A. Mišeikis. Pamąstymai apie Lietuvos ir Lenkijos santykius (22)

Algimantas Mišeikis | alkas.lt, J Vaiškūno nuotr.

Algimantas Mišeikis | alkas.lt, J Vaiškūno nuotr.

Iškylančios problemos Lietuvos ir Lenkijos santykiuose, nėra tik mūsų dienų reikalas. Tai neišspręstos ilgaamžės problemos. Jeigu dabartinė Lenkijos valdžia žiūri į Lietuvą iš aukšto, remia Lietuvos lenkų rinkimų akcijos autonominius reikalavimus, verčia susimąstyti, kas tai lemia. Ar tie šiandieniniai reikalavimai neina iš ankstesnių Lenkijos valstybės ir lenkiškos visuomenės reikalavimų, vyraujančio požiūrio į Lietuvą ir lietuviškumą apskritai. Gal praeityje pasakytos nuomonės, kas tie lietuviai, pasilieka ir šiuolaikinių lenkų pasąmonėj  ir įtaigoja jų dabartinius veiksmus.

Taip nuo žilos senovės tie patys dalykai buvo suprantami skirtingai. Jau Lietuvos ir Lenkijos susijungimas, Jogailai tampant Lenkijos karaliumi, Lietuvoje buvo suprantamas taip, kad dvi valstybės jungia savo pajėgas viena kitai palaikyti. Deja, šalia šio visiems aiškaus tikslo, Lenkijoj buvo kuriamas mitas, kad Lietuva yra Jogailos „kraitis“, ir ,„dovana“, už karalaitės Jadvygos ranką, bei už suteiktą krikščionybės malonę. Taip net dabar 2013 metais, lenkų veikėjų dėka, leidžiamas lietuviškas kalendorius, kur karalaitė Jadvyga laikoma tariama „Lietuvos krikšto motina“. Taip mums peršama atgaline data, krikšto „motinėlė“, į kurią mes galime melstis sava „pagoniška“ kalba.

Sukurtas ,,šeimyninis“, mitas, vėliau atsispindėjo Adomo Mickevičiaus požiūryje apie šeimyninius valdovų santykius, bet apie tai vėliau.

Kitas, gajus požiūris atsirado po daugelio metų – 16-tame amžiuje, tai diskusija tarp lenko Stanislavo Oržechovskio ir lietuvio (valstybine prasme) Augustino Rotundo. Trumpai apie diskusijos dalyvius: 1. Stanislovas Oržechovskis (Stanislaw Orzechowski 1513-1566), žymus Lenkijos visuomenės veikėjas, Vitemberge bendravo su Liuteriu ir Melanchtonu, bet netapo protestantu. Studijavo Bolonijoj, Paduvoj, Venecijoj, grįžęs į Lenkiją, daugelio literatūrinių darbų autorius. 2. Augustinas Rotundas (1520-0582), Vilniaus miesto vaitas, humanistas, Radvilos  Juodojo bendramintis, Lietuvoje žinomas žmogus. Išgarsėjo dar ir tuo, kad atsiliepė į St. Oržechovskio mintis, išdėstytas jo knygoje „Apologia pro Quinqunx“ (1554m), (gal buvo ir vėlesnis leidimas 1566m). Kokias mintis  šioje knygoje išdėstė tarp kitų Oržechovskis apie Lenkijos valstybę ir visuomenę ir kartu, kaip jis žiūrėjo į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę ir jos gyventojus.

Pirmiausia Oržechovskis palygina valstybes.  (Tai dar prieš Liublino uniją lenkiškoji nuomonė). Jau pati karalystė, kaip valstybės forma stovi taip aukštai, kad negali būti su niekuo lyginama. Jis tai paremia „triuškinančiais“ argumentais. Žodžiai „karalystė“ suprantama Lenkijos karalystė, žymi sąvokas „Dievo karalystė“, „Dangaus karalystė“, Kristaus karalystė“. O kaip suprasti kunigaikštystę? Čia jau kas kita,– taip Šventame Rašte vadinama „Šėtono kunigaikštystė „Šėtonas – pasaulio kunigaikštis“. Štai taip, argumentai neabejotini ir neginčijami.

O ką Oržechovskis mano apie lenkišką ir lietuvišką visuomenę –  kas tas lietuvis? Priminsiu, kad čia lietuvis suvokiamas tik kaip bajoras, kuris gyveno Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Tas lietuvis švelniai sakant, labai jau nesimpatingas nors ir bajoras.  Taigi; ,,lietuvis, kad ir pats žymiausias (najiznacnejszy) ir vadovaujantis (najprzedniejszy), pačiam menkiausiam lenkui negali būti lygus (w niczem rownym bijc nė mozę) (Lenkiški žodžiai panaudoti tam, kad mūsų seimo nariai, kai balsuos už LLRA pasiūlymus, gerai suvoktų savo vertę).

Bet Oržechovskis nėra Lietuvos bajorams nejautrus, jis pasako, ką turi daryti lietuvis, jei nori būti lygus lenkui. Yra tokia galimybė, bet reikia savo kvailystę pakeisti į išmintį, grubumą ir neišsilavinimą į išpuoselėtą lenkišką natūrą (grubosc w zwiczoną naturę polską). Ką atsakė A Rotundas nėra svarbu. Svarbu tai, kad su tokia nuostata ėjo Lenkijos tuometiniai valdantieji į Liublino uniją, kai tos unijos verkiant prireikė Lietuvai. Lietuvos didikai nenorėjo su tuo sutikti, gynėsi, įrodinėjo, išvažinėjo iš derybų, bet buvo pastatyti į reikiamą vietą.  Karaliui padedant, atimtos ,,ukrainietiškos“ vaivadijos, Liublino unijos aktu, kaip valstybė nustatyta „Rzez Pospolita Polska“, kurią taip suprato visa tuometinė Europa. Valstybė dar vadinosi „Abiejų Tautų respublika“, su joje esančia Didžiąja Lietuvos kunigaikštyste, dvigubo jungtinio herbo ir dalinio autonomiškumo, bet tie savarankiškumai tik vidaus gyvenimo srityse. Būsimam karaliui nebereikia sėsti Vilniuje į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sostą, – vainikavimas Krokuvoje automatiškai atneša Lenkijos karūnoje Didžiąją Lietuvos kunigaikštystę. Valdovas renkamas visuotino suvažiavimo, vykstančio b ū t i n a i lenkų valstybės ribose, kitos respublikos teritorijos – periferinės. Karalius visus įstatymus patvirtina lenkišku antspaudu. Oržechovskio žodžiai apie lenkiškos ir lietuviškos valstybių reikšmingumą įgyvendinti beveik pilnutinai.

Antru, būtinu keliu – keisti save, kad turėti ,,išpuoselėtą lenkišką natūrą“, bajorai iš LDK, palaipsniui ėjo. Mokėsi iš Karūnos bendrakilmių ir beveik per tris šimtmečius pasiekė jiems Oržechovskio keliamus reikalavimus. Kai prasidėjo pirmieji padalinimai 18 amžiaus pabaigoje, tiek reformatoriai, tiek senųjų laisvių gynėjai, kultūriškai buvo vieningi – lenkiškos tautos atstovai, nesvarbu, ar vadinosi lenkais ar lietuviais. Nors abi bajoriškos visuomenės – lietuviškoji  ir lenkiškoji buvo sulietos į vieną visuomenę, dalinai išsiskyrė žemaičių bajorai.

Štai kaip apie juos kalba ,,apsišvietęs“ lenkų dominikonas K . Baginskis,  lankęsis Žemaitijoj 1780-tais metais. Bendraudamas su žemaičių bajorais, išskyręs tik stambiuosius dvarininkus ir didikus jis nustatė, kad, žemaičių bajorai yra palaidūnai, girtuokliai, išdidūs, kietasprandžiai, o kvaili kaip balnai, daugumoje neturtingi,  be gerų manierų, v o s  a t s k i r i a m i  n u o  m u ž i k ų . Jų kalba nei šis nei tas, bet ją žemaičiai labai myli, nemėgsta to kuris tos kalbos nemoka. Tik įgėrę ima kažką lenkiškai veblenti. Jie yra prasti, needukuoti, bet nenori m e s t i savo ,,liežuvio“.

Po tokio ,,puikaus“ apibendrinimo nebe toli ir iki fantazijos, kad tokiame krašte lokiai ir moterys gali turėti bendrus vaikus. Nemanytume, kad Mozyriaus ar Oršos bajorai buvo Versalio bendrakilmių lygio, labiausiai Žemaitijos svečiui nepatiko vietinė kalba – ,,liežuvis“, kuri buvo nepageidaujama ne tik  bajoriškoje Žečpospolitos valstybėje, tiek ir naujojoje Lenkijoje. Lietuviškai kabanti Lietuva niekada nebuvo norima mūsų kaimynų, nors lietuvių, Lietuvos sąvoka ir buvo vartojama.

Ne visi džiaugėsi Lenkijos karalystės dieviškumu kaip Oržechovskis. 18 amžiaus pabaigoje, dieviški karalystės spinduliai visai išblėso. Tai matė šviesesni žmonės, jų tarpe Hugo Kolontajus (1750-1812), žymus reformų partijos publicistas. H  Kolontajus, tikrasis 1791 metų gegužės 3 dienos konstitucijos kūrėjas, reikalavo panaikinti baudžiavą, matė visus pavojus iš kaimyninių šalių, ypač iš Rusijos. Tautą suprato šiuolaikiškai, kaip visus krašto gyventojus. 1802 metais H. Kolontajus rašo, kad norint turėti visus duomenis apie tautą, šiuo atveju apie lenkų, reikia:

1) aprašyti visus dialektus, 2) žmonių aprangą, 3) vestuvių, krikštynų ir šermenų papročius, 4) žaidimus, muziką ir dainas, 5) rinkti žinias apie žmonių išvaizdą, 6) apie maistą ir jo gamybą, apie pastatus ir jų statybą, 7) apie žemės ūkį, 8) apie amatus, 9) apie liaudies mediciną.

H Kolontajus rekomenduoja tyrinėti viską, kas ir dabar sudaro etnografinio tyrinėjimo pagrindą. Būdamas taip visapusiškai išprusęs ir pastabus, H. Kolontajus kažkaip nepastebėjo Lenkijos valstybėje kitų tautų, Lenkijoj jis matė tik lenkų tautą. Dar daugiau – sprendžiant kalbų klausimą teigė ,,slaviškas šnektas“ (t.y., baltarusių ir ukrainiečių) sulieti su lenkų kalba, o svetimas (t.y., lietuvių) i š n a i k i n t i …

Taip didžiavalstybingumas užgožė išsilavinusį patriotą. Todėl reikėtų savo entuziazmą kiek prigesinti lietuviškiems 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos adoratoriams. Visokios ten menkos išlygos nieko nereiškia prieš pagrindinį valstybės suvienijimo tikslą. Tarp tos konstitucijos kūrėjų nebuvo tokių, kuriems būtų buvusios artimos Johano Gotfriedo Herderio (1744-1803) mintys, apie visų tautų svarbą pasauliui ir kultūrai. Kad nėra nevertingų tautų, kiekviena tauta vienintelė ir nepakartojama. Herderiško požiūrio silpnas reiškimasis lenkų visuomenėje ir 19-me amžiuje ir dabar, trukdo suprasti lietuvių siekius.

Neliečiant ankstesnio Vilniaus universiteto (akademijos) veiklos laikotarpio, universiteto veiklos trumpas laikotarpis (1803-1832) labai reikšmingas. Jis Lietuvai davė Simoną Daukantą, Motiejų Valančių ir eilę kitų, dėl kurių Simonas Stanevičius džiaugėsi, kad „Lietuvos senos giminės pražuvime sveikos liko“. Džiaugėsi Vilniaus universitetu ir lenkai. H Kolontajus laiške T. Čackiui (1805) metais giria Rusijos imperatorių Aleksandrą I už tai, kad jis Vilniaus mokslo apygardoje švietimo darbą atidavė į lenkų rankas: taip buvo išgelbėta lenkų kalba. Janui Sniadeckiui H. Kolontajus rašė „Jeigu Vilniuje šviesa nebūtų sužibusi, tai gal būtų visai užgesusi lenkams ir jų kalbai. Pavojaus būta, visa tikroji Lenkija priklausė  Austrijai ir Prūsijai, tad beliko džiaugtis sėkminga Vilniaus universiteto lenkiška veikla. Vilniaus universiteto rektorius S Malevskis 1818 metais rašo kuratoriui, kad būtų naudinga surinkti liaudies dainas, papročius, sužymėti vietovardžius, tai padėtų išaiškinti slavų tautų istoriją, jų ribas ir išplitimą, o kad čia pat yra ne slaviška lietuvių tauta, universiteto rektorius nemato.

Jei palyginsime su Tartu universitetu, kuris kaip imperatoriškasis įsteigtas 1802 metais, tai jame nuo 1803 metų jau dėstyta ir estų kalba, greitai ir latvių. Beveik trisdešimties metų laikotarpis pasirodo buvo per trumpas, kad įsteigti, plačiai aplinkui kalbančių, kalbos katedrą.

K. Kontrimas, universiteto bibliotekininkas, 1822 m. memoriale išdėstė pageidavimą įsteigti lietuvių kalbos katedrą. Imperatoriško Vilniaus universiteto vadovybei, tokie tikslai nebuvo aktualūs, nors universitete kurį laiką buvo dėstoma arabų ir persų kalbos. Imperatoriškojo Vilniaus universiteto profesoriams netrūko gyvenimiško supratimo. Janas  Sniadeckis (1756-1830) sakė: ,,kraštas neturės tikro švietimo ir talentų, jeigu jų nebus ieškoma tarp visų klasių žmonių“, o kada Žemaitijos bajoras Dionyzas Poška pradėjo rinkti etnografines senienas ir rašyti lietuvių kalba nors jo veikla buvo su gera fantazijos  doze, tai iš šviesių Vilniaus protų susilaukė tik pašaipos per ,,Wiadomosci Brukowe“ paskvilius. Nepatiko J. Sniadeckiui ir vyskupo J. A. Giedraičio veikla, kai šis  sumanė leisti Šventą Raštą lietuviškai, laiške A. Čartoryskiui rašė, kad  ,,apie tą vyskupą nieko gero negali parodyti“. Lenkiškiems profesoriams labiausia netinka lietuvių kalba.

Poetas Adomas Mickevičius, savo kūryba lietuviška tematika, toks savas ir brangus lietuviams, jis buvo kelrodis lietuvių kūrėjams, net simboliškai nuo jo paminklo papėdės 1987 metais Lietuva išėjo į išsilaisvinimo žygį. A Mickevičiaus didžiulis noras, kad būtų atkurta, padalinimais sugriauta tėvynė, atvedė jį į romantinį tos tėvynės idealizavimą. Poeto patriotizmas audringai parodomas „Vėlinių“ Konrado didžiojoje improvizacijoje. Kartu „Vėlinių“ penktoje scenoje, kunigo Piotro vizijoje pranašaujama apie Lenkijos prisikėlimą.  Atrandama mesijanistinė „Šventoji Lenkija“, kuri suprantama kaip kalamas prie kryžiaus Kristus. Kas ją kala? Tai tie patys  trys budeliai-valstybės padalintojos:  Rusija, Austrija ir Prūsija. A Mickevičiaus vaizduotėje, Lenkija prisikels kažkokio triveidžio laisvės vietininko dėka, jis prikelsiąs tautą. Tautos (t.y., lenkų) kančiomis bus nuvalytos visos žemės tautos, sujungtos  į ,,tautų tautą“. Dėl šio didžio tikslo A. Mickevičius nenorėjo jokio skaldymosi. Jis sakė: ,,lietuvis ir mozūras yra broliai; argi broliai ginčijasi dėl to dėl to, kad vienas turi Vladislovo kitas Vytauto vardą. Jų pavardė yra ta pati-lenkų pavardė. „Realybėje „tautų tautą“ ėmėsi kurti Pilsudskis, bet ne didžių  poeto išgyvenimų, o durtuvų pagalba, ką ukrainiečiai bei lietuviai gerai žino.

Garsus istorikas J Lelevelis, kurį net pats K. Marksas gyrė, turėjo būti akylesnis, bet Lietuvos atžvilgiu ir jam atrodė, kad „dvi broliškos tautos, Lietuva ir Lenkija, kaip v i e n i n t e l i s istorijoje pavyzdys, a m ž i n a i surištos drauge į vieną kūną ir net į vieną tautą susietos“.

Amžinai suvienyti, tik šį kartą su „didžiąja Rusija“ norėjo visi, pradedant carais ir baigiant Gorbačiovu, labai dėl jos nesėkmių sielojasi Putinas. Daug anksčiau kaip Šventoji Lenkija atsirado „Šventoji Rusija  arba „trečioji Roma“, vėliau pasivertusi „viso pasaulio proletariato tėvynė“. A. Mickevičiaus laikais „Šventosios Rusijos“ kūrimui vadovavo caras, vykdė gausinga valdininkija ir pravoslaviškoji dvasininkija, kūrimo akciją „šiaurės vakarų krašte“ paremti galėjo kariuomenės pulkai patrankų salvės ir kazokų nagaikos. Kas nenorėjo „Šventosios Rusijos, tiems buvo Sibiras – vieta persigalvojimui ir pasitaisymui“. Šios dvi šventumo ir amžinumo sąvokos tarpusavyje stipriai kovojo, bet viename punkte sutarė: lietuviškai kalbančių kraštų ir žmonių neturi būti.

Lietuvos didikų dažnai buvo  rodomas valstybinis separatizmas, Lenkijoj sutinkamas kaip priešiškas veiksmas.  Ryškiausias tokio separatizmo atstovas Jonušas Radvila. Devynioliktame amžiuje, lenkiškoji visuomenė tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje dar svajojo apie 1772 metų sienas ir kas kitaip manė, nors ir lenkiškai rašė, buvo nepakenčiami, kaip antai Teodoras Narbutas su savo „Lietuvių tautos istorija“.

Teodoras Narbutas (1784-1864) atstovavo tą lenkakalbį lietuvišką patriotizmą, kuris bendravo su lietuviškos raštijos atstovais ir nebuvo priešiškas lietuvių kalbai. Panaši tolerantiška kryptis plačiai reiškėsi Suomijoj, kur švediškai kalbantys šviesuoliai rinko suomišką folklorą, vadovavo visuomeniniam gyvenimui, nesikratė suomių kalbos ir tapo tautinės Suomijos kūrėjais ir gynėjais. Užtenka paminėti pradedant E. Lionnrotu (1802-1884) surinkusiam sakmes „Kalevalai“, prisimenant pasaulyje garsų kompozitorių J. Sibelijų (1865-1957) ir baigiant Suomijos gynėju maršalu Karlu Gustavu Manerheimu (1867-1951). Todėl ten visiškai kitokie santykiai tarp suomių ir „švedakalbių suomių“.

Mūsuose gi, kai popiežius Jonas-Paulius II, susirinkusius į Šv. Dvasios bažnyčią, pavadino ,,lenkų kilmės lietuviais“, pastarieji kone žado neteko. Besikurianti lietuviška visuomenė neturėjo pagalbininkų ar sąjungininkų. Tai parodo toks T. Narbuto vertinimas, kurį išsakė H. Šmitas (H. Szmitt). Prikišęs Narbutui mokslinio kritiškumo stoką, pagrindinį akcentą uždeda kitur: „Be to, turime Lietuvos istorikui padaryti dar ir kitą priekaištą, d a u g   s v  a r b e s n į, nes liečiantį dvasią, kurioje veikalas parašytas.

Narbutas yra išimtinai lietuvis, kuris mums ir šiandien primena tą provincinį separatizmą, tokį pražūtingą bendriems reikalams, nes sutraukiantį tautinį ryšį šimtmečiais kurtą ir tokį priešingą visuotinei gerovei.

Nepageidautina ir naikintina pasirodo ne tik kalba, bet ir dvasia. Taip susisteminus visas mintis, pradedant Oržechovskiu ir pasirodžiusias vėliau, Vilniaus lenkiškosios katalikų bažnyčios kurijos globoje, atsirado teologinės minties tikri „šedevrai“. Pirmas – „lietuvių kalba chamiška ir pagoniška, todėl Dievui nepatinkanti ir antras – „Dievas lietuviškai nesupranta“. Šios „mintys“, skirtos prastuomenei, buvo veiksmingos ir sėkmingai platinamos ir prilygsta carinių žandarų veiklai gaudant knygnešius.

Dvidešimtame amžiuje mažai kur buvo atsisakyta ankstesnių stereotipų. J Pilsudskio kuriama Didžioji Lenkija atnešė mums Vilniaus krašto okupaciją, kurios, dabartinės Lenkijos užsienio reikalų  ministras nelaiko okupacija. Europos sąjungoje esančios valstybės dalies neprisijungsi – daugiausia ką galima, tai sukurti autonomiją, tad ir veikiama ta kryptimi.

Keisčiausia, kad „Šventosios Lenkijos“ ir „Šventosios Rusijos“ adoratoriai sugebėjo surasti bendrą kalbą, jie jau nebesipeša tarpusavyje kaip 19-me amžiuje, o kovoja už lenkų ir rusų kalbų teises Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose bei Klaipėdoje. Mums norėtųsi, kad visi tie anksčiau minėti požiūriai būtų užmiršti ir daugiau prisimenami šviesių žmonių pasakymai,  kaip kad žymaus kalbų tyrinėtojo Jano Bodueno de Courtenais (Kurtene,1845-1929) jo žodžiai,  kad „Lenkija kaip valstybė prikelta ne tam, kad papildytų valstybių-hienų būrį“, arba Irži Giedroico (1906-2000), jo leidžiamoje „Kultūroje“. Gyvendamas emigracijoje, gerai suprato koks didžiausias pavojus yra Rytų Europai, kad stiprios ir savarankiškos Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos valstybės yra vienas iš pagrindinių Lenkijos tikslų. Dabartiniams Lenkijos vadovams, tos mintys nedaro reikiamo įspūdžio. Jie geriau LL Rinkimų Akcijos rankomis kuria Lietuvoj antrą Padniestrę, ką sukurs jų bičiuliai Latvijoje ir Estijoje – pamatysime netrukus.

Literatūra ir šaltiniai:
J Rainys P.O.W. Lietuvoje. Spaudos Fondas Kaunas, 1936 m.
K. Prapuolenis. Lenkų apaštalai Lietuvoje. Kaunas, 1938 m.
T.K. Derry. Skandinavijos istorija. Baltos lankos.1995 m.
P. Rabikauskas. Lietuviškos apraiškos Vilniaus universitete. Roma K A mokslo darbai t. II 1987 m.  I . Lukšaitė. Reformacija Didžiojoje Lietuvos kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. Vilnius
V. Maciūnas. Lituanistinis sąjūdis XIX amžiaus pradžioje. Kaunas 1939 m.
A. Maceina. Raštai. XIII. Margi raštai. Vilnius, 2007 m.
Kleine enzyklopaedie  Leipzig 1959 m.

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

22 komentarai

  1. Nagi:

    Puikus straipsnis, tiksliai atpasakojantis mūsų tautos vargus po 1569-ųjų metų Liublino Unijos pasirašymo, manau kad čia tiks mano komentaras parašytas į Delfį. Jis mano galva atitinka šio gero rašinio dvasią.

    Tik nesuprantu kuriuo prelegentu Delfis džiaugiasi, ar Sido komentaru į R Šikorskio įsišokimus, ar lenkų jiedinstvininko J Neverovičiaus atsakymu A Kubiliui. Manau kad ir vienu ir kitu atveju Lietuvai čia džiaugsmo mažai. Vaikščiojimas keliais prieš kitos valstybės vadovus kokia ši valstybė galinga bebūtų optimizmo Lietuvai neprideda, priešingai iš šono žiūrint atrodo, kad tai daugiau pono ir jo vergo santykių aiškinimosi. Radekas viena ranka Sidui tiesia meduolį o kitoje už nugaros laiko paruošta rimbą Lietuvai. Na kad komunistai niekada negynė ir negins Lietuvos interesų tai taip, aišku kaip dieną, bet kaip tai padaryti kad Lietuvoje gyvenantys runkeliai tai suprastu, faktiškai misija yra neįmanoma. Na Sidas aiškina kad pavardės būs rašomos originaliais lotyniškais rašmenimis, bet ar su tuo sutiks Lenkija ir Lietuvos jiedinstvinikai. Juk jeigu originaliais lotyniškais rašmenimis kas nors Lietuvoje užrašys lenkišką pavardę pavyzdžiui Jeržy Ochlachomskyj, vargu ar lenkas sugebės ją perskaityti, manau kad ne, bet jeigu taip Lietuvoje atsitiktų, tai Lietuvos valdininkai be lenkų kalbos privalės dar išmokti ir trečia privaloma lotynų kalbą kad būtų galima daryti vertimus iš lotynų į lenkų. o kaip būs dėl vietovardžių ir gatvių pavadinimų, juk čia lenkai šioje srityje aplenkė net savo brolius rusus, šie bent Lietuvoje tikrinių vardų neversdavo į rusų kalbą, o lenkai verčia. Jei prie rusų Lietuvos mieste buvo mokyklos gatvė, tai ji taip pat rašėsi ir rusiškai mokyklos, tik kirilica. Na lenkai Lietuvos nutautinime pažengė toliau rusų, sektinas pavyzdys, grįžta į Lietuvą senieji gerieji laikai Lenkijos, kai iš visų pašalių buvo girdimas lenkiškų gyvačių šnypštimas. Tai kaip ten būs su tais gatvių rašymais Lietuvos miestuose ponas Sidai, rašysime mes juos lenkiškai su lenkiškais rašmenimis, ar lotyniškai tik jau išverstus iš lietuvių kalbos į lenkų.

  2. Naujas:

    Ne su visomis autoriaus mintimis galima sutikti. Mums labai sunku išsivaduoti iš lenkiško požiūrio į savo pačių praeitį. Nėra laisvas nuo jo ir autorius. Štai jis rašo: “Jau Lietuvos ir Lenkijos susijungimas, Jogailai tampant Lenkijos karaliumi, Lietuvoje buvo suprantamas taip, kad dvi valstybės jungia savo pajėgas viena kitai palaikyti. Deja, šalia šio visiems aiškaus tikslo, Lenkijoj buvo kuriamas mitas, kad Lietuva yra Jogailos „kraitis“, ir ,„dovana“, už karalaitės Jadvygos ranką, bei už suteiktą krikščionybės malonę”. Deja, tai ne visiškai mitas. Lietuva tikrai nebuvo Jogailos “dovana” Lenkijai, tačiau buvo krikščioniškos Europos “dovana” Lenkijai.
    Gerai įsisąmoninkim kokiomis sąlygomis buvo sudarytas Krėvos susitarimas (“unija”) su Lenkija. Lietuvai beveik 200 metų teko kovoti su Ordinu, remiamu visos Europos. Lietuva nukraujavo. Europai nereikėjo nekrikščioniškos Lietuvos. Tokia Lietuva neturėjo jokių galimybių išlikti. Ji turėjo būti paprasčiausiai sunaikinta. Taigi, Lietuvai tebuvo dvi galimybės: arba būti toliau fiziškai naikinamai Ordino (XIV a. pabaigoje Ordinas teriojo jau visą etninės Lietuvo teritoriją, be to, prisiminkim, kad rytuose stiprėjo Maskva) arba tapti krikščioniška, t.y. būti prišlietai prie vienos iš katalikiškų Europos šalų – Lenkijos, Čekijos arba Vengrijos. Taigi, iš tiesų pati Lietuva, jos valdantysis sluoksnis ir pasirinko prisišliejimą prie Lenkijos. Bet čia nebuvo jokios “išankstinės meilės” Lenkijai ar kokios mistikos, o tik nuoga nuoga realybė – galiausia būti sunaikintiems ar išlikti bent tokiomis slygomis. Štai ir viskas. O toliau pradėtas ideologinių mitų kūrimas – aš sakyčiau vadinamoji “unijos” mistika, iš kurios mes net iki šių dienų nepajėgiam išsipainioti. O tam, kad išsipainioti. reiktų pabandyti tokius mistifikuotus žodžius kai “unija” pakeisti šiuolaikiškesniais, kad mes geriau suvoktumėm tuometinį Lietuvos statusą. Sakyčiau, kad labai apibendrinant (tik labai apibendrinant – nesgi buvo Vilniaus – Radomo, Gardino, Melniko unijos ir kt) Lietuvos valstybiniam statusui 1385 – 1569 m. apibūdinti tiktų “protekotorato” sąvoka. Lietuva kaip valstybė išliko, bet buvo glaudžiai susaistyta su Lenkija. Jos įtaka nuolat augo ir stiprėjo, kol galiausiai iš esmės pakeitė lietuvių valdančiojo sluoksnio tapatybę – juk šlėktija Liublino unijos išvakarėse jau pati siekė savo teisių sulyginimo su lenkų bajorija, o lenkų politikai jau tada pasisakė už Lietuvos kaip valstybinio vieneto likvidavimą, Lietuvą pavadinant Naująja Lenkija. Taigi, 1569 m. – Lietuvos valstybingumo pabaiga. 1569 – 1795 m. – LDK pripažintinas geriausiu atveju autonomijos statusas, o tam, kad lengviau būtų suvokti jį, galima išvesti analogiją su Lietuvos TSR.
    Taigi, prie Lenkijos prisišlieta ne todėl, kad Lietuvos valdantysis sluoksnis to būtų norėjęs, o todėl, kad Europa tik tokiomis sąlygomis Lietuvai leido išlikti. Būtent Europa, o ne Lenkija nulėmė. Mes turim suvokti, kad Lenkija niekada, jokiomis aplinkybės nebūtų galėjusi įgyti Lietuvoje tokios įtakos ir galiausiai iki XVIII a. pab. ją beveik absorbuoti, jei ne visos tuometinės krikščioniškosios Europos valia.

  3. kaukas:

    Tokie perlai, kaip “LDK“, “Irži Giedroico” rodo, kad autorius, nors šį bei tą jau pastebi, bet iki sąmoningo lietuvio dar nepriaugo ir lenkiško užkrato galutinai neatsikratė.

    • Pats, aišku, jau seniai atsikratėte? Ką žadate veikti toliau? Rašyti komentarus, ar dar kaip nors pasitarnauti lietuviškumui?

      • kaukas:

        Gerbiamas Jonai, dėl pirmojo punkto jūs teisus: jau seniai atsikračiau. Toliau žadu veikti tą patį, ką veikiau iki šiol (retkarčiais nusnausdamas ant laurų). Prie tos veiklos priskirčiau ir savo komentarus, dėl kurių į policiją dar nekvietė, bet jūs jau užsipuolate. Manau turįs pakankamą pagrindą prikišti neveiklą kai kuriose srityse (ar spurdėjimą klaidinga kryptimi) ir jums, bet nesu linkęs bent per/prieš Lietuvių Sentikių/Krikščionių Didžiasias Šventes vaidytis. Gražių Švenčių, Ramybės ir Taikos visiems visų tikėjimų broliams ir sesėms!

  4. J.J.:

    Ačiū autoriui už puikų, gerai argumentuotą straipsnį. Labai norėtųsi, kad ši informacija pasiektų ir akademinę visuomenę (A. Bumblausko ir dar kai kurių kitų asmenų pastangomis paskleista gana daug dezinformacijos), ir bent kai kuriuos platesnį išprusimą turinčius valdančiuosius (vienas kitas tarp jų yra). Beje, ta dezinformacija jau iškart įmesta ir “naujo” komentare. Ar komentatorius yra iš tų, kuriuos dezinformatoriai supainiojo ir jis jais patikėjo, ar jis pats yra tarp dezinformacijos skleidėjų, gali netrukus paaiškėti.

  5. Naujas:

    Būtų įdomu sužinoti ką jūs laikote dezinformacija mano komentare? Už savo žodžius aš atsakau ir juos galiu pagrįsti. Tam turiu pakankamai žinių. Vadovaujuosiu savo paties protu ir intuicija. Jeigu mano požiūris neteisingas istoriškai ar kenksmingas lietuvių tautai, pabandykit tai įrodyti. Tuščiažodžiavimas nepadės.

  6. Naujas:

    Tai buvo klausimas komentatoriui “J.J.”.

  7. Ona Voveriene:

    Puikus straipsnis. Ačiū, kad nepagailėjote laiko. Aš manau, kad Lietuvai ir lenkai, ir rusai – yra vienodi okupantai ir pavergėjai. O kalčiausi – tai mūsiškiai pataikūnai kinkadrebiai valdžioje. Kai reikia vėzdo, bent jau diplomatinio, tai jie , kaip paskutiniai baudžiauninkai, lankstosi iki žemės prieš abejus mūsų istorinius buvusius, esančius ir amžiais būsiančius priešus, okupantus. Reikėtų, kad į valdžią ateitų daugiau moterų, nes vyrai – visai ištižėliai pasidarė. KJiekvienas nususęs lenkas lipa mums ant sprando, o mes nusipurtyti jau nebesugebame. Rinkimuose balsuosiu tik už tą sąrašą, kuriame bus į vietą sustatyti visi buvę okupantai. Ir nereikia čia drumsti proto visokiais lenkų pateisinimais. Man jie visiškai nepriimtini. Pagarbiai O.V.
    Vilnius, 2013.03.21

  8. Kažin:

    Nieko panašaus dėl LDK “nukraujavimo” ar būtino “šliejimosi” prie Lenkijos, Čekijos arba Vengrijos nebuvo. Tai gryniausi politinių prolenkistų (lenkinimosi propagandistų) “išmislai”, šiuokart skleidžiami komentatoriaus “Naujas”. Algirdas su Kęstučiu LDK paliko galinga valstybe, Vytautas ją dar praplėtė iki Juodųjų jūrų. LDK kariniais ištekliais, teritorija buvo kelis kartus galingesnė už kaimybes tarp jų ir Lenkiją.
    Kas dėl krikščionybės priėmimo taip pat problemų nebuvo. Apie 80% LDK bajorijos mažiausiai jau pora šimtmečių buvo krikštyti pravoslavai, kita bajorijos, kilmingųjų dalis galimai buvo katalikybę išlaikę nuo Mindaugo laikų.
    Taigi, komentatoriaus “Naujas” nurodytos “šliejimosi” prie Lenkijos aplinkybės yra niekuo nepagrįstos. Paprasčiausiai Krėvos unija yra laikytinas Jogailos išdavyste ir padarytu perversmu, kuris faktiškai prasidėjo nuo jėga atlikto Jaunučio nušalinimo nuo Vilniaus valdymo (kuriame beje, dalyvavo ir Jogailos dėdė Kęstutis, kuriuo vėliau buvo atsikratyta nužudant, Vytautui pavyko pabėgti, tačiau kaip žinia jis savaranišku LDK valdovu taip ir netapo) ir baigėsi Jogailos perėjimo iš pravoslavijos į katalikybę už tai gaunant Lenkijos karaliaus karūną. Visai tai greičiausiai buvo atlikta suokalbyje dalyvaujant Mozūrijai, kuri, tikėtina, prisidėjo kartu su Vokiečių ordinu dar prie Gedimino atėjimo į valdžią LDK po Vytenio ir jo giminės valdymo mįslingos pabaigos.
    Pagaliau “šliejimasis” nėra susiliejimas į vieną, o yra atskirumo išlaikymas susilietus su kitu. Tačiau Lenkija to nepaisė.
    Be to, akivaizdu, kad Krėvos sutarties laikais išlikimo pavojus buvo iškilęs Lenkijai, kaip kelis kartus karine jėga silpnesnei valstybei, o ne LDK.
    Tai toks būtų istorijos faktais patvrtintos Krėvos unijos sudarymo priežastys, o ne “Naujo” komentarasuose pateikti lenkinimosi propagandistų prasimanymai, kad LDK buvo “nukraujavusi” 200 metų karuose su Ordinu ir dėl to jai buvo neišvengiama “šlietis” prie Lenkijos.

    • Naujas:

      Tokio diletantizmo pavyzdžių jau senokai teko skaityti. Komentatorius “Kažin” atrodo nežino, kad Lietuva 1387 m. priėmė ne stačiatikybę, o katalikybę, tad argumentas, kad 80 procentų LDK bajorijos buvo stačiatikiai, neturi jokios vertės. Neva tai norėdamas apginti Lietuvą, “Kažin” visiškai ją suniekina – ko verta valstybė ir tauta, jei jos likimas priklauso nuo vieno asmens išdavystės? Istoriškai tai, žinoma, visiškas absurdas. Lygiai tokį patį “Kažin” diletantizmą rodo bandymas įrodyti LDK stiprumą jos teritoriijos dydžiu. “Kažin” turbūt nežino, kad nemažą LDK dalį sudarė retai apgyvendintos teritorijos. Tas pats pasakytina apie baltų tautų genocido iš Ordino pusės neigimą. Tai rodo, kad “Kažin” nesusipažinęs su istorine literatūra.Kita vertus, galima būtų spėti, kad jis pats savęs su lietuviškai kalbančiais lietuviais turbūt ir netapatina, todėl ir jų patirtos kančios jam mažiausiai rūpi.

  9. tom:

    tik nuoskaudos. Jokios analizės: kodėl?
    p.s. 🙂 dėl lenkų reiktų pasidžiaugti. Jie sau darė viską daug maž gerai ….

  10. Kažin:

    Iš komentatoriaus “Naujas” pasimetimo reakcijos, matyt, kad Lenkijos politikos krypties trubadūrizmui – lenkinti Lietuvą jos pačios rankomis, tapatinant abi šalis per jas siejančius istorijos faktus, buvo gerai uždrožta per nagus…
    Tad beliko atsimušinėti tik ad hominem priemonėmis… ir viena kita istorine Lenkijos istoriko nesąmone.

  11. Naujas:

    Kiek “Kažin” besistengtų, jokie jo samptotavimai neįstengs įtvirtinti lietuviams nepilnavertiškumo komplekso.

  12. ...:

    Lenkijos noras sulenkinti Lietuvą akivaizdus. Taip elgiasi tik turintys nepilnavertiškumo kompleksą. Be jokios abejonės Lenkija – ligonis.

  13. Kažin:

    Kiekvienam akivaizdu, kad “nepilnavertiškumo” jausmai Lietuvai įteiginėjami ne kuo kitu, o būtent komentatoriaus “Naujas” naudojamais visokiais LDK “nukraujavimo”, jos “šliejimosi” prie Lenkijos b ū t i n u m o “išmislais”. Ką manau esant lenkinimosi idėjos, tapatinimosi su Lenkija tarp lietuvių šiandieniniu propagavimu.
    Beje, tam, kaip rodo faktai, gali būti oponento atžvilgiu metamas net akiplėšiškas melas – naudojamas principas: tikslas pateisina priemones…
    Taigi, akylumo akylumo mums…

  14. Naujas:

    Ponas “Kažin” nori įrodyti lietuviams, kad jie tokia primityvi ir menka tautelė, o jų sukurta valstybė toks niekalas, kad vieno asmens sprendimas esą galėjo nulemti visos tautos ir valstybės likimą. Esą lietuvių kunigaikščiai ir bajorai buvo tokie avigalviai, kad jie nesuprato Krėvos susitarimo esmės. Kas tai, jei ne nepilnavertiškumo diegimas? Būtent lenkų istorikai mus lietuvius tokiais ir laiko. Gal gana laikyti kitus kvailiais, “Kažin”. O skaitantiems tikrai palinkėčiau apdairumo.

  15. Naujas:

    Jeigu sutiktumėm su ponu “Kažin” ir panašiais į jį, tai išeitų, kad šimtmečiais trukusį Lenkijos kultūrinės įtakos ir polonizacijos procesą nulėmė atsitiktinis įvykis – kažkokio atsitiktinai Lietuvos valdovo soste atsidūrusio asmens užgaidos ir pačios Lenkijos esą kažkokia stebuklinga galia, kuri sugebėjo taip paveikti lietuvius, kad tie nesipriešindami pradėjo vartoti lenkų kalbą, perėmė lenkų kultūrą,o galiausiai visiškai atsisakė savo tautiškumo. Ar mes sutiksim su tokia lietuvių vaizdavimo avinais teorija? Aš niekada su tuo nesutiksiu. Lietuviai ne avinai. Jie kovojo ir kovoja toliau jiems prieinamois priemonėmis už savo tautą, savo laisvę su visais, kurie kėsinasi į jų tautinę savastį – Ordinu, Maskva (Rusija), Lenkija ir t.t.l, o dabar – galima būtų pridėti – ir su Europos sąjungos niveliacine politika. Bet ką padarysi, jei yra tokių, kuriems atrodo, kad Lenkija yra kažkokia išskirtinė, turinti stebuklingų galių…

  16. Kažin:

    Na, ką kitą gali pasakyti tokiam išmanymo lygiui, kaip “Naujo”, kai jo apibendrinimai yra vulgarizuoto, siauro matymo rezultatai. Tegul sau sėdi “prisišliejęs” prie tos Lenkijos ir žinosi. Lietuvai yra aišku, kad jai į draugystę Lenkija niekada nebuvo reikalinga, juo labiau ji nėra reikalinga dabar, kada Lietuva yra NATO, ES, turi patikimą partnerystę su JAV. Trumpai sakant, įvilioti Lietuvą į l e n k i n i m o s i džiugles, surasti Jogailą II šiandien nepavyks.
    O apskritai kalbos sudėtingesniais istorijos klausimais su “bobutiškos logikos” lygių asmenimis – tuščias laiko gaišinimas.
    Tad tiesiogiai su Lenkija, – šalti kaimyniški santykiai ir taškas, jokių ypatingumų juose. Beje, apskritai ir kalbos, “pamąstymai” apie juos nėra keltini, kaip kažkokia problema. Lenkijos skriaudas laikome kiekvienas savo širdyje ir to Lietuvai pakanka išlikti savi, žengti savo keliu su kitais kaimynais, paliekant Lenkiją kiurksoti su “naujo-seno” tipo “prisišliejėliais”.
    Taigi, žengte marš savo keliu atskirai nuo Lenkijos…

  17. Naujas:

    Kaip tik tokie dezinformatoriai, manipuliatoriai ir smegenų pudrintojai kaip “Kažin” ir veda Lietuvą lenkinimo keliu.

  18. arvydas damijonaitis:

    LIETUVOS KRIKŠTO METAI – 1253,

    VAGIAMA LIETUVOS ISTORIJA:

    Romos popiežius, Klemensas IV, vienoje savo bulių 1268 metais karalių Mindaugą, žuvusį 1263 metais, pavadino „šviesios atminties valdovu“. Tai yra reikšmingas faktas, įrodantis, kad amžinų Lietuvos priešų klastinga versija apie karaliaus Mindaugo apostazę (atsimetimas nuo krikščionybės) 1261 metais yra pikti, klastingi pramanai. Įpiršta lietuviams niekšinga versija apie Lietuvos krikštą Lenkijos karaliaus Jogailos valdymo laikotarpiu yra akivaizdus noras pažeminti lietuvius. Lietuvius, karalių tautą, niekšai vadina pagonimis, laukiniais. Prie šių piktų pramanų prisideda ir tragiškas lietuvių istorikų naivumas, neveiksnumas. Karaliaus Mindaugo pašventintas karūnavimas 1253 yra Lietuvos valstybės krikšto metai. Tokia yra Europos tradicija. Akivaizdu, oficialiai įmontuotas „istorijon“ lenkų karaliaus Jogailos „atliktas“ Lietuvos krikštas yra menkavertis politinis anekdotas, nes faktas klastingai vėlavo 137 metus, kas leido Lietuvoje dominuoti lenkiškoms bažnytinėms struktūroms.
    Lietuvos krikšto data yra karaliaus Mindaugo pašventinto karūnavimo 1253 metais data. Lietuvos valdžios vyrai valstybės dienos proga galėtų Lietuvos krikšto datą įtvirtinti atitinkamu įstatymu. Ar dar ilgai teks laukti? Lietuvos istorijos vagystės vyksta lietuvių tautinio abejingumo aplinkoje, nes save gerbianti tauta neturėtų leisti save taip ilgai ir atkakliai mulkinti.
    Arvydas Damijonaitis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: