A.Butkus. Santykiai su Lenkija – partnerystė ar vasalystė? (20)

Alvydas Butkus | asmeninė nuotr.

Alvydas Butkus | asmen. nuotr.

Dviejų asimetriškų valstybių – Lietuvos ir Lenkijos – santykiai vertinami labai nevienodai. Mat Lenkija partnerystę su Lietuva įsivaizduoja kaip savo interesų besąlygišką įgyvendinimą Lietuvoje. Dalis Lietuvos politikų Lenkijos ultimatumus, deja, traktuoja kaip teisėtus, o Lenkijos priekaištus priima per smurtautojo nuskriaustos moters savivoką: „gal aš tikrai kalta?“ Šiuo nepagrįstu kaltės jausmu tie politikai stengiasi užkrėsti ir visuomenę, teisindami nuolaidų Lenkijai būtinybę ar mainydami jas, pasak Vinco Kudirkos, „į trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą“.

Iš visų kaimynių tik Latvija draugystei su Lietuva nekelia jokių išankstinių sąlygų, reikalavimų ar ultimatumų. Be to, Latvijos santykiai su Lenkija irgi yra orūs, dalykiški, galima sakyti, pavyzdiniai. Šie santykiai rodo, kad Lenkija su mažomis kaimynėmis moka elgtis ir mandagiai, kad Lenkijos ir Lietuvos asimetrija tikrai nėra pretekstas vienos diktatui ir kitos beatodairiškam nuolankumui. Lenkijos ir Latvijos santykių pavyzdys būtų paskata Lietuvai „perkrauti“ santykius su Lenkija valstybinio orumo pagrindu, pelnant partnerio pagarbą ne nuolaidomis (jomis pagarba niekada nepelnoma), o atviru savo nacionalinių interesų deklaravimu šalies viduje ir jų gynimu. Būtina taip pat akcentuoti, kad negalima reikalauti pariteto tarp skirtingo dydžio ir skirtingos tautinės sudėties valstybių.

Kas stumia į aklavietę?

Buvęs „Sąjūdžio“ veikėjas, o vėliau VSD vadovas, diplomatas Mečys Laurinkus nedvejodamas rėžia: „Santykiai su Lenkija stumiami į aklavietę“. Iš straipsnio taip ir neaišku, kas juos ten stumia: „Lenkų rinkimų akcija“, akademikas Aantanas Tyla ar signataras Romualdas Ozolas? Pati Lenkija, anot M. Laurinkaus, lyg ir niekuo dėta, nes jos „Senatas rūpinasi tautiečiais svetur“. Tai gal derėtų pasiūlyti Lenkijai rūpintis „tautiečiais svetur“ vienodai visose šalyse, o ne išskirtinai Lietuvoje? Kur Lenkijos reikalavimas rašyti lenkiškai Latvijos piliečių lenkų pavardes? Kur Lenkijos reikalavimas keisti Latvijos tautinių bendruomenių švietimo įstatymą ir suteikti lengvatas ten laikant valstybinį latvių kalbos egzaminą? Kur Lenkijos Senato rūpinimasis penktadaliu (10 000) visų Latvijos lenkų, iki šiol neturinčių Latvijos pilietybės? Kur Lenkijos reikalavimas JAV vyriausybei steigti valstybės išlaikomas lenkų mokyklas? O juk JAV gyvena 10 mln. lenkų!

„O Kremliui to ir reikia“, – toliau protauja M. Laurinkus. Gryna tiesa! Todėl Kremlius ir įliejo į „Lenkų rinkimų akciją“ savo „Rusų aljansą“. Ir dar „Lietuvos liaudies partiją“ pridėjo. Ar Lenkija to nemato ir nežino? Puikiausiai mato ir žino, nes rinkimams į Seimą spalio mėn. tą kompaniją sutartinai ir darniai rengė abi ambasados – Lenkijos ir Rusijos. Todėl nereikia šunų karti vien ant Kremliaus – vidinė destrukcija LLRA rankomis Lietuvoje solidariai koordinuojama tiek iš Maskvos, tiek iš Varšuvos. Tad gal straipsnio antraštę reikėjo formuluoti taip: „Lenkija santykius su Lietuva stumia į aklavietę“? To paties choro kai kurie analitikai tvirtina, kad „vaidydamiesi su lenkais, nebūsim patrauklūs ir šiauriečiams“. Tačiau lazda turi du galus – ar bus kam patraukli Lenkija, akivaizdžiai vaidydamasi su Lietuva? Juo labiau, kad vaidus ir įvairias pretenzijas kelia ne Lietuva, o Lenkija, rodydama Europai, kad nesugeba sugyventi su keleriopai mažesne kaimyne, kas dar labiau gadina pačios Lenkijos įvaizdį.

Diplomatinių akibrokštų paradas

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute skaitydamas paskaitą „Kas naujo Lietuvos užsienio politikoje?“, pakomentavo ir kontroversiškai vertinamą savo atsiprašymą Lenkijoje dėl Lietuvos Seime 2010 m. balandžio 8 d. svarstytų, bet nepriimtų asmenvardžių rašybos Lietuvos piliečių pasuose įstatymo pataisų. Savo atsiprašymą ministras motyvavo taip:

Tai buvo a.a. Lenkijos prezidento vizitas Lietuvoje, jis – mūsų didelis draugas, sąjungininkas, užtarėjas. Jis atvažiavo. Tuo pačiu metu pateiktas visiškai neparuoštas, Seimo neišdiskutuotas, neišsiaiškintas įstatymas. Kas labai skaudu – ir prezidentui asmeniškai, ir visai tautai – kad jiems mūsų lyderių buvo žadėta išspręsti tuos dalykus. Aš tiesiog primenu, aš nesigilinu. Pats faktas, kad įvyksta diplomatinis akibrokštas.“

Pasvarstykim, kas čia laikoma diplomatiniu akibrokštu – ar Seimo posėdyje nuoseklus Konstitucijos nuostatų ir Konstitucinio teismo sprendimo laikymasis, ar pats Lenkijos prezidento vizitas tokio įstatymo svarstymo dieną? Kokiu pretekstu jis staiga sumanė tą dieną atvykti į Vilnių? Gauti vasalinio Seimo dovaną? Daryti savo vizitu spaudimą Seimui? Bet ar tai ne diplomatinis akibrokštas? Tada kas iš tikrųjų turėjo dėl jo atsiprašyti?
Diplomatinis akibrokštas buvo mūsų valdžios ponų tokių antikonstitucinių pažadų dalijimas Varšuvoje lenkų pareigūnams, net neturint tam įgaliojimų.
Diplomatinis Lietuvos „draugo, sąjungininko ir užtarėjo“ akibrokštas buvo pirmųjų Lenko kortelių dalijimas Lietuvos piliečiams Vilniuje, ir dar Lietuvos prezidento akivaizdoje (!) aiškinant, kad anie čia, Lietuvoje, atsidūrę „dėl sienų perstūmimo“.

Diplomatinis Lenkijos premjero akibrokštas buvo jo staigus nesuderintas „vizitas“ į Palangą po LLRA mitingo, surengto protestuojant dėl švietimo įstatymo pataisų. Kitas jo akibrokštas buvo vos ne nuo altoriaus padarytas pareiškimas Vilniuje, kad nuo šiol Lenkijos santykiai su Lietuva bus tokie, kokie bus Lietuvos santykiai su jos lenkų bendruomene.

Diplomatiniai kito Lenkijos prezidento akibrokštai buvo pirmiausia susitikimai su lenkų bendruomene, atvykus į Lietuvą Vasario 16-osios iškilmių proga, ir tik grįžtant į Lenkiją sudalyvavimas šventės iškilmėse ir Lietuvos prezidentės pasveikinimas. Tai ne tik akibrokštas, bet ir šiurkščiausias diplomatinio protokolo pažeidimas bei išsityčiojimas iš valstybės! Kaip paironizavo publicistas Linas V. Medelis, „galime pasvajoti apie tai, kad prezidentė pastebės grubų kišimąsi į Lietuvos vidaus reikalus ir aukštesnės politinės rasės atstovų pasivažinėjimus bei palakstymus po Lietuvą, pabrėžiant susitikimų su poros rajonų gyventojais svarbą didesnę nei susitikimų su Lietuvos vadovais pirmenybė“.

Ir pagaliau ar ne diplomatinis akibrokštas yra to paties aukšto svečio, šiemet irgi atvykusio į iškilmes šalies Nepriklausomybės dieną, viešas džiūgavimas dėl savo tautiečių laimėtų parlamento rinkimų, vadinant tai Lenkijos pergale, šitaip pačius tautiečius laikant įrankiu savo šalies politikai vykdyti kaimyninėje valstybėje?

Komentuodamas studentams savo atsiprašymą, L. Linkevičius garsiai nusistebėjo, kad krikščioniška tauta save laikantiems lietuviams žodis „atsiprašau“ sukėlęs tiek aistrų. Tačiau dėl savo akibrokštų niekas iš anos šalies diplomatų neatsiprašė ir, atrodo, nė neketina to daryti. Negi reikia manyti, kad lenkų tauta savęs nelaiko krikščioniška?

Nutylėta vizija

Iš visų „kresų“, į kuriuos Lenkija orientuoja savo dabartinę repolonizacijos politiką, Lietuva yra labiausiai šios politikos paveikta, arba tiksliau – pažeista. Ukrainoje ir ypač Baltarusijoje reikalai klostosi ne taip sklandžiai, nes tų šalių politikai turi tvirtesnį stuburą Lenkijos kišimuisi į vidaus reikalus. Repolonizaciją reikia suprasti plačiau – tai ne tik neapsisprendusių „tutakų“ lenkinimas per mokyklas, bet ir vietinės tautinės inteligentijos – lietuvių, baltarusių, ukrainiečių – mentalitetinė ir politinė polonizacija, adoruojant Lenkijos istoriją, kultūrą, hiperbolizuojant Lenkijos politinę reikšmę regione, kartu menkinant šių tautų istoriją, etnokultūrą, kalbą. Lenkijoje dar prieš 18 metų buvo džiūgaujama, kad Lietuvoje jau esanti įtakinga istorikų terpė, tautinės istoriografijos teiginių nebelaikanti dogmomis. Šių istorikų sluoksnio poveikis esąs ryškus ir pasižymįs aiškiai prolenkišku pobūdžiu, už ką vėliau kai kurie iš tų istorikų buvo apkarstyti ordinais „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“.

Pabrėžtina, kad Latvijoje tokių istorikų Lenkijai nepavyko nei rasti, nei parengti. Nepavyko suformuoti ir antivalstybinės politinės grupuotės buvusiuose „Lenkų Infliantuose“ (Latgaloje). Net lenko kortelės platinimas Latgalos lenkakalbiuose rajonuose vyksta neįtikėtinai vangiai. Trojos arklys Latvijoje yra Kremliaus remiami rusakalbiai radikalai, kuriems pastaruoju metu LLRA aktyvistai tiesia ranką, siūlydami „vienytis kovoje už savo teises“. Pasak vienos iš LLRA lyderių, dabartinės viceministrės Renatos Citackos, „Latvijos rusakalbių gyventojų patirtis mums buvo geras pavyzdys. Ir, sekdami jūsų pavyzdžiu, mes ketiname iškelti iniciatyvą suteikti lenkų kalbai antrosios valstybinės ar regioninės kalbos statusą“. Į klausimą Gal jau pribrendo idėja sukurti kultūrinę Baltijos šalių tautinių mažumų autonomiją?“ buvo atsakyta taip: „Apie tai pas mus jau seniai kalbama. Ir jei mus palaikys jūsų latgaliečiai – rusakalbiai Latvijos (o dar jei ir Estijos) gyventojai – mes būsime visapusiškai už. Kartu apginsime savo teises. Viskas įmanoma, kai valstybė yra demokratiška“ (cituota iš interviu rusiškam portalui „Baltexpert“, 2012 01 08).

Šitos ir panašios tendencijos nenutrūkstamu srautu pilasi ir internetiniuose komentaruose, pereinančiuose į atvirą šovinizmą, kvestionuojant net pačios Lietuvos valstybės ateitį. Štai viena iš būdingesnių tokių prognozių („Delfi“, 2011 12 14; kalba ir rašyba netaisyta):

As nekur nesikraustau, tiktai ramiai laukiu lietuvos sugrivimo ir galutines lietuvos kompromitacijos ir kasdien su dziaugsmu matau, kad tas arteja. Ramiai, be streso, isitikines kad lietuvos greitas zlugimas neisvengiamas, laukiu kaip cia ateis Lenkijos valdzia. Baudziauninku valstybes nereikia uzkariauti, ji patys subyres.“

Kaip sakoma, kas gali paneigti. Ypač kai į valdžią prasibrovusieji valstybingumą ir nepriklausomybę keičia į vasalystę. Ką gi – istorinės patirties šioje srityje turime iki soties. Apmaudu tik, kad valdžioje užsisėdėję baudžiauninkai iš tos patirties niekaip nepasimoko. Tik kam tada eita į politiką, jei tesugebama būti vasalais?

Šaltiniai:

Jurgita Kuzmickaitė. Analitikai: vaidydamiesi su lenkais, nebūsim patrauklūs šiauriečiams.

Linas Virginijus Medelis. Lenkijos žygis į Rytus.

Mečys Laurinkus. Santykiai su Lenkija stumiami į aklavietę.

Eglė Samoškaitė. L. Linkevičius atskleidė, ką galvoja apie LLRA.

Владимир Дубровский. Поляки Литвы: а не пора ли объединиться в борбе за свои права?

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *