L.N.Rasimas. Lenkija neigia istorines ir teisines tiesas (21)

Liudvikas N.Rasimas | asmeninė nuotr.

Liudvikas N.Rasimas | asmeninė nuotr.

Bendroji ekonominė ir eurozonos krizė parodė, kad nei centrinės Europos, nei Baltijos valstybės niekuo neprisidėjo prie tų sunkumų atsiradimo. Priešingai – jos parodė gerą organizuotumą, discipliną ir, pagaliau, ryžtą sunkumams įveikti. Tai akivaizdžiai pakeitė Europos Sąjungos senbuvių požiūrį į jas, taip pat ir didžiausią Lietuvos kaimynę – Lenkiją.

Atsirado realios šios šalies galimybės tapti regioniniu lyderiu, juo labiau, kad vengrai, čekai, slovakai, lietuviai pamiršo nuoskaudas ir bendrauja tarpusavyje pagarbiai. Deja, to nepasakysi apie visus. Net viešumoje nesislepiant pabrėžiama, kad lyderystę tarp sąjungininkų norima įtvirtinti kaip „didesnio ir mažesnio“ santykius, kaip vasalinius santykius, visiškai nesusimąstant, kad tie lyderio menkinami „vasalai“ turi galimybes jį ignoruoti ar net nuo jo gintis.

Deja, Lenkijos vyriausybės „sikorskinė“ užsienio politika naudojasi kitose šalyse lenkais save laikančiais žmonėmis. Ten, kur tokių yra ar bus, jie pagal minėtos vyriausybės strategiją būtinai turi politiškai organizuotis ir siekti Lenkijai palankių tikslų. Suprantama, kad Čekija, Slovakija, Vengrija ar net Ukraina tokiai ar kitokiai Lenkijos „lyderystei“ jau vis atviriau priešinasi. Lietuva, matydama Europos Sąjungos šalių žemėlapį, gerai mato, kokia siaura linija jungia ją su Lenkija bei koks siauras koridorius paliktas susisiekti su kontinentine ES ir kokia ilga Baltijos valstybių siena su buvusio okupanto teisių perėmėju, vis labiau militarizuojančiu tą pasienį.

Vis dėlto reikia patiems pradėti rūpintis savais reikalais. Juk tas pats Europos Sąjungos žemėlapis rodo, jog ir skandinavai gyvena Europoje, o į Vokietiją galima patekti ir per jūrą. Be to, visiškai galimi Baltijos valstybėse kitokie, ne GOST‘o ar slaviška tradicija, o skandinaviški techniniai ir socialiniai standartai. Skandobaltiškas elektros linijų tinklas – irgi visiškai realus darinys. Šio Skandobaltiško regiono gynyba kritiniu atveju taip pat gali turėti daugiau šansų laimėti laiko NATO partnerių pajėgoms permesti, lyginant su lenkiškomis pajėgomis ar kitomis ES šalių pajėgomis, juo labiau nežinant, ko už tai gali paprašyti kaimynas – strateginis partneris. Tad, ko gi nori Lenkija iš Lietuvos jau šiandien ir kokiu teisiniu pagrindu?

Prancūzų revoliucija dar XVIII amžiuje pagimdė daug nacionalinių judėjimų, siekusių įgyvendinti tautų teises savo etninėse žemėse, įkurti valstybes ir nustatyti jose savą viešąją tvarką, bet tik bolševikinė Rusija Lenino dekrete dėl taikos pabandė tai paversti visuotinai priimtina teisės norma. JAV prezidentas, Prinstono universiteto profesorius Tomas Vudro Vilsonas (Thomas Woodrow Wilson) savo 1918 metų „Keturiolikos punktų“ pareiškimu Kongresui jau rišliai išdėstė tautų apsisprendimo principus, kurių esmė buvo ta, kad tauta savo etninėse žemėse gali sukurti valstybę ir jose nustatyti savą tvarką. Turbūt ne be Ignacijaus Pederevskio, tuometinio Baltųjų rūmų muzikinių vakarų vadovo, įtakos, tuose punktuose iškeltas ir Lenkijos nepriklausomybės klausimas, bet nurodyta labai svarbi sąlyga, kad Lenkijos valstybė neturi kėsintis į lietuvių ir ukrainiečių etnines žemes.

Iš prie tų keturiolikos punktų pridėtų žemėlapių ir kitų dokumentų matosi, kad tautų apsisprendimo deklaracija buvo visų pirma skirta pirmąjį pasaulinį karą baigusiai Europai ir etninėse savo žemėse gyvenusios tautos iš anksto buvo pripažintos tarptautinės teisės dalyviais. Tą patvirtino ir Versalio sutartis, po kurios Centrinės ir Rytų Europos tautos savo etninėse žemėse sukūrė porą dešimčių valstybių. Lenkija greitai pradėjo nepaisyti pagrindinio tautų apsisprendimo principo, pagal kurį ji turėjo kurti valstybę tik savo, o ne kitos tautos etninėse žemėse. Būtent šio principo nepaisymas ir tapo kaimyninių valstybių nesutarimų priežastimi – prasidėjo tarpusavio karai.

Minima tautų apsisprendimo teisė neprarado savo reikšmės ir šiandieninėje Europos Sąjungoje. Europos teisė, reguliuojanti tautinių mažumų padėtį iš esmės remiasi etninių žemių principu (baskai, katalonai, sorbai ir t.t.), o tautinių bendrijų padėtį – žmogaus teisėmis. Kad ir kokios senos būtų kitataučių kolonijos pvz., Vokietijoje ar Prancūzijoje, jų teisės ribojamos kultūros, švietimo, labdaros, savitarpio pagalbos ir kitokiomis žmogaus teisėmis, bet išskirtinės politinės teisės nesuteikiamos. Šiandien Lenkija savo tautiečiams Lietuvoje ir kitur reikalauja suteikti politinį tautinės mažumos statusą ir pavyzdžiu nurodo lietuvių padėtį Lenkijoje, slėpdami, kad lietuviai, kaip ir ukrainiečiai ar baltarusiai Lenkijoje kompaktiškai gyvena savo etninėse žemėse atitekusiose Lenkijos valstybei, o Lietuvoje lenkai gyvena lietuvių etninėse žemėse. Tai ir yra esminis skirtumas.

Šiandien Lenkijos atstovų, per lenkiškų kortų turėtojus ar Lenkų partiją Lietuvoje, reikalavimai turi daug gilesnę teisinę prasmę, nei pavardžių ar dvigubų gatvių pavadinimų rašybos reikalavimai. Tai reikalavimai tam tikrą kolonizuotą Lietuvos teritorijos dalį paversti kitokia, lyg ji būtų Lenkijos dalis, su kitokiu švietimu, su gyventojų įsipareigojimais būti lojaliais Lenkijai, su baltiškų vietovardžių pakeitimu lenkiškais, su kitokiu valstybinės lietuvių kalbos statusu. Ir to siekiama pasitelkus galingą valstybinę Lenkijos propagandos mašiną, kurios tikslas, pasiremiant tautinių mažumų Europoje teisėmis, sukurti Lietuvoje tik Lenkijai naudingą netiesą.

Ar supranta Vokietijos, Italijos ar Prancūzijos politikai, kad šiandien Lenkija Lietuvoje nori sukurti precedentą, kuriuo pasirėmę trečios ar ketvirtos kartos kolonistai galėtų oficialiai Paryžių ar Berlyną vadinti taip, kaip vadino jų seneliai ar proseneliai, o tuos savo reikalavimus grįsti turkiškais ar persiškais užrašais ant jų kapų?

Neabejojame, kad ir lenkų kolonistai galėjo savaip vadinti vienas ar kitas Lietuvos vietoves, bet reikalauti, kad tai lietuviams būtų būtinai priimtina ir įteisinta – jau visuotinai pripažintos tautų apsisprendimo teisės savo žemėse nustatyti viešąją tvarką neigimas. Kas gali abejoti vietovardžių svarba tautų istorijai? Vietovardžiai dažnai praskleidžia praeities uždangalus tada, kai net proistorijos ar istorijos šaltinių trūksta. Iš vietovardžių formos ir žodinės reikšmės galima matyti baltiškus pėdsakus vakaruose net už Vyslos (Karwen, Labun, Persante ir pan.), jau nekalbant apie Lenkijai atitekusią Suvalkijos dalį.

Neabejoju, kad tomaševskininkų tikslai Lietuvoje yra visai kiti, negu skelbiasi. Lenkijos diplomatinė „post factum“ įteisinimo maniera, lenkiškos tvarkos faktiškas įvedimas svetimose teritorijose, kitų valstybių vidaus reikalų pavertimas Lenkijos reikalais šiandien ypač gerai matomas, o tai liečia ne tik Lietuvos – Lenkijos, bet ir visos Europos Sąjungos valstybių santykius.

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

21 komentaras

  1. Lamatas:

    …”Vis dėlto reikia patiems pradėti rūpintis savais reikalais. “….o kas pasirūpins ? ….gi nėra kam Valstybės mastu. Prezidantė , matomai ,” nė prie ko ” arba valdo ne ji o kažkokie klanai . Premjeras geriausiu atvejų sudarytų “darbo grupę” ir tai greičiausiai iš savo ” brangiausios ” koalicijos narės atstovų. Na o užsienio politikos vadovas jau atsiprašė ir paprašė. Kol lietuvių tautos dauguma nepradės rinkimuose balsuoti protu ,o ne jausmais , tol -“niek nebūs”.

    • Kažin:

      O kokius konkrečius asmenis matytute, už kuriuos balsuojant būtų “balsavimas protu” ir maždaug kiek pagal jus būtų taip protingai balsuojančių?!
      Be to, gal tokių asmenų viešinimas būtų jau kažkoks konkretus “rūpinimasis savo (bendrais) reikalais”…

      • Lamatas:

        pirmiausia TIE asmenys , mano nuomone, pirmiausia PATYS turėtu pareikšti norą tapti politikais . Beje , univesitetose laikas ruošti politikus – profesionalus , O tai gaunasi visur reikalingi diplomai , o Valstybę valdo kas papuolė.

        • Lamatas:

          šiaip “seimūnų”, manau , reikėtų žvalgytis rajonų ir miestų renkamuose organuose. Reikalingi nuoseklus karjeristai . Tada bus galima prognozuoti ko iš jo laukti . Jei negalėjo produktyviai atstovauti savo rinkėjų rajone , tai tikrai nereikalingas Seime . Ir jokios užuojautos politiniams “lavonams” , ar aiškiai einantiems spresti savo asmeninių problemų.

    • jo:

      na ir ko, Lamate, norėtum, kad Prezidentė darytų? Gal, kad rėkautų kokius nors piktus ar niekinančius šūkius Lenkijos adresu? O gal vis tik teisingai, kad iš Lietuvos pusės nėra jokios aštrinančios retorikos. Svarbiausia, kad nebūtų idiotiškų atsiprašymų ir nekompetentingų pažadų esą “spręsime mažumų problemas”. Jeigu Seimas priims kokius nors trusevičiaus siūlomus įstatymus, tada tikėsimės Prezidentės veto. Jeigu veto nebus, tada bus dėl ko priekaištauti ir keikti. O kol kas pamąstykite, ko realiai norėtumete vietoje dabartinės Prezidentės – gal liberastų populiarinamo ES diplomato Afganistane-Maskvoje – Giedrojco forumo nario? Kokios realios alternatyvos? Taigi, nevykite Dievo į medį…

      • Lamatas:

        negi Prezidentės reakcija tegali būti tarp….”, kad rėkautų kokius nors piktus ar niekinančius šūkius”….ir……” idiotiškų atsiprašymų ir nekompetentingų pažadų” …….ir tai ,ir tai tikrai nepriderėtų Prezidentei . Betgi yra dar normalus darbas su vyriausybe ir užsienio partneriais . Ir būtų neblogai kad tiek šalies piliečiai žinotų ko galima laukti iš Prezidentės , tiek užsienio partneriai ,ko tikėtis iš Lietuvos. Manau tai pašalintu nereikaligas aistras visuomenės viduje , kai kuriuos nepagristus lūkesčius užsienyje , ir kai kuriuos susikompromitvusius veikėjus iš aukštų postų.O kas dėl ….” Jeigu veto nebus, tada bus dėl ko priekaištauti ir keikti”…. tai jau šaukštai po pietų. Visgi aukščiausia Valstybės valdžia -TAUTA , o ne Prezidentė . Ir Tauta turi teisę pareikalauti ,kad su ja būtų elgiamasi PAGARBIAI.

      • Kažin:

        Prezidentės veto yra tik demokratijos žaidimas publikai, nes Seimas po poros savaičių gali 71 balsu jos veto panaikinti ir įstatymas tampa galiojančiu.
        Tad Prezidentės pozicija Lenkijos kišimosi atvejais -ypač bei visais kitais turi būti sakoma viešai, kad ją girdėtų Tauta, Lenkija ir pasaulio šalys.
        Gi žaidžint slapukus paprastai prisižaidžiama…

        • Lamatas:

          ir ne tik problemose su Lenkija .Tauta jaustusi daug saugesnė , jei Prezidentė visais gyvybiškai svarbiais klausimais reikštu aiškią savo nuomonę , ir ją aktyviai gintu. Žinoma dalis piliečių gal ir nusiviltu ja , bet likusieji imtu dar labiau gerbti . Tuo labiau tai darytu samoningai, žinodami už ką .

  2. Krivis:

    Nu jo, autoriaus straipsnis liudnai teisingas, o Lamatas, iš ryto kavą gerdamas ,savo komentaru į dešimtuką pataikė.

  3. savas:

    Pirmiausiai lenkai turi pripažint ir suprast,kad LIETUVOJE į juos žiūrima,kaip į okupantus,ir žiūrės tol kol patys to nepripažins,gal net ir atsiprašys……………..o kol jie tai supras,mums nėr ko miegot,turim gerus santykius su skandinavais,estais,latviais,anglais,airiais,čekais,slovakais,gruzinais,gal vėliau su ukrainiečiais,gudais,moldavais,tai ir bendraukim.

    • Lamatas:

      supraskim pagaliau kad tarpvalstybiniuose , tarptautiniuose problemose , nėra ir negali buti sąvokos ” turi ” . “turi” , “privalo” atsiranda tik kai patys , savo pastangų , veiksmų dėka sudarome sąlygas , netgi priverčiame jas atsirasti .

  4. Pilypas ne iš kanapių:

    Kol mūsų vadai nesupras, kad mūsų strategine partnere turėtų būti Vokietija bei kas nors iš Skandinavijos: Švedija, kurios bankai valdo mūsų rinką, arba Norvegija, tol Lenkija mus kavailins ir jokių susitarymų nevykdys. Kaip ligi šiol ir buvo, ir yra. Visus mūsų projektus:Via baltica, reel Baltic, elektros tiltas ir kt. Lenkija vilkino ir nieko nedarė ir dabar patarinėja dėl Suskystintų dujų terminalo.
    Mūsų vadai jokios strategijos, iniciatyvos neturi, o tik sugeba prisitaikyti, gintis ir šokti pagal kitų dūdelę Tai stiprios dvasios trūkumas bei savo tautos ir valstybės strateginių tikslų neturėjimas.

  5. Pilypas ne iš kanapių:

    Rašykime visi Prezidentei, kad strategine partnere pasirinktų Vokietiją ar Švediją, Norvegiją, tada ir Lenkija taps sukalbamesnė. Kitokiu būdu mes iš jos nieko negalėsime išreikalauti. Nurodykime jai šią kryptį, juk ji kaip tik dabar lankėsi Norvegijoje. Jos klaida, kai tik tapo prezidente pasirašė strateginės partnerystės sutartį su Prancūzija, bet Vokietija visada tarpukaryje mus palaikė, todėl dabar privalėtų ištaisyti šią klaidą.

    • Lamatas:

      ir kas pasikeis? Gal sugebėsime taip partneriauti su Vokietija ,kad atsiras dar ir “Klaipėdos krašto” problema ? Pirmiausia patiems reikia pasikeisti . Įgyti savigarbos , pasitikėjimo kaip valstybė,tada ir kitų požiūris pasikeis . Bet pradžiai reikia pademonstruoti pasauliui , kad esame gabūs priįmti ryštingus esminius sprendimus .

    • Kažin:

      Pokarinė Vokietija yra visiškai kitokia – dvišalių partnerysčių ji apskritai, o juolabiau su valstybėmis į Rytų pusę, nerezga, kad nesukeltų įtartino elgesio Rusijai, o ir apskritai Europoje.
      Vokietija, kaip ir Prancūzija drąsiai eina į tiesioginius atvirus kontaktus su Rusija. Šokama per galvas ne tik Baltijos šalims, bet ir Lenkijai.
      Apskritai taip išsivysčius komunikacijų priemonėms, jų technologijoms Vokietijos, Prancūzijos priėjimams prie Rusijos, kontaktams su ja Lenkijos, Baltijos šalių teritorijos jau nereikalingos.
      Taigi, apie Vokietiją negalvokime senoviškai…

  6. Kažin:

    Turbūt, komentatoriams sakant “lenkai”, turima galvoje Lenkija. Reikėtų išsireikšti apibrėžčiau…
    Lenkija gali atsiprašyti Lietuvos, bet ne čia emė. Ji amžiais vykdytos ir dabar tęsiamos Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos lenkinimo politikos niekada netsisakys. Kol šito nesuprasime, tol savo kalbomis ir veiksmais būsime vaikai…
    Kas dėl gerų santykių su Lenkija, tai, kol Lietuva sieks būti Lietuva, jų gerų niekada nebus – Lenkija savo tūkstantmetės prigimties niekada nepakeis. Oskaro Milašiaus įžvalga, kad bet kokio dėjimosi su Lenkija atveju Lietuvos laukia pražūtis, yra nemirtinga.
    Geri santykiai – visų pirma jie turi būti geri su kitais Lietuvos kaimynais Baltarusija, Latvija, Estija, Ukraina, pagaliau Azerbaidžanu ir t.t., žinoma, kad ir su skandinavais, ir tai yra realu. Apie Lenkiją net kalbėti pamirškime, valdykime savo šalį nesidairydami į Lenkiją… Tegul ji gyvena sau, o mes gyvenkime sau, paprasta kaiminystė ir tiek.
    Pažinkime savo istoriją ne iš Lenkijos istorikų peršamų aiškinimų, o iš savo pačių ir kitų nepriešiškų mums šalių mokslininkų daromų išvadų ir tuo grįskime savo poltikos veiksmus Lenkijos atžvilgiu.
    Lenkija mums nebuvo ir nėra joks gyvenimo pavyzdys. Netgi poterius, kaip nustatė akademikas Z. Zinkevičius, išsivertėme ne iš lenkų, o vokiečių kalbos.

    • Lamatas:

      mano nuomone , kuo Lietuvos santykiai su Lenkija bus “šaltesni” (tik dalykinis butinumas), tuo jie bus iš esmės geresni. Čia kaip toje dainoje …” nieks kits čia nekalts – mergužėle tu pati….” .Ir reikia nepamiršti ,kad turim iki galo oficialiai nebaigtą karą .

  7. kaunietis:

    Ar Lenkija yra Lietuvos strateginis partneris? Sprendžiant iš ekonominių realijų – ne. Lenkija po I pasaulinio karo buvo okupavusi Lietuvos sostinę Vilnių ir gretimas jo teritorijas. Netgi buvo planai okupuoti visą Lietuvą. Visas tas Lenkijos okupuotas teritorijas Lietuvai grąžino ne Lenkija, o tuometinė Sovietų Sąjunga, kartu okupuodama ir Lietuvą. Lietuva įvairiais laikotarpiais buvo lenkinama ir buvo naikinamas lietuviškumas. Vilnius ir jo apylinkės nuo senų laikų buvo lietuviškos, tačiau po Lenkijos „partnerystės“ tapo lenkiškomis. Kuomet Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, Lenkija vis durdavo su peiliu į nugarą, kadangi buvo naikinamas lietuviškas žodis. Lenkija nepadėjo, o tik dar labiau kenkė. Nei Lenkija, nei Rusija nebuvo, nėra ir nebus Lietuvos strateginės partnerės. Šios šovinistinės šalys savitai supranta „draugystės“ ir „partnerystės“ sąvokas. Turi besąlygiškai priimti jų diktuojamas sąlygas, kad galėtum būti „artimu“ partneriu. Nereikia pamiršti, kad dėl Lenkijos kaltės Lietuva neteko tūkstančių savo gyventojų, kurie nutautėjo ir tapo lenkais. Lenkijos mąstymas yra artimas savo slaviškai kaimynei Rusijai. Šovinistinis mąstymas, kuomet šalies politikai ir gyventojai nemato kitų šalių interesų, nesugeba kartu veikti ilgalaikėje perspektyvoje.
    1. Lenkija 1228-04-23 pakviečia Kryžiuočių ordiną kovoti prieš baltų gentis Lenkijos naudai. Buvo sunaikinti prūsai ir vakariniai jotvingiai (dzūkai). Pamario, Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos yra baltų etnografinės žemės.
    2. Lietuvių ir prūsų kalba turi būti rašomi vieši užrašai visoje Pamario, Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijų teritorijose.
    3. Lenkija 1430 metais pavagia LDK Vytauto karališką karūną, 1931 metais ir pačius LDK Vytauto palaikus iš Vilniaus Katedros.
    4. Lenkija 1569 metais atima iš LDK Palenkę ir Ukrainą – Liublino unija prievartą įjungia Lietuvą į dviejų valstybių sąjungą;
    5. Lenkija 1791-05-03 savo konstitucijoje įrašo, kad LDK nebėra nepriklausoma valstybė, o tampa viena iš Lenkijos provincijų – faktiškai tai yra pirmasis oficialus Lietuvos valstybės likvidavimo dokumentas.
    6. Masinė lietuvių polonizacija LDK žemėse XV – XIX amžiuose ir 1920-1939 metais.
    7. Suvalkų sutarties sulaužymas 1920m. spalį ir Vilniaus krašto okupacija ir smurtas prieš žmones, save laikiusius lietuviais Vilniaus krašte 1920-1939m.
    8. Antrojo pasaulinio karo metu “Armija krajova” Vokietijos okupuotoje Lietuvos teritorijoje žudė lietuvių tautybės civilius asmenis vien dėl to, kad jie buvo lietuviai.
    Lenkijos politikai visada turi pasislėpę kažkur savo šovinistinį peilį, kurį bet kada gali išsitraukti ir durti tau, kuomet tu to mažiausiai tikėsies.

  8. Kažin:

    Bet reikia pripažinti, kad tuo, anot komentatoriaus “kauniečio”, Lenkijos “šovinistiniu peiliu” Lietuvos valdžia su Smetona priešakyje smeigė Lietuvai pati, priimdama 1938 metų Lenkijos ultimatumą ir 1939 metų rugsėjį nepasiimdama pati Vilniaus su Lietuvos teritorija.

  9. ...:

    Po karo Sovietų valdžia leido Vilniaus krašte atkurti lietuviškas mokyklas, bet apie 1950 m. Stalinas nusprendė, kad Vilnijos atlietuvinimas prieštaraująs Sovietų Sąjungos interesams. Beveik visos lietuviškos mokyklos buvo paverstos lenkiškomis. Krašte vykdyta nuožmi antilietuviška propaganda. Lietuvybė imta persekioti net labiau negu lenkų okupacijos metais. Jai buvo suduotas mirtinas smūgis. Daug kur lietuvybės ženklai išliko tik žmonių pavardėse ir vietovardžiuose (iš paviršiaus aplenkintuose), vietos žmonių lituanizmais persunktoje kalboje, taip pat tautodailėje ir papročiuose.

    Sovietų Sąjungai žlungant, Aukščiausioje Taryboje (Atkuriamajame Seime) vieningai balsuojant už Lietuvos nepriklausomybę trys deputatai lenkai susilaikė. Įsisenėjęs antilietuviškumas! Vėliau lenkai visaip trukdė nepriklausomos valstybės kūrimą, kėlė antilietuvišką isteriją. Prisidėjo „apaštalaujantys“ kunigai iš Lenkijos. Imta steigti lenkų autonomines apylinkes, vykdančias Maskvos (!), o ne Vilniaus nurodymus. Iškilo reali Lietuvos padalijimo grėsmė. Teko įvesti autonominių rajonų tiesioginį valdymą. Nežiūrint Lenkijos priešiškos reakcijos, greit buvo atkurtas autonomininkų sugriautas krašto ūkis, sutvarkytas švietimas ir panaikintos komunizmo liekanos. Tačiau paslaptingos jėgos padėjo autonomijos kūrėjams išvengti bausmės. Dalis jų netgi išliko valdžioje, dėjosi lojalūs Lietuvai.

    Santykiai su Lenkija gerėjo. Lietuviai į ją ėmė žiūrėti kaip į strateginę partnerę, kol Lenkija sumanė įvesti Vilnijos gyventojams lenko kortą, rodančią jų priklausymą lenkų tautai ir ištikimybę Lenkijai (kaip jie galėjo likti ištikimi Lietuvos piliečiai?), ir ypač po to, kai Lenkija pareikalavo, kad aplenkintos lietuviškos kilmės Vilnijos gyventojų pavardės būtų rašomos lenkiškomis raidėmis. Tai buvo nauja lenkų klasta – siekimas užbaigti okupacijos metu pradėtą krašto polonizaciją.

  10. Kažin:

    Didžiausia po 1990 metais Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos padaryta politinė ir teisinė klaida santykiuose su Lenkija yra 1994 metais sudaryta bendradarbiavimo sutartis, kuri pagal dvasią yra vieno suvereno, esančio dviejuose asmenyse, susitarimai, taigi yra atitinkanti Liublino unijos dvasią šiandienos aplinkybėmis, o vietomis net raidę.
    Kurios čia iš Seimo partijų žioplystės ar lenkizavimosi interesų rezultatas stengiamasi žiniasklaidoje nutylėti. Faktiškai tai ši sutartis prieštarauja Vasario 16-osios Nepriklausomybės deklaracijos nuostatoms – yra netgi ją sulaužanti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: