L.V. Medelis. Lenkijos žygis į Rytus (28)

2013 m. Lenkijos valdžia Vilniuje

Youtube.com platinami filmai apie tai, kad Lenkijos valdžia atsiima Vilnių

Lenkijos karas su Rusija –  fantazija ir realybė

Šiuo metu Lenkiją ir lenkus dažnai matome tik per tomaševskininkų elgsenos ir reikalavimų prizmę. Ir neretai pamirštame savo „adresą“, t.y. buvimą dviejų didelių konkurentų – Lenkijos ir Rusijos – vidurkelyje, o tame kelyje vyksta daug įdomių dalykų. Per juos galėtume įžvelgti tam tikrus simptomus, kurie neabejotinai veikia ir veiks Baltijos šalių regioną, ypač šioje jūros pusėje.  Akivaizdu, kad po Lėktuvo katastrofos dviejų šalių visuomenės nuomonė toliau maitinama priešiškumu.

Dienraštyje „Polska“ pasirodžius straipsniui  „Kaip šiandien atrodytų Lenkijos karas su Rusija. Trys scenarijai“, viename jų net užsimenama apie preventyvų Lenkijos smūgį Rusijai. Straipsnis tapo populiarus. Tiesa, neilgam, ir žodis idiotas rusiškai rašančių interneto komentarus, ypač dėl trečiojo scenarijaus, buvo vienas švelnesnių komplimentų autoriui. Ką mes turime, klausia jis, ir atsako: „Visų pirma, 48 lėktuvus F-16, kurie reguliariai treniruojasi virš Baltijos šalių ir gali tapti labai veiksminingu ginklu tokiame kare, juo labiau, kad pas rusus tokios klasės lėktuvų mažai“. Autorius tikisi, jog visoje kovų arenoje dinamiškai judantys puikiai apmokyti lenkų kariškiai sugebėtų sukaustyti gausias rusų pajėgas, kol įsikištų NATO. Toliau straipsnyje teigiama, kad jeigu toks konfliktas įvyktų, Lenkijai „reikėtų remtis tokiais pat pranašumais kaip 1920-aisiais: aukštesne moraline dvasia, ryžtingumu mūšyje, geresne strategija ir tam tikra dalimi sėkmės“.

Šis straipsnis, kaip pavyzdys, pasirinktas ne dėl savo pikantiškumo, o dėl to, kad tokius straipsnius galima laikyti ganėtinai simptomiškais, ir gali pasirodyti, jog Lenkija tebegyvena 1920 m.  dvasia. Tiesa, yra gerokai šaltesnių protų: „Nowa Europa Wschodnia“,  vertindamas buvusio Lenkijos gynybos viceministro (!), Liublino katalikų universiteto profesoriaus Romualdo Šeremetjevo (Szeremietiew) panašios tonacijos retoriką, siūlo pamiršti rusofobiją ir neišsikraustyti iš proto, mandagiai apeidamas tą nemalonų autoriaus psichikos būklę apibūdinantį žodį: „Idėja, kad Rusija kartu su Baltarusija rengia ginkluotą Lenkijos užpuolimą, galėjo gimti tiktai, pasak Aleksandro Lukašenkos, „siaurame ribotų asmenų rate“. Lenkijoje baiminamasi šiemet vyksiančių karinių mokymų (Rusijos ir Baltarusijos, „Zapad-2013“ – LVM), mat A. Lukašenka savo ruožtu pareiškė, jog Lenkija „rengiasi atimti Gardiną ir Brestą“. Bet į tokius pareiškimus nereikėtų reaguoti taip isteriškai, rašo „Nowa Europa Wschodnia“, nes tokiu būdu bus tik paremta Batkos pozicija. Pabaigoje daroma svarbi išvada, kurią kartkartėmis galėtume priminti partneriams: save gerbiančioje valstybėje, pretenduojančioje į regiono lyderio vaidmenį, priešiškumas kaimynams ir neigiamos istorinės nuostatos neturi teisės lemti pagrindinės diskusijų tėkmės.

Tačiau, kai kada lemia. Šalių viešoji nuomonė remiasi abipuse panieka ir priešiškumu. O aukščiausiame valstybių lygyje – susitarimų ir naudos paieška paskaninama pažadais ir planais.

Kaip mūsų kaimynai matuojasi jėgas kryptimis, kuriose miega Lietuva?

Lenkija žvelgia į Rytus. Rusijos požiūris

Lenkijos pusė pati mato, jog Lėktuvo tragedija pakeitė abiejų šalių santykius. Pripažįstama, jog dalis lenkų elito Maskvos atžvilgiu ėmė elgtis liokajiškai. Atvirai kalbama, kad po Lenkijos Liaudies Respublikos griūties šalyje liko tuntai KGB agentų (ryšiais su KGB tarp kitų buvo kaltinami vienas premjeras, ir net – kaip dvigubas, CŽV ir KGB, agentas –  „Solidarumo“ lyderis). Neabejojama didele KGB įtaka šalies žiniasklaidai. Pastebėkime, kaip Maskvos-Varšuvos ir Varšuvos-Vilniaus santykiai panašėja.

Kai Rusija nenuleidžia akių nuo Lenkijos, tai nebūtinai reiškia, kad dirba tik žvalgyba arba vadinamieji įtakos agentai. Visiškai normalu, kad vidaus ir užsienio politiką analizuoja politologai ar kitų sričių mokslininkai ir specialistai.

Maskviečio Antono Bespalovo disertacija vadinasi „Geopolitinio mąstymo tradicijos šiuolaikinėje Lenkijos Rytų politikoje“. Pažvelkime, kaip joje aptariami mums rūpimi klausimai.

Subyrėjus Tarybų/Sovietų sąjungai, Rusijos santykiai vakaruose tik su Slovakija ir Bulgarija tapo ganėtinai geri, su Čekija ir Vengrija – disertacijos autoreferate vadinami stabiliais, santykiams su Ukraina taikytinas pavadinimas „problema“, o su Baltarusija – „nesusipratimas“. Su Baltijos valstybėmis ir Lenkija santykiai sudėtingi. Atkreipiamas dėmesys, jog Lenkija tapo vienintele centrinės Europos šalimi, turinčia aiškią ideologinę programą „eksportui“, kaip matysime toliau, ypač Ukrainai, Baltarusijai ir Lietuvai (trumpinama – UBL). Mąstymui apie politiką, vadinamą „rytų“, būdingas nepalaužiamas įsitikinimas Lenkijos kaip regioninio aktyvisto vaidmeniu, netgi suprantant, kad tampama  Jungtinių Amerikos Valstijų instrumentu jų politikoje. Lenkijos politikams taip pat būdingas įsivaizdavimas, jog šalis turi ypatingą posovietinės erdvės supratimą ir yra pašaukta tą supratimą perteikti Vakarų Europos elitui. Kadangi šalies galios nėra pakankamos, Rytų politika, teigiama referate, yra formuojama Vašingtone ir Briuselyje, užsiimant lobizmu Varšuvai svarbiais klausimais.

Lenkijos rytų politika po 1989 m. yra praeities paveldas, teigia A.Bespalovas, o svarbiausias istorinis laikotarpis, nulėmęs požiūrį į Lenkijos vaidmenį ir vietą Europoje yra XIX amžiaus pabaiga ir XX amžiaus pradžia; minėtina tarpukario „jogailiškoji“ (Pilsudskio) sąjungos koncepcija. Tos sąjungos forma nesvarbi. Teoriškai, sako A.Bespalovas,  ji gali net likti ES rėmuose, tačiau  Lenkija vis viena matoma kaip vadovė, o jos pretenzijų atsisakymas į Lvovą, Gardiną ir Vilnių – privalo būti kompensuotas įtaka visoje UBL erdvėje, tampant jėgos, nukreiptos prieš Rusiją, centru.

Svarstydamas apie plačią Lenkijos propagandinę kampaniją, rusų mokslininkas pastebi, kad ji duoda savo vaisių, ypač proeuropietiškai nusiteikusio jaunimo tarpe, tačiau ne visi Lenkiją priima kaip integracijos į ES ir NATO variklį.

Kitas šiuolaikinės Lenkijos visuomenės tyrinėtojas  pripažįsta, kad prie civilizacinio europietiškos Lenkijos pranašumo prieš azijietišką Rusiją pojūčio dar egzistuoja Rusijos-engėjos ir  jos sukeltų kančių motyvas, emociškai sustiprinantis moralinį lenkų pranašumą. Panašia tema 2011 m. vasario mėn.  „Kultūros baruose“ išspausdintas Roberto Danilovičius  (Danilowicz)  straipsnio vertimas. Štai citata: „Esame tvirtai įsitikinę, kad Rytų Europoje turi būti lenkiškos kultūros hegemonija. Nežabotos Kresų (taip Lenkijoje vadinamos prarastos Rytų teritorijos, kuriose dalijama vadinamoji lenko korta – LVM) polonizacijos stereotipas tapo dogma, kurios neneigia net patys didžiausi stereotipų griovėjai. Tai yra ir mūsų geros savijautos, kai žvelgiame į istoriją, pagrindas”. Tame straipsnyje Lietuva vadinama  „laukine” – tiesa, žodis parašytas kabutėse. Arba Lietuva ne tokia jau laukinė, arba „laukinė“ tik dėl to, jog nepasidavė visai apnuodijama lenkiška vietinio elito kultūra.

Lietuvos repolonizacijos strategija

Krokuvos Jogailos universiteto docentė, daktarė Katažyna Koženievska-Volek (Korzeniewska-Wolek), kalbėdama konferencijoje Vilniuje praėjusių metų gruodžio viduryje pasiūlė lietuviams ir lenkams verčiau įsižiūrėti į naujausią abiejų šalių istoriją ir rasti pozityvių bendrų siužetų, o ne mėginti suderinti savo požiūrį į Juzefą Pilsudskį ar Liucijaną Želigovskį. Juk, pasak jos, L.Želigovskis yra tik trečiaeilė asmenybė: „Abejoju ar visi žino kas jis toks. Na, kažkoks ten generolas – vienas iš daugelio /…/ Mano įsitikinimu, problema yra ta, kad nebuvo rasta jokių bendrų istorijos siužetų, istorijos prisiminimų, kurie būtų teigiami abiems pusėms. Ir antras dalykas – vis tik praeitis užima proporcingai per daug vietos ir diskusijose, ir bendravime, ir bendradarbiavime,“ – teigė istorikė.

Taip, problemų yra. Be abejo, „sunku rasti bendrų teigiamų istorijos siužetų“. Problemos atsiranda jau jų pateikime, apibūdinime. Baisiai naivus turėtų būti žmogus, patikėjęs, jog Lenkijos „vilniukams“, „kresoviukams“ ar „tomašiukams“ Vilniaus užgrobimo tiesioginis vadovas L.Želigovskis būtų mažiau žinomas nei Juozapas Pilsudskis. Kita vertus, negali būti nei dabarties, nei ateities, neįvertinus praeities. Tad istorinės realybės „filmo“ iškarpymas, paliekant tik bučinius, šypsenas ir linksmas vestuves, gali virsti košmaru, paaiškėjus, jog mylimasis tebuvo negarbingas vagis ar plėšikas, dabar vėl siūlantis draugystę bei meilę, ir, viską pamiršus, kurti nuostabaus „filmo“ tęsinį…

K.Koženievskos, Vilniaus universiteto absolventės, metamorfozės, tikriausiai, taip pat turi savo istoriją, tačiau šiuokart atsigręžkime į jos mokslinį darbą. Jo pagrindu 1999 m. pabaigoje seminare Krokuvoje 1998 m. gruodžio viduryje skaitytas pranešimas „Lenkai Rytuose ir  lenkų kultūros skatinimas Rytų Europoje“. Rusų mokslininkas maskvietis Antonas Bespalovas savo disertaciją apsigynė dešimčia metų vėliau, tačiau K.Koženievskos mokslinis darbas gerokai detalesnis ir konkretesnis, jis, gal būt, net vadintinas vienu iš kresų repolonizacijos planu, polonizacijos strategija ir taktika.

Analizės autorė susitelkia ties minėta UBL. Nors Latvija ir Estija taip pat, atrodo, priklausytų Rytų Europai, bet UBL šalyse lenkų daugiau. Šiuose kraštuose lenkų kultūra keletą amžių buvo tiek patraukli, kad įvyko lenkų kalbos ir kultūros ekspansija į etnines lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių sritis. Tą ekspansiją, pasak autorės, sukėlė aukštas lenkų kultūros socialinis statusas, priklausęs nuo ją atstovavusiųjų socialinės padėties (suprask, diduomenės), o  ypatingos reikšmės tam turėjo lenkiškumo skleidimas per bažnyčią (tradicija lenką tapatinti su kataliku šiuose kraštuose siekia XIX amžių ir iki šiol yra labai dažnai pateikiama kaip svarbus motyvas „būti lenku“). Lenkiškos kultūros civilizacinis pranašumas prieš rusiškumą taip pat neabejotinas, teigiama pranešime. Polonizacija K.Koženievskos teigimu, vyko be jokios prievartos, spaudimo, ne kokiu lenkų elito tikslingu veikimu, o tiktai dėl nepaprasto lenkų kultūros patrauklumo.

(Derėtų atkreipti dėmesį, kad lenkiškos kultūros pranašumas viskam, kas yra į Rytus paprastai nekvestionuojamas, tačiau Lietuvoje, juolab Lenkijoje, klausimai, kiek tos kultūros tikrai būta lenkiškos arba kiek vadinamoji lenkiška kultūra stabdė Vakarų kultūros plitimą į Rytus, dažniausiai yra apeinami arba keliami labai fragmentiškai. – LVM)

Vertindama demografinius, dažnai prievartinius, pokyčius kresuose po antrojo pasaulinio karo K.Koženievska pastebi, jog ryškiausia lenkiškojo elito dalis paliko minimas teritorijas, o pasilikusieji pasidavė socialinei degradacijai.

Tačiau dabarties kresų lenkai, savo šalyse yra silpniau išsilavinusi žmonių grupė, daugiausia gyvenanti užmiestyje. Turintys vidurinį ar aukštąjį išsilavinimą, jie dažniausiai yra įgiję rusų kalba, teigia K.Koženievska (Lietuvos respublikos švietimo sistema šią klaidą galima sakyti ištaisė. –  LVM).  Kompensuojant skriaudą, jau dešimtojo dešimtmečio metais buvo sukurtos programos, skirtos kresų elito atkūrimui, sudarant sąlygas tenykščiam jaunimui lavintis Lenkijoje. Deja, greitai paaiškėjo, jog žymi to jaunimo dalis, baigusi studijas, ten ir pasilieka arba išvyksta toliau į Vakarus. Stipendininkai, sugrįžę į savo kraštus, neretai turi didelių sunkumų, nes per penkerius esminio brendimo metus nesukaupiė pakankamos patirties ir profesionalių kontaktų Lenkijoje, o gauti kvalifikuoto darbo Lietuvoje negali nemokėdami valstybinės kalbos.

Atsižvelgdama į lenkų kultūros potencialą Rytų Europoje, pranešimo autorė  be kitų pasiūlymų kaip savaime suprantamą dalyką numatė lenkiškumo palaikymą „polonizuojant“ intelektualinį, meninį ir politinį  UBL elitą. Pasak jos, tam turėtų pasitarnauti lenkų kultūros patrauklumas, palyginti lengvas suprantamumas ir prieinamumas, kokia ji čia jau buvo per amžius, o svarbiausia lenkų kultūros plėtojimo sąlyga yra sudarymas galimybių lengvai išmokti lenkų kalbos.

Žygio į Rytus rezultatai Lietuvoje

Lenkų politikai ir apžvalgininkai su skausmu pripažįsta, kad neįmanoma pakeisti lenkų padėties Baltarusijoje. Sakoma, Lenkija bejėgė, ir nė vienas šalies premjeras ar vyriausybė netrenkė kumščiu į stalą ir nepareikalavo: gana! Kita vertus, ką Lenkija gali padaryti? Paskelbti karą?  Nutraukti diplomatinius santykius? Neleisti tranzito į Europą? A.Lukašenkos nebaudžiamumas laikomas testu, kiek Lenkija yra galinga užsistoti savo tautiečius. Su Ukraina taip pat ne viskas gerai – Donaldo Tusko vyriausybė elgiasi kitaip nei ankstesnė, labiau taikydama į santykių su Rusija sureguliavimą.

Taigi, kaip bebūtų blogai, kresų padėtis yra Lietuvoje geriausia, o valstybės dvasia, atrodo, silpniausia. Lenkų pas mus santykinai daugiausia iš visų UBL, atrodo, jų net daugėja, ir daugėja didelio skaičiaus svyruojančių gyventojų (gudų, rusų) sąskaita. Šį reiškinį Koženievska yra pastebėjusi dar sovietinių laikų Baltarusijoje ir mano, kad tai yra priimtinas būdas didinti lenkų populiaciją.

Norėčiau priminti, jog kalbame apie ganėtinai seną situacijos analizę ir rekomendacijas, todėl praėjo pakankamai laiko vertinimui, kiek pažengta į priekį jas vykdant. K.Koženievska jau prieš 18 metų pastebėjo: „…istorikai sudaro tą profesinę grupę, kuri nuolat daro reikšmingą poveikį visuomeniniam gyvenimui. Šiuo metu Lietuvoje jau yra įtakinga istorikų terpė, tautinės istoriografijos teiginių nebelaikanti dogmomis. Šių istorikų sluoksnio poveikis yra žymus ir pasižymi aiškiai prolenkišku pobūdžiu. Teoriškai tai ir leido pripažinti lenkų mažumą ir jos kultūrą kaip esmingą pozityvų elementą kuriant Lietuvos nacionalinę kultūrą” (išskirta mano – LVM).

Rusų mokslininko analizė (2008) Baltarusijos ir Ukrainos kresams yra artima K.Koženievskos įžvalgoms-rekomendacijoms.

Koženievska mokslininkė, todėl nederėtų jos klausti, kurie Lietuvos istorikai labiau polonizuoti:  savo veikla jie patys mums apie save praneša. Matome dar daugiau – „elito“ (o tokį elitą dera rašyti kabutėse) polonizacija pažengė gerokai toliau švelnių ribų. Tiesioginių įrodymų nėra. Yra tėvyne susirūpinusiam žmogui nesuvokiami valstybinių institucijų bei jų vadovų prolenkiški sprendimai.

Dabartinės Lenkijos vyriausybės Rytų politika  gerokai aktyvesnė ir grubesnė, nei kažkada anksčiau numatytoji. Dera pabrėžti ypatingą  kaimynės užsienio reikalų ministerijos indėlį, ne tik į Lietuvos visuomenės rengimą neišvengiamai atskirų rajonų polonizacijai, bet ir į Lenkijos visuomenės revanšistinių bei „kulturtrėgeriškų“ nuotaikų skatinimą.  Tas skatinimas reikalingas todėl, kad Lenkijos visuomenė kaimynus vis dar pastebi tik tada, kai prabylama apie „engiamą lenkų mažumą“. Neabejoju, pati Koženievska tokią kietą ir grubią politiką Lietuvos lenkų bendruomenės atžvilgu pavadintų klaida, nes abiejų tautų santykiams vėl daroma didžiulė žala, už kurią anksčiau ar vėliau gali tekti brangiai susimokėti.

Šiais laikais lietuvos „bajorų“ nebereikia papirkinėti lenkiškų herbų paveikslėliais. Papirkinėjimą galima tik įtarti. Matome iš Varšuvos  grįžtančius (ne vien kultūrinio) „elito” atstovus pamylėtus lenkiškais ordinais. Už ką? Galima tik nuspėti.

Matome staigų Lenkų rinkimų akcijos, t.y. Tomaševskio bloko šuolį į Seimą, peršokant visus procentinius barjerus, o tai reiškia – su neaiškia parama ir pagalba iš šalies ir iš vidaus.

Galime toliau piktintis lenko kortos platinimu, tomaševkininkų seimo narių demonstratyvia panieka šalies įstatymams, Konstitucijai ir priesaikai.

Galime tik spėlioti, kaip Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), galėjo tapti socialdemokratų koalicijos nare ir gauti viceministrų, kitų žemesnio rango valdininkų postus gyvybiškai svarbiausiose šalies ministerijose.

Galime pasvajoti apie tai, kad prezidentė pastebės grubų kišimąsi į Lietuvos vidaus reikalus ir aukštesnės politinės rasės atstovų pasivažinėjimus bei palakstymus po Lietuvą, pabrėžiant susitikimų su poros rajonų gyventojais svarbą didesnę nei susitikimų su su Lietuvos vadovais pirmenybė.

Galime padejuoti, kad Lenkų rinkimų akcijos veikla ir įžūlūs reikalavimai diskredituoja visą Lietuvos lenkų bendruomenę, nes tomašiukai, kaip aš juos vadinu, nėra nei Lietuvos lenkų, nei juo labiau lenkų elito atstovai. Galime liūdėti, kad to lenkų elito balso šalyje nesigirdi, o jo ir nenorima girdėti.

Tokie sutapimai jau nevadintini atsitiktinumais.

Kai kas sako, jog Lenkijos ekspansija pažengusi taip toli, kad nieko nebeįmanoma padaryti. Neįmanoma, jei nebus daroma. Tik abejotina, ar dabartinė visų lygių Lietuvos valdžia tam pasiryžtų.

Tai primena Lietuvos pedofilijos skandalo aidus Seime: visi viską supranta, bet nenori, todėl nieko negali padaryti, net pasakyti ar parodyti pirštu.

Lenkijai su mumis kariauti neverta. Jos fantazijos apie karą ar prieštaravimus  su Rusija, atrodo, tėra produktas vidiniam vartojimui, ir visos UBL šalys gali tapti didesnių ar mažesnių sandėrių objektais.

Pavyzdžiui aną ketvirtadienį Petrograde susitikęs su Rusijos premjeru D. Medvedevu, mūsų premjeras A. Butkevičius stebėjosi maloniu bendravimu ir Rusijos dėmesiu Lietuvos energetikai; penktadienį ten pat, senojoje imperijos sostinėje, „Gazpromo“ vadovas A.Mileris  jau šnekučiavosi su Lenkijos energetikos ministru, pateikdamas jam pagrindinius naujo dujotiekio „Jamalas – Europa-2“ parametrus. Dujotiekis turėtų būti tiesiamas nuo Baltarusijos sienos Lenkijos teritorija iki Slovakijos bei Vengrijos. Jis Lietuvą apeis ir liksime „tarp“ abiejų. Tarp kūjo ir priekalo, kaip „strateginis partneris“ abiems.

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

28 komentarai

  1. Alvydas:

    Puikus straipsnis, gera analizė ir įžvalgos!

  2. Saulius Kulvičius-tautininkas:

    Jaigu Lenkija pareikštų ,kad neleis skriausti savo bendratautiečių Lietuvoje (xxx) ir pradeda siūsti savo “stebėtojus” padėčiai kontroliuoti (ES sienos laisvos.(???) Kokius “stebėtojus” galėtume pasikviesti mes ? Latvių ? Europos sąjunga greičiausiai atsiūstų stebėtojus seksualinėms mažumoms. Baltarusiai su ukrainiečiais liktų dūsauti prie Europos sąjungos sienos.

  3. Romaldas:

    na ir kas , kad puikus str. O kas jį skaitė ir skaitys Romaldas , Alvydas , na dar keletas bendraminčių. Butkevičiai, kubiliai skaitys , manau, ne. O jeigu ir skaitys, jie, tiesiog nieko nedarys, nes nežino ką daryti. Mūsų politikieriams tiesiog trūksta išminties.

  4. Jonas:

    Ačiū autoriui už gerą straipsnį.
    Pardavimas Lenkijos valstybinei įmonei Mažeikių naftos gamyklos buvo pati didžiausia klaida, nes lenkai gavo galimybę papirkinėti mūsų politikus ir terorizuoti valstybę, per didžiausią Lietuvoje mokesčų mokėtoją.
    Labai didele klaida bus lenkų Lotoso-Ševrono įsileidimas į Lietuvą, nes tai dar labiau sustiprins lenkų įtaką strategiškai svarbiame pajūrio regione.
    Lietuva turi dirbti su Vokietija, Ukraina, Rusija ir Baltarusija, Skandinavijos valstybėmis, kurioms Lenkijos įsigalėjimas yra žalingas.
    Tuo tarpu į JAV, Lenkijos kontekste, dėl jos geopolitinių interesų ir nesutampančių su Lietuvos interesais, reikėtų žiūrėti rezervuotai.

  5. Lietuvos pretenzijų Lenkijai
    KATALOGAS

    1. Lenkija 1228-04-23 pakviečia Kryžiuočių ordiną kovoti prieš baltų gentis Lenkijos naudai. Buvo sunaikinti prūsai ir vakariniai jotvingiai (dzūkai). Pamario, Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos yra baltų etnografinės žemės. Šių žemių gražinimo Lietuvai klausimas.
    2. Lietuvių ir prūsų kalba turi būti rašomi vieši užrašai visoje Pamario, Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijų teritorijose.
    3. Lenkija 1430 metais pavagia LDK Vytauto karališką karūną, 1931 metais ir pačius LDK Vytauto palaikus iš Vilniaus Katedros.
    4. Lenkija 1569 metais atima iš LDK Palenkę ir Ukrainą – Liublino unija prievartą įjungia Lietuvą į dviejų valstybių sąjungą;
    5. Lenkija 1791-05-03 savo konstitucijoje įrašo, kad LDK nebėra nepriklausoma valstybė, o tampa viena iš Lenkijos provincijų – faktiškai tai yra pirmasis oficialus Lietuvos valstybės likvidavimo dokumentas. Vėliau, 1791-10-20 Lietuvą šias nuostatas ištaiso ir ATSTATO savo valstybės nepriklausomybę;
    6. Masinė lietuvių polonizacija LDK žemėse XV – XIX amžiuose ir 1920-1939 metais.
    7. Suvalkų sutarties sulaužymas 1920m. spalį ir Vilniaus krašto okupacija ir smurtas prieš žmones, save laikiusius lietuviais Vilniaus krašte 1920-1939m.
    8. Antrojo pasaulinio karo metu “Armija krajova” Vokietijos okupuotoje Lietuvos teritorijoje žudė lietuvių tautybės civilius asmenis vien dėl to, kad jie buvo lietuviai.
    9. …
    10. …

    Su Lenkija normalūs santykiai ir strateginė partnerystė, kai:
    1. Lenkija gražins Lietuvai užgrobtas baltų etnines žemes – dabartinės Pamario, Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos Lenkijoje;
    2. Kai bus baigtas Lenkijos pradėtas 1920 metais karas prieš Lietuvą ir kaip minimum bus išvesta Lenkijos okupacinė armija iš Augustavo ir Suvalkų – Lietuvos valstybės teritorijos;
    3. Kai Lenkija sumokės Lietuvai Prūsų kalbos atkūrimo išlaidas;
    4. Kai bus depolonizuotos lietuviškos etninės žemės dabartinėje Baltarusijos teritorijoje – kurias sulenkino kunigai lenkai iš Lenkijos, tam tikslui turėdami suderinimą su popiežiumi Romoje. Depolonizacijos išlaidas turi apmokėti Lenkija kartu su Vatikanu;
    5. Kai Lenkija apmokės depolonizacijos išlaidas Lietuvoje – sulenkintų lietuviškų pavardžių originalo atkūrimą (naujų asmens tapatybės dokumentų išdavimo išlaidos).

  6. tampax'as:

    Visgi šis trečias kelias – sąmokslo teorijos mėgėjų versija. Tiesioginio užpuolimo niekada nebus, kol neišnaudotos ekonominės-socialinės priemonės, o jos nebus išnaudotos niekada. Tad Medelio kontraversijos skirtos sensacijų mėgėjams, kaip neseniai skaičiau, kad Rugsėjo 11-os aktai – tai JAV atominio užtaiso bandymai sulyginti su žemė 3 PPC (tris) pastatus… Niekai.

  7. Nepolitikas:

    Geras straipsnis. Gal laikas suprasti, kad ES vidinį politiką yra pražūtingą Lietuvos atžvelgiu. Ką gali skurde paskendusį valstybė? Nieko. Aišku, kad formuojamas ES „centras“, vadovas Vokietija, „pavaduotojai“ Prancūzija ir Lenkija(UBL). Tai yra naudinga Rusijai. Ko greičiau užbaigsim „kovoti“ viduje, susikoncentruosime į skurdo naikinimą(pakeisim mokesčių politiką, pinigų sanavimą ir t.t.), tuo greičiau atgausim suverenitetą. Tada jau galim tikrai išsaugoti savo valstybę.

    • Kažin:

      Matys Lenkija tą “pavaduotojo” kėdę, kaip pats savo ausis be veidrodžio. Šalis, turinti imperinių kėslų kaimynų atžvilgiu, šiandien į kompanijas rimtoms šalims netinka

      • Getautas:

        Bet kas toms rimtoms šalims apie tai praneš? Gal Lietuvos atstovas Briuselyje Tomaševskis? Ar Landsbergis, kuris net vaikų piešiniuose mato Putino ranką?

        • Kažin:

          O kam tada reikalingos diplomatinės tarnybos, kam atstovai prie NATO, pagaliau ES parlamente mūsų parlamentarai, įeinantys į bendras šio parlamento partijų frakcijas ir t.t. ir pan. Tai jų pareiga naudojantis šiais ryšiais pateikti kitoms šalims Lietuvos valdžios pozicijas ir jas pagrindžiandžius duomenis ir argumentus.
          Taip pat būtina valdžiai imtis atvirai sakyti pačiai Lenkijai, kad Lietuva daugiau žespospolitiškai nesilenkis, todėl šalių santykių tokia kryptimi nevystys, ir imtis atitinkamų viešų sprendimų, kad lenkinimosi židiniai negalėtų Lietuvoje rastis ar jau radęsi funkcionuoti valdžių ir įstaigų lygmenyje.
          Žinoma, pirmiausia reikėtų nepamiršti Lietuvai nuolat informuoti pasaulį apie save kaip valstybę, lietuvius kaip Tautą, apie Tautos ir Lietuvos istoriją, santykių su kaimynais istoriją, ypač apie santykius su Lenkija ir Rusija, apskritai reikalinga išdidžiau, nesikuklinant Lietuvai prisistatyti ES ir pasaulyje, kaip nieko bendro su Lenkija ir Rusija neturinčia šalimi. Šiam tikslui yra išnaudotinas ir artėjantis pirmininkavimas ES taryboje, kad nesusidarytų vaizdas, jog buvo Lietuvos pirmininkavimas, bet faktiškai pirmininkavo Lenkija.
          Kas dėl Landsbergio rūpesčių, tai man atrodo, kad jam visais laikais labiau rūpėjo ir rūpi pačiam “prisistatyti” negu Lietuva, taigi iš jo tikėtis kitokio būdo būtų tiesiog naivu.
          Apskritai, tam, kad pagerėtų Lietuvos atstovavimas ES parlamente aktyvesnio tikro patriotinio nusiteikimo prasme, kad vienos rinkėjų grupės žymiai aktyvesnio dalyvavimo rinkimuose pagrindu nebūtų galimybių į jį patekti, kaip kad atsitko Tomaševskio, Uspaschiko ir kt. atveju, pirmiausiai yra būtina Rinkimų įstatyme nustatyti, kad rinkimai laikomi įvykusiais, kai juose dalyvauja ne mažiau kaip 1/3 rinkėjų dar geriau būtų 2/5 dydžio norma.

  8. Kažin:

    Tai, kad Lenkijos politikos tikslas yra Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos buvusio jų sulenkinimo atkūrimas Lietuvos žmonėms jokia paslaptis. Tuo yra įsitikinę dauguma Lietuvos gyventojų.
    Valdžiai tokie Lenkijos kėslai, tikslai ir veiksmai, manytina, taip pat yra gerai žinomi. Todėl toks lenkinimo politikos “atpasakojimas” vargubau duoda kokios naudos, greičiau gali būti, kad tai netgi pasitarnauja lenkinimosi propagavimui, susitaikėliškų nuotaikų Lietuvoje skleidimui. Taigi straipsniu nieko gero neišsprendžiama.
    Yra akivaizdu, kad Lenkija Rytų politikoje yra tapusi senąja prasme nereikalinga nei Prancūzijai (Napaleonų neatsiranda), nei Vokietijai (karingumai išsikvėpę), pagaliau nei ES ar JAV. Paprasčiausiai dėl to, kad prieš Rusiją nė viena iš šių šalių nieko užkulisinio nerezga. Visos šios šalys su Rusija turi pakankamo pasitikėjimo santykius, pati Rusija, kaip ir išvardintos šalys, eina kapitalizmo keliu, jokių esminių antagonistinių prieštaravimų tarp jų nėra.
    Savo dydžiu ekonominiu pajėgumu Lenkija prilygti Prancūzijai ir Vokietijai, kad su ja skaitytųsi Rusija, taip pat negali, o tokias ambicijos ji turi ryškiai išreikštas. Visa tai daro Lenkiją tuščiai pasipūtusia ir tiek.
    Tad jai beliko tik baidyti Lietuvą, Baltarusiją, Ukrainą lenkinimu.
    Tokiu atveju Lietuvos valdžia turi viešai, pasauliui girdint Lenkijai sakyti tas ir tas šioje srityje neprimtina, nes tai pažeidžia Lietuvos valstybinius ir tautinius interesus. Valdžios, kitų instituijų asmenis, kurie nesilenkinimo nuostatos nesilaiko, Tauta turi rodyti pirštu ir reikalauti, kad jie eitų patys arba nustatyta tvarka būtų išvaryti šunims šėko pjauti.
    Apskritai esant dabartiniam Lenkijos kišimuisi į Lietuvos vidaus reikalus mastui, Lietuvai nėra kito kelio, kaip pereiti prie panašios dvišalės kaiminystės kokia yra tarp Baltarusijos ir Lenkijos.
    Be to, asmenis, kurie koloboruos su Lenkija Lietuvos lenkinimosi veiksmuose, Tauta turi demaskuoti ir laikyti nusikaltimais valstybei.
    Darykime tai kiekvienas savo vietoje kuo principingiau ir lenkinimasis Lietuvoje bus sustabdytas.

  9. Kemblys:

    Kažin:
    ,,…Lietuvos valdžia turi viešai, pasauliui girdint Lenkijai sakyti…” – TURI
    ,,Tauta turi rodyti pirštu…” – TURI
    ,,…Tauta turi demaskuoti…” – TURI

    Rašyk kaip suvoki TAUTĄ. Neįsivaizduoju, kaip tauta rodys pirštu, jei dauguma lietuvių net neskaitys šio Tavo atsiliepimo.
    Šioje svetainėje daug kas rašo straipsnius, atsiliepimus. Naudos iš to nebus tol, kol nesuvoksime visuomenės ir būdų ją įtakoti. Pradžiai reikėtų apibrėžti sąvokas. Sąvokos visų mokslų pamatas.

  10. Kažin:

    Nieko sau – per 1,5 valandos 2013-04-30 komentaro nestengia 10 žodžių teksto patvirtinti:

    “Kažin:
    Jūsų komentaras laukia patvirtinimo.

    2013 04 15 13:30
    Kiba ne ant tos kojos iš lovos išlipai…, nežinai jau prie ko kibti.”

    Sakau, “kiba” kokiam “Sikorskiui” turi vežti parodyti ar ką!

    • Kemblys:

      Kartais įdomiai skaitinėju Tavo raštelius… Pasitikrinau ar lengvai išvedamas iš pusiausvyros.
      Jei nesupranti kas yra Tauta, tai nerašyk – jokios privartos 🙂

      • Kažin:

        Supratau, kad pats norėtum, jog tautininkai Tauta laikytų Lietuvos + Lenkijos visuomenių visumą. Tas man neprimtina organiškai. “Žespospolita” – nepraeina…
        Šiaip tai dėl sąvokos Tauta jokių supratimo problemų nėra. Ją naudoju, kaip ir kiti, Konstitucijoje pavartota prasme, t.y. kaip tarptautinio žodžio Nacija sinonimą.

        • Kemblys:

          Tau lietuviški žodžiai yra tik svetimžodžių ‘sinonimai’..?
          Gal parašytum lietuviškus ‘sinonimus’ ir šių, Tavo vartotų, svetimžodžių: organiškai, problemų, teksto, demaskavimo, oponuoti, propagavimui, užkulisinio (?), ambicijos, interesus, koloboruos, demaskuoti, principingiau… Jei nerašysi, tai suprasiu, kad tokių protingų Tavo minčių lietruvių kalba jau nepajėgi išreikšti 😉

          Tavo parašytą išsireiškimą: ,,antagonistinių prieštaravimų”, galima išversti į lietuvių kalbą – ,,nesutaikomai priešiškų prieštaravimų”… Jei dažniau žiūrėtum į žodyną, tai ir pats suprastum ką rašai 😀 😀 😀

          • Kažin:

            Jeigu tu klausi mano nuomonės, ką šiandien reikėtų laikyti, vadinti Tauta, tai manau, kad ja visų pirma laikytini visi gyvenantys Lietuvoje asmenys, toliau eitų Lietuvoje gimę, bet joje nuolatos negyvenantys lietuviai ar nelietuviai, taip pat svetur gimę ir Lietuvoje negyvenantys asmenys, bet save vienu ar kitu konkrečiu pagrindu prisiskiriantys prie Tautos dalies gyvenančios Lietuvoje.
            Sutinku, kad svetimžodžių kiek galima reikia vengti, ką paprastai ir darau, bet čia paties nurodytieji yra kaip ir priimti į lietuvių kalbą, t.y. jie nurodyti Dabartinės lietuvių kalbos žodyne. Žinoma, kiekvienam iš tų įteisintų svetimžodžių galima rasti tinkamus lietuviškus žodžius, bet tokiu atveju atsiranda papildoma gaišatis.
            Antai, vietoje “antagonistinių prieštaravimų” puikiausiai tiktų “nesutaikomi prieštaravimal”, bet kalbininkai yra įteisinę ir svetimžodį “antagonizmas”. Taigi būtų tikslinga, kad pirmiausiai kalbininkai tų svetimžodžių “įteisinimą” peržiūrėtų. Tačiau vargu, ar pavyktų tokiam žingsniui įtikinti kalbos tvarkytojus, kai svetimžodis jau tiek metų laikytas “savu”…

          • Kažin:

            Beje, tarp kitko, noriu paklausti, komentatoriau Kemblį, ar ir paties komentarai Alke.lt yra nepraleidžiami, kaip mano, laikant pusę dienos užrašą:

            “Kažin:
            Jūsų komentaras laukia patvirtinimo.

            2013 04 16 19:01 “

            • Kemblys:

              Kartais, kai užkabinu ‘alkiečius’, jie sulaiko mano atsiliepimus. Kartais, kai jie patys prirašo nesąmonių, ištrina savo ir mano.

              Ačiū už sakinį: ,,Žinoma, kiekvienam iš tų įteisintų svetimžodžių galima rasti tinkamus lietuviškus žodžius…”!!!

              Aš, jei paviršutiniškai reikėtų tautos suvokimą derinti prie esamos padėties, vardinčiau keturis kintamuosius: giminystę su protėviais lietuviais, kalbą, protėvių pasaulėžiūros tęstinumą ir ryšį su mūsų Žeme. Jei vienas ar du silpnėja, būtina stiprinti kitus ryšius su tauta. Esu parašęs apibrėžimus, bet, prieš viešinant juos, reikia ruošti keliolikos žmonių branduolį. Žmogų apmokyti užtruktų porą metų, kad galėtų savarankiškai dirbti.

              • Kažin:

                Dar noriu kiek tiksliau paklausti, ar būna pačiam tokių atveju, kad pasiunti komentarą ir jis Alke.lt pasirodo su užrašu: “Jūsų komentaras laukia patvirtinimo.”
                Mat, esant tokiam užrašui, kiti lankytojai komentaro matyti negali. Jis kitiems pasimato tik pašalinus tą užrašą, o jis nešalinamas kartais pusę dienos.

                • Kemblys:

                  Kartais, kai užkabinu ‘alkiečius’, jie sulaiko mano atsiliepimus – “Jūsų komentaras laukia patvirtinimo.” Jie valdo atskirų straipsnių atsiliepimus. Pvz., Iškausko straipsnyje apie KGB, jie pusdienį nespausdino mano atsiliepimo, kuriuo atverčiau ‘Žygeivio’ labai įdomią pusę, o kitur atsiliepimai nebuvo ribojami. Tas atsiliepimo sulaikymas man buvo labai iškalbingas – supratau ko jie bijo 😉

                  • Kažin:

                    Mano atžvilgiu elgiasi kiek kitaip – užrašą: “Jūsų komentaras laukia patvirtinimo” iškabina apskritai visiems komentarams, taigi išeitų, kad šią techninę sulaikymo galimybę naudoja prieš mane, kaip asmenį.
                    Ačiū už pasikeitimą informacija.

  11. Kažin:

    Va jau du mano atsakymai “pakabinti” komentariui Kembliui “laukia patvirtinimo”:

    1) Kažin:
    Jūsų komentaras laukia patvirtinimo.

    2013 04 16 19:12

    2) Kažin:
    Jūsų komentaras laukia patvirtinimo.

    2013 04 16 19:01

    Taigi, akivaizdus mano teisės skleisti informaciją ir idėjas ribojimas (Konstitucijos 25 str.), t.y. pažeidimas.

  12. Ergo:

    Tai kad jūs nuolat teršiate eterį savo samprotavimais, kurie su tekstu turi mažai ką bendro. apsikeiskite adresais ir pilstykite nors kiaurus metus 🙂

  13. Atgalinis pranešimas: Santykiai su Lenkija – partnerystė ar vasalystė? | Klubas SAVASTIS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *