L. Milčius. Sąjūdis – tai laikas, kai svajojome, tikėjome, dirbome ir buvome vieningi (71)

Leonas Milčius

Leonas Milčius

Matai skaičius ir jais netiki. Ar tikrai Sąjūdžiui 25-eri? Ar tikrai jau tiek metų prabėgo nuo tautos paties gražiausio žydėjimo, nuo to pavasario, kai jos žiedams buvo lemta atlaikyti visus pragariškų vėjų ir šalnų išbandymus? Ir juos ne tik atlaikyti, išlikti, bet ir užmegzti bei subrandinti taip trokštamą vaisių – vėl atkurti Lietuvos valstybės nepriklausomybę?  Kada dar Nemuno krašto žmogus buvo toks tvirtas ir gražus, supratęs, kad jis yra lietuvių tautos žmogus, atsakingas už savo tautą ir jos likimą. Supratęs, kad atėjo metas, kai jis tik dabar, arba galbūt vėliau jau niekados negalės išsivaduoti iš pasaulį sukrėtusio Antrojo pasaulinio karo nuolaužų – sovietinės okupacijos? Suprato, sugebėjo ir padarė stebuklą – savo rankomis, savo protu, savo meile Tėvynei atnešė jai Laisvę.

Švenčiant Sąjūdžio dešimtmetį,  kėliau sau klausimą: kas yra Sąjūdis? Pats į jį labai paprastai ir atsakiau: Tai metas, tai žmonių, tautos būsena, toks visaapimantis tikėjimas ir pasitikėjimas, kada paliekamas nesuartas laukas, neparašyta knyga, nenutapytas paveikslas, nebaigtas statyti namas ir vykstama šimtus kilometrų pabūti kartu, kartu išreikšti savo valią bei, esant reikalui, krūtine užstoti tai, kas gali būti brangiausią – Tėvynę ir jos Laisvę. Jeigu taip yra, reiškia, žmonėse gyvena Sąjūdžio dvasia. Jai gyventi nepakanka vienos ir netgi tūkstančio krūtinių. Reikia šimtų tūkstančių, reikia milijonų ją priimančių širdžių. Ji niekam negali priklausyti atskirai, nes tai tikroji mūsų Nepriklausomybė.  Sąjūdis yra tik tada, kai  mes visi esame kartu, esame savo tautoje, nors laikas bei likimas ir blaškytų atskiruose pasaulio lopinėliuose.

Lyg ir girdžiu, kai daugelis dabar sako, kad to jau nėra. Mažai kas pamestų savo ūkį, verslą, prabangų namą, malonų poilsį užsienio šalyje ir vyktų į Vilnių pabūti kartu. Juk nebus jau kartu popsinis ar politinis, teisėtvarkos ar valdininkijos elitas su eiliniu tarnautoju, socialinių ir  kultūros barų „artojėliais“, pensininkais. O ir ar rasis darbdavys, kuris jo pinigėlių „kalėjus“, išleistų kažkur tai mitinguoti? Ne, Sąjūdžio laikai jau praėjo.

Galbūt ir taip. Ir tik vaikai kreidelėmis dar prašo „TIESOS“, tik tvirtesni žemaičiai iš Žygaičių kaimo bando apginti neužterštą savo žemę, tik keletas naivuolių bando užstoti merginą, kurią pirma išlaiko suėmę dešimt mėnesių, o vėliau pagal tai teismas sukurpia tos pačios trukmės bausmę. Kaip kam tikrai keista, kai dar atsiranda didelis būrys tautinio jaunimo, kurie Kovo 11-ąją nori švęsti su savo valstybinėmis vėliavomis, savo sostinės pagrindinėje gatvėje, nors už tai apšaukiami nacionalistais, kai tuo tarpu kaimyninės šalies revanšistinių nuotaikų gaidukai marširuoja po Vilnių su svetimomis vėliavomis ir nieko. Sąjūdžio laikais niekas nesuprastų, o ir nebūtų išdrįsę savo tautos folkloro šventei skirti centus, o sovietinių reliktų išsaugojimui – šimtus tūkstančių. Sąjūdžio laikais ir lemtingomis vėlesnėmis dienomis buvome tvirti ir gražūs savo vieningumu, kai kairė ir dešinė atgimstančios valstybės „vežimą“ traukė beveik viena kryptimi. Tada ir išvažiavome, išvažiavome iš pačių klampiausių vietų. Kodėl dabar taip nėra? Kodėl mums valstybės kryptį turi diktuoti įvairiausios mažumos? Lietuviai, kurgi mūsų protas ir savigarba? Argi aklos ambicijos aukščiau visų idealų, aukščiau tautos likimo? Nesuprantamas ir nepateisinamas abejingumas toliau nuo Lietuvos gyvenantiems mūsų tautiečiams. Kodėl taip nuolaidžiaujama, kai uždaromos kitur lietuviškos mokyklos, o savo namuose skiriame milžiniškas lėšas tautinių mažumų švietimui. Kodėl taip greitai ir lengvai atimama Lietuvos pilietybė išvykusiems tautiečiams? Priimant Konstituciją, buvo kalbama apie suvaržymus gauti Lietuvos pilietybę atvykėliams, bet ne ją atimti iš savųjų. Daug sunkių klausimų kyla, labai daug. Gal netgi daugiau negu akmenų atstatytų Valdovų rūmų pamatuose.

Tik Sąjūdžio sąvoka nėra abstrakti. Ji turi tokį tvirtą ir gražų pamatą, tokią istorinę atmintį, kad joks laikas nepajėgus ištrinti, tų darbų ir tų asmenybių bei eilinių Sąjūdžio žmonių rajonuose, miesteliuose, kaimuose, kurie kaip atskiri upeliai sukūrė pačią veržliausią pavasarinę upę.   Ji man asocijuojasi su audringais  virš šešių šimtų Sąjūdžio grupių įgaliotinių susirinkimais Kaune, radijo gamyklos „Šilelio“ salėje, kiekvienu nauju ir drąsiu žodžiu, nauju laikraščiu, Sąjūdžio Seime priimtu dokumentu ir tais tikraisiais Sąjūdžio šaukliais ir riteriais, kaip Sigitu Geda bei Justinu Marcinkevičiumi, pačiais šviesiaisiais mokslo ir kultūros žmonėmis prof. Vytautu Landsbergiu, Regimantu Adomaičiu, Česlovu Kudaba, Alfredu Smailiu, Vaidotu Antanaičiu, Arvydu Juozaičiu, Vytautu Radžvilu, Julium Juzeliūnu, Antanu Buraču, Vaclovu Aliuliu, Gintaru Songaila, Alvydu Medalinsku, tik vėliau pažintais  ir tapusiais kolegomis Bronislovu Genzeliu, Kazimieru Antanavičiumi, Zigmu Vaišvila, Kazimieru Uoka, Sauliumi Griciumi, Kazimieru Motieka, Zita Šličyte, Birute Valionyte, Romu Gudaičiu, Kaziu Saja, Vidmantu Povilioniu, Mečislovu Treiniu  ir daugeliu kitų. Šiandien kiekviena šia pažintimi džiaugiuosi bei didžiuojuosi.

Aš nedrįstu net pradėti vardinti Raudondvario ir Kauno rajono Sąjūdžio žmonių. Jų, išskirtinių, tikrai būtų keli šimtai. Keli šimtai pačių gražiausių žmonių nuoširdžiai atsidavusių savo kaimo, savo miestelio, kaip ir visos Lietuvos atgimimui. Tai jų rankomis buvo atstatomi ir pastatomi nauji paminklai tremtiniams, partizanams, Lietuvos švietėjams, pamirštiems tautinės dvasios gaivintojams. Tai jų pastangomis buvo surengtas pasaulį nustebinęs „Baltijos kelias“ vyko vienas po kito Sąjūdžio kandidatams sėkmingi rinkimai, referendumai, apklausos, lėšų rinkimai, Sitkūnų ir Juragių radijo bei televizijos stočių gynimas. Dėkingumas, pagarba ir susižavėjimais jais turi išlikti visą laiką.

Kas nors gali imti ir pasakyti: taip, gražūs buvo Sąjūdžio laikais, bet tai praeitis ir jokios reikšmės dabarčiai, juo labiau ateičiai neturi. Vyksta nesulaikomi globalizacijos procesai, mažų tautų nykimas (žinoma, ne be didžiųjų tautų pastangų) ir antrą kartą į Sąjūdžio upę neįbristi. Tai nėra teisinga. Sąjūdžio pamokos visados išliks, visados išliks atmintis, ką gali padaryti maža, bet susitelkusi tauta. Ką gali padaryti vieningos Baltijos tautos. Kiek kas beanalizuotų praeitį, prieis vienos išvados – tautinė savastis svarbiausia. Ją reikia saugoti, saugoti savo kalbą, pagal kaimynų užgaidas netampyti savo rašto nei pavardėse, nei gatvių ar vietovių užrašuose. Nepasiduoti nuodingiems ir nuodėmingiems vertybių surogatams, besaikiam liberalėjimui, toms tautos ir valstybės rūdims, kurie lietuvių tautai jau artimoje ateityje gali būti pražūtingos.

Tačiau  šiuos apmąstymus, kaip ir savo sveikinimus visiems Sąjūdžio žmonėm norėčiau užbaigti optimistiškai, šviesiai. Tikiu lietuvių tautos ir Sąjūdžio gyvastimi ir sau bei visiems linkiu,  kad Sąjūdžio šilumos, jo karštų kibirkščių dar ilgai užtektų  Nemuno krašto žmonių širdims,  o atėjus neramiam laikui, jos vėl virstų vieninga liepsna, pačia tikrąja šviesa lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės ateičiai.

Autorius yra Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Šventės, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: