R.Ozolas. 2013-ųjų kovo 11-oji: revoliucija tęsiasi (72)

Romualdas Ozolas | alkas.lt nuotr.

Romualdas Ozolas | alkas.lt nuotr.

Revoliucijos paprastai pašalina ar bent nušalina sukilusiųjų požiūriu priešišką, jų siekiams įvykdyti kliudančią visuomenės dalį. Mes į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Iniciatyvinę grupę išrinkom (tiesa, tarsi ir balsuodami) visus pasiūlytuosius netgi su visu Sąjūdžio įsikūrimui sukliudyti pasodintu prezidiumu. Išskyrus akademiką Vilką, kuris būti iniciatyvinės grupės nariu atsisakė iš principo, o iš salės atmetėm Aukštikalnienę, ekscentrikę, leidusią sau pernelyg tiesmukai reikalauti bausti kompartiją. Taip pradėjom Persitvarkymą, kuris tęsiasi iki šiol, tolydžio vis aiškiau, čia aš visiškai sutinku su profesoriumi Gediminu Merkiu, tapdamas ir ryškėdamas kaip naujoji okupacija. Tik kitos spalvos – nebe grynai raudonos.

Kodėl taip atsitiko? Atsitiko todėl – ir čia aš sutinku su profesoriumi Vytautu Radžvilu, – kad Persitvarkymas tapo viso labo dereguliavimu, kuris buvo pervestas į modernizuotą rekonstravimą.

Norėčiau bandyti nurodyti tris svarbiausias priežastis, kodėl šitai įvyko taip greitai ir sklandžiai.

Pirmoji – mes patys. Mes, drįstu teigti – visi be išimties – buvome taip giliai integruoti į bolševizmo (daugumizmo) sistemą (sąmoningai atmetu terminą sovietinis, sovietinė sistema, nes jis užvualiuoja svarbiausią sistemos bruožą – žmogaus vienmatiškumą), taigi buvome integruoti taip giliai, kad nebesuvokėme ir nežinojome, kur mumyse ir su mumis baigiasi okupacija ir nuo kur prasidedame mes patys. Nenuostabu: į ano meto viešąją erdvę galima buvo išeiti tik tapus kompartijos nariu, iki teisės būti į ją priimtam jau, kartu su visais valdomaisiais, praėjus sąmonės vienmatinimo programas. Priklausymas kompartijai reiškė, kad sutikimas su tavo vienmatinimo represija tavyje įsikūnijo kokybiškai, t. y. tu pats sugebėsi represuoti ir tobulinti represijos būdus. Štai kodėl pagal totalitarizmo reikalavimus gyveno ne tik su diktato jam lemta atskirtimi susitaikiusieji, bet ir neformalai bei autsaideriai. Prievartos visi nekentė, tą neapykantą kondensuodami savyje, todėl žlugdama sistema paliko mumyse po mažutį stalinuką, kuris šiandien reiškiasi asmenine agresija ir nihilizmu, vadinamais Laisve. Jeigu tai laisvė, tai ji viso labo neatsakinga laisvei neigimo laisvė – veidrodinis totalitarizmo atspindys.

Neatsakinga laisvė šiandien jau subrandino savo vaisius: nežinau, kiek mūsų, vos sugrįžę iš Baltijos kelio, susikrovė lagaminus ir patraukė į oro uostus, bet išsivaikščiojimo procesas po laisvės vėliavomis prasidėjęs dar tada, šiandien iššlavė ne mažiau kaip milijoną žmonių, Lietuvą kasmet sumažindamas dar vienu rajoniniu miestu. Kai kurios vietovės Aukštaitijoje ir Dzūkijoje virto dykromis, mirusiomis teritorijomis. Vienas iš to milijono įsikuria vienoje iš Ispanijos salų, kur daug saulės ir vėjo, o ne Lietuvos lapkričio debesų. Kita meta karjerą netgi Londono banke ir imasi pokerio, mat, esama tokių senų turtingų lošėjų, kurie gera valia pralošinėja gražioms mergaitėms. Trečiam visai gera Norvegijos fermose auginti lašišas.

Gera su savo laisve ne tiktai šitiems ir kitiems panašiems – gera ir Lietuvos valdžioms, nes kur gi jos dėtų tą milijoną, jeigu jis būtų Lietuvos bedarbiai? Vienas premjeras tai yra formulavęs kaip principą: laisvę išvažiuoti išsikovojom. Tai visiškai priimtina ir Vakarų sąjungai – jai nereikia Lietuvos valstybės, jai reikia lietuvių darbo jėgos. Teritoriją, kurios vardas dar Lietuva, administruoti reikia, tačiau nacionalinės valstybės kaip principo Lisabonos sutartyje (iš esmės – ES konstitucijoje) nėra, gi Mastrichto dokumentai išsivaikščiojimą kaip laisvės tikrovę garantuoja juridiškai.

Nė viename iš šių lygmenų Lietuvos valstybės nėra. Laisvė, kurią mes išsikovojom, tapo negyvenimo savo valstybėje tikrove – tikrove, kurios ir reikalauja šiandieninė vienmatė sąmonė ir kurią juridiškai aprobuoja ją konstruojantieji. Klausimas, kurį mums, atsidūrusiems laisvosios rinkos kapitalizme, primetė masinę vienmatę sąmonę išugdęs bolševikinis totalitarizmas, yra toks: ar panorėsime mes, kiekvienas iš mūsų, apsispręsti gyventi savo valstybėje, turėti tikrą valstybę?

Deja, kad tai galėtų vykti, reikalinga lietuvių intelektinė revoliucija.

Antroji priežastis – ta erdvė, kurion buvo nukreiptas totalitarizmą bandantis įveikti laisvės jausmas. Vakarai, nuostabieji Vakarai! Gyventi Amerikoje, gyventi kaip Švedijoje! Laisvės siekiniai buvo perdėm konkretūs. O ką konkretaus mes žinojome apie tuos Vakarus, apie Europos Bendriją, kuri egzistavo jau kaip visiškai apibrėžta supranacionalinė organizacija, per mūsų Atgimimą pajėgusi operatyviai persiorganizuoti į Rytų Europą priglobti susivokusią Sąjungą? Nieko.

Tai, kad stojimo į Europos Sąjungą referendumo balsus reikėjo pirkti alumi ir skalbimo milteliais, kalba bent jau apie instinktyvų ES projekto problemiškumo suvokimą. Tačiau problemas viešojoje erdvėje artikuliuoti bandantys balsai buvo be ceremonijų slopinami, tuo pat metu vykdant milijardinę Europos Sąjungos projekto propagandą, žinantiesiems primenančią permanentinę Tarybų Sąjungos kaip laimės ir ateities šalies ideologinio aukštinimo kampaniją. Visa tai jau tada nedviprasmiškai rodė totalitarinius ES organizatorių polinkius.

Ar galėjo būti kitaip? Juk iš esmės nuo pat pradžių Bendrijos projektas buvo paremtas marksistiniais kosmopolitinio vienijimosi principais, tokiais pat, kaip ir internacionaliniai maskviškės sąjungos principai, tik čia dar buvo kalbama apie tautines integruotas respublikas, ant kurių didžiausia dalimi ir suklupo raudonieji. Mėlynieji tokios klaidos negalėjo sau leisti iš pat pradžių, ir ES Konstitucijoje tautos kaip subjekto nebeliko išvis, liko nominalios valstybės. Kad integracija vyktų dar sklandžiau, eliminuotas europinės kultūros istorinis pamatas – krikščionybė. Dar Bendrijos laikotarpiu Europa į nepriklausomybę besiveržiančias Europos rytines tautas pasitiko ir idėjiškai, ir politiškai, ir juridiškai pasirengusi priimti tik besąlygiško paklusimo Vakarams režimu – pagal visiškai imperinį projektą. Bet kodėl vis dėlto visi išsivadavusieji be žado traukė į mėlynosios anakondos nasrus? – buvo užhipnotizuoti, nuvarginti, kaip nostalgija patobulinton imperijon traukė masinė bandos sąmonė?

Dabar jau galima kai ką pasakyti: mes visiškai nežinojome ir nesupratome išsvajotųjų Vakarų gyvenimo būdo ir kultūros.

Ir vis dėlto – kodėl mūsų griūtis įvyko taip tyliai? Čia iškyla trečioji priežastis, susidedanti iš dviejų sandų – žmogaus teisių ir neoliberaliosios ekonomikos, apibendrintai vadinamų globalizacijos pamatais. 1949 metais paskelbta visuotinė žmogaus teisių deklaracija juridizavo kultūriškai indiferentiško ir visuomeniškai priešiško individo prioritetiškumą, jau iki mūsų Nepriklausomybės Akto aprūpintą tarptautinėmis juridinės gynybos priemonėmis – Tarptautiniu žmogaus teisių teismu, įvairiomis stebėsenos institucijomis ir pan. Viskas būtų gal ir labai gerai, jeigu Deklaracija būtų nurodžiusi to teisių subjekto prievoles kitam subjektui. Deja, kito kaip juridinio subjekto Deklaracijoje nėra, kitas joje yra tik objektas: aš, būdamas tas kitas, su teisių reikalaujančiuoju privalau elgtis taip, kaip nori jis. Jei ne – galiu prieštarauti ir kautis. Kai tokių daugėja, mano karas su juo tampa visų karo su visais preliudija. Mūsų nepriklausomybės aušroje žmogaus teisės Vakaruose jau buvo virtusios juridizuotomis mažumų teisėmis, kurių visuma dabar jau pretenduoja į savo grynąjį pavidalą – menševizmą (mažumizmą).

1979 metais Britanijos ministre tapus Margaretai Tečer, o 1980-siais – JAV prezidentu Ronaldui Reiganui, dvi toną pasaulio ekonomikos raidai duodančios valstybės sukūrė neoliberalistinį globalios ekonomikos juridinį pamatą, tapusį ir Europos Bendrijos ekonomikos generaline raidos kryptimi. Kaip ji veikė ir veikia pas mus, bendrais bruožais yra žinoma: Lietuva taip išsiprivatizavo, kad ir nafta parduota užsienio firmai, nors žemės gelmių turtai pagal Konstituciją priklauso tautai ir tik ji referendumu gali leisti ką nors su jais daryti. Tas pat daroma su skalūnų dujomis. ES planuoja privatizuoti net gelmių vandenis. Matyt, dekonstrukcijos procesai kai kam atrodo nepakankamai radikalūs ir gilūs. Ekonomikos išvalstybinimas šoko terapijos būdu buvo viena iš didžiosios dalies Lietuvos žmonių nuskurdinimo priežasčių, socialinės nelygybės ir neteisybės, elito ir prastuomenės suformavimo sąlygų, bendruomeniškumo degradavimo ir visapusiško nusivylimo prielaidų.

ES tobulintojai sako, kad viskas išsispręs, jeigu Europa pasuks dar didesnės valstybių ir visuomenių integracijos link. Kaip liudija tos slinkties konkretūs žingsniai, Europos Sąjunga eina bolševikinio totalitarizmo pertvarkos baigmėn ir bando sukonstruoti neoliberaliniu ekonomikos modeliu pagrįstą juridiškai unifikuotą ir politiškai be priekaištų valdomą pasaulio globalizacinį regioną, kuris negali pasakyti, kokie jo tikslai, tačiau praktiškai rodo, kad nacionalinių valstybių ir tautų likimai tų neaiškių tikslų nėra respektuojami. Kas nori rasti atsakymus į šiuos klausimus, visų pirma turi pasakyti sau, kad pradinė sąlyga bet kuriems pozityviems atsakymams yra apsisprendimas kurti kuo pajėgesnį nacionalinį ūkį, pagrįstą pajamomis iš vertę turinčio nacionalinio produkto. Kaip tai bus galima padaryti, kai iš konstitucijos yra dingusi nuostata apie valstybinę nuosavybę, o ES privertė sutikti pardavinėti Lietuvos teritoriją užsieniečiams iš viso pasaulio – kitas klausimas.

Kai visi minėti ir neminėti mūsų jau stipriai dekonstruotos būties aspektai susideda į vieningą pasaulio vaizdą ir mus jame, kartais ima rodytis, kad mūsų padėtis be išeities, dėl ko puolame į neviltį arba imame sirgti praeities nostalgija.

Tai – pralaimėjimo prielaidos, pralaimėjusiųjų pozicija. Ji nepriimtina iš principo.

Tai, kame ir kaip mes gyvename, aš vadinu Restauracija. Restauracija būna po kiekvienos revoliucijos, nes beveik visos revoliucijos anksčiau ar vėliau pralaimi. Mūsų revoliucija buvo pasmerkta iš pat pradžių, nes mes didžia dalimi susitaikėm su tuo, kad ji liktų viso labo persitvarkymu, tiksliau – pasitvarkymu naujomis sąlygomis. Nesugebėjom įvykdyti net minimalios liustracijos. Visą laiką keitėm tik pavadinimus. Buvom išrinkti į LTSR Aukščiausiąją tarybą, persivadinom į LR Aukščiausiąją Tarybą, vėliau – ir į Atkuriamąjį Seimą. Lietuvos komunistų partija persivadino į Demokratinę darbo partiją, vėliau – į Socialdemokratų partiją. „Tiesa“ – į „Dieną“, „Komunistas“ – „Gaires“, „Komjaunimo tiesa“ – į „Lietuvos rytą“. Ir t. t.

Tie persivadinimai rodo mūsų pačių totalitarinio integruotumo gelmę, dėl ko mes taip nesunkiai – nuo aukščiausiųjų iki žemiausiųjų sluoksnių – nusprūdom naujon priklausomybėn, jos ne tik nereflektuodami, bet ir nepergyvendami emociškai.

Ir vis dėlto Restauracija kada nors baigiasi. Pralaimėjusi revoliucija anksčiau ar vėliau prasiveržia naujais, kitąsyk kur kas racionalesniais pavidalais.

Dar Sąjūdžio laikais kalbėjome, kad kelias į Nepriklausomybę bus sunkus – reikės fiziškai pajusti laisvės ribas, kad laisvę subalansuotume kaip nepriklausomybę, t. y. atsakingą laisvę, laisvę ne tik sau, bet ir kitam, kiekvienam bendruomenės žmogui. Tačiau nemanėm, kad bus taip sunku. Galvojom – pakaks netgi daiktais mintijančiam lietuviui atsiremti į Ispanijos pakrantę kaip laisvės ribą, laisvės atsikąsti ne kaip svajonės, o kaip tikrovės, ir mes vėl susirinksim namo. Nemanėm, kad ten, toje laisvės padangėje, mumis bus naudojamasi tik kaip darbo jėga, preke, kaip antrarūšiais.

Dar labiau nemanėm, kad daugumai šitai pasirodys visai priimtina, netgi patiks. Dabar tai, matyt, reikia priimti kaip neišvengiamą tikrovę ir išsivaikščiojusiųjų nepolitizuoti taip, kaip bolševikų okupacijoje buvo politizuojami autsaideriai su visa jų tada įsivaizduota laisve, sukurta, beje, ne jų, o prievartos, į kurią jie atsakinėjo nusišalindami. Mes čia visus laisvės ir gerovės pasaulio pakraščiuose ieškančius, matyt, turėtume laikyti tarsi ir mokytų, bet intelektualiai beraščių sau susikurta problema, kurią jie anksčiau ar vėliau išspręs patys, net jeigu ir su vaikais, su anūkais Lietuvos kaip savo tėvynės ir savo valstybės taip ir nebeatras.

Tai bus jų neatsakomybės mums dovanotas nuostolis. Mums svarbu turėtų būti tik tai, kad jie nereikštų pretenzijų dėl Lietuvoje gyventi ir savo valstybę anksčiau ar vėliau kaip pilnatį atkurti norinčiųjų čia sau kuriamos tvarkos, ir visų pirma nereikalautų antros ar trečios pilietybės: ES ribose kitos ES šalies pilietybę priėmę lietuviai, reikalaudami Lietuvos pilietybės, reikalauja ne antros, o trečios pilietybės, nes pagal ES Konstituciją kiekvienas ES šalies pilietis automatiškai yra ir Europos Sąjungos pilietis; nekaltintų, kad mes iš jų atimam Lietuvos pilietybę, nes tai juk jie, siekdami kitos, atsisako savosios. Ir t. t.

Emigrantų problemą akcentuoju dėl to, kad emigracijoje matau nesąmoningą, stichinę prieš Lietuvos valstybę kaip nacionalinę valstybę kylančią galią, kurios politinis atribojimas aiškiomis konstitucinėmis jų padėties apibrėžtimis gerokai sumažintų Lietuvos viešojoje erdvėje eskaluojamų problemų ir leistų susitelkti kūrybai.

Tokį atribojimą ne tik galime, bet ir turime daryti, jei norime perkirsti pilietybės vardu vadinamą Gordijaus mazgą. Stipriausia šio mazgo dalis yra prigimtinės teisės mitas. Nėra jokios prigimtinės teisės į pilietybę. Prigimtinę teisę žmogus turi tik į gyvenimą, o lietuviu ar ne lietuviu būti jis apsisprendžia tik gyvendamas, pasiekęs tam tikrą brandą. Ir lietuvių šeimoj gimęs gali apsispręsti būti lenku, rusu ar vokiečiu – tai žmogaus laisvos valios reikalas, kaip ir tikėjimas.

Pilietybė yra įsipareigojimas valstybei, juridinis savęs susaistymas su valstybe, kurioje tu gyveni, ir visai nesvarbu, kas tu – lietuvis, lenkas ar rusas, svarbu, kad tu pripažįsti šios valstybės jurisdikciją ir esi valstybei lojalus. Negaliu užmiršti vieno gudo, Lietuvos piliečio, kuris kažkur Rusijos pakrašty, prie Peterburgo, atsisakė pakelti tostą už Rusijos armiją ir buvo įtūžusio maskviečio užbadytas, o mes jo patriotizmo nesugebėjome pažymėti nors kokiu nors Lietuvos ordinu. Ar daug lietuvių šiandien taip išdrįstų ginti savo valstybę?

Dabar vis dažniau girdisi, kad valstybę sukuria piliečiai. Valstybė sukuria piliečius, o ne atvirkščiai. Iki valstybės piliečių nėra, yra tik valstybės iniciatoriai, paprastai kokia nors etninė bendruomenė, kuri susitaria kurti savo gynybos juridinį įrankį – valstybę, nustato jos pamatinius teiginius, valstybę sudarysiančių asmenų įsipareigojimus tai valstybei ir teises joje, ir tik tada pilietybės įstatymu konkretizuoja kiekvieno dėl susitarimų neprieštaraujančiojo statusą ir priesaika šią nuostatą įgyvendina.

Taigi pilietybė jokiu atveju netapatintina su tautybe, o kas taip bando daryti, dėl pasekmių tegul kaltina patys save. Tai ypač pasakytina Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovybei, pasiryžusiai nenurimti ir dėl savo bendruomenės narių Jungtinėse Valstijose užsidirbtų pensijų dar kartą bandyti išklibinti fundamentaliąją Lietuvos Konstitucijos nuostatą, kad antra pilietybė Lietuvoje įmanoma tik ypatingai išskirtiniais atvejais.

Šiuos klausimus akcentuoju dėl to, kad asmens pilietinio apibrėžtumo klausimą galima būtų skaidriai susieti su tauta, kurios turinys įnirtingai skaidomas ypač ekonominės deportacijos metodais, o sąvoka kvestionuojama ideologiškai. Visų pirma noriu pabrėžti, kad tauta yra fundamentali visų mąstymo lygmenų sąvoka, prie kurios bus grįžtama tuo skaudžiau, kuo toliau nuo jos globalizmo ideologai bandys mus nutolinti. Tauta yra teritorijos, istorijos, gyvenimo būdo ir kalbos saistoma bendruomenė, sukūrusi valstybę kaip savo gyvenimo civilizuotame pasaulyje gynimo priemonę su visomis reikalingomis išorinėms ir vidinėms jos egzistencinių problemoms įveikinėti būtinomis galiomis ir instrumentais.

Lietuviai sukūrė ir atkūrė Lietuvos valstybę ir patys tapo tauta su visais tautai būdingais bruožais, už savęs palikdami savo etninį būvį, o šalia – etnines bendruomenes, kurios negalėjo savęs sutapatinti su lietuviškuoju etnosu, bet pritarė lietuvių tautinėms aspiracijoms turėti nacionalinę valstybę ir sutiko būti jai lojalūs. Kas bando teigti, kad Lietuvos valstybę sukūrė mistinė Lietuvos tauta, tas arba nesuvokdamas, arba pikta valia bando atimti iš lietuvių atsakomybę už savo valstybę ir permesti ją ant valstybėje gyvenančių etninių bendruomenių pečių. Nėra jokios Lietuvos tautos, yra Lietuvos valstybę atkurti inicijavusi ir atkūrusi lietuvių tauta ir lenkų, rusų, vokiečių etninės bendrijos Lietuvoje bei karaimų ir totorių tautinės mažumos, neturinčios savo motininių valstybių. Sakau tai, pats Atgimimo metu paklaidžiojęs Lietuvos tautos sąvokos pinklėse.

Lietuvoje pastaruoju metu itin aštriai kyla lenkų ir rusų tautinių bendrijų lojalumo Lietuvos valstybei problemos. Jos, be abejo, nebūtų tokios aštrios, jeigu su Lietuvos valstybe norėtų geravališkai elgtis mūsų kaimynės didžiosios slavų valstybės – Lenkija ir Rusija.

Čia meskim žvilgsnį į mūsų išsekintos valstybės padėtį už sienų, kurios tarsi yra ir kurių tarsi ir nėra. Mūsų geopolitikoje nuolat figūruoja du kaimynai, du nutylimi ir vienas priimamas kaip trečias brolis. Nutylimi Baltarusija ir Vokietija, nors abi šalys potencialiai labai problemiškos: Baltarusija – dėl LDK paveldo ne tik jos dabartinėje teritorijoje, Vokietija – dėl tylom memelėjančios Klaipėdos. Įsivaizduokim, kad prie Baltarusijos vairo ne Lukašenka, o Pilsudskio tipo šiuolaikinis Litvinas – ką turėtume šiandien pietryčių kryptyje? Ir klausimas, ar kada nors neturėsim. Vertėtų apie tai pamąstyti. Tyla gera byla ne visada. Vokiečiai irgi ne visada bus paskendę savo kompleksuose, ir dar neaišku, ką jie kalbės apie integraciją viską suintegravę.

Rusija ir Lenkija – kasdien ant mūsų liežuvių. Tačiau vargu ar tie liežuviai sujungti su smegenimis. Kartais visiškai nesuvokiama, kokių tikslų siekiama Rusiją vienaprasmiškai kišant po Putinu, nors aiškiai matoma, kaip į bendrą stuburą mutuoja Berlyno–Maskvos ašis. Lygiai taip pat nesuvokiama, kodėl taip keliaklupsčiaujama prieš Varšuvą su kokiu nors Sikorskiu priešaky, tarsi jis ten jau šiandien būtų lenkų prezidentas. Apie Rusiją nekalbėsiu – ji ilgam mūsų atmušta nuo noro būti normali ir netgi naudinga mūsų kaimynė. Jos mums tarsi ir nėra, nors šitas jos tariamas neegzistavimas pakrautas tokia neigiama energetika, kad iki juodosios skylės vietoj jos visai netoli. Apie Lenkiją pasakyti būtina ne keletą žodžių, nes visi mūsų viešosios erdvės veikėjai apie esminius santykius su lenkais arba nutyli, arba sąmoningai meluoja.

Lenkija, greta mūsų pačių servilizmo [Alkas.lt  pastaba: servilizmas (lot. servilis — vergiškas), vergiškas paslaugumas, vergiškas pataikavimas, vergiškumas], yra didžiausias ir svarbiausias pavojus Lietuvai. Neabejoju: kai byrės Europos Sąjunga, Lenkija bandys reokupuoti pietryčių Lietuvą ir okupuoti Lietuvą. Visa tai jai atrodys įmanoma dėl to, kad lietuvių nacionalinė sąmonė bus dar stipriau polonizuota, lenkų nacionalizmas bus virtęs Didžiosios Lenkijos imperializmu, o lenkų pretenzijas Europoje nuosekliai gins Jungtinės Valstijos taip pat, kaip XX amžiaus pradžioj gynė Prancūzija, dabar jau nebe taip patenkinta lenkų didžiūniškumu, tačiau tada neturėjusi kitos išeities lygiai taip pat, kaip dabar jos neturi Jungtinės Valstijos, Lenkijoje radusios patikimiausią savo strateginių siekių rėmėją.

Štai tokiose geopolitinėse ir politinėse koordinatėse mes turim išsidėstyti savo valstybinės egzistencijos problemas.

Pirmiausia turim vienareikšmiškai sau atsakyti, koks kaimynas mums yra Lenkija. Šiandien vis dar esame linkę arba norėtume ją vadinti strateginiu partneriu. Tokia nuostata yra Atgimimo laikų anachronizmas, ne kartą triuškintas pačių naujausių santykių su Lenkija,  bet vis dar gajus dėl Lietuvos liberaliųjų politinių jėgų unijinių aspiracijų. Būtina sau aiškiai pasakyti: Lenkija nėra ir negali būti ne tik strateginis, bet ir joks kitoks partneris, o tik kaimynė, kadangi Lenkijos ne tik sąmonėje, bet ir politikoje Lietuvos net ir šiandien tėra tiek, kiek jos suprojektavo 1791 metų Lenkijos konstitucija, klastingai tebevadinama gegužės 3-iosios konstitucija. Jos spalio mėnesio konstitucinis apendiksas padėties Lietuvos suverenumo požiūriu nieko nekeičia: ir lenkai, ir visa Europa iki pat Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 metais Lietuvos nemąstė ir nematė niekaip kitaip, kaip Lenkijos respublikos dalį, jos trečiąją žemę. Nemąsto ir dabar. Kažkas iš globalizmo teoretikų yra paleidęs apyvarton „nebūtinos valstybės“ sąvoką. Jeigu kada nors kiltų koks principinis Lietuvos ginčas su Lenkija, kas – Lenkija ar Lietuva – tarptautinio arbitražo būtų pripažinta „būtina valstybe“? Beveik aišku: lenkai savo pretenzijų neatsisakytų jokiu būdu ir niekada.

Ir štai kodėl. Prancūzų istorikas Renė Martelis praėjusio amžiaus pradžioje teigė, kad Lenkija neturi tautinės savimonės, nes lenkų nevienija gamtinė aplinka, o aristokratija neturi kito idealo, išskyrus gerą patogų gyvenimą. Mūsų amžiaus pradžioj šis autorius jau, matyt, lenkams tautinį identitetą pripažintų: į nacionalizmą suvienyta XX amžiaus karų, po savo tapatybės pamatais lenkų tauta, ko gero, net nejučiomis paklojo specifiškai lenkišką, kryžiuočių žiaurumu apvaisintą katalikybę. Žvilgterkite į Berznyko kapines Suvalkuose – kraupesnį vaizdą vargu bau pavyktų rasti.

Per beveik tūkstantį metų lietuvių santykių su lenkais Lenkija kaip valstybė niekada su Lietuva nėra pasielgusi garbingai. Žinoma, visų pirma turėtume pasižiūrėti į save: ar nesuteikėm jiems tokių galimybių? Pradedant nuo Jogailos užkariavimo, prie kunigaikštystės tikintis prisijungti lenkų karalystę, einant per Liubliną su visom ištikimybės ašarom, baigiant 1994 metų Lietuvos ir Lenkijos sutartimi, iš kurios visiškai eliminuotas didelės dalies Lietuvos okupavimo faktas – jokios ryškesnės lietuvių savarankiškumo ir nepriklausomybės pretenzijos. Tokia padėtis tebesitęsia, mums atkakliai pretenduojant į partnerius su paklusnumo teise, o Lenkijai kontroliuojant Lietuvą jau šiuolaikinėmis priemonėmis ir būdais – pigesnėmis prekėmis, energetika, NATO mandatu Lenkijos kariuomenei ginti Lietuvą agresijos atveju. Ir kt.

Opiausias šiandien iš moderniųjų kontrolės metodų – lenkų autonomijos Lietuvoje kūrimas prisidengiant LLRA vykdomos lenkų tautinės bendrijos teisių gynimu. Man patiko jaunųjų Rytų Europos studijų centro ekspertų Lauryno Kasčiūno, Vytauto Keršansko ir Lino Kojalos politologinis Lietuvos ir Lenkijos santykių struktūravimas, gana aiškiai apibrėžęs lietuviškosios savivokos kryptis ir jas privedęs prie LLRA problemos. Tačiau pripažinimas, kad Lietuvos ir Lenkijos kaip dviejų suverenių valstybių tarpvalstybinių santykių normalizuoti neįmanoma būtent dėl LLRA faktoriaus, ar nėra pripažinimas, kad mes ir vėl turime nusileisti Lenkijos spaudimui? Nes Lenkijos pozicija LLRA klausimu vienareikšmė: LLRA laimėjimai yra ir Lenkijos laimėjimai.

Kitaip, tiesą sakant, ir būti negali. LLRA kovoja dėl pavardžių ir vietovardžių rašymo lenkų rašmenimis ir lenkų kalba – ir tai yra Lietuvos lenkų pervedimas Lenkijos  nacionalinės raštijos sistemon jiems dar liekant Lietuvoje. LLRA tyliai talkina platinant Lenko kortą, kurios turėtojas įsipareigoja būti ištikimas Lenkijos valstybei, – taip jis, dar likdamas Lietuvoje, įvedamas į Lenkijos pilietybės sistemą sušvelnintos pilietybės režimu. LLRA kovoja už lenkiškų mokyklų Lietuvoje mokymo ir ugdymo sistemos lenkiškumą – taip jaunoji karta dar Lietuvos finansuojamoj švietimo sistemoj įgyja lenkiškojo patriotizmo pamatus. Lenkų kalba, lenkiškasis patriotizmas, sušvelninta Lenkijos pilietybė, pagaliau – lenkiškai, tegul ir dvikalbiu variantu, pažymėta teritorija – kas tai, jeigu ne faktiškoji lenkų autonomija Lietuvoje, kuriai įteisinti bereikia tik politinių veiksmų ir juridinių sprendimų. Tai akivaizdžiai koreliuoja su Lenkijos „kresų“ politika, todėl pats laikas paklausti, ar Lietuvos lenkų rinkimų akcija nėra Lietuvai nelojali politinė organizacija, prilygintina garsiajai pereito amžiaus POV (Polska organizacija voiskova), kurią Pirmoji Respublika ryžtingai sudaužė, o Antroji su jos palikuone bendradarbiauja vyriausybinėje koalicijoje.

Kas tai, jeigu ne svarbiausia ne tik Lietuvos valstybės, bet ir lietuvių tautos egzistencinė problema? Ateinanti iš išorės, tačiau liečianti pačias giliausias ir skaudžiausias mūsų vidines problemas.

Ką daryti?

Sakyta ne kartą: Lietuvos vyriausybė nieko neprarastų atsisakiusi nelojalių politinių bendradarbių; Seimas turi parengti tokią sutarties su Lenkija redakciją, kurioje būtų numatytas bent atsiprašymas dėl pietryčių Lietuvos ir Lietuvos sostinės okupavimo praėjusio amžiaus pradžioje – tai būtų aiškus paliudijimas, kad Lenkija atsisako Gegužės 3-iosios konstitucijos nuostatų ir sutinka santykius su Lietuva grįsti valstybių suverenumo pagrindu. Mes visi turime pripažinti santykių su Lenkija problemiškumą ir eksponuoti bei demaskuoti jos pretenzijas tarptautinėje erdvėje. Trauktis nebėra kur. Konfliktas jau yra, ir geriau tegul jis išryškėja iki galo dabar, kol Europos Sąjunga dar ne visiškas chaosas.

Tai būtų mūsų valdžios žingsniai, galintys lygiuotis į ryžtingiausius tautos žingsnius, tokius kaip 1990 metų rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, kaip 1992 metų referendumas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos, pagaliau – savo iškovojimų gynimas 1990-ųjų sausio dienomis. Tai leistų visa apimtimi pajusti, kad revoliucija – mūsų tikrojo išsilaisvinimo, išsilaisvinimo gyventi savo žemėje ir savo valstybėje revoliucija tęsiasi. Kol kas, deja, tenka kalbėti tik apie kibirkštį – 2013 metų kovo 11-osios žygį Gedimino prospektu nepaisant jokių draudimų.

Kad galėtume spręsti šiuos ir kitus klausimus visais visuomenės lygmenimis, turime daug ką pakeisti savyje. Esame beveik niekuo nebetikinti tauta. Gamtameldystė kažkur visai už nugaros, katalikybė šalia, šone, prieky – nežinia, jei ne islamas. Esame dar žodžio, o ne rašto tauta. Praradom taip ir neįsižiebusios revoliucijos idealus, naujų neradom. Paklydom tarp kelių iš esmės tokio pat tipo valdžių. Nesam susiorientavę nei savy, nei savo aplinkoje.

Kiekvienos civilizacijos Absoliutą personalizuoja jos Dievas. Kultūra irgi turi būti tikinti, nors tą tikėjimą nebūtinai siečiau su religija. Atgimimo metais maniau, kad mes turim galutinai apsikrikštyti, nes buvom ne tik nekrikštai, bet ir netikintys, nebent laisve, bet irgi perdėm realistiška. Paskui tapo aišku, kad tas kelias į išeitį neveda: lietuviškoji katalikybė, neturėdama lenkiškojo agresyvumo, tampa verkšlenančia ir nužeminančia, sutaikančia.

O nesusitaikymas su savim pačiu yra svarbiausias lietuvių tautos žmonių asmeninis uždavinys. Jo esmė tokia: pajėgsime ar nepajėgsime įveikti savo empirizmą, savo žemažiūriškumą, savotišką kultūrinį ėjimą paskui plūgą, matant tik vagą be horizonto? Pajėgsime – pamatysime ir dangų, ne tik žemę, o ir žemę galėsim pakelti į dangų, ne tik perkelti iš vienos Lietuvos vietos į kitą, tuo labiau – ne išparduoti užsieniečiams. Sugebėjimas reflektuoti save ir daiktiją, kultūros netapatinti su daiktais, o daiktus perkelti į kultūrą – tai vienintelis kelias išbristi iš pseudointelektinio liūno, ištrūkti iš šiuolaikinių mokytų beraščių minių, nesvarbu, kokiais vardais jie besivadintų – tai vienintelis kelias į tikrąjį išsivadavimą, į žinančiojo ir suprantančiojo žmogaus būvį. Intelektinė revoliucija yra mūsų buvimo šiame pasaulyje alternatyva. Jei norime būti, privalome išsivaduoti iš augališko vegetavimo, gyvūniškojo grobuoniškumo ir tarsi žmogiškojo asmeninio reiškimosi apžavų. Prie bendrystės (o ne vienybės) prieiti galima tik per supratimą ir susitarimą.

Susitarimas – tai raktas į valstybinio gyvenimo erdvę. Iš susitarimo kyla įstatymai, Konstitucijos, pilietybės, artikuliuotas patriotizmas. Susitarimų vykdymas ar nevykdymas rodo, kada protą reikia paremti jėga ir valia. To sugebėjimo mes neturim nė užuomazgų. Dėl to neturim nei demokratijos, nei valdžios, apie ką praėjusį sykį iš šios tribūnos kaip politologas teoretikas kalbėjo Vytautas Radžvilas. Mes tebetęsiam Persitvarkymą, kuris šiandien yra tapęs Prisitaikymu ir Taikstymusi. Kultūros revoliucija yra mūsų santykių su savimi pačiais aiškinimosi ir išsiaiškinimo būdas.

Kaip ją pradėti? Manau, jos užuomazgų jau esama. Visi, kas bando suvokti ir į šias dienas perkelti bei savo elgesį grįsti klasikiniais Europos kultūros principais, eina šios revoliucijos link. Ne skaitmeninė žinija, o antikos graikų mieste valstybėje užsimezgęs mąstymo kaip loginio konsekventiškumo teikiamas savęs ir aplinkos suvokimas, Kanto kritiškai sudėliotas baltiškojo empirizmo įveikimo metodikoje, yra tas kelias, kuriuo ir šiandieninio informacinio nužmoginimo atmosferoje žmogus gali atrasti save su savo protu, savo valia, o svarbiausia – su savo Absoliutu, – sąžine, kuri vienintelė šiandien begali pakeisti šiuolaikinio žinojimo nužudytąjį Absoliutą.

Tai – kelias į veiksnų asmens protą.

O kelias į valią? Kelias į valią prasideda sąžinėje, absoliutumo esamybiškume, kurį išdavęs ar pardavęs žmogus tampa gyvu lavonu, o paklusęs sąžinei – išeina į žygį, net jeigu tai grėstų žūtimi.

Sąžinė Lietuvoje bunda. Kol kas tai ją neužgesinusiųjų ar pabudinusiųjų asmeninis turtas. Viešas veiksmas tuos turtus gali sujungti į tautos sąžinę. Akivaizdžiausia jos apraiška būtų tautos būties susiejimas su jos žeme, čia telkiantis tiems, kurie aiškiai pasako, kad kitos vietos mums pasaulyje nėra.

Šio pasaulio skaldytojų, dekonstruotojų tikslas – išvaryti: išvaryti iš šio pasaulio, iš valstybės, iš tautos, iš savęs. Išvaryti kuo brangiau parduodant. Nes gamta jau išparceliuota. Lieka žmogiškųjų resursų perdirbimas ir pardavinėjimas.

Bet mes ne resursai. Mes žmonės. Žmonės visų pirma todėl, kad turim sąžinę. Štai kodėl iš savęs pasitraukti mes negalim. Štai kodėl aš sakau: revoliucija tęsiasi ir po Restauracijos cunamiu.

Paskaita skaityta Pro Patria renginyje Vilniaus mokytojų namuose (2013 m. kovo 22 d.)

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

72 komentarai

  1. lyvis:

    Kada tas Ozolas baiks savo revoliucijas. Laikas kurti ir statyti. O jis vis dar svajoja apie valdžią. Įdomu kokius jis tenais revoliucinius narkotikus vartoja. Tikriausiai kremliaus rubliai. lyvis

    • suomis:

      Durneli, jei nieko nerauki, tai gal pasilik prie savo nuomonės, nes apgailėtinai atrodai.

    • Neįmanoma nieko sukurti, kada valdžioje sulindę vagys tuoj pat išvagia viską, ką Tauta sukuria.

      • lyvis:

        Mielas, žygeivi, kas sukūrė Australijos valstybę Anglijos ištremti kaliniai. Dabar Australija klestinti valstybė.Taip kad tas tavo teiginys netinka. Vagia ne viršūnėlis, o apačios paruošti deputatai. Apačios nenori dirbti, o vis bliauna man valdžia nieko neduoda, neisiu į rinkimus. Ozolas nekviečia gyvenimui, o revoliucijų, perversmų, laužymų žmonės nebenori nori gyventi, meilės. Ozolas paprasčiausiai atsiliko nuo gyvenimo. lyvis

        • Valdas:

          lyvi,
          žmonės nori dirbti ir dirba kas nori žmoniškai gyventi.
          Neregėto dydžio darbštuolių emigracija tai parodo.
          Darbščių žmonių išsivaikščiojimas iš Lietuvos parodo dar ir tai, kad Lietuvoje yra sukurtos nežmoniškos sąlygos darbštiems ir dirbantiems žmonėms.
          Žmonės renkasi kelis kartus geresnes darbo sąlygas, svetur.
          Žmonės nori gyventi.

          Veiklos sąlygas kuria valdžia.
          Todėl …
          Valdžia yra atsakinga už sukurtą dabartinę Lietuvą, netinkamą žmogui gyventi.
          22 metus valdžiavoja Lietuvos žmonių skurdintojai, Lietuvos naikintojai.

          • Valdas:

            Atidžiai stebiu Algirdo Butkevičiaus vyriausybę.
            Jau dabar galima sakyti, kad 16-oji vyriausybė niekuom nesiskiria nuo ankstesniųjų, Lietuvą naikinančiųjų.
            Maža to …
            16-oji vyriausybė yra pavojinga Lietuvai dar labiau nei ankstesnės vien todėl, kad susiburkavo su Tomaševskio ir Uspaskicho antilietuviškomis partinėmis gaujomis.

            • pensininkas:

              Pritariu. Tik pastebėsiu. Ši vyriausybė pasiryžusi sparčiau naikinti Tautišką valstybę, Nes esant tokiam dideliam pozicijos seimo narių perviršiui (71+10), imti į koaliciją dar Tomaševskio frakciją, daugeliui asociacijuojasi su socialdemokratų siekiu dar sparčiau naikinti Lietuvą kaip Tautinę valstybę. Lyg ir siekiama, kad vyktų procesas “lietuviais esame mes gimę, lletuviais nenorime jau būt”.

          • Valdas:

            Lietuvos žemės pardavimas užsieniečiams yra Lietuvos valstybės galutinis sužlugdymas.
            Po metų prasidės žemės pardavimų užsieniečiams sandorių įteisinimai.
            Valdžia tyli. Valdžia nieko nedaro, kad sustabdyti Lietuvos katastrofą.
            Šie metai yra lemtingi Lietuvai.

  2. Ergo:

    ar perskaitei, Lyvi, ar lietuviškai parašyta, ar suprantamai? Jei nem4gsti o., tai nerei6kia, kad jis neteisus

    • G pavardės nesakysiu:

      Perskaičiau. Manau, kad Ozolas teisus, net labai.Tačiau parašyta nesuprantamai ir nevisai lietuviškai. Vos akių neišsinarinau. Pavyzdžiui: „juridizavo kultūriškai indiferentiško ir visuomeniškai priešiško individo prioritetiškumą“… Gerai, kad žodynas panosėj, nors ir jis nelabai padėjo :-(. Kad jį kur Kemblys už liežuvio nučiuptų už tokius išsireiškimus…

  3. suomis:

    Super straipsnis. Pagarba.

  4. Dainius Razauskas:

    Labai pritariu, palaikau, džiaugiuosi daugeliu pasakytų minčių. Kukliai kampelyje tik norėčiau atkreipti dėmesį, jog antraštė „Pro patria“, kaip LOTYNIŠKAS šūkis, turintis telkti LIETUVOS vardan, bus rasi tos pat straipsnyje nustatytos diagnozės simptomas… Beveik tiktų ir „Za ojczyznu¨ (-:

  5. turbo:

    pseudofilosofai ir kiti politikieriai (beje pridirbę) neišmanantys ekonomikos elementoriaus ir ūkiškos Tautos veiklos kaip taisyklė reitingus užsidirbinėja istorinių sąskaitų suvedinėjimu. Prunskienės kabineto vicepremjeras p Ozolas 1990 metų pabaigoje pasirašė blogą kontraktą su USBC ir tuo užlaikė lito įvedimą. Dėl to maskolius galėjo prichvatizuotis vagonais prispausdinęs Smolenske talonų, vagnorkų ir kitų popiergalių ligi valiai. Tik nereikia mūsų mulkinti. Jis nurodė A.Šimėnui slėptis sausio 13 pas Ratnyčios kleboną – taip pašalindamas premjerą. Yra jo garsioji frazė Seime – “premjeras veikia pagal atskirą planą”. Ką nudirbo Vagnorius – kita tema. Surišo litą su euru, sudovanojo pastatus kam reikia ir t.t.

    • Algimantas:

      Kur galima rasti “ūkiškos ekonomikos elementorių”, kad pasiskaityti laisvalaikiu? Gal juos platina koks tamošius, gal prie to “ūkiškos ekonomikos elementoriaus” dar ir kokią “lenko kortą” prisega?

  6. pensininkas:

    Pagarba R.Ozolui. Tekstas sunkiai skaitosi, Bet esmę supratau. Nebekenčiu visų parlamentinių partijų. Per rinkimus balsavau Už Lietuvą Lietuvoje. Manyčiau, kad esant dabartinei situacijai Tautininkų, Centro, socialdemokratų sąjungos, Lietuvos sąrašo, Tautos vienybės partijų susijungimas į vieną partiją UŽ LIETUVĄ LIETUVOJE turi didelę perspektyvą. Pagalvokite apie tai. Sėkmės.

  7. Algimantas:

    Tai tikras, pirmas toks, visą apimantis, Lietuvos sūnaus, lietuvių Tautos sūnaus, jos gelbėtojo manifestas. Turime ideologinę vėliavą, kuri Tautai buvo perduota, lemtingu jos išlikimo momentu. Ačiū gerb. Ozolui.
    Mūsų valdžia išdavė Lietuvos nepriklausomybės siekius, tapo lenkų šovinistų ir autonominikų sūbinlaižiais, naikinančiais brangiausią ką turime – kalbą, todėl privalome apginti savo laisvę, savo Lietuvą.

    • pensininkas:

      Mus, Lietuvos Tautos patriotus, išdavė ir pozicija ir opozicija (sistema). Nėra Seime, Vyriausybėje ir Prezidentūroje kam ginti kalbos, Lietuvos, jos laisvės. Daugiausia ją gina neparlamentinė partija – Tautininkų sąjunga, esant dabartinei situacijai, Tautininkai, manyčiau, privalo daryti kompromisus ir suburti visus Tautos patriotus į vieną stiprų antisisteminį politinį darinį UŽ LIETUVĄ LIETUVOJE. Sėkmės.

  8. Lietuvos pretenzijų Lenkijai
    KATALOGAS

    1. Lenkija 1228-04-23 pakviečia Kryžiuočių ordiną kovoti prieš baltų gentis Lenkijos naudai. Buvo sunaikinti prūsai ir vakariniai jotvingiai (dzūkai). Pamario, Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos yra baltų etnografinės žemės. Šių žemių gražinimo Lietuvai klausimas.
    2. Lietuvių ir prūsų kalba turi būti rašomi vieši užrašai visoje Pamario, Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijų teritorijose.
    3. Lenkija 1430 metais pavagia LDK Vytauto karališką karūną, 1931 metais ir pačius LDK Vytauto palaikus iš Vilniaus Katedros.
    4. Lenkija 1569 metais atima iš LDK Palenkę ir Ukrainą – Liublino unija prievartą įjungia Lietuvą į dviejų valstybių sąjungą;
    5. Lenkija 1791-05-03 savo konstitucijoje įrašo, kad LDK nebėra nepriklausoma valstybė, o tampa viena iš Lenkijos provincijų – faktiškai tai yra pirmasis oficialus Lietuvos valstybės likvidavimo dokumentas. Vėliau, 1791-10-20 Lietuvą šias nuostatas ištaiso ir ATSTATO savo valstybės nepriklausomybę;
    6. Masinė lietuvių polonizacija LDK žemėse XV – XIX amžiuose ir 1920-1939 metais.
    7. Suvalkų sutarties sulaužymas 1920m. spalį ir Vilniaus krašto okupacija ir smurtas prieš žmones, save laikiusius lietuviais Vilniaus krašte 1920-1939m.
    8. Antrojo pasaulinio karo metu “Armija krajova” Vokietijos okupuotoje Lietuvos teritorijoje žudė lietuvių tautybės civilius asmenis vien dėl to, kad jie buvo lietuviai.
    9. …
    10. …

    Su Lenkija normalūs santykiai ir strateginė partnerystė, kai:
    1. Lenkija gražins Lietuvai užgrobtas baltų etnines žemes – dabartinės Pamario, Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos Lenkijoje;
    2. Kai bus baigtas Lenkijos pradėtas 1920 metais karas prieš Lietuvą ir kaip minimum bus išvesta Lenkijos okupacinė armija iš Augustavo ir Suvalkų – Lietuvos valstybės teritorijos;
    3. Kai Lenkija sumokės Lietuvai Prūsų kalbos atkūrimo išlaidas;
    4. Kai bus depolonizuotos lietuviškos etninės žemės dabartinėje Baltarusijos teritorijoje – kurias sulenkino kunigai lenkai iš Lenkijos, tam tikslui turėdami suderinimą su popiežiumi Romoje. Depolonizacijos išlaidas turi apmokėti Lenkija kartu su Vatikanu;
    5. Kai Lenkija apmokės depolonizacijos išlaidas Lietuvoje – sulenkintų lietuviškų pavardžių originalo atkūrimą (naujų asmens tapatybės dokumentų išdavimo išlaidos).

  9. Dar 2009 m. parašiau straipsnį, kuriame bei komentaruose iš esmės yra tas pats, ką dabar pasakė Romualdas Ozolas:

    Kęstutis Čeponis: Lietuviškos geostrategijos pradžiamokslis
    http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=136&t=3782

  10. rabinas:

    del Baltarusijos pritariu 100-u procentu.blaivus zvilgsnis i musu kaimyne.Lukasenka Baltarusijoje geriausias variantas Lietuvai. opozicijos remimas-savizudiski veiksmai.

  11. Naujas:

    Pagarba Romualdui Ozolui. Ir dar pacituosiu: “Mūsų geopolitikoje nuolat figūruoja du kaimynai, du nutylimi ir vienas priimamas kaip trečias brolis. Nutylimi Baltarusija ir Vokietija, nors abi šalys potencialiai labai problemiškos: Baltarusija – dėl LDK paveldo ne tik jos dabartinėje teritorijoje, Vokietija – dėl tylom memelėjančios Klaipėdos. Įsivaizduokim, kad prie Baltarusijos vairo ne Lukašenka, o Pilsudskio tipo šiuolaikinis Litvinas – ką turėtume šiandien pietryčių kryptyje? Ir klausimas, ar kada nors neturėsim. Vertėtų apie tai pamąstyti”. Galima tik pritarti Ozolui: Lietuvai gręsia ne tik Lenkija ar Rusija, bet ir liviniška Baltarusija. Neužmirškim to.

  12. Kažin:

    Tai, kad “litviniška Baltarusija” yra ta pati Lenkija tik kitu vardu. Ji galimai skirta Lietuvai nuo dėjimosi su Baltarusija prieš Lenkiją atbaidyti…

    • suomis:

      Dėl to reikia bandyti jas abi pastumėti kaktą į kaktą. Ir čia mums į naudą pasitarnautų lenkiškasis imperializmas… Reikia tik gražiai sužaisti.

      • Naujas:

        Baltarusijos kultūriniame ir visuomeniame elite didelę įtaką turi tie, kurie mano, kad LDK tai ne kas kita kaip Baltarusija, o lietuviai – arba slaviškai litviny – tai ne kas kita kaip dabartiniai baltarusiai. Jie įsitikinę, kad Vilnius kaip buvusi LDK sostinė privalo priklausyti Baltarusijai, o mus – lietuvius – jie tapatina su LDK Žemaitijos kunigaikštystės gyventojais. Taigi, esą dabartinė lietuvių tauta neturi jokios teisės į Vilnių. Esą dabartiniai lietuviai turėtų tenkintis prieškarinės nepriklausomos Lietuvos teritorija. Jeigu jus “Suomi” tokios perspektyvos tenkina, tada viskas ok, jokių problemų. Manęs asmeniškai tai netenkina ir, tikuosi, absoliučios daugumos lietuvių.

      • Kažin:

        Kas dėl tos “litviniškos Baltarusijos” kaktos, tai nieko panašaus Baltarusijoje kaip ir nėra. Dauguma Baltarusijos žmonių simpatizuoja Lietuvai, jokių pretenzijų jai neturi ir netgi apskritai tapatinasi savo kilme ne su slavais, o su baltais, netgi, kaip ir mes – su Vytautu.
        Susidaro vaizdas, kad ta “litviniškoji Baltarusija” gali būti tik Lenkijos- Rusijos strategų pramanas, konstruktas priešiškumui, svetimumui tarp lietuvių ir baltarusių skleisti, ypač, kaip galima pastebėti, lietuvių ir baltarusių broliavimasis erzina Lenkiją, ir tai suprantama, kadangi Lietuvai veikiant iš vien su Baltarusija nebūtų dedamasi su Lenkija ir regione vyktų piešingas Lenkijos ekspansiniams, imperiniams tikslams procesas.
        Taigi “litviniškosios Baltarusijos” grėsmė yra niekas daugiau, o agentūros “Viena boba sakė” išmislas, skleidžiamas per įtakų ruporus…

  13. Amelija:

    Mintis “susijungimas į vieną partiją UŽ LIETUVĄ LIETUVOJE turi didelę perspektyvą” neturi jokios perspektyvos. Kas valgys sriubą, jei joje susivėlę mėsa ir silkė, obuolys ir bulvė, o pagardinta valerijonais? Didelę perspektyvą turi partijos, turinčios didelę masę rinkėjų. Augant naujai kartai tokiems populistams kaip Uspaskich, Paksas – nekalbant jau apie Venckienę – bus vis sunkiau suvilioti komunistinės praeities apkrėstus žmones. Normalios valstybės perspektyva – dvi-trys partijos su aiškiai apibrėžta ideologija, veiksmingomis programomis. Marginalai ir jų “kompozicijos” ateities neturi.

    • suomis:

      O jums tai iš viso patylėti.

      • pensininkas:

        ponia Amelija, įvardindama didelę masę rinkėjų turinčią partiją, turite mintyje Konservatorius, ar ne? Bet ši partija jau bankrutavo kaip Ūkio bankas, jo gerąją dalį su mielu noru priglaudė Šiaulių bankas. Todėl, aš manyčiau, kad atėjo laikas ir konservatoriams suskilti į patriotinę ir nepatriotinę dalis. Manau, susidarius politiniam dariniui UŽ LIETUVĄ LIETUVOJE bent 1/3 konservatorių pereitų į šią partiją. Ir rudenį Seime galima būtų turėti ir naują frakciją pavadinimu UŽ LIETUVĄ LIETUVOJE.
        Netikiu, kad Seime nebeliko seimūnų, kuriems nerūpėtų lietuvių kalba, Lietuvos teritorijos vientisumas. Manau, kad tokie yra Puteikis, Kupčinskas, Stundys, Urbšys, Juozapaitis, Dumčius, Margevičienė, Bilotaitė. Toliau nebevardinsiu. Sėkmės.

        • suomis:

          Kažkada aš Puteikiui siūliau pereiti pas tautininkus, bet deja… Liko jis dabar durniaus vietoje…

        • Nagi:

          Na galvoti niekam nedraudziama, bet intelektualioji konservatoriu dalis nesislies prie partijos kuria Amelija graziai apibudino kaip sriuba i kuria i viena puoda sumesti nesuderinami produktai. Nemanau kad konservatoriai galetu tureti ka nors bendro ir buti kartu su Songailos “tautininkais” ar murzininkais, juo labiau su A Matuleviciumi ar Akstinaicio socdemais. Dar labiau mane stebinas sis neva Lietuvos “gelbetoju’ noras suskaldyti konservatoriu partija. Ei fasistai ir kiti raudonieji is Antifa, anarchistu ir NK, kodel jus apima sitokia gyvuliska baime kai isgirstate ka nors apie Lietuvos konservatorius. Is kur pas jus tokia patalogiska neapykanta gime? Neteko `Alke skaityti ne vieno rimtesnio straipsnio kuriame butu kritikuojami dabartiniai A Butkeviciaus komunistai ar R Pakso partija. Sios partijos matyt labai priimtinos yra “tautininkams”, kazin ar juos kartais nemaitina vieno ir to paties seimininko ranka, kuri maitina visus tuos kurie stoja skersi kelio Lietuvai integruojantis i Europos Sajunga, jie yra keikiami siame portale. Keikiami yra ir tie kurie pasisako uz draugyste su Amerika ir butina Lietuvos dalyvavima NATO ginybinese strukturose. Kazkaip iskreiptai mato “tautininkai” Lietuvos ateities vaizda. Tai ka mums siulo ponas R Ozolas, Lietuvos albanizacija, kokia buvo po karo Albanija iki komunizmo zlugimo. As nekaip nesuvokiu kokia gali tureti perspektyva Lietuva Europoje budama “savarankiska valstybe”, tai ka Lietuva diktos pasauliui ir Europai savo madas su kuo prekiauti ar kariauti. Tai kas gins sia musu “nepriklausomybe” Maskva, o gal Varsuva? Na o gasdinimai memelizacija, tai jau pono R Ozolo galvoje visiskas krachas, su sitokiomis mintimis tik i Karjotiskiu savartyna, o ne i valstybine politika reiketu eiti.

          • pensininkas:

            Nagi, esu Lietuvos patriotas, esu prieš smurtą, siekiu Tiesos ir Teisngumo ir neturiu patijos už kurią galėčiau balsuoti, todėl noriu, kad tokia atsirastų. Apie socdemus, Uspaskį ir Paksių net ir pagalvoti negaliu. O kadangi esu konservatorius, todėl ir pergyvenu dėl jų. Yra tarp jų patriotų, todėl ir siekiu pažadinti juos, kad paliktų tą socdemų filialą.

        • Nagi:

          Ar ne peranksti pensininke uzsakete konservatoriams laidojimo karsta, ziurekite kad i ji negultumete jus kartu su komunistais ir paksininkais, o gal manote atvirksciai, bolsevikai Lietuvoje amzini?

          • pensininkas:

            Nagi, aš konservatorius į karstą neguldau, nes pats konservatorius esu, o Tu gal iš Kubilinių konservatorių sparno esi, kad mane iš patriotinio konservatorių sparno, kartu su komunistais guldai. Senas esu bet tikiuosi kitų rinkimų, bent prezidento, kad Kubiliaus proteguojama komunistė nebūtų išrinkta. Nagi, su Šv. Velykomis.

            • Nagi:

              O kurioje vietoje A Kubilius Jusu manymu yra ne patriotas? Ar kad neskelbe karo Lenkiji ir asmeniskai R Sikorskiui, kazkaip nesigridejo Jusu nuomones del Komunistu atsiprasymo Lenkijai ir asmeniskai L Linkeviciaus nusizeminimas pries R Sikorski, jis siuo budu pazemino visa Lietuva paversdamas ja lenkijos vasalu i kuria Lenkija kada tik panorejusi gali nusivalyti kojas, na o kad skildinetu konservatoriai nemanau, tie kurie ‘skilo” nuejo kartu su K uoka ir G Songaila, jie liko politikos uzribyje, o kas ju toliau laukia, toks pat politinis uzribis kokiame jie dabar yra. Saukti kad as senas konservatorius ir nuo saves pliesti marskinius gali ir stribas imituodamas patriota.

              • pensininkas:

                Nagi, daugiau su Jumis nediskutuosiu. Tik pasakysių, kad dėl Stalino istrebitelių (liet.: naikintojų, stribų) aš 11 metų kalėjime ir Sibire praleidau. Skaudu, kai pseudopatriotų draskoma daug kentėjusi širdis.

  14. Vilna:

    Čia daugiau tam, kuris nesupranta ar yra angažuotas nesuprasti, kad Lietuvos (LDK ) istorija yra ir Baltarusijos istorija, taip pat to, kad tik abiejų šalių suartėjimas laiduoja jų istorinį atsispyrimą lenkinimo ekspansijai, kurią dabar didžiąja dalimi sulaiko Lukošenka, todėl lenkizacija yra priversta trypti vietoje tarsi į tualetą prispirta…, o kartais, kai tik Lietuva su Baltarusija bando “susiglausti”, tai betrypiant ir į kelnias… išsprūsta.
    Turėkime drąsos atvirai pasakyti, kad už nuopelnus ginantis kartu su Lietuva nuo lenkizacijos Lukašenka vertas Lietuvos valstybinių apdovanojimų. Gal visgi Grybauskaitė, neseniai drąsinusi kariūnus priimti sprendimus, pati suras drąsos priimti sprendimą dėl Lukašenkos valstybinių apdovanojimų, beje, ir mūsų šalių kaimynavimasis yra gražus, vertas pagerbimo. Juk Radviloms, Sapiegoms ir kt., gynusiems Lietuvos (LDK) valstybinį nepriklausomumą nuo Lenkijos, pagarbą reiškiame viešai.

    • Nagi:

      Grazios ir teisingos tamsta Vilna jusu mintys, as joms visiskai pritariu.

    • rabinas:

      siaip pritariu,bet gal uztektu to,kad Lietuva Europos Sajungoje viesai nepalaikytu sankciju Baltarusijai. tiesiog deklaruotu-mes nepalaikom,bet turim paklust bendrai ES politikai. ir aisku jokiu meskiuku desantu.cia didziausia nesamone,kad Lietuva suteike teritorija tokiai antilietuviskai akcijai.kitaip jos pavadint negalima.vaiku zaidimai kartais brangiai kainuoja…dabar Baltarusija gali suteikt savo teritorija rusu bombonesiams,kurie numes keleta bombu ant Lietuvos ir pasielgt kaip Lietuva-mes ne prie ko, cia rusai numete…aisku pakol mes NATO,taip nebus.bet precedentas ateiciai yra. o medalius dalint Lietuva neturi teises, nes pati pasiduoda Lenkijos sovinistinei politikai ir taip silpnina batkos antipolonizacines pozicijas.

    • Naujas:

      Lukašenka gal ir vertas medalio, nežinau. Šiaip ar taip jo politika Lietuvai naudinga. Tačiau jis juk joks “litvinas”, o prorusiškos politikos atstovas. Tad nereikia žmonėms maišyti protų. O litvnistinio nusiteikimo žmonių pakanka tarp opozicijos. Ir tarp kitko tai nėra kokie piktavaliai žmonės. Tai visiškai logiška pozicija. Tam tikra prasme ir “litvinai” yra lietuvių tautos palikimas ar produktas. Tačiau tai ne tie žmonės ir ne ta taktika, kuria galima remtis, kuriant būsimąją Lietuvą. Juk kaip bežiūrėsi, “litvinai” lietuvių tautos požiūriu atstovauja mažesnės vertės, mažesnio laipsnio, mažiau gryną lietuviškąjį ar baltiškąjį tautiškumą. Tai mūsų tautos plačiąja prasme dalis, kuriai slaviškumas jau neatsiejama jų tapatybės dalis. Juos galima lyginti tam tikra prasme su sulenkėjusiais mūsų tautos atstovais, su tais, kuriems lenkiškumas tapo neištrinama jų tapatybės dalimi. Ir vėlgi tai pakankamai logiška laikysena. Juk faktas tas, kad per ilgus bendro gyvenimo su Lenkija amžius tokios tapatybės žmonių sluosknio atsiradimas yra logiškas, suprantamas, neišvengiamas. Būtent tuo remdamiesi tokie veikėjai kaip A. Bumblauskas, V. Savukynas ir pan. ir bando formuoti naują, o iš tiesų seną lenkiškai lietuvišką lietuvių tapatybę, o pav. toks Alko komentatorius “Kažin” norėtų kurti litvinišką lietuvių tautos tapatybę (tokių kaip Kažin atveju tai visiškai suprantama, jie nebūdami lietuviškai kalbančiais lietuviais ir nejaučia pilnaverčio tautiškumo vertės). Vėlgi tai pakankamai logiška. Bet ar mes, kurie kalbame lietuviškai, mąstome lietuviškai su tuo galime sutikti? Negi mes nejaučiame, kad amžinosios Lietuos atžvilgiu tai būtų praradimas. Tai būtų mažesnės vertės tautiškumas. Štai kodėl aš ir diskutuoju su tokiais kaip “Kažin”, nes jie nors ir būdami tam tikra prasme Lietuvos patriotais, siūlo mažesnės vertės tautiškumą, lygiai kaip ir – iš kitos pusės – tokie kaip Bumblauskas, Savukynas ir į juos panašūs.Aš pasisakau už kuo grynesnį tautiškumą, o ne už lenkiškąją ar baltarusiškąją (liviniškąją, tuteišiškąją) tautiškumo redukciją.

      • Kažin:

        “Aš pasisakau už kuo grynesnį tautiškumą, o ne už lenkiškąją ar baltarusiškąją (liviniškąją, tuteišiškąją) tautiškumo redukciją”, – tai kaip tą “grynesnio tautiškumo redukciją” vykdytum praktiškai, ar toliau Rytų Lietuvoje iš tūteišų stalinine tvarka gamintum Lenkijai lenkus, pvz., dar kurį laiką, ar jau dabar visą šį kraštą perduotum Lenkijai, kad jai būtų tarkim patogiau bendrauti su Baltarusija. O gal litviniškuosius, tūteišiškuosius asmenis talpintum į koncentracijos stovyklas, kad taip “išredukuotum grynesnį tautiškumą”…
        Jeigu išsisukinėsi nuo konkrečių atsakymų, laikysiu, kad pacituotu sakiniu apie “tautiškumo redukciją” pridengi savo tarnystę Lenkijai arba apskritai esi ne visai sveikas… Tada būtų gerai, kad nurodytum pats negalią patvirtinantį dokumentą.
        Taip pat prašau pateikti įrodymus, patvirtinančius tai, kad “Alko komentatorius “Kažin” norėtų kurti litvinišką lietuvių tautos tapatybę (tokių kaip Kažin atveju tai visiškai suprantama, jie nebūdami lietuviškai kalbančiais lietuviais ir nejaučia pilnaverčio tautiškumo vertės)”.

        • Naujas:

          Pasiskaityk visus savo paties ankstesnius paistalus apie Radvilų tuteišišką kilmę, apie tai, kad Rytų Lietuvos gyventojai tuteišiskai kalba nuo seniausių laikų ir klausimų daugiau neiškils. Jeigu žmogus pasiryžęs iki tokio neįmanomo, protu nesuvokiamo lygio, falsifikuoti Lietuvos istoriją, tai kokiie dar gali būti klausimai dėl tokio tipo tikslų.

        • Naujas:

          Antras dalykas, komentatoriau “Kažin”, amžinosios Lietuvos atžvilgiu tuteišiais save laikantys Rytų Lietuvos gyventojai tikrai nėra tokia vertybė, kad dėl jų tuteišiais reiktų paversti visus Rytų Lietuvos gyventojus. Be to, tuteišiškumas – tik vienas jų tapatybės sandas,nepalankių Lietuvai istorinių aplinkybi dėka tam tikroje (nemanau, kad labai didelėje) Rytų Lietuvos gyventojų dalyje gana ryškus. Kryptinga politika ir švietimas padės šiems žmonėms prisiminti savo kilmę ir pamiršti neesminius jų tapatybės elementus.

      • Alkui.lt administracijai:

        ATKREIPIU Alkas.lt administracijos dėmesį į komentatoriaus “Naujas” 2013-04-01 15.10 komentarą.
        Manau, kad jame yra skleidžiamos tautinės segregacijos, rasistinės idėjos. Konkrečiai tuo laikyčiau tautinės diskriminacijos, tautinio rasizmo propagavimą tokiais išsireiškimais, kaip “mažesnės vertės tautiškumas”, “grynesnis tautiškumas”, “redukuotas tautiškumas” ir pan. Taip pat asmens šmeižtu laikyčiau tokį tikrovės faktų neatitinkantį minėto komentatoriaus tvirtinimą: “Alko komentatorius “Kažin” norėtų kurti litvinišką lietuvių tautos tapatybę (tokių kaip Kažin atveju tai visiškai suprantama, jie nebūdami lietuviškai kalbančiais lietuviais ir nejaučia pilnaverčio tautiškumo vertės)”.
        Manau, kad tokie “Naujas” veiksmai turi nesuderinamumo su Konstitucijos 25 str. nustatyta teise skleisti informaciją ir idėjas požymių.
        Prašyčiau Administraciją spręsti dėl galimai su Konstitucija nesuderinamų nurodytų komentatoriaus “Naujas” veiksmų.
        Pagarbiai,
        Komentatorius “Kažin”

        • Naujas:

          Kokie skambūs pareiškimai…. Tautinė segregacija, rasistinės idėjos… Nereikia karščiuotis, kolega…. Nurimkit. Nepasiduokit įkaitusio proto fantazijoms. Nesišvaistykit lengvabūdiškai kaltinimais, kuriems pagrįsti jūs neturite argumentų. Galiu jus užtikrinti, kad man visos tautos yra lygios, nes visos jos dieviškosios kūrybos vaisius. Kartu galiu jus užtikrinti, kad aš visada gyniau ir ginsiu Lietuvos Respublikos konstitucijoje įtvirtintą teisę plėtoti pilnateisį lietuvių tautos tautiškumą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Na o dėl baltarusių tautos gerbiamas kolega galiu pasakyti tiek: tai garbinga tauta, besidalinanti bendra su lietuviais kilme. Kas gali paniekinti šią tiek kentėjusią ir tiek mažai galimybių save išreikšti turėjusią tautą. Tikiu, kad ateis metas kai baltarusių tauta galės laisvai apsispręsti dėl savo ateities.
          Na, o kas dėl jūsų pozicijos gerbiamas komentoriau “Kažin”, nenoriu beapeliaciniu tonu teigti, kad ją supratau teisingai, tačiau man rodos, kad Radvilų kilmės atitinkama interpretacija bei tuteišių vietos Lietuvos istorijoje atitinkmas vertinimas atspindi jūsų poziciją. Žinoma, gal tai buvo išsakyta per aštriai. Bet tai įprasta diskusijose. Bet kuriuo atveju prieš jus asmeniškai aš nieko neturiu. Sėkmės jums.

          • Kažin:

            Neužkalbėkite dantų… Visi galimai nusikalstamos veikos faktai yra jūsų komentare, jo tekstas kalba pats už save. Pavyzdžiui jame tvirtinate, kad “Kažin” nėra lietuviškai kalbantis lietuvis ir šiuo tikrovės neatitinkančiu faktu grindžiate teiginį, kad jis nepilnaverčiai suvokia lietuvių tautiškumo vertę ir t.t. Tai yra grynų gryniausia diskriminacija tautiškumo pagrindu ir šmeižtas.
            Beje, iš komentarų kokonteksto akivaizdu, kad šį šmeižtą sąmoningai naudojate savo tikslams pasiekti. Taigi yra visa reikalinga galimai nusikalstamos veikos požymių sudėtis, būtina baudžiamajai atsakomybei atsirasti.
            Siūlau Alke.lt paneigti visas viešai paskleistas “Kažin” šmeižiančias mintis ir diskriminuojančius nepilnaverčio tautiškumo vertinimus.

            • Naujas:

              Nelaikykit kitų kvailiais komentatoriau “Kažin”: nuo kada atsiprašinėjama anonimų? (juo labiau, kad neaišku, ar po slapyvardžiu “Kažin” slepiasi atskiras konkretus asmuo, bent jau aš jokių duomenų apie jūsų asmenybę neturiu). Antra, už ką aš turiu atsiprašyti?Jeigu jums nepatinka mano nuomonė – pabrėžiu, nuomonė – ir ją remiantys argumentai (pakankami ar nepakankami, čia kitas klausimas), kad jūs nesate lietuviškai kalbantis lietuvis ir siekiate formuoti litviniškąją lietuvių tapatybę, tai būtent jūs ir turite pateigti argumentus, paneigiančius mano pateiktus argumentus, o ne apeliuoti į teismus (dar neteko girdėti, kad laisvoje šalyje, kokia yra Lietuva būtų draudžiama pareikšti savo nuomonę). Ir trečia, būtent jūs turėtumėt atsiprašyti už nuolatinius manęs įžeidinėjimus, reguliariai įvardindamas mane (tiesiogiai ar netiesiogiai) Lenkijos įrankiu.

            • Naujas:

              Vis dėl to nemanau, kad turėčiau palikti tai savieigai. Klausykit, “Kažin”, tas jūsų nuolatinis reguliarus, kone kiekvienam komentare pasikartojantis manęs laikymas Lenkijos įrankiu ar priskyrimas man prolenkiškos taktikos, yra akivaizdus manęs įžeidinėjimas ir šmeižtas. Ir jeigu aš pasirašinėčiau savo vardu ir pavarde aš garantuotai jus patraukčiau baudžiamojon atsakomybėn. Dabar gu manau, geriausia būtų, jei “Alk”o administracija pati priimtų teisingą sprendimą jūsų atžvilgiu.

            • Kažin:

              Mano pastebėjimu bėda čia viena ir ta pati – perskaitoma ne tai, kas parašyta. Štai, kad ir šiuo atveju, komentare siūlau paneigti, o “perskaitoma”, kad reikalauju atsiprašyti.
              Arba, antai, šio būdingumo pasikartojimo faktą, kad perskaitoma ne tai, kas parašyta, rodytų ir “suomis” komentarų “perskaitymo” atvejis, esantis tarp šito paties straipsnio komentarų (komentarai: “suomis”: 2013-03-30 00:11; “Naujas”: 2013-03-30 01:20; “suomis”: 2013-03-30 01:34; “Naujas”: 2013-03-30 08:09).
              Beje, šiuo atveju “suomio” dėl tokio jo komentaro “perskaitymo” buvo atsiprašoma.
              Taigi, galbūt, čia susiduriame su sąmoningai naudojamu principu tikslams siekti…, o gal koks nesveikumas ir tiek (!?)…

        • S:

          Kažin, o tu kartais nepriklausai Tolerantiško jaunimo asociacijai? Kažkoks panašus stilius…

  15. Valdas:

    Štai kokia bjaurastis pasirodė partinių gaujų purvasklaidoje : )))
    Cituoju …
    Kitą savaitę paaiškės, ar kas bus nubaustas dėl Kovo 11-osios eitynių.

    Va čia
    http://kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/kita-savaite-paaiskes-ar-kas-bus-nubaustas-del-kovo-11-osios-eityniu-486238

  16. Samagonaz:

    Visi cia raso pagarba pagarba.. Prie ko cia ji jam? Uz kalbas? Verciau kalbetu savo darbais.

  17. Nepolitikas:

    Perskaičiau straipsnį, paskui komentarus… Visiškas nesuvokimas PONAI, absoliučiai…. Negalėjote suprasti kur buvot, ne kur esat, taip kaip galima suvokti KAS bus?… Cirkas!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: