V.Gedgaudas. Tegyvuoja imperatorius!.. (35)

Valdas Gedgaudas | asmeninė nuotr.

Valdas Gedgaudas

Po Gintaro Varno „Tiksinčios bombos“ negaliu rašyti. Tiksliau, nieko nebegaliu parašyti. Dievaži, išties jaučiuos kaip neapykantos kurstytojas, homofobas, spjaudytojas į žmogaus teises, pagiežos ir pykčio pritvinkęs prakaituotas nabagas.

Sėdžiu prie rašomojo stalo pasistatęs raudoną Pietų Afrikos „Two Oceans“. Bandau sudėti pirmą žodį. Mąstau, jei parašyčiau „mama“ – galimai įsižeistų tėtis. Jei pradėčiau nuo „tėčio“, ką tuomet pagalvotų mama?.. Juk myliu abudu vienodai.

Štai klausimai kokie mane kamuoja po gan tingios ir nuosaikios alternatyvių naujakairiųjų-anarchistų pramankštos opiais tolerancijos klausimais. Lengvo apšilimo, taip sakant, su šviesiu tolimesnių kovų pažadu.

Šiaip jau nepratęs aš sportuot. Aptingau. Tik savaitgaliais po Jeruzalės „Kalvarijas“ savo malonumui palakstau. Tad po darbo su svoriais, po tolerancijos trikovės – „pritūpimų“, „spaudimo gulint“, „traukos nuo žemės“ rungčių – skauda stuburą, dešinį ir kairį šonus dubens srityje. Bet nuo ko gi pradėt?

„Kovos klubas“ (rež. Vidas Bareikis) | Simo Sirutavičiaus nuotr.Atsiverčiu laikraštį. Gruodžio 16 d. „Literatūros ir meno“ vedamajame Neringa Mikalauskienė prisipažįsta esanti lesbietė kanibalė. Puiku. Nuostabu. Bet, o siaube!.. Nejaugi!.. Negali būti!.. Grasina ji mane nukausianti savąja amazonės kuoka ir suvalgysianti, kad mano stiprybė pereitų jai. „Čia jau nelabai kas“, – tyliai sau dūmoju. Bet, ką gi, nieko nepadarysi.

Neringa M. tikina, jog gyvendama heteronormatyvioje visuomenėje tapo šizoidinio tipo asmenybe, nes per ilgai slapstėsi. „Čia jau visai rimta“, – sukrebžda mintelė gedulinga. Vadinas, teks pabūti Neringos M. iniciacijos į garbingą lesbiečių legioną iškilmių dalyviu. Pasiaukoti kilniam tikslui reiks.

„Kovos klubas“ (rež. Vidas Bareikis) | Simo Sirutavičiaus nuotr.„Gal bylinėtis?.. Pabandyti teisinėmis priemonėmis?..“, – trapi viltis pakinkliuose suspurda. „Na ką ten jau, vis vien juk nugalabys, tai tegul nebegaišuoja, nebedelsia, niekur nebepasidėsiu“, – bandau save ramdyti dialektiškai.

Įdomu tik, ar kiekvienas seksualinių mažumų atstovas prieš išviešindamas savo lytinę orientaciją būtinai turi užmušti ir suėsti bent vieną heteroseksualą, ar tai jam šventos apeigos tarytum musulmonui hadžas, ar čia tik šiuo konkrečiu atveju konkrečiai Neringai M. reikia konkretaus manęs?..

„Kovos klubas“ (rež. Vidas Bareikis) | Simo Sirutavičiaus nuotr.Šiek tiek apsipratęs su žinia negandinga, pradedu svarstyti apie pačios šventės scenarijų. Sutikite, išties smalsu, ar ji su ta savo amazonės kuoka iš nugaros man smogs, ar žiebs iš priekio? Ar leista bus man prieš lemiamą smūgį, priklaupus ant kairiojo kelio, tą kuoką pabučiuot, paglostyt? Pagaliau, o kokios spalvos bus ta kuoka? Juoda, raudona, žydra, violetinė? Paklausite, ko man čia rūpi spalva ta? Ogi todėl, kad iš tolo galėčiau stebėt lesbietę dangišką atsliūkinant. Prieš užslenkant amžinai tamsai atsižiūrėti kad į ją suspėčiau.

O kas toliau? Ar ji mane nudobus išsivirtų, ar ištroškintų, ar pasikeptų – ar paprasčiausiai grubiai ir buitiškai susūdytų?.. Svarbu man tai. Nes, pavyzdžiui, jei tik galėčiau, tai būtinai save pasikepčiau ant keptuvės su morkom ir kalafijorais. Arba plovą iš savęs pasidaryčiau. Ir prieš kąsdamas pirmąjį kasnį iš gailesčio ir šleikštulio apsižliumbčiau kaip kvaila, žvaira, įmitus, amžinai jauna, bet stambiai pagyvenus senmergė.

„Kovos klubas“ (rež. Vidas Bareikis) | Simo Sirutavičiaus nuotr.Vartau „Litmenį“  toliau. To paties gruodžio 16 d. numerio publikacijoje „Tai, ko negalima įvardyti“ Mykolo Riomerio universiteto lektorė, tarptautinės privatinės teisės specialistė, feministė Laima Vaigė niekaip negalėdama atsipeikėti po manųjų „Tiksinčios bombos“ refleksijų, svirduliuodama tarp „6 „pyderų“ ir 14 „pederastų“ savo įžvalgas apie daugiau nei abejotinas manosios ateities perspektyvas baigia štai tokiu ekvilibristiniu „teisiniu krenkštelėjimu“: „Nors cenzūra yra draudžiama meninei raiškai taikomi LR įstatymai“.

Kažkaip iškart šauna į galvą amerikiečių rašytojo Čako Palahniuko (Chuck Palahniuk) sentencija iš kultinio „Kovos klubo“ – jei prisikiši sau plunksnų į šikną, dar nereiškia, kad virsi višta.

Bet jeigu jau taip, jeigu teisingai suprantu be galo dorybingą L.Vaigės mintį, išeitų, jog kūrybinei veiklai lyg ir turėtų galioti baudžiamojo ir administracinio teisės pažeidimų kodeksų teisenos teritorijos, jų nuožmios jurisdikcinės zonos.

kovos_klubas_14Tai ką tuomet reiktų daryt, pavyzdžiui, su Vladu Bagdonu, kurio vaidinamas Otelas dėl kažkokios suknistos nosinaitės tartum nykus, brutalus, maniakiškas vandalas nusmaugia Dezdemoną?.. Kaip šioje baudžiamojoje-administracinėje šviesoje būtų interpretuojami aktoriaus ir personažo santykiai?..

Turbūt kol Otelo ieškotų Interpolas – sėstų V.Bagdonas. Ir Eimuntą Nekrošių su savim iš paskos nusitemptų, nes juk ne pats vienas visą tą meninę-kriminalinę košę užvirė. Jagas, aišku, liktų nekaltas. O Viljamas Šekspyras būtų teisiamas „už akių“ ir gautų dvidešimt kartų iki gyvos galvos už visas savo nesąmones. Mažiausiai.

Sėstų ir Eimutis Kvoščiauskas nelemtoje G.Varno „Tiksinčioje bomboje“ išrėkiantis likiminį-sakramentinį savo vaidinamo personažo motto: „Aš esu pyderas, mama! Ir tuo didžiuojuosi!“. Už neigiamą seksualinių mažumų atstovo stereotipo formavimą, prasto įvaizdžio kūrimą jį nedelsiant teisman paduotų patys gėjai. Kartu su G.Varnu už parankių. Jei jų makaulėse kliuksėtų nors gramelis smegenų.

„Kovos klubas“ (rež. Vidas Bareikis) | Simo Sirutavičiaus nuotr.Be abejo, sėdėtų ir kritikai. Jau niekaip jie sausi iš meninės raiškos prūdelių neišliptų, nematomi, neliečiami pakampėmis neslankiotų. Gal tik sektorius ar blokas atskiras jiems skirtas būtų. Kad riaušės nekiltų.

Menininkų klausimas būtų išspręstas labai paprastai – visi jie kompleksiškai-sistemiškai kaip pernykščiai svogūnai vystų ir pūtų kalėjimuose. Gal liktų keletas muzikantų-instrumentalistų. Bet ir jiems, jei prastai muzikuotų, galiausiai būtų galima pripaišyt homofobiją, heterofobiją ar neapykantos kurstymą.

Pasaulis taptų tuščias ir tylus. Girdėtųsi tik kaip rūdija senųjų  uždarytos Ignalinos AE reaktorių siurbliukai. Kaip kuždasi tarpusavy konteineriuose švino dar nepalaidotos radioaktyvios branduolinės atliekos ar meldžiasi slapčia nuorinti bedieviškų prokuratūrų radiatoriai.

„Kovos klubas“ (rež. Vidas Bareikis) | Simo Sirutavičiaus nuotr.Bet kol kolonijų-kalėjimų didinga pramonė galutinai nesuklestėjo, galbūt dar galima paskubomis mėgint kažką ištart?.. Pasiųsti žinią – bet apie ką ir kaip?..

Gal, tarkim, apie lietuvišką-latvišką kiną – Mario Martinsono vaidybinį ilgametražį „Tyli naktis“? Deja. Seniai nebeįmanoma. Ten, vienoje iš siužetinių atšakų, veikia du neliečiamieji – t.y. gėjai (ar kaip juos ten reiktų vadint, kad žmogaus teisių aktyvistai viduržiemį nepradėtų rujot), Leonardo Pobedonoscevo ir Gyčio Ivanausko vaidinami personažai. Jaukiai myluodamiesi Šv. Kalėdų naktį jiedu įsigudrina ateitį išsiburti iš savo spermos dėmių, iš savo sėklos tirščių: taip sakant, vienas po kito „nuleidžia“ ant juodo išeiginio švarko ir kantriai, su džiugesingu jauduliu laukia, kol pradžius, o po to svajingai gulinėdami svarsto ir spėlioja, į ką gi tas stebuklingas jų spermos plėmo kontūras panašus – fazaną ar kengūrą?..

„Kovos klubas“ (rež. Vidas Bareikis) | Simo Sirutavičiaus nuotr.Kaip apie tai parašyti nerašant? Kaip tai įvertinti nevertinant? Čia jau kaip minimum Vilniaus Mažojo teatro aukso amžiaus laikų alcheminę Rimo Tumino režisūros formulę – „pastatyti spektaklį jo nestatant, suvaidinti – jo nevaidinant“ – pritaikyti tektų. Bet aš ne R. Tuminas, ir ne Maskvoj aš, ir Kremliaus kurantai sielos mano kas labą rytą vakarą nebarškina.

Tad svarstau: kuomet būčiau mažesnis homofobas ir neapykantos kurstytojas, ar kai tuos žydinčių gėjų kalėdinius „burtus“ meniniu požiūriu vertinčiau teigimai, ar atvirkščiai?

„Kovos klubas“ (rež. Vidas Bareikis) | Simo Sirutavičiaus nuotr.Abiem atvejais pavojus susilaukti sunkių kaltinimų realus, nes, tarkime, net ir teigiamame vertinime mano oponentai galėtų įžvelgti ne nuoširdų susižavėjimą, o, pavyzdžiui, žudančią ironiją. Ir ką tu jiems padarysi?.. Ir kaip tada?.. Aiškinkis po to keturias savaites dviem rankytėm apsikabinęs fekalijų kibirėlį kol tau viešo media-mėšlavežio metu bus nuolat taikomas „skandinimo imitavimo metodas“. Gal kitą sykį pagaliau susiprotėsi patylėti?..

O gal bandyt kažką suregzt apie Vido Bareikio „Kovos klubą“ Jaunimteatryje? Spektaklis puikus, bet tekstą tektų pradėti nuo „sėklidžių vėžio“ ir stambiojo Duonkepio Bobo (akt. Gabrielius Liaudanskas), kuriam nuo hormonų terapijos poveikio ir estrogenų pertekliaus susiformavo milžiniškos „kalės krūtys“ – didelės didelės lyg Dievas.

Bet vėlgi gali kilt problemų: tiek vėžininkai, tiek ir sveikieji, manau, turėtų teisę į pamatuotas pretenzijas. Pagaliau ir gydytojų organizacijos, reikalui esant, galėtų drėbti svarų pareiškimą: „Ką tas driskius išmano apie sėklides ir, juo labiau, jų vėžį! Ko jis čia erzina sveikuosius ir „nusveikstančius!“.

„Kovos klubas“ (rež. Vidas Bareikis) | Simo Sirutavičiaus nuotr.Na, tarkim, kaip nors apsieičiau be tų vėžinių sėklidžių, bet vis vien recenzija alsuotų rezignacija, pesimizmu, nihilizmu, klaustrofobiniais protestais, nes toks, deja, tas žūstantis Č.Palahniuko pasaulis (su pistoleto vamzdžiu tarp dantų), kuriame V.Bareikio valia neršia dvidešimt juodvarniškų vyriškos lyties manekenų ir vienut vienutėlė kurtizaniška sesuo Elenytė.

Bet juk tuosyk negyvai užsiustų, pavyzdžiui, optimistai, į Teisingumo ministeriją kaip mat nusiųtų notą sužaloto juoko klausimu, arba į Zitą Zamžickienę mikliai kreiptųsi su pagrįstom peticijom: „Ką čia tas liurbis po paraliais trimituoja? Kokį čia gedulą jis mums vis triūbija ir nuotaiką kalėdinę gadina!“. Na, ne jau. Apie „Kovos klubą“ gal irgi dėl viso pikto nereikia.

Norėčiau pasvarstyt apie Marato Sargsyano dokumentinį ilgametražį filmą „Tėvas“, kurio centre – vagis, zekas, legendinis XX amžiaus Sovietų Sąjungos nusikaltėlis Vidas Zenonas Antonovas. Galima pabandyti, bet – skaitau žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 45 straipsnį, kuriame aiškiai parašyta: „Žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas neturi priminti apie seniai atliktą nusikalstamą veiką, už kurią žmogus jau atliko bausmę“.

„Kovos klubas“ (rež. Vidas Bareikis) | Simo Sirutavičiaus nuotr.„Tėvo“ vertinti atsiribodamas nuo pagrindinio filmo herojaus nusikalstamos praeities jokiu būdu negalėčiau. Tad – atpuola.

O gal apie režisieriaus, scenografo Jono Arčikausko „Fotografą arba apverstos taburetės istoriją“ Rusdramyje? Bet ten nieko nėr – tik išprotėję, pamišę froidistiniai kostiumai su ryškiomis charakterių patologijomis. Na, dar frontališkai-diagonališkai apsinuoginusi Liuda Gnatenko. Čia lyg ir saugiausia būtų.

Bet kiek neprietelių įgyčiau! Algimantą Mikutėną, Remigijų Bilinską, Eglę Mikulionytę, ką jau kalbėt apie J. Arčikauską! Tai vis buvusios ir esamos mūsų žvaigždės, puikūs žmonės, kultūros švyturiai! Malonu kartais susitikt, pakalbėt, stuktelt per petį. Tad jeigu mostelčiau šveitria taburete – amen – iki dienų pabaigos. Tiesa, laiškų įvairioms instancijoms jie, tikėtina, nerašinėtų ir Briuseliui nesiskųstų. Kažkaip normaliai išprotėję tikrieji teatralai beveik nerašo. Išskyrus Gytį Padegimą.

„Kovos klubas“ (rež. Vidas Bareikis) | Simo Sirutavičiaus nuotr.Tai apie ką tada?.. Įsipilu dar stiklą „Two Oceans“. Neblogas vynas, bet vis vien jaučiuos tarytumei septintą mėnesį nėščia tuoj didelį, galingą, reikalingą, išganingą, hermafroditinį Ezopą išgimdysianti įsibaiminusio vyskupo kambarinė nuošaliame cenzūros vienuolyne – savo (pa)sąmonės Lukiškėse – cokoliniame mirtininkų aukšte aplink skraidant, sparnelių raumenis auginant, briuseliniams angelams su žmogaus teisių deklaracijomis nasruose.

Už lango antrą naktį verčia žydrą žydrą sniegą. Ir tebepusto. Blogai pusto. Kreivai taip. Sinoptikai žada – dar pašals. Tuomet jau visiškai šakės. Nes mano sielai reikia kailinių. Storų, šiltų, avikailių. Nes šios nesantaikos žiemos blindažuos šalta.

„Kovos klubas“ (rež. Vidas Bareikis) | Simo Sirutavičiaus nuotr.Dar gurkšnį vyno. Ir sustabdyti laikrodžius, kad rodytų jie amžinąjį po vienuoliktos. Kad niekad vakaras nepasibaigtų. Sėdėtumėm kur nors tarp paukščių ir gyvūnų iškamšų – Ezopas ant baltos – aš ant juodos kėdžių – du monozigotiniai dvyniai – vienas prieš kitą – pasauly kaip išmirusiame zoologijos sode – ir tylėtume – iš fonogramos tingiai sualsuotų jūra – ir mūsų batų nosis retsykiais išplėštų iš tamsos advento halogenai – ir jam iš alegorinės gerklės tarytumei iš kopijuoklio praskiepo byrėtų švarūs ir balti A4 formato numelioruotų pasakėčių lapai – ir mudu nusijuoktume – ir didelis pasenęs šuo pakėlęs galvą šiek tiek prasižiotų – ir iš burnos jam šviestų, išvarvėtų kančios ir nerimo saiku žymėti, šiąnakt nukainoti atminties mėnuliai.

Tuomet ir sušnabždėčiau dryžuotu Lozoriaus fraku ir rožiniais, fluorescenciniais štibletais pasidabinusiam Ezopui magiškąjį protokolinį parolį – „Didysis Vade! Žalio Molio Broli! Žinok – neabejoki – pasirengęs aš!“ – o jis tarytumei į gerklas visą savo gyvastį sustūmęs lyg skerdžiamas sužviegtų – „Varom į Japoniją! Pašoksime, patrypsime pagal iškilnųjį gagaku, paniurkysime sosto įpėdinį! Tegyvuoja Imperatoriussssssssssss!!!“.

Ir plyštų jeknos man – ir iš širdies skylėtos tartum žabaliai spaliai išbyrėtų trys – geltona, žalia ir raudona – žodžio laisvės. Ir gęstančios klausos šešėliuos suboluotų priedainio graudinga šukė – „raudona – tai mūsų kraujas?..“.

Vis dar nenuplautas, nepabarstytas švariu smėliuku.

2012-12-21

Simo Sirutavičiaus nuotraukos. „Kovos klubas“ (rež. Vidas Bareikis)

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Kultūra, Lietuvos kelias, Menas, Nuomonių ratas, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

35 komentarai

  1. tikras lietuvis:

    Labai gaila – amžiną atilsį jam.
    Puikiai rašė ir, tur būt, vienintelis iš meno pasaulio išdrįso pasakyti tiesą.

    • Valdas:

      Dėmesio visiems mylintiems Lietuvos žemę!

      ********************************************************************************************
      ********************************************************************************************
      ********************************************************************************************
      ********************************************************************************************
      *****************************************************************************************
      Šiandien, balandžio 4d., ketvirtadienį, per LRT 21:15
      Tautos aikštė

      Nacionaliniai debatai. Tiesioginė laida

      Laidos tema: Lietuvos Žemės išsaugojimas ar praradimas

      Dalyvauja Pranciškus Šliužas.

      Būtinas visų Lietuvos Žemės gynėjų palaikymas SMS balsavimu!!!

      Išplatinkim šią žinią visiems.
      Lietuvos žemės gynėjai turi būti išgirsti.

      ************************************************************************************************
      ************************************************************************************************
      ************************************************************************************************
      ************************************************************************************************
      *********************************************************************************************

    • Valdas:

      Dėmesio visiems mylintiems Lietuvos žemę!

      ********************************************************************************************
      ********************************************************************************************
      *****************************************************************************************
      ********************************************************************************************
      ********************************************************************************************
      Šiandien, balandžio 4d., ketvirtadienį, per LRT 21:15
      Tautos aikštė

      Nacionaliniai debatai. Tiesioginė laida

      Laidos tema: Lietuvos Žemės išsaugojimas ar praradimas

      Dalyvauja Pranciškus Šliužas.

      Būtinas visų Lietuvos Žemės gynėjų palaikymas SMS balsavimu!!!

      Išplatinkim šią žinią visiems.
      Lietuvos žemės gynėjai turi būti išgirsti.

      ************************************************************************************************
      ************************************************************************************************
      *********************************************************************************************
      ************************************************************************************************
      ************************************************************************************************

  2. ech:

    pedofilijos byla pareikalavo devynių lavonų, teigė kriminalistikos profesorė Rūta Gajauskaitė. Ar šis menininkas jau dešimta auka? tegul tai lieka visiems netolerantiskiems tolerantikams ant sazines…

  3. taip ir nesupratau:

    ar šį Gedgaudo straipsnį reikia skaityti kaip sau pačiam pasirašytą nekrologą?

    “Ir plyštų jeknos man – ir iš širdies skylėtos tartum žabaliai spaliai išbyrėtų trys – geltona, žalia ir raudona – žodžio laisvės. Ir gęstančios klausos šešėliuos suboluotų priedainio graudinga šukė – „raudona – tai mūsų kraujas?..“.”

  4. tikras lietuvis:

    Literatūrmenyje, jei parašai komentarą, tai atsiranda užrašas: patikrins mašinos.
    Kodėl bijo pasakyti tiesiai šviesiai – cenzorius. Seniau buvo Vasia, dabar – Briuselinis kopūstas. 🙂

  5. iš interviu:

    – Koks literatūros personažas panašiausias į jus?

    – Į ką panašus aš, o kas galbūt į mane – sunku būtų pačiam spręst, čia reiktų teirautis kolegų ar artimųjų. Jeigu klaustum, į ką norėčiau būti panašus, tai šiandien „ant smūgio“ sakyčiau, kad gal, pavyzdžiui, į vieną kurį nors iš dvylikos brolių, juodvarniais lakstančių, – dienomis sau padebesiais laisvai skrajoji, sparnais nevaržomai mosikuoji, o vakarais atvirsti į dailų, gražiai aprėdytą, apskalbtą, apgerbtą jaunikaitį ir su likusiais vienuolika ramiai pavakaroji.

    Bet, aišku, dažniausiai tokios pasakos baigiasi nelabai laimingai – ima ir atsiranda kokia nors liturginė-tautosakinė sesuo Elenytė ir bac! – viską sugadina.

    – Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašęs aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?

    – Nenorėčiau būti svetimos knygos autorius. Gal kadaise norėjau būti parašęs keletą Algimanto Mackaus eilėraščių, bet visos kieno nors knygos – tai jau ne.

    – Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?

    – Turiu šiokių tokių problemų su humoru, mat kartais, kai visi murkso nusiminę, klaikiai man juokinga pasidaro. Pasitaiko ir atvirkščiai, žinoma.

    Kas čia iš tų paskutiniųjų?.. Romualdo Granausko apysaka „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“ – ėmė, ėmė juokas, kol galop, užvertęs paskutinį puslapį, apsiverkiau, upeliais ašaros tekėjo, sruvo, tvino šeštadienio vakarą vėlų.”

    Tikras žmogus, kuris net sau nemeluoja.
    Na, nors visi laikraščiai perspausdino tą pačią žinutę apie Gedgaudo neaiškią mirtį, niekaip nepatikėsiu, kad jis šį pasaulį apleido savo noru. Ypač po alfa.lt straipsnio „Tiksinti lietuvių „pyderų“ bomba“ pasiekė Briuselį”alfa.lt/komentarai/straipsnis/15069391/?page=2&Tiksinti.lietuviu.pyderu.bomba.pasieke.Briuseli=2012-12-04_15-09

  6. conspiracy?:

    gal jau žudomi patriotai?
    Šis straipsnis nėra nei paskutinis, nei nekrologas sau.
    Štai radau dar nesenai parašytus nemažiau už “Tiksinčią bombą” karšus straipsnius kultūrpolis.lt kulturpolis.lt/main.php/id/347/lang/1/nID/11032
    Šis kritinis straipsnis turėtų ypač nepatikti Lietuvos nacionalizmo priešams.

    Kitas straipsnis “Gerai parašytų tekstų knyga” skirtas teatro kritiko V.Vasiliausko knygos kritikai yra pagiriamasis žodis kolegai. kulturpolis.lt/main.php/id/546/lang/1/nID/11063

    Paskutinę vasario dieną parašyta recenzija Nekrošiaus teatrui Rojus.
    kulturpolis.lt/main.php/id/546/lang/1/nID/11160

    Nuostabi recenzija “Grikiais farširuotas bebras” irgi negalėjo patikti Neokairės skleidžiamos neotrockistinės ideologijos apologetams sava “kuryba” formuojantiems mankurtus:
    kulturpolis.lt/main.php/id/347/lang/1/nID/10964

    Vadinasi autorius buvo labai aktyvus ir kūrybingas iki pat svo netikėtos mirties. tad kam šis plunksnos meistras kėlė pavojų? Norom nenorom kyla visokiausių sąmokslo teorijų bei klausimų.

    Pvz.: kodėl “literatūra ir menas” šį Gedgaudo straipsnį laikė nuo praeitų metų lapkričio iki š.m. kovo vidurio?

    kodėl po to kai buvo užblokuoti aktyviausi skaitytojai ir komentarų rašytojai, jų komentarai buvo pašalinti, o jų vietoje, atbuline data atsirado naujų komentarų, smerkiančių Gedgaudo straipsnį? Nejau cenzūra, t.y. “mašinos” taip ilgai “tiria” komentarus, jog juos patalpina tik po dvejų mėnesių?

    kodėl po šio kritinio straipsnio pasirodymo buvo pašalintas skaitytojų, Lietuvos emigrantų, diskusijų skyrelis?

    Ir aplamai – ar laisvos Lietuvos priešas yra laisvas žmogus su savo laisvai išreikšta nuomone? O juk čia slypi visos korupcijos pagrindai.

  7. Marta - tikram lietuviui:

    atrodo, kad čia tik mudu abudu raudam Valdo Gedgaudo. Niekam kitam jis kaip ir nerūpi.
    Tiesiog mirtina tyla. Lyg berniuko nė nebuvo.

  8. Vilmantas Rutkauskas:

    Milžiniško tūrio neva “litera” tūrinės kalbos, nuo kurių niekas nepasikeičia.
    Tonos grynai už akių pletkinių apkalbų.
    Kyla klausimas, nejau autorius taip TIKĖJO žodžio galia ir nieko neveikė?

    • et:

      kaip tai neveikė? paskaitykite jo rašinius keturpolyje. juk duotos nuorodos. šie kritiniai straipsnai būtent ir atskleidžia visą šio žmogaus pavojingumą naujos ideologijos (o tiksliau – senos trockistinės) konstruotojams. Jiems reikia avių bandos. Per daug protingi, o dar gerai žodį valdantys, jiems kelia nerimą.

    • tikras lietuvis:

      Ką tai reiškia, macepe, – “nieko neveikė”?
      Juk kritiko ginklas – plunksna.
      Ja jis ir kovojo.
      Nejau kritikai, kaip ir komentatoriai, turėtų gatvėse vaikytis iškrypėlius ir juos vietoje pribaiginėti (už tai, kad anie bando savo gyvenimo būdą, kenksmingą vvisuomenei, prastūminėti kaip gėrį)? 🙂
      Kiekvienam savo – buvo parašyta ant Buhenvaldo vartų.
      Jei tinkamai kritikuosim, tai netikėliai patys sudegs savo užkurtoje mėlynoje ugnyje – net to nepastebėdami.

  9. Algimantas:

    Gaila žmogaus, tapusio lytinių iškrypėlių auka. Jie šiandien gerai finansuojami, nes vykdo Bilderbergininkų užduotį
    sumažinti pasaulio gyventojų skaičių iki 2.5 milijardo ir pajėgūs išprievartauti net tokias tautas, kaip prancūzų, bet išprievartauti gamtos “Pasaulio vyriasybės” pederastoklapčiukams nepavyks, nes to padaryti neįmanoma.

    • et:

      dar ir kaip gali.
      Jūsų dėmesiui citata iš versijos com:

      Gender Loops tai Gender mainstreaming dalis. Gender mainstreaming ideologija turi savo istoriją – susipažinimas su ja padės mums geriau suprasti jos šaknis. Galime pažiūrėti į platesnį kontekstą, kuriame vyksta diskusija dėl mūsų visuomenės pamatinių vertybių.

      1962 metais Londone viešai pasirodė genetikos tyrinėtojai, kurie tapo šiandien vykstančios gender revoliucijos pirmtakais. Tai, ką šiandien matome gender ideologų programose, tais metais dar nepasiruošusiai žmonijai buvo žymių mokslininkų pristatyta kaip „žmonijos biologinė ateitis”.

      Tais metais Londone įvyko Ciba fondo konferencija. (Ciba – „Chemische Industrie Basel”, Bazelyje (Šveicarija) veikianti chemijos ir farmakologijos kompanija, vėliau pakeitusi pavadinimą į „Novartis”). Joje dalyvavo 27 žymiausi biologijos ir genetikos tyrinėtojai, tarp jų ir Nobelio premijos laureatai. Konferencijoje prasivėrė durys į iki tol niekam nežinomas būsimų žmonių veislės gerintojų laboratorijas. Konferencijos medžiaga publikuota knygoje „Žmogus ir jo ateitis”.

      Susirinkusių mokslininkų svarbiausias rūpestis buvo vienas: panaikinti paskutines tradicines institucijas – santuoką ir šeimą. Žmogaus intelektualinis, mokslinis ir socialinis vystymasis esą stabdomas, jei priimama objektyvi tiesa tuo klausimu, pavyzdžiui, skelbiamoji katalikų mokymo.

      Galime paminėti du svarbiausius konferencijos kalbėtojus, lėmusius diskusijų toną – tai Hermannas J. Mulleris ir seras Julianas Huxley.

      Hermannas J. Mulleris buvo zoologijos profesorius įvairiuose universitetuose, 1932–1937 metais vadovavo genetikos institutui Maskvoje. 1946 m. jis gavo Nobelio premiją fiziologijos ir medicinos srityje už „mutacijų sukėlimo rentgeno spinduliais atradimą”. Dar 1927 m. jis siūlė pakeisti natūralią žmogaus genetinę struktūrą, tai yra sukurti naują žmogų, taip aplenkiant Dievo tvėrimo aktą.

      Dirbtinio žmogaus kūrimas tampa aukščiausia mokslo utopija – tai beprotiškas siekis pakeisti žmogaus genetiką, esą norint jį pritaikyti prie besivystančių technologijų. Tik taip bus galima paruošti kelią visiškam pasaulio užvaldymui. Genetikos uždavinys yra radikaliai perkeisti žmogų, o tai reikštų dirbtinio žmogaus sukūrimą. (Genetinėse laboratorijose bus pradėti ir išauginti tobuli berniukai. Jie augs komunose, prižiūrimi bei auklėjami homoseksualių eruditų.) (Iš “Gėjų manifesto” RR)

      Tuomet siūlytos priemonės šiandien jau nėra jokia utopija. Mulleris reikalauja ne daugiau ir ne mažiau, o visai panaikinti santuoką ir šeimą. (Šeima yra melo, išdavystės, vidutinybių, veidmainystės ir smurto židinys, todėl ji bus panaikinta. Šeima tik slopina vaizduotę ir pažaboja laisvą valią, todėl ji turi būti likviduota.) (Iš “Gėjų manifesto” RR)

      Šios institucijos nebeteko prasmės, jų nebereikia norint pradėti ir užauginti žmogų. Šiandien dirbtinis apvaisinimas mėgintuvėlyje tapo visuotinai įprasta procedūra. Tokį apvaisinimą galima trumpai apibūdinti taip: tai ne žmogaus pradėjimas, o padarymas. Tačiau Mulleris numatė ir kitą dalyką: vaikų perdavimą valstybės žinion. Šiandieninė socialinės valstybės ideologija vis griežtesniais metodais savinasi natūralias tėvų ir vaikų teises.

      • Petras:

        Gėjų manifestas pilnai atkartoja Markso ir Engelso “komunistų partijos manifesto” mintis
        apie šeimą ir valstybę ir abu, matyt, semiasi neapykanta pasaulio tautoms iš judaizmo.
        Pacituosiu I.Kantą:
        “Judaizmas pašalina iš savo bendrijos visą žmonių giminę, laikydamas save ypatinga tauta, Jahvės, kuris neapkentė visų kitų tautų ir todėl buvo kiekvienos iš jų nekenčiamas… Judaizmas siekia sukurti žemėje mesijo valstybę, kad viešpatautų visoms
        tautoms (gojoms)”.

  10. et, dar viena citatėlė:

    „Mokslo”, kuriuo žmogus į savo rankas perims savo paties evoliuciją, vystymasis, anot Mullerio, turi būti skatinamas palaipsniui: pradedant nuo gimimų kontrolės, per kiaušialąstės transplantacijas ir vaisiaus lyties keitimą iki visiškos „vaikų produkcijos” kontrolės, tai yra visiškai automatizuoto dirbtiniu apvaisinimu gauto vaisiaus išnešiojimo.

    Taip žmogaus pradėjimas būtų visiškai atskirtas nuo meilės gyvenimo. To šiandien siekiama ir lytiniu ugdymu mokyklose. Tose pamokose praktiškai visuomet gilinamasi tik į lytinio akto techniką, neretai naudojant drastišką vaizdinę medžiagą, o tai atneša nepataisomą žalą vaiko vystymuisi.

    Anot Mullerio, šeimos panaikinimas vestų prie pasaulinės visų kultūrų, tautų ir rasių vienybės – čia mes jau matome pasaulinės valstybės kūrimo planą. „Kai žmogus pradės pats manipuliuoti savo evoliucija, – sako Mulleris, – didžiausi žmonijos protai išvystys tikslią genetiką ir sukurs Dievui lygią būtybę”.

    Tai sena superžmogaus idėja: senovės graikų Prometėjas, Nietzschės antžmogis, Hitlerio herojus. Dabar tai virto biologine utopija: noru sukurti antžmogį kontroliuojant ir nukreipiant žmogaus evoliuciją, kad žmogus, ta „silpniausia evoliucijos grandis”, evoliucijos „nevykusi konstrukcija”, būtų pritaikyta atomo amžiui. Taip žmogus nori tapti panašus į Dievą.

    Įvairiose Ciba fondo konferencijos paskaitose ir diskusijų forumuose beveik visi kalbėtojai aukštino tokį hibridinį žmogų. Tai tikrai šiuolaikinius gamtos mokslininkus apsėdusi idėja – susilyginti su Dievu ir net patiems stoti jo vieton. 1978 m. medicinos Nobelio premijos laureatas Werneris Arberis apie tai visai atvirai prabilo viename pranešime spaudai: „Galiausiai kyla klausimas, ar žmogui leistina kaip panorėjus jungti skirtingos kilmės genetinę medžiagą. Ar taip galėtų atsirasti visiškai naujos, iki šiol nežinotos gyvos būtybės? Taip tyrėjas kūrinijos istorijoje pirmąkart imtųsi Dievo vaidmens”.

  11. Prusas:

    man tai juokinga kaip runkeliai manosi gyvena laisveje, o istiesu dyvena tokiame paciame ziauriame rezime kokie buvo carinis, nacistinis ar komunistinis…ju milijonai nuzudytu auku paaiskejo tik juos pakeitus kitu rezimu…ir visa laika vis ziauresniu…kaip manote kada paaiskes sito kapitalistinio rezimo masinio teroro aukos ir sito rezimo nusikaltimai kurie pranoks visu lukescius savo mastais?????

    • et:

      šis filmukas, kaip ir daugelis kitų,yra tik nevykęs, dezinformuojantis montažas. Kenedis kalba apie bolševikus-trockistus, prasiskverbusius į aukščiausius valdižos, akademinius, politinius postus, tačiau čia pat rodomi masonų simboliai, verčia pasaulio žiūrovus manyti, kad tai masonai kalti dėl jo paties nužudymo Davose, JAV užvaldymo ir visų kitų JAV bėdų. Tiesa, yra viena grupė masonų – Prancūzijos Grand Orient, kuriuos Iliuminatai ėmėsi globoti po Prancūzų revoliucijos. Taip pat greičiausiai tiesa ir tai, kad Jeilio universiteto “Kaukolės ir kaulų” brolija buvo naudojamasi tam, kad jos narius padaryti sau klusniais, gerai matomais politiniais artistais, pvz., prezidentais, ir kad visa kaltė dėl pasaulinio sąmokslo kristų Amerikai, o ne tikriesiems manipuliatoriams, kurie sėdi pasislėpę įvairiuose think-tank tinkluose, kurie atsirado po II pasaulinio ir ypač ėmė dygt lyg grybai po lietaus nusprendus sujungti dvi ekonomines formacijas – socialistinę su kapitalistine, t.y. tarp 1972 – 1990 metų. Vienas iš svarbiausių think-tankų, skleidžiančių Keyneso liberalizmo idėjas yra Cato institutas, Cauncil on Foreign relations padaliniai, Carnegi fondas , Atviros visuomenės inst ir kt. . Viso šio NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ TINKLO paskirtis LEGALIZUOTI pasaulio regionuose globalistų-neotrockistų kuriamą politiką dirbant su politinėmis parijomis kuriant įstatymus, įtakojant švietimą, žiniasklaidą, trukdant tikriems mokslininkams įtakoti vyriausybę ir pakišant savus “ekspertus” (en.wikipedia.org/wiki/Think_tank) ir t.t.

      • Petras:

        A.Gromyka, buvęs TSRS UR ministras, knygoje “Broliai Kenedžiai”, 1985(rus)psl.120-121, aprašo Jeilio universiteto “Kaukolės ir kaulų” masonų ložę, kurioje dalyvavo Dž. Kenedis. Ji buvo įkurta 1832. Ložių dalyviai užimdavo svarbiausius JAV administracijos postus, jie(masonai) įkūrė 1912 Tarptautinių santykių tarybą.

        • et:

          Gromyka arba remiasi nepatikimais šaltiniais, arba tyia meluoja.
          Kas jau kas, bet Gromyka turėtų žinoti kas nužudė brolius Kenedžius, per tą “karštą” JAV konflikto su Rusija dėl Kubos metą, nes Gromyka prieš tapdamas ilgamečiu USSR Užsienio reikalų ministru, dirbo ir ambasadoriumi Amerikoje.

          Kenedis – vienintelis JAV prezidentas katalikas niekada nepriklausė “Scull and bones”. Jeilyje jis nesimokė. Viskas, kas jį sieja su Jeiliu, yra ligoninė, kurioje jis gydėsi nuo kolito. Mokėsi jis Harvarde kai dar šis universitetas turėjo gerą vardą ir nebuvo okupuotas trockistų.
          Kenedis lanėsi Sovietų Sąjungoje 1949 m. Vėliau kaip kareivis dalyvavo Perl Harboro sukrečiančiuose įvykiuose. Kad jį nužudė komunistai, galbūt neotrockistai, galima spėti iš to, kad jo šeima glaudžiai bendravo su didžiuoju ir ko gero paskutiniu JAV antikomunistu – senatoriumi Mc Carti’iu. Po šių vyrų nužudymo Amerikoje kaip ir nebeliko kliūčių komunistams. Ypač po to kai neotrockista/neokonai pasiskelbė kovoją su “komunistais”, Stalino komunistais. Tai vyko jau po to kai 1978 buvo nuspręsta sujungti dvi ekonomines formacijas į vieną. Gromyka veikė išvien su Andropovu, buvo Gorbačiovo proteže, nors ne visos Gorbio reformos jam patiko.

    • ketvirtosios valdžios imperatorius:

      2008 m. baigė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetą.
      1995 m. savaitraščio „Sargyba“ korespondentas. 1995–1998 m. Vyriausybės kanceliarijos konsultantas spaudos reikalams. 1998–1999 m. “Vilsat” ir „11 kanalas“ redaktorius, programų direktoriaus pavaduotojas.
      1999–2000 m. Teismų departamento atstovas spaudai.
      2001–2006 m. Teisingumo ministerijos Viešųjų ryšių tarnybos darbuotojas ir vadovas.
      2001–2008 m. Vilniaus TV laidų „Teisė. Arčiau žmogaus“, „Dviguba tiesa“ vedėjas. 2002–2010 m. . 2006–2010 m. Žinių radijo laidos „Žiniasklaidos anatomija“ vedėjas.
      Nuo 2003 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas, o nuo 2008 m. LRT tarybos narys ir pirmininkas.[1]

      Taigi, jau dešimt metų turime niekieno nerenkamos KETVIRTOSIOS VALDŽIOS VADOVĄ, KURIS MATOMAI TEBEPALAIKO GLAUDŽIUS SANTYKIUS SU TEISĖSAUGA.

      Jis taip pat yra Sakalo įkurto ir psichiatro D.Pūro vadovaujamo “Homo teisių instituto tarybos narys. O Pūro proteže Linas Slušnys taip pat neatsitiktinai matomai paskirtas vadovauti Žurnalistikos etikos komisijai. Tas pats Slušnys, kuris prisipažino sugalvojęs Venskienės mergaitės paėmimo strategiją su Meliano antiteroristinės kuopos pagalba.

      Tiesa ir tai, kad Žurnalistikos etikos komisijai tirti buvo atiduotas ir ką tik žuvusio teatro kritiko Valdo Gedgaudo straipsnis “Literatūroje ir mene”. Nusikaltimo sudieties visgi komisija neaptiko ir į teismą poeto nepadavė. Bet gal toks sprendimas nepatiko Neokairė95 atstovams? konkrečiai V.Gedgaudą apskundusiam Karoliui Klimkai? O gal strtaipsnis papiktino “mažumas” ir taip, kad įvyko susidorojimas? Linčo teismas? Ką apie tai pasakytų ponas Radzevičius? Tai kur kas aktualesnis reikalas, nei kažkokios tai savivaldybės laikraštuko konkurencija su duonos valgytojais iš paskalų apie blogus savivaldybių darbus.
      Kodėl “Litmenis” tarsi specialiai provokacijai laikė Gedgaudo straipsnį nuo lapkričio mėnesio kone iki pat jo neaiškios mirties velykų išvakarėse, o per tą laiką buvo pakeisti jį palaikantys komentarai į jį puolančius, nors priėjimas komentarų rašymui buvo jau užblokuotas nuo gruodžio? Kas per sąmokslas buvo vykdomas prieš šį žmogų? Kas per korupcija mūsų žiniasklaidoje?

  12. Prusas:

    po keliu desimtmeciu paaiskes kad normaliu zmoniu zudymo mastas ‘gejiskai laisvoje’ Lietuvoje lenkia bolseviku okupacijos metu vykdytu zudyniu masta…kol viskas paslaptyje, tol atrodo kad viskas ivyksta lyg savaime…toli grazu ne tik Beresnevicius ar Marcinkevicius ar Geda ar Kernagis, bet totaliai visi inteligentai (ir ne tik) yra naikinami, tyliai be triuksmo bet uztikrintai

  13. in memoriam Valdui Gedgaudui:

    Antai grynai manipuliaciniu būdu Valdas buvo pašalintas iš Lietuvos radijo, ir jo puiki laida „Kviečia teatras” taip ir neatsigavo. Dabar tų jo laidų netgi neįmanoma pasiekti ir per LRT laidų archyvą. Ten tėra keletas paskutinių „Literatūros akiračių”, kurias jis kūrė taip pat išmaniai ir muzikaliai, ir ten galima išgirsti jo nepakartojamą balsą.

    Labai gaila, kad senokai nutrūko jo internetinės kultūros savaitraščių „Polonijaus apžvalgos”. Šiaip technologijų prasme būdamas simpatiškas konservatorius, jis į technikos naujoves nuolat stiebdavosi. Jo internetinių apžvalgų praktika išties buvo labai progresyvi įžvalga. Dabar, kai jau senokai Valdo „Polonijaus” nebėra, ir jau nebėra paties Valdo, informacinės apžvalgos yra labai paplitusios ir itin brangiai vertinamos.

    Ir kas išlošė nuo to, mūsų teritorijoje nebėra nei Valdo „kvietimų į teatrą”, nei jo „poloniškų” apžvalgų? Teritorija visa tai prarijo, kaip bala, kurioje nebelieka net ratilų…

    Valdo poezija – tai atskira tema, ir tegu ją gvildena tie, kas ją daugiau išmano. Poetinis „susimetimas” į almanachą „Svetimi” ir iškart po to pirmoji knyga „Kapsulė” (1994). „Vakaras be žiburio” (1998) atsirado ne be Sigito Gedos inspiracijos, taip jie ir stovi mano knygų lentynoje drauge, dedikuotieji Geda ir Gedgaudas; po to – ypatingai intymus „Kario šešėlis” gedulingais viršeliais (2010), „Olando Kepurė” (2011). Kiek žinau, netrukus pasirodys dar viena, jau pomirtinė jo eilių knyga.

    Kažkodėl labai gerai įsivaizduoju Valdą pajūry, visu savuoju stotu išsitiesusį priešais gūsingą žvarbų vakarį ant Olando Kepurės viršūnės, ir balsu skaitantį, pavyzdžiui, Maironį – „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis…”. Nei Maironis, nei Valdas man neatrodytų nei archajiškai, nei juolab ironiškai. Ir teatleidžia man Valdo poetiniai kolegos, bet manau, kad ko jau ko, bet Gedgaudo auksinė antikinė ševeliūra tiesiog prašyte prašėsi laureato ąžuolų lapų vainiko, jo pastangos ir rezultatai buvo akivaizdūs. Bet klampios teritorijos dėsniai ir čia nusprendė ne jo naudai…

    Ir jo straipsniai apie teatrą… Dažnai sulaukdavau iš jo elektroninių laiškų su „sąvaržėle” – „štai, parašiau, paskaityk” – ir žinodavau, kad ką beatrašyčiau, tai neturės nė mažiausios įtakos jo tekstui, prasmei, taip ir eis į spaudą su visomis jo neva „erezijomis”. Bet taip pat žinojau, kad tie mano neteisingi ir teisingi žodžiai jam buvo labai svarbūs – kaip ir man jo žodžiai, kai prieš publikuodamas siųsdavau jau savuosius „su sąvaržėle”. Toks savanaudiškas aspektas egzistavo.

    Dabar teatras toliau gyvuos be Valdo ir be jo straipsnių. Kažkam nuo to bus geriau, kažkam blogiau, kažkam „dzin”, bet faktas kaip blynas: poezijos nuo to mūsų teatre tikrai ženkliai sumažės. Poezijos plačiąja prasme mūsų teatre apskritai beveik nebeliko – netgi poetiniuose spektakliuose verčiamasi per galvą, kad ta konkrečioji poezija – ar Shakespeare´o, ar Moliere´o, ar Marcinkevičiaus – apsaugok, Dangau, kad tik nenuskambėtų kaip „banalios eilės”; reikia kuo žemiškiau, kasdieniškiau, kuo proziškiau… kuo „žemiau”, galų gale…

    Ligi šiol netelpa galvoj, kodėl Valdas taip akivaizdžiai rėmė vieną iš jaunesniosios kartos teatro režisierių, kuris, mano galva, nepaisant akivaizdžių gabumų, tragiškai stokoja elementaraus, režisieriaus profesijoje privalomo išprusimo. O Valdas sakė tiesiai šviesiai: „matau tame, ką jis daro teatre, talento krislą, ir tai man yra svarbiausia!”

    Taigi, apie mūsų teritoriją (teatrinę ir kultūrinę), kurioje tragiškai trūksta poezijos, o išėjus Valdui, šie reikalai tapo dar prastesni. Niekaip negaliu susitaikyti su tuo mūsuose paplitusiu kaimietišku požiūriu, kai, išėjus Anapus kažkam iš artimų žmonių, ciniškai fatališkai atsidūstama: „na, ką čia bepadarysi – žmogus buvo, žmogaus nebėra, bet gyventi reikia toliau… Taip buvo, taip bus, ir toks yra gyvenimas”. Taip sakant, „kur besdėsi…”.”

    Taip, tokia yra ta mūsų klampi, kaip bala, tarpusavio konkurencijų ir paniekų teritorija. Bet siela su tuo niekaip nesutinka. Nes kiekvienas žmogus, jeigu jis yra kažkuo ypatingas (o Valdas tikrai buvo ypatingas) – yra NE-PA-KAR-TO-JA-MAS!. Ir, jam išėjus, jo vietoje lieka kiaurymė, kurios niekas niekada neužpildys – bent jau man ir dar keletui žmonių, kuriuos pažįstu. Nuo to asmenybės „nepakartojamumo” suvokimo norėčiau pradėti naują dieną ir naują gyvenimą. Bent jau – savo…

    …Dar Didžiojo ketvirtadienio vakare rašius laišką Valdui gyvam, jau Didįjį šeštadienį tenka lėkti pajūrio link atsisveikinti su jo, išėjusio Didžiojo penktadienio rytą, pelenais. Laidojamas per patį Velykų Prisikėlimą… Kolega režisierius Algis, irgi Valdo bičiulis, įsitvėręs vairo, tarsi riteris, varantis žirgą šuoliais be rūpesčio, kad tas neištvėręs gali nugaišti. Infernalinė 2013 m. Velykų pūga, regis, tyčia nepaiso dangaus ir žemės priešpriešos. Pro šalį nuslenka pilkoje migloje riogsantys vėjo jėgainių parko trikampiai tarsi milžinų kapinių kryžiai…

    Gargždų Arkangelo Mykolo bažnyčios bokštas sopiai smeigia pūgos chaosą kaip didžiulis Likimo akėtvirbalis. Galvojasi: štai žmonių, tokių kaip Valdas, likimai „akėja” mūsų gyvenimus ir palieka juose savo vagas, kad mūsų patirčių derlius būtų gausesnis; o jau mūsų, likusių gyvų, rūpestis – ką tose vagose pasėsime, ką auginsime, kaip puoselėsime ar paleisime vėjais. Ar tai bus banguojantis javų laukas su mėlynuojančiais rugiagėlių pakraščiais ir vyturiu padangėje, ar tai bus runkelių cukraus eldoradas, ar bulvinis kolorado vabalų placdarmas; o gal mes apskritai visa tai užasfaltuosime ir išnuomosime automobilių stovėjimo aikštelėms, o javų ir bulvių, taipogi ir bananų parsivešime iš kokių lenkijų ar venesuelų…

    Apskritai, visų šitų žodžių galima buvo ir nerašyti. Pagrindinė mintis, susijusi su Valdu Gedgaudu – poetu, muziku, kritiku, gražuoliu vyru, kritusiu pačiame savojo amžiaus žydėjime tarsi Karys Kurosawos filme – ji išsakyta antraštėje, ir belieka ją tik pakartot (menufaktura.Julius Lozoraitis)

  14. copypast:

    kuom toks ypatingas Dainius Radzevičius, kad jau 10 metų kaip valdo KETVIRTĄJĄ LIETUVOS VALDŽIĄ – žiniasklaidą, glaudžiai bendradarbiaudamas (tarybos narys) su D.Pūro vadovaujama “homoteisių” institutu. Juk jis nett ne žurnalistiką baigęs. Ar šį postą jam garantuoja jo ryšiai teisėsaugoje? Juk ten jo didžiausias darbinis įdirbis.

    Antai grynai manipuliaciniu būdu poetas, musikantas ir teatro kritikas Valdas Gedgaudas buvo pašalintas iš Lietuvos radijo, ir jo puiki laida „Kviečia teatras” taip ir neatsigavo. Dabar tų jo laidų netgi neįmanoma pasiekti ir per LRT laidų archyvą. Ten tėra keletas paskutinių „Literatūros akiračių”, kurias jis kūrė taip pat išmaniai ir muzikaliai, ir ten galima išgirsti jo nepakartojamą balsą.

    Ir kas išlošė nuo to, kad mūsų kultūtrinėje teritorijoje nebėra nei Valdo Gedgaudo „kvietimų į teatrą”, nei jo „poloniškų” apžvalgų? Žurnalistinė teritorija visa tai prarijo, kaip bala, kurioje nebelieka net ratilų… Žiniasklaida tyli, kukliai pranešus visuomenei apie Valdo mirtį, tik Valatkos redaguojamas 15 min nuo savęs dar pridėjo, kad “mirė po sunkios ligos” nors draugai mirties išvakarėse, Didįjį Penktadienį bendravo su “linksmu ir visiškai žvaliu” Valdu. Tad ką išlošė Neokairė95 ir jų atstovas Karolis Klimka, grąsinęs apskųsti Briuseliui Valdo Gedgaudo straipsnį “Literatūroj ir mene” Briuseliui? Ką išlošė šio savaitraščio redakcija laikydama šį straipsnį matomiausioj vietoj nuo lapkričio mėnesio iki kone pačios tragedijos, užsibaigusios Valdo mirtimi?
    Ir pagaliau, ką išlošė Jėzaus veido fekalijomis drabstytojai, kurių paslėptą neotrockistinę propagandą Casteluci pjesėje nuo protestuojančių katalikų atėjo gint net pats buvęs VSD vadovas M.Laurinkus & co, praradęs Prezidentės pasitikėjimą dėl CŽV kalėjimų, apie kurių steigimą patvirtino ir Prezidentas Paksas, atsakęs neigiamai į Laurinkaus užklausimą.. ir galimai dar ir dėl to buvo nušalintas? Matyt tuomet reikėjo bendros “grėsmės”, nuo neva kerštaujančių musulmonų, grėsmės, kurios neatsisakyta ir vėliau, tardant Kusaitę.
    Neturėjo vargšas Valdas Gedgaudas kaip ir amžinatilsį diplomatas A.Nesavas tokios žmonos kaip turėjo Pociūnas ar tokios sesers kaip turėjo Kedys, tad viskas greit nutilo… lyg berniuko nė nėbuvo. Ir kiek dar tokių berniukų bus tyliai nutildyta?

  15. Romaldas:

    visų meninikų prašau , nenušokit nuo proto. Aišku bus atsakymas, Romaldai, esi lėkšto proto ir nepagauni meninės minties. Sutinku. Tada pradėsiu gintis ir sakysiu , kad menas priklauso liaudžiai, o ne makakoms , tapsiu leninietis ar ne ?. Klausimas – meninikai, jums tai ką nors sako ar ne?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: