A.Degutis: Liberalizmo ir Leviatano gniaužtuose (26)

Algirdas Degutis

Algirdas Degutis

Tomas Matulevičius kalbina Mykolo Romerio universiteto Filosofijos katedros profesorių Algirdą Degutį vieną iš liberalizmo tradicijų Lietuvoje gaivintojų.

Savo straipsniuose esate detaliai aptaręs politinio korektiškumo fenomeną Vakarų pasaulyje. O visgi kaip vertintumėte nesenus įvykius, kai Londone buvo nužudytas karys, o policininkai, užuot gaudę asmenis, kurie palaikė šitą išpuolį, suiminėjo britus, kurie reiškė pasipiktinimą žudikais.

Toks policijos elgesys ne tik Britanijoje, bet visame Vakarų pasaulyje jau yra tapęs nerašyta norma. Vadinamųjų „mažumų“ globa tapo privaloma, ypač jeigu tos grupės ar jų nariai blogai elgiasi. Jų blogas elgesys smerkiamas retai ir vangiai; jis veikiau aiškinamas ir teisinamas kaip reakcija į nepakankamą likusios visuomenės svetingumą. Priklausomybė tokiai grupei daro juos beveik nepakaltinamus. Pagal šią normą, kuo blogiau tokia grupė elgiasi, tuo kaltesnė turi jaustis visuomenė, kuriai ji daro žalos. Taisytis turi visuomenė, ji turi darytis draugiškesnė, jautresnė, mažiau diskriminacinė globojamos grupės atžvilgiu. Ryškūs tokių proteguojamų grupių pavyzdžiai yra juodaodžiai ir musulmonai.

Antai jau tapęs reguliarus, akivaizdžiai rasistinis ir islamistinis vandalizmas Europos miestuose niekada nėra įvardijamas kaip toks. Jis apibūdinamas abstrakčiai ir aptakiai kaip „jaunuolių“ siautėjimas. Politikai ir žurnalistai tokiais atvejais visada prabyla apie riaušininkų teisėtą nepasitenkinimą savo socialine padėtimi, apie jų diskriminaciją ir apie būtinybę šią jų padėtį gerinti seikėjant jiems daugiau iš socialinės globos aruodo.

Kartu niekada nepraleidžiama progos visuomenę įspėti apie potencialius „islamofobijos“ ar „rasizmo“ protrūkius ir apie amžinąją „fašizmo“ grėsmę iš baltųjų autochtonų pusės. Autochtonų protestai prieš svetimšalių antplūdį ar juo labiau savigynos mėginimai smerkiami ir slopinami kaip iracionalios neapykantos ir baimės (fobijos) apraiškos.

Atkreipkime dėmesį, kad pagrindinis dabarties konfliktas, į kurį yra įsitraukusios Vakarų šalys, įvardijamas kaip „karas su terorizmu“, kitaip sakant, kaip karas su kovos metodu. Prisiminkime, kaip po kariškio nužudymo Londone premjeras Deividas Kameronas (David Cameron) nedelsdamas stojo ginti „taikos religiją“, pareikšdamas, jog žudikas „išdavė islamą“. Taip jis pademonstravo vyraujančią nuostatą, jog neigiami apibendrinimai rasiniu ar religiniu pagrindu neleistini.

O visgi kur slypi tikroji priežastis, kodėl Vakarų valstybės visada užstoja minėtas mažumas? Kodėl politikai ir žiniasklaidos atstovai bijo negatyviai pasisakyti šių grupių atžvilgiu?

Reikalas tas, kad toks kalbėjimas pažeistų vieną iš politinio korektiškumo dogmų. Apie kitas rases, kitas religijas privalu kalbėti tik gerai arba nieko. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad tas elitas yra šventai įtikėjęs, kad visos kultūros yra lygiavertės, kad svetimų kultūrų importas Vakarus praturtina ir kad „atvira visuomenė“ negali toleruoti nepagarbos ar priešiškumo Kitam. Maža to, Kito ir Kitoniškumo aukštinimas, kultūrinės „įvairovės“ skatinimas laikomi aukščiausiais tikslais, kuriems turi nusilenkti visi kiti tikslai, net pats kultūrinės ar etninės vakarų tapatybės išlikimas.

Šis įsitikinimas toks tvirtas, kad jo nepalaužia net akivaizdžiai destruktyvūs kultūrų mišrainės kūrimo padariniai. Jie visada perinterpretuojami taip, kad kaltė nekristų ant multikultūralizmo ideologų galvų. Kaltė visada verčiama paprastiems europiečiams, tariamai skendintiems ksenofobijos prietaruose. Tokios etiketės kaip „rasistas“ visada lipdomos tik baltosios rasės žmonėms. Tiesa, kai kurie politikai kartais prabyla apie multikultūralizmo „nesėkmę“ ar net „žlugimą“, tačiau tos nesėkmės priežasčių jie ieško ten, kur įprasta jų ieškoti – neįveiktoje vakariečių ksenofobijoje ir rasizme. Tai reiškia, kad sėkmei garantuoti turi būti stiprinama kova su šiomis nuostatomis. Ir toji kova gali baigtis tik tada, kai siautėjantys „jaunuoliai“ pradės jaustis Europoje kaip savo namuose. Net sąmoningai siekiant Vakarų civilizacijos sunaikinimo sunku būtų sugalvoti veiksmingesnę strategiją.

Multikultūralizmas yra viena iš politinio korektiškumo dogmų. Tiesą sakant, pats terminas „politinis korektiškumas“ yra niekam tikęs, nes nenusako šios nuostatos esmės. Pamatinė nuostata, iš kurios kyla politinio korektiškumo dogmos ir visas politinio korektiškumo režimas, yra ne kas kita kaip liberalizmas – ideologija, kuria remiasi oficialioji šiuolaikinio apsišvietusio vakariečio pasaulėžiūra.

Paprasčiau sakant, multikultūralizmo ir politinio korektiškumo ištakos slypi liberalizmo ideologijoje? O kaip yra dėl marksizmo?

Liberalizmas yra politinė vizija, kuri žmonijos praeitį mato kaip vadavimosi nuo priespaudos istoriją, o ateitį suvokia kaip tolesnę asmens emancipacijos trajektoriją, kurią anksčiau ar vėliau turi vainikuoti visiškas asmens laisvės triumfas. Kiekvienas žingsnis šia linkme suvokiamas kaip pažangos laimėjimas, pasiektas įveikiant atžangos jėgų priešinimąsi.

Gali susidaryti įspūdis, kad čia kalbu apie marksizmo arba komunizmo viziją. Ir tai būtų teisingas įspūdis. Liberalizmas ir marksizmas yra besivaidijantys dvasiniai broliai arba, pasitelkiant kitą metaforą, jie yra ne priešai, o varžovai, nesutariantys dėl kai kurių priemonių tam pačiam tikslui pasiekti. Jų giminingumą rodo jau tai, kad abiejų priešas yra tradicionalizmas arba konservatizmas. Vadinamieji „kultūriniai karai“ Vakaruose vyksta tarp liberalų/pažangiečių ir konservatorių/reakcionierių, šiems priešinantis emancipacijos žygiui prieš išliekančius tradicijos bastionus.

Smogiamoji liberalizmo idėja šiame žygyje – tai asmens laisvė, traktuojama kaip aukščiausioji vertybė. Liberalo beveik nedomina klausimas, kaip naudojamasi ta laisve: pagal liberalo formulę, asmuo gali daryti, ką nori, jei nepažeidžia tokios pat kitų laisvės. Remdamasis tokia nuostata, žvelgdamas į realią visuomenę, liberalas visur joje mato nelaisvės ir priespaudos židinių. Žmonės joje traktuojami skirtingai, pagal principus, kurie asmens laisvei neteikia didžiausios vertės. Tokiu būdu žmonės įvairiausiai diskriminuojami, jų pasirinkimo laisvė varžoma. Tokio varžymo teisinimas apeliacijomis į aukštesnį ar bendrąjį gėrį liberalo neįtikina; veikiau verčia jį abejoti pačia tokio gėrio idėja. Tipiškas šiuolaikinis liberalas yra vertybinis skeptikas, reliatyvistas ir agnostikas. Tačiau nuo šio agnosticizmo jis paradoksaliai peršoka į absoliučią gnostinę poziciją – kad vienintelis tikrasis blogis yra „diskriminavimas“ arba „netolerancija“. Štai kodėl liberalo kanone įsakas „Nediskriminuok“ atstoja visus Dievo įsakus ir nusveria visas tradicijos normas.

Profesorius Vytautas Radžvilas savo straipsniuose yra plėtojęs mintį, kad liberalizmas gali turėti totalitarinę formą, kuri, iš pažiūros nebūdama tokia brutali kaip nacių Vokietijoje ar stalinistinėje SSRS, gali būti lygiai despotiška. Ar tikrai?

Be abejo. Turint kišenėje įsaką „Nediskriminuok“ galima ir privalu pradėti kryžiaus žygius: ir prieš kryželių naudojimą mokyklose, ir už vienalyčių santuokų įteisinimą, ir už moterų kvotas kompanijų valdybose. Tiesą sakant, atsiveria toks platus kovos su diskriminacija frontas, tokia diskriminuojamų „mažumų“ gausa, kad emancipacinis projektas praktiškai virsta Levo Trockio „permanentine revoliucija“. Analogijos su marksistinių režimų praktika tiesiog bado akis. Antai panašiai kaip Rusijoje „proletariatas“ vadovaujančios partijos buvo naudojamas kaip taranas senai tvarkai griauti, taip dabar diskriminuojamos „mažumos“ liberalaus elito yra naudojamos kaip taranas tradicinei tvarkai griauti („pasaulį seną išardysim“). Panašiai kaip „išnaudotojai“ Rusijoje prarado visas teises virsdami liaudies priešais, taip diskriminacijos kaltininkai dabar praranda teisinį imunitetą virsdami patologinių fobijų gaivalais. Pagal logiką, žinomą jau Platonui, totalinis žygis už laisvę nuosekliai veda į totalinę tironiją.

Tokia tironija gali būti švelnesnė už kietąją stalinistinio tipo despotiją, bet ne mažiau veiksminga. O kai kuriais požiūriais – net veiksmingesnė. Antai rusų komunistams teko dėmesį telkti į ekonominį gyvenimą, nes centralizuota ekonomika to reikalavo. Liberalai, palikdami ekonominį gyvenimą daugmaž savieigai, turi daugiau galimybių kištis į kitas visuomenės gyvenimo sritis. Tą jie ir daro. O tos kitos sritys gali būti svarbesnės už ekonomiką. Antai šeimos ir tautos išlikimas priklauso nuo tokių subtilių dalykų kaip tradicinio paveldo puoselėjimas, santykinis teritorinis šalies uždarumas ir pan. Tačiau liberalizmo vizijoje visi tokie dalykai yra beverčiai arba turi negatyvią vertę. Tad savo destrukcine galia paveldo atžvilgiu liberalizmas nenusileidžia komunizmui. Beje, liberalų ir socialistų giminystę gerai suvokė mūsų protėviai, kai Žemaitės laikais kalbėdavo urmu apie „liberalus ir sicilikus“ kaip apie pavojingiausius gaivalus.

Kai kur teigiate, kad esate tradicionalistinių pažiūrų. O Jums, kaip tradicionalistui, neatrodo, kad dabartinė moterų emancipacija tėra ideologinė fikcija, dirbtinai palaikoma valstybės mašinerija?

Prisiminiau, kaip viename interviu žurnalistė mane apibūdino kaip „atvirai tradicionalistinių pažiūrų“. Suprask: drąsus žmogus, viešai reiškia nepopuliarias pažiūras. Dar visai neseniai taip buvo galima pristatyti nebent apsiskelbusį homoseksualą. Akivaizdi pažanga per trumpą laiką, – liberalo supratimu. Šią pažangą geriausiai liudija tai, kad tampa madinga būti „transgresinių“ pažiūrų: šaipytis iš šventais laikomų dalykų, įžvelgti juose kokią nors klastą ir veidmainystę, juos demaskuoti ir diskredituoti. Visa tai laikoma sveikintinu liberalaus, kritiško ir kūrybiško mąstymo požymiu. O ši vertybių inversija turi ir savo loginę baigtį. Kartą pradėjęs abejoti „šventais“ dalykais, nuoseklus žmogus negali sustoti pusiaukelėje, jis turi žengti toliau – pradėjęs iš jų šaipytis, po to jis turi juos neigti ir galiausiai juos traktuoti kaip blogį, su kuriuo būtina ryžtingai ir negailestingai kovoti. Taip jis tampa liberaliu fanatiku. Feminizmas yra viena iš šio fanatizmo apraiškų. Taip, jis remiasi fikcija – esą tradiciniai patriarchaliniai lyčių santykiai yra primesti ir nenatūralūs – tačiau ši fikcija valdo daugelio šviesuolių protus ir todėl ji yra brukama į gyvenimą valstybės jėga. Katastrofiški jos padariniai – kuriuos vainikuoja demografinis kolapsas – tokių fanatikų suvokiami jiems įprastu būdu, kaip nepakankamo visuomenės feminizavimo rezultatas.

Dabar Vakarų pasaulyje, o ypač Europoje, teisė į pensiją senatvėje laikoma savaime suprantama. O kas visgi yra pensijos? Ar tai efemeriškas dalykas? Ar iš principo neturėtų vaikai rūpintis savo tėvais?

Toji gerovės valstybė („welfare state“ tiksliau būtų versti kaip „globėjiška valstybė“) yra palyginti jauna. Ją pradėjo kurti tik XIX amžiaus viduryje konservatyvusis Vokietijos kancleris Bismarkas, sugalvodamas „socialinį draudimą“ kaip atsaką į socialistų revoliucinę agitaciją. Sąmoningai ar nesąmoningai ši valstybės prisiimta paternalistinė funkcija virto šeimos funkcijų siaurinimo įrankiu. Tačiau valstybei perimant šeimos funkcijas valstybė netampa išdidinta šeima – ji veikiau tampa ta „šaltąja pabaisa“, apie kurią kalbėjo Ničė (Nietzsche). Vadinamoji teisė į „orią senatvę“ virsta prievole išlaikyti svetimus žmones rūpinimosi savo artimaisiais sąskaita. Griaunami natūralūs tėvų ir vaikų santykiai, o kartų tarpusavio solidarumą keičia izoliuotų individų priklausomybė nuo anoniminio valdiško Leviatano. Apskritai visas dabartinis klegesys apie žmogaus teises jau darosi beveik beprasmis – nesiliaujanti tų teisių infliacija, kaip ir pinigų infliacija, automatiškai nuvertina visas teises, net pamatines. Juolab, kad kiekviena nauja teisė reiškia įvairių komisariatų, t.y. valdžios galių ekspansiją.

Dažnai manoma, kad tarp socialistų ir krikščionių yra tas panašumas, kad abi grupės tarsi siekia padėti nuskriaustoms visuomenės grupėms. Tačiau gal visgi yra kažkoks principinis skirtumas tarp jų?

Taip, tas skirtumas yra principinis. Krikščioniškoji labdara, „geri darbai“, yra asmeninė arba visų pirma asmeninė. Socialistinė arba socialinė labdara yra iš principo beasmenė, valdiška, asmeniškai nieko nekainuojanti. Todėl ypač nejauku žiūrėti į politikus, postringaujančius apie rūpinimąsi nuskriaustaisiais, ir į žmones, kurie šiuo melu tiki. Reikia pridurti, kad nuskriaustaisiais dabar dažnai vadinami ir tie, kurie patys save skriaudžia arba patys yra skriaudėjai. Prieš šimtą metų Santayana taikliai kalbėjo apie liberalius katalikus – kad juos labiau skaudina žmonių vargai negu nuodėmės. Pati altruistinio rūpinimosi idėja iškreipiama, kai ji pateikiama kaip rūpinimosi kitais dorybė. Pirmoji pareiga turi būti rūpinimasis savimi ir savo artimais – kad kitiems nereikėtų tavimi rūpintis. Tikroji labdara prasideda „namuose“. Apskritai selektyvus paskirų krikščioniškų dorybių išaukštinimas byloja bendrą vertybinį pakrikimą. Jį demonstruoja sentimentalūs moralistai, kurie mielai kalba apie Dievo meilę, bet nieko nenori žinoti apie Dievo rūstybę.

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

26 komentarai

  1. Kažin:

    O kaip tada yra su valstybinio valdymo per atstovus galimybėmis – su šiuo pripažintu demokratijos principu politikoje. Pagal liberalų principus valdymas per atstovus turėtų būti laikomas fikcija.
    Tai – tik varžymasis su kitomis grupėmis šio valdymo veiklos srityje, ar tai – ne tik avelių ganymas liberalams esant piemens vaidmenyje su jomis…

  2. Floridietis:

    Išvada: gyvenimas Žemės planetoje lietuviams netinka. Reikia keltis kažkur kitur.

  3. Marta:

    .
    Yra tokia užsieny išleista dėmesio verta Golycino (Golytsin) knyga “Perestroika Deception”, kur autorius įrodinėja, kad komunizmas sunaikinęs virš 150 milijonų gyvybių, staiga panoro “apsišvarinti” ir pats save panaikinęs kaip Vakarų priešą, per vieną 1990 m.naktį pavadinimus pasikeitęs, privertė Vakarų pasaulį patikėti, jog komunizmas žlugo ir ėmė žaisti “demokratinio liberalizmo ” žaidimą su “glasnost”, “atviros visuomenės”, “žmogaus teisių” gynimo pasišūkaliojimais, bei naujų “vienijančių” įstatymų įdiegimu, kurie padėtų suniveliuoti visus po naujai sena neotrockistine ideologine baze. Vakarai džiūgavo “komunizmo žlugimu, nors jis išliko Kinijoj, Korėjoj, Kuboj, kuriių koministų partijois yra griežtai kontroliuojamos Rusijos strategistų, teigia Golycinas.

  4. Marta:

    dar įdomu tai, ką Golycinas sako apie Gorbačiovo atsistatydinimą 1991 m. Ji steigia, kad gavęs “taikos” premiją Gorbačiovas įsteigė ” “Gorbachev Foundation” Presidio mieste, buvusioj JAV karo bazėj, greta San Francisko, ir ja pridengė patį agresyviausią Vakarų priešą komunistiniame aparate – Kominterną – komunistinį internacionalą.

  5. Marta:

    Tiesiog stebiuosi V.Landsbergio, kaip politiko įžvalgumu. Paskaičius kairiiųjų autorės Kanados žydaitės Naomi Klein knygą “Katastrofų kapitalizmas”, buvau kone patikėjusi, kad Garbačiovas nuoširdžiai siekė demokratinių reformų, tik Jelcino kapitalistinis perversmas sutrukdė tai įvykdyti. Pasirodo, viskas buvo kiek kitaip. Garbačiovui tiesiog pavyko apgauti Vakarų elitą įtraukiant jį patį remti slaptą komunistų strategiją. Tai liečia G. Bušą, Thatcher, J.Baker, G.Shulz. Atvykdamas pasirašyti sutarties 1987 m. į JAV, Gorbis susitiko su kai kuriais infiltruotais į JAV saugumą asmenimis ir tarėsi apie “antrąją spalio revoliuciją” “restruktūrizuojant” Vakarų protus taip, kad jie priimtų nekvestionuodami slapta neotrockistinę revoliucijos programą. Jau tada, per Pasaulinį Forumą, Gorbis prasitarė apie būsimus “dramatinius įvykius”< kurie praktiškai buvo įtraukti į Andropovo KGB planą "Golghota". Vadinasi Gorbis iš anksto žinojo, kad jį "vers" Jelcinas.

    Garbačiovo įkurtas "International Department/Gorbachev Foundation" (buvęs kominternas) ėmėsi inirtingai "rūpintis" globaliomis problemomis – aplinkosauga, klimato atšilimu, pasauline sveikata, globaliu saugumu, ir ypač – globaliu terorizmu. Kuris "pernelyg didelis" , kad viena nacionalinė valstybė susitvarkytų. Todėl reikia "globalių struktūrų", kurios išspręstų šias problemas. Gorbačiovo fundacija ėmėsi siūlyti pasauliniam elitui "sprendimus". Vienas iš jų – GLOBALI JUSTICINĖ SISTEMA tam, kad bet kas galėtų būti bet kur areštuotas bet kuriuo metu. Antra svarbiausia tema – KUR TIK BUS PAŽEISTOS ŽMOGAUS TEISĖS, TARPTAUTINĖ BENDRUOMENĖ GALĖTŲ DARYTI INTERVENCIJĄ NEPAISYDAMA JOKIŲ SIENŲ.

    AR TAI NEPAAIŠKINA – KODĖL MŪSŲ SOCDEMAI SU PARTNERIAIS TAIP SKUBĖJO PASIRAŠYTI STAMBULO KONVENCIJĄ?
    Tarsi altruistiška intencija, tačiau tokią turėjo ir Trockis su Leninu:)

  6. Kažin:

    Akylesniems politika besidomintiems žmonėms seniai ir be Golycino knygos yra aišku, kad komunizmo “nutupdymas” vyko pagal iš anksto parengtą ir “perestroikos” eigoje koreguojamą projektą.
    Beje, tokio paties tipo projektėlių savo tikslams pasigamindavo ir pasigamina kiekviena šalis prie jų galimai priskirtini ir Garliavos vyksmai…
    Taigi mažiau Martos naivumo… ir mistikų dėl trockistų… Gyvenkime realiais dalykais.

  7. Nepolitikas:

    Kiekviena idėja gera savo laiku. Liberalizmas – pažanga feodalizmo laikais, kadangi griauna šios santvarkos pamatus. Bet vėliau, demokratijoje jį vėl griauna … demokratinę santvarką. Apskritai, liberalizmas, Feminizmas, ir t.t. yra nihilizmo forma. Autorius ir pats serga nihilizmu, antai „Vadinamoji teisė į „orią senatvę“ virsta prievole išlaikyti svetimus žmones rūpinimosi savo artimaisiais sąskaita. Griaunami natūralūs tėvų ir vaikų santykiai, o kartų tarpusavio solidarumą.“ Kaip jau nekarta rašiau, reikia nagrinėti ne „gabaliukus“, o visumą. Jog pagal Konstituciją, „oria pensija“(senatvė), yra žmogaus nuosavybės forma. O „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai.“ Tokia situacija, kada atsiranda „prievole išlaikyti svetimus žmones rūpinimosi savo artimaisiais sąskaita“, atsiranda dėl antikonstitucinių įstatymų. Grįžkim į nelabai tolimą praeiti- pensininkai padėdavo vaikams įsigyti butus, automobilius ir kitką. Jog principas buvo toks pat, net „Sodros“ mokesčiai buvo daug mažesni. O dabar „„Daugiau kaip 350 tūkst. Lietuvos gyventojų per paskutinius 12 mėnesių neturėjo pakankamai maisto, rodo RAIT apklausos duomenys“, o 580 tūkst. Lietuvos gyventojų, vos „perlipa“ skurdo ribos.“ Grubiai visas milijonas piliečių, turinčių rinkimų teisę! Taigi valdžius avantiūrizmas(liberalizmas) ir privedė prie tokio rezultato. Palyginkim žmogus, kuris dirba kažką gamina(8-10 val.) gauna „teisingą apmokėjimą“ 2 000 Lt, administratorius (bankrutuojančio banko) – 100 000 Lt. Arba teisėjai – 10 000 Lt. Kokia čia gali būti „orią senatvę“ už 2 000 Lt? Arba kam administratoriui „Sodra“? Jam duok fondus. Taigi negalime neigti sistemos, dėl avantiūrizmo. Reikia viska vardinti savo „vardais“, o nerašyti „pripudruojančiai“ . Papirkta („pinigus gi veždavo maišais“ – Gražulio žodžiais)Valdžia, per antikonstitucinės reformos, įtvirtino Briuselio valstybingumą. O direktyvų vykdymas ir veda prie „Apskritai visas dabartinis klegesys apie žmogaus teises jau darosi beveik beprasmis – nesiliaujanti tų teisių infliacija, kaip ir pinigų infliacija, automatiškai nuvertina visas teises, net pamatines.“ O kaip gali būti kitaip, jog teisė kainoja ir dar kaip. Pagaliau ir autorius suprato – su Konstitucija niekas nesiskaito(„pamatines teises“). Na o „Socialistinė arba socialinė“ ir „Reikia pridurti, kad nuskriaustaisiais dabar dažnai vadinami ir tie, kurie patys save skriaudžia arba patys yra skriaudėjai“, tai išviso – protinė degradacija. Jog apie socialistinę sistemą, bei realiai ją įgyvendinti pradėjo bolševikai, o jos pamatinės tezės yra visiškai kitokios nei rašė komunistų ideologai. Socializmo niekur nebuvo. O kaip ne kurie rašo apie komunizmo buvimo. Kažkoks debilizmas.

  8. A:

    Kol mūsų profesoriai filosofuoja ir šviečia, komunofašistiniai liberalai glemžia valdžią į savo plaukuotas rankas ir griauna civilizaciją.

  9. vr:

    Visus komunistus reikia vadinti 3,14derasais ir atvirkščiai.

  10. vr:

    Vaikų įmokas į sodrą turi gauti jų tėvai. Kas jų negauna – ori sriubos lėkštė, ir viskas.

  11. vr:

    Jauku kalbėti apie Dievo meilę, kai dalini iš kaimynų atimtus pinigus ir dar iš tų pačių pinigų sau algą pasiskiri.

  12. vr:

    Liberalizmas kaip vergovės forma.

  13. Kažin:

    Manau taikliausiai ir daugeliui suprantamiausiai būtų liberalizmą vadinti socialiniu chuliganizmu.

  14. iš ekspertai. eu komentarų:

    Manau kad EKSPERTAI turėtų gerai įsiklausyti į profesoriaus GEDIMINO MERKIO PASTABĄ, jei jiems iš tiesų rūpi TIESA. Daugelis šio žmogaus pranašysčių išsipildė. Iš tiesų PRAHOS DEKLARACIJA yra mirtinai išgąsdinusi buvusius čekistus ir jie griebiasi pačių brutaliausių priemonių, kad tik išsaugotų vadeles savo rankose. Labai įdomų filmą praeitą naktį (kad kas netyčia nepamatytų?) rodė nacionalinė televizija. Pastatytas pagal tikrus faktus. Pasileidęs Meksikos prokuroras, kurio “rankose teisė” šaltakraujiškai sankcionuoja politines žmogžudystes, nes turi politinį stogą – internacionalias centristines partijas, kurios stengiasi išlaikyti savo rankose šalių teisėsaugos organus, URM su ambasadomis ir netgi slaptasias tarnybas. Kaip tik tokia partija, priklausiusi “liberal internacional” buvo Paulausko “Naujosios sąjungos socialliberalai, bei “liberalventristai” buvę Zuoko, dabar Palaičio- Meliano, organizavusių “antiteroristinę kampaniją prieš Garliavos judėjimą, drastiška prievarta atimdami Kedžio dukrą. Gi wikipedios šaltiniai teigia, kad KOMUNISTINIS INTERNACIONALAS (kominternas ) dar 1990 m. persivadino į SOCIALISTINĮ INTERNACONALĄ (kuriam priklauso mūsų socdemai) IR LIBERAL INTERNACIONAL (kuriam priklausė Paulausko, siekiančio vėl kontroliuoti Lietuvos saugumą, partija su liberalcentristais, dabar vadovaujamais Meliano, kurio brolis dirbo VSD, o dabar jau galimai ir Darbo partija, bei galimai siekianti su jais susijungti ir Pakso partija). Tad klausimas ekspertams su Jakimavičiumi – ar tikrai kovojate prieš neobolševizmą savo taikiniu pasirinkę Prezidentę, kurios aiškiai nekenčia šios neobolševikinės partijos? Juk Prezidentė buvo aiškiai išsakiusi savo poziciją jų atžvilgiu?

    • Kažin:

      Manau, kad jos “vieši išsakymai” prieš tas partijas yra tik vieša politika demokratijai vaizduoti. Labiau atrodo, kad iš tikrųjų Seimo partijos, visa valdžia, pagaliau tie ekspertai – yra viena dūda… Neobolševizmu ar neneo juos pavadinsi visiškai nesvarbu, esmė ta, kad norintys matyti mato, jog Lietuvos valdžia šalį yra nuvaldžiusi – yra netinkama.
      Visokios makalynės su neobolševizmais, Rusijos analitiniais portalais ar pan., tai tik pūtimas į tą pačią – esamos valdžios dūdą… Juk galvas turime, patys matome, kas Lietuvoje yra ir kas joje yra kas.
      Atrodo, kad Rusijos valdžia jau susitaikė su tuo, kad Lietuva gyventų sau, o Rusija – sau, ko nepasakysi apie Lenkiją, prilipusią prie Lietuvos, kaip šlapias lapas prie tos vietos…

  15. iš KK. Viskas stojasi į savo vietas::

    Rusijos analitinis portalas rubaltic.ru Lietuvos Prezidentę Dalia Grybauskaitę kaltina ‚antirusišku kursu“ ir viliasi, kad kitais metais gegužės mėnesį įvyksiančius Lietuvos Prezidento rinkimus laimės buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas.

    Pasak portalo, Vygaudas Ušačkas Lietuvos Prezidento rinkimuose turi šansą įveikti Dalią Grybauskaitę, jeigu sužais viena korta – „korta sveikų, ramių Lietuvos santykių su Rusija be isterijos ir priešų paieškos“.

    Rusijos analitiniame portale apie Baltijos šalis paskelbtame straipsnyje “Galimybių menas: Vygaudas Ušackas kaip kandidatas į prezidentus” rašoma, kad Vygaudą Ušacką į Lietuvos politikos aukštumas galėtų sugrąžintų jo darbas Maskvoje.

  16. Kažin:

    Manau, kad “Liberalizmas – socialinis chuliganizmas” – paverstinas Tautos šūkiu. Jis yra paprastas, visiems žmonėms suprantamas, todėl būtų veiksmingas.
    Kiek tas “liberalumas” pajėgs išsilaikyti Lietuvoje tai jo reikalas, toks šūkis nedaro jo “persona non grata”.

  17. Ona Voveriene:

    Sirdingai dekoju. Puikus straipsnis. Protingas. Miela skaityti. Pagarbiai. Pna Voveriene, Vilnius, 2013.06.22.

  18. Kritikas Pikčiurna:

    Net ir labai trokštant, sunku prisikabinti prie išdėstytų minčių. Tiesiog puikios mintys. Tačiau negaliu susilaikyti pasidžiaugti, kad vieni iš šiuolaikinio liberalizmo puoselėtojų Lietuvoje V.Radžvilas ir A.Degutis taip nuosekliai ir pagrįstai, tiesiog iš pačių gelmių, kritikuoja šią minties srovę. Kaip puiku, kad Lietuvos filosofai ne tūpčioja apie dogmas, bet veržiasi pirmyn į problemų sūkurį. Jaunieji, neatsilikite nuo jų, nors daug kas nori Jus tose dogmose įkalinti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: