Kai susijungia tradicija, pajauta ir galios. Antrasis lietuviškų dainų prisikėlimas (11)

lietuviskos-dainos-giles-CD

„Lietuviškos dainos“, „Gilės“ CD

Dažais kvepianti folkloro ansamblio „Gilė“ kompaktinė plokštelė „Lietuviškos dainos“ iš A.Juškos dainynų jau Kaune. Plokštelės pristatymas A. ir J.Juškų muziejuje Vilkijoje gegužės 26 dieną, 17 val.

Brolių Antano ir Jono Juškų pastangos, kruopštus darbas amžiaus pabaigoje renkant Nemuno baseino tautosaką atgulė į penkis tomus. Surinkta beveik 6 000 dainų. Gyvoji dainuojamoji tradicija mūsų dienomis tame krašte dar rusena, bet jau gerokai priblėsusi. Kad ji prisikeltų, reikalingas stiprus protėvių šauksmas ir gebėjimas jį išgirsti. Juškų dainoms tai pavyko du kartus. Ir abu juos siečiau su asmenybėmis ir dievais.

Pirmasis prisikėlimas, įvykęs atgimimo metais, sietinas su požemio valdovu Velinu. Evaldas Vyčinas atgaivino kaknklinę giedojimo tradiciją ir iki šiol sėkmingai ją tęsia. Įrašyta kompaktinė plokštelė „Ei smūtna liūdna“. Savitas profesionalus Daivos ir Evaldo Vyčinų bei VISI ansamblio Juškų dainų interpretavimas ir atlikimas iki šiol daro stiprų įspūdį. Ilgą laiką atrodė, kad jau niekas nemokės kitaip „perskaityti“ šių dainų.

Antrą sykį Juškų giesmes pažadino jau ne požemio, o dangaus galių griausmas pavasarinio Perkūno Jorio pavidalu. Ir tai įvyko Kaune, Kauno „Ąžuolo“ katalikiškoje vidurinėje mokykloje „Gilės“ klubo vadovų mokytojų Dobilo Juškos ir Artūro Sinkevičiaus dėka.

Dvi neeilinės asmenybės – du mokytojai – sugebėjo iš pirmo žvilgsnio liūdnose melodijose atrasti energijos, kuri man asocijuojasi su pirmuoju žemę pažadinančio Perkūno griausmu. Tai jaunatviška energija, sunkiai pasiduodanti apvaldymui. Tačiau ansamblio vadovams pavyko suvaldyti galingus jaunųjų dainininkų balsus ir nukreipti juos tinkama linkme. Veliuonos krašto dainos, manding, atrinktos ir perteiktos taip pat vadovaujantis galios principu, siekiant ir atlikėjus, ir klausytojus įkvėpti tęsti mūsų dainavimo tradiciją. Kita galios priemonė – įvairus, subalansuotas instrumentų panaudojimas ir muzikinis apipavidalinimas. Tai geba nedaugelis Lietuvos lietuviškos muzikos interpretuotojų. Artūras Sinkevičius yra vienas iš jų. Jis ne tik parengė visą dainų instrumentinį aptaisymą, bet pats ir įrašė kompaktinę plokštelę.

gile-lietuviskos-dainos-CD

Didelį įspūdį daro jaunų žmonių gebėjimas perteikti neįprastą Veliuonos krašto melodiką, jos vingrybes. Klausantis atrandamas ne tik melodikos, bet ir teksto grožis, atsiskleidžia mūsų tautos dvasinės vertybės, kurios šiandien, deja, jau gerokai priblėsusios: vaišingumas, meilumas, ypatingos tam kraštui būdingos tarties ir žodžių formos.

Energingas ir įtaigus ansamblio vyrų dainavimas – toks, kokio dar neteko girdėti. Sunkiai apibūdinamas, veriantis iki širdies gelmių. Tokį dainavimą girdžiu antrą sykį gyvenime. Pirmasis liko neįrašytas – per Rasos šventę Dobilo Juškos sodyboje trijų vyrų giedama sutartinė.

Kompaktinė plokštelė – tai ilgo ir atkaklaus ugdomojo švietėjiško darbo rezultatas. Dvi asmenybės – mokytojai Dobilas Juška ir Artūras Sinkevičius įkvėpė mokyklos bendruomenei pagarbą tradicijoms. Svarbu, kad mokykloje vaikai nuo pirmos iki paskutinių klasių mokomi etnokultūros. Toks ugdymo būdas leidžia sutelkti ir motyvuoti, įkvėpti vaikus. Gaila, kad tokią galimybę turi tik nedaugelis Lietuvos mokyklų. Tokiomis palankiomis sąlygomis vaikai ugdomi lietuviška dvasia, mokomi dainuoti ir pajusti ryšį su protėviais ir tradicija. Tokio ugdymo prinokęs vaisius – „Juškų dainos“.

Imkite ir klausykite!

Apie kūrėjus ir atlikėjus

Dobilas Juška – fizikos ir astronomijos mokytojas metodininkas, neformaliojo ugdymo (folkloro) ekspertas. Šiaulių universiteto edukologijos magistras. Tautodailininkas, liaudies instrumentų meistras. Dirba Kauno „Ąžuolo“ katalikiškoje ir Purienų vidurinėse mokyklose, Ariogalos gimnazijoje. Žygeivių ir folkloro klubo „Gilė“ įkūrėjas ir vadovas. Rengia tarptautinį modernaus ir tradicinio folkloro festivalį „Suklegos“ ir vykdo jaunimo edukacinę programą „Tradicinio šokio mokykla“, kurioje dalyvauja jaunimas iš dešimties savivaldybių. 2003 m. apdovanotas „Aukso paukšte“ kaip geriausias vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio vadovas. 2008 m. Santakos garbės ženklo laureatas. 2008 m. LTV akcijos „Daugiau saulės, daugiau šviesos“ nominacija „Už tikrumą“. Trylika metų rengia kūrybines jaunimo stovyklas Pašventupio etnografinėje sodyboje Dubysos regioniniame parke (nuo 2008 m. stovykla organizuojama kartu su Ariogalos gimnazija), Rasos šventę Pašventupyje. 2008 m. Kultūros ministerijos premijos už vaikų ir jaunimo kultūrinę edukaciją laureatas.

Folklorinis ansamblis „Gilė“

Folklorinis ansamblis „Gilė“

Artūras Sinkevičius – etnokultūros mokytojas metodininkas. Tautodailininkas, liaudies instrumentų meistras. Mokytoju dirba nuo 2001 m. Baigęs laisvalaikio pedagogiką Vilniaus pedagoginiame universitete, dirba Kauno „Ąžuolo“ katalikiškoje ir J.Grušo meno vidurinėse mokyklose etninės kultūros mokytoju, vadovauja „Gilės“ folkloro ansambliui ir kapelai „Lipk ant sienų“. 2003 m. apdovanotas „Aukso paukšte“ kaip geriausias vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio vadovas. 2008 m. LTV akcijos „Daugiau saulės, daugiau šviesos“ nominacija „Už tikrumą“. Organizuoja tarptautinį modernaus ir tradicinio folkloro festivalį „Suklegos“, septintus metus vykdo jaunimo edukacinę programą „Tradicinio šokio mokykla“. Taip pat trylika metų rengia jaunimo kūrybines stovyklas Pašventupio etnografinėje sodyboje (nuo 2008 m. stovykla organizuojama kartu su Ariogalos gimnazija), Rasos šventę Pašventupyje. 2008 m. Kultūros ministerijos premijos už vaikų ir jaunimo kultūrinę edukaciją laureatas.

1994 m., siekiant spręsti moksleivių užimtumo problemas, įkurtas žygeivių klubas „Gilė“. Žygiuose buvo dainuojamos laužo dainos pritariant gitaromis. Ilgainiui laužo repertuare atsirado ir liaudies dainų, šokių, muzikavimo, ilgainiui prireikė ir scenos, rūbų, instrumentų. Taip buvo klojami ansamblio pamatai.

Folklorinis ansamblis „Gilė“

Folklorinis ansamblis „Gilė“

Šiandien „Gilė“ – žygeivių ir folkloro klubas. Per devyniolika metų surengti 125 žygiai, nukeliauta per 6 200 kilometrų, per 420 naktų nakvota po žvaigždėmis. Giliukų nuomone, atostogos nėra tinkamas metas nakvoti namuose. Bet svarbiausia tai, kad moksleiviai ne vien žygiuoja ir koncertuoja – patirtį, įgytą per repeticijas, jie gyvai taiko šeimos ir tradicinėse kalendorinėse šventėse. Dabar jau sunku suskaičiuoti, kiek kartų dainuota ir muzikuota krikštynose, vestuvėse, giedota laidotuvėse, „Gilės“ poilsio bazėje Pašventupio etnografinėje sodyboje švęsta kalendorinių švenčių. Ansamblis per savo gyvavimo 19 metų aplankė daugelį Lietuvos festivalių, ne kartą koncertavo už Lietuvos ribų. „Gilė“ įrašė tris kompaktines plokšteles. Klubo veiklą įvertino Lietuvos liaudies kultūros centras – 2003 m. apdovanojo „Aukso Paukšte“. Padedama Paukštės sparnų, „Gilė“ stengiasi neprarasti skrydžio aukščio, iš kurio taip graži LIETUVA…

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvoje, Menas, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .

11 komentarų

  1. Rimvydas:

    Yra sakoma, kad mūsų dainos liūdnos. Iš tiesų, tai jos yra gilios, prasmingos, santūrios, nukreiptos į būties apmąstymus, labai subtilios. Dabartiniams paviršutiniškiems, vartotojiškiems mankurtams zombiams tai yra nesuvokiama, jiems reikia stiprių ir paviršutiniškų dirgiklių.

    • medus:

      “zombiškumo” iš tiesų esama bandomoje visoms kultūroms primesti “globalioje kultūroje”, kuri iš tiesų yra ne kas kita, kaip siekis visiškai sunaikinti bet kokią tapatybę, padaryti žmones “bežemiais”, kuriems praktiškai viskas vistiek – tokius lengviau valdyti. planas toks ir jis vykdomas, tačiau ne taip paprastai.. matykime šviesiau – nuo mūsų pačių daug kas priklauso – yra labai daug žmonių, mylinčių ir suprantančių liaudies dainas. P.S. yra ir ne tokių subtilių liaudies dainų apie svirnelius ir pan. – nesam visai tik liūdni 😉

      • Rimvydas:

        aš manyčiau, kad mūsų liaudiškas dainas ir giesmes reikia skirstyti į bent jau dvi grupes. Yra tos sakyčiau, tikrosios, senosios, nueinančios į jau net ne šimtmečių, o sakyčiau tūkstantmečių klodus. Čia kaip ryškiausia gija žiba sutartinės. Štai jos yra aukščiausio kalibro dainos ir giesmės. Ir yra jau paskutiųjų amžių, baudžiavos ir tamsos laikų dainos – tos tai jau dažnai primityvokos ir net visiškos balabaikos, atspindinčios lėkštą, tiesmuką, nesudėtingą mąstyseną ir pasaulio suvokimą, kurie buvo nebūdingi mūsų ikikrikščioniškiems protėviams – pvz. “ant kalno mūrai, žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos ir pan.”.

        • medus:

          bet ir tos, ir anos – mūsų 🙂 ir ta, mano manymu, gerai, nes tauta nesusideda iš vieno žmogaus, bet iš daugelio, kurie supranta ir atliepia skirtingus dalykus. visgi labai gerai, kad ne viskas tik “aukščiausio kalibro”, nes tai ne visiems suprantama. o dainuoti norisi, dainomis gyenti – būtent dėl to, manau, iki šiol nemirusios lietuvių liaudies dainos – kiekvienas randa kažką sau.

  2. Artūras Gotautas:

    Mon sarmata…

    Užlėpau šėndein unt aukšta kalna,
    Vėrš mėškū švėntū žvilgsnī paleidau,
    Dongus pražīda vakara žara,
    Tik dėl kuo šīrdis nurīmtė negal?

    Gal dėl tuo, ka kraujie mumis skondėna,
    Kap švėntā maldā skleisdamė melā,
    Tėvīnė svetėmo vardo užvadėnė,
    Po krīžes palaiduojė umžiū teisā.

    Už tavi, už savi, už anū ėr anuo,
    Mon sarmata nier kor akiū padietė,
    Dėl tavės, dėl monės, dėl anuo ėr anuos,
    Prikelkem po krīžes palaiduotā teisā.

    Jug matiem, pažėnuom mes dėdelė laisvė,
    Galiejuom gertė iš omžėn šaltėne,
    Bet atejė jouda apsidarė vīra,
    Ėr undinī gīvībės pavertė vīno.

    Sukaupė jiegas, užlėpkem ī kalnā,
    Vėrš ažoulū švėntū dušė paleiskem,
    Tegul ana išvala šaltinī,
    Kad vielek pažīntumem mes omžinībė.

    Už tavi, už savi, už anū ėr anuo,
    Mon sarmata nier kor akiū padietė,
    Dėl tavės, dėl monės, dėl anuo ėr anuos,
    Prikelkem po krīžes palaiduotā teisā.

  3. eglė vindašienė:

    tiesiog džiaugsmas veržias, kai girdi, matai, jauti, ką daro Patriotai Mokytojai, vedantys savo vaikūzus tautiškos savasties link Tėvynės laukais ir mariom. Didžiuojuosi, kad Gilės vyrai gyvena šalia mūsų ir augina ąžuolus… Lietuva gyvuos…

  4. undinė:

    Tikrai Artūras taip gali nes aš pati tai žinau ir matau

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: