Č. Iškauskas. Ar šiandien veikia sovietinis „kagėbė“? (17)

Česlovas Iškauskas | Iskauskas.lt nuotr.

Česlovas Iškauskas

Turtingoje lietuvių kalboje yra žodžių, terminų ir sąvokų, kurias kalbininkai pavadintų barbarizmais arba svetimybėmis, tačiau jokie kitokie vertiniai taip tiksliai neišreikš jų esmės, gyvenimiškos patirties ir laikmečio kolorito. Vienas iš jų – KGB arba tiesiog „kagėbė“ (rus. КГБ, Комитет Государственной Безопасности, liet. Valstybės saugumo komitetas (prie SSRS Ministrų Tarybos).

Tai monstras, kuris padėjo įgyvendinti iš pradžių bolševikų, raudonųjų komisarų, paskui Josifo Stalino ir jo parankinių, sovietinės komunistų partijos ideologinius tikslus.
Klausimas paraštėse: ar šiandien modifikuota „kagėbė“ savo planų neatsisakė?

Interneto žinynai teigia, kad ši Sovietų Sąjungos specialioji tarnyba SSRS aukščiausiosios tarybos prezidiumo sprendimu 1943 m. balandžio 14 d. iš NKVD buvo atskirta ir tapo savarankišku Valstybės saugumo liaudies komisariatu (NKGB). Netrukus buvo patvirtinti jo nuostatai, struktūra, atskirtos kitos tarnybos – karinė kontržvalgyba, karinio jūrų laivyno kontržvalgybos valdyba, Vyriausioji kontržvalgybos valdyba „Smerš“ ir t.t.

Tiesa, 1941-ųjų vasario 3 d. irgi buvo sukurtas valstybės saugumo liaudies komisariatas, tačiau po vokiečių invazijos į SSRS birželį jis buvo performuotas veikti karo metu.

1953 m. kovo 6 d., kitą dieną po Josifo Stalino mirties, Lavrentijaus Berijos įsaku suformuojama Vidaus reikalų ministerija, bet dar po metų, sušaudžius L.Beriją, 1954-ųjų kovo 13 d., specialiu dekretu sukurta ilgus dešimtmečius veikusi mūsų minima KGB, perėmusi atitinkamas Vidaus reikalų ministerijos tarnybas ir funkcijas. Ji gyvavo iki pat 1991 m. gegužės 6 d., kai B.Jelcino įsaku reorganizuota į Federalinę saugumo tarnybą (FST). Nuo 2000-ųjų metų, kai Rusijai ėmė vadovauti buvęs žvalgybininkas Vladimiras Putinas, FST įgaliojimai nuolat plėtėsi. Žinoma, nepriklausomybę atkūrusiose sovietinėse respublikose jos veikla įgavo slaptą, nelegalų pobūdį.

Svarbiausia sukilėlių tikslas – išreikalauti, kad iš Maskvos atsiųstų atitinkamą komisiją kalinių byloms peržiūrėti. Įdomu, kad sukilimui vadovavo kalinių išrinktas komitetas su nuteistu sovietinės kariuomenės papulkininkiu Ivanu Kuznecovu priešakyje. Komitete buvo ir lietuviai – teisininkas Juozas Kundrotas, studentas Kostas Masilionis. Grupėms vadovavo Pranas Paulauskas, Genutė Dirsytė, Alfa Budriūnaitė, Valė Ševčenkaitė.

KGB pirmuoju vadovu buvo Ivanas Serovas, kuris didžiavosi, kad prieškariu vadovavo baudžiamajam būriui, kuris 1937 m. birželio 12 d. sušaudė maršalą Michailą Tuchačevskį. Jis taip pat organizavo Krymo totorių ir čečėnų deportaciją 1944 metais, bet pats 1962 m. vasarį „už politinio budrumo praradimą bei nekilnius poelgius“ buvo nušalintas nuo visų pareigų ir pažemintas kariniu laipsniu.

Lietuvoje vos ne kiekviena šeima savo kailiu patyrė KGB motinos NKVD piktadarybes. Istorikas Arvydas Anušauskas, išsamiai ištyrinėjęs šių saugumo struktūrų veiklą Lietuvoje, rašė, kad mūsų krašte jos išbandė ištisą pasipriešinimo okupacijai slopinimo arsenalą, tarp jų ir tas priemones, kurios prieš karą buvo taikomos Rusijoje, Ukrainoje, Kaukaze ir Vidurio Azijoje. Vien 1944-1945 m. karinių baudžiamųjų akcijų metu buvo nužudyta apie 12 tūkst. žmonių, daugiausiai ginkluoto pasipriešinimo dalyvių. Saugumas stropiai slėpė agentūrinių kovinių grupių veiklos bylas, ir iš 140 bylų, buvusių KGB archyve Lietuvoje, prieš 10 metų buvo išlikę tik 37.

Įkūrus KGB jos padaliniai greitai buvo sudaryti ir Lietuvos miestuose bei rajonuose. 1954-1967 m. veikė KGB įgaliotiniai, o 1967 m. įkurti 5 miestų skyriai ir 44 rajonų poskyriai. Išskirtinis buvo Vilniaus miesto KGB padalinys, formaliai įkurtas tik 1981 m.

KGB veikla ypač suaktyvėjo tautinio atgimimo laikais, nors „perestroika“ pačioje SSRS jau vertė ją ieškoti kitokių veiklos formų. Įsikūrus Persitvarkymo Sąjūdžiui, lietuviškojo KGB vadovas Eduardas Eismuntas pripažino, kad Sąjūdžio autoritetas auga, jis tapo realia politine jėga. 1987 m. balandį – 1990 m. kovą Lietuvos SSR KGB skyriui vadovavęs uolus žvalgybininkas savo ataskaitoje SSRS KGB vadovybei, džiaugdamasis „šalyje besitęsiančiu persitvarkymu ir viešumu“, kartu reiškė nepasitenkinimą, kad „nuolaidžiaujant respublikos partinei vadovybei“ 1989 m. pabaigoje „dominuojančią padėtį politiniame gyvenime“ užėmė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis.

Netrūko ir tyčia skleidžiamų gandų. Saugumas platino versiją, kad esą Sąjūdžiui iš esmės galima pritarti, nes taip lietuviai nelinks į radikalias nacionalistines permainas, o liks prie riboto „suverenumo“ idėjos. Jis net paleido „riboto viešumo informaciją“, jog Sąjūdžio gretose turi savo agentų, kurie ardo nacionalinį judėjimą iš vidaus. Jeigu taip ir buvo, tai jų ardomoji veikla jau nepajėgė pakenkti masiniam tautiniam pakilimui…

Iki pat 1990-ųjų kovo oficialiai veikęs „kagėbė“ net paskutiniais mėnesiais ieškojo efektyvių metodų, galinčių sumažinti Sąjūdžio radikalėjimą. Vienas iš jų – tautinių santykių aštrinimas. Atsirado tokios antilietuviškos grupuotės kaip „Jedinstvo“, buvo kurstomos lenkų autonomijos idėjos. Jų šalininkų Maskva rado aukščiausiuose valdžios ešelonuose. KGB veikla visiškai išsisėmė po 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje, tačiau vargu ar kas gali paneigti, kad jos ardomasis aktyvumas, pakeitęs savo metodus, neišsaugotas iki šių dienų.

Tiesą sakant, buvusiai „kagėbė“ veikti Lietuvoje nebuvo sunku. 1999 m. priimtas „Lietuvos Respublikos asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymas” ne kartą buvo taisytas ir papildytas, tačiau jis nepajėgė nukapoti į valstybės gyvenimą prasiskverbusių ilgų KGB čiuptuvų. Vienas pažangus veiksmas, kad 2011 m. gegužę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) pradėjo skelbti KGB dokumentus. Tam atidaryta speciali internetinė svetainė Kgbveikla.lt, kurioje pradėti viešinti originalūs direktyviniai okupacijos laikotarpio KGB padalinių, veikusių Baltijos valstybėse, dokumentai.

Bet vargu ar ir šis faktas gali duoti atsakymą į klausimą paraštėse: ar buvusios KGB veikla šiandien išblėsusi? Ar tie, kurie bendradarbiavo su sovietiniu saugumu, nesijaučia buvę tik eiliniai nekalti to aparato sraigteliai, užsitarnaujantys ne tik solidžią pensiją, bet ir užuojautą? Skelbiamos saugumo aktyvistų pavardės, ko gero, tapusios dingstimi jiems didžiuotis šlovinga praeitimi. Bet jų atsakomybę už dalyvavimą represijose trina ne laikas, o mūsų atlaidumas ir abejingumas tautos kančioms.

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .

17 komentarų

  1. Romaldas:

    ne į temą. Čia redakcijai. Jeigu jūs neleisite savame “alkas lt.” balsuoti visiems , kaip delfije. Puslapis toks , kaip dabar. Gal klystu.?

  2. Daugumą KGB įtakos agentų jau gana seniai pardavė Rusijos KGB vadovai-žydai Izraelio žvalgybai.

    Tai padarė Primakovas (tuometinis KGB vadas) ir Berezovskis (vadovavęs prie Jelcino Saugumo tarybai, kuravusiai visas Rusijos spec. tarnybas ir jų archyvus), už tai, kad Izraelis nuslėptų, jog jie turi Izraelio pilietybę, bei suteiktų prieglobstį, esant reikalui.

    Izraelis savo ruožtu visą KGB Rytų Europos svarbesnę agentūrą perdavė JAV žvalgybai. Žinoma, ne už ačiū ir ne visiems laikams.

    Taip, kad dabar mūsų (ir kitų Rytų Europos šalių) įvairūs “didieji ir mažieji vadai” jau dirba ne Rusijai, o JAV ir Izraeliui. Už tai jie gavo absoliučią indulgenciją už savo seną kagėbistinę veiklą.

    Putinui liko tik dantimis griežti ir verbuoti naują agentūrą perspektyvaus jaunimo tarpe – ką Rusijos spec. tarnybos ir daro nuo pat 1990 m.

    Beje, visi Berezovskio pokalbiai su Izraelio žvalgyba buvo įrašyti ir per vieną TV stotį juos buvo paleidę.

    Atvirai sakau – labai linksma jų klausytis. Derasi abu “kaip tikri žydai”.

    Berezovskis net pažadėjo į Rusijos FSB įdarbinti Izraelio agentus. Ir įdarbino – tame tarpe ir KGB archyve.

    Ir ką jūs manote – nieks jų gana ilgai nelietė, o ir po to jie ramiai grįžo į Izraelį – Putiną pagąsdino, jog uždarys įvairias spec. sąskaitas įvairiuose bankuose, jei bandys trukdyti jiems.

    P.S. Visa ši “agentų perpardavimo istorija” paaiškina ir tai, kodėl netgi vadinamieji KGB rezervistai taip ilgai buvo “saugomi”, užėmė aukštas pareigas Lietuvos VSD, URM ir Prazidentūroje, o jų sąrašai paviešinti tik visai neseniai (ir tai dar klausimas, ar visi).

  3. Pastabos dėl Valstybės saugumo tarnybos – VST

    Petras PLUMPA

    Lietuvos SSR KGB pirmininkas E.Eismuntas 1990 m. labai slaptoje ataskaitoje rašė, kad 1989 m. KGB atlikus kompleksą agentūrinių-operatyvinių priemonių:

    buvo supriešinti Sąjūdis ir Lietuvos nacionalinio jaunimo sąjunga;

    iš Lietuvos laisvės lygos buvo priverstas išeiti vienas įtakingas aktyvistas;

    Lietuvos demokratų partijos prezidiume sukurtos dvi besivaržančios grupuotės, du jų lyderiai išbraukti iš partijos, o du aktyvistai pašalinti iš partijos tarybos.

    Panaudojus priemones analogiškas skilimas įvykdytas Krikščionių demokratų partijoje, o „Jaunosios Lietuvos“ vadovybėje sukelti esminiai nesutarimai.

    Lietuvos Respublikos ekonominio destabilizavimo programa buvo pradėta kurti 1990 m. Maskvoje. Dirbo ekonomikos ekspertų grupė. Jai talkino LKP CK socialinio-ekonominio skyriaus vedėjas J.Prochorovas, LKP CK agrarinio skyriaus vedėjas S.Giedraitis ir kiti specialistai iš Lietuvos. Grupei vadovavo J.Masliukovas – SSRS ministro pirmininko pirmasis pavaduotojas.

    KGB visiems darbuotojams, dirbusiems po priedanga mokslo akademijose, nurodė steigti prie jų užsienio skyrių prekybos firmas, uždaras akcines bendroves, tapti jų nariais, kad vėliau, pasikeitus politinei situacijai, būtų galima per jas tęsti mokslinės-techninės informacijos rinkimą bei agentūrinį darbą.

    Iki pat 1990 m. Lietuvoje dirbo apie 16 000 KGB agentų.

    Kai kurie iš jų atlyginimus gaudavo iki 1991 m. pabaigos. Kiekvienas KGB operatyvinis įgaliotinis turėjo po 20 agentų. Beveik visi jie liko Lietuvoje, tik nežinia, kuriai valstybei dirba…

    Kartu yra žinomas vieno aukšto KGB pareigūno prasitarimas apie tai, kad jų svarbiausias uždavinys – neleisti funkcionuoti nepriklausomos Lietuvos saugumo institucijai.

    Specialiųjų užsienio tarnybų požiūriu nepageidaujami asmenys įtakingose Lietuvos partijose visokių intrigų pagalba gali būti nustumiami nuo politikos arenos.

    KGB dažnai naudoja jiems būdingą taktiką: „Jesli ne vozmožno obezglavitj, nužno vozglavitj!“ Tam tikslui į 5 valstybines struktūras ir partijas pasiunčiami gabūs ir iniciatyvūs atstovai, kurie gana greit pataikavimu bei darbštumu prasiskverbia į vadovybę.

    Todėl Valstybės Saugumo Tarnyba turi būti Lietuvos valstybės akys, ausys ir pirštai, kurie tiria ir nustato, kaip funkcionuoja valstybės organizmas, kokie gresia pavojai ir kokios reikalingos priemonės padėčiai pagerinti.

    Todėl VST turi būti suteikta teisė ir galimybė, kad visi buvę KGB karininkai, gyvenantys Lietuvoje, būtų smulkiai iškvosti. Jie privalo pateikti smulkią informaciją apie savo darbą sovietmečiu, o taip pat po 1990 m. kovo 11 d., ir pateikti visą informaciją apie kitus pažįstamus ar žinomus KGB karininkus. VST turi išaiškinti firmas, įkurtas ar kuruojamas buvusių KGB karininkų.

    Po komunizmo žlugimo buvusios Sovietų Sąjungos nusikalstamos grupės pasidalino buvusias teritorijas į įtakos sferas. Pagrindinės veiklos kryptys: prekyba ginklais, meno kūriniais, automobiliais, nelegali pinigų apyvarta, prostitucija.

    Skiriamos didžiulės lėšos valdžios atstovų papirkinėjimui. Panaši nusikaltėlių veikla vyksta ir Lietuvoje. Norėdami įsivaizduoti, kokią įtaką Lietuvos gyvenimui gali turėti nusikalstamos grupuotės, užtenka pažvelgti tik į vienos Kauno nusikalstamos grupuotės ryšius dar 1992 metais.

    Grupuotės vadovai palaikė ryšius: su Rusija, Azerbaidžanu, Baltarusija, Čečėnija, Moldova;

    jų žinioje esančios firmos palaikė ryšius su kitų nusikalstamų grupuočių lyderiais: Maskvoje, S.Peterburge, Kijeve, Kaliningrade, Rygoje, Tbilisyje, Odesoje, Kišiniove, Čeliabinske, Samaroje, Norilske, Novosibirske, Novo-Polocke, Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Utenoje, Alytuje, Tauragėje;

    šios firmos buvo susietos su bankais Rusijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, su Lietuvos Taupomuoju, Inovaciniu, Komerciniu bankais;

    jos turėjo savo atstovus Maskvos, S.Peterburgo, Rygos, Čeliabinsko, Vilniaus, Kauno biržose;

    šios firmos turėjo savo žmones spaudoje, miesto taryboje ir merijoje, palaikė ryšius su LR Seimu, prokuratūra, Vyriausybe, teismais, advokatūra, muitine, krašto apsauga, VRM, URM, Finansų ministerija, Ekonomikos ministerija, Pramonės ir Prekybos ministerija, Rusijos ir Lietuvos avialinijomis, Rusijos armija.

    1992 m. liepos 3-5 d. Maskvoje įvyko TSKP XXIX neeilinis suvažiavimas, kuris apsvarstė buvusios SSRS atkūrimo galimybes.

    Dabartinės Rusijos komunistai ir kai kurios kitos partijos šio tikslo siekia ir dabar. Egzistuoja Rusijos imperijos atkūrimo organizacijos Baltijos regione, kurios užsiima rusakalbių „gynimu“, tautinių, politinių ir socialinių neramumų organizavimu.

  4. Nepolitikas:

    jo…….Baisi lyga ir lengva duona…..

  5. Marta - žygeiviui:

    “Netrūko ir tyčia skleidžiamų gandų. Saugumas platino versiją, kad esą Sąjūdžiui iš esmės galima pritarti, nes taip lietuviai nelinks į radikalias nacionalistines permainas, o liks prie riboto „suverenumo“ idėjos. Jis net paleido „riboto viešumo informaciją“, jog Sąjūdžio gretose turi savo agentų, kurie ardo nacionalinį judėjimą iš vidaus. Jeigu taip ir buvo, tai jų ardomoji veikla jau nepajėgė pakenkti masiniam tautiniam pakilimui…”

    Wikipedija rašo, kad M.Laurinkus dalyvavo sąjūdyje nuo 1983 m. ir buvo pats pirmasis sąjūdžio sekretorius. Buvęs paprastas Vilniaus rajono mokytojas kažkaip atsidūrė Mokslų akademijoje, tapo “moksliniu bendradarbiu” ir tapo pirmuoju sąjūdžio sekretoriumi. Vėliau VSD vadovu. O dar vėliau neteko Prezidentės pasitikėjimo dėl CŽV kalėjimų ir buvo atšauktas iš diplomatinės tarnybos Gruzijoje. Prieš tai Ispnijoje kažkodėl taip pat neteko ispanų pasitikėjimo. Paksas paliudijo, kad LAurinkus klausė jo leidimo steigti tuos kalėjimus, bet Paksas neva nesutikęs. Gal tai ir buvo vienas iš tikrųjų pretekstų nušalinant Paksą ir jo vieton prastimiant Uspaskichą? Juk šiame “paksogeite” aktyviai dalyvavo ir Paulauskas su visa savo rezervistų svita, jei neklystu? Keista, bet dabar jie Uspaskicho partijoje, kuri tuokiasi su Pakso partija. Na, ne man suprasti tokį aukštą politinį pilotažą. Bet Laurinkaus rašiniai Lietuvos ryte leidžia įtarti, kad “žygeivio” pateikti duomenys teisingi – dalis saugumiečių tarnavo Obamos opozicijai, nuo to laiko kai Bušas paskelbė karą “prieš terorizmą” sakydamas, kad visos slaptosios tarnybos turi bendradarbiauti su JAV slaptosiomis tarnybomis, “kas ne su mumis, tas prieš mus”.
    Dėkui, žygeivi, už info. Ji tik patvirtino kad Andropovo-Liubimovo planas “Golgotha ili sekretnij plan perestroiki” nėra kažkoks išmislas.

    • beje,:

      kadangi šią informaciją pirmasis paskelbė Gintaras Visockis savo tinklalapyje slaptai.lt, tai dabar galima įtarti, kad ir jo teisinis persekiojimas dėl “kandidato į prezidentus” generolo Jezerskio skundo tėra pretekstas.

      ne itin įtikinmai atrodė ir kgbistinis metodas (“kuom pats kvep, tuom kitą tep”) apšmeižiant V.Čepaitį, nutraukti jo bandymą įteisinti “desovietizacijos projektą”.

      • Deja, bet Sąjūdžio vadovybėje (ir respublikinėje, ir rajonuose) buvo daugybė KGB agentų, “patikimų asmenų” bei NKVD-MGB-KGB darbuotojų (ir etatinių, ir rezervistų, ir jau “pensininkų”).

        Tačiau reikia suvokti ir vieną paprastą tiesą – toli gražu ne visi netgi etatiniai KGB darbuotojai, o tuo labiau agentai, buvo supuvusios SSSR “gerbėjai”. 🙂

        Buvo jų tarpe labai įvairių žmonių.

        Kalbant konkrečiai apie Čepaitį, tai galiu pasakyti, jog pats mačiau jo dar sovietmečiu rašytas į KGB ataskaitas. Ir todėl tuo, jog jis buvo kažkada tai KGB agentas nei kiek neabejoju.

        Tačiau mačiau ir jo realią veiklą Sąjūdžio metais bei paskelbus Nepriklausomybę, kuriant Nepriklausomybės partiją, galų gale jo darbą leidžiant “Skomanto” istorinių knygų seriją.

        Žinau ir tai, kad Čepaitis jau pačioje Sąjūdžio pradžioje prisipažino Sąjūdžio vadovybei (visų pirma V. Landsbergiui), jog yra KGB agentas.

        Todėl manau, kad jis tikrai stengėsi išpirkti savo senas kaltes. Ir jo veikla nemažai prisidėjo prie Nepriklausomybės atgavimo.

        Skirtingai, nei, pvz., Prunskienės…

        • Kemblys:

          Žygeivis:
          Parašytas: 02 Rgs 2011 20:47
          “Galiu dabar pasakyti, kad viename žygyje netgi buvau nusibeldęs į Iraną, kur tada vyko Chomeinio revoliucija – per tuometinę Turkmėnijos sieną tada gana laisvai buvo galima pereiti ir grįžti. Ypač jei “zastavoje” pagerdavai kartu su vietiniais karininkais, atsivežęs savo spirito. :)”

          http://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=107&t=7121

          Atvažiavo apsisnargliavęs (ta prasme – jaunas) ‘mokslinikas’ iš Lietuvos jau žinodamas su kuo reikės pagerti “zastavoje”. 😀 😀 😀

          • Na, tuo metu jau nebebuvau jaunas ir “žalias”… 🙂

            Ir antra – buvau tose vietose žygyje jau ne pirma kartą, ir ten padėtį (realią) žinojau neblogai.

            P.S. Vidurinę Aziją (ir ne tik ją) esu skersai išilgai per 10 metų išvaikščiojęs ir išvažinėjęs.

            Beje, Kembly, vargu ar esi buvęs bent viename rimtame (pvz., kategoriniame) žygyje Sovietų laikais kur nors toliau Uralo – Azijoje, Sibire, Kaukaze…?

            Nes jei būtum buvęs, tai žinotum, kokia tose vietose buvo tada “tvarka” ir kaip ji skyrėsi nuo to, ką tada rašė laikraščiuose… 🙂

            • Kemblys:

              Tsrs pasienyje buvo tada “tvarka”, kad dar neprivažiavę keliasdešimt km. prie sienos žmonės patekdavo į slaptų tarnybų akirtį. Tingiu tau googlinti apie lietuvių bandymus pereiti tsrs sieną.
              Arba tu susapnavai, kad darei Chomeiniui ‘revoliuciją’ čiuoždamas slidėmis, arba tu Lietuvoje jau žinojai su kuo gersi Turkmėnijos pasienio ‘zastavoje’. Tu durnas ar kgb’biukas?

        • tikras lietuvis:

          Žygeivis
          “Žinau ir tai, kad Čepaitis jau pačioje Sąjūdžio pradžioje prisipažino Sąjūdžio vadovybei (visų pirma V. Landsbergiui), jog yra KGB agentas”
          O ką V.Landsbergis http://www.lsp.w3.lt/Biblioteka/V.Gulbinas%20-%20Dar_vienas_liudininkas.htm jam į tai? :).

          • Plačiau čia:

            Landsbergių giminės paslaptys
            http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=18&t=4237

            P.S. Beje, pakartosiu tai, ką jau ne kartą esu rašęs – kuo toliau, tuo labiau aiškėja, jog Sąjūdžio vadovybė buvo užkišta visokiais agentais, bet agentas agentui nelygu.

            Daug jų tikrai nuoširdžiai Sąjūdžio metais dirbo Lietuvai (arba bent jau Vakarams 🙂 ), o ne Sovietų imperijai.

            Kartu reikia aiškiai suvokti, kad būtent dėl KGB agentų gausos sąjūdyje KGB vadovybė buvo įsitikinusi, kad “suvaldys lietuvius” ir Lietuva liks “atsinaujinusioje SSSR”.

            Ir kaip visi puikiai žinome, KGB (o taip pat ir CŽV, ir kitos Vakarų žvalgybos, kurios labai stengėsi, kad SSSR nesubyrėtų, o atominiai, cheminiai bei bakteriologiniai ginklai po to “neišsivaikščiotų po pasaulį”) “juodai” susimovė – lietuviai pasirodė esą “kietasprandžiai” – net ir nemažai senų agentų. 🙂

  6. Londongrade vyksta keisti dalykai:

    Boriso Berezovskio mirtis pratęsė ilgą pabėgusių į Londoną rusų oligarchų įtartinų nužudymų ir mirčių sąrašą, kuris jau pradeda kelti rimtą susirūpinimą Skotland Jardui ir MI 5, rašo Le Figaro.

    „Nuodai, serijiniai širdies smūgiai, sąskaitų suvedinėjimas, įtartina savižudybė… Akivaizdūs visi sąmokslo teorijos elementai. Londongrade plinta paranoja. Oligarchai stiprina saugumo priemones“, – konstatuoja leidinys.

    Ir nors policija kol kas nerado įrodymų, kad su Boriso Berezovskio mirtimi susiję tretieji asmenys, velionio milijardieriaus artimieji atmeta savižudybės versiją. „Aš ketinu įrodyti, kad jis nužudytas, – žada senas B.Berezovskio draugas Nikolajus Gluškovas. – Tikriausiai man grasins, bet aš vienintelis žmogus, galintis jį apginti“.
    Tarp kitų įtartinų sutapimų B.Karpičkovas mini B.Berezovskio mirties išvakarėse įvykusį jo susitikimą su Forbes Russia žurnalistu Ilja Žiguliovu. Kai tik buvo sužinota apie milijardieriaus mirtį, tas suskubo pasakoti, kad B.Berezovskis jam prisipažino „praradęs gyvenimo skonį“.

    „Tačiau anksčiau B.Berezovskis kaltino šmeižtu šitą leidinį, pavadinęs jį nusikaltėliu ir Kremliaus krikštatėviu. Keista, kad jis prieš nusižudydamas apie savo išgyvenimus atvirai pasakojo žurnalistui, juk besibylinėdamas su Romanu Abramovičiumi jis žadėjo su spauda daugiau nebesusitikinėti“, – pažymi leidinys.

    Be to, mirties išvakarėse jis buvo susitikęs su Annika Ankverina, kuri save vadina jo sena meiluže, o taip pat užsisakė pirmadieniui bilietą į Tel Avivą, kur jis turėjo susitikti su savo draugu Michailu Čiornyj ir savo drauguže ruse Katerina Sabirova.

    Nors B.Berezovskis neturėjo pinigų, bet iki bankroto jam dar buvo toli, tikina Nikolajus Gluškovas. Kovą jis turėjo gauti pelną iš dviejų investicinių fondų – 650 mln. dolerių.

    N.Gluškovo nuomone, tai ir galėjo būti motyvas: „Tos finansinės lėšos ir kėlė realų politinį pavojų“, – mano jis. Kai dėl B.Berezovskio laiško Vladimirui Putinui su prašymu atleisti, tai jis jo aplinkoje kelia abejonių.

    Pasak N.Gluškovo, B.Berezovskis iš tikrųjų gruodžio mėnesį parašė laišką kaip garantiją Kremliui jo finansinių problemų sureguliavimo klausimu.

    Stebina ir Aerofloto advokato elektroninis laiškas, praėjus dviem valandoms po B.Berezovskio mirties paskelbimo pasiųstas jo advokatams, kuriame reiškiamos teisės į jo palikimą, nors jis buvo laikomas subankrutavusiu. B.Berezovskio artimieji tikisi, kad į visas šitas aplinkybes tyrėjai atsižvelgs.

    „Policija manęs iki šiol neapklausė, – stebisi N.Gluškovas. – Aš nuo nieko nesislepiu. Tiesa, tiriant A.Litvinenkos bylą mane apklausė tik po penkerių metų“.(slaptai)

  7. Nepolitikas:

    „Ar šiandien veikia sovietinis „kagėbė“?“. Taip. Ir pirmas tai tu Iškauskai. Jeigu galvelėje kaži kas butų, tai galėtum suskaičiuoti: 23 m. + 45 m.(vidutinis „kagėbė“ amžius) = 68 m. ! !

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: