R. Ozolas. Nacionalizmas – tai šiuolaikinis humanizmas (39)

Romualdas Ozolas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Romualdas Ozolas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Pranešimas skaitytas apskritojo stalo diskusijoje „Tautiškumas ir ultranacionalizmas demokratinėje Lietuvoje“ Lietuvos mokslų akademijos mažojoje konferencijų salėje 2013 m. gegužės 28 d.

Pasaulis kalba apie krizę. Šalių krizę, kapitalizmo krizę, humanizmo krizę.

Tiesą sakant, tai daugiau negu krizė. Žmonija tiesiog priėjo ribas. Pasaulis visur pasiekė plėtros ribas. Kalbos apie krizę yra reakcija į tas ribas.

Šiandieniniais tempais vykstanti demografinė plėtra katastrofa gali baigtis dar šiame šimtmetyje.

Žmonijos poveikio gamtinei aplinkai destruktyvumas akivaizdus jau šiandien: klimato pokyčiai, dykumėjimai, senkantys geriamo vandens ištekliai ir pan.

Ekstensyviosios ekonomikos modelio žlugimo momentas – praėjusiojo amžiaus 90-ieji, kai griuvo Tarybų Sąjunga. Jos valstybinis kapitalizmas neatlaikė pirmas, bet ir JAV bei Didžioji Britanija buvo priverstos privataus ūkio kapitalizmui mesti gelbėjimosi ratą – įmones išvaduoti nuo socialinės atsakomybės ir pradėti pasaulinį laukinių Vakarų tipo kapitalizmą.

Vertindamas visas plėtros tendencijas, šiuolaikinės fizikos ir kosmologijos guru Stefenas Havkingas mano, kad Žemės tinkamumas žmonių giminei senka dešimtmečiais. O iki lemiamo momento žmonės turi išsikeldinti į gyvenimui tinkamesnes planetas. Kitaip sakant, nudrengei Žemės stebuklą, pavertei jį kosminiu šiukšlynu, – ir varyk ieškoti kitų, kad, perleidęs per savo humanizmą, danguj paliktum dar vieną išgraužą.

Trumpiau tariant: su žmogaus teisių humanizmo vėliava – pirmyn į žmogaus dievo pergalę visoje visatoje!

Tokia yra šiandieninės mąstysenos ontologija. Vartotojų ontologija.

Kas iš to?

Jeigu ji priimtina – tada viskas gerai. Gyvenkim sau šia diena.

Jei ne – reikia pabandyti ieškoti argumentų alternatyvoms. Net ir čia paminėtas tokias skirtingas pasaulio plėtros linijas jungia viena labai aiški ašis. Jos pavadinimas taip pat paminėtas – riba.

Tai rimta filosofinė problema, kadangi šiuolaikinėje sąmonėje riba tebelaikoma begalybė. Ir ne matematinė begalybė, o begalybė kaip netgi filosofinė neapibrėžtybė.

Filosofijos istorijoje ribos problemą pagal visas europietiškosios mąstysenos tradicijas ir liepinius universaliausiai akcentavo Imanuelis Kantas, genialiai sudėliodamas visų žmogaus pažintinių galių ribas.

Jo skepsis buvo nepriimtinas Naujųjų laikų dvasiniam orientuotumui ir visų pirma energiją kaupiantiems vokiečiams, todėl Hėgelis Kanto apibrėžtis suvėlė į savo panlogistinę dialektiką, kurią Marksas išvertė į sociologinį materializmą, savo revoliucionizmu sukurdamas tokią europinės mąstysenos dekonstravimo realybę, kuri teorijoje tapo perdėm pageidautina ir patikima mentaline baze įvairiausių pakraipų pozityvizmui, pradedant loginiu, baigiant lingvistiniu, o praktikoje per antropologinius ir psichoanalitinius pasakojimus kurdino beribio vartojimo valdomoje nihilistinėje šių dienų psichikoje. Ieškoti atsako į mūsų egzistencinius nerimus jau šitos psichikos teoretizavimuose – tai beveik tas pats, kas vaikščioti po Maksimos prekių bazę.

Pozityvizmas gana patikimai atkirto mąstymą nuo klasikinės būties mąstymo tradicijos. Tačiau žmogaus prigimtinio poreikio mąstyti būti nepanaikino.

Tai ką daryti su vartojimo ontologija susitaikyti nesutinkantiesiems?

Čia aš prisimenu nuolat vieną tezę kartojusį su Markso ir Engelso dialektiniu ir istoriniu materializmu bei Stalino determinizmu besąlygiškai susitaikyti nesutikusį marksistą Eugenijų Meškauską: jeigu problemos neįmanoma išspręsti pasirinktu aspektu, reikia rinktis kitą aspektą. Suprask: pasirinkimą bet kuriuo atveju turi, nes turi laisvą valią. Ji ir teikia – bent jau galimybę – problemą išspręsti. Gal ir sukuriant kažką nauja.

Aniems laikams tai buvo labai nemaža.

Kokį pasirinkimą turime mes? Tarp Miltono Frydmano idealistinio materializmo viršuje ir žmogaus be atsakomybės teisių apačioje? Šiems laikams mažoka. Deja, kitkas yra tik komentarų komentarai.

Jei atsakymų neduoda filosofija, gal juos siūlo gyvenimas?

Nuolat prisimenu ir kitą faktą, istorinį: Tarybų Rusijos ir Lietuvos Respublikos 1920 metų Taikos sutartį. Ji leidžia kartoti: vis dėlto pasaulyje būna tiesos akimirkų. Lietuvos istorijoje ji viena iš labai nedaugelio. Tiesos valanda yra 1949 metais netoli Radviliškio partizanų vadų po žeme pasirašoma Deklaracija, kokia turės būti valstybingumą atkūrusi Lietuva. Tiesos momentas yra 1990-ųjų Kovo 11-oji.

Kas yra tie tiesos momentai, tiesos valandos, jei ne būtį mąstantis sveikas protas?

Tais momentais būtis apsivalo nuo laikinybės apnašų, kad ir kokiais pavidalais ji iki tol buvo apėjusi – pavergimu, epochos melu, autoritetų sugestijomis, interesų pinklėmis, niekšybėmis ar kokiu kitu buvimo košmaru. Tuo metu būčiai nesvarbu vardai ir pavadinimai, ideologinės ir politinės orientacijos, galios ar negalios, jai svarbu viena – pasaulio tiesa, pasaulis kaip visumos balansas. Tai – būties sveikas protas, kurį pasauliui lieka tik atpažinti ir pripažinti.  Taip prasideda epochos.

Ar krizės dejonėse nesigirdi pasaulio tiesos balsų?

Ne vienas ir ne vieną kartą. Bet – politikos paraštėse.

Norėdami nepaskęsti krizinės savivokos dalinumuose, paklauskim savęs, kur gi yra į begalybę orientuoto žmogaus dvasios būtinės ne nuo paties žmogaus priklausančios ribos? Jos perdėm aiškios: po kojomis žemė, o virš galvos – dangus. Tai ta erdvė, kurioje žmogus yra ir gyvena, t. y. suvokia ir mąsto, kenčia ir džiaugiasi, liūdi ir tikisi jo žmogiškoji gyvastis, vienų vadinama siela, kitų – dvasia, bet visų nutuokiama kaip nekūniškoji žmogaus esmė, kurios atžvilgiu kito tokio pat sutvėrimo priedermė – padaryti kuo mažiau to, ką kitas galėtų pavadinti blogiu. Tos pastangos, arba žmoniškumo, humanizmo, riba yra kitas žmogus. Humanizmas visada yra susitarimas. Tuo tarpu nei žemė, nei dangus su savo fiziškumu susitarimo dalykais būti negali. Jie gali būti tik sutartinai aiškinami, vienas gimdydamas žmogaus gyvenimo būdą, arba kultūrą, kitas – tikėjimą. Esminga čia tai, kad abu iškyla iš žmogaus santykio su žeme: kultūra – fizinio, tikėjimas – dvasinio santykio. Jeigu sutiksime, kad kultūros (arba kultūrų) ir tikėjimo jungtis gimdo civilizaciją ir yra jos produktyvumo bei jos pobūdžio varomosios jėgos, turėsime pakankamai akivaizdžius šiandieninio globalaus pasaulio vaizdo netapatumo supratimo kriterijus.

Kultūra visada buvo gyvenimo stabilizavimo, civilizacija – jo intensifikavimo (imtinai iki imperializmo) būdas. Vakarų, arba krikščioniškoji, civilizacija, iškilusi savo racionalistinio radikalizmo dėka, XX amžiaus pabaigoje su skaitmeninių technologijų pagalba sugebėjo primesti visoms likusioms civilizacijoms jų vienmačio universalizavimosi būtinybę, priešingu atveju grasindama paversti jas antraeilėmis, o jų gobiamas kultūras tiesiog marginalizuoti. Kova dėl civilizacinės galios visada buvo kova dėl civilizacinės erdvės, ir beveik visada ji reiškėsi kova dėl fizinės žemės, dėl teritorijos. Civilizacinių karų ryškiausi pavidalai šiandien – 2001-ųjų metų rugsėjo 11-oji, niekaip neužgęstantis Afganistanas, rusenantis Pakistanas. Naujausi pavyzdžiai – britų ir prancūzų karių žudymas visų akivaizdoj vidurdienį jų šalių sostinėse.

Ką savo galios vardan civilizacija daro savo viduje, mums akivaizdžiausiai demonstruoja Vakarų Europa, pokariu tyliai kūrusi „neatpažintą politinį objektą“, kuris dabar jau identifikuoja save kaip federaciją su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Jeigu islamo civilizacija atvirai kalba apie džihadą, tai čia tikėjimas pakeičiamas ideologija su jos sankcionuojamais politiniais liberaliosios demokratijos sprendimais. Tai gana vaizdingai apibūdina vienas iš Vokietijos politinių lyderių, beje, susijęs su buvusiu „raudonųjų brigadų“ judėjimu, Joška Fišeris, Europa neturi teisės elgtis kitaip, negu elgiasi, nes tai būtų kelias atgal – į tautų konkurenciją, nepasitikėjimą ir galios varžybas, kurios paprastai baigiasi karais. Anot jo, ši tvarka baigėsi 1945 metų gegužės 8 dieną, ir konkurenciją pakeitė solidarumas, galios varžybas – teisės viršenybė, nepasitikėjimą – pasitikėjimas. Tai kelias į Europą, tvirtą kaip kumštis ir galingą pasaulinėje arenoje.

Lietuva nuo pat valstybės atkūrimo pasuko į tą kiečiau susigniaužiantį kumštį. Koks to proceso balansas bent jau bendriausiais bruožais?

Valstybės skola – 46 milijardai. Vien čekinis turto išvalstybinimas – 400 mlrd. litų nuostolių. Ignalinos AE uždarymas – per 100 mlrd. litų nuostolių. Naujausi: Snoro bankas – 4 mlrd., Ūkio bankas – beveik milijardas. Emigracija – trečdalis tautos. Atlyginimas – 1 000 litų. Pensija – 630 litų.

Per visą savo istoriją Lietuva buvo kam nors aukojama. Jeigu tai yra jos paskirtis ir šiandien, tai ar jos paaukojimas Europos kumščiui bent jau prisidėtų prie pasaulio plėtros ribų visuotinumo įveikimo?

Atsakymas į šį klausimą – tai atsakymas į klausimus, ar galima, o jeigu galima, tai kaip būtų galima sutramdyti tris globalizacijos stichijas: vartojimą, komercializmą ir korporaciją.

Pirma: ar įmanoma sutramdyti vartojimą? Būtent per vartojimą plėtra radikaliausiai įsirėžia į Žemę, laužydama visas jos savarankiškumo ribas. Atsakymas toks: globalizmo ideologija, deja, to negali net siūlyti, nes būtent ekstensyvus augimas yra globalizmo ekonomikos variklis. Kai ryžių nebeišauginama kiek reikia rinkos apyvartai (ne žmonėms, o rinkai), jie gaminami iš plastiko, bulvės – iš parafino ir panašiai. Nekalbant apie aprangą, kvepalus ir kita. Ir gamta, ir žmogus yra ne to pasaulio dimensijos.

Antras klausimas: kas galėtų sustabdyti gyvenimo komercializaciją? Būtent gyvenimo (netgi jo būtiškąja prasme) komercializacija žiauriausiu būdu įsirėžia į asmens buvimą ir būtį, griaudama jo autonomiją, be atodairos traukydama jo socialinius ir psichinius ryšius. Atsakymas, deja, vėl tik toks: globalizmas to daryti negali iš principo, nes būtent per gyvenimo komercializaciją tegalima palaikyti vartotojišką gyvenimo būdą, mutuoti naujus jo pavidalus ir kurti savo tęstinumą nepaisant nei žmogaus, nei gamtos kančių. Ar kas nors kada nors viešojoj erdvėj yra girdėjęs apie mokinio krepšelio dėka preke paversto vaiko kančią? Ar kas nors kada nors rimtai, iš amžinybės horizonto, yra aptaręs migracijos problemą, paverstą komercine dvigubos pilietybės nesąmone? Kur komercijos erdvėje galėtume įžvelgti kokį nors globalizmo humaniškumą, nekalbant apie humanizmą apskritai?

Trečia: kas galėtų sustabdyti korporacijų viešpatavimą? Būtent korporacija su savo kapitalu, iš principo galinčiu būti, o dažnai ir esančiu galingesniu už nacionalinę valstybę, kerta per ją, o kartu ir ją įkūrusią tautą. Globalizmas korporacinio kapitalizmo sustabdyti negali, nes korporacija ir yra tas anoniminis veikiantysis asmuo, kuris anonimizuoja visą globalistinės ideologijos valdomą universumą ir sukuria prielaidas komercinio vartojimo totalumui.

Netgi tarus, kad plėtros ribų problema globalizmo įveikiama sukuriant vieną civilizaciją, ir žmonija, kaip sako NASA teoretikai, pereina į aukštesnį – kosminių ryšių –lygmenį (Marse pirmuosius nuolatinius gyventojus JAV planuoja įkurdinti jau 2050-aisiais metais), kokį humanizmą galės kultivuoti Žemėje likti pasmerktoji žmonijos dalis?

Pati prielaida apie vienos civilizacijos galimybę yra antihumaniška ne tik Žemės žmonių, bet ir kitų galimų kosminių civilizacijų atžvilgiu, nes civilizacinis ekspansionizmas yra visada agresyvus, netgi kosmose mąstantis „žvaigždžių karus“. Globalizacija pagal Vakarų civilizacijos pagimdyto globalizmo ideologiją yra problemas tik nukelianti, o ne jas išsprendžianti raidos kryptis.

Į būtinius klausimus dėl žmonijos išlikimo ir gyvenimo su šios plėtros krypties ribomis globalizmas atsakymo neduoda.

Čia reikia pasakyti svarbiausia: jei bet kuri pasaulio civilizacija pretenduoti į pasaulinį įsiviešpatavimą gali, ką, beje, ir daro, tai šitokios galimybės iš principo neturi nė viena, netgi pati stipriausia, pasaulio tauta, tai istorijos jau įrodyta. Tai pirmas ir pats stipriausias argumentas prieš globalizmą, kuris visais įmanomais ir neįmanomais būdais, kaip ir anksčiau komunizmas, įrodinėja savo perspektyvumą, galios vardan be atodairos naikindamas savo kultūrinį pamatą bei jį ginantį nacionalizmą.

Nacionalizmas taip pat ideologija, ir kaip toks gali tapti agresyvus imtinai iki imperializmo, ypač – jei ima tapatintis su civilizacine misija. Pavyzdžių daugiau negu reikia: ir rudasis nacių imperializmas, ir raudonasis bolševikų imperializmas, ir maoistinis imperializmas – visi jie tautinės kilmės.

Tačiau – ir tai yra antrasis argumentas prieš globalizmą, bet jau ir už nacionalizmą, – nacionalizmas imperializmu tapti gali tik tapęs valstybės ideologija, o šis procesas yra tautos rankose: demokratija numato partijų spektrą, kuriame nacionalizmas yra atstovaujamas vienos iš jų, o jos galimybė užgožti kitas politines grupes neįmanoma be kokių nors išorinių aplinkybių ar paskatų, dažniausiai – tautai ir valstybei padarytų ar daromų skriaudų ar spaudimo iš išorės. Jeigu nebūtų buvę okupacijos, lietuviškojo nacionalizmo masto mes nebūtume nė nutuokę, kaip jis išsiskleidė išsivaduojamaisiais 1988–1990 metų įvykiais.

Pagaliau trečias – grynasis nacionalizmo konstruktyvumo argumentas: jeigu sutinkame su tuo, kad tauta (tautos) yra pasaulio faktas nepriklausomai nuo to, kaip jį traktavo Stalinas, Hitleris, kokios nors šiuolaikinės raudonosios brigados ar globalistai, tai jokia kita ideologija tautai kaip visumai neatstovauja adekvačiau už nacionalizmą. Globaliame pasaulyje, kurio humanizmo atskaitos taškas yra netgi ne asmuo, o individas su tam tikromis juridizuotomis jo teisėmis aplinkai, jokia kita ideologija žmogaus asmeniui su jam prigimties teise suteikta savastimi nereprezentuoja pilniau už nacionalizmą. Trumpai tarus, nacionalizmas yra tautinės kultūros žmogaus humanizmas.

Savo humanistinį potencialą nacionalizmas visavertiškai išskleisti gali tik tada, kai turi galimybę nesusitapatinti su nacijos politine elgsena ir tikslais, t. y. turi galimybę likti kultūros kūrimo baze. Šitai gali garantuoti tik pilnutinė demokratija. Nacionalizmas kultūroje – tai tautos, kurios ribos yra jos gyvenamoji teritorija (erdvė), jos istorija (laikas) ir jos kalba (atmintis), bendrumo jausmo ir įsipareigojimų visumai vertingumo supratimo palaikymas visomis kultūros kūrybai prieinamomis materialinės ir dvasinės raiškos formomis. Tai yra ir pasaulinė nacionalinės kultūros paskirtis, nes dvasinė tautos narių konsolidacija yra tas substratas, kuriame tegali tarpti vienaprasmė ir atsakinga pilietybė, vedanti ir į pasauliui atsakingą valstybės veiklą. Kur sveika ir kūrybinga tauta, ten stiprus ir pasaulis.

Kad mūsų pasaulis sveikas – vargu kas drįstų tvirtinti labai entuziastingai. Tačiau vargu ar labai noriai sutiktų, kad plėtros ribos gana apčiuopiamai kelia esminę alternatyvą: ne besąlyginė žmogaus tvarka, o gamtos tvarka turėtų būti tolesnės plėtros atskaitos taškas. Ar bandymas taip susivokti nepavėluotas, ar jo išvis neeliminuos praktiškesni ir mažiau pastangų reikalaujantys suvokiniai – klausimai tokie pat atviri, kaip ir žmogaus gyvenimas. Vieną išvadą mums rūpimu klausimu padaryti vis dėlto galima: jeigu neturime noro (arba galimybių) tapti kosminiais bėgliais, turime, kaip sakydavo Sigitas Geda, eiti taisyti savo tvoros, net jeigu dangus griūva. Kad ir koks blogas dalykas yra ideologijos, kad ir kiek žiaurių ydų turi ir globalizmas, ir nacionalizmas, gyvename ideologijų pasaulyje, o jame arba turi ideologiją, arba ideologija turi tave. Per politiką.

Mus kol kas valdo globalizmas. Kur ir kada gamtos baigtinumas atsivers būties tiesa taip, kad taptų akivaizdu visiems: gamta nėra begalinė, ji turi aiškias ribas ir metas į ją pažvelgti begalybės neaptemdytu žvilgsniu. Kada gamta tai praneš vienareikšmiškai katastrofiškai, pasakyti negali niekas ne tik dėl to, kad negali žinoti, bet ir dėl to, kad tektų pripažinti, jog globalizmą sustabdyti ne tik reikia, bet ir galima.

Kas tai galėtų ir turėtų padaryti?

Atsižvelgiant į tai, kad liberalinės demokratijos šalių politiniai sprendimai su generaline šiandien pasaulio plėtros kryptimi harmonizuoti ne mažiau sėkmingai, negu vadinamos valdomosios demokratijos šalių politinės linijos, kyla klausimas, kiek nacionalinės valdžios yra pajėgios ieškoti alternatyvų gamtos ir žmogaus resursų sekinimo politikai ir praktinei veiklai?

Įtampa tarp poliarizuotų Europos valstybių – Vokietijos ir Vengrijos – rodo, kad galimybės vyriausybių lygiu gana ribotos: globalizmo net ir iki šiol sukurta pasaulio procesų reguliavimo sistema užtektinai konsoliduota. Vadinasi, išeičių ieškotina ten, kur pasaulio plėtros kelio mąstymas ne toks vienmatis – visuomenėse, tautose. Visuomeniniai judėjimai, tautiniai judėjimai, o ne partijos šiandien yra raidos alternatyvų paieškos žemė.

Baigiant apie globalizmo ir nacionalizmo ideologijų alternatyvumą norisi pasakyti štai ką: ginčas dėl jų humanistinio potencialo dažniausiai paslepia svarbiausią mintį – mintį apie patį pasaulį, kuris neabejotinai turi būti kitoks.

Ką tos būtinybės akivaizdoje galiu padaryti aš – vienas iš septynių milijardų, norintis padėti Žemei nors savo žemės ribose?

Galiu štai ką: kaip ir tada, devyniasdešimtaisiais, einant į laisvę, sakyti: taip, esu nacionalistas.

Tą patį galiu pasakyti ir šiandien: aš – nacionalistas.

Ir jausti, kaip į mane smigdamas lūžta globalizmas.

Žinote: geras jausmas. Ne tik teorinis.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .

39 komentarai

  1. Žaltys:

    Nagi, mieli nacionalistai, ką jūs pakomentuosite? Ar priimsite gerbiamą filosofą į savo rinkiminį sąrašą? Pastebėjau kad tai jau antras Atgimimo kontruktorius, kuris kalba apie marsiečius. Po Landsbergio. Prieš 50 metų pusė pasaulio žinojo komjaunuolio, internacionalisto Levo Leščenko atliekamą dainą apie Marse žydinčias baltas obelis.

    • tikras lietuvis:

      Sakyčiau, kad politikams irgi turėtų būti amžiaus cenzas, o tai jau pasiekia amžių, kada … :), bet vis tiek dar lenda į valdžią, nors ten net tikriems darbinykams nesugebės net pypkos užkurti ar alaus bokalo paduoti. 🙂
      Viskam yra savas laikas arba kiekvienam savo – buvo parašyta ant Buhenvaldo vartų. 🙂
      Taip ir ozolai – geri jie, kada reikia pamąstyti, bet konkrečiam Lietuvos statybos darbui jie jau nebe tų fizinių kondicijų – ir tai įrodė kažkada apsukruolis V.Landsbergis, sugebėjęs R.Ozolą, buvusį pirmu reitinge, apšokti per pirmojo Sąjūdžio pirmininko rinkimus bei po to nebeįleisti į sutartą Sąjūdžio pirmininkavimą. Taigi tai buvo jau seniai, o pajėgumai taigi neina didyn.
      Su visa pagarba R.Ozolui, didžiam mąstytojui, nes jis gali būti tas, kuris parodo kryptį: вот он (Вий 🙂 ) !, kas yra net kartais svarbiau už konkretų darbą, nes jei nežinosi kur link judėti, tai bus ne darbas, o blūdyjimas.

  2. taigis:

    visas šis išvardintas augantis “brudas” kyla iš dvesiančios žmogaus jodinimo kitu tokiu pačiu žmogumi sistemos. Be jokio piliečių sutikimo ,nedemokrtatiškai sugriovus buvusią žymiai demokratiškesnę socialistinę santvarką , Lietuva paprasčiausiai smuko geroką šimtmetį atgal į istorijos ūkanas. Esu įsitikinęs ,kad sveikas protas nugalės ir Lietuva iš šio mėšlo grįš į patikrintą pažangesnį kelią. Tada ir prognozės visiems ozolams taps žymiai ir prasmingesnės ir optimistiškesnės.

    • tikras lietuvis:

      Deja – grįžti nebėra kur, o pralobusieji aferistai niekada geruoju neatsisakys prisiplėštų gėrybių.
      Nors išeita buvo ir dėl to, kad į aną tvarką lietuviai buvo per prievartą kada tai įstumti. Be to, Lietuva toje tvarkoje nebuvo lygiavertė kitoms valstybėms – greičiau, galima sakyti, buvome beveik išvalstybinti, nors to valstybiškumo likučių, kuriuos turėjome, užteko išauginti tautai savimonę, kad esame pakankamai geri ir galime pabandyti grįžti į savarankiškumo kelią.
      Europos sąjungoje, kurią kai kas vadina gėjropa, Lietuvai, jei ir vėl, kaip dažnai tarybmečiu, turėsime ne vadovus, o minkštakūnius, galime būti pastumti į blogybių priėmimo kelią.
      Štai kodėl reikia permainų – iki šiol dar Lietuvoje nebuvo partijos, kuri dirbtų visuomenės daugumai.
      Tik tokia partija sugebėtų išvairuoti europavojuose ir išvesti Lietuvą iš pelkės į Laimės žiburį.

      • Bartas:

        kad Lietuvoje nėra partijų. Kurios dirbtų savo šaliai. Yra šaikos bendraminčių, dirbančių sau ir tik sau, ir už nieką neatsakančių. Labai negražiai parašiau.

        • Kažin:

          Tokių šalies partijų ir negali būti, kadangi partija kuriama ne dėl visuotinų, o tik dėl savo (dalinių) intersų įgyvendinimo, suprantama kitų interesų sąskaita.
          Taigi partija yra savo grupei naudingų interesų įgyvendintoja. Lotynų pars, partis “dalis, grupė”.

          • tikras lietuvis:

            Čia tas pats kas pasakyti, kad pasaulyje gyvena vieni brudai, dėl ko juos žudyti būtų kaip ir teisinga.
            Yra kitaip.
            Puikiausiai gali atsirasti partija, kuri atstovautų visuomenės daugumos interesus.
            Tai gali būti tautininkai, kurie jau praeituose rinkimuose priėmė nemažai tam reikalui svarbių idėjų kartu su jas atstovaujančiais iš kitų partijų.
            Kas kita, kad Alkas daugiau viešino violetinius, kuriems ir sukrito tautininkų balsai, vėlgi tautininkų aljansas neturėjo rimtos ekonominės programos, o savo pasiūlymų nesugebėjo iškelti į viešumą – iš dalies dėl to, kad lrytas, pvz., sukviesdamas į savo forumą 6 – ias, berods, partijas, tame tarpe violetinių, tuo pažeidė rinkimų įstatymą, tas partijas taIp PROPAGUODAMAS, O TAUTININKAI TOKIŲ DALYKŲ NET NEPASTEBI IR NESIKREIPIA DĖL TOKIŲ DALYKŲ Į TEISMĄ, neorganizuoja liaudies demonstracijų, eitynių ir pan., reikalaujant, kad iš rinkimų būtų išimti bet kokie pinigai, nes rinkimuose turi kautis ne dideli pinigai su dar didesniais, o idėjos kaip pakelti šalies ekonomiką bei gyventojų gerbūvį, ir pan., ir t.t.
            Norint laimėti partiją, reikia kovoti – niekas be kovos neatneš prizo ant lėkštutės.
            Ir tai yra reikalinga, nes dabar nėra kas atstovauja visuomenės daugumą – valdžioje vien tam tikrų šaikų atstovai, bet ne visuomenės daugumos.

            • tikras lietuvis:

              P.S.
              visa tai galima iškelti per kovo 11 – osios demonstraciją – tada visi matys, kad tokią dieną ne šiaip sau einama, o keliami svarbūs klausimai – svarbūs visai Lietuvai, dėl ko pederastų ar žydomasonų, kuriuos, kažkodėl, Songaila bijo įvardinti, keliami išmįslai bei norai būtų antiek menki, kad atkristų savaime.
              Dabar anie turi įžūlumo lygintis su kovo 11 – osios eisena, nors, jei būtų jie Lietuvos komandos nariai, tai ateitų į tą renginį ir visai Lietuvai svarbiais klausimais, o ne durnų norų vedami keltų nesąmoningus reikalavimus, už ką seniai juos reikėjo suriktinti.

  3. tikras lietuvis:

    Biški nuvažiavo į lankas: jau seniai yra atskirtas tautiškumas (tautos puoselėjimas bei jos interesų gynimas) nuo nacionalizmo (savo tautos iškėlimo virš kitų tautų).
    Štai kodėl Lietuvoje tautininkai patys pasikabina save už kiaušių, kada, dažniausiai dirbdami tautiškumo darbą, pasivadina nacionalistais ir tuo suteikia galimybę kosmopolitinėms jėgoms, o daugiausia žydomasonams vemti ant Lietuvos.
    Kaip sakydavo vienas protingas žmogus, apie save neskubėk kalbėti blogai, nes tokių, kurie tai padarys, niekada nepritrūks.
    Tuo labiau, kad Lietuvoje nėra partijos, kuri dirbtų visuomenės daugumai.
    Ir čia yra šansas tautininkams, tik, žinoma, reikia atmesti visokias pročekutiškas nesąmones – pvz., “geriau lavonas, nei raudonas”, nes tai jau – nacionalistams, o ne tautininkiškai nusiteikusių (beje tokiais, o ne nacionalistais buvusių Lietuvos žmonių 1988 – 1990m., skirtingai nei sako Oziolas) bruožas.
    Tautininkai – Lietuvos gyventojus vienijanti jėga, o ne skaldanti, kaip, kad nacionalistai (kurie save tokiais ir įvardija), kurie vis dar negali atsiplėšti nuo savo protėvių žydšaudysčių bei pokario banditizmų, ką visuomenės dauguma jau seniai atmetė ir niekada nepriims už gėrį.
    Ar nori tautininkai tapti partija, kuri dirba visuomenės daugumai?

    • Nacionalizmas nėra “savo tautos iškėlimas virš kitų tautų”.

      • Tautiškumas-tai šiuolaikinis humanizmas:

        Deja,deja,daugelis žmonių nacionalizmą laiko ne tik iškėlimu savo tautos virš kitų tautų,bet ir nukreiptu pykčiu prieš kitas tautas.Be to,daugeliui žmonių nacionalizmas asocijuojasi su valstybės diktatūrine valdymo forma.Todėl,manau,kad taikų tautiškumą nėra protinga vadinti nacionalizmu ir būtų daug geriau,jeigu R.Ozolas ir kiti žodį “nacionalizmas” išmestų iš savo žodyno.LAIKAS BAIGTI ŽAIDIMUS SU DVIPRASMYBĖMIS.Tarp kitko,savojo tautišmo puoselėjimas (kitaip sakant,saikingas taikus pakėlimas savo tautos virš kitų tautų) nėra smerktinas dalykas.Visų tautų sulyginimas yra būdingas tik kosmopolitams.

        • tikras lietuvis:

          Savojo tautiškumo puoselėjimas (kitaip sakant,saikingas taikus pakėlimas savo tautos virš kitų tautų) nėra smerktinas dalykas
          ———–
          Ne taip: tautiškumas yra ne savos tautos pakėlimas virš kitų, o savos tautos savivertės gaivinimas tikslu ne pakilti virš kitų, o nenukristi žemiau kitų.
          Taigi tautiškumu visiškai nėra tauta lyginama su kitomis tautomis – tik pasakoma, kad esame neblogesni už kitus, dėl ko, kaip sakė Prezidentė š.m. vasario 16d. minėjime, turime gyventi savo protu, o ne klausyti įvairiausių komanduotojų iš visur.

  4. Getas:

    Suvokiant gamtos ir jos resursų ribas, tektų pareikšti, kad žemė ir jos resursai nėra asmens nuosavybė, o turi būti tautos nuosavybė, t. y. pereiti valstybės nuosavybėn. Savo programoje Tautininkai būtent tą turėtų įrašyti. Ūkininkams žemė tik nuomojama 99 m. ir pan. Tik žmogaus sukurti daiktai, įrengimai gali būti asmens nuosavybė ir būti parduodama. Todėl liberalų skleidžiamas noras pardavinėti žemę ir dar užsieniečiams, tai visiškas regresas gamtos naikinimo akivaizdoje.
    Antra, kadangi nacionalizmas yra 20 a. totalitarinių politinių jėgų primestas pavadinimas, nešantis neigiamą suvokimą, siūlau Ozolui ir kitiems naudoti tarptautiniuose tekstuose: nacionalai, lietuviškuose tekstuose: tautininkai.

  5. medus:

    Pritarčiau Getui dėl termino “nacionalizmas” naudojimo. Šis terminas jau yra tapęs ginklu globalistų rankose, ir visi, kurie gali būti pavadinti “nacionalistais”, būtinai taps priešais, su kuriais bus susidorota. Neabejoju, kad ir fiziškai – tai tik laiko klausimas. Būtų protinga neduoti šio žodžio-ginklo tiesiai jiems į rankas, juolab, kad turime tikrai gražų lietuvišką žodį – tautiškumas, patriotiškumas ar pan.

    • Bartas:

      Na “patrijotas” nelabai lietuviškas žodis, bet vis tiek geriau nei nelietuviškas “nacionalistas”.

      • tikras lietuvis:

        Kodėl – tautinis patriotas būtų visai gerai.
        O, kad žodis patria – tėvynė atėjo iš kitur, tai dar niekur – jokiose šalyse nereiškia, kad blogai, nes esame priėmę į kalbą tokius žodžius, kaip, pvz., mašina ir kitokių toje vietoje jau nebegali būti.

        • Aras:

          Svetimi žodžiai sėja nesusipratimą, savęs nesuvokimą, nesusikalbėjimą. Neturėtume žodžio laikrodis ir daugelio kitų, jei kaip dabar dažnai būna, senoliai būtų bijoję kurti… kurti naujadarus, vardus naujiems daiktams. Bet kalbame gi ne apie naują daiktą ? Gal būt pilietis ir nėra pilies ietis :), tačiau tautos gynėjas, tegul net tautininkas (vietoje tautinio patrioto) man dera žymiai tiksliau ir geriau. Reiškinius, tikslus vadinkime tikrais vardais ir darnos turėsime daugiau. Dažnas, sakydamas (ar net galvodamas) Patria Uno, kažkodėl jaučiasi kietai :). Šiais, svetimais žodžiais susieja save su “didingesne” tauta – kalba. Įdomu, apie kurią Tėvynę jie taip kalba, kodėl ?… Jei aš sakau – Tėvynė viena, tai tai sakau apie savo Tėvynę… Kodėl mūsų “spirdžiai” 🙂 vakar pralaimėję karo pakaitalą sakė, kad mes atrodėme geriau, bet jie (graikai !…) pasinaudojo vos ne vienintele galimybe ? Todėl, kad paplitęs, įprotis menkinti savo tautiškumą, kad trūksta orumo, tautinės savigarbos. Ar protingai paklausti galėjo tik Sokratas, ar anksčiau užrašiusieji “tiesas” raštu yra “labiau teisūs”. Ar užrašyta tiesa yra labiau tiesa ? Ar dorai elgtis gali tik krikščionys…? Vienas draugas dabar susiruošė steigti vadinamą institutą. Sako, kad jo, tokio labai reikia Lietuvai. Sakau jam, kad jei tikslai šventi ir tautiški, tai pasivadinkit “Vydija” ar kitaip lietuviškai. Jis atsakė, kad “Vydiją” kažkas jau įkūrė ir prastai dirbdami sugadino tą vardą. Hm….. 🙂

          • Aras:

            a, ar papildau dėl tų “spirdžių” ir kitų panašių. Mūsiškiai atrodė geriau (nei skaičiais pamatuota :)) ir tai mūsų tautai yra per daug svarbu. Atrodyti geriau.. Troškulys ar įvaizdis. Vieni atrodo geriau, o kiti laimi. Kai maži ne šalies dydžiu ar kitais skaičiais, bet orumo, savigarbos kiekiu nori žūt būt būti nors pastebėti :), jie pradeda garsiai rėkti, ryškiai rengtis, jaudintis dėl kažkokios vietos “Eurovizijoje” ar “Eurolygoje” ar kitokioje Euro. Tikriausiai ir “mūsų vertės matas” – pinigai irgi atrodys “kiečiau” kai bus su Euro ženklu. Ai, daug galima čia apie tai.

  6. A.L.:

    Kad “Nacionalizmas – tai šiuolaikinis humanizmas”,ar labai panašiai, galvoja ir Izraelio rabinas ortodoksas, ultranacionalistas(hipersionistas), Abraomas Šmulevičius, kuris pernai yra pasakęs: „Prieš du tūkstančius metų laimėjo Roma. XIX ir XX amžiuose žydams dalinai pavyko atsirevašuoti, pradžioje diegiant bolševizmo, o vėliau liberalizmo ir demokratijos idėjas. Dabar mes turime pilnai perimti kontrolę į savo rankas. Mes ne tik paprastai pirksime arabų elitą, o maitinsime jį iš rankų ir auklėsime. Kaip? Hipersionizmo idėja, bendrais bruožais tame, kad mes imame kontroliuoti „Al-Džazirą“, paskiriam Mekos muftijų, įvedam savo žmones į valdžią ir t.t. Kame bet kurios stabilios politinės sistemos paslaptis? Visuomenė suteikia asmenybei visas vystymosi galimybes, o asmenybė įsipareigoja visuomenei. Žmogus, kuriam suteikiama laisvė, turi gauti ir instrukciją, kaip ta laisve naudotis. Ir šią instrukciją parašysim mes, žydai. Atėjo mūsų revanšo laikas. Žydų suklestėjimas sužydi arabų revoliucijų ugnyje“.

    P.S. Pacitavau rabiną todėl, kad norėjau atkreipti dėmesį į tai, kad autoriaus įžvalgos yra pakankamai paviršutiniškos, paliekančios “už borto” esmę- žydų nacionalizmą, tautos, kuri valdydama pasaulio bankų sistemą(JAV FRS, Anglijos, Prancūzijos ir t.t. centrinius bakus)valdančią ir visą pasaulio ekonomiką(korporatyvią ir ne tik), faktiškai valdo visą pasaulį ir daro jį globaliu bankų veiklos teatru ir globalia žydų nacionalizmo įtakos sfera.

    • Naujas:

      Apie tokius dalykus gali rašyti tik komentatoriai. Viešojoje sferoje veikiantiems intelektualams rašymas apie tai, ypač nevienkartinis, baigtųsi išstūmimu iš viešosios erdvės. Supraskim kur ir kada gyvename. Taip, žydai valdo. Beje, būtent jiems naudinga ta gojams jau kelis šimtmečius peršama materialistinė pasaulėžiūra. Norint išsivaduoti iš priklausomybės jiems, reikia keisti mąstymą. Ateitį turi ir išlaisvinimą neša tik holistinis mąstymas, tai, kas populiariai vadinama “New age”.

      • tikras lietuvis:

        “Taip, žydai valdo.”
        —–
        Nežinau kur jie ką valdo, bet man jie – tuščia vieta.
        Pasižiūrėkime į esmę: žodis žydas pas mus atėjo iš rusų, kur taip yra vadinamas blogietis, o senahebrajiškai tas žodis yra keiksmažodis – reiškia šuns pypą.
        Taigi: tokios tautos kaip žydai nėra (izraelitai save vadina jehudimais), tačiau reikia pripažinti, kad tai – sluoksnis, gyvenantis iš fiti miti. Geriausias jų veiklos pavyzdys – holokausto industrija.
        Iš čia – tokie asmenys tol lips ant sprando, kol jiems kas nors leis tai daryti.
        Jei Europa, jau vadinama gėjropa, priima jų pučiamus burbulus už tikrą, tai dar nereiškia, kad lietuviai, kurie yra seniausia Europos, o gal net viso pasaulio tauta, irgi taip turėtų daryti.
        Gyvenkim savo galva ir nereikės skųstis, kad kokie tai “žydai” ar žydai spaudžia, reikalauja ir pan.
        Tiesiog nepripažinkime jų tauta, jų organizacijų reikalavimus atmeskime automatiškai ir pamatysime, kad visa tai – niekai.
        Juk dar K.Donelaitis rašė:
        vaikai, – rėkdavo tėvs, girts 🙂 ant demblio išsitiesęs. – Šiukštu jums naujus niekus pramanyti – gyvenkit taip kaip jūsų tėvai gyveno ir jus gyvent išmokino!

  7. Gintautė:

    Citata: Galiu štai ką: kaip ir tada, devyniasdešimtaisiais, einant į laisvę, sakyti: taip, esu nacionalistas.

    Tą patį galiu pasakyti ir šiandien: aš – nacionalistas.

    Ir jausti, kaip į mane smigdamas lūžta globalizmas.

    Žinote: geras jausmas. Ne tik teorinis.
    Džiaugiuosi, kad galiu tą patį pasakyti ir apie save, tik dar ir pagonė 😉

    • medus:

      pagonė? nieko blogo:) kaip kažkada rašė žemaičių poetas Vytautas Mačernis, “Visi tikėjimai – fantazijos žaislai, / apie tikrovę nieko pasakyt negali”. kuo toliau, vis labiau suprantu, kad yra tame cinko. esame supainioję (ypač Lietuvoje) dvasingumą su priklausymu bažnyčiai ar dar kam. neabejoju Dievu, bet labai stipriai abejoju žmogaus sukurtom institucijom sulaikyti Dieva.. o dėl “nacionalizmo” – tai jau jeigu tiesiai stovint su pasididžiavimu deklaruoti savo laisvę ir jausti kaip “lūžta globalizmas”, aš renkuosi lietuvišką žodį – tautiškumas. nacionalizmas mums yra primestas kitų (tų pačių tikrųjų nacionalistų:)

  8. Aras:

    Kaip Jonas sako: mums šventa žemė yra čia, o ne kažkur toli rytuose ar vakaruose. Pagonimis svetimi vadino dėl tikslo paniekinti ir pabrėžti tikėjimo skirtybę. Mums reikėtų nusimesti nematomus pančius, pamatyti kokioje “matricoje” gyvenam, kokias mirties sukakčių šventes švečiame, už kokius “žygdarbius” praeities veikėjus “keliame ant šakių” ir rodome juos pavyzdžiu vaikams. Ramybės, paprasto 🙂 tikėjimo, darnos su gamta ir prigimtinės pasaulėžiūros, pasaulėjautos visiems linkiu. Visa kita, tik žaislai ir prieskoniai kuriuos vartoti reikia saikingai ir su mūsų senolių pritarimu 🙂

  9. ...:

    Kodėl tie užknisti vokiečiai nenori būti nacionalistais?

  10. ...:

    “Atlyginimas – 1 000 litų. Pensija – 630 litų.” Čia truputį į lankas. Kiek dirbi tiek ir turi, ir viskas.

  11. ...:

    Globalizmas tai kelias į niekur. Galų gale tai turėtų suprasti visi.

    • tikras lietuvis:

      Niekus kalbi, nes globalistų geriausias pavyzdys yra kartais taip vadinami žydai, t.y. sluoksnis, kuris tik neišmanėlių yra tapatinamas su semitais – ivrim’ais arba šiuolaikiniais jų palikuonimis jehudimais.
      Iš tikrųjų tai tie, kurie nepriklauso jokiai tautai, jokiai valstybei, nesilaiko jokių taisyklių, tačiau daro tik tai kas jiems yra naudinga.
      Juokingiausia, kad jie, kaip sakė pulkininkas S.Alperovič – Lietuvos “žydų” ar žydų buvęs vadas, gali metų metais laikyti save kokios tai tautos dalimi, bet jei tik pakvimpa pinigiukais, tai jie tuojau prisistato ir sako: aš – žydas, nes mano propropro….senelis buvo “žydas”. Vienžo, mokėk iš tų pažadėtų 128mln.lt, o paskui jis ir vėl bus belekas 🙂 (ne be reikalo žodis žydas lietuviui asocijuojasi su sukčiumi, o žodis čigonas – su vagimi. Ir tai nepaisant to, kad visose grupėse gali rasti gerą žmogų. Ne be reikalo yra tokie posakiai: baltasis žydas arba žmogui – ne žydui. Ir t.t., ir pan., kas patvirtinama lietuvių liaudies patarle: nėra dūmų be ugnies).
      Taigi globalizmą arba pasaulinę betvarkę, kuri leistų peržengti valstybių sienas bei engti tautas, propaguoja tie, kurie amžinai ieško ir bet kokiais būdais sau naudos.
      Todėl nereikia manyti, kad jie to kada nors gali atsisakyti.
      Čia yra tas pats kas vagį atpratinti nuo vogimo arba narkomaną nuo narkomanijos.
      Neįmanoma.
      Jei neduoti vienaip ar kitaip gerai į kailį už išsidirbinėjimus ir nevesti jokių derybų, o tik remiantis lietuvių morale, kurios pagrindu tapome seniausia Europos, o gal net viso pasaulio tauta.
      Vienžo,
      nekovosi už save pats, tai nieko ir neturėsi, o dar ir tai ką turi koks nors valkata pasaulinis pagrobs.
      “Nepriklausomybės” laiko Lietuvos valdžios užsiiminėjo, galima sakyti, pederastizmu – kas (iš kur atsibastęs) tik ko užsinorėdavo, tai tie tuoj spręsdavo: duoti.
      O kas leido?
      Ar gavot visuomenės daugumos pritarimą?
      Negavot.
      Tada stokit prie sienos! 😉 😉 😉
      Nes tik visuomenės dauguma (=lietuviai, kaip komandos, kuri vadinasi Lietuva, nariai nežiūrint kilmės) išlaiko Lietuvą gyvą, o nebus Lietuvos – nebus ir lietuvių.
      Taip, kad su blogiu būtina kovoti, o tai galėtų Lietuvoje padaryti tik partija, pvz., atstovaujanti visuomenės daugumą, burianti įvairius žmones Lietuvos, o kartu ir jų pačių labui.
      Bet Lietuvos reikalai, jei praktiškai pamąstyti, negali būti išspręsti kitų šalių, kurios tuo užsiimtų tik savo interesų vedami, o ir tuo pačiu savo, o ne Lietuvos naudai.
      Taigi ES mums gali būti tik kaip tam tikra pagalba, užkarda, kad rytiniai vėl nepervažiuotų, bet jei mes ES norams pasiduosime, tai gali atsitikti kaip buvo TSRS ir dar blogiau, nes čia būsime gražioj formoj patvarkyti.

      • tikras lietuvis:

        Jei kam įdomu, tai dar vienas įrodymas, kad “žydai” – ne tauta:
        Citata:
        “Negana tο, per visus šimtmečius žydų vyrija privalėjo mokytis teisės ir tas mokymasis niekad nesibaigdavo – tęsdavosi per visą gyvenimą. Jie privalėjo gerai skaityti, nes, norint išpažinti tikėjimą ir mokyti jaunąsias kartas, tai reikėdavo daryti ir viešai. Spėjama, jog žemo intelekto žydai, kurie nemokėjo skaityti ir neišpildydavo intelektualinių religinių reikalavimų, patys pasitraukdavo iš žydų bendruomenės”.
        http://litvaks-lithuanian-jewish.com/about-project/?lang=lt
        Iš tautos dėl to, kad nesi atitinkamo intelektinio lygio, nepasitraukiama.
        Ten pat, atkreipkite dėmesį, randame ir tokius žydo žodžius apie Lietuvą – Nahum Slouschz savo knygoje “Kelionė per Lietuva” (1899) rašė: ” “Wе аrе іn thе Jewish country, perhaps thе οnlу Jewish country іn thе world” (mes esame žydų šalyje, turbūt vienintelėje žydų šalyje visame pasaulyje).
        Sako – J.Gebelsui, paskaičius tokios “kultūros”, norėjosi griebti pistoletą 🙂 .
        Ir aš jį visiškai šioje situacijoje suprantu. 🙂

  12. Prusas:

    Gotai-Getai-Gudai-Getitai-Godai yra godotojai, gaudziantys, gudus (gudi giria ar igudis yra antriniai zodziai suristi su senuoju giedoreliu savivardziu reiskia gaudzianti-osianti gasdinanti-baugi giria bei senoves giedoreliu Tautos ziniu turejima ir ju pritaikyma ar sugebejima buti sumaniu ir isradingu kaip kad prabociai buvo), giedotojai arba tiesiog Dainaviai kitaip dar Soduviai…Kreve zinojo kad Musu Tauta yra dainiu ir sodu tauta ir jos kalba yra ir buvo Lietuviu (suliejanciu Rasu-Saku ir PaRasiu-Neriu zemes) kalba…panasiai Nemunas yra NeMainus (per Deli teka upe Jamuna, o Gangas yra Dangaus upe kaip ir Dunojus-Dangojus), o Palemonas yra PaleiMainu (kur Nemuno srove stipresne)

  13. Gi:

    Dieve tu mano… Ir niekas nenorėjo mirti.Vėl mažaturčiui lietuviui reikės galvas dėti už Lietuvą ir vėl viskas kartojasi.Laikas keisti galvoseną ir vis gintis.Laikas lietuviui tapti puolančiuoju,savų rankų šeimininku.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: