Sekmadienio sakmė. Bičiuliai (52)

Kopinėjamas medus | gamta.cepkeliai-dzukija.lt nuotr.

Kopinėjamas medus | gamta.cepkeliai-dzukija.lt nuotr.

Senoviej visoj Lietuvoj ir Žemaitiūsi didės buva girės. Tose tarp kitų medžių auga daugybė lijpų, kurioms žydont, bitės prinešdava daug medaus balta. Todiel ir patiās vešieja, ir žmoniems nemaž atnešdava pelna. Matydamys tai ūkinykai daugel aulių turieja daržūsi pri sava gyvenimų, o ontra tijk miškūsi.

Netolyj nu Abelyna, Šilalės parakvijoj, Būbliškių sodoj gyvenęs ūkinykas Liudvikas Gricius, turieja pri namų keturias dešimtis aulių su bitiemis. Mediūsi krūmi ištašęs keturioliką drevių, į kurias vienu metu bitės ateja. Dabar įstatė į medius dvidešimtį keturis įkilus, į kurius teipogi bitelės įsimetė.

Bet šitai nelaimė: buva tuokart giriosi daug meškų, kurios, nepadiedamas žmoniems įkilų taisyti, gebieja bičiuliauties ir kopti įkilūsi medų. Tai žinodamas Gricius, įlipęs į medį, su didiu gronžtu pargrenždava kiaurai medį dar kryžiškai, į skyles įkišdava kartales ir dieja ont toms grindus. O tai diel to, idont ir pats, įlipęs medaus imti, turietų ont kuo stovieti, ir bičiulienės meškas negalėtų guviai prilipti.

Vieną kartą vasarvidiu Gricius, pajemęs didę lauknešę su koptomis, išeja į krūmą dreviesi ir įkilūsi medaus kopti. Keletą parejęs, pridriebė sava kodį su medu, o atejęs pas vieną įkilą, pamatė medį sulig skylėmis nulūžusį ir įkilą ant žemį beguliant. Bet štai dar didesnis stebuklas: paregieja sava bičiulienę mešką betypsontę prispaustą su nulūžusiu ronstu. Gricius, ją pamatęs, tarė:
– Kas tau tatai, susiedi, atsitika, bene tu mana įkilą nulaipinai nu tiltalia?

Meška mru, mru, mru murmiedama ir kriokdama atsilijpė:
– Oi, kad tavi giltinė pagautų, kad tu sudegtumi ir surūgtumi kaip sena naginė su tava įkilais! Parioglinai kaži kokias ten pinkles, kana kokį tiltą pri įkila. Anon dieną, girdi, skaninia užsigeidusi, lipau į ton medį, noriejau tiktai vieną korelį išlaužti, bitelių nenaikindama. Mon besidarbuojant pakila didis viejas, medis tratrakš nulūža, o aš be nenukritau žemen it pelų maišas. Šoną baisiai sukūliau, tujaus gunks krita ont manęs viršūnė media, prisliegė teip, jogei ir pasijudinti negaliu. Laimė, kad kuri šaka kiaurai manęs neparvierė. Jau tretė diena kaip čia tipsau nelaiminga ir aitioju.

Atsakė Gricius:
– Nu, kas bus, bičiuliene, aš tavi dabar užmušiu kaipo vagį.

Tarė meška:
– Už kon čia, tievai, mani muši? Jug krūmas yra tai mūsų gyvenimas, mūsų duoba, kon tami randam, tas pri mūsų prider. Toj girioj jau seniai gyvenu, tečiaus nie viena tava veršia neužmušiau, pagaliaus vaikams sava įsakiau, kad, valgyti noriedamys, toliaus nueitumės maiste ieškoti, o susieda nepykintų. Kon turi būti razbainyku? Išgelbiek mani, juk kožnam gyvyba yra maloni.

Tarė Gricius:
– Nu, kon tu mon gera už pagelbiejimą padarysi?
Atsakie meška:
– Aš tamstai teip atsigerysiu, kaip žmones geb už gerus darbus atsigerinti. Meldamasis, tiktai gelbiek mani! Gricius susimilęs paieškoja ilgą medę, pakiša po ronstą, pasvierė, o meška šmukš išlinda. Tujaus voliojas, pasipurtina ir tarė:
– Bičiuli, valgyti didiai noriu, grobas į grobą lend, o tamstas maišelie kvep valgis.
Gricius tujaus išmetė duonos papentį, kurį meška prarijusi tarė:
– Bet dar kaži ką jaut mana nosis tava maišelie.
Atsakė Gricius:
– Turiu dãbar kiaulės kinką, tai ir visas mana vakartis.
Meška grobė kinką, triaukš triaukš kaulą sutratina, gurkš prarija ir atsigieri klani undens. Pašerta tarė:
– Nugis ir tavi patį sulamysiu.
Atsakė Gricius:
– Kaip tai gal būti: aš tavi išgelbiejau ir pašieriau, o tų teip žadi už gerą atsimokėti?
Tarė meška:
– Aš prižadiejau teip tau atsigerinti, kaip sugeb žmonės sava geradiejams daryti, o tij paprastai piktu užmok.
Tai tarusi pijstu stojos. Šis pasitraukęs sakė:
– Palauk, bičiuliene, negali būti pati ir sūdi, ir budeliu. Eikiau iš čia ir paieškokiau tokia, kurs vedu parsūdytų.
Atsakė meška:
– Nu, gerai, eikiau.

Beidamu sutika seną šunį, kurs, mešką pamatęs, norieja skrijti šalėn, bet šiuodu pašaukė, idont nebijodamos parsūdytų. Tam apsistojus, Gricius tarė:
– Šitai ton mešką radau miški prigultą nu media, pagelbiejau, o už ton gerą žad mani užmušti. Ar teisingā dara?
Meška atsilijpė:
– Aš teip žadiejau atsigerinti kaip žmonės.
Šuo atsilijpė:
– Būkitau kontriu, aš apsakysiu judum sava gyvenimą. Balsiūsi gimiau, paūgteriejęs ganiau su piemeniu ūkinyka Pociaus bondą, ne kartą vilkus nu bondos praginiau, du kartu vos sava kailia neįkišau. Už ton gerą gaudavau nu sava drauga piemenies duonas po šmotelį, o vakarą, bondą parginęs, kodalį paplavų. Vakar, girdi, gaspadoriui su šeimynų pijtus bevalgont, po stalu palindęs ronkiojau krintontius duonas truputius. Pocius spyrė mani su koji ir tarė: „Brišis bjaurybė pasena, šitai ir nugara jo nuplika, dvok it maita. Vākiukai, pakarkiat jį sugavį“. Tus žodius išgirdęs, sprukau pro duris alkanas, apleidau namus, kuriūsi par aštuonioliką metų tarnavau, o dabar styrinieju po girę ir lauku valondos, kurioj prarys mani vilkai. Todiel teisingai meškele saka žmones už gerą piktu mokont.

Meška, tai girdiedama, viel artinos pri Griciaus, kurs tarė:
– Palauk, bičiuliene, nebjauriokias, pagal įstatymų krašta trys tur būti sūdias. Eikiau toliaus, tegul ir kitas vedu parsūdij.

Beidamu sutika seną ubagą. Abi pusi apsakė sava reikalą ir laukė ištarmės senolia. Ubagas krenkš krenkš atsikosiejęs tarė:
– Noriu aš judum trumpai sava biedas apsakyti, klausykiatau. Gimiau pas plikbajorelį Jomontą, kurs, turiedamas du valaku žemės, prirašė pri tų tris dūšias. Tarnavau kaip įmanydamas ir tarsi įtikau sava ponui, kurs toks pat buva nemokytas bernas kaip aš ir tokią pat dievieja sermiegą. Vieną kartą vasarvidiu ponas, eidamas į upį plaukyties, lijpė eiti mon draugi. Jam plaukantės aš drabužių dabojau. Tujaus pamatiau jį skenstant. Parsigondęs kaip stovįs su drabužiais pliumpt šokau į undenį, ponui, truputį galvą iškišus, capt nutvieriau už čiupryną, unduo traukė į gilmę, vos pats nenuskendau, bet, prisijkęs šakelės nulinkusia karkla, įgavau stiprybės ir ištraukiau. Ponas, į pašalį išlipęs, činkt davė mon par zondą ir tarė:
– Kaip tu, bezliepyčia, mana žmogu būdamas, drįsai kibti mon už čiupryną?
Aš, matydamas poną didiai supykusį, užtylėjau. Sulig tuo laiku Jomontas vien turieja ont manęs širdį, o žijmai atejus ir įkiša mani į akrūtus. Buvau žalnieriu vos ne tris dešimtis metų. Atleistas sugrįžau į sava pusę. Pona senoja gyva nebradau, sūnus begyvenųs, kuriam tariau: „Aš tūsi namūsi esmi gimęs ir paūgęs, norietio tūsi ir mirti – ar neiškaršintumi manęs, ponali?“ Tas atsakie: „Kas tavi, seni, čia penies veltuo, eik sau ubagais“. Štai ir einu. Čia jau matotau, jogei meška, nors gyvolis, tečiaus kalb teisybę.

Gricius, matydamas mešką laižontės, tarė:
– Eikiau toliaus, tegul ir trets sūdia vedu parsūdij.
Meška paklausiusi styrina.

Nieko netrukus iššoka lapė, kurią keleiviu išvydusiu meldė, idont parsūdytų. Lapė, abiejų pusių išklausiusi, tarė:
– Diel buvima yra ir piktų žmonių, bet yra ir gerų. Štai neseniai žmogus, sugavęs mana vaiką, ne užmušė, bet paleida, nors aš, sava šeimyną šerdama, keletą jo žonselių pagavau.
Dabar Gricius, truputį nu meškos atsitraukęs, mirktioja ir tarė:
– Lapele, eik po manęs – gausi kas rytą vištą.
Lapė atsilijpė:
– Žinotau, jogei mūsų krašti nieks negal sūdyti ont žodia, reik asesorių parvesti, priderontiai reikalą parveizieti ir tuokart tiktai sūdyti. Judams reikali aš būsiu asesoriu. Todiel, nuejusi į vietą priepuolia, turiu regieti, kas ten kaip buva. Ar didį vargą žmogus gelbiedamas pakielė?

Po to šnekesia visi grįža į mišką. Lapė, vietą apveiziejusi, tarė:
– Kad geresniai galėtio numanyti reikalą, tu, Griciau, pakelk ronstą, o tu, meška, gulkias, kaip pirmu gulėjai.
Žmogui pakielus mulkis meška ir atsigulė, o Gricius viel ją prislėgie. Tuokart atėjusi pri meškos lapė tarė:
– Matai tamsta, negana yra parveiziejima, reik dabar ištarmę, arba dekretą, parašyti. Todiel pagulėkias, o aš eisiu braižyti, paskiaus apskelbsiu sūdą mana. Tu, Griciau, eik sau namon.
Tam nu meškos atsitolinus, atskrija lapė ir tarė:
– Ar matai, kaip aš guviai apsivertiau, viel paguldiau mešką, nes, mon po tavęs einont, ne pagal jos tikslą nesūdijant, ir mon būtų jėmusi už sprondą. Niera ko su anu juokuoti, gerus tur nagus. Bet dabar parodyk mon gyvenimą sava, kad žinotio, kami galėsio gauti žadietas vištas.
Gricius, pri namų prisartinęs, tarė:
– Šitai namai mana. Kas rytą auštant atbiek pri šio žiogria, o aš tau išmesiu vištą.

Lapė paskrija į krūmą, o Gricius papasakojo moterij Rožei nelaimę sava. Pirmą rytą lapei atbiegus Gricius išmetė vištą, ontrą rytą – teipogi. Tretį rytą kad pradieja gaudyti, pašoka apmaudas Rožei, kuri tarė:
– Pakolei tu bjauriosys su tais medės paukštiais? Visas višteles mana išgaudysi, lapė ir neduodama atras vištas. Geresni nušauk lapę, nuėjęs į girę, užmušk guliantę mešką ir nusikratysi bezliepyčiamis.

Gricius jemęs strielbą uždarė su smulkiais šruotais, nes stombių neturieja. Ketvirtą rytą lapei atbiegus, šis pui šavo į aną. Lapė, sava kālinius papurtinusi, maž tepažeista, atsisuka ir tarė:
– Palauk tu, dvikoji, aš tau atmonysiu! Ar neteisingā meška stygavo žmones už gerą piktu mokant?!

Tai pasakiusi skrija pri meškos, su kojams iškasė po anu duobę, išleida vargšę, o abidvi susitarė nedovinoti Griciui. Lapė išpjovė jo dvidešimti keturias žąsis, meška išplėšė keturias dreves ir numetė žemėn aštuonis įkilus.

Tuo dar nekonkindamos, tykoja paties Griciaus, kurs, to ne vildamos, išejo grybauti į krūmą. Lapė bešmižiniedama pamatė ir davė žodį meškai, kuri atėjusi sugrobė Gricių į kliebį ir teip širdingai pri savęs prispaudė, jogei tū keturi šonkauliai traks traks sulūža. Paskiaus svijdė į žemę it molia šmotą ir užmušė.

Teip pasibengė tas garsingas po gires reikalas.

Užrašė  Motiejus Valančius, apie 1903 m. Iš „Lietuviškos pasakos įvairios.“ Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Vilnius: Vaga, 1995

***

Tai ar žmogus nėra pats didžiausias plėšrūnas? Gyvūnai teturi dantis, nagus ir ragus, o mes pasitelkę visus įmanomus įrankius ir galias be skrupulų elgiamės taip lyg viskas pasaulyje yra sutverta tik mums. Ir nors „kožnam gyvyba yra maloni“, daiktas, gyvūnas, žmogus vertingas tiek, kiek teikdamas pasitenkinimą, malonumą bei naudą sugeba mums pasitarnauti.

Šuo Brišis – naudingas tol, kol negailėdamas savo kailio geba atginti bandą nuo vilkų. Plikbajorio Jomanto tarnas – tol, kol pasiaukojančiai ir nusižeminusiai tarnauja neparodydamas pranašumo prieš savo Poną.

Mes nesutinkame dalytis geru su tais iš kurių tas taip malonus gėris pareina. Ir kai mums primenama – už ką, kiek ir kam esame skolingi, ryžtamės verčiau sunaikinti juos, negu prisiimti atsakomybę.

Bet juk taip eidami netrukus prieisime galą, kuriame pati Gamta atstatys mūsų sudarkytą, pažeistą lygsvarą. Ir mes su visa savo išmone bei didybe pavirsime molio grumstais po keturkojų bičiulių pėdomis.

Kategorijos: Nuomonių ratas, Sekmadienio sakmė, Skaitiniai, Visi įrašai, Žodžiai sielai | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

52 komentarai

  1. Esavičius:

    Normalus pagoniškos pasaulėvokos pavyzdys. Mes Krikščionis mylime ne tik savo artimus, bet netgi savo priešus, pagonys atmoka visada piktu už gera, nes jiems daryti gera neapsimoka (tik kvailiai taip elgiasi, o pagonys juk protingi). Ir dėkingumas jiems atrodo kaip nedovanotinas išlaidavimas (juk jeigu kvailys tau paėjo užlipk jam ant galvos ir pamiršk apie jį).

    • O kas kirto šventus ąžuolynus, užmušinėjo šventus žalčius ir prievartavo vaidilutes, ne Jūs?
      P.S: Atsiprašau, vis tik matyt ne Jūs,nes Jūsų tada dar nebuvo – buvo šventosios romos imperijos tikėjimo skleidėjai prievartavę ir linčiavę Jūsų protėvius savo Dievo vardu. Dabar Jūs – jų proanūkis spjaunate savo protėviams pagonims į veidą didžiuodamasis, kad tai darote jų budėlių vardu. Smagu spjaudyti ant protėvių tikėjimo ir atminimo – prisidengus svetimu vardu?

      • Esavičius:

        Labai teisingai parašei brolau – Šventosios Romos imperijos skleidėjai. Pati sąvoka Šventas krikščioniškoje tradicijoje reiškia ATSKIRAS tam tikram darbui, be je žydų (ir prancūzu kalbose) žodis šventas taip pat reiškia ne tik šventas bet ir PURVINAS. Tau vertėtų prisiminti, kad istorinis ir labai ilgas karas vyko tarp galingosios Didžiosios Lietuvos (visų tautų ir tautelių susiliejusių į mūsų bendrą Lietuvą) ir Romos imperijos labai ilgą laiką. Nei vieni nei kiti negalėjo nugalėti. Krikščionybė savo kitame pavidale taip pat yra ir MOKSLAS. Daugelis neįtikėjusių Kristumi žmonių būna priblokšti pačio krikščioniško mokslo jėga, todėl priima ne Kristų, o vien tik Jo mokslą ir be abejo tokių mokslą priėmusių žmonių Romos imperijoje buvo labai daug. Jie visi vadino save krikščioniais nors su Kristumi neturėjo jokio ryšio (panašiai kaip su lenkais – polska wiara). O dabar įsivaizduok dvi kariaujančias puses, viena kariauja pasenusiai ginklais kita per mokslą gauna modernius ginklus apie kuriuos kita pusė net nesuvokia. Kas laimes šioje kovoje? Akivaizdu, kad tie kas kovos modernesniais ginklais.

        Bet visa tai žmogiškos kovos, kuriose Roma nugalėjo vien dėl to, kad pripažino Kristaus Dieviškumą ir siekė Jo mokslo. O dabar tiesiog pagalvok (čia tik dėl pavyzdžio) kas yra vertingiau ar skaityti Sokrato mintis kuriam mums perdavė Platonas, ar būti pačio Sokrato mokiniu ir klausyti jo? Be abejo mokytis iš pačio Sokrato. Taip ir su Kristaus mokslu. Tu gali krikščionybę priimti vien kaip mokslą t.y. gauti jos jėgą per kitą žmogų, bet tai bus ne pilna o dalinė jėga, ATSKIRTA (Šventa) tik tam tikram darbui, o gali tiesiogiai bendrauti ir mokytis iš Kristaus. Aš visada savo broliams Lietuviams rodau tą pažangesnį kelią, kuriuo einant galima atsistoti iš to purvo į kurį esame įklimpę dėl savo netikėjimo. Be to, tikėjimas Kristumi suteikia ir dar vieną svarbią – vienybės jėgą, jis skamba taip MYLĖK SAVO ARTIMĄ KAIP PATS SAVE. Tik tokį įsakymą vykdantys turi galimybę laimėti visada, net tada kaip atrodo jog jie pralaimėjo.

        • BirutėK:

          Hm, skaitau komentarą ir negaliu patikėti, kad atstovaujantis krikščionybei toks nenuoseklus, jei nepasakyt nenuovokus.
          Tai visgi nemylit savo artimo? Ar skirstot į savus ir svetimus? Kodėl tuomet pagonis tuo tepat?
          Kas kalaviją pakelia, nuo jo ir žūsta. Tai kam tos modernesnės technologijos? garbingesnė žūtis? Tikrai ne visada laimės moderniau apsiginklavę, tai gražiai parodyta filme “Avataras” (Įsikūnijimas).
          O naikinti savo protėvius, protėvių žemę bei šventuosius ąžuolynus tas pats kas žudyt tėvą ir motiną bei naikinti jų namus. Labai bolševikiška, internacionalas tai apdainavo “vsio razrušem ir novyj mir postrojem” Ir nieko nepavyko.
          Kalba taip, lyg su pačiu Kristum bendravo. O viso labo, matyt, biblija skaityta, ta, kuri šimtus kartų versta neišmanėlių (taip atsirado šonkauliai ir raguotas Mozė) ir perrašinėta kaip jiems patogiau, taigi jūsų žodžiais kalbant-sumoderninta 😀

          • Lamatas:

            tai kad jis ligonis -ko iš jo norėti . Sunku žmogui pripžinti kad gyvena paklydime . Aš dar suprantu tuos lietuvius -krikščionys kurie atsieit tiki “iš tradicijos” . Betgi susieti krikščionybę kaip gėrį, su Lietuvos kovomis su križiuočiais ir dar apsimesti Lietuvos patrijotu , tai čia reikia būti tikru fanatiku . O fanatizmui , beje kaip ir krikščionybei , mastymas nebudingas ..

          • Esavičius:

            🙂 Birutėle sesute, va toks jūsų pagoniškas (juslinis) gyvenimas ir yra. Jūs gi viska suvokiate per jusles, kaip matau taip dainuoju. Savo gyvenimą derinate pagal tuščius filmus, autoritetų sapaliones ir visiškai jokio kritinio mąstymo (nors visi vaidinate, kad jį turite). Ant ko jums įsakyta loti (sovietmečiu ant krikščionybės) ant to ir amsite iš enercijos. Šuva taip pat nekreipia dėmesio į tai iš kur jo dubenyje atsiranda ėdalas, jis žino, kad reikia šeimininkui kojas palaižyti, uodega pavizginti ir oplia dubenyje pašvinkęs kaulas 🙂 Kaip išdresiravo jus sovdepiniuose univeruose, sovdepinė OBRAZOVANŠČINA (taip sovietinę inteligentiją vadino Solženycinas) taip ir dainuojate, o savo supratimo nei trupučio neturite. Lietuvoje dabar yra madinga (ir saugu) vaidinti neopagonį ir loti ant Kristaus. 99 proc. tokių, todėl ir žlunga valstybė, o gaila, nes yra galingas kelias ir jis skirtas VISIEMS kurie patiki neišskiriant.

            • BirutėK:

              Kaip gi taip, kristaus pasekėjas papylė niekinančių emocijų, o į temą nieko? Neturi argumentų? Oi nee, ne sesutė aš jums…

              • Lamatas:

                Nesupykit, bet dristu duoti patarimą .Su tokiais esavičiais ar amelijom atsieit “diskutuoti ” -tai savęs negerbti .Visa jų religija , visi “argumentai ” – vien neapykanta . Neapykanta ir baimė . Gi pasamonėje jaučia , kad čia su ta krikščionybe kažkas ne taip.,bet prisipažinti esa apmulkinti truksta jėgų . O gal ir protelio . Gi didžiausias krikščionybės priešas-mąstymas . O jei ir leidžiama ką išmastyti , tai tik kaip suvesti į bent kokią logiką visas savo nesamones.

                • Amelija:

                  Jau tu lamatai (suvalkietiškai “lamatotis” – tai kratytis, kraipytis, būti tąsomam epilepsijos) gal nesilygink savo protu su kai kuo… Ypač su tais, kas tiki Tikrąjį Dievą, o ne pasakėles darželinukams. Ir Esavičius – kas jis bebūtų – yra tiesos ieškantis žmogus, o ne dogmatikas, įtikėjęs nebūtų laikų nebūtais skiedalais. Pagal tave pasaulio šviesuomenė, išpažįstanti Kristų – neapykantos apimti fanatikai? Kodėl krikščionybė, naikinama ir niekinama 2000 metų, išliko, ir nereikia jos kurti nei pseudoistorikams, nei svajokliams, nei pramogėlių mėgėjams, kaip yra su pagonybe? Palauk, žmogau, ar mirdamas kunigo nesišauksi? Juk tavo proseneliai Dievą, o ne medį garbino.

              • Esavičius:

                O taip Birutėle, būtent argumentai ir faktai tavo ankstesniame komentare tiesiog trykšta į visas puses 🙂

                Gavai puikų protinį įskiepį iš ….FILMO AVATARAS 🙂 ir dabar to filmo filosofinį pagrindą naudoji kaip savo gyvenimiško supratimo demonstraciją, paneigiant mano komentare išsakytas faktines aplinkybes, paaiškinančias skirtingų mokymų pasekmes istorinių įvykių šviesoje.

                NEpyk NEsesute, panašūs žmonės įvardinami vienu senoviniu žodžiu – PAGONĖ 🙂 (lotyniškai PAGUS, iš kurio kilo žodis PAGONIS, reiškia tamsus, purvinas, smirdantis ir BUKAS kaimietis (-mietė))

                • Lamatas:

                  Esavičiui , Amelijai
                  Tikrai nesitikėkit kad nusileisiu iki jūsų asmeninio pasikoliojimo lygio . Beje , tikrai gerą darbą dirbat – po tokių jūsų , atsiprašant, ” argumentų” ne vienas jau baveik įtikėjęs katalikas nuo bažnyčios nusigręš .
                  p.s. su atsakymu galit nesivarginti – su Tamstomis “diskutuoti “, tokiu lygiu, tai nepagarba Dievui.

                  • tikras lietuvis:

                    Negaišk laiko su pusdurniais.

                    • Lamatas:

                      Esi neteisus – jis ne pusė , jis pilnas . Bet tai ir gerai daro ” meškos paslaugą” savo seniai mirusio žydo garbintojų bažnyčiai … Daugiau tokių. Tai Vatikanas pats uždraus krikščionybę Lietuvoje.

                  • Li Bo:

                    Man tai dar indomu, kodėl pats bandai kritikuoti tuos prietrankas krikščionius, tačiau žodį “dievas” rašai iš didžiosios raidės. Čia tipo, mano dievas geresnis?! Dievai geresni?! Pff, kažkaip pasigendu nuoseklumo. Kai vieno tikėjimo atstovas kritikuoja kito tikėjimo atstovą, tai man primena dviejų pijokėlių ginčą kas gali daugiau išgerti. Koks skirtumas kas daugiau, vis tiek jie yra tik sumauti pijokai. Koks skirtumas kieno dievas ar dievai geresni, vis tiek tie tikintieji yra šlapiu skuduru trenkti, o visos religijos yra elito išgalvotos ir tik jo kontroliuojamos institucijos apiplėšinėjamiems žmonėms kontroliuoti.

                    • Lamatas:

                      Deja esat neteisus . Aš tikrai net nebandau kritikuoti Įtikėjusių krikščionių . Kurių tikėjimas vis dėlto yra daugiau į Dievą ,nors ir per aferistų įbruktą žydą. Aš tik kartais bandau pajuokinamai parodyti visą kvailumą tų šiuolaikinių savadarbių “kryžiuočių” esavičių ar kokių amelijų . Na o dėl Dievo , tai intrnetiniame LKŽ pirmoje eilutėje aiškiai atsakyta . O toliau gali lemti tik kiekvieno iš mūsų kvailumas.

        • Ženklas:

          Ponas Jahviste- Esavičiau, savo jėzuitiška sofistika nenuplausi mūsų tautos krauju iki alkūnių apškalstytų katalikų rankų. Būti žudikų gerbėju ir lobistu amoralu. P.S. Sokratas ir Platonas buvo pagonys, nes ST visus ne žydų tikėjimo žmones vadino pagonimis, net prie Jeruzalės šventyklos buvo pagonių kiemas.

          • Esavičius:

            Sokratas ir Platonos buvo išmintingi žmonės kurie gyveno iki Kritaus. Jie jie gyventų Evangelijos skleidimo metu jie būtų kaip ir Šv. Augustinas, tikro mokslo pasekėjai ir apologetai. Tuo metu visiems buvo leista eiti tuo keliu kuriuo jie nori. Po Kristaus yra tik vienas kelias ir išmintingi žmonės, tame tarpe ir visi Lietuvos valdovai įtikėjo Kristumi ir tapo Krikščionimis. Bet kadangi valstybėje buvo pilna buku, tamsių, smirdančių kaimiečių (pagonių) jie ta valstybę ir nustekeno. SIMPLE 🙂 O ir dabar pagonys visi po truputį tampa baltais. Dar šimtą metų ir baltai šukaus mums Lietuviams “WILNO NASHO” 🙂 “Lietuvis pats tikriausias baltas” “Gentium baltianus, nationalum lithuanus” 🙂 O dar po kiek laiko įkurs “baltų na litvė rinkų akciją” ir kenks savo tėvynei kaip ir dabartiniai dirbtini lenkai. Juk ir jų “tipo tauta” prasidėjo nuo “mokytų” į krikščionybę kenkimui įnsifiltravusių pagonių grupelės, kurie vėliau net nebesuprato ką daro ir kuo tai kvepia jų palikuonims.

          • Vilmantas Rutkauskas:

            Pavyzdžiui man aiškiai aišku, kad Romos religinę tapatybę įvairiems sinoidiniams krikščioniams sukūrė Romos imperatorius Kostantinas dar tuo laiku, kai babiloniška sistema dirbant ozyriams siurbė gyvųjų ir mirusiųjų pinigus. Būtent pavaldinių mirusiųjų – akinamų amžinybe. O štai vėliau – jau ištisi pamąstymai apie jų nesibaigiančias problemas.

  2. tikras lietuvis:

    Dievo nėra, nebuvo ir nebus.
    Esavičius, kol buvo Lietuvoje, buvo protingesnis – angluose visai sublūdo.

    • Kemblys:

      Vieni tiki, kad Dievas yra, kiti, kad Dievo nėra – vienodai nesuvokia Dievo. Jei suvoktų, tai nereikėtų nei tikėti, nei netikėti. Pvz., ar Žemė apvali? Jei suvoki, tai negali tikėti ir tuo labiau netikėti.
      Jei ‘tikras lietuvie’ suvoktų SAVE, tai taip karštai neįrodinėtų Dievo nebuvimą 🙂
      Dar suprantu ‘tikinčiuosius’, bet įrodinėti Dievo nebuvimą – visiška nesąmonė. Romuviai Dievo nesuvokia, tai bent tautosakoje jo ieško ir vapa apie ‘monoteizmą’, ‘politeizmą’ – jų ‘krivis’ daugiau nepaveža.

      ‘tikras lietuvie’, parašyk, kaip suvoki save, pralinksmink mane, būk geras 😀
      Gal tu tik sapnuoji, kad esi KAŽKAS iš buvusios tsrs?

  3. Ženklas:

    Ši sekmadienio sakmė yra gera iliustracija lietuvių senojo tikėjimo Pagrindinėm nuostatom. ….”5. Svarbiausias dorovės teiginys( aukso taisyklė) kviečia daryti kitam žmogui ar gyvai būtybei tą, ką norėtum, kad tau būtų daroma. Baltai tokią dorovę vadina žmoniškunu. Tai prievartos vengimas ir nekerštavimas, nesavanaudiška meilė ir užuojauta visoms gyvoms būtybėms. Žmogaus prigimtis yra gera, o blogis atsiranda ten, kur suyra darna. Žmogus dvasiškai tobulėja, jei gyvena teisingai ir nesavanaudiškai”. Šis principas pirmą kartą istorijoje buvo suformuluotas pas pagonis šumerus, 4000 metų atgal, Hamurabio teisyne. Jeigu ūkinykas Liudvikas Gricius nebūtų subjaurotas krikščionybės, tai jis elgtūsi pagal aukso taisyklę.

  4. Esavičius:

    Na ką ten dirbtini vokiečio Neselmano sugalvoti BALTAI vadina žmoniškumu tik tiems patiems sintetiniams baltams ir įdomu 🙂 Viskas kas dirbtina nesveika, sveika ir turi prasmę tik tai, kas Dievo sukurta. Tai aksioma. Paėsk genetiškai modifikuotų (žmogaus sukurtų) produktų ir greitai suprasi, kas yra Dieviška o kas žmogiška. Tas pats ir su gyvenimo filosofija. Kur tik žmonės prisifantazuoja, ten ligos kančia ir nepritekliai, kur Dievas įsteigia, ten ramybė gerovė ir pasisekimas.

    Dabar dėl kliedesių … “Svarbiausias dorovės teiginys( aukso taisyklė) kviečia daryti kitam žmogui ar gyvai būtybei tą, ką norėtum, kad tau būtų daroma.”

    Pati tavo pavartota sąvoka “kvietimas” suponuoja mintį, jog gali priimti kvietimą arba jį atmesti. Kristus aiškiai parodo Dievui patinkančio gyvenimo ĮSTATYMĄ “Mylėk artimą kaip pats save”. Todėl pagonis ūkinykas Liudvikas Gricius nors ir žino, jog daro ne gerai, bet taip elgiasi nes pagonystė yra KVIETIMAS, bet ne ĮSTATYMAS.

    Visa kita ka ten pripaistei yra tik bla bla bla,. Tame tarpe ir šėtoniškas teiginys “žmogaus prigimtis gera”. Jei jau ji tokia gera tai atsakyk, kodėl žmogaus vaikučių nereikia mokyti meluoti, vogti, išsisukinėti, skriausti silpnesnių ir panašių “gerų sąvybių”, bet būtinai reikia mokyti nuo mažens viso to nedaryti?

    Be to, yra nekintamas visokių mokymų patikrinimo mechanizmas: MEDĮ IŠ VAISIŲ PAŽINSI. Atsakyk kur tie pagonys šumerai gyvenę pagal Hamurapio teisyną? Ten pat kur bus ir visi kiti pagonys, nes Dievas yra VIENAS ir Jo ĮSTATYMŲ nepakeisi. Gali kiek nori vaidinti jog tau Dievo įsteigto visuotinės traukos įstatymo veikimas negalioja (nes tu juo netiki), bet šok nuo dešimtaukščio namo ir pamatysi jog tavo netikėjimas išsitrėkš į negailestingą realybės grindinį.

    O dabar atsakyk kodėl žmonės strimgalviais emigruoja į valstybes kurias (dar kol kas iki suspaudimo pradžios) valdo KRIKŠČIONYS? Nes ten teisingiausia valdymo sistema, mes netgi savo priešus išlaikome ir pamaitiname kai jie alkani. Būtent ten yra geriausia gyventi visiems žmonėms neišskiriant nei pagal tautybę, nei pagal religiją, nei pagal rasę ir t.t. kur dominuoja Kristaus mokymo belsilaikantys vadovai. Tik aklas ir bukas, tamsus ir pasmirdęs, marksizmo leninizmo užkrato persmilkęs proletariškai dresiruotas bedievis “inteligentas” to gali nematyti.

    • Kemblys:

      Esavičius:
      ,,Tik aklas ir bukas, tamsus ir pasmirdęs, marksizmo leninizmo užkrato persmilkęs proletariškai dresiruotas bedievis “inteligentas” to gali nematyti.” – gražiai atsiskleidei šiuo sakiniu – kiekvienas matuoja viską pagal save.

      Nežinau kodėl, bet, skaitant paskutines eilutes, prisiminiau kaip amerikiečiai išžudė visus bizonus per vienus metus – apie 60.000.000 liko tik 800 🙁

    • tikras lietuvis:

      Ar tavo tėvas, kurio kilmė ukrainietiška, ir mama, kuri yra lietuvė, irgi mano, kad lietuviai (baltai) yra nulis?
      Ar pats jau išsibraukei iš lietuvių kilmės? 🙂

      • Kemblys:

        Nėra ir nebuvo tokių ‘baltų’, nėra germanų, nei ugrofinų – taip apibendrina kalbas, kurios kžkada kilo iš kažkokių artimų tarmių kalbos. ‘baltai’ – kas tai, tauta, gentis , giminė… ar tai ko niekas nesuvokia???

        • Kemblys:

          Pvz., airiai, ar jie keltai, ar germanai, jei dabar vapa angliškai?

        • Lamatas:

          Klaidžiojat. Baltai – tai tik terminas . Tiesa, jis reikalingas istorijos klastojimui, bet tai kaip sakoma – jau visai kita istorija.

          • Kemblys:

            ,,Baltai – tai tik terminas .” – jei terminas, tai kokiuose žinynuose jis apibrėžtas, kokią visuomenę juo galima vadinti: tautą, gentį, giminę..? Moksluose terminus supranta visi vienodai!

            • Lamatas:

              O kiek užmokėsi , kad tamstai surasčiau . Nenori mokėti – ieškokis pats . O jei pusiau rimtai , tai ir mano klausymas Tamstai . Donininkai , dunininkai , dounininkai – kas tai? Ar tai žemaičių gentys , ar žemaičių giminių pavardės ? O gal iš vis tokių nėra?

              • BirutėK:

                Dabar, mielas Lamatai, jums tą patį pasakysiu – gal nediskutuokim su durnininkais, kuriems Neselmanas baltus “sukūrė”. Na kokios diskusijos gali būti su tais, kurie nesupranta ką užvadino šiuo terminu, kad susikalbėtume. Tas pats ir žodis “pagonys” netinkamas, bet kito nėra, kol kas… Nebuvo rašytinių šaltinių, žinios perduodamos gyvai, neliko perduodančių, liko tik tai, kas daugumai nepasiekiama (nes ne materialu). Su rašyba prasidėjo materialėjimas, stagnacija, o ne gyva išmintis. O UAB “Bažnyčia” šito ir tereikia.

    • LosAngeles:

      ‘…Viskas kas dirbtina nesveika, sveika ir turi prasmę tik tai, kas Dievo sukurta…’

      Na jus pakankamai giliai kapstote. Pasakykite prasau: ar yra kas nors kas butu sukurta ne Dievo? Gal ne taip jus supratau

  5. Esavičius:

    Ot neklausau aš savo Viešpaties perspėjimo:

    „Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų“.

    Vis bandau lojantiems ir kriuksintiems papasakoti, kad yra ir kitas gyvenimas ne tik jų dvasinė kiaulidė ir bendruomeninė šunidė. Na nesuvokia gyvuliai, kad juos kur 🙂 Nors atrodo tokios protingos akys, bet smegeninėje vien ėdalas, grėralas ir kriušalas. Viskas kas išeina už šių (alaus ir krepšinio) vertybių ribos yra jiems tik kvailių skiedalai 😉

    Bet dar bjauriau, kad negali nepasakyti, juk vis dėl to broliai (ir seserys) iš mano tautos žuva.

    Savo gyvenime pastebėjau vieną dėsningumą, perspėju ką nors, bet išmintingas gyvuliško mokymo ir filosofijos nešiotojas juk niekada neklauso išminties, todėl elgiasi pagal pasaulietines jusles. Vėliau kai viskas ką jie darė sužlunga jie klausia manes, o iš kur tu žinojai, kad taip bus? Mielieji juk aš esu VISAGALIO DANGAUS IR ŽEMĖS SUTVERĖJO NUOLANKUS VERGAS. Aš nekalbu nieko iš savęs tik tai ką man paveda visa ko matomo ir nematomo šeimininkas, kuris regi ir žino. Simple.

    dar vieną dėsningumą pastebėjau, kai gyvuliai nutaria man kenkti :), jiems lyg ir pavyksta (bent jau jiems taip atrodo). Bet po kiek laiko jie šimteriopai nukenčia patys, ir nukenčia ne vykdytojai, o sumanytojai 🙂 Nes Dievas perspėjo: Kas paliečia mano tarnus, tas paliečia mano akies vyzdį.

    • BirutėK:

      Yra vabalai tokie, paprastai šūdvabaliais vadinami. Kai jie iš įprastos krūvos netyčia patenka į sau svetimą aplinką, jaučiasi nejaukiai. O aš niekaip nesuprantu – ko jie lenda iš savo krūvelės, tupėtų ten jaukiai ir vargo nematytų, Matyt visgi šviesa pasamoningai traukia…

      • Vilmantas Rutkauskas:

        Kalbėk aiškiau.
        ——————-
        Šiaip pastebėjau, kad kryžiuočių darbo tęsėjų žygiai dar toli gražu akivaizdžiai nesibaigę.
        Iš šventų Ąžuolų ruošiamasi organizuotai išdrožti dar ne vieną šimtą kryžių, tonomis prispausdinti teolognostinės literatūros… ir pririnkti myli-jardinių pinigų.
        Tačiau įdomiausia tai, kad NEKRIKŠTAI PAGONYS – tiesiog dėl komplektacijos atėjusios krikščionybės nuolatiniam atsinaujinimui. Mat biblijos tęsėjų tarpusavio santykiuose pats krikščionizmas jau beviltiškai pasikartojimuose išsisėmęs ir aiškiai tapęs nuobodžiu.
        Trumpai sakant, nuo pagoniškos lietuviškos dvasinės šviesos Romos religininkai dėkingai iš esmės stiprėja ir savo teologiją bent taip “prasmingai” ča Lietuvoje įprasmina.

  6. Ugnelė:

    Esavičiui
    Kas žino, tas nekalba. Kas kalba, tas nežino. T.y., žmogus , atvirai ir agresyviai teigiantis Dievą, pirmiausia bando įtikinti save.

    • Esavičius:

      Dėje Ugnele nėra žinančių, nebent yra protingesnių nei Sokratas kuris pasakė: Aš žinau, kad aš nieko nežinau. Todėl tyli tik gyvuliai (išskyrus kalėdas kuomet netgi lenkai pradeda kalbėti) ir numirėliai. O aš skelbiu laiku ir ne laiku, vietoje ir ne vietoje, nes esu ŽODŽIO TARNAS. Vargas man jei ne skelbčiau.

      „Deja, manoji tauta paika!
      Manęs jie nepažįsta!
      Jie – neprotingi vaikai,
      be jokios nuovokos.
      Jie gudrūs vien pikta daryti,
      o gera daryti nemoka“.
      Pažiūrėjau į žemę, ir štai –
      ji nualinta ir dyka!
      Žvelgiau į dangų – jame nebuvo šviesos!
      Pažiūrėjau į kalnus, ir štai –
      jie drebėjo,
      o visos kalvos svyravo pirmyn ir atgal!
      Žvalgiausi, ir štai –
      nebuvo žmonių;
      net padangių paukščiai buvo išskridę!
      Pažiūrėjau, ir štai –
      derlinga žemė buvo tapusi dykuma,
      visi jos miestai – griuvėsiai prieš VIEŠPATĮ,
      sunaikinti jo aitraus pykčio.

      Jeremijas taip kalbėjo savo tautai prieš valstybės visišką sunaikinimą. Visa tai neišvengiamai laukia ir pagonių bei stabmeldžių valdomos Lietuvos.

  7. Ugnelė:

    Deja, jei Lietuvoje valdytų pagonys ir stabmeldžiai … Ateistai gal ir valdo.
    Jūs esate krikščioniško žodžio nešėjas, netgi sakyčiau, kategoriškas. Negi manote, kad tik krikščionybė išgelbės pasaulį, o tuo pačiu Lietuvą? Kas yra netikusio kitose religijose? Ar jos neveda į Dievą? Krikščionybė – vienintelis kelias, vienintelio kelio monopolistė?

  8. Esavičius:

    Matai Ugnelę (mano jauniausios dukrytės toks pat vardas). Daug yra kelių bet iš jų tik vienas yra tikras, vedantis link VISAGALIO. Jėzus Kristus štai kelias, tiesa ir gyvenimas ir nėra kitų kelių. Kreipkis į Jį tiesiogiai ir Jis visada duoda atsakymą (nei karto ne buvo kad ne duotu). 2000 metų pakankamai ilgas laiko tarpas tam, kad įsitikinti Jėzaus Kristaus mokymo jėga ir Žodžio tikrumu.

    be je. Šiandien pranešė jog Šapras nusižudė. Gaila vyruko. Aš jį asmeniškai pažinojau, kažkada bendravom ir ne vienoje užstalėje. Jei jis būtų Kristaus sekėjęs, nesižudytų. Mes nebijome mirti už tikėjimą, bet niekada (aš pabrėžiu NIEKADA) nesižudome. Savižudybė yra vilties praradimas, netikėjimas jog yra Tas kas viską mato ir sprendžia. Tai yra klaidingas įsitikinimas jog po mirties nieko nėra. Mes tikime Mokytojo pažadu – “Mano mokinys bus ten kur ir aš. Jus persekios ir žudys nes ir mane persekiojo.” Todėl mes visada pasiruošę mirti bet niekada nežudome kitų ir nesižudome patys.

    Prieš kelis metus musulmonai nužudė Maskvos bažnyčioje pravoslavų kunigą Sysojev’ą už jo pamokslus musulmonams. Jis mirtį pasitiko oriai ir jo mirtis turėjo prasmę, nes uždegė daug širdžių tiesai. O mirtis kilpoje pačiam nutraukus savo gyvenimą neturi jokios prasmės. Amžinybėje jis nebeturės galimybės atgailai t.y. iškarto patenka į pragarą kaip žmogžudys nužudes save. Ne tu davei gyvybę, ne tau suteikta teisė ją atimti.
    Pav. Po Sysojevo mirties aš (kaip ir daugelis kitų) iškarto parašiau eiles skirtas jam ir jo kankinystei:

    Kas mirti nebijo
    Tiesoj atsistojęs,
    To veidą nušvietus
    Jėga Atpirkėjo.

    Iš purvo ištrūkęs,
    Kitus stengies traukti,
    Bet mūsų pasauliui,
    Esi išprotėjęs.

    Esi tu nuskurdęs,
    Bet turtais aptekęs.
    Esi sugniuždytas,
    Bet viską užvaldęs.

    Pasaulis ginklu,
    Į tave nusitaikęs.
    O tu vien Žodžiu,
    Save apsigynęs.

    Nužudę tave,
    Tik akimirką džiaugsis,
    Nes mirti krikščioniui,
    Tai joks praradimas.

    Mirtis kankinystėj,
    Tai pergalės salvė,
    Nužudę tave,
    Jie kitus atgaivino.

    Tavoji auka,
    Neliks beprasmybėj,
    Nes mūsų kova,
    Tai šviesa amžinybėj.

    Į atilsį broli
    Esi tu nuėjęs,
    Tenai susitiksim visi
    Pas Kūrėją.

    o ar kas nors parašys ką nors gero tam, kas beprasmiškai baigė savo gyvenimą kilpoje? Aišku ne.

    p.s. vo tep sesute. Ir gyvenimas ir mirtis turi turėti prasmę ir vertybes. Ta prasmė ir vertybės negali būti laikinos (žemiškos žmonių sukurtos), nes laikinos vertybės praeina ir jų siekimas visada atveda vien tik link nusivylimo ir kaip pasekmė tokio beprasmio gyvenimo yra dar labiau beprasmė, gėdinga arba niekam neįdomi mirtis.

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Tęsiant ištisai krikščioniuose pamėgtą mirties temą, trumpai, leiskit, papapasakosiu labai gerą ane-kdotą.
      ————————————————-
      Atvažiuoja gaisrininkai (suprask – turbūt pagonys) gesinti naktį degantį pastatą. Šiaip ne taip pavyksta.
      Po pavykusio užgesinimo, vienas iš gaisrininkų rajoninio laikraščio žurnalistui pranešė, kad gaisravietėje buvo aptikti septyni žmonės, iš kurių, puikių gaisrininkų dėka, vistik penkis pavyko atgaivinti.
      – Vyrai, kaip jums tai pavyko, juk jūs gesinot lavoninę ! – stebėjosi žurnalistas.

      CHA

    • LosAngeles:

      Daug yra keliu… ir visi jie veda i Roma. 🙂
      Pokstas aisku, bet jus, kaip issilavines zmogus (bent jau toks atrodote), turetumete suprasti, kad tokia pozicija veda tik prie kirsinimo. Jokia meile artimam cia nekvepia. Kodel nuosirdus musulmonas (tarkim) turetu patiketi jumis, kai sakote kad tik Jezus yra kelias, jei jis turi savo kelia ir (kaip ir tamsta) ne karta isitikino jo teisingumu?? Tai kelias vedantis i nesantaika… Link Viespaties yra daug keliu, ir nuosirdus tikintysis tik dziaugiasi, kad kazkas link Jo arteja, nesvarbu kuriuo keliu. Jus nerasite nei vienos iskilios asmenybes (dvasine prasme), kuri butu kritikavusi kitas religijas. Nes pakilus auksciau, virs labirinto, jie puikiai mato kad is jo yra ne vienas isejimas.
      Pabaigai galima pasakyti, kad Jezus yra kelias, vienareiksmiskai. Bet ne vienintelis, velgi – vienareiksmiskai.

  9. Ugnelė:

    Esavičiui
    Gerbiu jūsų pasirinkimą, tačiau negaliu sutikti su nuomone, kad krikščionybės kelias yra vienintelis. Dievas visose religijose tas pats, tik žmonės jį vadina skirtingais vardais. Kiekviena tauta ar žmonių grupė gali turėti savo kelią (kinietiškai DAO), kuris geriau leidžia jiems priartėti prie Kūrėjo, atsižvelgiant į ypatumus, kurie daro žmoniją įvairialype. Ir tai yra gerai. Svarbu, kad kiekvienas tikėjimas būtų nuoširdus ir remtųsi pamatinėmis vertybėmis. Puikiai galima suderinti tikėjimą Kristumi, Alachu, Krišna ar Praamžiu. Juk tai iš tiesų yra tik sinonimai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: