J. Vaiškūnas: Ši Žemė šventa (156)

Aukštaitijos sutartinių giedotojos ant Perkūno kalno, 2012 m., Švenčionys | svencionys.lt nuotr.

Aukštaitijos sutartinių giedotojos ant Perkūno kalno Švenčionyse, 2012 m.

Etnokosmologo, publicisto, aktyvaus Lietuvos Romuvos judėjimo dalyvio, Alkas.lt redaktoriaus, Jono Vaiškūno interviu Baltarusijos interneto portalui Svajksta.by

„SVAJKSTA: Neseniai išėjo Jūsų knyga „Skaitant dangaus ženklus“, skirta 12 atvaizdų ant XVI a. pusmetrinio kaušo analizei. Kaušas po karo buvo atrastas Baltarusijoje, Gardine, o dabar saugomas Raubičiuose. Tuos atvaizdus Jūs apibrėžėte kaip čionykščius Zodiako ženklų simbolius.

Išėjus knygai Lietuvoje paplito išsireiškimas „lietuviškas Zodiakas“. Baltarusijos visuomenėje tai sukėlė lengvą nesupratimą, juo labiau, kad yra duomenų, jog kaušas gali būti kilęs iš Baltarusijos rytinės dalies.

Ar galima naudoti išsireiškimą „lietuviškas zodiakas“? O taip pat ar galima atvaizdus ant šio kaušo sieti su Vakarų Lietuvos padavimu, kurį užrašė Jeronimas Prahiškas XVI a., apie tai, kad Saulę iš ledo bokšto išvadavo Milžinas su Zodiako ženklų pagalba? Ar Jūsų tyrimo rezultatus ir gudai gali laikyti savo senojo etnokultūrinio paveldo dalimi?

JONAS VAIŠKŪNAS: Nesusipratimo jokio nėra. Įvardindamas Zodiaką kaip lietuvišką, turiu omenyje ne tik Lietuvos Respublikos gyventojus, bet ir gudus. Gudai, kurie žino savo tautos istoriją, žino, kad jie yra  lietuviai ir, kad mūsų istorinis paveldas yra bendras, o jo skirtis daugeliu atvejų tik sąlyginė. Tiesa, ieškodamas istoriniuose šaltiniuose paminėto lietuviško Zodiako pėdsakų folklorinėje ir etnografinėje medžiagoje daugiausia rėmiausi folklorine ir etnografine medžiaga užfiksuota dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau mano teorinių išvadų teisingumą patvirtinę ir praplėtę apeiginio kaušo iš Gardino piešiniai akivaizdžiai įrodė, kad Zodiako ženklų sistemos žinojimas nebuvo koks nors siauras lokalinis unikalus reiškinys, kad ši astromitologinė sistema buvo paplitusi daug platesniame lietuvių, baltų, o gal būt, ir slavų areale.

Jei būčiau pakviestas pristatyti šio Zodiako rekonstrukcijos į Baltarusiją, tai visiškai nuoširdžiai žiūrėdamas broliams gudams į akis sakyčiau – tai  „lietuviškas Zodiakas“. Ir nesijausčiau pasisavinęs svetimos tautos paveldą, kaip ir nesijaučiau apvogtas dėl to, jog „man  priklausantis“ Vaiškūnų piliakalnis šiandien yra priskirtas Vitebsko srities administracijai. Man Gudija ir Lietuva – tai du vienas su kitu sujungti pusrutuliai, sudarantys vienas smegenis. Todėl čia niekas nieko pasisavinti negali. Galime tiktai pasvarstyti, kuris – kairysis, o kuris dešinysis ir kas juos(mus) jungia. Nesusipratimai gali kilti tik iš nesusikalbėjimo, kai ryšiai tarp šių pusrutulių yra dirbtinai nutraukiami. Tai žinomas reiškinys psichiatrijoje.

O dėl Jaronimo Prahiškio paminėto mito lokalumo, tai knygoje parodau, kad šio maldininko užfiksuotas mitas apie Saulės išvadavimą yra plačiai paplitęs indoeuropietiškame areale ir už jo ribų. Manau yra logiška manyti, kad būtent su Saule ir jos vadavimu susijusių mitinių personažų įvaizdžiai gali būti susieti su ekliptikos juostoje esančių žvaigždžių konfigūracijomis. Tokius 6 personažus – pretendentus į Saulės vadavimo mito siužeto dalyvius iš gausios etnokultūrinės medžiagos aš išskyriau dar nematęs Gardino kaušo piešinių. Be šio kaušo mano dalinė rekonstrukcija būtų pasilikusi tik efemeriška hipoteze. Kaušo piešiniai ne tik patvirtino teoriškai rekonstruotų ženklų egzistavimą, atskleidė teoriškai nerekonstruotus likusiuosius ženklus, bet svarbiausia, kad įrašė tuos ženklus į bendrą 12-os ženklų seką. O tai leido identifikuoti ir juos atitinkančius žvaigždynus.  

„S“: 10 dienų prieš žiemos saulėgrįžą Vilniaus Lukiškių aikštėje buvo surengta neįprasta apeiga. Lygiai 2012.12.12,  12 valandą 12 minutę ten buvo pastatytas vertikalus blukis, kurį susirinkę apeigų dalyviai mušė lazdomis. 12-os žmonių, apsirengusių rūbais papuoštais tais pačiais 12 ženklų, kurie yra pavaizduoti ir ant minėto apeiginio kaušo dalyvavimas pabrėžė, kad apeiga yra siejama su mįslingu padavimu apie Saulės išvadavimą.

Buvote vienu iš šio nepaprasto vyksmo rengėjų. Pažymėjote, kad tai turi atitolinti Pasaulio pabaigą, kurios žiniasklaidos pripumpuota žmonija laukė gruodžio pabaigoje, ir pratęsti žmonių giminės gyvavimą. Gruodžio 21 d. vakarą blukis buvo sudegintas. Pasaulio pabaiga taip ir neatėjo.

Tad kyla keletas rimtų klausimų. Pirma, kodėl, Jūsų nuomone, taip masiškai buvo kurstomos tos apokaliptinės nuotaikos? Ar jos nėra pavojingos, vertinant tradicijų požiūriu?

Susidarė toks įspūdis, kad Romuva ėmėsi  globalaus vaidmens – būti atsakinga už darną visame pasaulyje ir siekti atsispirti tam tikroms priešiškoms globalinėms tendencijoms. Tikrąja visos šios isterijos apie „pasaulio pabaigą“  kulminacija galima laikyti interneto mobilizacinės jėgos demonstravimą – atitinkamai pateiktas (su nuorodomis į Nostradamą) Korėjos reperio video-klipas sulaukė daugiau nei 1 mlrd peržiūrų. Tai yra jų jėga. O kokia jūsų jėga? Kokius iššūkius globalinėje arenoje mato sau Romuva? Iki šiol niekas iš pasaulio pagonių neužsimojo tokiam mastui, visi sėdėjo savo landose ir užsiėmė tyliu rekonstravimu. Ar galima kalbėti apie naujo pagoniško kredo atsiradimą – „maksimaliai įsišakniję, bet atsakingi už visą pasaulį“?

Beje, tai ne pirma globalinė Romuvos paraiška – pirma buvo Lietuvos Krivio, alternatyvaus „pagoniško Popiežiaus“ įšventinimas 2002 metais. Jūs tada taip pat buvote ano įvykio vienu iš pagrindinių rengėjų ir ideologų.

J.V.: Pasaulio pabaigos mitas yra religinis mitas. Jis primena ir įspėja, kad visų pirma pačiam žmogui nuolat gresia pabaiga, kuri galiausiai vieną dieną ateina tikrai. Kartu religija siūlo priemones, kuriomis žmogus gali ne tik kad nuolat tą pabaigą nutolinti ir padaryti, kad ji netrukdytų gyventi, bet ir  priešingai – stimuliuotų gyvenimą.  Gal nustebsite, bet vienas tokių ypač dėmesingai atliekamų apeigų komponentų yra sureikšmintas, lėtas dėmesingas valgymas. Pvz., metams b a i g i a n t i s  tai atliekame per Kūčių vakarienę… Siūloma ir daugiau įvairių apeigų. Visų jų bendras tikslas – pažadinti gyvybines galias ir neutralizuoti, nutolinti nenumaldomai artėjančią baigtį.

Globali kapitalistinė vartotojiška visuomenė ugdo pragmatišką-materialistišką žmogų. Religinius veiksmus ir simbolius toks žmogus yra linkęs arba iš viso atmesti, arba suvokti ir priimti materialistiškai. Manau, tokiai pasaulėžiūrai pamatus paklojo krikščionybė ėmusi garbinti Dievą žmogaus pavidalu, žmogų pradėjusi laikyti Dievu, pavertusi savo Dievą istorine asmenybe su žmogiškuoju CV. Rezultatas – jau surinkta ne viena tona nukryžiuotojo kryžiaus reliktų, o astronomai kompiuteriais ir teleskopais ieško Betliejaus žvaigždės kosminėse erdvėse… Tokioje visuomenėje pasaulio pabaigos vaizdinys virsta fiziniu kosminiu kataklizmu, sietinu su kokiu nors asteroidu ar kitu kosminiu  k ū n u, bet ne su mūsų pačių kūnu ir siela. Romuva puikiai supranta ką nori mums pasakyti majai per savo kalendorinius-religinius vaizdinius, nes mūsų protėvių tradicijai būdingi panašūs religiniai vaizdiniai. Jie nuolat cikliškai primena, kad mūsų pasaulis periodiškai atsiduria pavojuje ir, kad žmogus žinantis tradiciją, gyvenantis pagal ją, yra pajėgus tą pavojų nutolinti, o galiausiai ir išgyventi.

Kai suvoki, kad Pasaulis yra toks koks jis yra mūsų viduje, tai neturi kito pasirinkimo, kaip tik būti atsakingu už visą Pasaulį. Ir mes nuolat esame atsakingi už visą Pasaulį. Siekdami, kad jame būtų darna, kad jis deramai gyvuotų, kad dar neišnyktų, mes privalome kurti darną savyje. Kai tai imi suvokti, tai ir įgyji galią daryti įtaką Pasauliui, keisti Pasaulį. Tampi įtakingu.

2012 gruodžio 12 d., Vilnius, Lukiškės

2012 gruodžio 12 d., Vilnius, Lukiškės

„S“: 2012 metų rudenį įvyko du įvykiai.

Ukrainos sostinėje Kijeve nežinomi piktadariai naktį nupjovė Perūno stabą, kuris 2009 metais buvo atstatytas toje pat vietoje, iš kurios jis buvo pašalintas daugiau kaip prieš 1000 metų, – Senakijeviškame kalne. Tas stabas buvo pagrindinis Ukrainos pagonių dievaitis, jis nebuvo saugomas, jį lankydavo dažnos ekskursijos. Ukrainiečiams, kurie yra linkę viską politizuoti, tai kad jų pagoniškas stabas stovi šalies ir sostinės centre, buvo svarbus politinis dalykas.

Kitas įvykis – Baltarusijoje, netoli nuo ežero Douhaje, pačiame geografiniame Europos centre, tenykštis turistinės agro-sodybos savininkas pastatė savo paties pagamintą Perūno stabą – vadinamo Perūno kalno papėdėje, prie akmens su pėdomis. Ten stabas buvo pastatytas siekiant pritraukti turistus.

Šalia Jūsų sodybos prie Švenčionių, kur kasmet Romuva masiškai švenčia Jorę, taip pat turite pastatytą prieš kokį dešimtmetį Perkūno stabą. To stabo išorė yra labiau meniška, jo bruožai yra daugiau išaštrinti – jis ženkliai skiriasi nuo daugumos „konvejerinių“ stabų, kuriuos per 20 metų išmoko tašyti iš rąstų Rusijos ir Ukrainos „rodnoverai“.

Taigi, kaip statant pagoniško dievo stabą suderinti menišką, religinį ir politinį dėmenis? Kuriuo tikslu pastatytas stabas pas Jūs? Koks vidinis šauksmas sukėlė poreikį jį pastatyti? Kodėl, Jūsų nuomone, pas šiuolaikinius pagonis poreikį dažniau nulemia politinis faktorius ir mažai, kiti dalykai, kuriems teikiama svarbi reikšmė kitose religijose – kad sukurtum šventą dievo atvaizdą, reikia būti pakilus į tam tikrą aukštesnę dvasinę būseną?

J.V.: Kiekvienas stabas, skulptūra yra žmogaus rankų dirbinys ne daugiau. Religingo žmogaus sielai tai yra materiali vaizdinė priemonė, padedanti pažadinti vaizduotę ir susikaupti ties jau neapčiuopiamais dvasiniais vaizdiniais. Kad skulptūra -„stabas“ nebūtų tik fiziniu kūnu ir taptų dvasiniu laidininku nepakanka tik jo paties – reikia mito bei ritualo – pasakojimo, dvasinės idėjos ir veiksmo, kurie su juo būtų siejami ir kurias jis įkūnytų. Mūsų protėvių tradicijos ir yra būtent tos paveldėtos reikšmės, sureikšminimai iš gausios aplinkos žmogų supančių daiktų ir reiškinių išskiriantys reikšmės pripildytus sudvasintus išskirtinius gamtos ar žmogaus rankų darinius ir paverčianti juos nepaprastais sureikšmintais simboliais, kurių dėka mes galime pažadinti savyje tai ką protėviai mums nuolat norėjo įteikti ir perduoti. Tokiais simboliais tapę daiktai ar reiškiniai gali būti apibūdinti kaip dievo buveinės, kaip tai, kame įsikūnija, į ką nusileidžia dievybė, iškviesta apeiginių veiksmų ir sukaupto dėmesio dėka.

Stabo-skulptūros  formos ir stiliaus archajiškumas yra neabejotina vertybė lengviau pažadinanti archaišką tradicinį religingumą nei modernios inovatyvios formos, su kuriomis mūsų dvasinių refleksų saitai dar nėra susiformavę. Bet kita vertus modernūs laikmečio ieškojimai, jei mes suvokiame ką darome, vardan ko darome, tampa įdomiu iššūkiu. Tad, jei materiali dievybės išraiška suvokiama kaip Dievo sostas, į kurį dėmesingai kviečiamas bendruomenės  jos Viešpats pakyla (arba nusileidžia) ir sėdasi, tai jei nepaveldėjome, praradome, ar neturime senojo belieka sugebėti įtikinti Viešpatį sėstis į naująjį, gal būt net modernų. Ir jei mums šį laukiamą svečią pavyks pasodinti prie mūsų šventinio stalo, tai jau bus nesvarbi tos „kėdės“ medžiaga ir pavidalas, nes kalbėsim su Dievu.

Galima sakyti, kad mūsų Dievai yra konservatyvūs ir bijo modernybės, bet galima manyti, kad tai mes konservatyvūs ir dažnai nenorime, o ir nesugebame Dievų prisikviesti į modernius būstus. Kulionių kaime šalia Observatorijos, kur aš gyvenu, kuriamoje Perkūno šventovėje Perkūno stabas yra pastatytas būtent tam, kad kiltų tokie klausimai ir, kad būtų galima apie tai pamąstyti ir pakalbėti.

Koks vidinis šauksmas sukėlė norą jį pastatyti? Tai buvo gyvas troškimas priminti, kad  mes lietuviai nepamiršome savo galių šaltinio – Dievo Perkūno, kad jo vaizdinys iki šiol yra gyvas ne tik iš protėvių paveldėtose sakmėse, padavimuose ir pasakose, kad jį primena ne tik po Lietuvą išsibarstę Perkūno kalnai, Perkūno akmenys ar žaibai ir perkūnijos danguje, bet, kad ir mes patys sąmoningais savo veiksmais esame pajėgūs įgauti Jo galių per jas liudijančius simbolius ir apeiginius veiksmus. Žinoma ne visada tai pavykstą, nes ne visada sugebame patys pakilti į reikiamą aukštesnę dvasinę būseną. Nėra abejonių, kad kuriant dievybės atvaizdą, arba tiksliau materializuojant jos vaizdinio esmę įkvėpimas yra ne tik pageidautinas, bet ir būtinas. Priešingu atveju kūrinys neliudys įkvėpimo ir vargu ar gebės įkvėpti jį pasitelkiančius tam įkvėpimui pasiekti. Nes, jei Dievas čia nebuvo nusileidęs kūrybos metu, vargu ar jis nusileis po to.

Protėvių pasaulėžiūros gaivintojai niekada neišvengs politinio faktoriaus. Juk vyraujanti politika yra sankcionuojama vyraujančios pasaulėžiūros ir todėl ją daugiausia ir aptarnauja. O etninės religijos, kaip žinia Europoje yra išstumtos įsivyravusios krikščionybės iki šiol trokštančios, kad įveikta pasaulėžiūra būtų žuvusi ir priešingai nei Žmogus-Dievas niekada neprisikeltų. Religija visuomet yra ir ideologija, todėl neturėtumėme stebėtis, kad užspausta religija iškildama iš laikinos nebūties iškarto ima reikštis ir kaip alternatyvi ideologija vyraujančiai.

Jorė Kulionyse

Jorė Kulionyse

„S“: Lietuvoje metų pabaigoje buvo paskelbti visuotinio gyventojų surašymo, kuris įvyko 2011 metais, duomenys. Pagal statistinius duomenis, Lietuvoje dabar pagoniško tikėjimo išpažinėjų yra 5,2 tūkst. žmonių arba 0,2% šalies gyventojų. Per 10 metų tas kiekis padidėjo 4 kartus.

Kokie sekantys bu Romuvos veiksmai, kai laukiami surašymo rezultatai yra paskelbti? Kokie bus Romuvos žingsniai, siekiant pripažinti pagonybę Lietuvos tradicine religija? Ir kodėl Romuvai yra toks svarbus šis pripažinimas, argi tik simboline prasme?

J.V.: Kapitalizmo ekonominių galių valdomoje Lietuvoje liberalizmas skatinamas visose gyvenimo srityse, tačiau religinėje srityje Lietuvos įstatymai yra įtvirtinę kai kurių religinių krypčių išskirtinumą. Vienoms religinėms bendrijoms, apriori pavadintomis tradicinėmis, suteikiama valstybės parama ir sudaromos išskirtinės raiškos ir būties sąlygos, kitoms tokia teisė nepripažįstama. Romuvos religinė bendrija, kaip nuosekli lietuviškų bei baltiškų dvasinių vertybių įtvirtintų tautos etnokultūrinėse tradicijose tesėja yra atsidūrusi paradoksalioje padėtyje – savo gimtojoje žemėje, savo istorinėje valstybėje ji nėra pripažįstama nei tradicine religine bendrija, nei valstybės pripažinta netradicine religine bendrija. Ši diskriminacija pagal religines pažiūras savaime iškyla kaip iššūkis ir paskata – atkurti teisingumą – siekti Romuvos valstybinio pripažinimo. Tačiau ne visi romuviai sutaria, kad tas pripažinimas turi būti Romuvos siekiamybė. Yra nemažai manančių, kad Romuva kaip dvasinis judėjimas, neturėtų siekti formalaus politinio ir juridinio sankcionavimo ir su tuo susijusių valstybės teikiamų lengvatų, visų pirma finansinėje srityje (piniginė parama, socialinės garantijos dvasininkams, galimybė esant poreikiui turėti tikybos pamokas mokyklose ir kt.).

Priimant Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą  (RBBI) valstybė šiame įstatyme defacto įtvirtino, kad Lietuvoje yra 9 tradicinės religinės bendrijos, kurioms valstybė suteikia ypatingą globą: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų. Kitos religinės bendrijos teisiškai įregistruotos kaip juridiniai asmenys buvo perskirtos į valstybės pripažintas ir į valstybės nepripažintas religines bendrijas. Tos religinės bendrijos, kurioms suteikiamas statusas valstybės pripažintų,  gauna iš valstybės daugiau teisių nei tos, kurios yra taip pat įregistruotos kaip juridiniai asmenys, tačiau negauna privilegijos vadintis valstybės pripažinta religine bendrija. Tad Romuva atsidūrė tarp šių pastarųjų – valstybės nepripažintų.

Pagal RBBI kiekviena valstybės nepripažinta religinė bendrija „gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje. Jeigu prašymas nepatenkinamas, pakartotinai galima dėl to kreiptis praėjus 10 metų nuo prašymo nepatenkinimo dienos“.

Romuva oficialiai įregistruota buvo 1992 m., tad jei norėtų galėtų 2017 m. kreiptis dėl valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso pripažinimo. Tačiau jau seniai „vienintelės teisingos“ bei „labiausiai tradicinės“  religijos lobistai stengiasi dabar  galiojantį RBBI pakeisti, pratęsdami šio kreipimosi laikotarpio terminą nuo 25 iki 50 metų! Taip pat siekiama kitų teisinių suvaržymų vadinamoms netradicinėms religinėms bendrijoms.

Tad Romuvos pripažinimo klausimas lieka atviras. Kaip atviras lieka ir klausimas: ar reikia bandyti prisiderinti prie esamų diskriminacinių įstatymų, ar reikia į juos nekreipti dėmesio ir tiesiog eiti savo dvasiniu keliu per daug nesidairant į teisinius reglamentus.

„S“: Baltarusijoje jau daugiau nei 20 metų entuziastai svarsto, kaip būtų galima Menske į seną teisėtą vietą sugrąžinti šventąjį akmenį „Dziedą“ – perkelti iš miesto pakraščio į centrą, į Svisločės upės krantinę. Kažkas nori reikalauti iš miesto valdžios, kad ji tai padarytų, kažkas laukia šalies politinio klimato pasikeitimo, kažkas siūlo patylom naktį pervežti akmenį sunkvežimiu, kažkas nori iškilmingesnių renginių.

Kaip Jūs, kelių garsiausių viešų Romuvos akcijų „ideologas“,  įsivaizduotumėte akmens perkėlimą į buvusios Mensko šventyklos vietą?

J.V.: Kadangi tai nepaprastas akmuo, o dvasinę religinę reikšmę turintis sakralinis objektas, tai su juo reiktu elgtis ne bet kaip, o sureikšmintai, rituališkai. Jei perkėlimui, kaip pagarbiam viešam ritualiniam veiksmui politinė padėtis nėra palanki, tai, manau, kad bet kaip ir bet kokiu būdu priverstinai jo judinti neverta. Šis akmuo yra religinė šventenybė ir idealiausiu atveju jo perkėlimas turėtų būti rimtu gerai suplanuotu, viešu, simboliniu veiksmu. Reiktų sureikšminti perkėlimo laiką, vietą ir būdą, kuriuo tai būtų atliekama. Žinoma, galima prašyti valdžios, kad „Dziedas“ būtų sugrąžintas į vietą tiesiog kaip svarbus Gudijos istorinio paveldo objektas, kad šventvietės vietovė būtų pažymėta kaip reikšminga mitologinė-sakralinė vieta. Aiškinti, kad tai,  pritrauks nemažai turistų ir panašiai. Jei politinė padėtis neleidžia daryti religinio veiksmo – manau, kad šis perkėlimo būdas būtų priimtiniausias. Tokiu atveju religines apeigas galima būtų atlikti vėliau. Tikiu, kad vėliau ar ankščiau tas bus padaryta. Tai Baltarusijos sostinei ir Jūsų tautai suteiks papildomų galių.

Akmuo „Dziedas“ akmenų muziejuje

Akmuo „Dziedas“ akmenų muziejuje

„S“: Jūs gimėte Labanoro girios pakraštyje netoli Švenčionių. Netoli nuo Jūsų gimtojo Papiškių kaimo  yra kaimas Vaiškūnai. O iš kitos Lietuvos-Baltarusijos sienos pusės, už Lentupio, yra kiti Vaiškūnai. Ar iškalbinga yra Jums tokia Jūsų pavardės baltarusiška-lietuviška geografija? Ar teko Jums būti Baltarusijos Vaiškūnuose? Ana vietovė savo laiku tapo tokia įspūdinga baltarusių menininkui Aliesiui Šaternikui (Алесь Шатэрнік), kad Vaiškūnų kaimui jis paskyrė savo peizažinių paveikslų seriją.

J.V.: Jaučiuosi gimęs ypatingoje vietoje. Augdamas ir sąmoningėdamas vis atrasdavau naujų galios įkvėpimo spindulių sklindančių į mano gimtinę iš aplink beatsiveriančio tėviškės kraštovaizdžio dvasinių ženklų. Baltarusijos Vaiškūnai su savo Vaiškūnų piliakalniu yra vienas iš tokių man svarbių malonų sielos džiugesį suteikusių ir privertusių susimąstyti ženklų. Kai būdamas moksleiviu iš Švenčionių važiuodavau į anapus Lietuvos sienos gyvuojantį Lentupį (gudiškai Lyntupy), jaučiausi istorijos nuo Lietuvos atplėštoje lietuviškoje erdvėje. Dabar ir Lentupis ir Vaiškūnai už valstybinės sienos mane veikia kitaip – jie sukelia man jausmą, kad Lietuva nesibaigia ties valstybine Lietuvos Respublikos siena, kad ir ten toliau yra ir mano kraštas ir kad baltarusiai yra mano broliai, kuriuos galiu pavadinti lietuviais.

Visam laikui man įsiminė atsitikimas – nors ir kaip tai archaiškai skamba – įvykęs praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje, kuomet vienoje iš Baltarusijos Etnokosmologijos centro „Kryuja“ rengtų konferencijų prisistatęs vienam Minsko universiteto mokslininkui nustebęs išgirdau:  „Vaiškūnas? Man gerai žinoma jūsų pavardė. Kasmet, kai iš vasaros atostogų grįžtame prie darbų universitete, visur aidi Jūsų pavardė Vaiškūnai, Vaiškūnuose…  Mat būtent Vaiškūnuose daugelis universiteto dėstytojų poilsiauja, turi sodybas, tos vietos yra labai pamėgtos mūsų inteligentijos…“

Niekada nebuvau paslaptinguose baltarusiškuose Vaiškūnuose. Todėl Gudijos Vaiškūnai ir Vaiškūnų piliakalnis mane masina kaip kokia Šambala. Žiūrėjau nuotraukas internete, skaičiau tekstus, grožėjausi Alesio Šaterniko paveikslais… Jie sukėlė mano sieloje nenusakomą virpulį… Aš žinoma esu subjektyvus ir egocentriškai jausmingas, nes tie Vaiškūnai mane pagauna ir labai jaudina nuspalvindami mano jausmus ir mintis romantišku šydu gal vien dėl rezonanso su mano pavarde. Tačiau tai, kad jūsiškę šviesuomenę jie taip pat smarkiai traukia, man įrodo, kad yra šiuose jausmuose ir kažkas objektyvaus, o jei ne objektyvaus, tai tada subjektyvaus, bet mums visiems bendro.

Alesis Šaternikas. Upelis Lentupis (gud. Lyntupka), Vaiškūnų kaimas. 2011

Alesis Šaternikas. Upelis Lentupis (gud. Lyntupka), Vaiškūnų kaimas. 2011

„S“Ta vietovė – Labanoro girios apylinkės, patys Aukštaitijos rytai, Lietuvos-Latvijos-Baltarusijos pasienis – atrodo ypatingai reikšminga senosios lietuvių religijos atgimimo judėjimui. Iš čia yra Romuvos Krivio Jono Trinkūno giminė. Iš čia esate kilęs Jūs, čia, Kulionyse, kur gyvenate, įkūrėte šventyklą. Čia, Sartų ežero pakrantėje, įkūrė savo žinomą Romuvos šventyklą tarpukario lietuvių pagonių vadas Domas Šidlauskas-Visuomis. Taigi, kokią mįslę slepia savyje ši vietovė tarp Švenčionių, Braslavo ir Daugpilio?

J.V.: Aš gimiau Papiškių kaime, Švenčionių rajone. Iš šiaurės pusės nuo mano gimto kaimo teka upelis Šventelė, ištekantis iš Švento ežero, kurio vienas iš nedidelių pusiasalių (tai išsiaiškinau vėliau užrašinėdamas apylinkių tautosaką) vadinasi Alkas. Į vakarus nuo mano kaimo gražus miškas – Gojalis, o šalia jo, girioje, didelė pilkapių grupė (kurią, kai suaugęs supratau, kad tai kultūros vertybė – įregistravau į valstybinio kultūros paveldo registrą). Į pietryčius nuo kaimo yra didesnė gyvenvietė – Šventa, šalia jos – Šventos pilkapiai. Šventos laukuose – daug išlikusių ąžuolų… Mokiausi – Š v e n č i o n y s e, nuolat lankydavau šalia miestelio stūksantį Perkūno kalną… Vadinasi ši Žemė Šventa. Ir tas šventumas niekur nedingo. Jis veikia mus iki šiol.

***

Dėkoju už suteiktą progą kalbėti apie tokius svarbius ir mano širdžiai ir sielai brangius dalykus, apie kuriuos prisėdus ramiai pamąstyti, juos išjausti ir išreikšti kitiems kuo toliau tuo mažiau lieka laiko kasdienybės ūžesio bangose.

Šventykla Kulionyse

Šventykla Kulionyse

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Mes baltai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

156 komentarai

  1. egle v.:

    Stipru, Jonai. Dėkojame iš gelmių…

  2. Amelija:

    “Ir mes nuolat esame atsakingi už visą Pasaulį” -nemažas užmojis saujelei saviveiklininkų…

    • Lamatas:

      na taip , nebūti už nieką atsakingiems , tame tarpe ir už milijonus išžudytų ” bažnyčios labui” , kur kas patogiau. Moralė nereikalinga kai siekiama prabangos bet kokia kaina.

      • et:

        milijonai tai tik religinio komunizmo labui buvo išžudyti. Kažką labai painioji, Lamatai. Matosi, kad istorijos mokeisi tik iš sovietinio vadovėlio.

        • Iš miškų:

          Apie tamsiausius viduramžius, apie inkviziciją neteko girdėti? Tai iš kokių tu vadovėlių tada mokeis????????????

          • et:

            inkvizicija iš pradžių, ankstyvaisiais viduramžiais buvoi įkurta tik tam, kad atskirtų tikrajį kriksčionių mokymą nuo visokių arijonų ir kitų interpretacijų.

            Tik daug vėliau 15 a pabaigoje Ispanų karaliai Ferdinandas su Izabele, patys būdami tikrųjų semitinių žydų kilmės kriksčionys, išviję musulmonus, pasinaudojo inkvizicija tam, kad atskirtų naujai į kriksčionybę atsivertusų žydochazarų lojalumą, nes matė kad jie tik dedasi kriksčionims, bet slapta išpažįsta savąjį tikėjimą ir todėl jais nepasitikėjo. Šie gi, supirkinėjo iš Kolumbo atrastos amerikos vežamą auksą… o vėliau Plandijoj sukėlė revoliuciją ir taip atskyrė ją nuo Ispanijos. Vėliau įtakojo Kromvelio revoliuciją ir Kromvelis leido jiems “sugrįžti į Angliją. Po to nuosekliai sekė visos kitos rtevoliucijos… think again, drauguži:)
            Kiekviena istorija yra politiškai tendencinga. Reikia pirmiau ištreniruoti savyje kritišką mąstymą.

  3. Iš miškų:

    Šventa tiesa- ši Žemė Šventa.
    Kol bus tokių žmonių, tol liksim lietuviais, tol turėsim savo kalbą, raštą, tol gerbsim savo šaknis, tol neišnyksim iš savo Šventos Žemės. Ir Alkas yra įrodymas, kad tau būtent ši Žemė yra Šventa.
    Amelijai, kuri ir vėl purvinom kojom užropojo ant Alko – ne visi žmonės, kaip tamsta, gyvena urvuose, matuoja gyvenimo pasiekimus suvalgytos dešros ilgiu, skaitomiausias laikraštis yra “Maximos” reklaminis bukletas ir didžiausia svajonė yra nusipirkti itališką klozetą už pusę kainos.

    • Amelija:

      “Amelijai, kuri ir vėl purvinom kojom užropojo ant Alko – ne visi žmonės, kaip tamsta, gyvena urvuose, matuoja gyvenimo pasiekimus suvalgytos dešros ilgiu, skaitomiausias laikraštis yra “Maximos” reklaminis bukletas ir didžiausia svajonė yra nusipirkti itališką klozetą už pusę kainos.”

      Mielasis, esu antros kartos inteligentė, niekada nesirūpinau nei dešros ilgiu, nei storiu, gyvenu puikiame bute su didžiule biblioteka (apie 12 000 knygų), o ant mano pašto dėžutės priklijuotas lipdukas “Reklamai ne”, taip kad negaunu jokios tamstos “valgysenos”, o itališkas klozetas už visą kainą manęs nė kiek nedžiugina, nes visi brangiai pirkti daiktai teturi vieną paskirtį – tarnauti žmogui, ir jie niekada nepakeis nei požiūrio į tikrovę, nei kasdienos reikalų. Man visko gana, aš esu turtinga tuo, ką turiu, ir jokie materialūs dalykai man absoliučiai nerūpi. Baigiau vienintelį Lietuvoje tikrą Vilniaus universitetą, esu pažįstama su daugeliu Alkas.lt autorių, ir manau, kad mano pozicijos reiškimas šiame tinklalapyje yra sveikas vėjo gūsis jūsų davatkiškoje, kartais net paranojiškoje “bendruomenėje”. Puikiai pažįstu ir tuos vargšelius, kurie belakstydami su plakatais apie Vytauto paminklą Kaune, gavo administracines baudas – ką darysi, vienas nusikalsta perėjęs gatvę ne vietoje, kitas – išsišokęs dėl savo ligotos psichikos. Abiem atvejais lieka įrašas VRM sistemoje, kuris, skirtingai nei baudžiamoji kaltė, niekada nepanaikinamas… Čia aš apie V. Rutkauską…

      Jei kas man pavydi – turi ko, tikrai esu turtinga ne tik buitimi, bet ir nuostabia šeima, puikiu jaunimu, kuris sukasi mūsų namuose, dideliu bendraminčių ratu, bendradarbiais, kurie yra atviri pasauliui ir jo permainoms. Taip kad turiu nuvilti vargšelį komentatorių – apsiperku ne “Maximoje”, o ūkininkų turgelyje, man pinigų užtenka ir itališkai, ir vokiškai buities technikai, o kaip dora katalikė ne tik paskiriu du procentus savo parapijos bažnyčiai, bet ir kiekvieną sekmadienį aukoju “dešimtinę” – procentą to, kiek per savaitę išleidžiu savo poreikiams ir malonumams.

      Nereikia manyti, kad Alką skaito tik nabagėliai… Man malonu dalyvauti diskusijose,

      • Iš miškų:

        Kadangi taip skrupulingai atsakėte į mano repliką, tad, darau išvadą, kad net nesupratote, jog visa tai buvo tik sarkastiškos eilutės atsakant į tamstos cinišką požiūrį. Man visai nerūpi kur ir kaip gyvenate, kiek pinigų išleidžiate, kokią buitinę techniką perkate. Ir čia tamstos išvardytos materialinės gėrybės, pažintys, knygų skaičius ir požiūris visiškai neatitinka tamstos kuriamo inteligentės įvaizdžio. Nežiūrint to, kad daug knygu lentynose dulka, bet bendravimas ir retorika neperlipa davatkėlės ir išsišokėlės lygio.
        Klausimas pamąstymui: ar protinga įkyriai lįsti į vegetarų forumą ir aiškinti, kokie skanūs kotletai ir kokie tie vegetarai durni? Tad perkelkite šį klausimą į šią aplinką ir gal suprasite, ką noriu tuo pasakyti.
        Ar galima turėti kur nors ramią, saugią aplinką paskaityti, padiskutuoti, pabendrauti su bendraminčiais, su protingais, su išmanančiais, su prijaučiančiais? Be įkyriai lendančių ir kišančių savo priešingą nuomonę ir mokančius “savo” tiesos?

        • Lamatas:

          nesupras. toks komentatoriaus “Amelija” darbas – neleisti kitokių įsitikinimų žmonėms normaliai bendrauti tarpusavyje .Čia jie jaučia didelį pavojų savo sukurtai sistemai

          • Amelija:

            Mielasis, nėra uždaros visuomenės, kuri gyventų pati sau. Iššūkiai mus lydi kasdien, ir nenorėkite, kad grįžtume į sistemą, kurioje buvo viena tiesa, viena nuomonė, vienas mąstymas. Gėriuosi Alko portalu, kuris necenzūruoja pasisakymų, yra atviras ir kitaminčiams. Tokio pakantumo linkiu ir Jums.

            • tikras lietuvis:

              Yra buvę ir kitaip. 🙂

            • Lamatas:

              siūlot eiti į krikščionių bažnyčias ir ten tyčiotis iš jų? Apie mečetes bijau ir užsiminti. Manot kultūros nebuvimą galima pridengti demokratinėmis laisvėmis . Čia nėra tų kurie norėtų diskutuoti su Tamsta Krikščioniškų dogmų temomis . Dristu patarti: susėskite su gerb. Esavičiumi dviese . Vienas vienoje veirodžio pusėje , kitas -kitoje , ir turėsite tikrą benravimo palaimą.

              • Amelija:

                Bet juk diskutuojate – tiesa, be argumentų… Gal jų nėra?

                • Iš miškų:

                  Tai sakot diskutuojam be argumentų?
                  “Ir mes nuolat esame atsakingi už visą Pasaulį” -nemažas užmojis saujelei saviveiklininkų…
                  Ar tai tamstos argumentai diskutuojant? O gal tuo norėjote pakviesti diskusijai?
                  Jei tai argumentai- tai , sakyčiau, kaip antros kartos inteligentei per silpni. Jei tai kvietimas diskutuoti, tai taip pat nevykęs, netgi įžeidžiantis, sakyčiau.
                  Po tamstos “argumentuotų” pasisakymų kilus širšalui visada apkaltinate kitus, bet ar nepagalvojote, jei tamstos nebūtų čia, nebūtų ir erzelynės? Manau, Alko tamsuoliai pašnekovai kaip nors išgyventų ir be tamstos brukamos davatkinės tiesos, be tamstos nenuginčyjamų argumentų. Taigi yra visokių pacanų forumų apie mobiliakus ir BMW, galit ten ir pasireikšti. Kaip antros kartos inteligentė. Gal ten pakantesni pašnekovai atsirastų…

                  • Lamatas:

                    Nemanau kad yra prasmė gaišti laiką ginčams su vsokiomis Amelijomis ,Esavičiais ir į juos panašiais . Be kolionių ir citatų iš visokių žydų raštų visvien daugiau nieko nesulauksi . Tai ir suprantama , nes jie atlindo čionais vesti krikščionišką agitaciją. O tokiame jų ” darbe”, kaip ir visais laikais , visos priemonės geros . Siūlau juos paprasčiausiai ignoruoti

                  • Ford Thunderjoptvai...:

                    Kad visokie perkūnai maišos po kojom tai ir apspardė.Pats spėjai pabėgt, matyt buvo pagonia.

  4. Valdas:

    ši Žemė šventa tapo užsieniečiui pigia preke.
    Tai yra Lietuvos pabaiga pasaulyje. Katastrofa.
    Po metų prekiniai sandoriai bus jau įteisinami, jei nesustabdysim.

  5. Artūras Gotautas:

    Kadangi Jono meilės Lietuvai ir kas susiję su Ja pamatuoti šioje vietoje galima tik iš parašyto rašinio,tai matant Jo Meilę Lietuvos Kalbai,susidaro atvaizdas toks,koks ir atspindi šio rašinio svetimų žodžių pynės,supintos iš minčių,kurios atspindį kalboje/žodyje/rašte yra perkeltinai svetimos Lietuvai 🙂
    Sau – Lieta,Tau – Lieta mums Visiems Iš – Lieta 🙂

    • Iš miškų:

      Vardas “Artūras”- iš keltų “tvirtas lokys”. Pagal kitas teorijas, tai galėtų būti graikų kilmės vardas, reiškiantis „Lokės žvaigždyno saugotojas”.
      Artūrai, kodėl net tavo vardas sudarytas iš: (cituoju) “svetimų žodžių pynės”. Kilmė ne lietuviška, netgi žvaigždynas ne baltiško pavadinimo. Gal tu nemyli Lietuvos?????

      • Artūras Gotautas:

        Artūras – Artojas !!
        “Iš miškų” – keltų ar graikų pateikė požiūrį (teoriją) 😀

        • Iš miškų:

          Norėtum…
          Aras, aris- artojas. Artūras- Arthurus, Arturus.
          Aš pasitikiu tetom ir dėdėm, kurie tyrinėja kalbą ir sudarinėja žodynus, o ne tavo svaičiojimais.
          Taigi, svetimų žodžių pynės…

          • Artūras Gotautas:

            Tai matosi,kad pasitiki svetimais svetimų šaltiniais,o ne savais..
            Pasidomėk Žemdirbio Artojo – Artorius – Artorijas – Artūras..
            Viskas čia lengva su šiuo Sauluvių vardu,sunkiau yra su Jonu 😀
            Kad tos tavo tetos ir tie dėdės pučia į vienus Lietuvių Kalbos darkytojo J.Jablonskio vartus ir kitų jo bendražygių…
            Paskui kaip rupūžės iš burnos lenda tie žodžiai žmonėms,kurių kalba vadinama tarptautiniai/svetimžodžiai tarp tautų svetimi žodžiai..
            Svetimų žodžių pynės yra šiame rašinyje,varde neįmanoma rasti žodžių pynių,geriausiu atveju raidžių pynę 😉
            Taigi “iš miškų” eik į mišką,aš liksiu šalia Gojaus 😉

            • Iš miškų:

              Na pasidomėjau ir vėl ten pat nuvedė: Artorijus=Artūras=Arthurus.
              Na, bet žinia, kad gyveni savo pseudoteorijomis ir pseudoistorijomis apipintame pasaulyje ir viskas aplinkui prieštarauja tau, tai ką jau čia bepridursi…

              • Artūras Gotautas:

                Tebūnie taip,kaip tau matosi,nėra prasmės čia įrodinėti ko neverta 🙂
                Kalba eina apie svetimus žodžius Lietuvių Kalbai – Lietuvai ..
                Kai žmogus pradeda reikšti savo (“svetimas”) mintis svetimžodžiais,išstumdamas iškalbingus savuosius,argi gali būti kažkokia tai tolimesnė kalba apie Tėvynę Lietuvą ir tai kas apima Ją?
                Vardus parenka mums tėvai,pavardes paveldime iš probočių ..
                Jonas yra paskęs: “žydų Dievas nesupranta Lietuviškai”,bet ar Lietuviški (tiksliau Prūsiški) Dievai suprantą jį,su tokia gausybė svetimžodžių..?
                O gal tie svetimi žodžiai – tarptautiniai žodžiai skirti tiems kas gyvena tarp tautų amžinoje svetimybėje.. ?
                Ar nuo mokslo čia taip nutinka,ar nuo kvaišalų,ar nuo nesveiko maitinimosi,ar nuo darnos nebuvimo nežinau aš ..
                Taip negerbti savosios Lietuvių Kalbos,tai negerbti ir savosios Mamos,nebent esi “svetimšalis/praeivis”,tada daug ką paaiškintų..

                • Vilmantas Rutkauskas:

                  Gyvenimas ir Lietuva vaiskesnė dėl tokių žmonių.
                  ——————–
                  Mintis, kad sukaupto dėmesio dėka stabuose (Dievų buveinėse) įsikūnija anapusybė, o iškviesta apeiginių veiksmų dėka apsilanko ir su jomis bendraujančiais, t.y. mumyse… ,
                  tai galima teigti, kad tokių Dieviškų žmonių, kaip Vaiškūno, tokias mintis galima vadinti Dieviškomis.
                  ———————
                  Artūrai, man atrodo, kad nuo amžių glūdumų glūdintys Dievai bus neapsakomai dėkingi už bendravimą su Jais, kokie žodžiai jų vienatvei bebūtų tarti.

                  • Artūras Gotautas:

                    Taip Vilmantai,
                    Joks “stabas” neatstos Gyvosios Šventos Gyvybės,bet kokiu pavidalu 🙂
                    Bet mes Garbindami/Aukštindami mįslingus Protėvius,pamirštame šalia esančius Gyvai Gyvus Tėvus ir Artimuosius … 🙁

                    Niekuomet neturi būti klausiama, ar išliks Tauta, ar ne? Tačiau visuomet savęs klauskite: kaip Aš auginu Save, Tautą (ir Valstybę)? Augančioji Tauta (ir Valstybė) išliks savaime. Tik galvodami apie Jos išlikimą, pamiršime to išlikimo Sąlygas – AUGIMĄ ir AUGINIMĄ.. Į tai reikia visą Manymo,Mąstymo ir Veikimo Galią kreipti….

                    Praeities ir Ateities niekad nebus be Amžinos Dabarties 🙂

  6. Vilna:

    Buvo malonu per Velykas pabuvoti lietuvių Tautos dvasinių gelmių pasaulyje kartu su Vaiškūnu.
    Dabar drąsiai galima Mindaugo sūnaus vardą Vaišvilkas (Vaišelgas), jo pasišventimą dvasiniams dalykams sieti su šaknies vaiš-, vardais Vaiškūnai, Vaiškūnų piliakalnis reikšme, o antrą jo vardo dėmenį “-vilkas”, “-elgas/algas” – su žodžiu alkas, o šį savo ruožtu – su žodžiu vilkas (slav. volk “vilkas”, germ. das volk “tauta”) reikšmėmis. Taip pasaulėžiūros, dvasinių reikšmių tiltu prieinama ir prie Gedimino sapnuoto vilko ir Vilniaus įkūrimo…
    Be to, iš minėtos vardo reikšmės sužinome kokią paskirtį savo sūnui buvo suteikęs Mindaugas, pavadindamas jį Vaišvilku, Vaišalgu, t.y. aiškiažvelgiu “aiškiaregiu”. Be abejonės tiek vilkas, tiek alkas ne tik garsiškai, bet ir reikšmėmis gali būti susiejami su žodžio žvelgti, įžvelgti reikšme.
    Taigi tokia Vaišvilko, Vaišelgos vardo reikšmė rodytų metodolginį principą baltų vardų reikšmėms aiškinti. Pagal kurį jie aiškintini, ne kaip fizinius požymius, savybes, o kaip socialines, dvasines paskirtis reiškiantys žymenys.

  7. Klodas:

    Vilna, ne Gediminas o Kraševskis susapnavo vilką ir Vilniaus įkūrimą – miestą, kuriame stovėjo pilys, rūmai.

    • Vilna:

      Kraševskis galėjo tik persapnuoti, kas jau buvo sapnuota ir papasakota…. Tačiau gana svarbu yra ir tai, kad dėl miesto išgarsėjimo sapnas išsipildė – Sausio 13-osios Vilniaus garsas nuskambėjo visame pasaulyje…

  8. Klodas:

    Na taip, bet negalima užgožti pamatinių verčių – karaliaus Mindaugo išaukštinto Lietuvos ir Vilniaus kaip karalystės sosto garso.

    • Vilna:

      Be abejonės karalius Mindaugas ir jo nuopelnai Lietuvai ir Vilniui yra aukštintini, jo valdymas, istoriniai nuopelnai Lietuvai buvo tiek ryškūs, kad prireikė jo sosto paveldėtojus nužudyti ir visaip po mirties jį šmeižti, kas, kaip matome, tęsiasi iki šiol.
      Be abejonės Vilniaus ryšiui su Mindaugu nutrauti ir dokumentuotai įtvirtini jį, kaip Gedimino įkurtąjį miestą, metraštininkams galėjo prireikti Gedimino sapno atsiradimo…
      Apskritai Gedimino atėjimas į valdžią yra mįslingas, neatmestina, kad jis Lietuvos ir dalies rusų karaliumi galėjo tapti, kaip svetimšalių statytinis…

  9. Gintautė:

    Gyvuosime, tol kol širdyse būsime pagonimis 🙂 Puikios dienos visiems!

    • Amelija:

      O krikščionys Lietuvai nereikalingi?

    • Rimvydas:

      abejoju, ar lietuviai prieš įvedant krikščionybę jau buvo galutinai supagonėję.

    • et:

      “pagonia” Baltų Rusioj buvo vadinama VYTIS, jei ką. Iš čia ir pagoniai.

      • Rimvydas:

        Lietuvoje Vytis taipogi buvo vadinamas dar ir Pagaunia. Gal žodis “pagonis” ir turi su tuo sąsajų. Bet aš kalbu apie mūsų ikikrikščionišką pasaulėvoką. Pagonybė – tai daugiadievystė. Mūsuose toks dalykas jau buvo irgi atsiradęs, tačiau dar buvo išlikęs Vieno Dievo, tiksliau, mano manymu, Dievo Vienio suvokimas. Taigi, pagonybė, arba daugiadievystė atsiranda degraduojant Dievo Vienio suvokimui. Galutinė pagonybės stadija, pasireiškianti jau pačia kraštutine forma, mano manymu, buvo Romos Imperijoje. Lietuviai dar buvo tik pradėję eiti pagonėjimo keliu.

        • Lamatas:

          mano supratimu , paguoniškomis laikytinos visos religijos , kurios bando sudievinti žmogų( tolygiai kitus materialinius kūnus), arba atvirkščiai nužeminti Dievą iki žmogaus ( tolygiai kitų materialinių kūnų). Tokios kaip graikų, Romos ,krikščionių ir panašiai .Senovės lietuvių Tikėjimą priskirti prie tokių sunkoka , nebent tik jo naikinimo pabaigoje . Kai jau būvo sunaikintas žynių luomas .Diduomenė perėjusi į krikščionybę , o valstiečiai beturėjo supaprastintoTikėjimo nuotrupas iškreiptas krikščioniškosios stabmeldystės įtakos.

          • Rimvydas:

            žmogus nėra tik materialus, t.y. kūnas. Tai įkūnytas dvasia, siela. Jei mąstyti iš Dievo Vienio taško, tai ne tik žmogus, bet ir viskas yra Dievo Vienio dalis, kurios kartu ir sudaro visumą, t.y. Dievą Vienį. Nėra nei atskirai žmogaus, nei atskirai Dievo. Kiekvienas esame Dievo Vienio dalis, kiekvienas esame ir kūriniai ir kūrėjai. Krikščionybė gi nesugebėjo grįžti, atstatyti Dievo Vienio ir daugelio pagoniškų dievų. Nors galima įtarti, kad Kristus mėgino būtent grąžinti prie Dievo Vienio suvokimo. Bet toji visuomenė, kur jis bandė tai daryti, buvo pernelyg nusiritusi, tad gavosi tik Vieno Dievo hierarchinė konstrukcija. Su kitais savo esminiais dalykais – tobula sistema pavergti žmonių sielas ir protus su tikslu valdyti. Kita vertus, pažiūrėjus, į ką buvo virtusios galutinai supagonėjusi Romos Imperijos visuomenė, ši religija jai buvo išsigelbėjimas nuo visiško žlugimo. T.y. mažiausia blogybė iš visų.

            • Lamatas:

              na Tamstos išmastymuose įžvelgiu kažkokia krikščionybės savijautos transformacija . Tokia Dievo, dėl Dievo-žmonijos poreikių tenkintojo, įdėja . Kuri, beje, neturi nieko bendro su mano Dievo samprata. Beje iš kur ištraukėt tą Vienį. Suasmeninote ir davėte naują vardą ?. Bet čia gi ir yra tikrų tikriausia pagonybė . Dievas ne dviratis , nereikia jo išradinėti .Galima nebent pasistengti Jį suprasti.

          • Marta:

            Manau, kad tikrieji kriksčionys turi tokį požiūrį: Kristus yra savastis, kuria Jis dalinasi su Dievo Sūnja taip kaip Dievas dalinasi savaja sąvastimi su Kristumi. Dievas neturi daug sūnų, bet vieną, pažindamas visus, kaip vieną, nedalomą. Tu irgi esi Dievo sūnus, kuriuo aš pasitikiu, kaip ir kitais broliais, kurie yra VIena su manimi. Todėl aš gerbiu tave už tai, kas aš esu ir už tai kas yra Jis, kuris myli mus abu kaip vieną. Kiekvienas yra mano/tav o dalis kaip tu esi dalis Dievo. Dievo Sūnija negali būti suvokiama kaip dalinai serganti
            Tačiau,
            ŠĮ PASAULĮ valdo ego ir valdo negailestingai.
            Be ego viskas būtų meilė…
            Jėzus, inkarnavęsis žemėje, buvo toks pat kaip mes, tik savo prote neturėjo nieko nuo ego.
            Ego visada siekia dalinti atskirti ir užimti Dievo vietą. Tai ta proto dalis, kuri tapatinasi su kūnu ir tiki atskirumu. Sąmonė teisingai Froido identifikuota kaip ego viešpatija.
            Ego stiprėja įtampoje.
            Ego’ui nekaltas yra kaltas…
            Ego neišgyvena be kaltinimų, be teisimo…
            Ego provokuoja konfliktą…
            Ego nėra Dievo išdavikas – Jo neįmanoma išduoti. Jis – mūsų išdavikas, nes tikim išdavę Tėvą ir dėl to jaučiamės kalti, o kaltės jausmas, per mąstymo projekciją, pasireiškia kaltinimais. Štai kodėl išvadavimas iš kaltės per “kryžiaus auką” yra toks svarbus Šventosios Dvasios mokymas.. Išgelbėjimas nu kaltės yra ego perdirbimas. Tik iš ego kyla nuodėmė, kaltė, mirtis. O išgelbėti nuo yto, ko pats nori, Dievas negali, nes Pats yra davęs laisvą valią.

            • Marta:

              beje,
              PRISIKĖLIMAS demonstruoja, kad NIEKAS NEGALI SUGRIAUTI TIESOS. Nes tiesos neišmokstama, ji atpažįstama. Tie, kurie ieško šviesos yra paprasčiausiai uždengę savo akis. Iš tiesų, iš tiesų, sako Jėzus, Šviesa jau yra jumyse… dabar. Apšvieta yra atpažinimas, ne pakeitimas, visiškai ne. Ir tam visiškai nebūtina auka. Tiesos draugijoje nėra nei netikinčių, nei besiaukojančių. Tik ATMETIMAS TO, KAS YRA, KAS EGZISTUOJA, GALI KELTI BAIMĘ. O baimė negali būti TIKRA be priežasties. Tačiau jei visa ko vienintelė priežastis yra Dievas, vadinasi baimė tėra iliuzija ir ji realiai neegzistuoja. Dievas yra meilė ir mes jos norim. O tai yra Dievo Valia ir mano valia. Jei šito prašysim, tai mums bus atsakyta, nes tai JAU mums priklauso – Dievo karalystė JAU YRA TAVYJE. Amen.

            • Rimvydas:

              balabaikos visa tai, Marta. Paskirai teisingi teiginiai, bet sudėjus krūvoje – smegenų plovimas, kurį taip puikiai įvaldę juodaskverniai. Ne veltui krikščionybė atsirado pačioje baisiausioje, pačioje labiausiai supuvusioje visuomenėje – Romos Imperijoje, o labiausiai reakcinga ir fanatiška krikščionybės atšaka – katalikybė – pačioje labiausiai supuvusioje Romos Imperijos dalyje.

        • Artūras Gotautas:

          Posakis iš Gintarinės posakių skrynios:
          Nevaryk Dievo į Medį.
          Pagal Joną Vaiškūną:
          http://alkas.lt/2011/01/20/ketvirtadienio-perkunkalbe-metas-varyti-dieva-i-medi/
          😀

  10. Rimvydas:

    O aš kiek ne į temą:)
    Užvirė man diskusija su vienu žmogumi dėl tokio dalyko. Aš sakau, kad lietuviai iki krikščionybės įvedimo, o ypač dar iki įsiliepsnojant 200 metų trukusio karo su Ordinu, pasižymėjo saiku valgant ir geriant (kaip ir švara (pirtyse maudytasi ir pertasi nuo neatmenamų laikų), kai tuo tarpu tuometė krikščioniška Europa priešingai – tą saiką jau buvo praradusi. Taip pat ir mūsų ikikrikščioniški kunigaikščiai – ypač čia garsūs tuo Algirdas ir Vytautas, kurie nevartojo svaigalų ir buvo labai saikingi valgyje, kai to meto Europos didžiūnai garsėjo savo lėbavimais. Kažkur esu skaitęs, kad saiku garsėjo ir kiti valdovai – Gediminas, Kęstutis ir t.t.
    Mano oponentas gi sako, kad dabartinių lietuvių besaikio gėrimo ir ypač valgymo paprotys siekia nuo amžių amžinųjų, t.y. jie niekada neturėjo saiko bent jau valgyje. Kad taip buvo ar prasidėjo jau XV, XVI, o ypač XVIII a. ir ypač tarp šlėktų ir bajorų, tas tiesa. Rašoma, kad XVIII a. visi seimai virsdavo visuotiniu nusigėrimu. Bet juk tai dar nereiškia “nuo amžių amžinųjų”.
    Taigi, gal būtų kas pagelbėja ir duotų kokias nuorodas į šaltinius, kurie pagrįstų vienokią ar kitokią nuorodą. Suprantu, kad ankstyvieji kitų, priešiškų šalių, šaltiniai dažniausiai viską iškreipia, tačiau vis dėl to.
    Ačiū visiems.

    • Amelija:

      Su liūdesiu patvirtinu, kad Tamsta esate teisus… Baltarusiai pirmaisiais nepriklausomybės laikais (iki A. Lukašenkos) perspausdino 1588 m. Lietuvos statutą. Ta knyga iš karto tapo retenybe, laimei, jį man padovanojo vienas LDK gerbėjų, dabar aklas ir vargstantis p. Aleksandras. Statute randame viską, kuo “sirgo” mūsų valdovai, kas galiausiai atvedė į valstybės praradimą. Kas mėgina neigti, kad buvo tokia valstybė, lietuvius ištraukusi iš urvinio gyvenimo būdo, smarkiai klysta. Tada Lietuva buvo įtakinga kaip niekad iki tol ir po to… Nereikėtų ieškoti, kaip suvalkiečiai sako, š— smegenų, nes yra dokumentiniai liudijimai, kurių nenuginčys jokios Gonsales (ar kaip kitaip ten vadinasi istorikai-fantastai, pradedant Kraševskiu).

      • Rimvydas:

        atsiprašau, aš taip ir nesupratau, kuo esu teisus..:)

      • et:

        Gonsales, kiek žinu kalna apie tautų kraustymosi laikotarpį, apie gotų, jos manymu – GUDŲ valstybę, 5 įsikūrusią prūsijos, pamarėnų ir gudijos teritorijoje ir nuolat puldinėjusiai Romos imperiją. O jūsų turimas nuostabus teisynas sukurtas 1000 metų vėliau remiasi paprotine teise ir yra kone tobulas, todėl turėtų gulėti ant kiekvieno seimo nario stalo, kaip pavyzdys kaip[ reikia kurti įstatymus. Šiuo pavyzdžiu galim,a būtų įtakoti ir ES įstatymus.

        Pasistenkite, kad kuri nors spaustuvė atspausdintų šį statutą ir plačiąjai visuomenei, nes jie rusų buvo išvogti kip karo grobis ir nuo mūsų slepiami.

    • Kęstutis:

      Labai įdomus pastebėjimas ir labai į temą. Panašu, kad stiprybės ir išminties, mūsų Didieji kunigaikščiai, sėmėsi iš praeities, iš iki krikščioniškos praeities. Manau, kad per drąsu tikėtis bent kiek teisingesnių šaltinių iš to laikotarpio (viduramžių), kai siautėjo inkvizitoriai, kada nekrikščionis=lavonas. Lietuvos inkvizicija irgi neaplenkė. Oficialiai mėginama teigti, kad inkvizicijos čia nebuvo, bet už tai buvo įstatymas, kai už bet kokias pagoniško tikėjimo apraiškas buvo skiriama mirties bausmė iki pat XVIa. Kitas pvz. iš Elektrėnų apylinkių, atkapstytas vietinių kraštotyrininkų, Vytauto įsakymų išžudytas visas kaimas, nes vietinis bajoras atsisakė krikštytis. Už bausmę išžudė visą kaimą, kad ir aplinkiniai žinotusi kas grės… Neabejoju, jog taip ir buvo “pakrikštyta” Lietuva ir tokie atvejai tikrai buvo ne vienetiniai… Vėl gi, kaip ir ne į temą, bet įdomus dalykas, kad Romoje I-me šimtmetyje jau buvo atrastas garo variklis, tik pradžioje buvo naudojamas pramogai – suko ratą. Atsižvelgus į šį faktą, remiantis Antikos filosofų sukurtu pasaulio supratimu, keliama hipotezė, kad žmonija pramoninę revoliuciją galėjo pradėti jau I-ame tūkstantmetyje, kuri ir prasidėjo Anglijoje XVIIIa. nuo garo mašinos sukūrimo. Aišku jei ne Romos nukariavimas ir gūdūs viduramžiai sustabdę mokslo vystymasi kokiam tūstantmečiui.
      Kitas klausimas – kodėl senosios kalbos sudėtingesnės ir žodingesnės? Ar todėl, kad “anksčiau žmonės buvo tamsūs ir neraštingi”??? Ir dar labai įdomus 2010 metų mokslo atradimas – per paskutinius 10 tūks. metų žmonių smegenų tūris sumažėjo vidutiniškai 10 proc… Vadinasi kvailėjam… O dar vienas atradimas jau pradėjes stebinti mokslą – senasis (archaiškasis) mąstymas, kada žmonija gyvendama mažomis grupelėmis sugebėjo išgyventi, sukūrti kalbą, kūrti mitologiją, meno kūrinius, muziką…

      • Lamatas:

        Matomai dar įdomiau būvo krikštijami estai . Tame “šventame ” darbe su ordino vienuolias lenktyniavo Danijos krikščionys . Pakrikštyti estai tapdavo savo krikštytojų nuosavybe .Todėl , tiek vieni , tiek kiti , radę jau konkurentų pakrikštytus estus , dažnai juos paprasšiausiai pakardavo . Na čia tokia savotiška krikščioniška artimo meilė.Visa krikščionybės moralė telpa viename jų lozunge-TIKSLAS PATEISINA PRIEMONES

      • Rimvydas:

        taigis, kad… išžudyti ištisi kaimai, išžudyti žyniai. taip atėjo krikščionybė į Lietuvą.
        o kas dėl kalbos – irgi tiesa. senosios kalbos, tarp kurių yra lietuvių kalba, išties pasižymi sudėtingumu. Bėgant laikui, kalbos tik prastėjo. Ir ne tik kad mažėjo malonybinių formų, garsažodžių.
        Paimkime rusišką (kalbos, kuri yra artimiausia lietuvių kalbai, t.y. irgi mažiau nei kitos, bet daugiau nei lietuvių, nutolusi nuo prokalbės) žodį “дать” (liet. “duoti). Minkštumo ženklas gale rodo nunykusią galūnę, kurią išsaugojo lietuvių kalba. Taipogi liet. kalboje išlikęs dvibalsis “uo” rusų kalboje jau sunykęs ir virtęs “a”. Taiau lietuvių kalboje “duoti” irgi jau pakitęs nuo pirminio skambesio. Dvibalsis “uo” yra naujesnis nei “ou”, taigi, kaip sako žemaičiai – “douti”. Senose tarmėse pastebėjau dar ką – bendrinėje liet. kalboje bendratyje esanti galūnė “-i” tariama “-ie” – “duotie / doutie”. Vėlgi, dvibalsis “ie” yra naujesnis, nei “ei” (lipa – liepa – leipa (Leipalingis, Leiptingas (Leipcigas)). Taigi, panašu, kad kadais buvo tariama “doutei” (nors sakyčiau, kad žemaičiai ir dabar taip sako, kaip ir balsoutei (balsuoti), važioutei (važiuoti) ir t.t.), lietuvių bendrinėje kalboje tai jau “duoti”, o rusų – “дать”.
        Taigi, šitoks žodžių paprastėjimas būdingas visiems be išimties bendriems lietuvių ir slavų žodžiams. Taigi, klausimas – ar sudėtinga kalba įmanoma primityvių žmonių tarpe? Ir kaip susieti žmonijos taip vadinamą vystymąsi su kalbos prastėjimu?
        Mano manymu, vystėsi materialioji dalis, nuskurstant dvasinei.

  11. Marta:

    Jei tikėti Teodoru Narbutu, tai Rytų Prūsijos žemes Prūsų karalius Vaidevutis buvo atidavęs savo sūnui Litvai. Iš čia greičiausiai ir žodis Litva, bei “litvinai”. Galbūt šios Litvos žemės apėmė ir Gardino bei Naugarduko, iš kurio net kelis kart buvo vienijama Lietuva, sritis.

    Beje, žodį “kunigaikštis” Narbutas tapatina su žodiu “karalius”. Nes “kiunig” yra senas germaniškas žodis, kuriuo skandinavai/germanai ir skandinavų įtakoj buvę prūsai vadino karalius. Taip kad “Didysis Lietuvos kunigaikštis” reiškė nie kiek ne žemesnį titulą, nei Lenkijos karalius. Vytautui su Jogaila dinastinėmis vedybomis (įparasta gediminaičių taktika) prisijungus Lenkijos žemes (Gedimino duktė jau seniau buvo ištekinta už Mieškos), jie abu, pagal seną paprotį gynė šias sujungtas žemes taip kaip tai darė Rimgaudas su Erdvilu, Gediminas su Vyteniu, Algirdas su Kęstučiu. Tai liudija ir Jogailos vytis (pogonia) žiūrinti į vakarus, o Vytauto į rytus.

    Baltų Rusios dalies kunigaiksčių herbo vytis žiūri į nukreipta į vakarus, o kitos dalies, pvz., iš krivių-krivičių (Vitebsko) kilusių kunigaiksčių Sapiegų vytis žiūri į rytus, nes pradžioje jie gynė (pogoniali, vijo, išvijo) nuo proiešų rytines litvos žemes. Jei kur klystu, pataisykit:)

    • Marta:

      beje, lietuvių pasakose nevartojamas žodis “kunigaikštis”. Visur vartojamas “karalius”. Ar aš klystu?

      • Vilmantas Rutkauskas:

        Karalius (kilęs iš Karolio) – grynai importinis krikščioniškas titulas, klastingos lūdnos pasakos atributas, kurį “galėjai” gauti iš “visagalio” popiežiaus. Tad be išimties visos karūnos – su kryžiais. Todėl visos karūnos lietuviams “barbarams” – kažkaip istoriškai graudžiai neprilipo.
        Beje, “barbaras” – irgi Romos lotyniškas keiksmažodinis išsireiškimas lūdnai tuometiniams jotvigiams, sėliams, kuršiams, žiemgaliams, prūsams, galindams, lyviams.

        • Rimvydas:

          nesukčiau su tuo: kara (bausmė) – karas – karalius – karū(a)na

          • Vilmantas Rutkauskas:

            Nori pasakyt, kad tai vatikano dvasinė forma?

            • Rimvydas:

              na, aš manyčiau, kad, kaip blogis, kaip nelemtis, kaip KARA, žmogaus išorinė kova prieš kitą žmogų ir buvo pavadinta KARAS. Karai atsirasdavo išsisluoksniavusioje visuomenėje, kur būdavo valdovas, kuris vadovaudavo kariaunai, kuris rėmėsi prievarta ir kuris įkūnydavo tą blogį – karalius.
              Manyčiau, kad žodžiai “kara”, “karas”, “karalius” yra senos ide- kilmės. O juk lietuvių kalba yra archaiškiausia iš jų.

              • et,:

                karališkas herbas Vytis simbolizuoja ne tiek užkariavimus, kiek gynybą. Lietuvių karaliai daugiausia ir gynė baltiškas žemes. O kai iškilo Kijevo Rusiai grėsmė, jie irgi pasiprašė apsaugos. Todėl lietuviai nuyo seno šių tautų minimi tik geru vardu.

        • Artūras Gotautas:

          Vilmantai,būtent savų probočių valdovai/kunigaikščiai (karaliai) turėjo aukštesni patepimą/palaiminimą nei galėjo suteikti “popiežius”,todėl taip ilgai ir vyko tos visos vatikanietiškos dėlionės mūsų nenaudai,kol galiausiai pavyko “politiškai” jiems pralaužti kelią į mūsų kraštus …
          Nevienam “popiežiui” nustebimas buvo,kad kažkur ir kažkoks valdovas/kunigaikštis (karalius) yra aukštesnis už jo “patepimą/palaiminimą”,todėl ir istorinių šaltinių apie tai yra pilni aruodai vakarų Europoje ..

        • et,:

          JEI TURIT MINTĮ KAROLINGŲ DINASTIJĄ, TAI LABAI KLYSTATE.
          Herodotas jau 5 a prieš Kristų aprašo visas valdymo formas – demokratiją, karalystę, oligarchiją, tironiją, ir iškeldamas visų trūkumus lieka su monartchija-karalyste. Taip kad karalių valdžia buvo iki Mindaugo. Skirtumas tik tas, kad dėdamasis Popiežiaus karūną, Mindaugas pripažįsta popiežiaus viršenybę.
          O sakyti pasauliui, kaip kad darė prezidentas Adamkus, kad Lietuva teturėjo vieną karalių, yra visiška nesąmonė.

  12. kremblys:

    Visgi, keistas ir sunkiai paaiškinamas reiškinys: kaip gana protingi Vaiškūno pasamprotavimai gali sužadinti pasekėjų galvose tokį nesąmonių tvaną?

  13. Marta:

    prieš iškeliant pagonybę virš kriksčionybės, pirmiau reiktų jas abi gerai pažinti ar bent jau vienos religinę patirtį turėti. O iš straipsnio man nepasirodė, kad autorius tokią turėtų, jei ką:)

    • Amelija:

      Gerbiamoji Marta, čia ne tas tinklalapis, kuriame ieškoma argumentų… Čia “kalasi” lietuviški su dar labiau lietuviškais, ir niekam nesvarbu, ką esi išgyvenęs, išmąstęs, sulyginęs. Bet, antra vertus, labai malonu sulaukti komentarų, kokie buki ir pikti jie bebūtų.

      • Marta:

        taigi, kad šis mūsų ego pasaulėlis sudarytas iš atmetimo ir be jokios krypties:)
        ir man norėtųsi komunikacijos, diskusijos… netgi paneigiant nuomonę, galima būtų pridėt bent keletą svarių argumentų. Atmetimas – tai LAIKYMASIS PRIEŠ arba noras atakuoti. O atakavimas rodo, kad menkai vertindamas kito nuomonę stengiesi “numušti kainą”, sumenkinti kitą, kad pats pasijustum didesniu… kitaip tariant, “pamažinti” kitą iki savojo susimažinimo lygio… nes meilė tarp nelygių negalima:)

  14. Artūras Gotautas:

    Gamta Vienintelė knyga,Kurios kiekvienas puslapis Prasmingas..
    Bet kuri religija yra sukurta žmonių,valdyti žmones..Visų jų paSkirtis yra per stabMeldystę – amŽinoje stabMeldystėje – amŽinam stabdyje ..
    “Pagonybė” taipogi Lietuviams yra primesta ..
    Vienam tėvas Dievas,kitam mama Dievė ..
    Niekados nebuvo pradžios,ar pabaigos yra AmŽina AmŽinybė ..
    “Materija” negali būti sukurta,ar sunaikinta,nes ji niekada neprasidėjo ..
    Visi mes gimstame nuogi,tik vėliau mus aprėdo skirtingais aprėdais,dar vėliau patys apsirėdome ..
    Saulė pateka ir Šildo mums vienodai,neskirstydama kam Šviesti,kam ne,mes patys save susiSkirstome ..
    Nėra kelių į Laimę,pats kelias yra Laimė ..
    …………
    Kitados visi keliai į saulę ėjo,
    vienas ilgas baltas kelias buvo.
    Juo į saulę ėjo, kas norėjo,
    kol ant kelių kelias nepargriuvo.

    Ir dabar jisai ant žemės rangos,
    iš to skausmo skaudžiai susiraitęs.
    Reikia kelią vėl paimt už rankos,
    Jį prikelti ir į Saulę eiti.

  15. Artūras Gotautas:

    Mon sarmata…

    Užlėpau šėndein unt aukšta kalna,
    Vėrš mėškū švėntū žvilgsnī paleidau,
    Dongus pražīda vakara žara,
    Tik dėl kuo šīrdis nurīmtė negal?

    Gal dėl tuo, ka kraujie mumis skondėna,
    Kap švėntā maldā skleisdamė melā,
    Tėvīnė svetėmo vardo užvadėnė,
    Po krīžes palaiduojė umžiū teisā.

    Už tavi, už savi, už anū ėr anuo,
    Mon sarmata nier kor akiū padietė,
    Dėl tavės, dėl monės, dėl anuo ėr anuos,
    Prikelkem po krīžes palaiduotā teisā.

    Jug matiem, pažėnuom mes dėdelė laisvė,
    Galiejuom gertė iš omžėn šaltėne,
    Bet atejė jouda apsidarė vīra,
    Ėr undinī gīvībės pavertė vīno.

    Sukaupė jiegas, užlėpkem ī kalnā,
    Vėrš ažoulū švėntū dušė paleiskem,
    Tegul ana išvala šaltinī,
    Kad vielek pažīntumem mes omžinībė.

    Už tavi, už savi, už anū ėr anuo,
    Mon sarmata nier kor akiū padietė,
    Dėl tavės, dėl monės, dėl anuo ėr anuos,
    Prikelkem po krīžes palaiduotā teisā.

    ( http://www.youtube.com/watch?v=Qzgoviun1CA )

    Mano kraštas …
    Šita žemę man likimas dovanojo
    Pilką dangų, sniego sodus ir pilis
    Ji klevais raudonais rudenį liepsnoja
    Ji atvėrus kiekvienam plačiai duris

    Man jos grožio kiek yra, tiek ir pakanka
    Jos kalba mane užbūrė amžinai
    Ir tegu ją visos negandos aplenkia
    Mano žemė man – vieninteliai namai

    Vien tik ji yra prasmė tikroji
    Nepakeis jos niekas niekada
    Jai vienai tu viską paaukoji
    Ji tavo pradžia ir tavo pabaiga

    Jei tavęs nėra, į ką man atsiremti?
    Kaip surasti ryto saulę languose?
    Į kurią pasaulio pusę reikia žengti?
    Kaip išsaugot tavo vardą,
    Tavo vardą vaikuose?

    Tavo skausmo niekada aš nepamiršiu,
    Bet žinau, kaip greitai medžiai vėl žydės
    Kada nors ir pats į medį aš pavirsiu
    Mano žemė kai mane namo pakvies.

    Vien tik ji yra prasmė tikroji
    Nepakeis jos niekas niekada
    Jai vienai tu viską paaukoji
    Ji tavo pradžia ir tavo pabaiga.

    (http://www.youtube.com/watch?v=jXOfX8YRv0A)

    • Rimvydas:

      pirminis žodžio “sarmata” tarimas buvo “SARAMATA”. Mes ir rusai skirtingose vietose “pametėme” “a” – rus. “sramota”, liet. “sarmata”.

      • Artūras Gotautas:

        Gali būti Rimantai,bet remiantis “Keltų,Galų” (gerų man – GerMan) pirmajam “statuse”
        “Bala Žino”,tai paTeikiama visai kitaip ir gan aiškiai ir išKalbingai .. 🙂
        Saulė yra Lietuvos,o mes senieji Sauluviai – Saultuviai esam Jos amŽini sauGotojai 🙂

        Paskutinio laikotarpio eilės Jai :

        Kitados visi keliai į Saulę ėjo,
        vienas ilgas baltas kelias buvo.
        Juo į Saulę ėjo, kas norėjo,
        kol ant kelių kelias nepargriuvo.

        Ir dabar jisai ant žemės rangos,
        iš to skausmo skaudžiai susiraitęs.
        Reikia kelią vėl paimt už rankos,
        Jį prikelti ir į Saulę eiti.
        …..

        Tegul Saulė Lietuvos
        Tamsumas prašalina,
        Ir šviesa ir tiesa
        Mus žingsnius telydi.
        …..

        • Rimvydas:

          kas ten kitaip pasakyta apie saramatą?
          ir iš kur paimtas žodis “sauluviai”? Mano galva, senasis mūsų pavadinimas yra Rasa. Nors šiaip jau “sauluviai” ir “rasa” savo esme yra tas pats. Tačiau vis tik nėra nesvarbu dėl tikrojo pavadinimo.

          • Artūras Gotautas:

            Reikėtu visą “Bala Žino” perskaityti,tada bendram kamiene,išvesti atsakymą 🙂
            Sauluviai yra senesnis užvadinimas už Rasų Matą ( Sarmata ) ..
            Kaip nekeista,tad nėra iš piršto laužti S.Daukanto,V.Kudirkos, K.Būgos,M.Lietuvio,K.Donelaičio,V.Storosto ir kitų užvadinimai Saulė Lietuvos – Saulė Lietuvių (senolių,probočių,protėvių ir t.t )
            Lietuvių Kalba – (ne Raktas į Pasaulį), AmŽinai atvira Pasauliui 🙂

            • Rimvydas:

              Sauluviai tikrai negali būti senesnis pavadinimas nei Rasa, nes pastarasis jis yra pirmapradis ir jo prasmė yra kur kas esmiškesnė. Saulė yra pats pirmučiausias pavidalas. Bet ji vis tik pavidalas. Ir ji yra pavidalas pačios esmės (sielos, dvasio, absoliuto – vadink kaip nori) – RA.
              Net pats žodis “saulė” jau yra pakitęs ir pirminis jo skambesys buvo kiek (jei ne gerokai) kitoks.

              • Artūras Gotautas:

                Laikas parodys visus Teisingus atsakimus,reikia nemažo įdirbio ir pakantumo 🙂
                Dėl RA sutinku,pasakiškas žodis yra RA – GA – NA 🙂
                Trijų Saulių (Jos Atspindžių) išraiška ir Saulės stiebo (stulpo) siekio nuo iki..viską apima tik Akies RAtas (RAgeNa) ..
                “Saulužė savo eile bus, o mums žemės akis užgrius”
                “Kol saulelė patekės, rasa akeles išės”
                ….

                • Rimvydas:

                  berods pirmas mano sutiktas žmogus, kuris neneigia RA ir kuris supranta, apie ką aš kalbu:) labai malonu.

                  • Lamatas:

                    tai kad Ra -saulė,tai ir abejonių neturėtų būti .Beje ne tik lietuvių kalboje .Tai ir senovės Egipto Saulės Dievas Ra .Ir saulės gėlė-RA munė .Ir rusų RAduga . Beje ir slavų vieRA .Čia lypi savotiška užslėpta apgaulė. Lyg tai skirta krikščionybei , bet esmė – Ve (vedaju) RA( saulės Dievas).Ir daugybė kitų žodžių ivairiuose kalbose su saulės dalelyte RA , reiškiančia saulę ,arba ką artimą prasme.

                    • Rimvydas:

                      štai antras žmogus, kuris tą suvokia. o bet tačiau Jūs pamėginkite paporinti tai “rimtiems” mokslininkams, kalbininkams, kad ir šio straipsnio autoriui – vienareikšmiškas atmetimas. To negali būti, nes… to negali būti:)

                    • Rimvydas:

                      beje, “viera” – tai ne tik “viedaju RA, bet ir liet. “vydėti RA”. čia dar kartą matosi, kokios artimos esminiais žodžiais lietuvių ir slavų kalbos ir kad seniau tai buvo viena tauta.

  16. Marta:

    “Kai suvoki, kad Pasaulis yra toks koks jis yra mūsų viduje, tai neturi kito pasirinkimo, kaip tik būti atsakingu už visą Pasaulį. Ir mes nuolat esame atsakingi už visą Pasaulį. Siekdami, kad jame būtų darna, kad jis deramai gyvuotų, kad dar neišnyktų, mes privalome kurti darną savyje. Kai tai imi suvokti, tai ir įgyji galią daryti įtaką Pasauliui, keisti Pasaulį. Tampi įtakingu.”

    Pritariu šiems žodžiams. Tačiau turiu pažymėti, kad jie visiškai nesikerta su kriksčionybės idėjomis. Ypač Evangelijos pagal Joną idėjai, kad “pirma buvo žodis (logos, mintis) ir žodis tapo kūnu” . Kas liudija, kad mes NESAME VIENUINTELIAI, KURIE PATIRIAME SAVO MINČIŲ, SAVO PASAULIO MATYMO EFEKTĄ. Nes galvojimas ir jo rezultatas vyksta drauge taipo kaip priežastis ir pasekmė. Pasekmė JAU yra priežastyje. TIK PROTAI GALI VIENYTIS. Jokia kūnų sąjunga neįmanoma. Nebent laikinai pasiekiama tokia iliuzija kaišiojant savo “jungiamuosius organus” į kito kūno angas:) Laikas priimti faktą, kad NĖRA PRIVAČIŲ MINČIŲ. KAs priešinasi šiai idėjai, tas netiki į jokį iš/(si)gelbėjimą. Bet išgelbėjimas įmanomas, bnes tai Dievo valia mums.
    Tik šiam išgelbėjimui trukdo PROTO NEDISCIPLINUOTUMAS. Ar gali būti pasaulis išgelbėtas, jei tu liksi neišgelbėtas?

  17. et:

    Televizija kaip institutas šiandien yra 10 kartų galingesnis už bažnyčią (nežiūrint į tai, kad 60% lietuvių laiko save tikinčiais, tiktai 6% yra praktikuojantys krikščionys, kai tuo tarpu televizorių kasdien žiūri 93% ).

  18. et:

    kodėl žurnalistams neįdomios geros naujienos?

    Matomai todėl, kad žmonėse slypi gili, genuose įsirašiusi pasaulio pabaigos baimė. Netgi labiausiai išsilavinę, patys pažangiausi žmonės bijo visuotinės mirties. Visos blogos naujienos – finansinė krizė, žemės drebėjimai, žuvę šachtininkai, nukritęs lėktuvas su Lenkijos prezidentu – visa tai laukiamos pasaulio pabaigos šaukliai. televizija, neturinti jokių moralinių ar socialinių įsipareigojimų visuomenei, eksploatuoja šitą visuotinę baimę. Politinė valdžia žvelgia į televiziją kaip feodalas į bauginamą baudžiauninką: , o paskui su ta tauta gali daryti, ką nori. Gali pasakoti apie išprievartavimus ir vaikų žudynes, imti interviu iš žudikų arba dalinti patarimus, kaip gydytis nuo vėžio avižų koše. demonstruodami žmonėms viską, kas juoda ir pikta, jie tuo pačiu išlaisvina nuo kompleksų patį tamsiausią jį „aš”.

  19. ar tikrai Europai nebereikia bažnyčios?:

    valdydami medią, visagaliai politiniai lobistai pradėjo didžiulę kampanihją prieš Vatikaną , o tuo pasinaudojo gėjai. Ir dabar iš “normalų” atimamos teisės į tėvystę bet kokiu pretekstu. Airijoje propaganda pasiekė tokį lygį, kad kunigai bijo pasirodyti gatvėje nes apmėtomi akmenimis. O druidai palaikomi tų pačių lobistų.

  20. Levas:

    Kiek ŠVENTO (V)AIŠKUMO – AČIŪ
    Labai

  21. Kemblys:

    J.V.:
    ,,Stabo-skulptūros formos ir stiliaus archajiškumas yra neabejotina vertybė lengviau pažadinanti archaišką tradicinį religingumą nei modernios inovatyvios formos, su kuriomis mūsų dvasinių refleksų saitai dar nėra susiformavę.” – AR YRA ŠIAME SAKINYJE LIETUVIŠKŲ ŽODŽIŲ?

    Kuriems galams tie lietuviški žodžiai, jei J.V. rašo APIE VISKĄ!
    http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/jvaiskunas-piktnaudziavimas-svetimzodziais-zlugdo-gimtaja-kalba.d?id=15653422

  22. Kemblys:

    Nežinau ar pirkti J.Vaiškūno knygą ,,Skaitant dangaus ženklus”. Buvau J.Vaiškūno paskaitoje Kaune, ačiū – viskas kaip už dyką.
    J.Vaiškūnas dėstė mintis apie ,,lietuvišką zodiaką”, bet ne kaip asmeninę nuomonę, tai, ką dėstė, mokslu nepavadinsi, astrologijai netinka, ir, svarbiausia, neatskleidė mūsų protėvių Žynių tikslo apibendrinti žvaigždes į žvaigždynus. Į asmeninį klausimą, kaip žvaigždės apibendrinamos į žvaigždynus, atsakė, kad, kas kaip nori, tas taip mato žvaigždynus. Vnž., kiek protėvių žiūrėjo į dangų tiek žvaigždynų matė….. Gal Žyniai, vis tik, turėjo galių (ar žinių) dangų matyti kitaip..?
    Paskaita neparuošta, daro žalą visiems protėvių pasaulėžiūros tęsėjams.

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Iš Tiesų, net keista, kad ta puiki paskaita buvo nemokama. Tad reikėjo, galbūt, ir pirkti tą knygą, kad nesijaustum skolingas už dyką ?
      ——
      Toje paskaitoje buvo klausytoju ir Romualdas Zubinas. Atsitiktinai nupirkau iš jo knygą “Perkūnas”- seniai svajotą įsigyti.
      Tad, ta Jono Vaiškūno paskaita buvo ne tik savaime puiki !

      • Kemblys:

        Už paskaitą, jei J.Vaiškūnas būtų dėstęs, kaip asmeninę nuomonę, būčiau dėkingas. Bet tokiomis paskaitomis yra menkinamas protėvių Žynių atminimas – paskaitą skaito ‘mokslininkas’ tokiame lygyje, kad mokslu nepavadinsi, astrologijai taip pat netinka. Kokia jos prasmė? Visas paskaitos ‘moksliškumas’ pasiekiamas ypatingai šlykščiai bjaurojant lietuvių kalbą svetimžodžiais. Todėl Vaiškūnas bijo atsikirsti į pastabas – protingai nutylės 😀

  23. jo:

    Lentupis, Ašmena, Smurgainys, Lyda ir t.t. iš tiesų yra nuo Lietuvos atplėšta Lietuvos dalis. Numirusi Lietuvos dalis. Formaliai tą dalį galima apibrėžti 1920.07.12 sutarties sienomis. Žvelgiant giliau į istoriją tą Lietuvos dalį galima matyti ir toliau – iki LDK sienų po Liublino unijos. Ten iš tiesų galima matyti buvus Lietuvą: baltiški hidronimai ir vietovardžiai tęsiasi ir yra atpažįstami iki pat poliublijinės LDK sienų ir toliau. Deja, išskyrus hidronimus ir toponimus daugiau nieko lietuviško ir broliško toje šalyje nėra. Priešingai – tų nutautėjusių, sumaskolėjusių žmonių gyvenimas buvusioje lietuvių ir baltų teritorijoje tik išryškina lietuvybės tragediją tuose žemės plotuose ir dar kontrastingiau rodo tą “tautą” (kabutėse, nes sunkai verčiasi liežuvis vadinti juos normalia pilnaverte tauta) kaip labai nesimpatišką ir nemalonią (čia dar diplomatiškai išsireiškiau). Paskaičius jų spaudą, žmonių komentarus ir diskusijas internete, pažiūrėjus tv, atsiveria atgrasaus, svetimo mentaliteto, svetimo gaivalo vaizdas. Visai kitokie jausmai būna skaitant latvių internetą, žiūrint latvių tv – ten tikrai yra savi, mūsų broliai, galima sakyti, kita lietuvių versija. Fantastinių filmų siužetuose būna, kad herojaus draugai, broliai pavirsta vampyrais ar zombiais… Tada jie, nors vizualiai lieka panašūs, bet jau nebūna draugai ar broliai… Taip ir baltarusiai – nėra jie mūsų broliai. Tragiška yra tai, kad į tas žemes atmigravo slavai ir asimiliavo vietinius baltus, ten galėjo ir turėjo būti Lietuva (http://ltumap.blogspot.com/2010/04/lietuvos-didzioji-kunigaikstyste-xvia.html).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: