Z. Vaišvila. Kodėl Prezidentė D.Grybauskaitė 2013 m. dar kartą pakeitė savo biografiją? (video) (64)

Zigmas Vaišvila | lrs.lt, O.Posaškovos nuotr.

Zigmas Vaišvila | lrs.lt, O.Posaškovos nuotr.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario ir Nepriklausomybės akto signataro Zigmo Vaišvilos pranešimas perskaitytas šių metų gegužės 16 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusioje  spaudos konferencijoje „Kodėl Prezidentė Dalia Grybauskaitė 2013 metais dar kartą pakeitė savo biografiją?“

Šių metų gegužės 9 d. spaudos konferenciją Seime skyriau, manau, svarbiam klausimui – kokiomis vertybėmis grindžiama šiandieninė Europos Sąjungos politika, jei Prezidentų Vaclavo Havelo ir Dalios Grybauskaitės pavyzdžiais Karolio Didžiojo apdovanojimu vienodai įvertinami tiek kova su totalitarine visuomene ir morali politika, tiek konformizmas ir kolaboravimas su totalitarine valdžia? Panašu, kad neapsirikau – jau kitą dieną paskelbta, kad Lietuvos Prezidentei suteiktas JAV Džordžtauno universiteto garbės daktaro vardas – už „skaidrumą, tiesą ir atsakomybę“. Regalijos bus įteikiamos š.m. gegužės 18 d. Vašingtone. Šia proga žiniasklaida vieningai skelbė, kad Džordžtauno universitete p. D.Grybauskaitė studijavo 1992 m.

Ši, atrodytų, nekalta klastotė įvykių išvakarėse paskelbta š.m. balandžio 26 d. www.president.lt naujoje Lietuvos Prezidentės D.Grybauskaitės biografijos versijoje, tiesiogiai susijusi su šiais įvykiais. Suprantama, norisi pakliūti į pasaulio politikų elito pulką – tapti pirmojo JAV katalikiškojo universiteto, įkurto 1789 m., garbės daktaru. Juo buvo ir JAV prezidentai Bilas Klintonas (Bill Clinton) ir Ronaldas Reiganas (Ronald Reagan), Jungtinių Tautų generaliniai sekretoriai Kofi Ananas (Kofi Annan) ir Butros Butros-Gali (Boutros Boutros-Ghali), Europos Komisijos pirmininkas Žozė Manuelis Barozu (José Manuel Barroso), Vokietijos kancleris Helmutas Kolis (Helmut Kohl). Tačiau ar tikslas pateisina priemones?

Žinant Lietuvos problemą dėl sąmoningai slepiamos p. D.Grybauskaitės biografijos, oficialioje Prezidentės biografijoje keičiamas laikas, kada ji ne studijavo, o buvo išsiųsta į Džordžtauno universiteto vadovų kursus – vietoje 1991 m., viešai skelbtų ir iki Prezidento rinkimų ir iki šiol, o š.m. balandžio 26 d. įrašomi 1992 m. Tūlas tautietis, nepagalvojęs ar sąmoningai paklaus: o kas čia tokio? Aš jo paklausiu: o kodėl vis tik? Ir paaiškinsiu esminę takoskyrą – 1992 m. jau yra po Lietuvos tarptautinio pripažinimo ir 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje. Iki šio istorinio virsmo ne bet kas ėjo dirbti į Nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos valdžios struktūras. Pirmasis Lietuvos muitinės vadovas Valerijonas Valickas užpernai man sakė: Zigmai, tu jiems Seime paaiškink esminį skirtumą – iki pučo mums bijojo parduoti muitinės vagonėlius, deginamus vos ne kasdieną, o po pučo – pirk, kiek nori. O valdiškose įstaigose, muitinėje dirbti kiek norinčių atsirado…

Priminsiu, kad 1991 m. liepos 31 d. dar įvyko Medininkų tragedija. Po jos tik dviese su Valerijonu sprendėme – siųsti į pasienio postus žmones, ar ne? Atsakomybės dėl jų likimo niekas nenorėjo prisiimti. Būūdamas iki pučo Vyriausybės aparato vadovu, p. D.Grybauskaitės į darbą mūsų Vyriausybėje nepriiminėjau, o jos biografijoje skelbiamų Vyriausybės programų, kurioms ji tariamai vadovavo, taip pat nebuvo. Ir lėšų siųsti p. D. Grybauskaitę į Džordžtauno universiteto 6 mėnesių vadovų kursus mūsų Vyriausybė neturėjo. Tad būsimoji Lietuvos Prezidentė į šiuos kursus turėjo išvykti 1991 m. pradžioje, t.y. tada, kai liejosi sausio 13-osios kraujas, o vasario 9-ąją Tauta plebiscite balsavo dėl Nepriklausomybės.

Šia proga, norėčiau Prezidentės paklausti, ar jai žinomas po šio Tautos balsavimo 1991 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimtas ir šiuo metu tebegaliojantis konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės“, kurio nuostatas 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijoje Lietuvos tauta įtvirtino referendumu. Prieš šį įstatymą iš 117 deputatų balsavo tik vienas. Kadangi Prezidentė po pernykščio referendumo viešai paskelbė, kad jai teisėti Tautos referendumo rezultatai nėra svarbūs, priminsiu šį įstatymą:

1. straipsnis. Teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ yra Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas.

2. straipsnis. Šio įstatymo pirmajame straipsnyje suformuluota konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas gali būti pakeisti tik Lietuvos tautos visuotinės apklausos (plebiscito) būdu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teisę.

Pasirašo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V.Landsbergis.
Vilnius, 1991 m. vasario 11 d., Nr.I-1051“

Prezidentės viešai klausiu, kodėl po jos išrinkimo Lietuvos suverenitetas Europos Sąjungai atidavinėjamas be Tautos valios, net nebesikreipiant į Seimą, kad šis balsuotų už tai. Neužtenka tik p. D.Grybauskaitei nuvykti į Briuselį ir pasakyti, kad Lietuva darys taip, kaip jai liepiama. Tokiu būdu jau atsisakėme patys spręsti dėl valstybės biudžeto, pritarėme Europrokuratūros steigimui, nors dėl to būtini ES narių atskiri susitarimai. Be Tautos pritarimo tai negali būti vadinama ES šalių susitarimu.

Naudodamasis Prezidento V.Adamkaus patarimu dėl klausimų pateikimo vietos ir laiko, teikiu Prezidentei D.Grybauskaitei esminius klausimus dėl jos slepiamos biografijos:

–       Kodėl savo biografijoje slepiate faktą, kad 1987 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr.1271 TSKP CK Visuomeninių mokslų akademijoje buvote įdarbinta vieneriems metams etatine darbuotoja?
–       Kodėl po LKP atsiskyrimo likote TSPK nare?
–       Kada išstojote iš TSKP, jei išstojote?
–       Kodėl po LKP atsiskyrimo nuo TSKP Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, kurios veiklą  finansavo TSKP, sutikote tapti viena šios mokyklos vadovių – moksline sekretore?
–       Kodėl likote dirbti TSKP Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje po 1990 m. kovo 11-osios?
–       Kodėl likote dirbti TSKP Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje po 1990 m. kovo 25-osios, kada M.Burokevičiaus vadovaujama LKP/TSKP drauge su TSRS kariškiais išmetė iš šių patalpų Vilniaus pedagoginį institutą ir joje įkūrė perversmininkų štabą?
–       Kada nutraukėte darbo santykius su TSKP Vilniaus aukštąja partine mokykla?
–       Kada vykote į vadovų kursus Džordžtauno universitete 1991 m. ir kas tai finansavo?
–       Kas ir kur 1991 m. Jus įdarbino Lietuvos valdžios institucijose grįžus iš Džordžtauno?

Beje, pagal viešai skelbiamą informaciją 1991 m. tuose pačiuose vadovų kursuose Džordžtauno universitete tobulinosi ir būsimas Europos komisijos pirmininkas nuo 2004 m. Ž.M.Barozu, studijų laikais buvęs pogrindinės maoistinės Portugalijos organizacijos vienu vadų, o 1985 m. – Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė.

Kas ir kodėl privertė Lietuvos Prezidentę baigiantis ketvirtiems jos kadencijos metams dar kartą pakeisti savo biografiją? Ar 1991 m. Karolio Didžiojo apdovanojimo laureato Čekoslovakijos Prezidento Vaclavo Havelo šūkį „Tiesa ir meilė turi nugalėti melą ir neapykantą“ pasaulis keičia į melą ir vertina tik melą? Įsijautusi į vaidmenį, Lietuvos Prezidentė Karolio Didžiojo apdovanojimo gavimo proga Vokietijos televizijai „Deutsche Welle“ paaiškino, kad TSKP Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje ji dėstė ir apie internetą, kurio net Vakarų visuomenėje tuo metu nebuvo, bet nedėstė jokių ideologizuotų dalykų.

Bent aš nepatikėsiu, kad TSKP CK lėšas savo partiniam elitui ruošti skyrė už vakarietišką propagandą, o ne už tarybinės santvarkos apologetų ruošimą. Kadangi TSKP aukštųjų partinių mokyklų dėstytojais buvo tik komunistų partijos elito ir TSRS spec. tarnybų atstovai, todėl vieną kartą reikia galutinai išsiaiškinti dėl p. D.Grybauskaitės juodojo karate diržo, kuriuo ji vėlgi pasigyrė ne tik „Deutsche Welle“ žiūrovams, bet ir puikuojasi Lietuvos Prezidentės biografijoje. Kalbėkime rimtai apie šį neatsargų rinkiminį p. D.Grybauskaitės žingsnį. Klausimas Lietuvos Prezidentei – kada ir kur jūs pradėjo treniruotis karate ir gavote juodąjį diržą? Jei tai teisybė, tai negali būti kitos galimybės – tik Leningrade. Pasiekti karate juodojo diržo lygį galima tik treniruojantis nuo jaunų dienų bent penkerius metus ir turint tam duomenis. Ką tai reiškia paprasta kalba? Paaiškinu – Tarybų Sąjungoje karate buvo draudžiama sporto šaka, kuria užsiimti turėjo teisę tik KGB ir GRU. Jokių išimčių. Todėl klausiu ir VRK vadovo Zenono Vaigausko, beje, dirbusio TSKP Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje kaip ir dauguma dėstytojų iki 1990 m. gruodžio pradžios, t.y. kai TSKP nesikalbėjimas su Lietuva pakvipo paraku, ir Liustracijos komisijos pirmininko Algimanto Urmono – kodėl 2009 m. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubui kreipusis į jus dėl kandidačių į Lietuvos Prezidentus K.D.Prunskienės ir D.Grybauskaitės galimo bendradarbiavimo su užsienio spec. tarnybomis patikrinimo, Jūs nevykdėte įstatymų reikalavimų tai daryti?

Atkreipsiu ne tik užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus, neatsakančio į mano klausimą kieno vardu jis atsiprašė Lenkijos už nebūtas Lietuvos kaltes, bet ir Prezidentės dėmesį, kad įstatymas, deja, Jus įpareigoja atsakyti į raštiškus Nepriklausomybės Akto signatarų klausimus. Prezidentės, kaip ir š.m. sausio 13-ąją iš Seimo tribūnos, dar kartą klausiu, ar jūs ir toliau toleruosite tai, kad Sausio 13-osios byloje netiriama kolaborantų veikla? Ar Jums žinoma, kad 1991 m. gegužės 19 d., kai tobulinotės Džordžtauno universitete, Krakūnų pasienio poste buvo nužudytas beveik Jūsų bendraamžis pasienietis Gintaras Žagunis ir kad jo nužudymo bylą Lietuvos prokuratūra kažkodėl perdavė Baltarusijai. Prašau Jus kreiptis į A.Lukašenką, kad šią bylą po tokio „sėkmingo“ tyrimo, trukusio dešimtmečius, Baltarusija bent grąžintų Lietuvai? Džordžtauno universiteto garbės daktaro vardas Jums suteiktas už „skaidrumą, tiesą ir atsakomybę“.

Jauste jaučiu pasipilsiančius man klausimus, kodėl Lietuvos Prezidentei pateikiu šiuos klausimus? Atsakau nevyniodamas į vatą, nes jūsų klausimai – tai būdas D.Grybauskaitei ir toliau neatsakyti į nepatogius klausimus. Todėl, kad likimas mano laimei ar nelaimei lėmė 1988 m. birželio 3-iąją Mokslų Akademijoje, kurios moksliniu sekretoriumi buvo a.a. akademikas Nepriklausomybės Akto signataras Eduardas Vilkas, o ne šias pareigas bandžiusia priskirti sau p. D. Grybauskaitė, pakviesti susirinkusius rinkti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvine grupę ir būti išrinktam jos nariu. Todėl, kad su kolegomis steigiau pirmąjį ekologijos klubą Lietuvoje „Žemyna“, žaliųjų judėjimą, partiją. Todėl, kad buvau išrinktas TSRS liaudies deputatu ir kad mūsų pastangų dėka pavyko Maskvoje pasiekti Ribentropo – Molotovo slaptųjų protokolų pripažinimą negaliojančiais tuo metu, kai LKP atsiskyrė nuo TSKP, o TSKP Vilniaus aukštosios partinės mokyklos mokslinei sekretorei D.Grybauskaitei, likusioje šioje TSPK,  buvo paskirta už tai TSKP lėšomis mokama priemoka. Todėl, kad tuo metu, kai M.Burokevičius su TSRS kariškais Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje įsteigė Maskvos kolaborantų štabą, dirbau ne jame, o buvau su Sąjūdžio žaliaraiščiais ir nuo šių TSRS kariškių beginkliai gynėme paskutinę mūsų laikraščius spausdinančią spaustuvę. Todėl, kad tapau Nepriklausomybės Akto signataru. Todėl, kad 1991 m. sausio 13-ąją buvau Lietuvos Aukščiausioje Taryboje ir teko suvokti, ką reiškia tokią naktį būti įmestam į Ministro Pirmininko pavaduotojo pareigas. Todėl, kad teko suvokti ir išdavystės kainą, ir KGB archyvų bei voratinklių esmę. Todėl, kad per visą tą laikotarpį drauge buvo mano šeima, rizikavusi viskuo.

Turiu ne tik juridinę ir moralinę teisę, bet ir pareigą tai daryti, nes mumis, Sąjūdžio žmonėmis, tauta patikėjo, nes sakėme tiesą ir buvome nepakantūs melui. Mums buvo nesuvokiama, kad žmonėms, kuriuos kvieti pasitikėjimui ir Atgimimui, galėtum meluoti. Šiandien mūsų visuomenė vėl gyvena viltimi atsitiesti žmogiškai ir kaip valstybė. Deja, melas grįžo. Ir nė kiek ne silpnesnis, tik labiau rafinuotas.

Pasitinkame Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 25-metį. Ar pasitiksime jį su melu, apsimesime, kad jo nematome? Supraskime, kad jokia valdžia, net labai įspūdinga Prezidentė nieko nepadarys viena, jei jos nerems tauta. Ryškiausias paskutinis pavyzdys – tautos referendumo sprendimo ignoravimas. Tai didelė nemeilė ir nepagarba mūsų žmonėms. Ką reiškia ir naujos Vyriausybės mindžikavimas? Jei tai nėra nuolaidžiavimas dėl mums nežinomų priežasčių Prezidentei, tai, Ministre Pirmininke Algirdai Butkevičiau, atsigręžkite į Tautą.

Ar suvokiame, kad per ketverius Prezidentės D.Grybauskaitės vadovavimo metus valdomą demokratiją baigiama visiškai įtvirtinti. Pasinaudojus ekonominiu sunkmečiu Prezidentė baigia formuoti teisėsaugos jėgą, vadovaujantis vadovų lojalumo, o ne kompetencijos principu. Pagrindinėje žiniasklaidoje, kuri vis daugiau ir daugiau priklauso nuo valstybės biudžeto, nuomonių skirtumo tenka ieškoti su žiburiu. Prezidentės iniciatyva ir buvusio Seimo pritarimu politinės partijos taip pat pririštos tik prie valstybės biudžeto, t.y. tapo visiškai valdomos biurokratiškai. Šių dienų įvykiai konservatorių partijoje atskleidė tokių biudžetinių partijų veiklos principus, šios partijos jaunimo „vertybinius“ moralės ir partinės karjeros kriterijus.

Tačiau plačiajai visuomenei dar nežinomas Prezidentės Seimui pateiktas įstatymo projektas dėl visuomeninių organizacijų veiklos, kuriam pritaria ir tuo nesigiria visos parlamentinės partijos. Projekto esmė – ne tik apibrėžti jų veiklą, bet ir pavesti Vyriausybei penkmečiais nustatinėti jų veiklos prioritetus. Paprasčiau pasakius, siekiama, kad ir aktyviąją visuomenės dalį valdytų visagalis valstybės biudžetas. Valdžia spręs, kuriai veiklai duoti, o kieno veiklai neduoti valstybės lėšų. Tai būtų valdomos demokratijos vainikavimas, kurio, bijau, dar nepasiekė ir Baltarusija, ir Rusija. Pridėkime dar sunkmečio pretekstu savivaldybėms skiriamą sumažintą gyventojų pajamų mokesčio dalį ir suvoksime, kad Prezidentės kadencijos metu jos vadovaujami sparčiai žengiame į valdomos demokratijos „šviesų rytojų“.

Todėl šiandien, atsimindami Sąjūdžio tikslus ir rūpestį dėl tautos išlikimo, siejamo su suverenia valstybe, neužmirškime, kad tai nebuvo vien tik Sąjūdžio atradimas. Supraskime, kad visuomenė kuriama tik kultūriškai ją ugdant ir šviečiant. Sveikiau ir šiais laikais būtų perskaityti 1988 m. balandžio 20 d. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario Arvydo Juozaičio paskaitą „Politinė kultūra ir Lietuva“, o tik po to bandyti suprasti Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės trumpus ir sunkiai suprantamus lozungus. Tačiau lozungais prisisotinome tarybiniais laikais. Tad Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 25-mečio proga prisiminkime ir dorovines vertybes, pasistenkime atsisakyti melo. Melo kaina didelė. Tai, manau, šiandien suvokė ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Vytautas Landsbergis, 1993 m. gegužės 1-ąją įkūręs konservatorių partiją. Šiurpi pamoka. Visiems. Tačiau prisiminkime, kas pirmas šią moralinę ribą peržengė. Bijau, kad p. D. Grybauskaitei po šių įvykių konservatorių partijoje V.Landsbergio gali jau ir nebeprireikti.

Todėl jei kalbame apie tautos ir valstybės dėl tautos, o ne dėl vartojimo rinkos išlikimą, pabandykime išsivaduoti iš melo ir oriai atsitiesti. Nereikia Aristotelio. Mūsų Vydūnas, 14-metis vaikinas savo valia ir savarankišku gilinimusi į žinias sugebėjo ne tik įveikti tuo metu nepagydomą atvirą tuberkuliozės forma, bet ir palikti mums neįkainojamą patirtį bei pastebėjimus. Vydūnas sakė: „Vergas apie laisvę svajoja, bet jo svajonės niekuomet neatitiks tikrenybės. Iš vergovės paleistas, jis toli dar nėra laisvas. Ir visi aiškinimai, kad laisvė yra, jos jam nesuteiks. Laisvė pasiekiama tik žmogaus kitimu…“

Z.Vaišvilos spaudos konferencijos „Kodėl Prezidentė Dalia Grybauskaitė 2013 metais dar kartą pakeitė savo biografiją?“ vaizdo įrašas (lrs.lt):

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *