A. Patackas. Sąjūdis – „gatvinis“ ir Gedimino prospekto (86)

Algirdas Patackas

Algirdas Patackas

Laiminga yra karta, gyvenusi Sąjūdžiu, nes jos venose audringai sruvo svaigus gyvenimo vynas, nors ir su kartėlio prieskoniu, nes buvo konsekruotas tėvų ir senelių kančiomis. Laimingi esame tie, kurie patyrė tą nenusakomą laimės ir džiugesio jausmą, kai pasirodė, kad tai, ką buvome skaitę storose ir išmintingose istorijos knygose apie žmogaus dvasios pakilimus ir skrydžius, nebesuprantamus palikuonims,  kad tai vyksta ištikrųjų, čia ir dabar, ir tu esi šio stebuklo dalyvis ir netgi lėmėjas, nes ir nuo tavęs, mažo žmogaus irgi priklauso, ar įvyks, ar realizuosis stebuklas, palaimintas ten, aukštai, bet vykstantis čia , žemėje – čia ir dabar, tavo tėvynėje, Lietuvoje.

Taip, Sąjūdis buvo skrydis, ir tokiu ir liks istorijoje – trumpas ir efemeriškas, bet realesnis už sunkiasvorius ir nuobodžius faktus.  Tokiu jis ir liks mūsų kartai. Tačiau praėjo jau 25metai, ketvirtis amžiaus. Šiai kartai, 25-čiams, jis tėra sapnas, kurį sapnavo, o gal ir ne, jo tėvai. Tėra geriausiu atveju gerbtinas, bet sunkiai suvokiamas istorinis tarpsnis, kurį reikia žinoti ir minėti, bet sieti su kasdienybe ir realybe – ne jiems, ne jų pajėgoms, nes Sąjūdžio esmė  jiems tėra nematomoji mėnulio pusė.

***

Kas gali atskleisti šiai kartai sąsajas su dabartimi, ir, svarbiausia, blogąsias sąsajas, jei ne Sąjūdžio žmonės? Kodėl būtent blogąsias? Ogi todėl, kad esame už jas atsakingi. Gerosios  yra jau ištirpę kasdienybėje,  ir atrodo savaime suprantamos duotybės. Tad jubiliejus yra ne tik proga prisiminti, bet ir prisipažinti, atvirai pasakyti, kas ne taip, ką galėjome padaryti patys, be aukščiausiųjų jėgų pagalbos, bet nepadarėme – ar iš apsileidimo, ar žmogiškų silpnybių įveikti.

Viena tokių, pačių svarbiausių blogybių,  yra santykis su valstybe. Ta pačia „neprigulminga“ Lietuvos valstybe, už kurią galvą dėjo ne tik pilkamiliniai 1918 m. savanoriai, pokario partizanai, bet ir Sausio 13-sios aukos. Kas gi nutiko, kad toji Lietuvos valstybė laikoma pamote, nuo kurios reikia bėgti. Kur šaknys?

Tai, kas dabar bus pasakyta, tiks nedaugeliui, o daugeliui gal bus egzistencinio pobūdžio įžeidimas. Šito blogio – priešpriešos valstybei – šaknys glūdi tame pačiame Sąjūdyje, jo dipoliškume, kuris buvo tarsi  uždengtas entuziazmo skraiste, tačiau niekur  nedingo ir prasiskverbė į posąjūdinės Lietuvos valstybės kūną.

Ir doriausias kardas
Už nedoriausią arklą nedoresnis    

Tai iš Justino Marcinkevičiaus „Mindaugo“. Šis kūrinys, ir visa trilogija, talentingo plunksnos meistro dėka kadaise jaudinusi sales ir jose susirinkusias minias galimybe viešai ir džiugiai skanduoti  LIE-TU-VA,  LIE-TU-VA, susiliesti su Lietuvos istorijos didybe,  iš tikro yra programinis dokumentas – nebūtinai ta prasme, kad buvo užsakytas, bet vis tik pasąmoningai rašytas kaip programinė tam tikro elitinio socialinio sluoksnio doktrina , įvilkta į grožinės literatūros aprėdus. Jame dar girdis pseudohumanistinės mieželaitiškosios  „Žmogaus iš didžiosios raidės“ gaidos, bet čia žmogų jau keičia „žmonės“ – suprask, liaudis, o mintyse gal net ir tauta. Ir šitie „žmonės“, šitoji liaudis nepriima taip sunkiai Mindaugo kurtos valstybės, nes „valdžia ne meile laikosi, o baime“, nes valstybė yra dirbtinai sudievintas darinys – „jaučiu, kad mums reikės ir vieno dievo/norėčiau, kad jis būtų Lietuva“. Supriešinimas „…taip atsirado Mindaugas – karalius/ir Mindaugas  – žmogus“ irgi kalba ne valstybės naudai. Svarbus epizodas – Mindaugas atneša Seniui, kuris kūrinyje atstovauja liaudies išminčiai, savo paties iš molio lipdytą keraminį Lietuvos žemėlapį („o jau su kokia meile aš lipdžiau/ir kūriau savo Lietuvą‘), suduoda per ją ir prašo Senio pasiklausyt, ar skamba. Senio atsakymas trumpas – „Ne“. Anot Mindaugui priešpriešinančio Dausprungo, atstovaujančio trilogijos autoriaus pažiūroms, karališkosios karūnos, to ilgai ir sunkiai siekto tikslo, brangakmeniai panašūs į žmonių ašaras ar netgi „gyvatės akis“.  Galų gale Mindaugas, jau sužeistas žudiko kirvio, miršta ant suskaldytos, iš dužaus molio lipdytos Lietuvos šukių.

Jau minėtas buvo Sąjūdžio dvilypumas. Sąjūdžio „mindauginiam“ sparnui buvo savaime aišku, kad nepriklausomybė reiškia visų pirma nepriklausomą valstybę, kad ji yra būtina sąlyga sukurti savo valstybę, o valstybė yra būtina sąlyga išgyventi tautai.

„Antimindauginiam“ sparnui  liaudis, „žmonės“, yra didesnė vertybė nei valstybė,  tarsi valstybė būtų žmonių priešas, o jos tikslas būtų engti, lyg ji nebūtų sukurta tam, kad tauta turėtų saugius namus, kuriuose galėtų žmoniškai ir nepriklausomai gyventi; lyg valstybė būtų save užpildanti duotybė, kuri galėtų egzistuoti be žmonių. Iš čia išplaukia išvada, kad žmonėms (liaudžiai, tautai) išgyventi nepriklausomybė, nepriklausoma  valstybė nėra mirtinai reikalinga, yra tarsi nebūtina, nes galima gyventi ir tarsi valstybėje, kad ir pagerintoje LTSR (euroskeptikas galėtų pridurti – arba degraduojančioje ES). Tai nėra banali koncepcija, išties yra daug tautų, kuriuos šitaip ir buvoja, bet mums, jaunai valstiečių ir kaimo šviesuolių kurtai valstybei, kuriai didinga praeitis buvo greičiau mitas, nei realybė, kur valstybingumo tęstinumas ilgiems amžiams buvo nutrūkęs, šitoji koncepcija buvo mirtinai pavojinga.

Jos pasekmė – kad nebesugebame, po NATO ir ES, Sąjūdžio lokomotyvui išsikvėpus, įvykdyti jokio plataus, nacionaliniu mastu gyvybiškai būtino projekto. Dar skaudžiau, šimtą kartų skaudžiau – nebesugebame apginti pamatinių mūsų tautos etinių vertybių, daug svarbesnių už atomines elektrines ar skalūnų dujas.

Nenoriu supriešinti Sąjūdžio žmonių, suskirstyti juos į gatvinius ir kitus, iš Gedimino prospekto. Tikiu jų nuoširdumu, kaip ir Justino Marcinkevičiaus talentu. Tačiau istorija yra negailestingas metraštininkas – „pažinsi juos pagal jų darbus“. Sukaktys ir yra tam, kad pasakytume visą tiesą –  pirma sau, o jei užteks jėgos, ir visiems, Tik įvardinta tiesa leis ramia sąžine minėti praeitį ir sukaktis, tik tokį poelgį tauta supras ir atleis.

Naujasis Židinys, 2013 Nr.5

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , .

86 komentarai

  1. Nepolitikas:

    Palyginkim ką parašė Latvis I.Kalninis ir šitas „Seimunas“.

    • Pikc:

      Pagal tamstos reakciją galiu neskaitęs pasakyti, kad A. Patackas nepagarbiai atsiliepė apie bolševikus. Atspėjau? 😀

      • Pikc:

        Kaltas – pasirodo, suklydau. Kaip sako, skubos darbą… 🙂
        Vis dėlto, kas nepatiko? Ir ką lyginti? Jie gi rašo nors ir apie kažkiek susijusius dalykus, bet iš esmės skirtingus. Kalninis – apie eurosajūzo supuvimą, Patackas – apie Sąjūdį ir požiūrių takoskyrą. Na ir, aišku, iš Patacko kalbų niekaip, net iš tolo negali išvynioti minties, kad “prie ruso buvo/yra geriau”. 😉

        • Nepolitikas:

          „Vis dėlto, kas nepatiko? Ir ką lyginti?“… Ar pats negali suvokti? Jog pats rašai: „Jie gi rašo nors ir apie kažkiek susijusius dalykus, bet iš esmės skirtingus.“ Dalykai tie patys – Nepriklausomybė ir Tauta. Tik vertinimas skirtingas. Patackas menkina Tauta : „(…)Lietuvos valstybė laikoma pamote, nuo kurios reikia bėgti. Kur šaknys?“ ir atsakymas: „Šito blogio – priešpriešos valstybei – šaknys glūdi tame pačiame Sąjūdyje(!?), jo dipoliškume, kuris buvo tarsi uždengtas entuziazmo skraiste, tačiau niekur nedingo ir prasiskverbė į posąjūdinės Lietuvos valstybės kūną.“, ir „Iš čia išplaukia išvada, kad žmonėms (liaudžiai, tautai) išgyventi nepriklausomybė, nepriklausoma valstybė nėra mirtinai reikalinga, yra tarsi nebūtina, nes galima gyventi ir tarsi valstybėje, kad ir pagerintoje LTSR (euroskeptikas (!?)galėtų pridurti – arba degraduojančioje ES). Jau jis ir Ne euroskeptikas! Bet „tarsi nebūtina“ įgyvendina, įtvirtina pats Patackas! Patackas atėjo kovoti su „sisteminiais“, „tipo opozicija opozicijoje“. Taigi sočiai valgydamas, bei gerdamas, Jis susidraugavo su „sisteminiais“. Kas yra jo draugai?…. Gediminas Jakavonis, Rytas Kupčinskas, Irena Degutienė, Vytautas Juozapaitis, Eugenijus Gentvilas ir kiti, kurie tobulina „tą sistemą“ , bei su džiaugsmo rašo(įstatymo projektas): „Įstatymo projektas neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir ATITINKA Europos Sąjungos dokumentus.“ O kur dingo LR KONSTITUCIJĄ? „Ištikimybė Priesaikai“? …, bet ten nėra ne vieno žodžio „Europos Sąjungos dokumentus“. Ar dėl jų veiksmų, galima kaltinti Tautą, bei tvirtinti : „kad žmonėms (liaudžiai, tautai) išgyventi nepriklausomybė, nepriklausoma valstybė nėra mirtinai reikalinga, yra tarsi nebūtina (…)“ Taigi Patackas toks pat žulikas, kaip ir Uspaskichas. Laikas suprasti –yra kolonizatoriai, jų tarnai(žulikai) ir PATRIOTAI. Tavo paniekinimas: „Na ir, aišku, iš Patacko kalbų niekaip, net iš tolo negali išvynioti minties, kad “prie ruso buvo/yra geriau”, tau gi ir kenkia.

        • tikras lietuvis:

          Pikc,
          o tu, pasirodo, labai mėgsti ar net myli stabus? 🙂
          Ir V.Landsbergio statulėlei meldiesi? 🙂
          Tik, deja, 99,99% Lietuvos gyventojų tau nepritars – visi tie stabai jau antiek atsakančiai Lietuvai pridirbo, kad bus stebuklas, jei Lietuva ir šįkart išsikapstys.
          Štai dėl ko ir siekia žmonės prastumti į valdžią visuomenės daugumą atstovaujančią partiją – gal tai bus tautininkai su aljansu?
          Tai būtų vis šioks toks šiaudas, besigelbėjant Lietuvai, o gal net ir pakeistų Lietuvos kryptį nuo kasdieninio smukimo į pelkę į Laimės žiburį?
          Teisus buvo a.a. AMB, kada sakė, jog po V.Landsbergio šaikos pasirinktų veiklos veiksmų Lietuvai gyvenimo nebus.
          Kad ir kaip netikėjome, bet jau baigia išsipildyti vos ne šimtu procentų.
          O gal dar nevėlu?
          Gal tautininkai su aljansu dar sugebėtų stumtelėti kiužtantį Lietuvos laivą iš verpeto, nešančio į dugną?

  2. Rimantas:

    p.Patacko politinis mankurtizmas yra diagnozė visiems panašaus plauko veikėjams – kaip gali desidentas taip karštai mylėti Landsbergį ir jo bolševikinę kariauną? Kas galite atsakyti? Kai atsakysit, tai ir sužinosit, kas tą eurosojūzo makalošę maišo.

  3. Pikc:

    Bet žiūriu, alkas, kažkaip tavariščius traukia… 🙂

  4. S:

    Ne į temą: Ar aš apspangau, ar nuotraukoj Patackas su žydiška kepuraite? Dėl straipsnio nežinau ką pakomentuot – iki galo nesupratau. gal laikas miegot.

  5. lyvis:

    Negi nuotraukų nemokate skaityti ten gi šešėlis krenta ir be didinimo matosi.. Priekabiaujate prie smukmenų o esmės taip ir nematote. Bet Patackas galėjo aiškiai pasakyti, kad visur persmelkta stribu ir jie darbuojasi ne valstybės naudai. lyvis

    • tikras lietuvis:

      O gal jis ir yra iš tų stribų, kurie smukdo valstybę?
      Kokius jo gerus darbus, kurie būtų davę ekonominę naudą Lietuvai, žinai? 🙂

      • lyvis:

        Vieši žmonės daro atvirai, nesilankstydami, išsakydami tiesiai esamas neteisybes. Stribai veikia atvirkščiai visur šmirinėja, leidžia apkalbas ir svarbiausia jie nesirodo viešumoje slepia savo veidą. Taip jau jie yra paruošti. Tai šakalų prototipai. Labai daug jų šmirinėja internete vienas iš jų esi tu ne”tikras lietuvi”. lyvis

        • Nepolitikas:

          Supratau, gerų darbų jis nedarė. O puse galvos „nerodo“- tai jis pusiau stribas?

        • tikras lietuvis:

          O kaip tu, lyvi, – toks “teisingas ir matomas” pasidarei? 🙂
          Ko taip užsirūstinai?
          Ar ne dėl to, kad nesugebi įrodyti savo teiginio, jog Lenkijos vėliavos spalvos yra jotvingių spalvos? 😉
          Kaip tik to tavęs vakar paprašiau, o jau nervuojiesi.
          Tai gal pezi bele ką kas tik užeina ant seilės?

  6. pensininkas:

    Perskaitęs ekspertuose straipsnį, mastau. Jeigu Lietuva negali būti pavyzdžiu Europos politikai, tai mūsų prezidentė ENKVDisto dukrelė gali būti rimčiausia pretendentė į Eurosojuzo vadovės postą. Tuo aš įsitikinau spaudos kioske Vilniuje prie buvusios Minsko parduotuvės (dabar IKI) nusipirkęs ir perskaitęs šaltibarščių spalvos knygelę (34 litai) Raudonoji Dalia.

  7. tikras lietuvis:

    Patackas, kaip visada, pjauna grybą: jam už žmones yra svarbiau valstybės nepriklausomybė.
    Deja deja – šita nepriklausomybė kaip tik ir atnešė tai, jog Lietuva nebetenka žmonių.
    Todėl sąjūdininkas jau seniai yra keikasmažodis.
    Ir ne dėl marcinkevičių bei kitų garbiųjų, kurie, neapsikentę landsberginių teroro, tiesiog pasitraukė, o dėl landsberginių veiksmų, paverčiant Sąjūdį žulikų šaika, diirbančia ne žmonėms, o savanaudžiams.
    Savanaudžiams, kurie po karo jau buvo kartą išbubinti.
    Jei bus siekiama Lietuvos atgimimo, tai prisieis tai atlikti ir dar kartą.

  8. tikras lietuvis:

    Taip pat kaip patackai mąstė ir pokario banditai, kurie vertė tautą paklusti jų savanaudiškiems siekiams.
    Tik Tauta jiems nepakluso ir teisingai padarė.

  9. medus:

    Ką beapkaltinsi kur besurasi kaltuosius kaltieji minioj pasiklydo
    neprisišauksi be abejo neprisišauksi o kas atsilieptų
    rožės iš ašarų rožės iš purvo iš atlapo rožės
    tuščio kambario aidas tik jo neįveikiamas grožis
    mielos mergaitės jus neša ir neša šis karas
    neša kažkur širdies dėžutes atidaromas
    neša per apkasus jūsų plaikstomus plaukus
    atsitiktiniai vagonai juodi ir nelaukiantys
    atsitiktiniai susitikimai peronuose
    tie nepastovūs labai nepastovūs likimo barometrai
    radijas groja pro atvirą langą toks baisiai vokiškas radijas
    siunčia iš miesto jums telegramas estradines
    neša jums vėjas knygų sudegintų pelenus
    kartais atrodo kad nieko pasauly nėra jau negalimo
    šūviai per prietemas vejasi jus mes medžiojame raganas
    koks nesibaigiantis koks nesibaigiantis vokiškas radijas
    kartais visaip atsitinka visaip pasitaiko
    mintys apsunko nuo karšto vidurnakčių tvaiko
    rožės iš ašarų rožės iš purvo iš atlapo rožės
    sustoja sekundė parimus ant šautuvo buožės
    byra nuo kambario sienų apdegintas tinkas
    tokio sunkaus neramumo ramybė pritvinkus
    šaltas vanduo juodas vanduo
    sunkiasi sunkias lėtai
    sunkias lėtai
    į mane
    .. . .

    (Jonynas, Antanas A. Metai kaip strazdas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977)

    gražaus sekmadienio visiems:)

  10. Jotvingis:

    Puikus straipsnis.Neginčytini politikos prioritetai yra Lietuvos valstybingumas (suverenitetas) ir lietuvybė.Būtent tik šie prioritetai turi vienyti visą Tautą,o dėl kitko galima taikingai susitarti.

    • tikras lietuvis:

      Nesuk į šoną, begirdamas be pagrindo:
      Patackas aiškiai priešina tautą su valstybe, t.y. jam žmonės – buvę nebuvę, jam svarbu į valdžią įlipti.
      Ką jis ir padarė.
      Tik žmonėms iš to jo veiksmo yra ne nauda, o nuostolis – tauta ir toliau sėkmingai skysta.

  11. Vilna:

    Patackas nesupranta meninės kalbos. “Mindauge” Mindaugas, jo valstybė yra sovietinės valstybės įvaizdis. Kūrinyje vaizduojamas “antimindauginis” (anot Patacko) sparnas, tai ne Lietuvos ar apskritai valstybės, kaip mano Patackas, o akivaizdžiai sovietinės – būtent “sulipdytos” valstybės, kurioje yra “prilipdyta” ir Lietuva ir kuri per tai tarsi yra ir Lietuvos valstybė, niekintojas. To nesuvokus Patacko išvedžiojimai yra klaidinantys. Ką kūrinyje vaizduoja Justinas Marcinkevičius užuominomis pasako to “iš molio lipdyto keraminio Lietuvos žemėlapio” neskambėjimo įvaizdis, sakantis, kad tokia Lietuva nėra sovietinės valstybės “skambiausioji styga”, kaip kad dainavo viena iš jos “lipdytojų” Salomėja Nėris. Gi pačia Mindaugo mirtimi reiškiama sovietinės valstybės kartu su sovietine Lietuva subyrėjimo arba jos “atskilimo” nuo sovietijos viltis.
    Jokios Patacko prasimanytos tautos ir Lietuvos ar apskritai valstybės priešpriešos – bendražmogiškos problemos “Mindaugo” spektaklio svarbiausiame plane nėra ir ne ja prisipldę skirstydavosi žiūrovai, kaip kad galima būtų manyti iš Patacko dėstomo suvokimo. Atvirkščiai “Mindaugo” rodymas tautoje žadino Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo viltis – sąjūdį, kuris ir radosi. Apskritai priešiškumo tarp tautos ir valstybės Sąjūdyje nebuvo, jo nėra Lietuvoje ir dabar. Tai gryniausasis teorinis prasimanymas Priešiškumas šiandien yra radęsis, bet tarp tautos ir valstybės valdžių. Laikas Patackui skirti vastybę nuo valdžios.
    Sprendžiant iš rašinio, gali kilti klausimas, ar ne tik į lietuvybės savimonės niekintojų gretas galutinai pereidinėja ir Patackas, o gal tik retransliuoja neseniai, pvz., Alantoje ar Kaune girdėtas mintis.
    Matysime (“pažinsi juos pagal jų darbus”)…

  12. A:

    Pagal Patacką, komunistams labiau rūpi žmonės, o ne nepriklausomybė, valstybingumas.Aš manau, kad komunistams žmonės niekada nerūpėjo. Nei Leninui, nei Trockiiui, nei Stalinui, Nei Mao, nei Sniečkui. Brazausko požiūrį į ,,žmones iš gatvės” irgi atsimenam. Komunistams visada rūpėjo valdžia. Kuo daugiau jos užgrobti bet kokia kaina.

    Komunistas glausis prie stipresnės valdžios ir palaikys imperiją, kad taip atsilaužtų bent kiek valdžios. Bet ne vien. Komunisto jau vien vardas rodo, kad jis už bendrą, vieningą valdžią, jam ji svarbesnė už gimtinę, tėvynę. Šiuo požiūriu, ir katalikai, ir liberalai yra komunistai. Nekomunistai šia prasme yra tautininkai, vietinės ir asmeninės tapatybės ir laisvės gynėjai. Giliausia prasme, manau, tai kyla iš savo vertės pajautimo (jei ta vertė pervertinama, tautiškumas virsta nacionalizmu ir nacizmu). Praktiniame gyvenime žmonės turi abiejų šių dalių. Nors, skirtingu santykiu, kas ir nulemia jų elgesį. Šiais laikais, kai valstybių galia, susisiekimo ir ryšių lengvumas žmones labai sujungia, todėl vietinę ar asmeninę nepriklausomybę palaikyti darosi sunku.

    Ko šiuo požiūriu galim tikėtis iš mūsų vietinės valdžios ir politikų. Kad jie bent jau laikysis Lietuvos konstitucijos. Bet jie nesilaiko ir nesilaikys, nes niekas iš jų to nereikalauja. Žmonės degina žvakutes ir gaišta laiką apkalbom, ar litaratūriniams aptarimams, bet nesugeba susijungti vienam tikslui – nušluoti valdžią, kuri nesilaiko Konstitucijos. Savarankiška valstybė neprieštarauja tautos ir atskirų žmonių poreikiams – ji tam ir yra.

    • tikras lietuvis:

      Nusišneki – komunistai yra nuo lotynų kalbos žodžių žodžių
      – commūne,is –
      1. bendra valda, visuomeninis turtas, nuosavybė;
      2.bendruomenė, valstybė
      – commūnia,ium
      1. visuomeninis gyvenimas;
      2.visuomenė.
      – commūnico ir pan. – padaryti bendrą darbą, dalytis su kuo nors ką nors, turėti ką bendro;
      -commūnio ir pan. – tvirtinti, stiprinti,, bendrumas, kraujo giminystė;
      -commūnis ir pan. – bendras, visuomeninis, viešas, priprastas, draugiškas;
      -commūnitas ir pan. – bendrumas, bendravimas, visuomeninis gyvenimas.

      Iš čia – jei kas vadinasi kuo tai – pvz., komunistu, liberalu, konservatorium ar socialdemokratu, tai dar nereiškia, kad jis toks ir yra.
      Todėl žulikų nereikia ir vadinti komunistais, nes pirmuoju komunistu yra laikomas Kristus.

      • Amelija:

        Panašiau kad tu, stribų gynėjau, esi komunistas. Be to, nepataisomas, persismelkęs raudonąja smarve.

      • Nepolitikas:

        Lietuvių kalbos žodynas (http://lkzd.lki.lt/Zodynas/Visas.asp): komunìstas, -ė smob. (2) Š, DŽ komunistų partijos narys: Tarybų Sąjungos Komunistų partija yra kovinis išmėgintas tarybinės liaudies avangardas, vienijantis laisvanoriškumo pagrindais pažangią, sąmoningiausią TSRS darbininkų klasės, kolūkinės valstietijos ir inteligentijos dalį (sov.) rš. Komunistų partijai vadovaujant, Tarybų Sąjungoje likviduotos išnaudotojų klasės, susidarė ir sustiprėjo moralinė ir politinė tarybinės visuomenės vienybė (sov.) rš. Giliai prigijęs vardas komunisto visam pasauliui veržias iš širdies (sov.) V.Mont.; komunìzmas sm. (2) DŽ, Š
        1. pagal marksizmo teoriją – aukščiausia visuomenės formacija, dėsningai pakeisianti kapitalizmą ir eisianti po socializmo: Perėjimas iš kapitalizmo į komunizmą yra ištisa istorinė epocha (sov.) rš. Komunizmas – tai neklasinė visuomenės santvarka, kurioje yra vieninga bendraliaudinė gamybos priemomų nuosavybė, visiška socialinė visų visuomenės narių lygybė, kai, visapusiškai vystantis žmonėms, nuolat kylančio mokslo ir technikos pagrindu išaugs ir gamybinės jėgos, visi visuomeninio turto šaltiniai trykš pilnu srautu ir bus įgyvendintas didysis principas „iš kiekvieno – pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius“ (sov.) rš. Svarbiausias ekonominis partijos ir tarybinės liaudies uždavinys yra per du dešimtmečius sukurti materialinę-techninę komunizmo bazę (sov.) rš.
        2. marksizmo-leninizmo teorija apie komunistinės visuomenės sukūrimą: Marksizmas yra pavyzdys, kaip komunizmas atsirado iš žmonių žinių sumos rš.
        ◊ karìnis komunìzmas; rš istor. tarybų valdžios ekonominė politika pilietinio karo periodu 1918–1920 m.
        pirmýkštis komunìzmas; rš neklasinė pirmykščių žmonių visuomenės santvarka, kuriai būdinga bendra gamybos įrankių ir produktų nuosavybė.
        utòpinis komunìzmas; rš teorijos apie socialistinį visuomenės pertvarkymą, besiremiantys svajonėmis apie idealią visuomenės santvarką, utopinio socializmo atmaina.

  13. A.L.:

    Labai keista, kad gerb.Patackui tik dabar, po tiekos metų “daėjo” kas per amorfinis kūnas buvo M.Gorbačiovo palaimintas
    “Sąjūdis”, bent jau iniciatyvinė grupė, kurioje daugumą sudarė komunistai ir kgbistai. Pastaroji dauguma kriuksėdama puolė prie lovio, nes “persitvarkymas” jiems buvo reikalingas tik tam, kad perimti į savo rankas gamybos priemones. Jie savo tikslą pasiekė, o dabar jiems svarbiausia-išlaikyti prisivogtus turtus, o tai jiems padaryti įmanoma tik globaliame pasaulyje, kuriame jų turtų nepasieks apvogti ir labai įtūžę bendrapiliečiai, vieną dieną išeisiantys į Gedimino prospektą su šakėmis (o ne pedikų vėliavomis) rankose.

    • tikras lietuvis:

      Niekus kalbi – niekas per tarybmetį tiek neprisivogė kiek per “nepriklausomybę”.

      • tikras lietuvis:

        P.S. tuo labiau, kad tokie patackai ir nebuvo tikrasis Sąjūdis – jie buvo tik prisiplakėliai prie tokių Tautos vedlių kaip, pvz., J.Marcinkevičius.
        Toks pat buvo ir V.Landsbergis, kuriam po manipuliacijų tapus pirmąjame Sąjūdžio suvažiavime pirmininku, Sąjūdis faktiškai dingo – valdžią paėmė savanaudžiai landsberginiai.

    • Nepolitikas:

      Medinis tavo mastymas… „kad perimti į savo rankas gamybos priemones.“ – kur tu matai Lietuvoje, „jų rankose“, „gamybos priemones“?,- vien griaučiai. Galima daryti ekskursiją – „Kelis į ES“ ir rodyti : čia buvo moderną „Biochemijos gamykla“ – dirbo virš 2 tūkstančių žmonių, čia buvo „Elfa“ – dirbo virš 3,5 tūkstančių žmonių ir t.t.

    • Kemblys:

      Komunistai žudė ,,buožes” pokario laikotarpiu, bet laaabai greitai pamiršo tą savo marksizmą-leninizmą ir patys tapo kapitalistais. Nereikia to komunistinio rytojaus jiems – TOVAR’iščy turto užsimanė. Vardan ko ‘stribai’ tuomet žudė brolius?

  14. pensininkas:

    Jei tikrai valdžia užblokavo Laisvo Laikraščio portalą, reikia protestuoti Daukanto aikštėje. Tik kas pakvies. Gal D.Kuolys to imtųsi.
    Skaičiau D.Guobienė, J.Panka ir Š.Valentinavičius gavo leidimą paminėti, ir ne tik tam, 1998 m. rugpjūčio 23 d. Vingio parke vykusį 100000-tinį sąjūdžio mitingą. Būtina kuo daugiau susirinkti, kad vienytis ir pr.

  15. Audronė:

    Straipsnis taikus ir kviečiantis mąstyti (veikti), o komentarai,kaip ir visada, Patacko straipsniams, “ne į temą”.Malonaus Jums vakaro “tikrasis lietuvi’.

  16. tikras lietuvis:

    Man tik viena neaišku: šalis įvaryta į pelkę, o kaltų nėra?
    Tikriau, matyt, yra taip, kad niekas to net ir neieško.
    O reikėtų. Štai Ukrainoje, kad ir ką sakytume apie Janukovičių, bet pasielgė buvusios premjerės atžvilgiu teisingai: padarei žalą – atsakyk.
    Yra Lietuvoje ir daugiau tokių dalykų.
    Pvz., policija, prokuratūra, teismai be pagrindo žmogų tampo, ėda sveikatą, o paskui ką – nieko: sėdi sau kaip niekur nieko, kai, tuo tarpu, koks nors komentatorius parašo atsitiktinį žodelį, tai jau jis nusikaltėlis, jam byla ir bausmė.
    Įkeliu ta tema:
    “13. tikras lietuvis
    2013-07-01 22:42
    Plius prokurorams. Kodėl bylos nėra iškeltos? Ko laukiama? Ką – jie teisės mokymo įstaigose nesimokė kas yra būtinoji gintis ir nesugebėjo jos atpažinti šioje situacijoje? Tai kaip jie iš viso gali dirbti? Prašau Lryto tai išsiaiškinti bei referuoti.
    12. tikras lietuvis
    2013-07-01 22:37
    O dabar būtina iškelti baudžiamąsias bylas jį be reikalo tampiusiems policininkams bei be pagrindo nuteisusiems teisėjams.”
    http://www.lrytas.lt/?id=13726766161371315237&view=6

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: