todėl tokie pasirodę kaltinantys straipsniai, kai laikas toks brangus ir kiekvienas žmogus – brangus, labai glumina ir toliau skaldo tautą. o gal to siekiama?.

      • Kažin:

        Manau visų erzelynių radimuisi nuo pat Nepriklausomybės pradžios yra diriguojama regioninio “lenkizmo”…
        Čia prisimintinas toks faktas, kai Burokevičiaus platformininkai kartu su edinstvenikais berods 1989 metų pabaigoje, 1990 pradžoje pateikė Kremliui projektą dėl Sovietinės lenkų respublikos įkūrimo SSSR sudėtyje su sostine Vilniuje. Tuomet Gorbačiovas be abejonės išsiaiškinęs padėtį, kas čia viską daro, paskambino Jeruzelkiui ir atitinkamu tonu pasakė maždaug taip: ką jūs čia “chimičinatas” su ta lenkų respublika – tai prisijunkite Vilnių prie Lenkijos iškart…
        Keista, kad Landsbergį pažinti imi tik dabar, matyt, buvai toli nuo Sąjūdžio…
        Tuos dalykus kuriais stebiesi esu analizavęs peranalizavęs n kartų.

        • medus:

          Kažin, jeigu jums svarbu kur buvau sąjūdžio metu (jei klausimas adresuotas man), tai atsakau: aktyviai dalyvavau, o gal labiau – “žaidžiau “sąjūdį, nes buvo tik paauglystė 🙂 o paskui teko studijuoti ir ne Lietuvoje ilgai gyventi, o grįžus ir pasibaisėjus rastu “turiniu” – nusigręžti nuo “nešvarios politikos”. viskam savas laikas – laikas nusigręžti ir laikas atsigręžti. aš jau atsigręžiau, nes dar turiu vilties, kad bus kitaip, kad nesame bejėgiai – žinoma, jeigu apsispręsime tokiais nebūti.

          • Kažin:

            Ne manęs nedomino kur buvote, aš tik nusistebėjau, kad kaip besidomintis politika taip ilgai nepažinojote visų pažįstamo politiko kaip žmogaus…

            • medus:

              aš politika ir nesidomiu (ir dabar nesidomiu) – man rūpi Tėvynė ir stosiu už visus ir su visais, kuriems ji brangi taip kaip man. todėl vėlai supratau ir kai kuriuos labai svarbius dalykus apie Sąjūdį, apie Landsbergį, apie sąjūdžio skilimą, apie svarbius Lietuvos likimą jos nenaudai nulėmusius sprendimus – vykusius ir vykstančius. ilgą laiką nesidomėjau ir nenorėjau nieko žinoti – buvo bjauru matyti išorinį Lietuvos „politikos“ veidą. o dar yra ir informacijos pasiekiamumo klausimas- jau minėjau, kad Alką, Ekspertus ir kitus panašius atradau sąlyginai neseniai, tai atleiskite jeigu nežinau jūsų ilgalaikių pastangų reiškiant savo nuomonę įvairiais klausimais. bet geriau vėliau negu niekad? 🙂

              • Kažin:

                Jeigu rūpi tėvynė, tai jau nori nenori yra politika, jei rūpėtų tik tėviškė, tada jos kaip ir nebebūtų.
                Tėvynei yra būtina vidaus valdžia, o kadangi tėvynė yra tarp kitų tėvynių, tai tampa neišvengiamas tų tėvynių bendravimas tarpusavyje, to bendravimo forma yra valstybė, kurios valdymui vėlgi būtina valdžia, o ją tenka rinkti. Taip, kad turint tėvynę, tenka turėti ir valstybę, valdžią, taigi likti už politikos, kad ir kaip norėtum, negali.

                • medus:

                  argi?:) mano „vidinė dalis“, arba nuojauta, kaip tik dažniausiai mąsto priešingai:) o ką, jeigu valdžia, SISTEMA nėra tikroji tautos galių išraiška? ką, jeigu ji tik supančioja ir pavergia žmogų, padarydama jį vergu, mokančiu mokesčius ir priversdama jį tai daryti, jeigu jis pasirinktų nemokėti? argi valdžia ir sistema yra vienintelė institucija, galinti pasakyti kas yra teisinga ir teisėta? argi žmogus yra tik nemoralus gyvulys, negalintis gyventi santarvėje ir gerovėje su kitomis tautomis, jeigu neturi valdžios, kuri tai pasakytų ir priverstų? negaliu net užduoti visų klausimų, kurie kyla mąstant apie tai – labai plati filosofinio pobūdžio tema. būtų labai džiugu, jeigu turėtumėte galimybę paklausyti šio pokalbio, aiškiau suprastumėte ką turiu mintyje: http://www.redicecreations.com/radio/2013/07/RIR-130719.php

                  • Kažin:

                    Suprantu, toks maištavimas (voliuntarizmas) kaip mąstymo produktas galimas, jis kyla ne vienam, bet čia viskas atsiremia į tai, kad žmogus kaip būtybė yra mąstanti, susidedanti iš dviejų lyčių, yra sociali. Beje, tokio tipo požymiai būdingi visai gyvajai gamtai. Matyt, kad tai yra objektyvus pasaulio dėsningumas. Ar galėtų būtybė žmogus būti kitokia, t.y. be šių požymių, – vargiai.
                    Kas dėl valdžios, dėl lyderystės, kaip tokių būtinumo apskritai, tai šitai taip pat sąlygota objektyvaus tiek gamtino, tiek socialinio ypatumo.
                    Gi konkreti vadžia gali būti marionetė, o ne tautos valias ir galias išreiškianti struktūra. Taigi keistina yra tokia valdžia, bet dėl to būti be valdžios sociomui apskritai kaip ir neišeitų. Galbūt daugiau valdžia aip toki yra būtina dėl to, kad greta yra kiti sociomai (tautos). Uždaro, izoliuoto tautų gyvenimo šiandieniniame pasaulyje nėra dėl objektyvių priežasčių (Žemės plotas ribotas), taigi gyventi atsiskyrėlišką gyvenimą tautos neturi galimybių. Tačiau tas protingai tvarkantis nepasmerkia tautos pražūčiai. Esant tokioms aplinkybėms, poreikio neturėti valdžios apskritai, kaip ir negalėtų rastis. Objektyviai yra tik poreikis tinkamesnės valdžios. Jei yra poreikis, tai negali nebūti galimybės jį įgyvendinti – gi padorių žmonių aplinkui dauguma.
                    Kančia taip pat būdinga tiek gamtai, tiek sociomui, taigi ir ji yra natūra, be kurios neturime pasaulio, o gal – ir būties apskritai. Ji sudėtinė visa ko psichinio reiškimosi dalis.
                    Santykius tarp sociomo (tautos) ir valdžios, tarp individo, asmens ir valdžios, taip pat asmenų tarpusavio, kitus santykius nustato tvarka, kurioje nusakomos visų subjektų teisės kitų atžvilgiu, jų hierarchija. Nustatytų teisių laikymasis yra teisėtumas, o teisėtumo laikymosi visuma sudaro teisingumo vyksmo padėtį sociome (tautoje).
                    Teisingumo vykdymo ir teisėtumo užtikrinimo procesai pagal Konstituciją yra teismų galioje, tačiau atskiros jų inspektavimo institucijos, kaip šiuos procesus teismai vykdo, mūsų tauta neturi. Taigi tą teisę sakyti, kas “teisinga ir teisėta” yra iš uzurpavę politikai, kitos valstybės valdžios, kurios pagal konstitucinį valdžių atskyrimo principą galios tam neturi.
                    Tokios konstitucinio statuso inspekcinės institucijos, renkamos ir pavaldžios tautai, neturėjimas tiek metų ir sudaro galimybę chaosui rastis tautoje. Taigi čia yra vienas iš pirmutinių tinkamo valdžių sutvarkymo uždavinių. Akivaizdu, niekas to be kitokio tipo politikos asmenų išrinkto Seimo, Prezidento nepadarys.
                    Toks trumpai būtų mano tų keltų klausimų supratimas.

  24. Kažin:

    Lenkijos grėsmė reiškiasi Lietuvos vertimu Lenkijos provincija, t.y. vyksta žespospolitinė repolonizacija (atlenkinimas). To Lenkija ėmėsi nuo pat pirmųjų Lietuvos Nepriklausomybės žingsnių ir tai vykdo atvirai, kaip minėjau valstybės politikos lygyje. Lietuvai tai negalėtų nekelti rūpesčio.
    To proceso vyksmo faktų kalbantis esu pateikęs ne vieną, pagaliau jie žinomi iš žiniasklaidos, tačiau tai kaip ir sąminingai yra nepastebimi, apeinami. O tai, jau akivaizdu – tendencija, gali būti einanti iš asmeninių nuostatų arba užduotinė kitų. Todėl ir užsiminiau dėl tokio neaiškumo – kas yra kas…, tikėdamasis atvirumo, nes tokio masto grėsmės, kurias kelia Lenkijos ekspansinė politika lietyvybei nematyti negaliu.
    Pagal Konstituciją bankai nėra suvereniteto lygio klausimas. Jų savarankiškas valdymas yra valstybei svarbus, tačiau ne tiek, kad varžytų lietuvybę ar dvišalius valstybių santykius. Visai kito rango būtų ES prokuratūros atsiradimas.
    Pagal Konsituciją Prokuratūra yra teisminės valdžios dalis, o Teismai, kaip iš Konstitucijos žinome, yra viena iš savarankiškų valstybės valdžių, per kurią tauta vykdo savo suverenias galias teisingumo vykdymo srityje. Todėl, akivaizdu, ES prokuratūrų atsiradimu būtų atimta dalis Tautos, kaip suvereno teisių. Taigi jų įkūrimui yra būtinas Konstitucijos pirmo skirsnio keitimas, kas vargubau galima, todėl vargiai, ar klausimas dėl prokuratūros gali išdegti.
    Jeigu palyginti ES ir Lenkijos grėsmes Lietuvai, nesismulkinant į atskirus iššūkius, tai Lenkijos iššūkio grėsmės kardinaliai pavojingesnės, nes jos graužia lietuvybę, t.y. pačias mūsų šaknis, kai ES savo veiksmais siekia suvaržyti tik Lietuvos valstybines laisves kai kuriose srityse.
    Beje, pastarojo pavojaus atveju, t.y. iš valstybinės nelaisvės kol gyvuos tauta, tol išliks galimybė žengti atgal, o lietuvybei sulenkėjus jau istoriškai neliks kam žengti atgal (jotvingių, prūsų, kitų baltiškų brolių atvejai).
    Taigi, pirmiausia dėmesio būtent Lenkijos šliaužiančioms grėsmėms…
    Beje, tokio masto baidymosi ES klausimais, kaip dabar baidomasi Lietuvoje, nei Lenkijoje, nei kitose kaiminystėse, kaip ir nėra.

    • medus:

      jūsų pastebėjimas „kol gyvuos tauta, tol išliks galimybė žengti atgal“ labai geras. norėčiau tikėti, kad pasaulinis globalistinio plano muilo burbulas greitai subliukš, nes pučiasi labai beatodairiškai. tačiau mano akimis, Lenkijai ar kitoms didesnėms valstybėms ES tokios grėsmės ir nekelia – tokios kaip mums ar latviams. arba bent jau pragaištingo tautai ardymo proceso suvaldymui jos (Lenkija ir kitos didelės tautos) turi daugiau laiko vien dėl gyventojų skaičiaus. tokius, kaip Lenkija, pabandyk asimiliuoti ar visus išvyti iš šalies – nepavyks, jų „šiek tiek“ daugiau nei 2,5 milijono..manau, kad lenkai labiau patys dalyvaus kitų tautų asimiliavime, o ne patys „ištirps“ „naujojo žmogaus“ įvaizdyje. o mums, kaip ir latviams, kiekviena savarankiškumo atidavimo grėsmė yra labai didelė visos tautos išlikimui. todėl bankų valdymo, biudžeto grėsmių aš nenuvertinčiau per greit – ką tai reiškia, jeigu valstybė pati nebedisponuoja savo lėšomis, pati nebesudaro savo biudžeto arba sudariusi turi laukti patvirtinimo „iš centro“? savarankiškumo nebuvimą. apie europrokuratūrą jau net nekalbu. šiuo atveju artėjame prie ribos, kai mūsų valstybės valdymas greit niekuo nebesiskirs nuo gyvenimo sovietų sąjungoje, gal net bjauresnės to gyvenimo versijos- tuštesnės dvasiškai ir ciniškesnės. ne todėl, kad sovietinė sistema buvusi „dvasinga“, o todėl, kad joje praktiškai visi žmonės matė aiškią žodžiais įvardijamą grėsmę ir visi kaip vienas širdyje tam priešinosi, širdyse ir savo vaikuose augindami tautos dvasios, tiesos ir moralumo daigus. o kol ES atviros grėsmės (matomos, apčiuopiamos ir akivaizdžiai varžančios) nekelia, to nemato daugelis, o kai pamatys, gali būti vėlu. nežinau, ką veikia Lietuvos inteligentija šiuo metu – nieko negirdėti – nėra kur jungtis ar ką daryti. labai sunku matyti po kąsnelį dalinamą Lietuvą, norisi veiksmo. bet jie turbūt irgi nežino.. arba mąsto kaip ir mes – esame tikra „Rūpintojėlių“ tauta:) gal jau laikas būtų atsistoti ant kojų?

  25. mintis:

    Baikim nesutarimus ir nepurenkim žemės jiems.Jei jaunas,geranoriškas žmogus parašė taip kaip jis mato,kas netiko subrendusiam,tai paprastai sprendžia subrendęs,pasitelkęs išmintį,ne daug žodžių ir sakinių.
    Niekas neatima prisidėjusio prisidėjimo,rašydamas savo pamąstymus.Pagarba tam ir ten kur Lietuvos nepriklausomybė jaučiasi gerai.Ten kur ji sunyksta ir prisidėjusiems prie jos sunykimo, pagarba sunyksta. Ir nieks kits čia nekalts.

  26. .......:

    Auksinė taisyklė.”Kaip norite,kad jums darytų žmonės,taip ir jūs darykite jiems”.(Lk 6,31).Ši Auksinė taisyklė,tik įvairiomis formomis minima žymiausiose pasaulio religijose.Kai didžiojo žydų filosofo Hilelio,gyvenusio prieš šimtą metų iki Kristaus,paprašė glaustai perteikti Šventraščio išmintį,jis atsakė,kad “pagrindinė mintis yra nesielgti su artimu taip,kaip nenori ,kad jis elgtųsi su tavimi….Jei aš pats savimi nesirūpinsiu,tai kas pasirūpins manimi.Tačiau jei rūpinsiuos tik savimi,kas tada aš būsiu?”.Domintis Auksine taisykle,galima pamatyti,kad ji lyg auksinis siūlas įausta į visas pagrindines filosofines sistemas ir mokymus….Žmogaus tikėjimas,įsitikinimai, nuostatos gyvenime užima svarbią vietą,iš tiesų tai svarbiausias žmogaus gyvenimo dėsnis,nuliamentis mūsų patirtį ir gyvenimo sąlygas.Tai esminė geresnio gyvenimo sąlyga.Svarbiausia,kad mes patys tai-įsitikinimus,nuostatas,tikėjimą,požiūrį,- galime keisti mąstymo pagalba…Pirmasis Auksinės taisyklės frazę savo veikaluose pavartojo graikų istorikas Herodotas.Auksas Šventraščiuose minimas kaip simbolis,reiškiantis išmintį ,žinojimą,kas esame ir kam…Verta trumpai peržvelgti,kaip Auksinė taisyklė išreikšta Rytų mokymuose,judaizme ,krikščionybėje.Dabar manoma,kad Auksinė taisyklė pakartoja vieną iš tezių,suformuluotų kinų filosofo Konfucijaus,600 metų prieš prieš Kristų.Skaudžiai išgyvendamas aplink esančius skurdą ir kančias,valdžios nesąžiningumą ir besaikį lėšų švaistymą,Konfucijus priėjo išvados,kad visas problemas bus galima pakeisti ,tik pakeitus žmonių moralę.Konfucijus jautė,kad etikos kodeksas parodys kelią visai žmonijai,bet pradėti reikia nuo atskiro žmogaus,nes vienos asmenybės pokyčiai iš pradžių perduodami šeimai,paskui bendruomenei,valdančiajam sluoksniui,tautai…Konfucijaus etikos kodeksas pateikiamas sąrašu dalykų,kurių negalima daryti:”Negalima apgaudinėti,vogti,meluoti,piktnaudžiauti,būti nekukliam” ir t.t…Auksinė konfucionzmo taisklė pateikiama neiginio forma:”Nesielk su kitais taip,kaip nenori,kad jie elgtųsi su tavimi”…Aplamai šeštajame šimtmetyje prie Kristų Rytų pasaulyje buvo pastebėtas itin didelis dvasinis pakilimas.Kinijoje išpopuliarėjo Laodzi,kurio darbai vėliau tapo daoizmo pagrindu,ir Konfucjaus filosofinė sistema.Trečiasis buvo Zaratustra,kuris Persijoje skleidė zoroastrizmo idėjas…Pranašai,aiškiaregiai ,tokie kaip Jeremijas,Ezekielis ir Izaijas,kvietė žydus susitelkti ir vieningai siekti tautos tikslų.Indijoje parašytos opanišados,brahmanai pradėjo naujai interpretuot vedas.Šiuo iškiliu laikotarpiu,pasirodė ir Mahavyras,dar vadinamas Džynu.Jis mokė žmones atjautos ir tarpusavio supratimo:”Laimėje ir varge,džiaugsme ar skausme turime rūpimtis kitais taip,kaip rūpinamės pačiais savimi”..Dėl savo itin didelio asketizmo džainizmas turi mažiau sekėjų..Mahavyras skelbė,kad mes patys esame savo gelbėtojai.Kad taip atsitiktų,visas savo pastangas turime sutelkti į tris brangakmenius:teisingą žinojimą,nes be jo neturėtume teisingo tikėjimo;teisingą tikėjimą,nes jis yra teisingo elgesio priežastis;teisingą elgesį,nes tai yra išmintis…Daoizmas,kurį sukūrė romusis Laodzi,teigia tokią pačią nuostatą:”Kaimyno naudą vertinkite,kaip savo,į kaimyno netektį žiūrėkite,kaip savo”.Tai sutampa su tuo,kas pasakyta Biblijoje:”…mylėk savo artimą kaip save patį”.(Mt 19,19)…Apie tai kalba ir Auksinė sikhizmo taisyklė:”Kokios nuomonės esate apie save,tokios būkite ir apie kitus…”.Šis posakis priklauso gurui Nanakui,sikhizmo įkūrėjui..XVI amžiuje jam pasisekė suderinti iškiliausius ir naudingiausius induizmo ir musulmonų religinės minties elementus…Sovietiniu laikotarpiu lietuvių pasipriešinimo okupantui kova pagrinde rėmėsi bažnyčia ir tikinčiaisiais.Ši patirtis būtų naudinga ir dabar,tik gal reiktų žvelgti plačiau ir remtis aplamai tikėjimu.Remtis ta sąmoningiausia ir šviesiausia tautos dalimi,kuri dar tiki.Nenuvertinti ir kviesti į pagalbą bažnyčias..Paklaustas,kokią religiją išpažysta,Mahatma Gandis atsakė:”Aš esu krikščionis,žydas,induistas ir musulmonas kartu,nes visos religijos tėra viena religija”.Tėra viena dieviška siela,vienas dieviškas šaltinis,žinomas daugybe vardų…Mąstymas,jo keitimas ar tobulinimas prasideda nuo kalbos,nuo sąvokų…Svarbiausia,tikslas.

  27. .......:

    Mūsuose,vaduojantis iš tarybinės materialistinės pasaulėžiūros, vis dar per mažai vertinami metafiziniai dalykai.Vienas šios srities tyrinėtojų daktaras Dž.Kenedis Šulcas rašė:”Žmogaus mintys didžios tuomet,kai jo palaiko optimistines ,gydančias idėjas…Tai mintys apie amžinus dalykus,tokius kaip asmeninė laisvė,visuotinė taika,besąlygiška meilė ir nuolat auganti gerovė”.Tokios mintys yra materija(substancija),be kurios nebūtų evoliucijos.Kiekvienoje kartoje šias idėjas atranda iš naujo,pripažįsta ir pristato žmonėms to meto šviesuliai,iškilios asmenybės,-kiekviename šimtmetyje jų yra pakankamai daug,kad nepaisant aplink tvyrančio neišmanymo priverstų žmoniją,nors ir lėtai,žengti į priekį.Šie žmonės pajėgūs suformuluoti tautai aiškų tikslą,nesileidžiant į detales,kokios priemonės jam pasiekti reikalingos…V.Džeimsas,amerikiečių psichologijos tėvas ,yra pasakęs,kad didžiausias devyniolikto amžiaus atradimas priklauso ne fizikos sričiai,didžiausias atradimas susijęs su pasąmonės galia ir tikėjimu…”rinkitės šiandien,kam tarnausite…”(Joz 24,15)….”Mąstykite apie tai,kas teisinga,garbinga,teisu,tyra,mylėtina,giriama,-apie viską,kas dorybinga ir šlovinga.”(Fil 4,8).

  28. Kažin:

    Beje, tuo didžiausiu XIX amžiausiaus atradimu, susijusiu su “pasąmonės ir tikėjimo galia”, šauniai naudojasi valdžių šarlatanai valdydami žmonių visuomenes, tautas, valstybes, jų sąjungas. Pasekmės analogiška atomo įvaldymui.
    O “rinkimasis kam tarnauti” čia tapo tik toks, koks yra Lietuvos partijų atveju – visos jos tokios… Žmonija tapo valdoma neregėto masto valdžių rengiamomis viešųjų ryšių akcijomis. Informacijos tikrumas apie gyvenimo, pasaulio vyksmą katastrofiškai artėja prie nulio. Taigi ir mąstymas dėl to tėra tapęs apie netikra – yra pseudobūtimi.

  29. medus:

    taikliai čia užčiuopėte tai, kas alternatyviuose informacijos šaltiniuose (nevaldomuose „iš globalistinio centro“) apibūdinama kaip pasaulinė globalistinė sąmokslo teorija. kurios Radžvilas, beje, vengia (savo 2-ame video) ir mato tik korporacijų ir atskirų grupių interesus. kitokį požiūrį (pasaulinio sąmokslo) profesorius pavadina „naiviu“ – aš tai matyčiau kaip jo protingą atsargumą (šiais laikais pasakęs, jog tiki, kad egzistuoja pasaulinis sąmokslas, gali būti pripažintas kaip turintis psichinę ligą) arba paties profesoriaus naivumą:) bet kokiu atveju, gerai nors, kad mato bent „korporacijų ir grupių“ interesus – tai jau šis tas – gal padės tautiečiams atverti akis.
    aš tokių iliuzijų nebeturiu. kai supranti, koks yra tikslas, labai lengva pastebėti ir atpažinti tuos globalistų žingsnius, kurie veda visą pasaulį į vieną tikslą – pasaulinę totalitarinę fašistinę valstybę. šiam tikslui pasiekti nesibodima jokių priemonių taikymo, kaip ir sąmonės (ir pasąmonės) programavimo, visuomenės laikymo hipnotinėje miego būsenoje – ką puikiai daro visos „informacijos“ priemonės, kuriose, labai teisingai pastebėjote, INFROMACIJOS jau senokai nėra – tik tai, kas jiems nuleidžiama kaip informacija. tai labai plati ir įdomi tema. beje, pabandykite nežiūrėti TV ir pamatysite „atsijungimo“ rezultatą – aš atsikračiau TV gal jau prieš 3 metus ir galiu atsakingai pastebėti, kad galimybė rinktis tai, ką klausysi, žiūrėsi, ką įsileisi į savo sąmonę ir pasąmonę, daro didžiulį skirtumą ir atveria visai kitas gyvenimo galimybes.
    beje, yra smagus filmukas apie tai, kaip „informacijos priemonėse“ eskaluojamas koks nors „įvykis“, o tikrieji įvykiai ir būtina informacija liekas „nepastebėti“: http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=7PxEuYUUMJI#at=311
    tuo tarpu žurnalistai, kurie nebijo sakyti tiesos ir nepriima jiems nuleidžiamo melo, yra tiesiog nužudomi – kaip ir Hastingso nužudymas: https://www.youtube.com/watch?v=hFx4EqJ9glE

    • Kęstutis:

      Galų gale prieita prie esminių klausimų… Tada “kažin” yra manipuliatorius arba juo manipuliuoja. Ko vertas jo siūlymas – jūs tik eikite ir balsuokite,.. Jei didžioji dalis žiniasklaidos atstovauja manipuliatorius, žmonių protai užteršti neteisingomis žiniomis, o sąmoningumo visuomenėje kokių 10 proc. tai klausimas kokius mes turėsime rezultatus po sekančių rinkimų jei balsuosime labai gausiai? Tokius – kaip ir visada, tik lenkai nepateks į seimą. Va dabar artėjančius rinkimus į europarlamentą manyčiau, pataisysite jei ką, reikėtų boikotuot. Koks skirtumas ką išrinks į europarlamentą? Kiek mūsų gyvenimą keičia dabar išrinkti europarlamentarai?

      • medus:

        Kęstuti, jeigu jūs arba kas nors kitas į diskusiją ateina ieškodamas priešų, to daryti aš tikrai nepadėsiu. esame laisvi piliečiai (vis dar laisvi? kiek?), turinys savo nuomonę ir galintys ją laisvai reikšti. aš nenusigręšiu nei nuo vieno žmogaus, kuris mandagiai dėstys savo požiūrį į įvykius bei ieškos geriausių, jo manymu, išeičių. o išvadas daromės patys, kiekvienas atskirai. būkime „sau žmonėmis“ kaip berods Vydūnas sakė, gebančiais analizuoti informaciją ir darytis išvadas sau, neieškokime priešiškų stovyklų ir jų dirbtinai nekurkime.
        o dėl šio konkretaus jūsų paliesto atvejo – balsuoti ar nebalsuoti, dalyvauti ar nedalyvauti sistemos žaidimuose, mano ir „Kažin“ šiame tinklapyje diskutuota labai daug. skaitykite, junkitės į diskusiją, bet savo išvadas darykitės pats. situacija sudėtinga, tad vienareikšmišką atsakymą iš karto rasti yra labai sudėtinga. beje, man vidinis žinojimas irgi labiau skatina atsisakyti dalyvauti sistemos sukurtame žaidime (vadinasi, pagal jos taisykles), bet konkrečiai kaip tas galėtų vykti, ar tai tikroji išeitis, aš kol kas nežinau. bet labai įdomu išgirsti mąstančių tautiečių nuomones. jūsų irgi.

      • Kažin:

        Atrodo, esate ne taip supratęs, ką sakiau, todėl trumpai paaiškinsiu.
        Kaip savarbiausią, pirmiausią dalyką būtiną rinkimuose, pabrėžiau gerokai išankstinį – likus metams iki rinkimų – aukščiausios prabos “pyrago” iškepimą ir maždaug metus “kulinarų” kartu su juo visokiausią rodymąsi viešumoje.
        Gi dalyvavimas rinkimuose būtų, kaip ir išvestinis dalykas, kaip viso to darbo pasekmė. Sėkmė čia, o ji – ne mažiau 2/3 vietų, labiausiai priklausytų nuo to kokį pasitikėjimą pelnytų “kulinarai” bei, žinoma, nuo masinio (apie 80%) dalyvavimo rinkimuose.
        “Kulinarai “- tai aukšiausios kvalifikacijos teisės, politikos, kiti specialistai, jų būtų nedaug, o tas “pyragas” trumpai sakant – tai valstybės valdymo, politinio gyvenimo petvarkymo projektas, jo įgyvendinimo veiksmų planas.
        Šiandien neturint “pyrago”, dar anksti norėti jį ragauti…

        • Kęstutis:

          Aš supratau ką jūs norėjote pasakyti, bet kas rems pinigais visą šią reklaminę kompaniją? Tai kainuoja labai didelius pinigus. Paprastai, kas turi pinigus, tas ir muziką užsako. O tas kas turi daug atliekamu pinigų – sukčius profesionalas… Gali pasirodyti, kad vėl pradedu kabinėtis, bet nematau verslo plano, kaip jūs įgyvendinsite savo įdėją?

          • Kažin:

            Numatoma, kad tai vyktų be “muzikos užsakovų”, šio principo įgyvendinant idėją atsisakoma apskritai.
            Detaliau kalbėti apie idėjos įgyvendinimą dar nebūtų tikslinga, be to, pagal iš interneto susidariusį įspūdį vargubau, kad galėtum kuo nors daugiau negu dalyvavimu rinkimuose prie jos įgyvendinimo prisidėti.
            Taigi būk kantrus…, sėkmės.

            • Kęstutis:

              Jei siūlot būtinai dalyvauti rinkimuose, paaiškinkite – europarlamento rinkimai jau bus tie ar dar ne tie kuriuose reiks dalyvauti masiškai?

              • Kažin:

                Dar nėra aišku kokios bus ES parlamento galios, jas dar manoma keisti.
                ES rinkimai Lietuvai nėra tiek svarbūs. Aišku, kad jeigu dalyvavimas visos Lietuvos bus 20%, o lenkai dalyvaus 60-70%, tai Tamaševskis vėl peršoks “kartelę” į ES parlamentą…
                Tai bėdos dėl ES rinkimų tik tokios.

  30. Kęstutis:

    Priešu aš čia neieškau ir visiškai pritariu jūsų nuomonei, kad reikia ieškoti draugų, bet jei man kyla įtarimas, aš jį ir išsakau. Kam nėr ko slėpt – atsakys tiesiai šviesiai ir neįsižeis… Va pvz. Ar jums sunku atsakyti į klausimą – kaip jūs žiūrite į žemės pardavimą užsieniečiams? Daugžodžiavimas – neturėjimas supratimo arba slapukavimas, Nei viena, nei kita nepadės…

    • Nepolitikas:

      Kęstuti, ne pik, bet tavo klausimai yra vaikiški. Pvz. Ar tam, kad pasimylėti su savo žmoną, savo namuose, savo lovoje ir t.t. , tau būtinas yra kaimyno leidimas(jo direktyvos)? Jeigu „Taip“, tai varyk balsuok ir rink tą kaimyną, o jeigu „Ne“, gali pats atlikti viską, tai kam lakstyti į rinkimus, rinkti kaimynui „garėmą“, stiprinti jo galias. Mes turim marionetinį „Europos Seimą“ ir „euro“ prezidentę, …balsavai ? Taip? Tai kam užduoti idiotiškus klausimus dėl žemės, kalbos, šeimos, vaikų ir t.t.? Kam reikalingi protestai prieš Ševroną ir kitus? Turim tyliai ir ramiai paklusti. Ir balsuoti visada ir už viską.

  31. mintis:

    Būkite geri,nesipykime.Kiekvienas žmogus svarbus..Jei jis čia reiškia, jam norisi čia būti.
    Aš galiu pasakyti,kad esu prieš žemės pardavimą užsieniečiams.Ne tik man tai svarbu,kartu vykdau Tėvų ir Senelių,Prosenelių valią.Mane kaip ir visus kitus įpareigoja ir LR Konstitucija:”saugoti ir tausoti Tėvų palikimą”-tai Lietuvos teritorija,gimtoji-valstybinė kalba,tradicijos,dvasinis turtas,pagarba šeimai,žmogui,gyvybei,dora.Bet yra žmonių,kurie gal dar negali to pasakyti:gal blaškosi iki galo nesuvokdami svarbos,prasmės,gal jų auklėjime tai nebuvo fiksuota,gal neįleidę šaknis į žemę giliai,kaip Ąžuolas?Gali būti daug priežasčių ir nebūtinai piktybinių.Todėl padėkime vieni kitiems suprasti kas svarbu,kurie klausimai esminiai.

  32. medus:

    Kažin, savo mąstymo krypties šiuo atveju niekaip negalėčiau vadinti voliuntarizmu, kuris visgi labai artimai siejasi su tuo, jog mąstantysis prioritetu laiko „savavališką veikimą, menkai atsižvelgiant į kitų nuomonę, galimybes ir objektyvias sąlygas“. žinoma, tokio pasaulio ir mūsų tautos vizijos aš nesieju su šia diena, bet kai sakau „kartais pagalvoju“, „kartais apie tai mąstau“, „man kartais atrodo“, mintyje turiu kaip tik tai, jog intuityviai jaučiu visos žmonijos padėtį, socialines struktūras, valdžios struktūras ir visą mums taip „įprastą pasaulį“ ir jo struktūras bei taisykles esant žmonijai primestomis, nenatūraliomis ir iš esmės naikinančiomis žmogiškąją sąmonę ir žmogiškąją sąmonę. tai neteisinga pačiose užuomazgose, todėl pataisyti neįmanoma. tikiu (ne kaip nors fantastiškai, o realiai), jog vieną dieną žmonija (turbūt jau ne mes ar mūsų karta) iš to išsivaduosime, nes esamų struktūrų absurdas yra pasiekęs neregėtas aukštumas – ne veltui daugelis filosofų visai rimtai diskutuoja apie tai, jog tikrieji pamišėliai yra ne tie, kurie izoliuoti nuo visuomenės, o veikiau priešingai – visuomenė izoliavo save nuo sveikųjų, kad būtų menkiau pastebimos veikiančios beprotybės formos. čia dar platesnė tema:) bet toks pasikeitimas neįvyks per dieną, tai yra kelias, kurio paskubinti vien tik vieno žmogaus noru neįmanoma, todėl ir ieškau ką ir kokiomis priemonėmis teisingai galima padaryti dabar, esamoje sistemoje – siekiant, kad Lietuva nebūtų sunaikinta – kaip tai stabdyti ir bandyti kurti kažką geriau, nors laikinai. nes jei nebus tautos, nebebus ką ir gelbėti, kaip jūs teisingai pastebėjote.

  33. Kažin:

    Be abejonės vadinamas mokslinės techninės revoliucijos kelias pradėtas renesanse gali esamą pasaulį privesti prie sunykimo ir grįžimo vėl prie sugamtėjimo. Žinoma, tokiu atveju gal ir būtume priversi išlaikytoje Lietuvos žemėje susispausti, bet fiziškai juk ne iš silpniausių esame, be to, turime istorinio patyrimo, kaip karių ir žemdirbių tauta, tas irgi praverstų grumtynėse dėl išlikimo. Žodžiu, tai nebūtų mirtina grėsmė visai žmonijai.
    Matyt, žmonės, kurie renesanse davė pasauliui, kuriame gyvename, mokslinio techninio proceso kryptį, nelabai galėjo įsivaizduoti, kur tas nuves pasaulį. Tad kelti teisingumo klausimus pasaulio istorinių procesų atžvilgiu apskritai nematau prasmės.
    Žinoma, valdžių įsiviešpatavimas yra prie rimčiausių dabarties iššūkių, bet, kaip jau kalbėjome, valdžių vienoks ar kitoks veikimas priklauso nuo jas sudarančių asmenų tinkamumo tokioms pareigoms. Pvz., vienas valdžios asmuo tuo pačiu klausimu ir esant tam pačiam teisiniam reglmentavimui gali paskyti “taip”, kitas – “ne”. Antai, dėl Vengrijos naujos konstitucijos ES parlamentas papurkštavo papurkštavo, tačiau Vengrija laikėsi sovo ir ES valdžių beprotybė gavo atsitraukti. Gal kol kas vienintelė kiek veiksmingesnė jėga Briuselio rankose tėra finansai. Kalbėti dėl ES valdžių nežmoniškumo vargiai būtų pagrindo.
    Tai daugiau išmąstytos vizijos, tai – yra miškas, reikia, kad būtų jame ir vilkas…

    • medus:

      įdomu, kad jūs matote žmonijai tik dvi alternatyvas: dabartinę arba „grįžimą į gamtą“ – tikiuosi, tuo neturite mintyje dar ir „sulaukėjimą“? neįsižeiskite, bet jūsų atsakymas mane privertė nusišypsoti – kartais pamirštu, kad žmonės yra taip pasinėrę į „sistemos teikimas galimybes“, jog automatiškai duoda vieną iš tos pačios sistemos pateiktų atsakymų – na, kad ir šių „alternatyvų“ atveju:) bet tai tik patvirtina kaip giliai sistema veikia mūsų sąmonėje. iš kitos pusės, turbūt praktiniam veikimui šiuo metu reikia tokių žmonių kaip jūs. bet čia ir vėl veržiasi filosofiniai klausimai:) o jei rimtai, aš „mokslinį ir techninį“ progresą vargiai galiu laikyti tikruoju progresu – veikiau iliuzija, pakišta žmonijai kaip „progresas“, kai tuo tarpu tikrasis progresas yra kur kas didesnėmis galimybėmis – tiek nepavergtos žmogiškosios sąmonės galimybėmis, tiek tikruoju progresu kaip „laisvoji“ energija (free energy), antigravitacijos galimybės (kurios taikymo pavyzdžius matome senovės statiniuose bei kuri buvo iš naujo atrasta ir praktiškai pritaikyta Nikolo Teslos; tiek kad ir rugsėjo 11-osios įvykyje (iš dalies naudotas šis procesas: http://www.youtube.com/watch?v=bmmQ6OWMHTI )). bet kaip privesi vergus toliau vergauti, jeigu jie neturės mokėti už komunalines ar nematys reikalo imti paskolų visam gyvenimui? vergovė baigiasi ir sistema nebetenka prasmės, todėl griūva. čia atsiveria labai platus laukas naujausių disksusijų ir pavyzdžių pagrindu. turėčiau kalbėti ir apie labai daug ką kita, jei norėčiau nuosekliai paaiškinti ką turiu mintyje. bet neisileisiu į smulkmenas – apie šiuos dalykus parašiau tik todėl, kad norėjosi pastebėti, jog aš matau ne tik 2 alternatyvas žmonijos egzistavimui. o apskritai – nelaukiu ir nesitikiu, kad kiti žmonės ims mąstyti kaip aš (jūs mąstote “tinkamai moksliškai”) – tik norėjau paaiškinti savo poziciją šiuo klausimu. jūsų atvirumas kitokioms idėjoms visgi smagus:)

      • Kažin:

        “Sulaukėjimo” ir “progreso” sąvokomis abejoju apskritai, laikau jas politinėmis, ideologinėmis. Pasaulis yra ne kitos, o toks, kuomet sakoma: ta pati panelė tik kita suknelė. Nuo šito žmonijai niekur nepabėgti. Galima lakyti, kad sąmonė yra savotiška patalogija, bet ji organiška, diktuojanti, ji yra pats žmogus, o kaip sakoma, nuo savęs nepabėgsi…
        Beje, “sistemą” kaip tokią sąlygoja ne kas kitas, o taip pat objektyvūs tikrovės ir mąstymo ypatumai, savybės, pažinimo prigimtis, tokia santykio, ryšio vieno su kitu galimybė, t.y. realybė, be kurios kaip tokios kol žmogus yra mąstanti būtybė, tol neįmanoma apseiti. Taigi, kad ir norėtum be “sistemos” – tokio konstrukto apseiti negali. Klausimas yra tik sistemos darnumas, jos darnesnės darymas.
        Manau, kad sociomo skirstymas į “laisvos ir pavergtos žmogiškosios sąmonės” grupes yra mechanistinio galvojimo išmislas. Žmonijos išmintis į tokius išmislus turi, kad ir tokį atsakymą: “ant palinkusio medžio – visos ožkos lipa” Klausimas prasmingas tik toks, ar yra galimas sociomas be “palinkusių medžių”. Kai kas galvojo, kad – taip, ir kūrė komunizmą, o kas iš to išėjo… – tai ir būtų atsakymas į klausimą. Taigi veiksmų realumas mano supratimu čia būtų toks: kuo mažiau “palinkusių medžių”, kad neturėtų ant ko “ožkos” lipti, o „ožkas“ laikyti pririštas, kad jos neužsikartų ant valdžių medžių…

        • medus:

          jūsų paskutinis pastebėjimas apie „ožkas“ man priminė taiklią pasaulio valdymo sistemos alegoriją, kur didžioji visuomenės dalis laikoma nemąstančia avių banda, o būrelis valdančiųjų – tos bandos savininkais ir šeimininkais. bet turiu nuojautą, kad iš esmės mes galbūt kalbame apie šiek tiek skirtingus dalykus, galbūt -ne. tik šiandien, regis, „karštas pirmadienis“ komentaruose ir konsensuso neprieisime jokiu klausimu:) ką gi – žmonės laisvi mąstyti ir turėti savo nuomones, man vienodumas nebūtinas ir nepageidautinas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *