Sekmadienio sakmė. Apie ubagą ir gaspadinę (0)

Akmuo prie slenksčio | slapenas.lt nuotr.

Akmuo prie slenksčio | slapenas.lt nuotr.

Buvo tokia gaspadinė. Ji, būdavo, kaip ateina ubagas, tai in vietą duonos ji vis paimdavo kačergą. Ale atėjo ubagas ties tais namais, sutiko kitą – ans sako:
– Šituos namuos tai jokią almužną niekad negaunu.
– Tu negauni duonos, o aš da gausu ir lašinių.
– Na na, aik graičiau, gausi kačergą.
– Na, matysi, kad aš gausu lašinių.
Ir nuvėjo. Atėjo in stubą. Ta gaspadinė tuo už kačergos ir klausia:
– Seni, iš kur tu?
Sako:
– Iš Buizių.
O toj gaspadinė ir buvo iš Buizių. Kaip tik ištarė, kad iš Buizių, jau toj gaspadinė kačergą padėjo.
– N’o kaip ten tas akmuo po durių, ar da yra?
– Jau nėra, gaspadinėle, prigėrė, ba ne mait vis, būdavo, jis šlapias ir šlapias.
– O tas didysis kuilys ar da yra?
– Jau nėra, gaspadinėle, išleidom už melnyko, ba ne mait, būdavo, kaip tik iš tvarto, tai, būdavo, an girnų ir an girnų priemenėj.
– O toj kiaulė ar da yra?
– Nėra jau, gaspadinėle, in gaspadines išleidom, ba ne mait, kaip tik, būdavo, iš tvarto, tai vis, būdavo, an prižados ir an prižados.
– O tas katinas ar da yra?
– Nėra jau, gaspadinėle, per zakristijoną išleidom, per zakristijoną, ba ne mait, kad būdavo, tik in stubą atbėgs, tai tuo an lango prie žvakių.

Davė tam ubagui šmotą lašinių ir duonos, o kiti, būdavo, tik kačergą gauna.

Papasakojo Juozas Šinkevičius, užrašė Vincas Basanavičius, Ožkabalių k., Vilkaviškio r. Iš Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, D.4. – 1905.

Ar mokame atpažinti savus, atskirti ubagą-apsišaukėlį nuo tikro pasišventėlio? Aplinkui daug tiesiančių delnus į svetimą gerą – ar dalinsime visiems? Penėsime dykaduonius – neliks dvasininkams. Bepigu ištiesti ranką. Aukos reikia nusipelnyti.

Dar neišdilo iš atminties laikai, kai keliaujantys ubagai už aukas: maistą, rūbą ar pinigą atsilygindavo iš protėvių paveldėtomis žiniomis, patarimais, dvasine patirtimi.

Bele kas gali nugirsti iš katro kaimo yra kilusi rūsti gaspadinė, apie kurią seniai sklinda kalbos ubagų tarpe. Pasakyti – esu iš Buzių, paliudyti akmens, kuilio, kiaulės, katino buvimą negana, reikia apibūdinti jų ypatybes, jų būdą ir net jų lemtį.

Ne kiekvienas akmuo yra šventas, ne kiekvienas kalnas yra alkas, ne kiekvienas išalkęs – ubagas. Mąstykime prieš aukodami.

Kategorijos: Nuomonių ratas, Sekmadienio sakmė, Skaitiniai, Visi įrašai, Žodžiai sielai | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: