Č. Iškauskas. Lietuvos Respublika ar Lietuvos Karalystė? (30)

Česlovas Iškauskas | DELFI, V.Kopūsto nuotr.

Česlovas Iškauskas | DELFI, V.Kopūsto nuotr.

Perfrazuojant žinomą posakį apie mišką ir medžius, galima būtų tvirtinti, kad kuo giliau į istoriją, tuo daugiau nežinomųjų. O prieš 760 metų įvykęs pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo vainikavimas apskritai apgaubtas spėlionių ir ginčų rūko.

Tai tarsi pagrindžia savaitraščio „Veidas“ ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ birželio antroje pusėje atliktų tyrimų rezultatus, pagal kuriuos Valstybės dienos ir apskritai valstybės švenčių nešvenčia apie 15 proc. apklaustųjų. Gi vienas iš ryškiausių valstybingumo simbolių – šiomis dienomis atidaromi LDK Valdovų rūmai – tik penktoje vietoje pagal Lietuvos reprezentavimo pasaulyje svarbą. Svarbiausiu jį išskyrė vos 1,6 proc. apklaustų gyventojų, kai šiaip jau antraeilės, bet gražiomis pasakomis apipintos Gedimino pilies simbolį pabrėžė daugiau kaip 45 proc., o Trakų pilies – apie 40 proc.

Mindaugo ir jo žmonos kunigaikštienės Mortos karūnavimo dieną liepos 6-ąją Valstybės švente Lietuvos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas nustatė 1990 m. spalio 25 d. įstatymu „Dėl švenčių dienų“. Bet ši diena buvo minima nepriklausomoje Lietuvoje jau prieš sovietinę okupaciją, nors tuomet Mindaugą nustelbė Vytauto Didžiojo – Užkariautojo asmenybė. Sovietų laikais Mindaugo karūnavimo prisiminimas buvo išblukintas, nes buvo ignoruojama visa, kas tautiška, kas žadina patriotinius jausmus, istorinę atmintį, kas netelpa į didžiosios daugiatautės tėvynės sampratą.

Atkūrus nepriklausomybę žinių apie mūsų valstybingumo istoriją troškulys buvo toks didžiulis, kad lietuviai daugiau jėgų švaistė kovai su tais, kurie jį slopino, negu istorinių aplinkybių aiškinimuisi. Dabar jaunimas kur kas daugiau žino apie kitą Mindaugą – jauną krepšinio talentą Mindaugą Kuzminską…

Tad XIII a. vidurys atrodė tokia miglota ir abejotina praeitis, kad vargu ar verta joje kapstytis. Lygiai kaip ir Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio sukaktis prieš trejus metus. Tai, kad Lietuvos vardas pirmą kartą buvo paminėtas Kvedlinburgo analuose, aprašant vyskupo Brunono Kverfurtiečio žūtį Prūsijos ir Lietuvos pasienyje 1009 m. vasario 14 d. arba kovo 9 d., sukėlė įvairias interpretacijas, ginčus ir net pašaipas. Suprantama: juk ji minima Rusios metraščiuose tik dėl to, kad buvo rengiami rusėnų karo žygiai į jiems nepaklusnią Lietuvą, o pati Lietuva buvo įvardyta kaip Kijevo Rusios duoklininkė…

Mindaugo karalystė, gyvavusi vos kokia 10 metų, irgi apgaubta nežinomybės ir prieštaringų žinių migla. Atspirties tašku 1253 m. liepos 6 d. vykusiam karūnavimui istorikai laiko rusų tyrinėtojo Dmitrijaus Ilovaiskio XIX a. septintame dešimtmetyje iškeltą ir ukrainiečių mokslininko Vladimiro Antonovičiaus 1878 m. išplėtotą hipotezę, kad būtent Mindaugas sukūrė Lietuvos valstybę.

D.Ilovaiskis – garsus vadinamosios Normanų teorijos, kuri Rusią kildina iš šiaurės vikingų, priešininkas, konservatyvių pažiūrų mokslininkas, kurį, jau būnant virš 80 m. amžiaus, bolševikai kelis kartus kalino. Mindaugą jis išaukština savo 1896 m. išleistoje studijoje „Maskvos ir Lietuvos periodas arba Rusios surinkėjai“.

Ukrainiečių istorikas V. Antonovičius pagal daktarinę disertaciją parengtoje ir Tarnopolyje išleistoje apybraižoje „Očerk istorii velykogo kniažestva Litovskogo do polovini XV stoletija“ (knygoje „Istorija Velikogo kniažestva Litovskogo“) padėjo pagrindus moksliniam ankstyvosios Lietuvos istorijos tyrinėjimui. Tačiau Lietuvos istorija V.Antonovičių domino visų pirma kaip Ukrainos istorijos dalis, ir tai nulėmė tendenciją vėlinti Lietuvos valstybės ištakas.

Apybraižoje autorius siekė jas priartinti prie Lietuvos periodo Ukrainos istorijoje pradžios: ,,Pirmasis bandymas sukurti Lietuvos valstybę ir kartu pirmasis lietuvių pasirodymas rusų teritorijoje įvyko XIII a. viduryje; šį bandymą galutinai vainikavo sėkmė tik XIV a. pradžioje, apjungus kunigaikščių iš lietuvių giminės valdžioje buvusią beveik visą rusų žemės vakarinę pusę”. Beje, pirmąjį valstybės sukūrimo bandymą atlikęs Mindaugas, pasak autoriaus, neapsiėjo be rusų paramos.

O habil. dr. Benediktas Jankauskas „Vorutoje“ paskelbtame straipsnyje apie Giedraičių giminę rašė, kad XV a. gyvenęs Lietuvos valstybingumo pradžią Mykolas Giedraitis atsekė dar nuo XII a. pabaigos ir XIII a. pradžios, pradedant Ringaudo valdymu. Mokslininkas tvirtina, kad esą be reikalo užmiršti Ringaudo (Ringoldo) nuopelnai Lietuvos valstybingumui. Pasak 2007 m. Klaipėdoje išleistos prancūzų istoriko Charles‘o L. Thourot Pichelio knygos „Žemaitija. Nežinoma istorijoje“ (jos anotacija yra čia) , Ringaudas buvo pirmasis valdovas, suvienijęs visas aisčių gentis į ryžtingai veikiančią karinę sąjungą. Kartu jis nepažeidė mažesnių kunigaikščių, turinčių paveldėjimo teises, autonomijos ir veikė Žemaitijos labui.

Kaip ten bebūtų, nelaikyti Mindaugo pirmuoju Lietuvos karaliumi ir valstybės įkūrėju nėra pagrindo. Ant mano darbo stalo – trys didžiuliai veikalai apie Lietuvos istoriją, parengti Adolfo Šapokos (1936 m. buvo išleista didžiausiu iki tol 17 500 egz. knygos tiražu), 1999 m. prof. Edvardo Gudavičiaus Lietuvos istorijos I tomas (taip pat 1998 m. išleista atskira jo studija „Mindaugas“) ir prof. Adolfo Bumblausko gausiai iliustruota pažintinė „Senosios Lietuvos istorija. 1009-1795“, išleista 2005 m. Mokslininkai kone vieningai tvirtina, kad kunigaikštis Mindaugas, apsigynęs nuo Ordino kariaunos, įveikęs savo vidaus priešus ir gavęs trumpą atokvėpį, 1251 m. pradžioje (spėjama, kad kovo 1 d.) su visais savo artimaisiais buvo pakrikštytas, o tų metų liepos 17 d. gavo Popiežiaus Inocento IV sutikimą karūnuotis.

Tačiau jo ir Mortos karūnavimas įvyko beveik po dviejų metų. Mat, per tą laiką reikėjo įveikti į Rygą pasitraukusio ir Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu pasiskelbusio, apsikrikštijusio bei Livonijos ordino paramą gavusio Tautvilo, daugumos aukštaičių, rytinių žemaičių, nalšėnų, jotvingiu didikų pasipriešinimą. Bet prof. E.Gudavičius dar 2006 m. liepos 8 d. savo interviu savaitraščiui „Panorama“ tvirtino, kad vis tiek Mindaugo vainikavimo ceremonija buvo skubotas aktas, o ir liepos 6-oji nėra tiksli karūnavimo diena, nes ji sudėliota tik iš loginės mozaikos.

Nežinoma ir dar daug kas: pavyzdžiui, kodėl nutylimi karalienės Mortos nuopelnai, neaišku, kur palaidotas Mindaugas, koks karūnos likimas, kaip vyko krikštijimasis, kaip buvo valdoma Lietuva iki valstybės atsiradimo ir t.t.

Tyrinėtojai sutaria, kad tuomet apie Lietuvą Europa beveik nieko nežinojo. Iki krikšto tai buvo niekieno teritorija. Apie karūną daugiau nutuokė Mindaugo priešai. Nors valdovai ėmė laikytis krikščionybės dogmų, tačiau pagonių tikėjimas ir dievai niekur neišnyko. Kita vertus, krikščionybė buvo laikoma valstybingumu, bet tai truko neilgai. Mindaugas pradėjo kariauti su Livonijos ordinu, šis paskelbė, kad karalius atsimetė nuo krikščionybės, ir tepraėjus 10 metų, kai 1263 m. rugsėjį jis sąmokslininkų buvo nužudytas, išsikvėpė ir Lietuvos valstybė.

Po to ne kartą ji buvo gaivinama, buvo apsireiškę netikri karaliai ir monarchai, kažkokie Mindaugas II, paskui gediminaičių palikuonis Sanguška, dabar Vilniaus senamiesty girdisi tariamų karalių neblaivių balsų, kažkodėl traukiančių nepatriotišką „Amerika, Amerika…“

Diskutuoti apie monarchijos atgaivinimą (apie tai mes rašėme), lyginti to meto ir šiuolaikinius valdymo tipus reikia ir sveika – tautai ir valdžiai. Kaip teigė E.Gudavičius, tai padės siekti išlaikyti valstybingumą, atsilaikyti prieš grėsmes, puoselėti respublikos tradicijas ir, kas svarbiausia – diegti pasididžiavimą savo valstybe, savo Tėvyne, stiprinti istorinę atmintį.

Perdaug būtų paprasta, neturint pakankamai žinių, vengti klausimo, kas geriau – 1918-ųjų Respublika ar 1253-ųjų Monarchija.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas | Žymos: , , , , , , , , , .

30 komentarų

  1. lyvis:

    Keista, kad toks straipsnis yra skelbiamas Mindaugo karūnavimo diena. Jisai turėtų būti skelbiamas mažiausiai dvi savaites prieš Mindaugo karūnavimo diena. Kitaip sakant žmogus atvyko į laidotuves, o žmogus jau palaidotas. O jug karalystė tik labiau papuoštų mūsų praeitį. tikėjimą gyvenimu, slaptom svajonėmis. Kažkoks nuvyliantis praeitimi straipsnis.Lileikos dvasia. lyvis

    • tampax'as:

      O kodėl neskelbti? Ką, kaip prie ruso – burnos užčiauptos? Diskusijos visada į naudą… O tiems, kas negali suregzti negali nei žodžio be užgauliojimo, – jukš…

      • lyvis:

        Manau pačiam geriau jau dirbti tampax’u vadibininkų. Spėju kad pats ne čia pataikei nelabai jau čia turėsi komercinį pasisekimą. Gali skelbtis bet prekių platinimas ar nebus tik lygus – o. Nebent jeigu prireiktu stribokams jų nes jie pastoviai rašo neaiškiai matyt viduriuoja. Linkiu pačiam pasisekimo tampax’u platinime nebent jeigu jie su sparneliais. Pats iškalbus ir sakinius moki suregzti. Manau tau reikėtu labiau taikytis į moterų skyrių. lyvis

  2. prima:

    kažkoks kratinys be aiškios idėjos ir su madingomis abejonėmis apie Lietuvos istoriją. Mokslininkai, matai, tvirtina, kad Mindaugas buvo karūnuotas, ir jau autoriaus gili mintis, kad “tepraėjus 10 metų, kai 1263 m. rugsėjį jis sąmokslininkų buvo nužudytas, išsikvėpė ir Lietuvos valstybė”. Jei gali, nerašyk, autoriau

  3. tikras lietuvis:

    Maišo valstybės formą su turiniu, t.y. pačia valstybe, kuri viena ar kita forma gyvavo nuo neatmenamų laikų.

  4. Getas:

    Nusipartolinai Iškauskai visai, tik kartoji panslavistinių, panpolonistinių ideologų sukurtus niekus. Geriau nuvyk į Vatikaną ir pasididžiuok Lietuvių koplyčioje pirmuoju Lietuvos karaliumi Mindaugu ir pirmuoju Lietuvos krikštu , bet ne vieninteliu karaliumi, toliau pavaizduoti karaliaii Vytautas ir Jogaila. Svarbiausia, kad Lietuvos krikštas pabrėžiamas su Mindaugu, o ne Jogaila ir jo Jadvyga, ką labai stengiasi įpiršti mums besitęsianti keleto šimtų metų Lenkijos melaginga propaganda. Esi patekęs į svetimųjų tapatybės žabangas, kol dar visai nepasenai atsikratyk svetimo melo. Vadovaukis tautine istorine paradigma – dabar dar laikas ją atstatyti. Skaityk “Nevisavertiškumo nelaisvėje”, bernardinai.lt Ten surasi faktų, kurie tau padės grįžti prie lietuviškų šaknų.

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Taip, Lietuvą krikščionino ir nukrikščionino tik Vytautas su Jogeo….
      ——-
      Grįžtant prie likiminio pagonio Mindaugo, kurio karūnos lig šiol neranda ir neras, galima spėlioti, ar tik nebus jis ją išlydęs į savo kalaviją – kryžiuočiams kapoti, o ktyžiuką nuo jos – ar nebus išlydęs į baltišką segę.
      Štai jau 1254-aisias, vos paskyrus pirmąjį vykskūpą Lietuvai, Mindaugas atsimeta nuo krikščionybės ir pirmiausia užpuola Lenkus, užima Liubliną. Nuniokoja Mazoviją, Plocko pilį sudegina. Po to užpuola nukrikščioniškąją Prūsiją ir ją nusiaubia.

  5. mmm:

    pamirso autorius pasakyti kad monarhija lietuva tapo vel 1918 m ir niekas jos neatsauke, o tai reiskia kad respublika ir jos visi istatimai ir respublikos tvarka su visais prezidentais yra nelegali ir negaliojanti 🙂

  6. mmm:

    Lietuvos RESPUBLIKA NETEISĖTA – įrodymų paskelbimas. O Lietuvos KARALYSTĖ – TEISĖTA. Arba Lietuvos Respublikos vadovai pagaliau pagarsins visus ĮRODYMUS apie Respublikos teisėtumą, VISUS ĮRODYMUS NUOSEKLIAI – ne savo kalbas, ne savo nuomones, ne straipsnelius su aiškinimai, bet pagarsins dokumentus – ĮRODYMUS, pagarsins jų tekstų turinį. Kiekvienas žmogus, kiekvienas vairuotojas žino kas yra ĮRODYMAI, teisėtais būdais gautos įrodinėjimo priemonės. O jei Respublikos vadovai nežino – žiūrėkite savo pačių susikurtą ATPK 256 str. ir savo pačių susikurtų teismų išaiškinimus KAS YRA ĮRODYMAI 🙂

    Tada visi žmonės vertintume Respublikos neva teisėtumo visų įrodymų visumą. Jau ne kartą apie tai ir kalbėjome, ir rašėme, ir Respublikos gynėjams laiko pasiruošimui turėjo pakakti.

    Girdėjome Respublikos valdytojos, kitų valdytojų ir jų įgaliotinių atsiliepimus. Tačiau nuoseklaus įrodymų nei paskelbimo, nei parodymo nesulaukėme. Tokio Respublikos vadovų gal tyčia, o gal netyčia neveiklumo pasekoje net ir ginčo nėra, kad Respublika galėtų būti neva teisėta.

    To pasekoje neteisėtos Respublikos ir įstatymai neteisėti, ir LR Konstitucija neteisėta su visais jos išaiškinimais, ir referendumai neteisėti, ir mokesčių įstatymai neteisėti, ir Kelių eismo taisyklės ir visi Respublikos teisės aktai neteisėti. Ir Respublikos pareigūnų veiksmai ir nurodymai neteisėti.

    Ir Respublikos valdymo sistema neteisėta su visais jos dalyviais – Prezidentais, Seimais, Vyriausybėmis, Ministrais, Prokuratūra, Policija. Ir Respublikos vardu sudarytos sutartys neteisėtos, ir Respublikos skolos neteisėtos, ir Respublikos teismai neteisėti, ir jų nuosprendžiai ir nutarimai neteisėti – pakol neįrodytas Respublikos teisėtumas. Ir jų surinktos baudos neteisėtai išieškotos – pakol neįrodytas Respublikos teisėtumas.

    Ir LR Konstitucinio teismo sprendimai neteisėti, ir visų kitų teismų sprendimai netesėti – pakol neįrodytas Respublikos teisėtumas jie tėra tik jų pačių tik sau patiems susirašyti raštai. Tik sau patiems jų pačių sau susirašytos teisės.

    Ar Respublikos valdytojai neturi, nenori ar neišgali žmonėms pateikti Respublikos įsteigimo teisėtumo įrodymus ? 🙂

    • lyvis:

      Reikia ne ginčytis, kad respublika yra neteisėta, o teisėtai sodinti karalių į Lietuvos valdovų rūmų sostą. Tie ginčai tik dar labiau nuvilia žmones, nes nėra veiklos. Tegyvuoja Lietuvos karalystė. Kelių tostą už karalių. lyvis

      • Vilmantas Rutkauskas:

        Nepamiršk, kad visos karūnos – su kryžiais, tad kokią kiaulystę čia vėl kiši ?

        • Vilmantas Rutkauskas:

          P.S.
          Beje, gerk saikingai.
          CHA

          • lyvis:

            Gaila bet viengubas kryžius aišku ir kiti kryžiai yra pagonybės ženklai. Viengubas kryžius yra karių luomo ženklas ir jokio čia kryžeiviško kvapo nėra. Pats lyg tai irgi siūlei nupagoninti Kauno herbą t y panaikinti nuo jaučio kaktos viengubą kryžių. Čia visų stribų bėda kad jie stengiasi pirmutiniai veikti tik kartais neišmanydami reikalo. Čia visų stribokų paruošta į akis lindimo mokykla. Taigi Lietuva be praeities Tėvynė be ateities. Aiškiai matosi kaip paties pasisakymas susišaukia su autoriaus straipsniu vienu žodžiu veikiat išvien ir ne tautos labui. lyvis

            • Vilmantas Rutkauskas:

              Tai gal vaikštai ir bažnyčionsna – ten žvakių šviesoje rasdamas ir daugiau probiblijinių tautiškų ženklų ?

              • lyvis:

                Pats žodis bažnyčia taip pat Lileikos paskleista bogžycia ar kaip ten tiksliau irgi yra pagoniškas žodis. Tik jisai skaidosi paprastai į ba + žnic. Taip kad pats blaiškaisi tarp bažnyčios, stribų ir dabar šildaisi prie pagonių aukuro. lyvis

                • Kažin:

                  Apie žodžio bažnyčia reikšmę ir jo atsiradimą manyčiau kiek kitaip.
                  Patį žodį bog “dievas” giminiuočiau su liet. boginti “nešti”, “danginti”. Savo ruožtu danginti, yra bendrašaknis su dangus, dingti. Taigi boginti/bogintis reiškia “neštis, kilti į dangų, dingti danguje, keliauti į dangų”.
                  Antai prūsai numirusįjį išlydėdami į dangų, pas Dievą šaukdavo: “bogaiti, bogaiti Pacoli”, t.y.dievaiti, dievaiti, Pakoli. Vardas Pakolis lygintinas su liet. kelti, pakelti, keliauti iškeliauti, bet neatmestina, kad Pacoli < Bagoli/Boguli, t.y. ne priešdėlinis, antrinis, o tiesiog reiškia Boguli „Dievuli“ (malonybinis).
                  Tas iškeliavimo, pasiėmimo pas save, boginimosi pas Dievą motyvo supratimas pagonims yra bendras.
                  Iš tokio supratimo mirusiųjų išlydėjimo, išsi-BOGINIMO pas Dievą vietai pavadinti prūsai davė boginyčios (bagnyčios) vardą, kuris per aplenkėjusius mozūrus pas mus atkeliavo jau gerokai apslavėjęs kaip žodis bažnyčia.
                  Taigi krikščionių bažnyčios dažniausiai turėtų būti atsiradusios buvusių pagoniškose mirusiųjų išlydėjimo vietose.
                  Taigi žodis bažnyčia yra savas – baltiškas, jis gyvuotų nepriklausomai nuo to apsiktrikštiję būtume ar ne. Slavai bažnyčiai vadinti turi kitokius savo žodžius.

                  • Vilmantas Rutkauskas:

                    Kam prūsini lenkų kalbą?
                    Viskas lyg būtų padoru, jei patiems lenkams tai nebūtų paslaptis. Tai ką sakai, tai tik skambesys, o etimologiškai nėra nieko. Štai, prilipdęs lenkiško BOŽO formuluotę, ir gausi – žmolenyčka, žmýchačka, žmýkačka, žmýchat, žmýkat, žnyca, žnica, žrat…
                    jedák žufana naberačka božufaņka …

                    • Kažin:

                      Etimologijos kaip tik ir yra grindžiamos garsiniais ir prasminiais sutapimais.
                      Dėl bažnyčios, tai kaip tik šie abu sutapimas ir yra.
                      Gi lenkų etimologijos – jų pačių ir tepripažįstamos. Taigi dairykis ar pats dar lietuvis, ar jau lenkas…

                    • Vilmantas Rutkauskas:

                      Pats elgies lietuviškai dvilypiškai – sakai BAŽNYČIA, o savo galvoje – kažkaip “prūsiškai” BOGINI ŽNYCĄ.

                    • Kažin:

                      To, kad Bogi=Bože, kad ž< g, manau niekam aiškinti nereikia.
                      Taip iš prūsų boginyčios (kirtis dešninis) per mozūrus pas mus radosi bažnyčia<bažinyčia.

                • Vilmantas Rutkauskas:

                  Dar pridėk, kad LYVIAI davė pavadimą LIVONIJOS ordinui.
                  Už tai tau dabar reikia “įteikti” ordiną !
                  CHA

  7. Vilmantas Rutkauskas:

    1250 metais (po kažkokio kr.) Tautvilas su ūsuotu Livonijos ordino magistrantu fon Štirlonku surengė žygį Lietuvon, kurio metu “pasiūlo” Mindaugui “priimti” krikščionių meilę – krikščionybę.
    Esminis klausimas lyg tame, kodėl Mindaugas ją, nors ir trumpam, tačiau 1252 – aisias “priėmė”, ir net “atsidėkodamas” padovanojo ordinui Jotvigiją, Kuršo ir Veižių kraštus?

  8. Kažin:

    Tegalima tik klausti, kas užsako tokius Lietuvos niekinimo rašinius arba apskritai kurios tautos tautiškumui tarnauja Iškauskas kartu su Alkas.lt.

    • lyvis:

      Įtariu kad tai gali būti kunigaikštienė Prunskienė o visi kiti tai jos klapčiukai o jų nemažai. lyvis

      • Kažin:

        Prunskienė gydydmuisi nuo insulto išleido pinigus, todėl vargiai, ar turėtų iš ko taip visuotinai viską Lietuvoje užpirkinėti. Be to, būtų klausimas ir dėl kokio nors jos aiškesnio intereso čia, antai net dalyvauti rinkimuose savo sąrašu pinigų neturėjo – naudojosi LLRA(!!!). Taigi iš kur pinigų kvapas galėtų sklisti…
        Antai, Sikorskis gyrėsi, kad tokiems reikalamas iš finansinių donorų 2012-13 metams gavo 1,39 milijardo dolerių. Tai gali būti, kad pinigai dar neišleisti ir iš ten visur byra…
        Be to, taip galvoti būtų galima ir iš to fakto, kad Mindaugas nepasidavė būti kaip avinas kerpamas Lenkijos žirklėmis – karaliaus Netimero valdytos Lietuvos teritorijos į nuosvybę nei Lenkjai, nei Ordinams, neatidavė (ji liko šv. Petro valioje), Lenkijai ją pasisavinti prireikė Jogailos suktybės.
        Taigi Sikorskiui piktumą ant Mindaugo lieti kaip ir būtų už ką. Gali būti, kad ne iš nieko ir Linkevičius vos tapęs valdžia “atsiteisti” pas jį lėkė…
        Taigi, mano įtarimai dėl galimų pinigų šaltinių kiek kitoki…

  9. LosAngeles:

    ‘..sutaria, kad tuomet apie Lietuvą Europa beveik nieko nežinojo. Iki krikšto tai buvo niekieno teritorija..’

    🙁 Kas cia dabar? Niekieno teritorija? Kazkaip nesitiki kad autorius rasinetu tokius ‘bezdalus’… Cia juk gyveno zmones, ir senai gyveno. Ir kariauti mokejo, ir kulturos aukstos pakankamai buvo. Kaip tai ‘nieko nezinojo’. Cia mes panasu nezinome… arba nenorime zinoti. O apie juos tada zinojo, tik gal kitu pavadinimu vadino.

    • tampax'as:

      neužduskit nuo perdėto (nuo žodžio “persti”) patrijotizmo: taip, Lietuva buvo nežinomas, barbarų laikomas kraštas. Tai įrodė žinomiausi istorikai.

      • Vilmantas Rutkauskas:

        373 m.
        Litalanas iš Prūsijos išveda gentį į Žemę, kuri vėliau pradėta vadinti Litava ir Latavija (Latvija). O Žemaitijoje, Sūduvoje ir Prūsijos Semboje viešpatavo Saimonas – Litavano brolis.
        Jei taip vadini juos barbarais, tai žinok, didžiausia barbarė buvo Barbora (Radvilaitė).

  10. LosAngeles:

    zymiausi, tai cia… Bumblauskas ir Co? Ar tamsta taip pat prie ju (zymiausiu)?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *