Eugenijaus Jovaišos trilogijos „Aisčiai“ pirmoji knyga „Kilmė“(1) pasirodė 2012 m. pabaigoje, o gruodžio 14 d. jau spėta pristatyti visuomenei Lietuvos mokslų akademijoje. Monografijoje autorius nagrinėja I–V a. vakarų baltų – aisčių – archeologijos, kalbos ir istorijos šaltinius, analizuoja įvairių šalių tyrinėtojų pateiktus duomenis ir jų išvadas, kurios labai prieštaringos ir įneša didelę sumaištį į tyrinėjamo objekto mokslinį supratimą.
Atrodo, kad I a. gyvenusio Romos istoriko Publijaus Kornelijaus Tacito (56–117) veikale „Germanija“ (98 m.) pirmą kartą istorijoje paminėtos ir aptartos „Aestiorum gentes“ – aisčių gentys – kuo toliau, tuo labiau kėlė vis sunkiau išrišamų klausimų, galop virto savotišku Babilono bokštu nesusikalbantiems tyrinėtojams. Nesutariama dėl pirminės aisčių apgyvendintosios erdvės net Tacito laikais, jau nekalbant apie ankstesnius amžius. Kokios gentys priskirtinos aisčiams? Ar lietuviai priskirtini? O estai? Pastaruosius klausimus užduodami savo tautiečiams tikriausiai gautume prieštaringiausių atsakymų.
Romėnų istorikui aisčių išskirtinumo iš kitų tautų bruožu buvo aisčių ryšys su „glesum“, t. y. gintaru. Anot Tacito, po audros Svebų (Baltijos) jūros pakrantėje aisčiai renka bangų išplautą gintarą. Tikrosios jo vertės nesuvokia ir stebisi, kad atvykėliai iš kitų kraštų vertingus daiktus mielai keičia į gintarą. Vietos gyventojai per nesupratimą gintarą degina laužuose (veikiausiai apeiginiais, ritualiniais tikslais – tai jau mums artimesnių amžių interpretatorių nuomonė). Beje, Tacitas labai įžvalgiai išaiškina gintaro kilmę: tai esą jūros pakrantėje augusių medžių sakai, kurie jūros vandenyje sukietėjo.
Tacitas rašo, kad aisčiai garbina dievų motiną, nešioja šernų atvaizdus, kaunasi vėzdais ir yra geresni žemdirbiai už germanus. Jų papročiai ir apdaras panašūs į svebų, bet skiriasi kalba.Tačiau būtent aisčių santykis su gintaru Tacitui buvo pagrindas, juos padėjęs išskirti į atskirą ir savitą gentinę visumą. Šia logika remdamasis ir Eugenijus Jovaiša daro prielaidą, kad Tacito laikais gyvenusiems aisčiams priskirtinas Vyslos, Sembos ir Lietuvos pajūrio arealas, kur buvo daugiausia randama gintaro ir iš kur vedė Gintaro kelias į kitus Europos kraštus.
Deja, nemažos dalies šiandienos archeologų ir istorikų Europos priešistorės žemėlapiuose vakarų baltams, arba aisčiams, priskiriama vis mažiau vietos, o Vyslos žemupys ir žiotys pernelyg lengva ranka buvo atiduotos… gotams. Veikiausiai jokia kita stichinė jėga nepadarė tiek žalos istorijos ir archeologijos mokslams kaip ideologiniai reikalavimai pradedami taikyti galvose užgimusioms pageidaujamoms teorijoms pagrįsti. Prasidėjus slavų ir germanų gilios senovės paieškoms tyrinėtojų entuziazmas neretai prašokdavo bet kokios logikos ribas, kartais sąmoningai ar nesąmoningai buvo užsimerkiama prieš akivaizdžius faktus, kurių vietą užimdavo pageidaujamos interpretacijos ir išvados. Kai geidžiamybei suteikiamas „mokslinės“ tiesos statusas, perbraižomuose žemėlapiuose buvo tiesiog pamirštamas nuo seniausių laikų atitinkamose teritorijose gyvenusių aisčių genčių vardas, o jų vietoje atsirasdavo gotų ar slavų apgyvendintos geografinės erdvės. Su mokslu visa tai turėjo mažai ką bendro, bet ideologiniams siekiams įtvirtinti atrodė patraukliai, tokiais atradimais remiantis buvo ginamos disertacijos, daromas „mokslas“. Taip toliausiai į vakarus buvusi vakarų baltų pilkapių kultūros dalis – Veidinių urnų kultūra – buvo paskelbta germaniška, o vėliau jos žemėje „pasodinti“ gotai Vielbarko kultūros vardu. Gotai atsirado ten, kur jų niekada nėra buvę.
Priminsime, kad tik XX a. pradžioje kalbininkas Kazimieras Jaunius pasiūlė aisčių vardu vadinti baltų protėvius, sulietuvinęs ir patį šį terminą. Taip K. Jaunius tarsi suteikė istoriškumo Georgo H. Neselmano 1845 m. pasiūlytajam baltų terminui. Beje, lotyniškuoju aestii vardu Europoje jau buvo spėjęs įsitvirtinti į rytus nuo Baltijos jūros gyvenusių baltų ir finų genčių vardas, estijų vardas priskirtas panašiai skambančios, nors ir nebaltiškos Estijos gyventojams.
Lietuvos mokslų akademijos tikrojo nario, Lietuvos edukologijos universiteto profesoriaus, Lietuvos mokslo premijos laureato (2008 m. už taikomosios mokslinės veiklos darbų ciklą „Istorija ir kompiuteriai (1997–2007)“), humanitarinių mokslų daktaro Eugenijaus Jovaišos monografija kaip tik skirta siekiant prasklaidyti kai kurias iš paminėtų istorinių miglų. Remdamasis daugiamečiais savo paties ir kitų archeologų tyrimų duomenimis, autorius parodo kai kurių tų teorijų silpnas vietas ar net visišką nepagrįstumą. Įtikinamai parodoma, kaip remiantis išankstiniais siekiais sąmoningai buvo pervardijami baltiškųjų kultūrų fenomenai, suteikiant jiems germaniškų ar slaviškų atspalvių, kartais ir etniškai neutralaus interpretavimo. Nesunku pastebėti, kad šios tendencijos ryškiausiai pasireikšdavo baltų tautų artimiausių kaimynų kai kurių tyrinėtojų darbuose, o pavymui einantiems kitiems tyrinėtojams net ir be piktos valios būdavo sunku atsiriboti nuo stereotipų. Antai remdamiesi tais pačiais archeologiniais radiniais net ir mūsų laikų Lenkijos ir Rusijos mokslininkai kartais prieina kone diametrialiai priešingų išvadų. Vadinasi, ne rastoji medžiaga ir istoriniai šaltiniai yra pagrindas išvadoms padaryti, bet išankstinės tyrinėtojų nuostatos, kartais geidžiamų rezultatų siekis.
Štai apie tuos dalykus ir kalbėsimės su Eugenijumi Jovaiša.
Laikas suvesti sąskaitas
Mokslo Lietuva: Gerbiamasis profesoriau Eugenijau, kaip kilo sumanymas parašyti tritomę monografiją „Aisčiai“? Kada susikaupė Jūsų tyrimų duomenys, intelektinis bagažas, kuris prašyte prašėsi būti įprasmintas knygose?
Eugenijus Jovaiša: Klausimas paprastas, į jį atsakyti nesunku. Nuo 1975 m., kai prasidėjo savarankiški mano kaip archeologo kasinėjimai, mokslinis gyvenimas, kūryba, tyrinėjau, palyginti, nedaug laidojimo paminklų, kurie datuojami I–VI a., kartais net ir X amžiumi. Tačiau man pavyko kažin kokiu būdu „užgriebti“ tokius paminklus, kurie iki 2012 m. spėjo tapti europinės reikšmės baltų paveldo paminklais. Jie padarė didžiulę įtaką Vakarų baltų etnogenezės supratimui. Ir ne tik etnogenezės, bet ir socialiniam žmonių gyvenimo supratimui, ypač I–V a. žmonių.
Radau ir ištyriau tokius europinio garso paminklus, kaip Plinkaigalio kapinynas (Kėdainių r.), kurį pirmas ištyriau 1977 m. Ištyręs pirmus 20 kapų pamačiau, kad tai ištisa europinio lygio kultūros lavina. Bet buvau pasinėręs į I–V a. geležies amžiaus medžiagą ir atidaviau toliau tą kapinyną kasinėti jau amžiną atilsį Vytautui Kazakevičiui. Paieškas tęsiau Vidurio Lietuvoje, Kauno apylinkėse. Ten ištyriau tokius įdomius kapinynus kaip IV–V a. Lauksvydų (Kauno r., 1911 m. Tadas Daugirdas, 1989–1979 m. E. Jovaiša) ir Rupunionius (1980 m.).
Nuo 1981 m. pasinėriau į Nemuno žemupio tyrinėjimus, nes tie plotai buvo beveik visai netyrinėti. Paskutiniai tyrimai buvo atlikti XIX a. pab. ir XX a. pradžioje vokiečių archeologų, ypač Adalberto Becenbergerio. O po jų – tuštuma. Archeologijos teorijoje tarsi būtų žinių, kalbama apie šią kapinynų grupę, bet atkastinės medžiagos nebuvo. Tad nėriau į Dauglaukio kapinyno (I–III a., Tauragės r.) tyrinėjimus ir tam paskyriau kone 20 metų. Ten aptikau 127 nedegintinius kapus, ir tai yra unikalus mūsų archeologinėje medžiagoje paminklas. Glausto laikotarpio medžiaga – pradžia 40–70 m., o pabaiga – 260-ieji metai po Kristaus.
ML: Dauglaukio kapinyno pradžia kaip tik atitinka Romos istoriko Publijaus Kornelijaus Tacito, uždavusio aisčių mįslę, gyvenimo metus.
E. Jovaiša: O svarbiausia, kad šis kapinynas iš Gintaro kelio apogėjaus laiko, nes po 260 m. Gintaro kelio prekybinė reikšmė sumenko.
ML: Romos gražuolės metėsi prie kitų madų ir baltiškasis gintaras pradeda jas mažiau dominti?
E. Jovaiša: Nebūtinai. Manau, kad didesnę įtaką galėjo turėti prasidėjusių tautų mūšių peripetijos.
ML: Prasideda tautų kraustymasis ir su tuo susijusios pasekmės?
E. Jovaiša: Prasideda dideli įvairių tautų judėjimai, o baigėsi Romos imperijos smukimu, kuris sužlugdė nusistovėjusius prekybinius ryšius su daugeliu tautų. Nuo III a. II–III dešimtmečio prie Juodosios jūros prasideda gotų judėjimas. Juodosios jūros ir Dunojaus „katile“ atsiras ir gotai, ir slavai – kaip tik toje geografinėje erdvėje.
ML: Jeigu prabilome apie slavus, tai, matyt, turite mintyje Priekarpatę?
E. Jovaiša: Taip, turiu mintyje dabartinės Galicijos teritoriją ir šiaurinę Karpatų atšlaitę. Kaip tvirtina didieji dabarties kalbotyros grandai, vokiečių mokslininkai Jurgenas Udolfas (Jurgen Udolph), Volfgangas Šmidas (Wolfgang P. Schmid) slavų vandenvardžių ir vietovardžių pirminis arealas kaip tik ir yra minėtoji erdvė.
Kadangi noriu atsakyti į pirmą man užduotą klausimą, tai grįžtu prie savo kasinėtų kapinynų. Tų tyrinėjimų medžiagą skelbiau įvairiuose leidiniuose, bet atėjo metas padaryti savo mokslinio gyvenimo ataskaitą, palikti po savęs išsamias publikacijas, savo tyrinėtų kapinynų medžiagą. Noriu paskelbti ir išvadas, apibendrinimus, kurie kyla iš tų tyrinėjimų. Žodžiu, įprasminti, ką per savo netrumpą archeologo gyvenimą suradau ir ištyrinėjau. Vienas dalykas iškasti, ištirti ir visai kas kita suvokti, įsisąmoninti, ką suradai.
Gerokai neįprastas kūrinys – tritomė monografija
ML: Kaip žmogus iš šalies, daugiau rašantis apie mokslininkų tyrinėjimus, juos kalbinantis, pastebiu, kad ne visada paprasta skaityti archeologų straipsnius, jeigu juose nėra apsibendrinimų ir aiškių išvadų. Radinių daug, bet ką jie reiškia, ką keičia mūsų sampratoje paprastam skaitytojui nėra paprasta suvokti.
E. Jovaiša: Tai, ką sakote, yra tiesa, bet reikalinga skelbti ir empirinę tyrimų medžiagą, nes tai tam tikras tyrinėjimų klodas. Ne tiek jau daug mokslininkų, kurie aiškiai pasakytų, į kokią vietą mūsų etninėje istorijoje padės savo radinius, ką kuris radinys reiškia ir kuo svarbus. Pagaliau kaip iš to daikto ar reiškinio mes suprantame tuos žmones, kurie tą daiktą naudojo ir paliko.
Taigi man atėjo metas padaryti ataskaitą už visus savo tyrinėjimų metus. Ėmiausi šio didelio darbo prieš gerus ketverius metus, gal net kiek daugiau. Nutariau viską sudėti į vieną vietą. Kompiuterinė technika ir kompiuterijos taikymas istorijos ir archeologijos moksle man žinomas, ne kartą taikytas, tai pradėjau nuo elektroninės monografijos versijos.
Reikia įvado į atliktus darbus, apibūdinti, kokius paminklus tyrinėjome. Pradėjau rašyti įvadinį straipsnį „Aisčiai. Kilmė“. Rašau ir rašau – galo nematyti. Rašydamas apie vienus ir kitus dalykus, turiu gilintis ir į pagalbinę medžiagą, eiti į problemos gelmes. Taip įvadas išaugo į teorinę studiją, kuri galop virto to paties pavadinimo knyga – „Aisčiai. Kilmė“.
Darbo eigoje savaime kilo mintis sukauptą medžiagą sudėti į tris knygas. Susiklostė visai aiškus trilogijos vaizdas. Pirmoji dalis – modelis to Vakarų baltų pasaulio, kaip aš jį suprantu iš savo tyrinėjimų medžiagos ir savo nemenkos kaip archeologo patirties. Apvaizda lėmė man atrasti daug vertingų radinių. Kad ir ši moteriška kepuraitė knygos viršelyje: ji rasta 1990 m. Dauglaukio kapinyno 66 kape (220–260 m.). Tai vienintelė kepuraitė Europoje iš barbarikumo, kuri yra tikra, ne koks muliažas ar iš piešinėlių paimta.
Taigi pirmoji knyga „Aisčiai. Kilmė“ yra aisčių pasaulio, arba vakarų baltų modelis, koks jis iškyla taip pat ir iš mano paties tyrinėjimų.
Antra knyga bus pavadinta „Kapai ir žmonės“. Tam tikra tvarka poligrafiniame ir elektroniniame variante bus sudėti visi mano tyrinėti kapinynai su analitiniais straipsniais apie kiekvieną jų. Tai kaip ir tų kapinynų katalogas, iš kurio matyti tų tyrimų reikšmė mūsų etninei istorijai. Knyga parašyta, parengta spaudai ir pasirodys šiais, 2013 metais.
Trečiąją knygą buvau sumanęs pavadinti „Archeologo užrašai“, bet tai nebus publicistinė knyga, todėl tik-riausiai keisiu pavadinimą į „Žmonės ir darbai“. Bus pateikti tų žmonių darbai. Ir svarbiausia, ką šioje dalyje noriu pasiekti: tai bus 15 straipsnių serija, kuriais pirmos knygos teiginius pagilinsiu stipria empirine medžiaga. Ne tik iš Lietuvos archeologijos, bet ir iš germanų, aistiškų Vyslos krantų, Sembos ir galindų archeologijos.
Vienas konkretus pavyzdys. Bus straipsnis „Gintaro kelio sargybinis“, kuriame pereisiu per visą Gintaro kelią nuo Karnuntumo (Karnutas), kurio dabartinė lokalizacija žinoma: tai Petronell-Carnuntum tarp Vienos ir Bratislavos, arčiau pastarosios ir netoli nuo Moravos santakos su Dunojumi. Tą vietą nurodė Plinijus Vyresnysis, tvirtinęs, kad nuo Panonijos Kornuto iki Germanijos kranto, iš kurio atvežamas gintaras, yra apytikriai 600 mylių (600 romėniškų mylių sudaro apie 889 kilometrus). Pereidamas visą Gintaro kelią nuo Karnuntumo analizuosiu dalykus, kurie parodys, koks yra germanų indėlis į Gintaro kelią ir koks yra vakarų baltų indėlis. Trečioje trilogijos knygoje bus ir kitų panašaus pobūdžio straipsnių.
Jordano legenda gerokai sumaišė tyrinėtojų kortas
ML: Dabar kaip tik gera proga panagrinėti pirmąją trilogijos dalį „Aisčiai. Kilmė“. Koks tas vakarų baltų, arba aisčių, pasaulio modelis, kurį Jūs šioje knygoje perteikiate?
E. Jovaiša: Dabartinėje mūsų archeologijoje lenkų ir rusų archeologų darbai Vakarų baltų erdvę vakaruose labai smarkiai apriboja, jai priskiria Sembą, Notangą ir Mozūrų ežeryną Lenkijoje. Vyslos žemupys ir žiotys jau niekaip į aisčių gyventąją erdvę nebeįeina. Kai pirmoje knygoje pradėjau nagrinėti aisčių kilmę ir jų gyvenamąją erdvę Tacito laikais, jiems kaimyninių šalių archeologų priskirtąją gyvavimo erdvę, man kilo daug prieštaringų jausmų. Tai tyrėjo jausmai, kuriems sunku taikytis su akivaizdžiais faktų neatitikimais. Pradėjęs analizuoti giliau, pasitelkiau kalbos duomenis, rašytinius šaltinius, žinoma, ir archeologinius duomenis. Į vieną vietą sudėti komp-leksiniai duomenys niekaip netilpo į įprastas schemas, piešė visai kitokį vakarų baltų vaizdą.
Pirmiausia teko imtis gotų istorijos klausimų. Nuo XVI a. pr. vokiečių humanistai pradėjo skelbti VI a. Rytų Romos imperijos istoriko Jordano veikalą „Getika“ (De origine actibusque getaru). Tai 551 m. Konstantinopolyje parašyta knyga, gotų istorijos analai, apie ankstyvąją gotų ir kitų to meto Europos tautų istoriją. Tai štai „Getikoje“ Jordanas yra paskelbęs legendą apie šiaurinę gotų kilmę. Legendą pasigavo XVI a. vokiečių humanistai ir pradėjo dėlioti žemėlapiuose gotų tariamą kelią, pradedant nuo pietų Skandinavijos ir Gotlando salos į Vyslos ir Oderio žiotis, paskui nuo Pamario ir Vyslos krantų Juodosios jūros link.
ML: Išeitų, kad XVI a. vokiečių humanistai rėmėsi Jordano pamėtėtąja legenda, kaip maždaug to meto lietuviai rėmėsi legendinio Palemono ir jo karių žygiu laivais aplink Europą, kai atplaukę Baltijos jūra pasiekė Nemuno žiotis ir taip atkako į Lietuvą, kurioje ir apsigyveno. Taip gimė romėniškoji lietuvių kilmės teorija.
E. Jovaiša: Labai teisingai užčiuopta. Kai XVI a. pab. Jogaila tapo Lenkijos karaliumi, lietuviams nori nenori reikėjo pateikti savo valdovų aukštos kilmės įrodymų. Su karaliumi reikia karališkai apsieiti.
ML: Pagaliau juk negalima nusileisti lenkams, pas kuriuos Jogaila atėjo kaip užkurys.
E. Jovaiša: Būtent. Veikiant Renesanso idėjoms Lietuvos metraščiuose atsirado Palemono legenda, įrodanti garbingą ne tik Lietuvos valdovų, bet ir visos lietuvių tautos kilmę.
Analogiją su Jordano legenda apie gotų šiaurinę kilmę pamėginsiu pagilinti, pasinaudojęs analogija su lietuvių legenda apie Palemoną, neva, davusį pradžią lietuvių tautai. Legenda renesansinėje Lietuvoje prigijo, nelabai susimąstant, kad Lietuvos istorijoje tas pats Palemonas su savo bendražygiais juk turėjo palikti kokių nors realių savo veiklos pėdsakų. Tokių veiklos įrodymų neturime. Lygiai tas pats su Jordano legenda. Nė vieno patikimo tų gotų pėdsako šiaurėje istorikai taip ir neaptiko, nors ieškojo atkakliai. Kaip Lietuvoje nėra Palemono palikuonių ar bendražygių realių veikos ženklų, taip nerandama ir gotų pasireiškimo pėdsakų pradedant nuo pietinės Skandinavijos. Pasitenkinama tik užduotu paties neva fakto trafaretu.
Antras dalykas. Kai kurios germanų tautos – burgundai, langobardai ir kitos save kildino iš šiaurinių gotų, nes tas šiaurietiškumas ir paslaptingumas buvo pageidautinas. Panašiai juk ir kitų tautų senieji metraščiai, savo tautos kilmę paprastai pradedantys nuo Adomo ir Ievos. Faktiškai daugelis metraščių ir prasideda nuo legendinės dalies. Istorikai į tas legendines dalis paprastai rimčiau nežiūrėdavo, tas pasakytina ir apie gotų šiaurės kilmės „teoriją“. Bet štai atėjo istorijos mokslo formavimosi laikas ir kas pasidarė?
XIX a. formuojantis Lietuvos istorijos mokslui Lietuva jau buvo praradusi valstybingumą, buvo carinės Rusijos priklausomybėje. Lietuvos istoriografinė situacija aiški: arba ją užgožia rusiškoji, slaviškoji istoriografija, arba germaniškoji istoriografija, nes trečios nėra. Taigi Europai Lietuvos istoriografija jau buvo konstruojama ne pačių Lietuvos istorikų, bet rusų arba vokiečių istorikų.
Juk net ir Kijevo Rusios istoriją „kūrė“ vokiečių istorikas Augustas Liudvikas Šlioceris (August Ludwig von Schlözer, 1735–1809). Kūrė kaip variagų kilmės istoriją, esą vikingai kūrė rusams pirmąją valstybę. Aiški vokiečių istorikų įtaka. Tokia buvo istorijos mokslo aplinka net ir pačioje Rusijoje.
Ideologija ir archeologija
E. Jovaiša: Kai mūsų kraštuose susiformavo archeologijos mokslas XIX a. antroje pusėje–XX a., o Vokietijoje pradėjo tvarkytis Hitleris, gotai buvo paskelbti germaniškuoju elitu, imtasi vokiečių „pergalingų žygių“ visame Europos istorijos moksle. Nacistinės Vokietijos sukarintos organizacijos SS (Schutzstaffeln – apsaugos būriai) programoje buvo numatyti plataus masto archeologiniai, kalbiniai, istoriniai tyrinėjimai visose užkariautose šalyse. Buvo aiškinami gotų pranašumai prieš kitas tautas, buvo pradėta naujai aiškinti gotų kilmę ir istoriją. Pagrindu buvo pasirinkta Pamario kultūra, kuri dabar vadinama Vielbarko kultūra. Ji buvo paskelbta gotų kultūra, nors net to meto kalbininkai, istorikai ir archeologai gotiškų dalykų toje kultūroje neįžvelgė. Nulėmė ideologiniai dalykai. O ar žinote, ką archeologijoje ir istorijos moksle reiškia tradicija?
ML: Totalitarinėje valstybėje reiškia įsakymą, kuris nesvarstomas, bet vykdomas.
E. Jovaiša: Štai žymus tarybinis archeologas Sankt Peterburgo universiteto profesorius Markas Ščiukinas (Марк Щукин, 1937–2008) jau subyrėjus Sovietų Sąjungai, pasikeitusiais laikais parašė knygą „Gotų kelias“ (Готский путь, 2005), aš ją savo knygoje analizuoju. Išmintingas archeologas mato daugelį akivaizdžių neatitikimų, kurių apstu gotų istorijoje, tačiau jo teiginiuose įdėtas šalutinis sakinys: „bet vis dėlto Jordano legenda gal nėra tokia beviltiška ir ją gali pagrįsti lenkų archeologijos pasiekimai“ (cituota laisvai).
ML: Ar Lenkijos archeologija taip pat paklusniai nuėjo vokiečių gotų žinovų nutiestu keliu?
E. Jovaiša: Visas Lenkijos archeologijos mokslas dabar laikosi nuostatos, kad Vielbarko kultūra – tai gotų kultūra.
Šalia vadinamosios Vielbarko kultūros tarp Vyslos vidurupio kairiojo kranto ir Oderio vidurupio lygia greta egzistavo Lugijų arba Pševorsko (Przeworsk) kultūra. Kartais ją vadina Lugijų sąjungos arba Vandalų germanų kultūra. Dabar pasakysiu, kokie tie lenkų archeologų pasiekimai. Kai buvo sovietmetis, tai Pševorsko kultūra buvo priskirta slavų kultūrai, bet atėjo 1990-ieji metai, nepriklausomybė, staiga vieningu balsu lenkų archeologai prabilo, kad Lugijų kultūra – tai germanų kultūra.
ML: O kaip yra iš tikro?
E. Jovaiša: Iš tikro ji buvo ir yra germanų. Bet iš šio pavyzdžio matyti, ką ideologija daro su kai kurių šalių archeologais, jų išvadomis apie archeo-logines kultūras.
ML: Iš ko matyti, kad tai ne slavų kultūra?
E. Jovaiša: Kalbame apie kultūrą, kuri gyvavo maždaug nuo II a. prieš Kristų iki V–VI a. po Kristaus. Visame tame laiko tarpsnyje slavų kaip etnoso išvis dar nebuvo ir jokių jo buvimo ženklų nepastebėta. Slavų nežinojo Antikos autoriai ir negalėjo žinoti. Bet kažin kokiu stebuklingu būdu Lugijų arba Pševorsko kultūra jau priskirta slavams.
Dabar dėl Vielbarko kultūros. Knygoje pateikiamuose savo sudarytuose žemėlapiuose visur piešiu (žalia spalva) Vakarų baltų (aisčių) kalbinę erdvę 260 m. po Kristaus. Aisčių arba Vakarų baltų pasaulį brėžiu tarsi sudėtą iš trijų dalių: iš Tacito pavadintų genetinių aisčių, jų kultūros sklaidos pagrindu kiek šiauriau atsiradusių centrinių Vakarų baltų (sietina su Semba, Notanga) ir Šiaurinių vakarų baltų. Žvelgiant į žemėlapį dabar visai aiškus vakarų baltų kelias į Dnieprą.
Didelę dalį pirmosios knygos skiriu Vielbarko kultūros peržiūrai ir naujam įvertinimui (skyrius „Gotų-gepidų, arba Vielbarko, kultūra ir jos bruožai“). Esmė štai kokia. Toje vietoje, kur vėlesniais amžiais (I a. antroje pusėje) atsiras germanai, nuo seniausių laikų gyveno baltiškos kultūros žmonės. Nuo VII–VI a. pr. Kr. ten buvo vakarų baltų pilkapių kultūros pati labiausiai į vakarus nutolusi dalis pavadinta Veidinių urnų kultūra. Ją Lietuvos archeologai – Jonas Puzinas ir Marija Gimbutienė, ypač pastaroji – be išlygų skyrė baltams. XX a. vokiečių archeologai pradedant nuo XIX a. antros pusės ir visą XX a. ją buvo priskyrę germanams. Tai vyko maždaug tuo pačiu metu, kai buvo „daroma“ gotų istorija. Įdomu, kad dabartinis vokiečių archeologas Ekartas Olshauzenas (2) (Olshausen), tyrinėjantis germanų atradimą, štai ką tvirtina: germanai, kaip kalbinė šaka nuo bendro indoeuropiečių kamieno atsiskyrė maždaug apie V a. prieš Kristų, o germanų kalbos susiformavo maždaug V a. po Kr., t. y. po tūkstančio metų.
Vakarų baltų kultūra savo pradžią turi VII–VI a. pr. Kr., kai germanų prokalbė apskritai dar nebuvo atsiskyrusi. Tai apie kokius germanus čia galima šnekėti? Ten, Baltijos pamaryje esantys baltiški hidronimai tik patvirtina, kad pirminio substrato ten būta baltiškojo.
Toliau. Visada į tą pajūrį įvairiais laikais archeologai mėgino kišti slavus. Bet ką sako patys slavų kalbininkai. Jie tvirtina, kad slavų kalba pirmieji vandenvardžiai atsiranda maždaug Kristaus gimimo laiku, o kaip kultūra – Prahos kultūros pavidalu – atsiranda V a. paskutiniame ketvirtyje, taigi beveik įžengiant į VI amžių. Tad apie kokius slavus Baltijos pajūryje gerokai prieš Kristaus gimimą galima kalbėti?
Padariau specialius žemėlapius, kuriuose parodžiau, kur aptariamu metu gyveno slavai, germanai ir baltai.
Lietuviams gal nereiktų pretenduoti į aisčių vardą
ML: Žinoma, kad VI–VI a. išsiskyrė lietuvių ir latvių kalbos. Panašiu laiku stebima užgimstanti slavų kultūra (Prahos kultūros pavidalu). Ar tas baltų skaidymosi procesas ir slavų pasireiškimas nėra tarpusavyje susiję?
E. Jovaiša: Bendro proceso tėra tik tiek, kad VI a. nuo Padniepro spaudžiami slavų ateina lietuviai ir tampa Rytų baltų dalimi. Dar Kazimieras Būga lietuvius įvardijo kaip naujuosius ateivius, ir jis visiškai teisus. J. Puzinas K. Būgai prieštaravo, bet knygoje palaikau K. Būgą.
Lietuvių ir latvių kalbų atsiskyrimą VI–VII a. turėtų išsinagrinėti kalbininkai, o knygoje nagrinėju aisčius, t. y. vakarų baltų pasaulį. Beje, latgaliai ir sėliai yra vakarų baltai, nors kai kam tai gali atrodyti keistai. Jie yra labai senos aisčių kultūros palikuonys, išsirutulioję iš pilkapių kultūros. Latgaliai jau III a. vid. emigravo, pasiekė Dauguvos vidurupį, Gaują ir visas ribas, kuriose ilgus amžius ligi šiol gyvuoja. Tai aisčių kultūros ekspansijos padarinys. Tolesniame latgalių formavimosi procese atsiranda naujų ingredientų, kai apie VIII–IX a. pajudėjo slavai. Tada atsiranda bendrybių su slavais, nes latgaliai ir slavai tampa kaimynais.
Knygoje daug vietos skiriu didžiajai aisčių migracijai, jų plėtrai. Svarbu tai, kad Vielbarko kultūra niekada ligi šiol nebuvo tyrinėjama bendrame baltų judėjimo kontekste. Ją piešė vieną, nerodant kaimyninių kultūrų, jos natūralūs migraciniai procesai labiausiai tiko rodyti tekėjimą ta vaga, kuri atrodė priimtiniausia – menamą gotų žygį į šias geografines erdves. O kad migraciniai ir sklaidos procesai vyksta sinchroniškai, tuo pačiu metu apie 50–70 m. po Kr. visose genetinėse aisčių teritorijose, tiems tyrinėtojams nerūpėjo.
ML: Kodėl taip nutiko?
E. Jovaiša: Veikia užsiduoti ar tam tikrų autoritetų užduoti mąstymo stereotipai. Kartais nenorima pamatyti akivaizdžių dalykų, kliudančių ramiai gyventi užduotos schemos rėmuose, vengiama konfliktuoti su galingesniais autoritetais.
Iš aisčių sklaidos genetinių žemių – Vyslos žemupio, Sembos, Notangos, vakarų galindų gyvenamų teritorijų ir Lietuvos pajūrio – vienu metu pajudėjo vakarų baltų gentys. Jos suformavo visai naują šios Europos dalies geografinį ir kultūrinį veidą – Baltijos veidą. Iš šios pietinės Baltijos pajūrio dalies I–V a. atsiranda galindai, sūduviai, jotvingiai, nuo IX a. susiformuoja prūsai, kuršiai, skalviai, aukštaičiai, žemaičiai, žiemgaliai, latgaliai, sėliai. Visos šios kultūros – tai aisčiai, vakarų baltai, Tacito minėtųjų aisčių tikrieji palikuonys.
O lietuviai, kurie ateis iš Padniep-rės ir suformuos brūkšniuotos keramikos kultūrą, jau yra vėlesnis (VI a.) darinys.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuorodos:
1 Jovaiša, Eugenijus. Aisčiai. Kilmė. I knyga: monografija. Vilnius: leidykla „Edukologija“, 2012. 380 p. 160 iliustr.
2 Olshausen E. Cultural developments in the regions of Germanic settlement. Brill‘s Historical Atlas of the Ancient World. New Pauly. Edited by Anne-Marie Wittke, Eckhart Olshausen and Richard Szydlak. Boston: Brill, 2010.
„Mokslo Lietuva“, 2013.02.07, Nr. 3 (491)
Idomios mintys. Tik kaip ir kada susiformavo slavai, jeigu romėnai jų nežinojo o jie apie VIIa. jau pradėjo spausti baltus? 😀 Nejaugi iš dangaus nukrito? O be to, kokie barbarai ir iš kur atsibastę sugriovė Romą? Ar tik ne tie patys slavai? 😉 Taip pat būtų idomu daugiau sužinoti apie germanų genezę.
taigi mūsų protėviai ir sugriovė Romą, o paskui susikūrė Vatikanas kuris siuntė ant keršto į mūsų kraštus ordas va taip buvo 😀
sakai -esam kalti?
taigi mūsų protėviai ir sugriovė Romą, o paskui susikūrė Vatikanas kuris siuntė ant keršto į mūsų kraštus ordas va taip buvo 😀
Na, ironizuoti gal nereikia… 😉
Slavai greičiausiai buvo Baltų Sarmatų, kuriems priklausė teritorija, kurioje dabar Vengrija, vergai. Tai patvirtina ir jų pavadinimas, lotyniškai reiškiantis VERGAI. V amžiuje Sarmatiją užpuolus Hunams dauguma Sarmatų, ko gero pasitraukė į šiaurę palikdami vergus Slavus. Pastarieji, matyt, kažkaip išvengė Hunų pykčio, o pastarųjų Atilos imperijai žlugus užvaldė didelę jos dalį.
Tai patvirtina ir šiuolaikinė kalbininkų nuostata, kad Slavų prokalbė išsivystė iš vienos iš Baltų kalbų.
Apie SLAVŲ ETNOGENEZĘ skaytikite ČIA:
https://alkas.lt/2010/10/12/baltai-ir-slavu-etnogenezes-sukurys-i/
Gerbiamas Jonai. Skaičiau. PUIKUS intervju su ponu Galiopa. Šis straipsnis taip pat neblogas. Būtent dėl tokių straipsnių ir mėgstu ALKĄ. 🙂 Mane domina viskas kas susyję su BALTAIS (AISČIAIS). Keista, bet jaučiu labiau baltiškąjį pradą, nei lietuvišką. Jis man, kažkodėl artimesnis, skirtingai nuo daugelio iš kolegų. Suprantu, kad tai vienas ir tas pats, BET… 😉
Matome, kad Galiopos ir Jovaišos teorijos kertasi – pagal Galiopą Gotai, Vysla slinkdami į pietus atkirto nuo Baltų dalį Vakarų Baltų genčių, kurios vėliau tapo Slavais, tačiau Jovaišos žemėlapiuose matome, kad į vakarus nuo Vyslos Baltai negyveno, vadinasi atkirsti nebuvo ką. Tad, kuris teisus? Manau, kad arčiau tiesos Galiopos teorija, bet tuomet Baltų gyventas plotas buvo žymiai didesnis, negu piešia Jovaiša.
Todėl lieku prie savo nuomonės, kad Slavų prokalbė atsirado Trakų, Getų ir Sarmatų kalbų, kurios priklausė Baltų kalbų grupei, įtakos pasekoje, Gotams Trakų, Getų ir Sarmatų gentis atkirtus nuo pagrindinio Baltų arealo. Slavai, ko gero, sudarė sąjungą su Hunais ir kaip šių vasalai gavo valdyti dalį Hunų imperijos. Šiai imperijai žlugus Slavai tapo savarankiški ir įvyko jų demografinis bumas.
Kažkodėl man taip pat tikroviškesnė pono Galiopos versija.
Drąsuolių kelyje į save laukia iššūkiai.
Tikėkime, kad Lietuvos Istorijos institutas,
Lietuvos mokslų akademija, kliūtimis netaps.
Noras (net vyriausybinių lygiu) slėpti ieškomų ir surastų
praeities šaltinių, atvaizdų, ženklų viešinimą visuomenei
protu nesuvokiamas. Iš visur, visaip, tiek žinių gaunama
ir iki XI amžiaus, ir po “žinomesnių” XIII a. kryžiokų siuntimo
ant mūsų (jų archyvuose betūnančių) įrašų. Nežinom,
neskelbiam to XI-XIII tarpsnio hunų (vengrų kilmės) sąlygų
valstybingumui ir mums; iš tokio fono ir dėstomų archeologinių
faktų turime rasti ir senąjį, tikrąjį mūsų jūros vardą, “pagonių”
primestu ar išgalvotu įvardu užvardytą, “pagoniškoji” jūra
juk iki venedų, svebų, net sarmatų turėtą vardą turi būti išlaikiusi
kuršių-danų genčių kovų joje mitologijoj;; mitologija ir tikybinių
apeigų požymių ženklai (išlike) gausiai ir plačiai, tarsi ūkas byloja
…byloja pagrečiui to, ką laikas (archeo-graikiškąja)-logija išneša
iš senovės savęs pažinimui. Be hunų-vengrų, rumunų, bulgarų
plotų, – į rytus, – į šiaurę, – net į vakarus (kur visa Vislos laivyba
net XV a. buvus lietuvių pirklių žinioje), kiek beturime neskelbtos
istoriografijos, mitologinių tekstų, sutarčių ir kitų įrašų KURIE RASTI.
Kad nepakenkt drąsuoliui Jovaišai ir dar kitam (likusiam lauke) –
Zemlickui, kurių dėka pradedama istorinė pažintis su savimi
(ji prasidės nuolatos, – praeities gelmės beribės, kaip ir Visatos raida,
atramos taškų čia nėra ir būti negali, – nes sąmonė neturi apibrėžties)
ir čia, šiuo parašymu, ir kitais – ateityje, “apeisiu” Vyriausybės salėje
atradimus, jų kilmę, įtakas bei sąlygas visuomenėn aptarinėjusių, t.y.
teikusių (kad kuo giliau, kuo “profesionaliau” nuslėpt nuo viešumos
kas apie Lietuvą atrandama) gryn savanaudžių vardus.
Savanaudiškumo klampumon ir mokslo, ir politikos žingsniai Lietuvon,
“vardan Lietuvos” skambiu šūkiu taip dažnai slapstą gryn asmeninės
savimeilės (ambicijų) ir pripažinimo sieksnį, kad Valstybė, visuomenė,
mokslo raida tampa kliūtimis k a i kurių a s m e n y b i ų siekiams. Čia,
ALKE t.p. turime vieną-kitą “perso-nažą” iš tokių tuščiagarbių, stebimės
kaip juos liečią aštresni atsiliepimai (komentarai) tyliai dingstą.
Tad nėr kuo stebėtis, kai “užlaikoma”, nepraleidžiama net istorinė
žinia į “Lietuvių enciklopedijos” tomus. Bet – užaugsime; drąsos, net
tie-SOS dėka (aišku be gruboko balasto ir ten: užsikerėblinusio SAU).
Tokia, aiškesnė ir dar vis viltinga mokslo, visuomenės ir politinio
Lietuvos ūgio žinia.
Pasaulis jau kitoks, Lietuvos istorijos, savos praeities dar nežinom
JAME.
Todėl padėkokim, parenkim ir žiniomis Eugenijų Jovaišą – UŽ DARBĄ.
Reikėtų ištirti, ar Aisčių vardas nėra susijęs su upės Vilkaviškio rajone pavadinimu Aista. O gal knygoje tai išnagrinėta?
Reikėtų išleistį įstatymą, pagal kurį šios knygos žemėlapiai turėtų kaboti ant sienos kiekvienoje Vilniaus krašto pseudolenkų mokykloje 🙂
“E. Jovaiša: Labai teisingai užčiuopta. Kai XVI a. pab. Jogaila tapo Lenkijos karaliumi, lietuviams nori nenori reikėjo pateikti savo valdovų aukštos kilmės įrodymų. Su karaliumi reikia karališkai apsieiti.”
Stebiuosi tokiais kolegos netikslumais! Jogaila į Lenkijos sostą sėdo XIV a. pab. Tiek to, gal korektūros klaida. Bet lietuvių kilmę iš romėnų sugalvojo tikrai ne lietuviai! J. Dlugošas, nekentęs lietuvių, šią teoriją skelbė ne Jogailos užsakymu. Šimtmečiu anksčiau romėnišką prūsų kilmę skelbė Petras Dusburgietis. Be jokių intencijų “karališkai apsieiti”, o remdamasis pagonybės panašumu ir Romuvos gretinimu su Roma.
Romėniška kilmės legenda atsirado, nelietuviams raštininkams pastebėjus lotynų ir lietuvių kalbų leksines paraleles. Gal net Mindaugo dvaro raštininkai tai galėjo pastebėti. O į palemoniškąją tų legendų variantai išsirutuliojo ir buvo susisteminta tik XVI a. Lietuvio A. Goštauto dėka.
Lietuvių ir latvių kalbų atsiskyrimas irgi pateiktas labai schematiškai. Kalbėti reikia apie lietuvių ir šiaurės baltų (kuršių, žiemgalių, sėlių, latgalių) kalbų išsiskyrimą. Apie latvius kaip tokius galima kalbėti tik nuo XIV-XV a.
1.Dlugoš iš Dlugas. Dlugas tai vertinys iš Ilgas, Ilginis. Vadinasi, Dlugošas kilęs iš baltų, lietuvių ir perėjęs pas lenkus. Tokie visada dergia savo buvusius tėvynainius.
2. Kai 6a. po Romos 150 metų valdymo aisčiai (baltai) grįžo laivais iš Romos aplink Ispaniją ir Lamanšo sąsiauriu atgal į savo tėvynę – iš čia ir vadinama legenda – kilmė iš romėnų.
Labiau tikėtina, kad pavardėje Dlugoš “D” yra pridėtinis, panašiai, kaip yra pridėta “t” prūsų žodyje tlokis “lokys”. Taigi jo pavardė pagal prasmę nelaikytina giminingu žodžiui “ilgas”, o greičiau yra prūsams priskiriamų jotvingių galimas žodis “dlugis”, reiškiantis – lokys. Mat, jotvingiai mėgo naudoti skardesnius priebalsius už kitus baltus. Todėl yra galima, kad čia k=g. Dėl išvardintų priežasčių pavardė Dlugoš lygintina su liet. pavarde Lukošius, Lukošaitis, taigi ir su Lukašenkos pavarde.
Čia pavardėje vietoje “g” turime “k” dėl ugrofinų, kurie paprastai duslindavo šiuos priebalsius, įtakos.
Apskritai žvėris, ypač vilkus, lokius, zuikius, kt., baltai dėl jų gyvenimo ypatumų mitologizavo (iš čia yra ir “žvėrinis stilius” etnografijoje), todėl ir jų vardus, o per tai ir žmonių pavardes žyniai visaip kūrybiškai “pakraipydavo”. Tą ir matome iš Dlugošo ir Lukošiaus pavardžių.
Taigi Lenkijos Dlugošas kažkada galėjo būti jotvingiu, tačiau kadangi patapo Lenkijos lenku, kaip, beje, ir Jogaila, kiti, tai mums baltams (lietuviams) nėra jokia garbė, atvirkščiai – negarbė. Todėl dlugošai kaip ir visokie pilsudckiai yra smerktini, kaip savo meto mūsų išdavikai.
KAŽIN, su tokia teorijom, tai ir naują jotvingių žodyną sukursite:-)
1. Iš tikrųjų, tai Lukõšius – vyro vardas, dar plg. Lùkas. ir nieko bendro su DLUGOŠ neturi.
Tai sulenkintas lotyniškas asmenvardis lot. Lucas iš lenkų LUKASZ.
O lietuviškos krikščioniškos pavardės Lukošius, Lukošaitis, ir net gudų Lukašenka – yra vediniai iš lenkų LUKASZ. Taip pat nepamirškime sen. slavų krikšto vardą LUKA.
2. Lenkų DLUGOSZ pavardė turi apeliatyvinę (iš bendrinės kalbos) kilmę, nusakančią žmogaus kūno ypatybes. Toks prastuomenės vardų darymas būdingas visoms IE tautoms.
Kilmingiesiems vardus žyniai duodavo dvikamienius ar net trikamienius, taip pabrėždami būsimas valdovo charakterio savybes.
DLUGOSZ Iš lenkų DŁUGI – “ilgas”, lygiai taip, kaip lietuvių ILGŠIS, ar ILGŪNAS.
O apie jo objektyvumą Lietuvai, tai tiesa, jis aukštino Karūną, o menkino litwinus.
1. Tvirtinimas, pasakant “iš tikrųjų”, nėra joks argumentas, tai tik jūsų “tikrumas” paties sau, o ne apskritai.
2. Mano nurodytų žodžių prūs. TLOKIS ir liet. LOKYS garsinės ir prasminės giminystės nepaneigėte. Todėl nepaneigėte – ir kad pavardės DLUGOŠ “D” gali būti pridėtinė, kaip ir prūsų žodyje TLOKIS. Taip pat nepaneigėte, kad jotvingiai vietoje prūsų “T” galėjo turėti skardesnį “D”. Beje, toks dėsningumas kalbos mokslo yra pripažintas.
3. To fakto, kad pavardžių iš bendrinio vardo lokys yra pakankamai tiek pas baltus, tiek pas slavus, įrodinėti nereikia.
4. Varde Lukošius įžiūrėti sulenkinimą iš lot. Lucas be jokių abejonių, taip pat negalima, nes pvz., yra ir vengrų ne tik lietuvių, turinčių pavardes su sandu -oš- (vengr. Lajoš, Lukoš, liet. pavard. Lajus, Lukšys). Taigi, sandas -oš- pavardės Lukošius nebūtinai yra asmenvardžio lot. Lucas sulenkinimo įrodymas. Netgi galimas daiktas, kad pavardė Lukošius yra dvikamienė, sudaryta iš kamieno LUK + OŠ, taigi pavardė, turinti sandą -OŠ- , kuris galimai taip pat yra baltiškas, patvirtina tų asmenų kilmingumą (bajoriškumą). Tokiam manymui neprieštarauja ir Dlugošo, Milošo, Milašiaus asmenybių kilmingumas.
5. Dėl to didesnis pagrindas yra manyti, kad Dlugošo pavardė turi pridėtąjį “D” ir yra iš galimo jotvingiško bendrinio žodžio DLOGIS “lokys”, o ne iš lenkų DŁUGI – “ilgas”.
Nejaugi ir toliau taip sovietiškai kartosime, kad buvome bevardžiai, bežodžiai, kad viską gavome…
Mano „tikrumas“ pagrįstas ne fantazijomis, o įrodymais.
Lietuviai krikštijosi vėliau, nei lenkai ir gavo pavardes dar vėliau.
Kol dar nebuvo susiformavusios pavardės, vienam to paties vardo asmeniui atskirti nuo kito (bet tik vienai kartai) buvo vartojami tėvavardžiai arba nurodomas tėvo amatas. Bene labiausiai visur yra paplitusios patroniminės pavardės, t. y. pavardės, kilusios iš tėvo
vardo (retai, kartais iš motinos).
Lietuvių pavardės daugiausia ir kilo iš tėvavardžių su galūnėmis“ -aitis, -onis, -ūnas, -ėnas ir kitos.
Galūnė -ošas, -ošius, tai slaviška (lenkiškos kilmės) tėvavardžio darybos galūnė.Nes akivaizdžiai parodo buvus lenkišką tėvo vardo galūnę –sz.
Lietuvoje yra tokios lenkiškos kilmės pavardės: Tamošius (Tomasz), Milašius (Milosz), Lukošius (Lukosz), Antošius (Antosz) ir t.t.
Taip pat vartojami skoliniai lenkizmai: kermošius (lenk. Kiermasz – „turgus“), judošius, (lenk. Judasz – „judas-žydas“, „velnias“).
Taip, kad lietuviai nėra PRADŽIŲ PRADŽIA ir neturi išskirtinumo, nes vardai ir pavardės padaryti ir nuo hebrajiškų, lotyniškų, lenkiškų, graikiškų, germaniškų ir t.t. vardų.
Kaip tik lietuviai yra patys išskirtiniausi Europoje, nes vėliausiai priėmė krikščionybę, dėl ko labai daug pagoniškų lietuviškų vardų virto pavardėmis. Pavyzdžiui: Jovaiša, Jomantas, Norvaišas, Norvydas, Tolmantas, Daugaila, Songaila, Narbutas, Butrimas, Viltautas, Galminas, Gimbutas, Gedgaudas,… Na, o štai lenkiškos ir vokiškos pavardės daugiausia sudarytos iš krikščioniškų vardų, kurių dauguma nėra lenkiškos ar vokiškos kilmės.
pasiskolino… trumpam,
tik:keliems
ne itin lengviems amžiukams (t.y.)
šimtmečiams PO SAULE 🙂
1.Visgi lieku prie savo nuomonės, kad giminingumas tarp pavardžių – Lenkijos Luk-osz ir Lietuvos Luk-ošius – atsirado ne dėl paskesnio Lietuvos krikšto, o iš “-oš-” jotvingiško-vengriško substrato Lietuvoje, Lenkijoje, Vengrijoje. Šio sando “-oš-” prasmė būtų – “iš lokių esąs”, tarm. “loki eš” ar pan.
2. Jeigu Dlugoš būtų iš “ilgas”, tai ir Lietuvoje iš ILGINIŲ pavardžių Lenkija, krikštydama, būtų pridariusi Dlugošių, bet jų nėra, o yra tik Lukošiai -lukošiai < lokojšiai, t.y. ikikrikščioniški dvikamieniai kilmingųjų vardai, kurie vėliau – apsikrikštijus virto pavardėmis.
3. Taigi čia nėra jokio teigimo dėl lietuvių (baltų) kilmingųjų išskirtinumo, kaip jums atrodo, o yra tik lugumas su kitais. Apie prastuomenės pavardes, kurios radosi tik prieš kelis šimtus metų, jau – kita kalba.
1. “iš lokių esąs” – tai kvaziunofantazija.
Lotynų vardas LUKAS – “Lukanijos gyventojas” ir mūsų LOKYS nieko bendro neturi.
2. JAN DLUGOŠ’as yra lenkas, kurio tėvas turėjo pravardę “ilgšis”. Šaltiniuose Jan Dlugosz lotyniškai užrašomas: Ioannes Dlugossius, LONGINUS.
Tai dar kartą įrodo, kad pavardė kilo nuo pravardės ILGAS, nes lot. longus, longitudus – “ilgis, ilgumas”.
3. Vardas LUKOŠIUS, deja, nesudarytas iš dviejų kamienų.
O visa kita – rudnosiuko lokiuko nuotykiai…
1. Lenkijos Janis Dlugošas buvo bajoriškos kilmės, todėl jo pavardė iš pravardės “ilgšis” atsirasti negalėjo iš principo, nes kilmingųjų pavardėje būtinai buvo nurodoma vieta (vietovė) iš kurios kilo. Tai mokslui gerai žinomas kilmingųjų pavardžių sudarymo principas.
2. Dlugošo tėvas buvo kilęs iš Niedzielsko. Lokys lenkiškai yra niedzwiedz. Rusiškai lokys yra su pradiniu M, t.y. medvedj, o urainiečiai lokį vadina vedmedj -dar labiau sukeisdami raides. Tai žynių duoti pavadinimai mito-poetine kalba. Be kitų akivaizdžiai “lokinių” pavardžių Lietuvoje “lokiškosioms” gali būti priskirta ir pavardė Nedzinskas, berods, yra ir -Nedzelskas, kitos panašios.
3. Kaip minėta, Dlugošo tėvas gimė Lenkijoje, Niedzielske, t.y. vietovėje, kurios pavadinime, kaip įrodyta yra “lokiškumo” prasmių, todėl jis kaip bajoras to “lokiškumo” gavo ir savo pavardėje – “Dlugoš”. Be to, atsižvelgus dar ir į tai, kad prūs. “tlokis” yra lokys, galima pagrįstai daryti išvadą, kad Lenkijos kronininko Jano Dlugošo pavardė yra baltiška (jotvingiška) ir reiškia Lokišius (iš Lokių vietovės).
Dar turėčiau pridurti, kad lietuvių pavardžių galūnės -aitis iki šiol tvirtinta lietuviška kilmė kelia abejonių.
Antai, akivaizdu, kad -aitis=oicis, todėl turime pagrindo manyti, jog ši galūnė radosi iš lenk. oicec “tėvas”, rus. otiec “tėvas”, taigi iš esmės yra slaviška, tik aplietuvinta.
Pvz. pavardė Vilkoicis yra akivaizdu pasidaryta iš vilkas + lenk. oicec-tėvas, taigi -oicis= -aitis rodo šios lietuvių pavardžių galūnės lenkišką (slavišką) kilmę. Konkrečiai pavardė Vilkoicis rodo, kad ją turinčio tėvas buvo vardu Vilkas.
Taigi kyla klausimas, ką laikyti lietuvių pavardžių lietuviškumu ir kaip seniai tarp lietuvių jos yra radęsi.
Nėra jokių abejonių, kad Vilkoic yra sulenkinta iš Vilkaitis. Čia tai visišką nesąmonę parašėt. Priesagą -ait turėjo net Skitai, Hetitai ir kt.
Taigi ir yra keliamas lietuvių pavardžių galūnės -aitis lietuviškumo (baltiškumo) ir jos naudojimo pavardėse (varduose) senumo, pagaliau ir jos giminystės su bendriniu žodžiu lenkų oicec, rusų otiec “tėvas” klausimas.
Tai yra svarbu, kadangi pavardės su -aitis yra mokslo laikomos tėvavardinės kilmės, tad jų žodžio dalis -aitis būtent ir turėtų reikšti tėviškumo žymenį, be to, ji – kartu visiškai sutampa su slavų bendriniu žodžiu, reiškiančiu tėvą.
Neatrodo, kad tokie garsiniai ir prasminiai sutapimai šiuo atveju galėtų būti atsitiktiniai.
O tai, kad “priesagą -ait turėjo net Skitai, Hetitai ir kt”, gali būti svariu faktu aiškinantis minimus istorinius klausimus.
Su priesaga -atis, -aitė lietuviai nusako žmogaus kilmę pagal tėvavavardį.
Taigi jeigu Vilkas turėjo vaiką, tai jo vaikui davė pavardę Vilkaitis – “Vilko sūnus”. Jie sudarys VILKŲ šeimos klaną.
Lygiai, pat kaip pas germanus yra tėvavardinės pavardžių galūnės -s, -son, -sen, -ton; pas slavus bendrai galūnės -ev, -ov, -in ir kitos; pas lenkus -icz, -owicz, -iewicz.
O pavyzdžiui keltai:
Airiai prideda tėvavardinę dalelytę [O’ (O’Connor)], škotai – Mac, Mc (Mac Carthy), velsiečiai – Up- (Upjone), P- (Pritchard).
Pavardės Vilkelis, Vilkutis, Vilkonis, Vilkinis, Vilkiukas, Vilkulis, Vilkėnas, Vilkužis taip pat reiškia VILKO SŪNUS. Tai Slavų kalbose ELIS, ULIS, UTIS, ONIS, INIS, ĖNAS, UŽIS, UKAS taip pat reiškia TĖVĄ? 🙂
1. Šios priesagos yra mažybinės, malonybinės. Pavardės su šiomis priesagomis yra atsiradę iš vardų, duotų tėvų ar aplinkinių pagal tai, į ką jie pagal savo bruožus, būdą , kitus požymius buvo panašūs, ką jie savo ypatybėmis priminė.
Jose dėsningai žymymėto tėvo vardo nėra.
2. Tvirtinti, esant tik tą patį mažybiškumą, maloningumą pavardėse “aitis/oicis” atvejais, trukdo akivaizdi šių giminystė su žodžiais – lenk. ojciec, rus. otec “tėvas”.
3. Dėl tokios pavardžių su “aitis/oicis” giminystės yra galimas jų slaviškumas, o gal tai – labai senas baltiškumas. Be to, galbūt, paaiškėtų, kad tokiais atvejais pavardės buvo sudarytos iš tėvo vardo ir kad tai baltuose yra galimai gilios senovės dalykas. 4.Tokiu atveju turime iš esmės visiškai kitą, galbūt, baltiškai savitą pavardžių darybos tipą. Kas žinoma – labai svarbu mokslui bei žinoti Tautai.
Trumpam rašiny daug netikslumų. Baltai gyveno abipus Vyslos, tam daug įrodymų. Germanai, prasidėję prie Šiaurės jūros 5 a. pr.Kr. slinko į rytus germanizuodami keltus ir baltus. Keltų ir baltų riba yra ne Vysla, o Elbė. Patys keltaI , kilę iš Dunojaus aukštupio, greičiausia, taip pat buvo kilę iš baltų.
Ar keltai priklauso ide grupei?
Taip.
Tikrai? Netikiu. Ar jų kalba su sanskritu turi kažką bendro? Genetikai lyg ir priskiria juos seniausiems europiečiams, jeigu aš neklystu.
vyras … GERAS IR MANO,
🙂
kiekviena lietuvė išsivers – GER-MANAS
,,Galų kalba – išnykusi keltų kalbų grupės kalba, vartota Galijoje iki VI a. Vėlyvaisiais Romos imperijos laikais galų kalbą išstūmė liaudinė lotynų kalba. Labiausiai prie to prisidėjo kalbų gramatinis panašumas. Yra išlikusių liudijimų, kad karo su galais metu Julijus Cezaris buvo priverstas įsakymus savo kariuomenei rašyti graikiškai, nes depešas lotyniškai galai nesunkiai perskaitydavo ir suprasdavo.”(http://lt.wikipedia.org/wiki/Gal%C5%B3_kalba)
Lotynų kalba akivaizdžiai artima lietuvių kalbai. Išlikusios keltų kalbos, aišku, gerokai nutolę, bet Prancūzijos galų kalba, matyt, buvo artimesnė. Genetiškai, ir baltai priskiriami prie seniausių europiečių.
“Genetiškai, ir baltai priskiriami prie seniausių europiečių”.
—-
Negali būti! 🙂
Suomi, skaityk akademiką V.Toporovą, M.Gimbutienę ir tada žinosi iš kur ir ko atsirado vadinami slavai ir kodėl dar gyvos panslavistinės idėjos suformuotos 19 a. Skaityk naują Algimanto Bučio knygą “Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija”. Tarp kitko, vakar buvo pristatyta ši knyga V. Krėvės-Mickevičiaus muziejuje Vilniuje. Ir skaitymai iš jos ir diskusijos dar tęsis kaip pasakė renginio vedėjas. Sekite reklamą.
Dar pasakyk, kad Gimbutienės versija yra galutinė ir neapskundžiama. 😀
Suomis, aišku, norėtų, kad visur priekyje būtų rašomi suomiai.
Ale, išgrauš. 🙂
ar zino sie ponai sakme apie Jirate ir Kastyti? o Egle zalciu karaliene? geda skystakiausiams ir sakantiems kad neturime duomenu tam anam.. ir neturesit nes cia isluota dvasine prigimtis uzgesinant Alkus ir nebebuvo kam vadovauti siunciant imperijos karius ginti savo zemiu. Cia nerasi svarcnegeriu kaip ir vatikane dabar, dvasine stiprybe mes ZMONES stiprus, o ne dabartine kunigija ir duomenu analize kuriu deja neturi ir skundziasi arhiologai nepasidomedami kad ta Roma su Atenais ikurti aukso versio. Koks arheologas gali suprast sakyni : palaiminti kurie tiki nemate? Koksarhiologas gali suprasti kad cia ne suns papai planeta o turinti savo paskirti atsirenkanti genezes visas zemiskas ZMOGUJE
Kodėl visi autoriai, kalbantys apie gotus, jų kilmę visiškai neklausia savęs paprasto, atrodytų, dalyko. Taip vadinami gotai pasirodo I m.e.amžiuje, išsiplečia II ir III amžiuose. Tuo pat metu, t.y. I m.ę. amžiuje ir II m.e. amžiaus pradžioje Romos Imperija nukariauja getus – trakus, dakus, galus, galyčius (dabartinės Ispanijos šiaurė), britus. Romėnai nukariautuose kraštuose plėšia ir žudo, grobia į vergiją. Getai buvo ganėtinai gausūs ir kodėl niekas nepagalvoja, kad nemažas jų skaičius galėjo trauktis iš savo tėvynės. Kur? Trakai ir dakai daug maž į šiaurę. Galai ir galyčiai jūra – į Britaniją, Jutlandiją, pietinę Skandinaviją bei į pietines Baltijos pakrantes (sausuma pasitraukimas buvo atkirstas, nes lemtingas Alesia, kur įvyko lemtingas mūšis, yra kiek šiaurės rytinėje Galijos dalyje). Romėnams nukariavus Britanija (II a. pradžia), pabėgėliai galėjo trauktis tik į Jutlandiją bei pietinę Skandinaviją, iš kur (nes jos jau matomai ir taip buvo perpildytos pabėgėlių) vėlgi į pietinę (bei, gal būt, rytinę) Baltijos pakrantę. Kaip žinia taip vadinami gotai pasirodo I a., antra, kur kas gausesnė banga stebima II a. Ir ta pietinė Baltijos pakrantė ir yra Vistulės (Vyslos) žiotys bei jos baseinas. Štai jums ir germaniškoji gotų versija – tai ne germanai, bet getai, pasiekę Vistulę daugiausia per germanų žemes.
Arti
(tačiau ne plūgu :()
yra tai, kad
ir.. Pilviškiuose 1941-06-14 krovė mus į vagonus VERGIJON,
bet ne tremtin,
kaip kliedŽIA “ant ssylnikų-posylnykų” užsirovę,
užsiropštę pseudo-istorioGRAfffai
Truskai&MatyJOšaičiai (fu-fu-fu)
Nepykim, jie irgi vaikai – gimę po 1944, saulės IKIstalininės nematę )iki KOVO 11-osios!!!!!!!!!!!!!!!!!!!)
TAIP?
Taip, Gotai pasisavino Getų pavadinimą. Visi tai pripažįsta. Jordano “Getikoje” ir yra suplakta Getų ir Gotų istorija. Taip pat rimti mokslininkai neabejoja, kad Getų kalba priklausė Satem kalbų grupei, o ne Kentum kalbų grupei, kuriai priklauso Germanų kalbos. Tačiau, įdomus faktas, kad Dakų gentis Karpiai derino su Gotais savo karinius veiksmus prieš Romos imperiją – apie 270 metus Karpiai įsiveržė į Romos imperijos teritoriją ir atsiėmė Dakijos sostinę Sarmužę Getušę (Sarmizegetusa), tuo pačiu metu Gotai veržėsi kita kryptimi – per Dunojų į Dalmatiją. Tiesa, gal tai buvo ne Gotai, o Getai? Abejoju, kad dalis Getų galėjo sugermanėti, nebent labai maža dalis. Greičiausiai dauguma Getų žuvo kovose prieš Romos imperiją. Labiau tikėtina, kad nemaža dalis Getų pro pralaimėjimo Romos imperijai pasiekė Baltų žemes nesugermanėję.
Mano manymu, dakai, o ypač trakai pasiekė ir dabartinės Lietuvos (ir dabartinės vakarų Baltarusios) žemes. Jei pažiūrėti į vietovardžių, kilusių iš žodžio “trakas” paplitimą, tai pamatytume, kad ji daug maž sutampa su Lietuvos valstybės branduoliu. Trakai ir dakai šias teritorijas pasiekė, manau, per dabartinę Slovakiją – ten yra vietovardžių “Lietava”, taip pat yra viena gyvenvietė “Trakovice”, šalai Trnava. Kas įdomu – netoli Lydos irgi šalia vienas kito yra Tarnovo ir Trakeliai.
Taigi, lietuviai, kai etnosas, manau susidarė iš vietinių gyventojų (mano galva, tai buvo rasai, gyvenę teritorijoje, kurią vadina baltiškų vandenvardžių teritorija) bei atvykėlių trakų ir dakų (t.y. auštros / ostro getų / gotų) pradedant I ir baigiant III a. Tuo metu pastebimas ir stigusa piliakalnių, t.y. įtvirtintų gyvenviečių atsiradimas. Iki tol jų Nemuno baseine, išskyrus aukštupį ir Aukštaitijos ežeryną, nebuvo.
Vakarinę Lietuvą, senąjį Kuršą (kaip ir Vistulės žiotis bei jos baseinu aukštupio link, manau pasiekė Vestros / Visi getai / gotai – galai, britai, galyčiai ir, jiems į šias žemes kraustantis per germanų žemes, dalis gal ir germanų.
Visi šie pabėgėliai, apsigyvenę kaimynų rasų (ne baltų, nes tokio pavadinimo nebuvo) žemėse ir maišydamiesi su jais, formavo naujas gentis – tai ir jotuviai (jotvingiai), ir lietuviai (leituviai, leitiai / leičiai), ir t.t. Atgavę jėgas, pasitelkę vietinius gyventojus, jie stojo į kovą su Romos imperija, kad susigrąžintų jų užkariautas savo žemes. Tas jiems ir pavyk ilgainiui. Taip jie vėl grįžo į buvusią Galiją, Galytę dabartinėje Ispanijoje ir t.t.
Mano galva, tiek Rosales, tiek Patackas, tiek kiti klysta, manydami, kad toks karinis judėjimas kaip gotų / getų kilo iš rasų / baltų. To visiškai negalėjo būti. Tai padarė pabėgėliai getai, kurie jau mokėjo kariauti – galai, dakai, trakai, galyčiai, britai, pasitelkę ir rasus / baltus.
Yra tris Žiedai.
1.Gintaro Žiedas.
2.Paprastųjų Pušų Žiedas.
3.Piliakalnių Žiedas.
Kiekvienas Tų Žiedų turi po devynis ypač svarbius Žiedelius.
Visi jie yra Trejų Devynerių atsakymas į bendrąjį Vieną Sauluvių Žiedą.
Tiek Rosales,tiek Gedgaudas,tiek Tamaš ir t.t. Maždaug pataiko į tai,tik mažoka įdirbio platesnio,nei knyga ugdo kita knygą .. 🙂
Kai Cezaris 120 m. nugalėjo Dakiją- Getiją, jų dalis pasitraukė link Šiaurės – Baltijos, o kita dalis į Kaukazo priekalnes – Kolchidos žemumą, kur paliko daug pavadinimų:upė Ingūri – Vingri upė, vietovė Gudaūta (gudų ūta, Dzūkijoje irgi yra vietovė Ūta), miestas Zugdidi – Didis pietys (nes prūsiškai zuge -pietūs, o didis ir gruzinų kalba reiškia tą patį)), o svarbiausia pavardę Getija, kurių Vakarinėje Gruzijoje dažnai sutinkama.
Slavai kilo nuo lietuviško “šlovė”. Tai buvo arijų-baltų-lietuvių protėviai. Kaip etnosas jie atsirado maždaug V-VI a.
Anaogiškai Rytų Europoje gimė ir variagų-vergų (nuo liet. -vargas) etnosas. Nebereikalo rusų akademikai Ivanovas ir Toporovas pripažino, kad “rurų kalba atsirado iš lietuvių kalbos”!
Nuo lietuviško -“keltis” gimė ne tiktai keltų gentis ir etnosas bet ir ištisa kultūra. Tai įvyko VI-V a.pr.m.e. Tai buvo iš Rytų į Centrinę Europą persikėlusių mūsų protėvių baltų genčių palikuonys, kurių tarpe buvo ir gerai (Herodoto “Istorija”) (vėliau-getai-gotai) . Visi jie tuo metu ėjo Dniepro upe- Juodąja jūra- Dunojumi. Vienos persikėlusiųjų bangos stumė kitas dar toliau link Atlanto. Pastarieji daėję iki svieto galo (iki Atlanto) pagimdė galų kultūrą o vėliau ir liaudės vyčių karalius Liudvykus bei genties rikius- Henrikus.
Germanai, anot Herodoto germanijai, I-jo t.pr.m.e. viduryje buvo Persijos imperijos viena iš genčių. Rumunijos istorikas Hadrianas Daikovičius knygoje “Dakai” mus informuoja, kad II a.pr.m.e. germanai (germanijai) jau buvo dabartinės Rumunijos teritorijoje ir dėl vietos po Saule kovėsi su vietinėmis gentimis. Iš Romos istoriko Tacito sužinome, kad erų sandūroje germanai jau įsitvirtino Reino žemupyje. Iš Romos istoriko Tacito “Germanija” sužinome ir tai, kad tarp Sarmatijos ( vėliau gardų ar Gardino rikija-Gardarikė) ir Germanijos gyveno svebai (tikėtina -vėliau persikėlė į Skandinaviją ir tapo švedais), kurie sarmatams mokėjo duoklę.
Būtina žinoti, kad III-II-I t.pr.m.e. mūsų dabartinis šiaurinis Žemės pusrutulys buvo pietiniu ir Saulė jame tekėjo Atlanto vandenyno pusėje. Būtina žinoti ir tai, kad nuo I t.pr.m.e. mūsų pusrutulyje prasidėjo dieviškoji Žiema ir Naktis, kurie truko iki VI a. pradžios. Todėl dėl klimato ženklaus atšalimo mūsų pusrutulyje žmonės iš Rytų Europos masiškai traukė link tekančios Saulės-į rytus (į dabartinius vakarus).
Sanskrito kalboje žodis arijas reiškia- grynas-baltas.
nesvaikite – vien archeologai negali duoti atsakymo apie ištakas be genetikų, kalbininkų, etnologų ir t.t. Pamąstykiye, kurgi galėjo būti mūsų protėviai maksimalaus apledėjimo laikotarpiu – LGM – 19-17 tūkst. metų BC, kai ant Vilniaus buvo 2 km aukščio ledkalniai. Aišku, kažkur priekarpatėse. Kurgi slavų protėviai tada? Piečiau prie Dunojaus. Kai elniai tirpstant ledams ėjo į šiaurę – visos europos tautos turėjp bendrą jo pavadinimą – baltų protėviai medžiokliai atėjo paskui juos prie Baltijos ir į Dnepro aukštupį. Tada Europos etnosai įgavo skirtingą lokio pavadinimą – nes atstumai tarp jų centrų gerokai padidiėjo: karhu (finougrai), lokys (baltai), medved (slavai), arktos, ursos – graikai ir romėnai. Lokys yra Baltų ženklas nuo ledų nutirpimo 9 tūkst.m BC ir nėra čia ko ignoruoti akmens amžiaus kultūras ir genetinį fondą U5 kaip nebaltiškus. Šios idėjos yra apsvarstytos su stipriausiu akmens amžiaus žinovu Lietuvoje prof.Alg.Girininku – jis mane konsultavo archeologijoje, o aš jį lingvistikoje ir genetikoje. Taip radosi puiki jo knyga – Baltų kultūros ištakos II t. – tik be lingvistinės dalies, nes pernelyg plati problematika. Daug svarbios informacijos slypi kalbų ištakose. Seniausias slavų žodis juos “ženklinantis” yra dub: ąžuolas – irgi pašėlusiai senas žodis: gal 20 tūkst.m pr.Kr., o gal dar ankstesnis. Mes gi turime dubenį iš pietinių kontaktų su jais. Gerai, kad iš esmės patyrinėtas geležies amžius etnologiškai, bet iki jo buvo ir žalvario ir akmens. Juose mūsų ištakos, kurios egzistavo realiai ir buvo, tačiau vis nutylimos, nes pseudoteorijos teigia – prie baltijos gyveno finougrai, o baltai “virvelininkai” juos išstūmė su vėlyva žemdirbystės banga. Absurdas ir tiek, tačiau gajus
nesvaikite su slavais – jų vardo kilmė susijusi su slovėnais – vendais. tai pats labiausiai paplitęs etnosas Europoje, nes juos vienijos didžiausia upė – Dunojus, kaip germanus – Reinas, o Baltus – Nemunas, ir Dauguvos-Dnepro vandens kelias. Galvokite apie kalbos ir etnoso ištakas nuo ledynmečio, kitaip klaidžiosite pseudoteorijų tamsose nuo Bopp laikų dar du šimtus metų. Praleidau germanų lokį – dabar žinimą ir kaip Bear. Seniausias – daugeliui pasaulio kalbinių grupių būdingas žodis baltuose yra MANAU ir MANO – t.y. žmogaus mench. Jo geografinis išplitimas liudija pačios pirmosios homo sapiens migracijos laikus po visą žemės rutulį. Skaitykite Greenberg ir jo pasekėjų darbus geoarcheolingvistikoje. Istorikai teigia- baltai formavosi geležies, na geriausiu atveju – žalvario amžiuje: 500 m.pr.kr. O kur ir kuo jie buvo 9 tūkst.m pr Kr su Madleno, Svidrų ir Kundos, Nemuno kultūromis – jie nesusimąsto. Mat joks Jordanas nepaliko žinių, o titnagų “kalba” jiems per sunki
Mažai žinai – seniau visi indoeuropiečiai buvo “baltai”, kalbėjo ta pačia kalba r pan., o tik paskui, beieškant didėjančiai populiacijai naujų teritorijų, per laiką visa ta masė susiskirstė į skirtingomis kalbomis kalbančius, bet lietuviai (baltai) liko prie seno – mažai keitėsi, nes gyveno nesiblaškydami ir seno neišblaškydami.
Antikos laikais jokių slavų nebuvo. Dubuo yra nuo DUBTI.