Š.Navickis. Prieš žemę, vandenį, vaikus ir kalbą (28)

Šarūnas Navickis | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Šarūnas Navickis | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Praėjo metai. Praėjo šlubuodami ir vilkdami pasiligojusias kojas, tarsi su ramentais – ilgi vargingi metai, visiškai atitinkantys šiandienos Lietuvą. Kodėl taip sakau? O kaip kitaip kalbėti apie šalį, į kurios vairininkus įsisukę padarai, taikliai vadinami valdžiažmogiais, nuosekliai ir kryptingai veikia prieš toje šalyje gyvenančią tautą. Sakote, ne? Bet juk užsimota sugriauti viską, kas teikia išgyvenimo galimybę – štai pagrindinės naikinimo kryptys: išparduoti žemę, užteršti gruntinius vandenis, sunaikinti šeimą ir iškraipyti kalbą. Ne tik užsimota, bet ir „dirbama“ visomis išvardintomis kryptimis – žemės išpardavimas, iki šiol faktiškai vykęs per tarpininkus ir daugiau ar mažiau fiktyvias įmones, praktiškai išeina į finišo tiesiąją, kurios pabaigoje galima tikėtis panašių rezultatų, kokius šiandien turi Palestinos arabai, pradėję pardavinėti savo žemes žydams, arba Amerikos indėnai, kur viskas taip pat buvo padaryta pagal sutartis. Ar yra priežasčių galvoti, kad Lietuvoje bus kitaip? Retorinis klausimas.

Gėlo vandens, kurio Lietuvoje, rodos, net perdaug, Žemėje lieka vis mažiau – kalbu ne absoliutaus kiekio, tačiau tinkamumo gerti prasme. Ištisos teritorijos tampa nebetinkamomis gyventi kaip tik dėl vandens trūkumo. Tuo tarpu Lietuvoje šį išteklių, be kurio gyvybė tiesiog neįmanoma, ketinama iškeisti į dujas, eilinį kartą baksnojant pirštu į Rusiją – girdi, tokia nepriklausomybės kaina. Tačiau kaip begalvotum, kaskart kai pasigirsta žodžių junginys „energetinė nepriklausomybė“, Lietuva būtinai praranda kokį nors stambų strateginį objektą, pavyzdžiui, „Mažeikių naftą“. Panašu, kad šį kartą praras gerokai daugiau. Tiesa, išliks galimybė nusipirkti savo pačių dujas už didesnę kainą, negu jos bus eksportuojamos į svečias šalis – negi galėtume tikėtis, kad iki šiol puikiai veikiančios schemos bus atsisakyta? O tuo tarpu gyventojai, kad greičiau pasiduotų, ir toliau bus smaugiami bei bauginami vis didesnėmis šildymo kainomis.

Tačiau materialinių vertybių sunaikinimas toli gražu nėra vienintelė ir gal net ne pagrindinė tautos žudymo kryptis. Nusitaikyta ir į kalbą, kuri ištisus šimtmečius buvo ta tautinės dvasios šerdimi, aplink kurią augo jos kamienas. Kaip bežiūrėtume, būtent šiuolaikinė lietuvių kalba yra seniausia iš tebevartojamų bei vis dar gyvų pasaulio kalbų, į kurią labiau pasigilinus, vis dar galima išskaityti ir suprasti ne tik lingvistines, bet ir kultūrines žmonių civilizacijos paslaptis. Šį lietuvių kalbos aspektą, kaip didžiausią jos vertę nurodė dar Emanuelis Kantas. Gal kaip tik dėl šios jos ypatybės, dėl galios atrakinti gilumines dabar vykstančių procesų gelmes bei parodyti jų šaknis, ir užsimota prieš mūsų kalbą?

Kas dar liko, be ko neįsivaizduojama ateitis? Žinoma, vaikai. Kaip tik šiomis dienomis visu pajėgumu keleto prakeiktųjų rankomis kurpiami ir stumiami įstatymai, kurių pagrindu vėliau bus galima traktuoti tikruosius vaiko tėvus jau tik kaip biologinius palikuonių gamybos įrenginius, kurių vaikus bus galima „nuvaikinti“ suinteresuotų grupių naudai pagal jų poreikius. Neturiu jokio pagrindo manyti, kad būtų kaip nors kitaip. Istorijoje yra pakankamai pavyzdžių, kai tokie projektai vienokiu ar kitokiu būdu jau buvo vykdomi – ir visada tame naudota lytiškumo, tiksliau, lyties sunaikinimo, korta. Galvoje kaip tik sukasi Osmanų imperijos karinių dalinių, garsėjusių žiaurumu, pavyzdys – kalbu apie janyčarus – kurie buvo formuojami iš kastruotų užkariautų šalių berniukų. Dabar, žinoma, viskas bus kur kas civilizuočiau ir vietoje riesto kardo viršum savo galvos turėsime įstatymo raidę, už kurios pagal kokios nors isteriškos antstolės komandą išsirikiuos pustrečio šimto gerai ginkluotų robokopų. Lygiai prieš metus atlikta repeticija ir iki pat šios dienos besitęsiantys įvykiai vienareikšmiškai rodo, kad pasirinkta kryptis nė nekvestionuojama, o teisinis aparatas sukasi pilnu pajėgumu, kad užduotis būtų juridiškai apipavidalinta ir aptarnaujama be kliūčių. Žinoma, tai nėra vien Lietuvos problema, tačiau nedidukė ir savo tapatybę ne itin suvokianti šalis, panašu, labai tinka kraštutiniams eksperimentams, kurie su mumis visais ir daromi.

Pabaigai dar vienas pastebėjimas. Pastarieji rinkimai į Seimą labai aiškiai parodė, kad valdančios partijos pasikeitimas nė vienoje iš išvardintųjų problemų nieko nepakeitė, taigi, ne Seimo kompetencijos sprendimų lygyje tai nulemiama. Pagaliau ir tie nedaugelis iš mūsų, kurie gavo pakankamai balsų ir pateko į Seimą, jokio klimato ten nedaro, o jeigu ir mėgina daryti – tuoj pat prieš juos paleidžiama gniuždymo programa, kuri turime pripažinti, yra veiksminga. Vadinasi, nei Seimas, nei pati rinkimų procedūra, problemos nesprendžia ir yra viso labo brangios iliuzijos žmonių akims apdumti. Akivaizdu, kad šitos butaforijos iki šiol puikiausiai pasiteisina ir bežaidžiant demokratiją, karavanas eina toliau. Tuo tarpu pastarieji metai kaip niekada akivaizdžiai pademonstravo, iki kokio laipsnio valdžiažmogiai gali nesiskaityti su tauta. Taip būna visada, kai į valstybės vairą vietoje asmenybių įsitveria menkystos. Matyt, dabar jų era, ką dar kartą parodė ir pirmininko rinkimai vienoje labai susireikšminusioje partijoje.

Na, o man belieka džiaugtis tuo, dėl ko normaliomis sąlygomis kiekvienas tėvas turėtų liūdėti – nė vienas iš mano penkių vaikų nebegyvena Lietuvoje ir man dėl to truputį ramiau…

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: