Atsargos karininkai: Lietuva išgyvena antrąjį išmėginimą po Sovietų Sąjungos žlugimo (16)

Alkas.lt nuotr.

Alkas.lt nuotr.

Alkas.lt redakcija gavo Lietuvos atsargos karininkų sąjungos ir Krašto apsaugos sistemos kūrėjų asociacijos kreipimąsi „Lietuva išgyvena antrąjį išmėginimą po Sovietų Sąjungos žlugimo“. Šis kreipimąsis buvo apsvarstytas ir priimtas Nevyriausybinių organizacijų koordinacinės tarybos posėdyje, 2013 05 29 d., Vilnius

Skelbiame šį kreipimąsi:

Lietuva išgyvena antrąjį išmėginimą po Sovietų Sąjungos žlugimo

Prieš dvidešimt trejus metus mums iškovojus politinę ir juridinę Nepriklausomybę, bet kuo toliau tuo vis giliau prarandant dvasinę-kultūrinę Laisvę, V.Landsbergio žodžiai, kad: „Lietuva išgyvena antrąjį išmėginimą po Sovietų Sąjungos žlugimo“, kuo toliau tuo tampa vis aktualesni. Kodėl?

Ar ne todėl, kad niekur nesidėjo ir šiandien tie, kurie mus trėmė, dvasiškai nuodijo, klastojo mūsų istoriją. Sovietiniai ideologai, provokatoriai, KGB rezervistai, agentai – tarp mūsų. Šis gausus ardomasis tinklas, naudodamasis mūsų iškovota Laisve, demokratiniais pasiekimais, ir toliau aršiai griauna mūsų valstybės pamatus, vykdo mūsų Tautos dvasinį nutautinimą.

Valstybės pripažintos liko ir partinių pakraipų bei institucijų baigimo diplomai, nuliui vertos visuomeninės mokslų disertacijos. Mokslinėje, meninėje visuomenėje vis dar egzistuoja informacijos filtras, ginamos sovietinės okupacinės istorinės traktuotės, sampratos, nusistovėjusi klaidinga pasaulėžiūra suformuota nuo jaunystės okupacinėse organizacijose. Ši dvasiškai, kūrybiškai impotentinė sistema negailestingai dorojasi, naikina tuos, kurie bando kitaip elgtis, jai priešintis, keisti, teikti naują informaciją. Sutartinai kritiškai puola siekiančius dvasingos pažangos.

Idealistai, atvedę Lietuvą į Nepriklausomybę, buvo nušluoti, išskaidyti, supriešinti. Įvyko tyli bedvasė nomenklatūrinė-biurokratinė okupacija susiliejusi su naujaisiais laukinio kapitalizmo atstovais. Prisidengę demokratine laisve okupavo mūsų turtą, kultūrą, išniekino Laisvės idealą o Sąjūdžio šaukliai rafinuotai išstumiami ne tik iš viešumos.
Po 1990 m. valstybinės institucijos, įstaigos, kultūrinės organizacijos nepasikeitė – jose liko dirbti buvusieji. Neįsileisdami kūrybingai veržlios ir verslios jaunosios kartos ir toliau tęsia kolaborantų darbą. Akivaizdu, kad ir meninės organizacijos, išaugusios iš raudonojo proletariato, artimai bendrauja kaip bendraminčiai su raudonojo režimo kūrėjais o ne su jų opzicijų meninėmis draugijomis. Ir šiandien dar nėra žuvusių už mūsų Laisvę vardo premijų. Yra kolaborantų premijos – Petro Cvirkos, Liudo Dovydėno ir kt., ne tik vežusių saulę iš Maskvos, liaupsinusių okupantus, bet ir naikinusių mūsų Tautos savastį. Nostalgiškai gerbiami ir Sniečkus, ir partizanų žudikai poetai Kostas Kubilinskas, A.Skinkys savo rankomis sušaudę partizanus.

Ir toliau iš visų pakampių traukiami seni „draugai“, šalininkai, vis labiau užsukami profesionaliai įvaldyti propagandiniai mechanizmai. Sukurtos išmirti baigiančios nomenklatūrinės sąjungos. It talibai atgyja buvusieji sovietinės ideologijos veikėjai, glavlitininkai, „meno ekspertai”, kritikai, buvusieji įvairių ideologinių sovietinių leidinių redaktoriai, triuškinę sovietmečiu kitaminčius, negabios, asmeninių interesų siekiančios vidutinybės. Visas šis agonijoje besiblaškantis talibanas mūsų mokslui, menui, kultūrai ir valstybingumui daro neapataisomą žalą.

Kol mūsų šviesuoliai idealistai tik stebi, kol valdiškos institucijos prisitaikėliškai snaudžia, buvę nomenklatūrininkai ne tik skubiai sukūrė „savas” organizacijas, bet ir sulindo į valstybines pinigus skirstančias, ekspertuojančias kultūros institucijas, tapo įtakingais, fariziejiškai formuoja žmonių nuomonę per informacines priemones, skleidžia žemą kultūrą, pyktį, sutelktai priešinasi pažangai, tautiškumui, naujovėms, rafinuotai blokuoja verslumą, kylantį tautinį – istorinį – patriotinį meną.

LR Seimas 1999-02-11 priėmė nutarimą „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“, kur nuspręsta, kad aikštė turi būti reprezentacine Lietuvos valstybės aikšte su Laisvės kovų akcentais. Tačiau lyg šiol Kultūros ministerijos valdininkai dėl Laisvės kovų įamžinimo nusikalstamai niekindami mūsų Valstybę ne tik vilkina, bet netgi nepaaiškinus priežasčių, iš konkurso vertinimo komisijos pašalinti jos autoritetingiausi nariai: istorikas Romas Batūra, LGGRTC gen. dir. Birutė Burauskaitė, Lietuvos laisvės kovų sąjungos pirmininkas Jonas Burokas.

Šitaip apraizgę visą valstybę, prisidengę žmogaus teisėmis, demokratija, patyrę sovietiniai ideologai, KGBė informatoriai, kuruodami, kontroliuodami ne tik knygų leidybą, pinigų skirstymą, bet ir kitas kultūros, meno, mokslo sritis, jau atvirai tyčiojasi iš sąjūdiečių, kovotojų už laisvę, iš mūsų Tautos istorijos – išjuokiami Pilėnų gynėjai, Vytautas Didysis, naikinamas Algirdo kapas… Sausio mėnesį savaitraštis „Literatūra ir menas“, datuotas sausio tryliktąja diena, neparašė nei antraštėlės, nei eilutės apie kruvinuosius Sausio įvykius, žuvusiuosius. O per tradicinius Sausio tryliktosios poezijos skaitymus Televizijos bokšte, Nepriklausomybės gynėjai neišgirdo iš skaitovų lūpų žodžių: „Tėvynė, Patriotas, Nepriklausomybė, Didvyriškumas, Pasiaukojimas“. Visą tai kuruoja tyliai ir sutartinai veikdami meno „ekspertai“.

Panašūs „ekspertai“ skirsto ir mūsų valstybės pinigus, skiriamus intelektualiai kūrybai, leidybai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla populiarindama platina V.Daujotytės parašytą ir už mokesčių mokėtojų pinigus išleistą monografiją apie Sąjūdžio šauklį poetą Sigitą Gedą, kurioje ne tik kad neatskleidžiama S.Gedos veikla Sąjūdyje, bet netgi Jo veikla žeminančiai vertinama. S.Geda sovietmečiu, nesutikęs liaupsinti sovietinę santvarką, buvo cenzūruojamas, griežtai izoliuojama jo kūryba, po mirties šia monografija apdergtas. Todėl šimtai jaunų, gabių mokslo, meno, verslo talentų palieka Tėvynę.

“Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkui. Kadangi didžioji Rašytojų sąjungos narių dalis – buvę komunistai ar net nomenklatūrinininkai, kurie dar ir dabar šioje kultūros organizacijoje tebeskleidžia sovietinę dvasią, nutraukiu savo narystę Lietuvos rašytojų sąjungoje. Toliau dirbsiu kūrybinį darbą jau kaip tikras nepriklausomybinininkas…” – šį pareiškimą pasirašo meno kūrėjas poetas Vytautas Vilimas Skripka, praleidęs šioje sąjungoje 36 m.

Mūsų tikslai, atkovojus Nepriklausomybę, dar nepasiekti. Būtina ryžtingai atstatyti dvasinį patriotinį atgauti ir atgaivinti prasmės jausmą, skatinti meilę Tėvynei, gimtajai kalbai, papročiams, diegti pilietiškumą, aktyvumą socialiniame ir kultūriniame gyvenime, sugražinti pasitikėjimą savimi ir mūsų Lietuva, atimti kultūrą, švietimą iš tylios dvasinės okupacijos gniaužtų. Šį tikslą pasiekti būtinas giliai platus kultūrinis, ekonominis ne tik patriotinių visuomeninių organizacijų Sąjūdis. Straipsniais, rezoliucijomis padėties nepakeisime.

Kategorijos: Laiškai Alkui, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: