Č.Iškauskas. Sąjūdžio ir šiandienos didžiavyriai (pirmadienio mintys) (12)

Česlovas Iškauskas | iskauskas.lt-nuotr.

Česlovas Iškauskas | iskauskas.lt-nuotr.

Žmogus – gamtos vaikas, jos dalis. Tai aksioma. Ypač šitai pajunti pabėgęs nuo miesto tvankumos ir bruzdesio, pasinėręs į Labanoro miškų gaivą, dirbdamas įvairius neskubius darbelius, kaip vaikas džiaugdamasis gegužės mėnesį prie sodybos terasos aptikęs penkis mažyčius paąžuolius baravykėlius… Kaskart su gilesne nostalgija Pirmadienio mintys sugrįžta į prabėgusį savaitgalį, nors, žinoma, yra svarbesnių dalykų.

***

Na, kad ir Sąjūdžio jubiliejus. Savo internetinės TV laidai „Savaitės pjūvis“ (laidą galima pažiūrėti ir šiame Alko portale) kalbinau du politikos didžiavyrius – žinomą filosofą, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio aktyvistą Arvydą Juozaitį bei Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo pirmininką, Nepriklausomybės akto signatarą Zigmą Vaišvilą. Abu jie ne tie oratoriai, iš kurių lauktum panegirikos lietuviškojo Liaudies fronto vedliams, anuometiniam ir dabartiniams politikams, bet kuriai valdžiai. Bene geriausiai prisimename A. Juozaičio straipsnį „Istorinė klaida“, kuris 560 tūkst. tiražu buvo išspausdintas 1990 m. kovo 15 d. (iškart po Nepriklausomybės akto paskelbimo) „Lietuvos ryte“ – buvusioje „Komjaunimo tiesoje“. Tai buvo savotiškas Sąjūdžio veikėjo manifestas, simbolinis vidinės konfrontacijos ženklas.  Jame filosofas apgailestavo, kad Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininku buvo išrinktas Vytautas Landsbergis, o ne Algirdas Brazauskas. Tai buvo visus šokiravęs ir lyg šaltu vandeniu nutvilkęs pirmas viešas „trimitas“, pranašaujantis triumfališką komunistų nomenklatūros sugrįžimą (LDDP į valdžią grįžo tik po pustrečių metų), akcentuotas dirbtinis žmonių supriešinimas Lietuvoje ir nepelnytas kompartijos lyderio A. Brazausko menkinimas.

Filosofo kalba nuo M.Mažvydo bibliotekos laiptų su plyta rankoje tarsi kvietė Sąjūdžio vadovybe nusivylusius žmones toliau mušti nomenklatūrą, liuobti Vakarus ir atvykėlius. Šis epizodas įėjo į jo vieną iš kelių dešimčių knygų – šešių dramų rinkinį „Gyvųjų teatras“, išleistą pernai lapkritį.

Ar šiandien A.Juozaitis tapo nuosaikesnis? Sprendžiant iš interviu – vargu. Jis vėl kritikuoja Sąjūdžiu pasinaudojusius valdininkus, įžvelgia į jo veiklą infiltruotų „kagėbistų“ padarytą ir daromą žalą, kritikos strėlių nepamiršta paleisti į R.Paksą, kitus šiuolaikinius veikėjus, europarlamentarus, jo pykčio užsitarnauja tris dienas per savaitę tedirbantis, bet apie 100 tūkst. litų per mėnesį gaunantis kviestinis „Snoro“ banko likvidatorius, kai dažnas žmogus nė 1000 neuždirba…

Vadinasi, su Sąjūdžiu kažkas negerai. Ar kalta vien tik išblėsusi lietuvių euforija? Kažin. Valdžios pritvinkę veikėjai nepastebi eilinių žmonių gyvenimo, jie taškosi pinigais, kitų likimais. „Ar reikia Sąjūdžio – 3?“ – klausiu filosofo. „Nenumeruokim liaudies judėjimo, – perspėja jis. – Reikia geros šluotos, aštraus ražo, kuris išvalytų per 23 metus priterštas lietuviškas Augėjo arklides…“

***

Buvęs „žaliųjų“ lyderis ne ką ramesnis. Z.Vaišvilą taip pat gerai pažinojome ir pažįstame. 1988 m. jo įsteigtas ekologijos klubas „Žemyna“ paragino visos Lietuvos „žaliuosius“ užblokuoti Ignalinos atominės elektrinės III bloko statybą, ir šimtai žmonių (taip pat ir šių eilučių autorius) gyvąja grandine apjuosė šią pragaištingą statybą. Kai politiko klausiu, ar ne jo organizacija inspiravo Sąjūdžio veiklą, jis kukliai pastebi, kad taip sakyti negalima, nes Sąjūdis – visos tautos, ne tik „žaliųjų“ judėjimas prieš sistemą.

Dabar Z.Vaišvila kandus kaip niekada anksčiau. Ypač jis kritikuoja šalies Prezidentę už jos tariamai nuslepiamus biografijos momentus. Dar jai tik pretenduojant į šalies vadoves portale Bernardinai.lt paskelbiau straipsnį „Ar tautą grybą pjaus?“, kuriame atskleidžiau  1988 m. kandidatės parašytos ir Visuomenės mokslų akademijoje prie SSKP CK apgintos disertacijos temą – apie Lietuvos SSR asmeninio pagalbinio ūkio plėtrą socialistinės nuosavybės efektyvesnio panaudojimo sąlygomis. Viename žurnalistų susitikime dalyvavusi kandidatė netiesiogiai pabarė už šį straipsnį, nors jai patariau išdėstyti būsimiems rinkėjams visą tiesą apie savo praeitį, nieko neslėpti, nes tik taip ji gali būti „švari“ valstybės vadovė.

Z.Vaišvila jau daugybe savo publikacijų ir pasisakymų atskleidė, kad Prezidentė nepaisė patarimo. Interviu laidai „Savaitės pjūvis“ politikas dar kartą perspėjo, kad melo kojos trumpos…

***

Žinoma, demokratinėje šalyje kiekvienas gali turėti ir reikšti savo nuomonę, o ir aš ne su visais A.Juozaičio ar Z.Vaišvilos vertinimais bei veiksmais sutinku. Tačiau negalima nepastebėti, kad „opozicija opozicijoje“ arba „opozicija viskam“ – ne šiaip sau „mandri“ posakiai. Jie tarsi valdžios elito profilaktika, dezinfekcija, išvalanti nuo galimų bakterijų ir nomenklatūrinių užkratų. Štai kodėl tokių žmonių reikėjo ne tik Sąjūdžio aušroje, bet ir dabar.

O dabar – gal net labiau.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: