Č. Iškauskas. Lenkijos ultimatumai Lietuvai: 1938-ieji ir šiandiena (21)

Česlovas Iškauskas | A.Didžgalvio, delfi.lt nuotr.

Česlovas Iškauskas | A.Didžgalvio, delfi.lt nuotr.

Tiek žmonių, tiek valstybių santykiuose nuo seno egzistuoja sąvoka „ultimatumas“. Ji kilusi iš lot. ultimatum arba ultimus – paskutinis. Žodynai aiškina: ultimatumas – dokumentu arba žodžiu vienos arba kelių valstybių kitai valstybei pareikštas reikalavimas, kuriame grasinama imtis tam tikrų sankcijų arba atitinkamų priemonių, jeigu išsakytas reikalavimas per tam tikrą numatytą laikotarpį bus neįvykdytas.

Šis terminas naudojamas ir kitose gyvenimo srityse, tiesiog norint įvardinti reikalavimą, kuris pateikiamas su grasinimu imtis priemonių. Netgi šnekamojoje kalboje sakoma: žmona vyrui pateikė ultimatumą – negerk, kitaip skirsiuosi…

Iš tiesų, ultimatumų, t.y. paskutinių griežtų perspėjimų būna visokių. Štai pernai rugsėjį Graikijos kreditorių trejetas – Europos Sąjunga, Tarptautinis valiutos fondas ir Europos centrinis bankas – pateikė Atėnams ultimatumą griežto taupymo programoje įvesti šešių dienų darbo savaitę, kitaip graikai negausią paramos. Tų pačių metų sausį, artėjant Rusijos prezidento rinkimams, Borisas Berezovskis paskelbė ultimatumą Vladimirui Putinui: „Volodia, pasitrauk, kol dar gali…“ Prisimename vietinio lygio valdžios reikalavimą, nuskambėjusį pernai balandį: per 8 dienas garsiąją Garliavos mergaitę gražinti motinai Laimutei Stankūnaitei. Ir jau visai nesenas „Žalgirio“ krepšininkų ultimatumas: nemokėsite atlyginimo – nežaisime…

Bet kalbėkime apie valstybių santykius. Lietuva – viena iš mažesniųjų pasaulio ir Europos šalių – visais istorijos laikais kentėjo nuo didžiųjų valstybių, blokų ir organizacijų ultimatumų. Kartais juos pavykdavo apeiti, juos ignoruoti, priešpriešinti jiems tautos valią, bet dažnai tie paskutiniai reikalavimai priversdavo paklusti stipresniajam, nulenkti galvą ir laukti savo valandos. Lietuva galimybių kitoms valstybėms kelti ultimatumus bemaž neturėjo.

Beje, ultimatumas turėjo būti priimtas iki kovo 19 dienos 21 valandos. O ta diena – tai šviesaus atminimo maršalo Jozefo Pilsudskio vardinės… Taip lenkai vis neatsisakė J.Pilsudskio idėjos atkurti ATR „nuo jūros iki jūros“, nors Sovietų Sąjunga ir Vokietija jau planavo kitaip persidalinti Europą.

Kas išprovokavo Lenkiją, kuri jau beveik 18 metų buvo okupavusi Vilnių ir Vilniaus kraštą, tokiam agresyviam diplomatiniam žingsniui? Formaliai – naktį iš kovo 10 į 11 d. įvykęs incidentas prie demarkacinės linijos netoli Merkinės Trasnykų kaime, kai lietuviai pašovė sieną kirtusį lenkų kareivį. Kilo susišaudymas. Tai buvo eilinis konfliktas, kokių beveik 18 metų Lenkijos okupuotame Lietuvos ruože buvo daugybė.

Varšuvoje buvo sukeltas triukšmas, kad, nepaisant jau keletą metų vykstančių slaptų derybų, Kaunas kelia įtampą tarp dviejų šalių. Varšuvoje vyko piketai, reikalaujantys, kad tuometinis maršalas Edvardas Rydz-Šmiglys (Edward Rydz-Śmigły) lenkus pasuktų į Kauną. Ypač karingi buvo Vilniaus lenkai. Juos kurstė Lenkijos užsienio reikalų ministras Jozefas Beckas (beje, 2009 m. rugsėjį Rusijos žvalgybos tarnyba pareiškė, kad jis buvo vokiečių agentas, o per valstybinę televiziją parodytame filme teigiama, kad Lenkija 1934 m. sudarė susitarimą su nacistine Vokietija ir kartu planavo invaziją į Sovietų Sąjungą, bei aiškinama, kad J. Beckas savo kabinete Varšuvoje turėjo Adolfo Hitlerio portretą).

Ministras pokalbiuose su Lietuvos diplomatijos vadovu Stasiu Lozoraičiu reikalavo, kad atkuriant santykius Vilniaus klausimas būtų įšaldytas. Tačiau 1938 m. priimtoje Konstitucijoje buvo įtvirtinta, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė. Nors Lietuva lenkams siūlė įvairias lengvatas (konsulines, taip pat atidaryti Nemuną lenkų prekybai, pašalinti susisiekimo kliūtis), šie pasiūlymų nepriėmė. Į kovo 14 d. Varšuvai įteiktas Kauno iniciatyvas lenkai atsakė ultimatumu. Jame konstatuota, kad „Lietuvos Vyriausybės kovo mėn.14 d. pasiūlymas negali būti priimtas, nes jis neduoda pakankamų garantijų dėl saugumo sienoje, ypač turint galvoje visų ligi šiol mėgintų lietuvių-lenkų derybų neigiamus rezultatus“.

Bet tokio nežaboto Varšuvos spaudimo priežastys buvo daugiau geopolitinės. Vakarų ir Rytų Europoje, Lenkijoje ir Lietuvoje plėtojosi dramatiški įvykiai. Kovo 12-ąją vermachto divizijos įžengė į kaimyninę Austriją, ir Trečiasis Reichas be ceremonijų prisijungė šią Alpių valstybę, iš kurios buvo kilęs pats Vokietijos nacių lyderis A. Hitleris. Kitą dieną Vokietija okupavo Čekoslovakiją. Tuo tarpu ties Lietuvą ir Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą skyrusia demarkacijos linija augo įtampa, pasibaigusi kruvinu incidentu, daugiatūkstantinėmis antilietuviškomis demonstracijomis Varšuvoje ir Vilniuje.

Šią situaciją atidžiai stebėjo A.Hitleris, pasirengęs ginkluoto konflikto tarp Lietuvos ir Lenkijos atveju nedelsiant įvesti savo divizijas į Klaipėdos kraštą. Kad Vokietijos ketinimai rimti, liudija dar 1938 m. spalio 21 d. paskelbtas A.Hitlerio nurodymas Vokietijos karinei vadovybei. Jame sakoma: „Politinė padėtis, ypač ginkluotas konfliktas tarp Lenkijos ir Lietuvos, reikalauja, kad vokiečių karinės pajėgos užimtų Klaipėdos kraštą. Įvesti pajėgas reikia per kuo trumpesnį laiką.“ Vėliau istorikai Vokietijos grėsmę vertino kaip vieną svarbiausių motyvų, paskatinusių Lietuvos Vyriausybę besąlygiškai priimti Lenkijos reikalavimus.

Tą laikotarpį atidžiai nagrinėjęs žurnalistas Aras Lukšas neseniai rašė: „Liūdniausia, kad už diplomatų ir politikų nesusišnekėjimą mokėti teko paprastiems žmonėms – Vilnijos lietuviams ir Lietuvos lenkams. Po J.Becko pareiškimo lenkų valdžia uždarė 130 lietuviškų mokyklų, 70 bibliotekų, 80 lietuviškos Šv. Kazimiero draugijos skyrių. Lietuvos švietimo ministras Juozas Tonkūnas paskelbė įsakymą, kad vaikai, kurių tėvų pasuose nurodyta juos esant lietuviais, negali lankyti lenkų mokyklų“.

Šiaip ar taip artėjo didžiųjų permainų metas. Ultimatumų laikotarpis tik prasidėjo. Lietuva lyg laivelis blaškėsi tarp didžiųjų valstybių. Bet ar „paskutinių reikalavimų“ amžius baigėsi? Lietuvos ir Lenkijos santykiuose toliau tvyro įtampa, nors formalia ultimatumų kalba ir nebendraujama. Tačiau kaip kitaip pavadinsi Varšuvos reikalavimus keisti Švietimo įstatymą, rašyti kai kurias lietuviškam raidynui svetimas raides, Vilniaus lenkus ginti raginančius Varšuvos radikalus?

Nepriklausomybės akto signatarui Romualdui Ozolui 1938 m. ultimatumą primena Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio (Radoslaw Sikorski) pasisakymai. Visa tai verčia galvoti, kad vietinių lenkų radikalų demaršai koordinuojami Varšuvoje, čia vėl gali būti ruošiami nauji ultimatumai. Matyt, jų galvose dar neišblėsusi utopinė idėja atkurti vasališką konfederaciją…

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *