A.Daugėla. Žingsnis Vakarų Europos link (1)

1253 m. Mindaugo ir jo žmonos karūnavimo apeigos vyko pagal visus to meto reikalavimus.

1253 m. Mindaugo ir jo žmonos karūnavimo apeigos vyko pagal visus to meto reikalavimus.

Liepos 6- ąją švenčiame pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo vainikavimo šventę – Valstybės dieną. Nors istorikai linkę abejoti didele šio įvykio reikšme, kokią jam suteikia politikai, be jokios abejonės, tai – svarbi Lietuvos valstybei diena.

1253 m. Mindaugo ir jo žmonos karūnavimo apeigos vyko pagal visus to meto reikalavimus.

1253 m. Mindaugo ir jo žmonos karūnavimo apeigos vyko pagal visus to meto reikalavimus.

Neturėjo kitos išeities

Vakarietiškos nuomonės besilaikantys politikai, apžvalgininkai ir net kai kurie istorikai ne kartą yra išsakę mintį, kad Mindaugas, apsispręsdamas priimti karūną, siekė užtikrinti Lietuvos orientaciją į Vakarus, Vakarų kultūrą. Iš tikrųjų Lietuvos valdovas karūną priėmė prispaustas aplinkybių. Pradėjęs karą su brolio Dausprungo vaikais dėl viešpatavimo tėvonijoje, jis atsidūrė politinėje izoliacijoje ir vos nepražudė Lietuvos.

Pats karūnavimo faktas negarantavo Lietuvos valstybės išlikimo. Pavyzdžiui, tuo pat metu karaliumi vainikavosi ir galingas dabartinės Vakarų Ukrainos teritorijoje egzistavusios Haličo ir Voluinės valdovas Danielius, tačiau ši valstybė neišliko.

Mindaugui sukėlus didelį vidaus karą (1249–1252 m.), ypač aktyviai reiškėsi Dausprungo sūnus Tautvilas, kurį palaikė žemaičių kunigaikštis Vykintas, jotvingiai, jau minėtas Danielius ir Livonijos ordinas. Haličo ir Voluinės kariuomenė įsiveržė į Lietuvą. Šią koaliciją palaikė ir keletas sritinių Lietuvos kunigaikščių, pavyzdžiui, Bulioniai, valdę žemes apie Šiaulius. Beje, užsitikrindamas vokiečių paramą, koalicijos iškeltas į Lietuvos valdovus Tautvilas Rygoje priėmė krikštą. Vokiečiai 1250 m. net tris kartus puolė Lietuvą ir Mindaugas nesugebėjo jiems pasipriešinti – kaip tik tada ir atsirado žinių apie legendinę Vorutos pilį, kurioje buvo užsidaręs Mindaugas. Pilis buvo įspūdinga, tad vokiečiai atsisakė ketinimų ją šturmuoti. Vokiečių puolimas turėjo skaudžių geopolitinių pasekmių – jie smarkiai nusiaubė Pietų Žemaitiją ir pirmą kartą užkariavo Žemgalą. Jei šis karas būtų tęsęsis, pasekmės galėjo būti dar skaudesnės.

Štai šios aplinkybės lėmė Mindaugo krikštą 1251 m. pradžioje – faktiškai jis neturėjo kitos išeities. Talentingas karvedys ir diplomatas Livonijos ordino magistras Andrius Štirlandas sudarė sandėrį su Mindaugu, nes tai leido jam be didelių karinių nuostolių skverbtis gilyn į Lietuvą – jam buvo pažadėta dalis Žemaitijos. Vadinamoji antimindauginė koalicija iširo ir Tautvilui iš Rygos teko sprukti. Vokiečių parama leido Mindaugui perimti iniciatyvą kare su Tautvilu, susidoroti su Bulioniais, tuo pat metu mirė ir Vykintas. Tik karas su Haliču ir Voluine užtruko iki 1254 m. Tiesa, taika su Haliču ir Voluine truko neilgai, nes 1258–59 m. žiemą į Lietuvą įsiveržė Aukso ordos karvedžio Burundajaus vadovaujama totorių ir jų priverstinių sąjungininkų voluinėnų kariuomenė, nusiaubusi didžiąją šalies dalį.

Vieta ir laikas tiksliai nežinomi

Mindaugas karūnavosi 1253 m. liepos 6-ąją. Šią datą nustatė istorikas Edvardas Gudavičius, nors yra istorikų, kurie mini kitą datą – tų metų birželio 29-ąją – sekmadienį, kuris tais metais sutapo su Šv. apaštalų Petro ir Povilo švente. Kada tiksliai tai įvyko, iki mūsų dienų išlikusiuose istorijos šaltiniuose neminima. Kol nebus pateikta neginčijamų įrodymų, karūnavimo data bus laikoma liepos 6-oji. Nežinoma ir karūnavimo vieta: vieni istorikai ja laiko Vilniaus katedrą, kiti – Latavos pilį Anykščių rajone, o kai kurie baltarusių istorikai įsitikinę, kad karūnavimo iškilmės vyko Naugarduke.

Tačiau tikrai aišku, kad tai buvo 1253 m. ir karūnavimo apeigos vyko pagal visus to meto reikalavimus. Mindaugą karūnavo Kulmo vyskupas dominikonas Heidenreikas, Šventojo Sosto paskirtas Vokiečių ordino globėju, kuriam pavedimą davė pats popiežius Inocentas IV. Kaip reikalavo karūnacijos formuliaras, buvo vainikuota ir Mindaugo žmona. Popiežių Inocentą IV istorikai laiko bene genialiausiu XIII a. popiežiumi: mat jis sumažino imperatorių politinę įtaką ir sumaniai manipuliavo valdovais. Jis iš tikrųjų gerai suprato ir Lietuvos problemas – be kita ko, patarė susilaikyti nuo naujų mokesčių įvedimo. Vokiečiai jau buvo spėję lietuviams tapti nekenčiamų atėjūnų tauta. Galbūt nujausdamas lietuvių nuotaikas jis nesutiko ką tik įkurtą Lietuvos vyskupystę prijungti prie Rygos arkivyskupystės, kad ir kaip ši to siekė. Lietuvos vyskupystė tapo tiesiogiai pavaldžia Šventajam Sostui.

Vyriausias sūnus pasirinko stačiatikybę

Tuo Mindaugo bėdos nesibaigė. Paėmęs į žmonas žuvusio kunigaikščio Vismanto, priklausiusio jau minėtai kunigaikščių Bulionių šeimai, našlę, jis nutolo nuo savo pirmagimių. Vismantienė ir yra ta pati plačiai žinoma karalienė Morta, tapusi karšta katalike ir vokiečių dvasininkijos atrama Lietuvoje. Tikrųjų priežasčių, matyt, niekada nesužinosime, bet vyriausiasis Mindaugo sūnus Vaišelga (dar žinomas kaip Vaišvilkas) priėmė stačiatikybę ir karštai ją išpažino. Galbūt todėl anksčiau Vaišelgos valdyta Juodoji Rusia taikos sutartimi su Haličo ir Voluinės valdovu Danieliumi atiduota šio sūnui Romanui, kuris, tiesa, turėjo valdyti kaip Mindaugo vasalas. Susitaikyta ir su Tautvilu, kuriam kaip kompensacija už tėvonijos praradimą atiteko Polockas, į kurį Vaišelga galėjo pretenduoti. Vaišelgos sesuo ištekinta už kito Danieliaus sūnaus – būsimojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Švarno. Šis buvo vienintelis stačiatikis Lietuvos soste, tačiau nėra duomenų, kad būtų bandęs krikštyti lietuvius stačiatikiais.

Lietuvos naujieji pagonys laikosi nuomonės, kad Mindaugo krikštas ir vėlesnė karūnacija buvo klaidos, nes nusigręžta nuo protėvių tikėjimo. Tačiau reikia gerai suprasti to meto požiūrį. Pagonis krikščioniui – absoliuti blogybė, o religinė tolerancija reiškė laisvę nusidėti, todėl buvo smerktina. Vienas Maskvos kunigaikštis, su kariuomenės būriu keliaudamas po plačią savo valstybę, miško tankmėje aptiko kažkokį pagonių kaimą. Suveikė krikščioniškas refleksas – visas kaimas buvo kaipmat išžudytas. XIII–XIV amžiai nebuvo humaniškumo pavyzdžiai, bet Kryžiaus karas prieš Lietuvą visų istorikų sutartinai vadinamas labai atkakliu ir nepaprastai žiauriu iš abiejų kariavusių pusių. Pašalinti pavojų lietuviams išnykti kaip prūsams buvo galima tik apsikrikštijant arba prarandant valstybingumą, kaip atsitiko latviams bei estams.

Rusios kultūrinė įtaka taip pat buvo labai svarbi. Daug Mindaugo laikų kunigaikščių, kaip ir vėliau gyvenusiųjų, priėmė stačiatikybę. Stačiatikiai buvo bene visi keturi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio, valdžiusio po minėto Švarno mirties, broliai. Tačiau pagonybės įtaka buvo lemiama.

Atsisakė krikšto

Sutvirtinęs savo pozicijas, politiniais sumetimais Mindaugas vėliau, po žemaičių pasiektos Durbės pergalės 1260 m., krikšto ir karūnos atsisakė ir pradėjo nesėkmingą karinę kampaniją prieš vokiečius Livonijoje. Tik tolimas Šventasis Sostas suprato, kad tai buvęs politinis žaidimas: jis labai apgailestavo dėl Mindaugo ir dviejų jo mažamečių sūnų nužudymo 1263 m. Popiežius Klemensas IV vienoje savo bulių Mindaugą pavadino „šviesios atminties valdovu“. Toks Mindaugo apibūdinimas ne vieną istoriką privertė suabejoti jo 1261 m. apostazės (krikšto atsisakymo) realumu. Vis dėlto tą apostazę nepriklausomai vienas nuo kito patvirtina net keturi skirtingų kraštų – Haličo ir Voluinės, Livonijos, Lenkijos ir Lietuvos – XIII–XIV a. šaltiniai.

Durbės mūšis buvo lūžio taškas. Nesutikę krikštytis žemaičiai 1255 m. savo vadovu išrinko karvedį Alminą ir pradėjo didelę karinę kampaniją prieš vokiečius Kurše. Jie sutriuškino Livonijos ordino, po to – Vokiečių ordino kariuomenes, o prie Durbės buvo nugalėtos su dideliu triukšmu sušauktos jungtinės abiejų ordinų pajėgos. Tokio didelio pralaimėjimo Baltijos kraštuose vokiečiai nebuvo patyrę iki tol ir nepatyrė iki pat Žalgirio mūšio 1410 m. Sukilo pavergtos baltų tautos, prasidėjo ir Herkaus Manto vadovaujamas Didysis prūsų sukilimas. Išlikti krikščioniu ir karaliumi tokiomis sąlygomis vargu ar buvo įmanoma. Lietuvos karalystės atsiradimas ir išnykimas priklausė nuo to meto politinių aplinkybių.

Priešingai nei kartais teigiama, Mindaugo krikštas ir karūnacija Lietuvos valstybingumui neturėjo jokios įtakos. Lietuvos valstybė, jei palygintume laikotarpius iki Mindaugo ir po jo, nedaug pasikeitė. Mažai žinome, kas valdė Lietuvą iki 1236-ųjų, lygiai taip pat gerai nežinome, kas ją valdė laikotarpiu nuo Traidenio mirties 1281 ar 1282 m. iki Gedimino brolio Vytenio atėjimo į valdžią 1295 m. Daug labiau Lietuva pradėjo keistis valdant Gediminui (1316–1341 m.). Tačiau šiuo metu, kai Lietuvos vadovai pasirinko integraciją į Vakarus, Mindaugo karūnavimas naudojamas kaip valstybinės ideologijos įrankis ir pristatomas kaip pirmas Lietuvos žingsnis Vakarų Europos link.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *