Sekmadienio sakmė. Dievo ir žmogaus kantrybė (11)

efoto.lt | S.Sabaičio nuotr.

efoto.lt | S.Sabaičio nuotr.

Kitą kartą viens žmogus vis sakydavęs:
– Kad aš būčiau Pono Dievo vietoj, tai aš kitoniškai svietą surėdyčiau ir aprūpyčiau.

Vienąkart jį Ponas Dievas ėmęs ir pasodinęs aukštai ant debesių. Tas žmogus, ten tupėdamas, visą svietą apmatęs. Bet Ponas Dievas jam liepęs didelę kantrybę turėti, tai jis ką matęs – gerą ar blogą, vis kentėjęs.

Ale pažvelgęs ant savo namų ir laukų, pamatęs savo kaimyną nešant javus iš jo dirvos į savo ir nebeiškentėjęs, surikęs:
– Ką tu čion dirbi?!

Kaimynas pakritęs ir – negyvas. Mat jį perkūns užmušė. Tai jį Ponas Dievas tuoj ir atstatęs į savo vietą, sakydamas:
– Kad aš teip kantrybės neturėčiau, kiek aš matau dėl manęs blogai darančių, tai visus perkūnais išmuščiau.

(Nuo Tamošiaus Stasiulio iš Linkaičių k., Satkūnų sen., Joniškio r., užrašė Matas Slančiauskas)

Ar kai triūsiame ir darbuojamės visuomenės labui negirdime ir mes dažnai pasikėlusiųjų „geriau išmanančiųjų“ pamokymų – kaip tatai yra negerai ir netobulai padaryta – kaip reikia visai kitaip daryti, kad būtų gera ir naudinga visiems. Be tik paprašyk tokio, užuot pamokslavus, imtis ir padaryti geriau, tuojau išsikvepia visa puikybė ir pasikėlimas virš debesų, nes gi svarsčius kilnoti liežuviu yra ne tas pats kaip turėti kantrybės pakelti tikruosius gyvenimo sunkumus ir ypač kai tenka atidėti rūpinimąsi tik savo geru.

Kategorijos: Nuomonių ratas, Sekmadienio sakmė, Skaitiniai, Žodžiai sielai | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *