R. Jasukaitienė. Žiemgalių kraštan – į Joniškėlį (II) (1)

Karpių dvaras Joniškėlyje | R.Jasukaitienės nuotr.

Karpių dvaras Joniškėlyje | R.Jasukaitienės nuotr.

Joniškėlis yra žinomas ir kaip rašytojos , visuomenės veikėjos Gabrielės Petkevičaitės – Bitės miestelis, kuriame ji gyveno nuo 1865-ųjų iki 1901-ųjų metų. Šalia bažnyčios restauruotas pastatas – pirmoji kaimo ligoninė, kurioje ilgus metus dirbo nepaprastas gydytojas Jonas Leonas Petkevičius. Net keista, kad tebėra išlikęs šio legenda tapusio gydytojo darbo kabinetas, o ligoninė tebeveikia ligi šiol. J.L.Petkevičius vadovavosi principu: nė vienam žmogui ligoninės durys neturi būti uždarytos- nei vargšui, nei turtuoliui. Iš vargšų neėmė užmokesčio, lankydavo juos ir namuose, patardavo kreiptis ne į kaimo žiniuonis, o į gydytojus; jei reikėdavo skubios operacijos, dar ir pinigų duodavo, kad važiuotų į Šiaulius… Beje, G.Petkevičaitė – Bitė iš šių apylinkių surinko daugybę liaudies medicinos receptų. Tarp jų yra ir tokių, kurie kelia pasišlykštėjimą: jei skauda akis , jas reikia patepti žvirblio išmatomis, o jei gerklę – šviežiu šuns kakučiu…

Tuo metu, kai mirė J.L.Petkevičiaus žmona Malvina, Gabrielė , vyriausia iš vaikų, jau studijavo Europos universitetuose. Tėvas parašė griežtą laišką, kviečiantį, o greičiau reikalaujantį, kad dukra pargrįžtų namo – čia jos laukė šeši maži broliukai. Gabrielei , kuri iš prigimties buvo linkusi į mokslus, sugrįžimas į Joniškėlį, provincijos miestelį, buvo graudus, bet pasipriešinti tėvo valiai ji neišdrįso. Tačiau tai buvo ir laimingas sugrįžimas , galbūt jo dėka Joniškėlis tapo kultūros židiniu, traukos centru, laisvės kibirkštimi. Šiuose namuose ( ligoninės pastate Petkevičiai ir gyveno) lankėsi A.Smetona, P.Višinskis, J.Basanavičius, V.Kudirka, J.Jablonskis, Šatrijos Ragana…Visas 19 amžiaus pabaigos elitas. Galbūt kaip tik čia užgimė mintis ir apie Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą?

Joniškėlio bažnyčia | R.Jasukaitiėnės nuotr.

Joniškėlio bažnyčia | R.Jasukaitiėnės nuotr.

Šiuose namuose ketverius metus gyveno ir rašytoja Žemaitė. Abi su Bite atliekamu laiku jos rašė pjeses, pasivadinusios slapyvardžiu „Dvi moteri“. Bitė rūpinosi Keturakio pjesės „Amerika pirtyje“ pastatymu Palangoje. Tai pirmas spektaklis, pastatytas Lietuvoje. O Gabrielė Petkevičaitė – Bitė pirmoji moteris, pasiūlyta kandidate į Lietuvos respublikos Prezidentes. Trapi, pasiligojusi, iš prigimties su kuprele, ji tesėjo visas jai likimo ir žmonių patikėtas pareigas: buvo puiki vaistininkė, drąsi kaimo daraktorė spaudos draudimo metais, visuomenininkė, švietėja, rašytoja… Tik šeimyninės laimės nepatyrė, nieko nežinome ir apie jos gyvenimo meilę. O štai Žemaitė, gyvendama šiuose namuose ir jau sulaukusi 70-ies , išgyveno aistringą meilę gražiam, 20 metų už ją jaunesniam dvaro ūkvedžiui Petrauskiui, rašė jam karštus laiškus, prašė tuoj pat perskaičius deginti, viską deginti… Matyt, nenorėjo, kad apie tai kada nors būtų rašoma ir skaitoma – jau buvo žinoma rašytoja, garsus žmogus. Petrauskis tų laiškų nesunaikino, laimei ar nelaimei, paliko juos kaip liudijimą ateinančioms kartoms. Apie tuos laiškus yra rašęs literatūros kritikas Adolfas Sprindis monografijoje „Žemaitė“. Sunku dideliems žmonėms – visos jų klaidos matomos tarsi per padidinamąjį stiklą, o jausmai nagrinėjami, aptariami viešai ir ne visuomet su geromis paskatomis…

Romantiškai šiurpios dvaro istorijos

Palengva temsta. Pirmas toks šiltas pavasario vakaras įsilieja į dar šiltesnę romantišką naktį. Pereiname per Mažupės tiltelį, siauruko bėgius, kuriuos per Joniškėlį 1919 metais nutiesė vokiečių kariuomenė, artėjame prie Karpių dvaro. Čia turi prasidėti šiurpiai romantiška mūsų ekskursijos dalis. Gidas Viktoras Stanislovaitis prisaikdina, kad visos ekskursijos metu būtų absoliuti tyla: po pirmojo žodžio, sukrizenimo ar šiaip nepadoraus garso (?) programa būsianti nutraukta… Prašoma išjungti mobiliuosius telefonus – šį vakarą pabūsime be mobilaus ryšio, planšetinių kompiuterių ir televizijos . Keliaujame praeitin. Susikaupę, tylūs, nusiteikę praverti paslapties duris… Pro šonines duris išeina paslaptingas „vaiduoklis“, įsisupęs į ilgą tamsų apsiaustą jis daugiau primena vienuolį. Kapišonas dengia akis, tamsoje neįžvelgiame jo veido. Griausmingu balsu jis paprašo visiškos tylos. Prasideda monospektaklis. Esame jo žiūrovai, o gal greičiau dalyviai. Užsižiebiame žiebtuvėlius, sekame jam iš paskos. Pasukame į parką. Po kojomis vietomis čeža pernykščiai lapai, o kai kur dar takas įmuręs, žlegsi po kojomis pažliugusi žemė. Sustojame prie kažkokio apgriuvusio pastato. Tai būta dvaro oranžerijos. Karpių dvaras garsėjo retais augalais, ypatingomis gėlėmis; viena iš jų – juodoji rožė. Ja Karpiai didžiuojasi prieš atvykstančius gausius  svečius. Sodininkui prisakyta ją saugoti kaip savo galvą, o gal net labiau. Orams atšalus, rožė perkeliama į oranžeriją. Kartą, smarkiai siaučiant pūgai, kaukiant ir draskantis šiauriam vėjui, stklinis oranžerijos stogas neišlaikė sniego svorio, pabiro stiklas. Atskubėjęs sodininkas puolė gelbėti Rožės. Jis savimi uždengė juodąją rožę, o stiklo šukės smigo į jo kūną. Rytą dvariškiai sodininką rado negyvą, pasruvusį krauju, bet Juodoji rožė buvo išsaugota… Dar ir dabar šioje vietoje žiemą sniegas nusidažo krauju. Žmonės pasakoja, kad žiemos vakarais galima išgirsti sodininko šnabždesį, prašantį saugoti jo rožę.

Ekskursijų vadovas, mokytojas Viktoras Stanislovaitis | R.Jasukaitiėnės nuotr.

Ekskursijų vadovas, mokytojas Viktoras Stanislovaitis | R.Jasukaitiėnės nuotr.

Kodėl žmonėms būtinas istorijos pratęsimas, sujungiantis praeitį su dabartimi? Matyt, tik per šį ryšį yra išgyvenama tai, kas yra įvykę prieš daugelį metų. Tikri įvykiai apsiaučiami romantišku šydu, pro kurį viskas atrodo paslaptingiau, galbūt tragiškiau, bet tai klausantiems  teikia katarsį, nelyginant senovės graikų tragedijose. Lietuviai yra susikūrę savas tragedijas, kurių branduolį sudaro tikri įvykiai. O šiurpių įvykių mūsų istorijoje netrūko (netrūksta).

Štai dar vienas pasakojimas, kuris stingdo kraują gyslose. Sustojame prie namo užkaltais langais ir durimis. Jame kadaise gyveno dalis baudžiauninkų. Miestelyje pradėjus siausti vidurių šiltinei, dvarininkas įsakė nieko neišleisti iš dvaro teritorijos, o apsaugai pasikvietė caro kazokus. Tačiau vis tiek kažkokiu būdu vienas iš baudžiauninkų užsikrėtė šia nepagydoma liga. Tuoj pat visi to namo gyventojai buvo suvaryti vidun, užkaltos durys ir langai – daugiau nei 30 žmonių buvo pasmerkti badui ir neišvengiamai mirčiai. Pusė iš jų buvo vaikai. Jie žadindavo mirusias motinas, nesuprasdami, kodėl jos nesikelia, kodėl neduoda valgyti… Išbadėję vaikai kišdavo pro lentų tarpelius savo mažas rankeles, prašydami duonos…

Stoja  visiška tyla. Nurimo net pavasarinis vėjūkštis, žadinantis gyvybę. Pro medžių šakas ryškiai šviečia mėnuo, dar daugiau šiurpaus  paslaptingumo suteikdamas šiam parkui ir jo istorijoms. Praeiname pro aikštelę – egzekucijų vietą: čia prie medžių buvo rišami baudžiauninkai ir plakami, kartais – iki mirties… Sustojame prie rūkyklos, kurioje kazokai išrūkė gyvus žmones… Prancūziškoje parko dalyje  pasakojama romantiška jauno dvarininkaičio ir skalbėjos, paprastos mužikės, meilės istorija… Kuo ji baigėsi? Dvarininkaitis pranešė tėvui, kad negali be merginos gyventi: ten, kur jos širdis, ten plakanti ir jo širdis… Jos esančios neatskiriamos. Po nakties mergina dingo. Dvarininkas atnešė sūnui ant lėkštutės jos širdį ir garsiai nusijuokė… Istorija nenori minėti nei vardų, nei datų… Bet tas dvarininkaitis tikrai gyveno, tėvo valia vedė jam parinktą moterį, bet palikuonių nesusilaukė. Jo žmona gyveno iki pat Antrojo pasaulinio karo… O prancūziškoje parko dalyje kasmet, liepos 23-ąją , mylimųjų susitikimo naktį, čia, kur buvo pavėsinė, užsidegančios dvi liepsnelės. Jei kas nepabūgsta ateiti, savo akimis pamato: šios dvi širdys taip ir liko neišskirtos,  amžinybėje jos kartu. Tai gal ši istorija baigiasi laimingai?

Išgyvenimai priartina nutolusį laiką, atveria kiekvieno širdies vartelius. Naktinė ekskursija mokiniams palieka neišdildomą įspūdį. Kurį laiką dar visi tyli, nors kalbėti jau galime. „Vaiduoklis“ – persirengęs mūsų gidas, kviečia į rūmus išgerti mėtų arbatos, įteikia „drąsos sartifikatus“. Supurtyti to, ką išgirdo, ką išgyveno, prisilietę prie praeitin nugrimzdusių istorijų, mokiniai šios ekskursijos metu gauna daugiau, nei būtų klausę apie tai tvankiame mokyklos kabinete. Muziejų švietėjiškos programos – ne tik mokymosi vyksmo paįvairinimas. Žinoti ir išjausti – nėra tas pats. Mokytojas Viktoras Stanislovaitis šitai patiria kasdien, vesdamas mokinių ekskursijas, plūstančias iš visos Lietuvos. Degdamas meile savo krašto istorijai  (jo šaknys – iš tų pačių Karpių dvaro baudžiauninkų) , jis dalijasi ja su visos Lietuvos vaikais…

Regina Jasukaitienė, A.Mitkaus vidurinės mokyklos mokytoja

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Istorija, Kultūra, Skaitiniai | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *