A. Akstinavičius. Žeraras Depardje lietuviškoje realybėje (5)

Arvydas Akstinavičius

Arvydas Akstinavičius

Lietuva ir toliau lieka eksperimentiniu kraštu. Tokia išvada peršasi sužinojus apie valdžios planuojamus mokesčių pakeitimus. Vėl laimėjo turtingųjų, stambaus verslo ir finansinių grupuočių interesai. Laimėjo bankų ekspertų, pramonininkų, taip vadinamos laisvosios rinkos propaganda. Taigi, Lietuva lieka pasmerkta tolesnei emigracijai, protų nutekėjimui, o tiksliau – valstybės nykimui.

Kadangi apie planuojamus mokesčių pakeitimus informacijos buvo pakankamai, apsistosiu ties vienu punktu – progresiniais mokesčiais. Juolab, kad apie juos buvo prikalbėta ir prirašyta daugiausia nesąmonių. O jas tradiciškai skelbė tie, anot kurių mokesčiai yra absoliutus blogis.

Kiekvienoje šalyje surasime savų leontjevų ar kuodžių, kurie kalbėtų apie progresinius mokesčius, kaip apie blogį. Tačiau nei viena civilizuota demokratinė šalis valstybės politikos mastu neplanuoja ir nesvarsto galimybės atsisakyti progresinių mokesčių. Be to progresiškumas taikomas ne tik visoms gyventojų pajamoms, bet ir pelno, nekilnojamojo turto mokesčių srityje ir pan. Šiose valstybėse puikiai suprantama, kad per progresiškumą galima koreguoti socialinę politiką, juo pasinaudoti krizių metu. Tą, beje, sėkmingai padarė A.Merkel vyriausybė Vokietijoje paskutinės krizės 2008-2009 m., o JAV prezidentas F.Ruzveltas gelbėdamas Ameriką progresinį principą pritaikė didžiosios depresijos metu prieš 80 metų. Susidaro įspūdis, kad taip vadinami ekspertai apsimeta, jog nesupranta, kas yra progresiniai mokesčiai, kad daugiau gaunantiems, daugiau turto turintiems, taikomas didesnis procentinis mokesčių tarifas. Sunku kitaip vertinti išvedžiojimus apie neva Lietuvoje jau esamus progresinius mokesčius dėl neapmokestinamo pajamų dydžio (NPD) ar „Sodros“ mokesčio įtakos, kaip nenorą susikalbėti. Beje, ekspertai turėtų suprasti, kad dėl NPD didinimo, jau nekalbant apie „Sodros“ lubų įvedimą, gali būti diskutuojama, jei yra perteklinis biudžetas arba jis bent sėkmingai surenkamas.

Tikri ekspertai turėtų įvertini ir tokius faktus kaip tai, jog Lietuva progresinių mokesčių atsisakė beveik prieš 20 metų LDDP valdymo laikotarpiu, kad pelno mokestis tuo metu siekė 29 procentinius punktus, gyventojų pajamų mokestis iki 2000 m. buvo 33 proc., o socialinė atskirtis, turtinė nelygybė, skurdas, emigracijos mastai tuo metu visgi buvo žymiai mažesni, nors, pavyzdžiui, pasaulinė praktika rodo, jog migracija intensyviausiai vyksta pirmaisiais metais po užkardų griuvimo. Tenka priminti ir tą faktą, kad šiuo metu taikomi 15 proc. šių mokesčių tarifai yra vieni tarp mažiausių Europoje.  Beje, Slovakija, kuri 2004 m. atsisakė progresinio mokesčių principo ir pradėjo taikyti vienodą 19 proc. pajamų ir pelno mokesčio tarifus, suabejojo tokio sprendimo tikslingumu ir dabar grįžta prie buvusios sistemos, didindama tarifus.

Keista ir gana aktyvi taip vadinamų ekspertų propaganda prieš progresinius mokesčius verčia manyti, jog taip elgtis skatina ne normalios diskusijos ir geresnių sprendimų poreikis, o lobistiniai ir merkantiliniai interesai tų, kurių pajamas asmeniškai paliestų mokesčių sistemos pokyčiai. Nenustebčiau, jei dar didesnei propagandai „laisvosios rinkos“ propaguotojai pradėtų kurti reklaminius filmukus apie eksperimentinį kraštą be mokesčių – Lietuvą. Jame ko gero mielai sutiktų vaidinti buvęs prancūzas Ž.Depardje.

Autorius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *