Garsi gamtosaugininkė Birutė Galdikas kviečia padėti orangutanams (15)

Birutė Galdikas

Birutė Galdikas

Gegužės 6 d., pirmadienį, 15 val. Vytauto Didžiojo universiteto mažojoje salėje (S.Daukanto g. 28, II a.) pasaulinio garso gamtosaugininkė, universiteto garbės daktarė prof. Birutė Galdikas skaitys paskaitą apie savanorystę Indonezijoje. Renginio metu taip pat bus pristatytas kelionių žurnalistės Neringos Skrudupaitės filmas „Rojaus atspindžiai pagal Birutę Mariją Galdikas“.

Viešoje paskaitoje-diskusijoje „Pasiryžote pasiraitoti rankoves, kad padėtumėte orangutanams? Savanorystė Indonezijoje“ lietuvių kilmės gamtosaugininkė B. Galdikas pasitelks patirtį, sukauptą stebint, tyrinėjant orangutanus ir rūpinantis jų išsaugojimu. Antropologė beveik keturis dešimtmečius praleido Borneo džiunglėse Kalimantane (Indonezija) tyrinėdama paskutiniąją medžiuose gyvenančią didžiąją žmogbeždžionę – „miško žmogumi“ vadinamą orangutaną.

Primatologijos specialistė į Borneo salą atvyko 1971 m. ir ten įkūrė orangutanų globos fondą, siekdama ne tik ištirti šių primatų – tuomet dar menkai pažįstamų žmogui – elgesį laukinėje gamtoje, bet ir išgelbėti juos nuo gresiančio išnykimo. Šiandien Birutė Galdikas yra pati žymiausia orangutanų tyrinėtoja pasaulyje, įgyvendinusi septynis jų išsaugojimo ir tyrinėjimo projektus bei įkūrusi Tarptautinį orangutanų fondą Los Andžele.

Paskaitos-diskusijos metu buvusi TV laidų vedėja, keliautoja Neringa Skrudupaitė pristatys savo filmą „Rojaus atspindžiai pagal Birutę Mariją Galdikas“. Šis filmas – tai trumpa apybraiža apie garsiąją antropologę, kurioje užfiksuota mokslininkės darbo kasdienybė, didžiausi iššūkiai ir įspūdinga laukinė gamta. „Sunkiai prieinamose Kalimantano džiunglėse B. Galdikas įkūrė orangutanų globos fondą ir naujus savo namus, taip pradėdama iki šiol besitęsiančią kovą dėl orangutanų, miško žmonių, išlikimo. Lankėmės ten, kur profesorė sekiojo paskui orangutanus su savo užrašais nuo 1971-ųjų“, – sakė filmo autorė, kalbėdama apie B. Galdikas įkurtą parką, pavadintą jos įkvėpėjo, garsaus mokslininko L. Lykio (Louis Leakey) vardu. Birutė Galdikas yra viena iš trijų „Leakey angelų“ – moterų, kurioms L. Lykis (L. Leakey) patikėjo misiją tyrinėti primatus laukinėje gamtoje. Kitos dvi mokslininkės – J. Gudol (Jane Goodall) ir D. Fosi (Dian Fossey) – tyrinėjo šimpanzes ir gorilas.

Paskaita vyks anglų kalba ir bus tiesiogiai transliuojama internetu – vaizdo transliaciją bus galima stebėti VDU tinklalapyje vdu.lt. Renginio dalyviai taip pat turės galimybę įsigyti Birutės Galdikas knygą „Rojaus atspindžiai“, kurioje orangutanų tyrinėtoja aprašė savo įspūdingą patirtį. Ši knyga – ir autobiografija, ir nuotykių romanas, ir „National Geographic“ puslapių verta istorija.

Viešnagės Kaune pradžioje, gegužės 2-ąją, profesorė jau trečius metus iš eilės surengė ąžuolų giraitės sodinimo akciją, kuri šįkart buvo skirta diplomatinių santykių tarp Indonezijos ir Lietuvos 20-mečiui. Giraitę papildė 10 ąžuoliukų, kuriuos sodino pati profesorė, ją lydintys Indonezijos delegacijos nariai bei VDU Kauno botanikos sodo rėmėjai.

Kategorijos: Gamta ir ekologija, Gamta ir žmogus, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .

15 komentarų

  1. Birutė Marija Galdikas.
    Toks savo esmėse prieštaringai čaiži vardų kratinė-kratinys (su nuoroda į prieštaravimus) byloja apie nevienalytę ir prieštaringą, todėl depresuotą saviesybę, kuriai laimė – viasad būtinai būti kažkur su kažkuo susijus.

    Su labai labai maža viltimi belieka Galdikai palinkėti būti tikra lietuve pagone ir nors kažką dirbti Lietuvai.

  2. Ineza Juzefa Janonis:

    Kur dingo kovotojai už originalią pavardžių rašybą? Iškovokit teisę p. Birutei bent Lietuvoje būti pagerbta jos autentiška protėvių pavarde – Galdikaitė!

  3. Kad būtumėt matę, kaip Lekėčių miškuos iš po žiemos šį pavasarį atrodė skeletinės išsekusios stirnos! Štai joms pirmiausia reikia pagalbos, ir kitiems LT keturkojams, o ne turistų lankomoms godziloms kažkur Indonezijoje..

  4. Algimantas L.:

    Lietuvoje miršta vieniši, išbadėję, apgraužti žiurkių, su į pragulas įaugusiomis paklodėmis seneliai, mūsų tėvai, seneliai, bendrapiliečiai. Jie beveik niekam nerūpi: nei valstybei, nei gaujoms savo kailyje netelpančių liberalų, globalistų. Rūpintis orangutanu daug paprasčiau, jų tiek mažai, ir jie tokie gražūs, visai kaip žmonės, tik dirbti nenori (kaip pasakojo Aleksanras Makedonietis) ir gyvena vaizdingose vietose, kur šilta, daug vaisių, vitaminų, o ne sukiužusioje, šaltoje ir nekūrenamoje pirkelėje, išmirštančios Lietuvos kaime.
    Turi ta ruda beždžionė orangutanas, dar miško žmogumi vadinamas, zoologinę vertę, kaip hominidų genties evoliucinė forma, panašiai, kaip ir tas amerikoniškas Galdikas, iš žmogaus kilęs, gal ir Lietuvos, tarytum ir priklausąs Homo sapiens rūšiai, bet jau pamiršęs kas yra artimo meilė, subaždionėjęs per daug metų. Bet tai taip suprantama: milijonui skurstančių senelių nepadėsi ir mokslinių regalijų už tokią pagelbą niekas neduos; papenėsi milijoną Lietuvos senelių, žiūrėk į eilę atsistos pusė milijardo Afrikiečių.
    O gal “Galdikas” tai ne pavardė, tai bendrinis vardas visų tų, kurie labai myli beždžionę, katiną, šunį, bet ne savo artimą, ne žmogų.

  5. Artūras Gotautas:

    Pastebėjimai:
    “Pasodinome unikalią ąžuolų giraitę – ypatingų ąžuolų sodinukų, skiepytų išsiskiriančio ilgaamžiškumo Lietuvos ąžuolų (Stelmužės, Daukšos, Šventybrasčio ir kitų labai garbingų ąžuolų) įskiepiais. Kėdainių urėdijos urėdas Juozas Girinas sugebėjo išauginti ąžuoliukus, kurie yra daugelio gamtos paminklais paskelbtų šimtamečių ąžuolų palikuonys – genetiniai klonai, gauti ir išauginti šių medžių šakelėmis įskiepijus paprastojo ąžuolo poskiepius. Kai pagonybės laikus menantys jų pirmtakai pasens ir sunyks, šios giraitės ažuoliukai dar stiebsis, augs ir šlamės, džiugindami mūsų širdis. Gal taip bus sukauptas ir išsaugotas vertingas Lietuvos ąžuolų genofondas… Didelė tikimybė, kad šalia augdami galingiausių Lietuvos ažuolų palikuonys kryžminsis ir iš jų gilių bus galima užauginti įspūdingai augančius, tvirtus ir ilgaamžius medžius.
    Lankomoje parko dalyje, ąžuolų giraitei skirtoje teritorijoje įrengti du informaciniai stendai:(1) B. Galdikas gamtos apsaugos veikla; (2) Lietuvos ąžuolų kilmė ir Lietuvos ąžuolai senoliai.”
    ……….
    “Šios giraitės ąžuolų sodinukai yra gamtos paminklais paskelbtų šimtamečių ąžuolų palikuonys – genetiniai klonai. VDU Kauno botanikos sode bus sukauptas ir išsaugotas vertingas Lietuvos ąžuolų genofondas.
    Unikalioje B. Galdikas ažuolų giraitėje sodiname ypatingų ąžuolų sodinukus – jie skiepyti išsiskiriančio ilgaamžiškumo Lietuvos ąžuolų įskiepiais. Pernai pasodinome Stelmužės, Daukšos, Šventybrasčio ir kitų ąžuolų genetinius klonus. Šiemet sodinome Tverečiaus, Terpeikių, Šventragių, Karvelių, Medžialankio, Mukulių ąžuolų „palikuonis“, kuriuos užaugino Kėdainių urėdijos urėdas Juozas Girinas. Kai pagonybės laikus menantys jų pirmtakai pasens ir sunyks, šios giraitės ažuoliukai dar stiebsis, augs ir šlamės, džiugindami mūsų širdis… Didelė tikimybė, kad šalia augdami galingiausių Lietuvos ažuolų palikuonys kryžminsis ir iš jų gilių bus galima užauginti įspūdingai augančius, tvirtus ir ilgaamžius medžius.”
    ( http://www.zaliasisaleksotas.lt/radijo-laidos/vdu-kauno-botanikos-sode-unikali-simtameciu-azuolu-klonu-giraite/ )
    Norėčiau paklausti iš čia rašančiųjų,ar kuris nors prisidėjo prie šios Kilnios idėjos ???
    Visi pasodinti Ypatingi Ąžuoliukai turi savus Garbingus užvadinimus,kiekvienas jų yra globojamas/prižiūrimas tų pačių Žmonių/Šeimų kurie juos sodino,susirinkimo bendra diena yra Mildos diena Ąžuoliukų Girioje,kuriama Probočių Šventovė,liepsnos amžinoje Ugnis,Ąžuolynas saugomas bus amžinai,surašytos priesaikos,aktai.
    2011m. ten pasodintas “Romuvos” – Šventybrasčio Ąžuoliukas. ir t.t …
    Tad mielieji prieš sėdami sėklas į dirvą pasidomėkit plačiau žemdirbyste 🙂

  6. Silvestras Sinkus:

    Buvau iškilmėse, pakalbėjau su p. Birute, knygą “Žvaigždėta Lietuva” su apsakymu ir apie ją padovanojau. Atidavė ji savo gražiausius metus orangutangų tyrimams, šeimą dėl to paaukojo. Tai – graži užuomina apie laikus, kai mes, šiandien vadinami baltais, buvome superetnoso rango tauta ir mums rūpėjo visas pasaulis: Birutė savo pavyzdžiu yra nebylus ano mūsų laiko aidas, priekaištas tiems, kurie yra superetnoso ar supersąjungos lygio valstybės dabar tiktai iškilusios.
    Kalbėjo jinai, – tyliai ir labai paprastai, už kiekvieną žodį savo sidabro plaukais garantuodama. Širdgėla jautėsi žvilgsnyje, eisenoj: na, negali ji būti pas mus gamtoje su žygeiviais, pabūt tarp senų mūsų baltų, pajusti senąsias šaknis, nes niekas nepakviečia. Todėl derėtų, manyčiau, tiems, kurie priima tokio rango ir likimo žmones, kaip kad yra Birutė Galdikaitė, sudaryti sąlygas priglusti jiems prie Lietuvos širdies, sakysim, kartu su Algirdu Svidinsku ar Kęstučiu Juškiu, susitikti su buvusio žygio “Vilkų ir protėvių takais” dalyviais ir pan. Nepalikim savų ir sugrįžusių nors akimirkai čia, tikrojoj Tėvynėj, vienų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: