D.Paukštė. Savęs griovimas: ištirpsime ar išliksime? (7)

Dainius Paukštė | J.Vaiškūno nuotr.

Dainius Paukštė | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Solidumo Lietuvoje nebeliko. Nei politinio, nei ekonominio, nei socialinio, nei kultūrinio, nei finansinio, nei energetinio – jokio… Lietuva pavirto į didelį M raidės simboliu pažymėtą greitojo maisto restoraną, kurio lankytojai turi tik vieną tikslą – kuo greičiau prikimšti pilvą nesvarbu kuo, nemąstant apie savo sveikatą. Svarbu, kad pilvas čia ir dabar būtų prikimštas. Rytoj – vėl tas pat. Šalia tokios užeigos – nepavargdami plasnoja greito maisto gamintojai (vienadieniai drugiai) – masinės informacijos priemonės bei, kiti įvairių sričių drugiai – ekspertai. Jų vertinimai, kaip ir žiniasklaidos, paviršutiniai: „vakar buvo mažiau, nei užvakar, todėl šiandien tendencijos…Lietuvai, nedarbo, emigracijos, dujų kainų mažėjimui, atominės energetikos  vystymui ir pan. … labai palankios…“. Jau kitą dieną šių prognozių niekas nebeatsimena. O ekspertai, pasirodo, skaičiuoja: kelis kartus jų pavardės viešoje erdvėje buvo paminėtos daugiau, nei „varžovo“. Sportas? Tuomet kokia tokių „prognozių“ vertė? Tikrasis ir svarbiausias mūsų valstybės vienadienis drugys yra premjeras, besistengiantis pratęsti savo egzistavimą, kaip niekas kitas Lietuvoje: po kiekvieno maitinimosi (t.y. susitikimo su kuo nors,) sugeba du ar net tris kartus per dieną viešai ir kardinaliai pakeisti savo nuomonę…

Kad taip elgiasi mūsų politikai, – seniai niekam ne paslaptis. Politika: „po manęs – nors ir tvanas“, – jau trečią dešimtmetį rūpestingai įgyvendinama mūsų išrinktųjų, nepriklausomai nuo to, kurios krypties politinei jėgai atstovaudami savo rankose laikė valstybės vairą. Vieni valdantieji tvirtina: „Įveikėm nepaprasto mąsto ekonominę krizę! Europa ir pasaulis mums ploja!“

Ką į tai gali atsakyti eilinis pilietis? Kokia šios pergalės prieš krizę kaina atrodo jam? Jeigu tautietis šį laikotarpį išgyveno Lietuvoje, tai – beviltiškai skurdo (dvasiškai ir materialiai), kitam tokia politika baigėsi Tėvynės praradimu – emigracija. Visi suvokė, kad politikams rūpi ne jie, o noras eiti lengviausiu keliu – siekis kaip galima greičiau ir daugiau pasiskolinti: juk skolinantis nereikia nei darbo vietų kurti, nei rinkėjais rūpintis. Vienadienės politikos, kuri trunka jau 23 metus, pasekoje iš Lietuvos buvo išvaryta per 834 tūkst. žmonių ir tik 153 tūkst. (čia kartu su trečiųjų šalių piliečiais, per tą laiką atvykusiais į Lietuvą) sugrįžo. Lietuvos Respublikos skola 2013 m. pabaigoje bus  52,69 mlrd. Lt. Dabar skolos skaitiklis sukasi lyg išprotėjęs: kiekvienas iš mūsų – tiek kūdikis vežimėlyje, tiek šiukšlių konteinerius tikrinantis „sanitaras“, esame skolingi po beveik 17,5 tūkst. Lt!

Nenorom kyla klausimas: ar tik visi fiziškai Lietuvoje dabar esantys esame tiek skolingi, ar ir tie, kurie įtraukti į pono Z.Vaigausko paruoštus rinkėjų sąrašus, t.y. ir emigravę iš Lietuvos? Sakot, juokauju? O gal dėl to jie taip siekia gauti antrąją pilietybę, kad vėliau galėtų pasiųsti labai toli ne tik poną Z.Vaigauską, bet ir politikus, kurie nesitardami su jais, neskaičiuodami skolinosi, o šiandieną dar turime mokėti ir dvigubai didesnės palūkanos, nei moka, pavyzdžiui, latviai?

„Svarbiausia – žmogus! – išdidžiai pareiškia kitos valdančiosios partijos politikai. Lietuvos politologai tvirtina, kad dabartinės valdančiosios koalicijos branduolys – Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) –  yra kairieji. Pagal pavadinimą – gal, bet pagal vykdomą politiką – tai tikra dešinioji partija. Paradoksas, bet pasirodo, kairiųjų pažiūrų rinkėjai (o jų Lietuvoje yra daugiausiai) Seime neturi jų interesus atstovaujančios politinės jėgos. LSDP- tikras vienadienis drugelis ir chameleonas drauge. Kai reikia, paraudonuoja. Paprastai tai būna rinkimų išvakarėse, kai rinkėjams reikia padalinti pažadų (tada ši partija tampa bekompromisė darbo žmonių gynėja).

Tačiau pažadus prarijusių rinkėjų balsais išrinkta į valdžią, LSDP staiga pasikeičia. Kai jai naudinga, ji gali ir kregždute pavirsti – pamėlti, ir pageltonuoti, ir net pažaliuoti. Rinkėjai jau treti iš eilės rinkimai yra „išduriami“ su progresiniais, turto mokesčiais… Ko norėt, jeigu pseudosocialdemokrtų partijos sudarytose komisijose problemoms spręsti dirba ne žmonių atstovai, ne profsąjungų deleguoti specialistai, o Laisvosios rinkos instituto bei stambaus verslo struktūrų ar bankų deleguoti asmenys? Tai iš esmės ir įrodo, kieno labui iš tikrųjų dirba ši politinė jėga. Beje – kitos politinės Seimo jėgos – taip pat.

Rinkėjai jau seniai turėjo suvokti, kad Seimo partijos negerbia rinkėjų, nes Lietuvos politinėje sistemoje jos tvarkosi tarsi nuosavo name kieme, atvirai ir ciniškai bandydamos įsitvirtinti valdžios Olimpe visiems laikams. Kiekvienuose rinkimuose, pasirinkimas ką rinkti, tampa vis mažesnis. Ir tai vyksta ne dėl to, kad kitų politinių jėgų nėra ar jų mažėja, bet todėl, kad šios jėgos taip suvaržomos naujų įstatymų, kad konkuruoti su seiminėmis partijomis tampa nebeįmanoma. Teisingi, skaidrūs rinkimai, kuomet sudaromos sąlygos visiems rinkiminės kovos dalyviams reikštis vienodai, deja, – jau tapo istorijos dalimi, kartu su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu. Ir paralelės dabar, deja, labai neguodžiančios – Lietuva vidaus politikoje mėgdžioja Rusiją, kuri turi nuosavą demokratijos sampratą, visiškai nepanašią į pasaulyje priimtą. Politikai akivaizdžiai pasinaudojo visuomenės abejingumu politikai ir panieka politikams. Prisiminkime paskutiniuosius rinkimus  – partijoms uždrausta gauti lėšas iš fizinių bei juridinių asmenų, o valstybės lėšas, skirtas visam politiniam spektrui, pasisavino tik Seimo partijos.

Pasekmė: rinkimus su aibe skandalų, skundų bei teismų (o pagrindiniai jų herojai – laimėjusių partijų nariai) laimi Seimo politikai. Tai reiškia, jog politikos padangėje niekas nepasikeis. Dabartiniai parlamentarai, vos spėję apšilti kojas, eina dar toliau: dabar Politinių partijų įstatymo pataisomis siekiama sugriežtinti politinių partijų steigimo reikalavimus numatant, kad partiją galėtų įsteigti 3 tūkst. steigėjų. Įstatymo pataisas registravo 12 Seimo narių, atstovaujančių didžiausioms šalies politinėms partijoms – socialdemokratų, konservatorių, „Tvarkos ir teisingumo“. Iškalbinga – pozicija ir opozicija sutarė – tarsi broliai dvyniai.

Tai kuo rūpinasi šie dvasios „vargdieniai“ – valstybe ar savo kėdėmis? O gal stengiasi rinkėjus apsaugoti nuo pasirinkimo rūpesčių? Atėjai, pykšt – iš karto pasirinkai vieną iš keturių ar penkių, esančių biuletenyje (juk nesvarbu ką renki – visi vienodi)…  Juokinga tai, kad pasaulyje pilna pavyzdžių, įrodančių, kad ne visada kiekybė reiškia ir kokybę. Tą jau įrodė subyrėjusi Sovietų Sąjunga, karas Afganistane, bankų krizė ar kova su terorizmu.

Ir 23 metų Lietuvos Nepriklausomybės patirtis šią tiesą visiškai patvirtina: didžiausios mūsų partijos neturi Lietuvos ateities vizijos ir idėjų, kaip pagerint valstybės ir žmonių gyvenimą, neturi ką pasiūlyti ir ką įgyvendinti, kad Lietuvos žmonės pasijustų laimingi, gyvendami čia, savo namuose, o išvaryti gentainiai norėtų sugrįžti namo. Drįsčiau teigti, kad Lietuvos politikoje už Seimo ribų esančios politinės jėgos savo pasiūlymais ir duoda tą politinės veiklos kokybės likutį, taip gelbėdamos beviltiškai susikompromitavusių Seimo politikų įvaizdį. Kiek idėjų seimūnai nugvelbė iš jų rinkiminių programų, patvirtindami tą faktą, kad Seimo partijos turi daug narių (žinia, prie valdžios medaus statinės visos musės skrenda) ir yra aptekusios pinigais, idėjų, deja, yra bergždžios. Toliau skatinti tokią tuštybę yra nusikaltimas prieš valstybę.

Ne vienas aš jaučiu, kad dabartinis besaikis ir neatsakingas valstybės išteklių vartojimas (švaistymasis žmonėmis, valstybės funkcijų privatizavimas, valstybės praskolinimas, leidimas išaugti tokiems nesuvokiamiems pajamų skirtumams ir kt.), prilygsta jos fiziniam naikinimui. Valstybės mūsų gyvenime kasdien lieka vis mažiau ir mažiau. Dauguma emigrantų kažkodėl pyksta ant valstybės, kuri tarsi pamotė –  atsisakė savo vaikų. Bet ne valstybė kalta, kad taip įvyko. Pamotės funkciją atliko prie valstybės vairo buvę politikai.

Turime suvokti, kad mūsų Lietuva yra vienintelė vieta pasaulyje, kurioje mes, jos vaikai, turime teisę vadintis tauta. Jokioje kitoje pasaulio vietoje tokio statuso mes neturėsime (galėsime būti tik grupė, bendruomenė, kolonija ir pan.). Tik gyvendami Lietuvoje mes tapatinamės vienas su kitu dėl kultūrinių, etninių, lingvistinių ar istorinių priežasčių. Ir istoriškai tik tie, kas išmano savo šalies istoriją, puoselėja ir saugo valstybę, rūpinasi jos tęstinumu, įgyja teisę vadintis tauta. Tačiau būtent į šių tapatumo ryšių panaikinimą yra orientuota  globalizacija siekianti, kad tautos nesiskirtų nuo mano jau minėtų bendruomenių, kolonijų, gyventojų sampratų. O tam tereikia tik išvykti iš savo valstybės. Kai sužinai, kad Seimo partijos įkūrė savo naujus skyrius užsienio valstybėse (t.y. jų nariais tampa išvarytieji arba emigracijos aukos), jų – aukų, imi nebesuprasti, nes narystė šiose politinėse jėgose jokiais loginiais dėsniais nepaaiškinama. Ryškėja akivaizdus ligos simptomas, vadinamas Stokholmo sindromu, kuomet terorizmo auka palaipsniui tapatinasi su savo skriaudėju.

Manau, lieka vienas kelias: nuo besaikio greito valstybės išteklių sekinimo vėl pereiti prie natūralių ir laiko patikrintų produktų. Norėdami išlikti, privalome keisti esamą gyvenimo terpę, keisti tarpusavio santykius bei santykius tarp žmogaus ir valstybės, nusistatyti tikslą ir siekiant jo, iš esmės sukurti valstybėje naują psichologinį klimatą, kardinaliai keisti savo požiūrį į ją. Pradžią tokiam virsmui galėtų duoti pirmas pasiūlymas dabartiniams Seimo politikams (aišku, jeigu jiems dar rūpi Lietuvos ateitis): dabartinis Politinių partijų įstatymas turi būti panaikintas – kaip nesusipratimas, kaip įstatymas tirpdantis bei priešinantis Lietuvą ir vedantis ją degradacijos keliu. Naujas įstatymas turi garantuoti, kad bus sugrįžta prie senų demokratinių nuostatų: rinkimai privalo būti teisingi, skaidrūs, o politinėms partijoms sudaromos vienodos sąlygos reikštis rinkiminėje kovoje. Tai suteiks prasmę žmonių pasirinkimui ir stabdys tautos bei valstybės naikinimą.

Autorius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininko pirmasis pavaduotojas

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

7 komentarai

  1. Li Bo:

    “Valstybės mūsų gyvenime kasdien lieka vis mažiau ir mažiau”

    Visiškai priešingai. Valstybė taip išsipūtė, tiek žmogaus gyvenimo užgulė, kad daug kas to jau nepakelia. O galo tam dar nesimato. Ir nereikia čia verst bėdos ant kažkokių blogų politikų ar atskirų veikėjų, bandant įtikinti, kad yra ir gerieji, dorieji politikai. Visi politikai yra šiukšlės mintančios žmonių krauju, nėra ir negali būti gerų žmonėms politikų. O valstybės stiprinimas yra tik kalėjimo sienų stiprinimas. Autorius virkauja dėl blogų prižiūrėtojų ir menko pajoko, todėl jis man juokingas. Atsimink, kad laisvoj Lietuvoj laisvi žmonės ir tave ir tavo partiją pasiustų toli toli.

    • Naujas:

      Debiliškas komentaras. Politikai – šiukšlės, vadinasi net nebandykim domėtis politika, nes susiteršim. Palikim politiką šiukšlėms. O valstybė – kažkoks monstras. Kvaily “Li Bo”, tai ką, ar neegzistuoji jokio visuomeninio, bendro intereso? Kol bus tokių debilų kaip “Li Bo”, visuomeninius interesus mums formuluos šiukšlės ir sėkmingai mus valdys toliau.

      • Rimvydas:

        Aš tai manyčiau, kad valstybė kaipo tokia yra blogis, nes jos atsiradimo kaipo tokios priežastys yra dorinis nuopuolis. Pasiekus tam tikrą nuopuolio ribą, yra du keliai – arba visiškas susinaikinimas, arba pančių, vadinamų valstybe uždėjimas. Tačiau tie pančiai neišsprendžia esminio klausimo, tik ganėtinai ilgam atitolina susinaikinimą. Link kurio vis viena einama. Tad ta prasme Li BO yra visiškai teisus. Kita vertus, turint padorumo ir sąžinės, negalima visiškai nusišalinti nuo viešų eikalų, kurie, norim to ar ne, pasireiškia per tokį dabar visuotinį darinį, kaip valstybė.

        • Naujas:

          Kaip skambiai tariama – “valstybè”, tarsi kažkoks metafizinis darinys. Tarsi egzistuotų kažkoks monstras, nepriklausomas nuo manęs, Jono, Petro, Albino. O juk tėra konkretūs bendri tikslai, kurių sprendimui pasirenkamos tam tikros priemonės. Tų priemonių kompleksas bendrų, viešųjų reikalų atžvilgiu ir gali būti įvardintas valstybe. Jeigu nepatinka žodis “valstybė”, pasirinkit kitą. Bet tas nieko nepakeis. Dalykas yra paprastas: ar pripažįstam bendrų interesų egzistavimą ar ne. Jei ne, daugiau nebėra apie ką kalbėti.

          • Rimvydas:

            bendri klausimai gali puikiai būti sprendžiami bendruomenėse. o toks darinys kaip valstybė atsiranda iš prievartos ir remiasi prievarta. mūsų protėviai tūkstančius metų gyveno be tokio darinio kaip valstybė, tačiau jie gyveno be galo stipriose bendruomenėse.
            Reikia skirti tokius dalykus, suvokti jų esmę. Kitaip varinėjam tuščias šnekas, taip ir nesuvokdami, ką kalbame.

            • Naujas:

              Ar pats manai, kad bendruomenėje galima išsiversti be autoriteto? Visur ir visada egzistavo, egzistuoja ir egzistuos autoritetas, hierarchija, valdžia ir būtinybė jai paklusti. Negi manai, kad “mūsų protėvių” bendruomenėse nebūta autoriteto, valdžios? Nesąmonė. Buvo bendruomenių, genčių vadai, religiniai autoritetai. Taigi, niekur nepabėgsi nuo valdžios. O valdžios, kokia ji bebūtų (genties vadas, religinis autoritetas, prezidentas ar ministras pirmininkas) sprendimai niekada nepatenkino visų. Taip, kad bandymas įžvelgti absoliučiai gerą žmonių organizacijos formą, kurią pats vadini “bendruomene” ir absoliučiai blogą – “valstybę” – yra absurdas. Yra tik konkretūs žmonės ir konretūs jų sprendimai, o ne kažkokie metafiziniai dariniai.

  2. realybė:

    Konkurencija tarp valstybių niekur nedingo.Jėgos žaidimai jų politikoje – taip pat. To nematyti negalima. Priimti Li-Bo nuostatą – reikštų tik vieną – Lietuva pasidavė ir pranyko.Kažkuri “kaimynė” – sustiprėjo ,padidėjo .Eilinė maža tragedija pasaulio mastu – ir tiek. Lietuviams, žinoma, ji maža nepasirodytų.Kelias vienas – būtina stiprinti civilizacijos progresą mūsų šalyje panaudojant visus išteklius ,priemones. Ir tapti atspariais ir konkurencingais.O pagrindinis visų ,ne tik LT , civilizacijos progreso stabdis yra atskirties ir to dėka , neleistino skurdo lygio atsiradimas.Lietuvoj prieš Nepriklausomybės paskelbimą ,šiaip ar taip , skurdas kaip toks buvo išnykęs.Čia nebuvo beraščių,klestėjo ir buvo skatinama kultūra. Pasikeitus aplinkai , atitinkamai pasikeitė ir tautos mentalitetas,išprusimas.Žmonės realiai suprato ,ką gali duoti ir Nepriklausomybė, ir demokratija , ir aplamai – laisvo žmogaus teisės. Šiuo metu,vsi mato – tauta visumoje vėl nuskurdinta iki neįsivaizduojamo lygio, praskolinta (kas tikrai neleis dar ilgus metus kurt geresnių gyvenimo sąlygų didesnei, kritinei masei žmonių,nes privalėsim atidavinėti tą skolą ,procentus už ją .O tam – tik viena alternatyva – didinti mokesčius. O kur ir kam juos dar imanoma didinti (turint omeny dirbančiųjų ,mažas pajamas ar iš vis jų neturinčių apmokestinimo buvusias tendencijas?.Todėl autoriaus lyg ir loginiai pamastymai ,kurių išdavoje geriausiu atveju teturėsim kitus žmones valdžioje , – jau pavėluotas etapas . Praktiškai beraščiams vargetoms įrodinėti friedmaniškų , socialistinių , demokratijos ,žmogaus teisių problemas taip ,kad anie suprastų ir palaikytų kad ir teisingiausias idėjas idiegti pasiryžusius politikus – š. m. Lietuvoje jau prarastas šansas. Apie tai šie politikai per ilgai diskutavo viens su kitu ir per TV , ir šimtuose “konferencijų” . TAI JIE NESUPRATO,kad be žmonių palaikymo tos jų “akcijos” , šimtai protingiausių straipsnių su smulkiausiomis “instrukcijomis” kaip siekti teisingiausio ir efektyviausio valstybės suklestėjimo – tiesiog buvo nieko vertos,nes nuo tų visų “debatų” tikrieji šalies šeimininkai paprasčiausiai buvo atstumti, jiems buvo liepta nemaištauti ir nepavydėti ,kaip jų sukurtą turtą dalijasi valdžios partijų sukurta tvarka besinaudojanti nedidelė gudručių grupė….Išvada : gražinti civilizacijos progresą Lietuvai ko gero demokratijos gali ir nebeprireikt. Nes kova bent už buvusio pragyvenimo lygio ir jo teikiamų galimybių atgavimą ko gero demokratinėm priemonėm ir nebeįsivaizduoja. Toks Stalinas karo būtų tikrai nelaimėjęs, jei savo metu būtų armijoms vadovauti būtų leidęs kad ir per visuotinus rinkimus rinktoms kokioms hipotetinėms ,suprantama, ” komisijoms”.Taigi, išeitų ,kad 1990 m LT šansas rimtam progresui buvo labai realus.Tik juo pasinaudojo pagrinde tie patys komunizmo statytojai ,kaip žmonės rašo – susikūrę sau Nepriklausomoj Lietuvoj tikrą,neišgalvotą komunizmą . Tik sau ,suprantama:(

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: