A. Petraitytė. Sąjūdis šiandien, arba Pumputišky siūtų Levi’s džinsų fanaberija (5)

Astrida Petraitytė

Astrida Petraitytė

Išgirdusi, kad birželio 1-ą, šeštadienį, Seime bus minimas Sąjūdžio 25-metis, ėmiau šniukštinėti tos dienos LRT programą. Neaptikusi TV transliacijos, buvau beketinanti purkštauti, kad toks svarbus Tautos Istorijos įvykis praleistas… Laimei (bet ne džiaugsmui), įmačiau, kad radijo „Klasikos“ kanale transliacija bus… Ir kokia mane ištiko nuostaba (nuoskauda, nuovila) patyrus – tai visai ne iškilmingas Seimo posėdis, o…o…o Sąjūdžio suvažiavimas! Rodos, keturioliktasis. (Seimas, kaip institucija, šią datą minėjo pirmadienį, bet kol kas tuo nesidomiu.) Man rūpi –­ kas buvo minima birželio 1-ąją? Šios šiandienės organizacijos, buriančios bene, kaip teko girdėti, tris tūkstančius narių (na, tegu ir triskart daugiau) įsikūrimo jubiliejus? Tokia nedidelė jauki mažos organizacijėlės šventukė?

Išgirdau protingas (ir skaudžias) kalbas –­ prof. Vytauto Landsbergio, Kazimiero Motiekos, Algirdo Patacko… Parūpo – ar tai šios organizacijukės narių, ar garbių svečių iš šalies pranešimai? Labiau panašu į pastarąjį variantą. Sąjūdis, tądien susibūręs Seime, išsirinko savo valdžią (gausioj taryboj nelabai iš tų dienų prisimenamos pavardės). Taigi, šie Kovo 11-osios Akto signatarai nėra Sąjūdis. Ir kaip jie su tuo sutiko? Kaip jie sutiko su Tautos Atgimimo privatizavimu (man tiedvi sąvokos, tiedu reiškiniai – Sąjūdis ir Atgimimas – sinonimiški)? Sąjūdis buvo istorinis kelias į Nepriklausomybę (ir tebebūtų, jei ne šiandienis grupės draugų gviešimasis į monopolį – o taip, kuo geriausiais, patriotiškiausiais norais grįstas!).

Ne tik prisiekę patriotai, bet ir išsivažinėję, ir pabambantys ant šiandienės Lietuvos yra Sąjūdis – jei tik anuomet jų pakilta, telktasi, stota už Lietuvą. O jei kas nori savęs, anuomečio, ir Lietuvos, anuometės (lygu – Sąjūdžio), išsižadėt – jų reikalas. Kaip pilkas šapelis tuomet kilusi su visa Sąjūdžio banga, žinau – mūsų buvo masės. Suvokiu: šiandien minime istorinio virsmo, kurio vardas – Sąjūdis, 25-metį. Kokia duobėta būtų šiandiena – tai jau nepriklausomos Lietuvos kelias, senokai išsilukštenęs iš gimties drabužėlių, iš Sąjūdžio.

Lietuvai įsivalstybinus, daugelis mūsų, Sąjūdžio eilinių, grįžo iš fronto namo –­ prie savo arimų, audimų… Jautę įsipareigojimą stoti prie Valstybės vairo, ėjo į partijas (bent keli drugeliai išplasnojo iš Sąjūdžio kokono). Hm, o tie, kratęsi valstybinių pareigų, bet jautę atsakomybę už Valstybę, negi jie gali sėdėti sudėję rankas –­ ypač, kad padangė vis dar negandinga, o ir iš gimtojo podirvio teršalai vis veržias, vis veržias?.. Bet ar „neišduoti Sąjūdžio idealų“ reiškia būtinybę kabintis šio vardo – reiškusio (ir tebeturinčio reikšti) pakilimo masiškumą, visuotinumą?

…Prof. Vytautas Kubilius – ne profesoriško rango, ne titulų, bet kultūros žmogus – jausdamas didžiulį rūpestį dėl mūsų Valstybės, Tautos, pasiryždamas tam atitrūkti nuo savo rašomojo stalo, nuo pras­mingų literatūrologinių studijų, žinojo negalįs gvieštis Sąjūdžio vardo – jau atsikūrus Lietuvos valstybei, o Sąjūdžiui, kaip visos Tautos pakilimo bangai, atlikus savo misiją, nuslūgus į savus laukelius ir darželius… Ir į partinius darželius. Prof. Kubilius, kaip ir dar būrelis bendraminčių, nepretendavę į oficialius postus, bet nenusikratę nuo savęs atsakomybės už Moralės stulpų tvirtinimą mūsų postsovietinėje pliurėje, telkėsi į nepolitinę visuomeninę organizaciją – Piliečių chartiją.

Kodėl šiandieniai a la sąjūdiečiai išvengė šios pilietinį įsipareigojimą deklaravusios organizacijos? Kodėl jai lyg tuščiam profesorių išmislui buvo leista numirti?

Taip, žinia, susibūrus į naują darinį turi veiksmais, stovėsena įrodyti, ko esi vertas.

Apsiskelbęs Sąjūdžiu, iškart sau suteiki reikšmingumo, netgi istorinio (firminio) rangą.
Nelyg apsitempęs Levi’s džinsais, tegu ir Pumputišky siūtais.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , .

5 komentarai

  1. Spausk atsaką:
    įmink mįslę?
    Kokių kitų firmų kelnės ant tų veikėjų (išskyrus “Ą”&”Č”- WRANGLER:) ) – “S” “Ą” “J” “Ū” “D” “I” “E” “Č” “I” “A” “I”
    hipotetiškai užkoduoti toje padangių foto?
    Jei linksmai, – tai linksmai 🙂 (anot “Labas”, neįžeidžiant pildyk-ežio ) apie SĄJŪDŽIO išlikimo f a k t ą.
    Tai juk irgi savotiška mįslių mįslė (nuotr. reklama, straipsy anti-reklama?).
    Nereikia taip išmoningai(grubiai) reklamuoti Levi’s džinsų “Alke”. Visada: ypač Sąjūdžio užuomazgos metu, Wrangler konkurento didžiausio. Reikia būti tolerantiškiems: juk Alkas nesipriešina, palaiko ES iniciatyvas, galimybes, lygiavą bei pasivaikščiojimus Gedimino prošvaiste (jų bus… ir liepą, ir vėliau).

    Paspausk paspausk radęs ” ‘iškas” po juo…kas: ir apie džinsus, meną, fotografiją, reklamą bei gresiantį badą pakalbam. Alkui įveliant į “pumpotaukšliškai-kukurdvelkiškuosius pamąstymus” būsim atmesti, atmesim save, visą visuomenę, tautinę bendruomenę vėlgi ten pat, taip pat, kaip asmens fana-berija buvus kadai su pačiu Berija nuo stalininio, ribentropiškai-molotoviškojo suokalbio stalo visą europinę bei pasaulinę bendruomenę po savimpi paglemžusi…
    Birželio 14-oji skaudžiausia tųjų netekčių žyma,
    Birželio 15-oji žiauriausia užsileistųjų gaivalų istorinės atskaitos Atžyma.
    Sausio 13-ąją netekome TV, vaizdą užgesino okupantai ir… pralaimėję liko ten pat – Bokšte, Pergalė ir Laisvė kur…
    Dabar… paminklu visai Žmonijai!
    Šio birželio 12-ąją Graikijoje t.p. užgeso TV; kodėl? Ogi todėl, kad a la astridines “pumpotaukšliškai-kukurdvelkiškąsias” transliacijas varę sau, savo malonumui, kažkiek gal ir žiūrovų, – tačiau 🙂 BRANGIAI.
    Štai ir moralas, a la sąjūdietiškumo apginčiai (čia, Alke): vakar-šiandien-rytoj sąlyga ta pati – turi būti
    a t i t i k m u o, o ne savivalė. Valstybė, jos pamatas – Tauta. Tautos saviraiškų įvairove visa ES ir visas
    pasaulis kupinas. Žmonija išeina iš viduramžių… ir S Ą J Ū D Ž I O m Į s l ė s, išlikimo mįslės vedina.
    Todėl, ir LRT metas atsiimti; juk tai, kaip, kas, ką ir kuo dabar “visuomeniškai” naudą TV gaudo verta…
    graikiškojo TV išjungimo modelio pakartojimo! Visuomenei, – A.Petraityčių energiškumo gaivalu atgimsiančiai.

    Straipsnis asmeninio skaudulio, – tačiau ne skydas, ne priemonė ar kvietimas nuo grėsmių saugantis (ir nuo bado ES!).
    Alko paskirtis, priedermė – žodinė-raidinė-prasminė sandara t i k y b i n ė.
    Netgi labiau: švietėjiška, tarsi laisvės, meilės ir asmeniniai visuotinio pasiaukojimo vilties švyturio.

    Na ne tokia kaip Lev’is (tyčia) antireklama, bet panašiai, – šiuo “maloniu straipsniu”
    ..tęsiant diskusiją:
    http://frsdailypress.files.wordpress.com/2013/05/976334_506027029450836_1823818546_o.jpg

    Neapsiribodami grįžkime į atramų, pamatų bei skambesio sau paieškas. Sau; pagal a.a. Vydūną.
    http://wiki-de.genealogy.net/Heidnische_Religion_des_Memellandes
    http://spuren-suche.blogspot.com/2011_07_23_archive.html
    http://www.weltnetzzeitschrift-der-lotse.de/wendgoet.htm
    http://en.wikipedia.org/wiki/History_of_Denmark
    http://de.academic.ru/dic.nsf/dewiki/1136930

  2. Vilna:

    Lietuva išsirito iš Sąjūdžio ir Sąjūdis tarsi lukštas tapo nebereikalingas. Toks jau gamtos dėsnis – nieko nepadarysi. Tačiau, šiuo atveju turime ne gamtos, o gyvenimo, sociumo vyksmą. Sąjūdis – tai kiekvieno, kuriam yra brangi ir miela Lietuva lukštas, tautos laisvės, Lietuvos gyvybės lukštas, todėl jis negalėjo būti ir neturi būti valkiojamas, blukinamas…, negali būti paliktas lizdas, kuriame perisi nežinia kokio margumo paukštytė…, visokiems apsimetimams, prisišliejimams maskuoti šarvas arba, kaip autorė sako, “Pumputišky siūtų Levi’s didžinsų fanaberija”.
    Jam vieta Lietuvos istorijos muziejuje – garbingiausioje vietoje. Taigi gal suklusite Sąjūdžio pasigviešėliai ar “pumputiški fanaberai”, kiek dar galima tuštybę Sąjūdžiu rėdyti…

  3. Klodas:

    Astrida rašo aiškiai. Klausimas dėl „Atgimimo“ sąvokos? Istoriniu požiūriu Tautos atgimimas prasidėjo XIX a. pradžioje ir išaugo į nepriklausomos valstybės atkūrimą. Po suvereniteto praradimo – lietuvių, Baltijos krašto tautų, išeivijos ir t.t. pastangos sukėlė sąjūdžius, buvo atkurtos Lietuvos, Latvijos, Estijos valstybių suverenitetas.
    Tiedu reiškiniai – Sąjūdis ir Atgimimas – nesinonimiški.

  4. Vilna:

    Aišku, kad kaip reiškiniai, procesai Sąjūdis ir Atgimimas turi skirtumų, tačiau jų siekis vienodas – Nepriklausomybės atkūrimas ir per tai lietuvybės ugdymas, jos lygiateisio gyvavimo išlaikymas šalia kitų pasaulio tautų. Taigi publicistikoje, metaforinėje kalbėsenoje sąvokos Sąjūdis ir Atgimimas, mano supratimu, vartotinos sinonimiškai.
    Iš tikrųjų “Sąjūdis buvo kelias Į Nepriklausomybę”, kaip sako autorė, į ją galutinai buvo “ateita” 1991 metais rugpjūtį žlugus Maskvos pučui.
    Taip ėjimas sąjūdžio keliu baigėsi, sąjūdžiautojai, anot Astridos “grįžo iš fronto namo” prie savo darbų… Pritariu autorei, kad būtent jie visam laikui liks Sąjūdis, o ne dabartiniai tuo vardu pasivadinusieji. Taigi laikas dabartinukams su savo garbės vardų asmenims susiprasti, kad tam Sąjūdžiui savo reikšmingumu prilygti niekas negali ir vargiai, kad tolygaus masto įvykis galėtų pasikartoti mūsų istorijoje, ir pasirinkti pagal Jurgį ir kepurę…

  5. medus:

    išdvada paprasta – šiandieninis “sąjūdis” (ta organizacija) neturi nieko bendra su anuometiniu Sąjūdžiu – mūsų visų (net vaikų ir senukų) Sąjūdžiu. paparasčiausiai žmonės eksploatuoja prekės ženklą ir tiek (kaip teisingai autorės ir pastebėta). manau, daugelis tai supranta. tauta telkiasi apie kitus žmones ir idėjas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *