Pasaulinės Žemės dienos proga GRYNAS.lt siūlo į Lietuvą pasižiūrėti per keturių stichijų – žemės, vandens, gyvybės (bioįvairovės) ir oro – prizmę. Kuo galime didžiuotis visose šiose srityse, kokie šių dienų iššūkiai neramina ir kokia mūsų laukia ateitis?

Geologas: neturime aukso, bet turime gėlo vandens!

Lietuvos geologijos tarnybos direktorius Juozas Mockevičius sako, kad didžiuotis turėtume visais žemės gelmių ištekliais – tiek tais, kuriuos naudojame (tokių turime 18 rūšių), tiek tais, kurių dar nepavyko ištirti ar gal net aptikti (pavyzdžiui, molio skalūnų angliavandeniliais).

„Nesuprantu politikų, kurie sako, kad mūsų kraštas neturtingas, neturime brangių naudingųjų iškasenų – aukso ar brangiųjų mineralų. Ne auksas ir ne brangieji mineralai kasybos ir žmonijos ekonomikos vystymosi istorijoje vaidino pagrindinį vaidmenį. Tai buvo daug „žemiškesnės“ iškasenos, t.y., statybinės medžiagos, rūdos, o vėliau ir energetinės žaliavos. Beje, vos prieš du šimtus metų aliuminis buvo laikomas vertingiausiu metalu pasaulyje. Mūsų šalis viena iš nedaugelio Europos šalių viešajam vandens tiekimui naudojanti tik požeminį vandenį.

Pasaulyje yra šalių, kur šeima kasdien sugaišta po 4–6 valandas apsirūpinimui geriamuoju vandeniu ir ne visada randa tinkamo vandens. Todėl dejuoti mums nederėtų, mes turime pakankamas vandens ir pagrindinių mineralinių žaliavų atsargas“, – sako J. Mockevičius.

Jis primena, kad požeminio geriamojo vandens ištekliai sudaro žymią dalį Lietuvos nacionalinio turto. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vien detaliai ištirtų geriamojo vandens išteklių ekonominė vertė sudaro virš 20 mlrd. Lt, dar per 10 mlrd. Lt įvertinti mineralinio vandens ištekliai.

„Bendra detaliai ištirtų žemės gelmių išteklių vertė viršija 63 mlrd. litų. Be abejo, visus išteklius reikia naudoti racionaliai, o ne siekiant vienadienės naudos. Galima pažymėti, kad žmonija per pirmą XX amžiaus penkiasdešimtmetį sunaudojo tiek mineralinių išteklių, kiek buvo sunaudota iki tol per visą žmonijos istoriją ir tas poreikis vis didėja.

Aišku, čia pirmauja išsivysčiusios šalys, pavyzdžiui, vakarų europietis per 70 gyvenimo metų sunaudoja apie 460 tonų smėlio ir žvyro, apie 39 tonas plieno, 100 tonų klinties ir daugiau kaip 360 tonų įvairaus kuro (Lietuvoje bent jau pirmųjų trijų sunaudojama 3–5 kartus mažiau). Beje, Europos Sąjunga (ES) yra didžiausia mineralinių žaliavų vartotoja ir didžiąja dalimi priklausoma nuo jų importo“, – atkreipė dėmesį geologas.

Net ir žinių troškimas virsta taršos židiniu

Pasiteiravus, kokie šių dienų klausimai geologijos srityje labiausiai neramina, J. Mockevičius išskyrė grėsmes požeminio vandens saugumui. Jo teigimu, potencialiose apsaugos zonose, kurias derėtų įsteigti, tebėra šimtai objektų, keliančių grėsmę požeminio vandens ištekliams.

Paprašytas pažvelgti į ateitį ir pateikti prognozę, kas laukia mūsų gamtos išteklių ir toliau juos naudojant tokiais tempais, kaip tai daroma iki šiol, Lietuvos geologijos instituto vadovas buvo linkęs į tai žiūrėti filosofiškai.

„Technologijos vystosi labai sparčiai, sukuriamos dirbtinės medžiagos. Mes labai žavimės žinių, kompiuterių amžiumi, tai teisybės dėlei reikia pastebėti, kad viename standartiniame personaliniame kompiuteryje yra 31 rūšies metalo. O kompiuteriai sensta greitai, virsta atlieka. Jei ta atlieka netinkamai tvarkoma – virsta taršos židiniu. Amžinas ratas. Reiškia ir žinių amžius skatina ne vien pažangą, bet ir vis didesnius kasybos tempus bei vartojimą“, – atkreipė dėmesį J. Mockevičius. Jis prognozavo, kad ateityje turėtų didėti medžiagų perdirbimas, jų antrinis panaudojimas, o su gamtos turtais reikėtų elgtis atsakingai ir šeimininkiškai.

„Jų turi užtekti visoms ateities kartoms“, – vylėsi J. Mockevičius.

Hidrologas: džiugina ežerai

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Hidrologijos skyriaus vedėjas Aleksandras Kajutis antrina J. Mockevičiui sakydamas, kad Lietuvos vandens telkiniai iš tiesų verti pasigėrėjimo.

„Galime didžiuotis, kad turime labai daug upių ir ežerų, nes gyvename vandens pertekliaus zonoje – kritulių iškrenta daugiau, negu jų išgaruoja arba pasisavina augalai. Galime didžiuotis, kad mūsų upių ir ežerų vanduo yra pakankamai švarus, nors daugelyje ežerų aktyvūs eutrofikacijos procesai – ekosistemos kitimas, sukeliamas cheminių maisto medžiagų, dažniausiai tirpių azoto ir fosforo junginių, pertekliaus“, – kalbėjo hidrologas.

Jis akcentuoja, kad mažiausiai šio proceso paveikti ežerai yra Dusia, Germantas ir Galadusis, o daugiausia užterštų telkinių yra intensyvios žemdirbystės ir Vidurio Lietuvos žemumos rajonuose.

„Vandens telkiniai yra mūsų turtas, vienas iš svarbiausių gamtos išteklių. Lietuva neturi iškasamų naudingųjų išteklių, žemė, vanduo ir miškas yra svarbūs ne tik svarbiausiems poreikiams – apsirūpinimui maistu. Vanduo praturtina kraštovaizdį, suteikia galimybes vystyti vandens turizmą ir kitas sąlygas pilnaverčiam poilsiui, todėl nuo senų laikų žmonės siekia statyti būstus kuo arčiau vandens. Absoliuti dauguma Lietuvos miestų (98 iš 110) yra prie upių ir upelių, jų pakrančių urbanizacija ir toliau didėja, nors dabartinė ūkinė upių reikšmė maža“, – sakė A. Kajutis.

Nerimą kelia vartotojiškas požiūris į aplinką

Tarp didžiausių rūpesčių, kurie šiuo metu neramina vandens srityje, A. Kajutis minėjo geros paviršinio vandens telkinių būklės užtikrinimą. Šiuo metu daug investuojama į vandens valymo įrenginių statybą, tobulinami teisės aktai aplinkosaugos srityje, tačiau nereikia pamiršti, kad nuo kiekvieno žmogaus priklauso, ar turėsime švarius vandens telkinius, ar prisidėsime prie jų teršimo.

„Kiekvienas turime suprasti, kad vandenį Lietuvoje teršia ne kažkokie pramonės gigantai, o kiekvienas iš mūsų. Po mažai, bet visi. Verta prisiminti ką nardytojai-entuziastai vandens telkinių valymo akcijų metu iškelia iš vandens – įvairiausius „atgyvenusius“ daiktus, kuriais mes atsikratome“, – pabrėžė hidrologas.

Jo teigimu, neigiamas vartotojiškas požiūris į aplinką, ypatingai į vandens telkinius, yra aiškiai matomas. „Kuršių mariose besaikė verslinė žvejyba lemia, kad jau valgome kiniškus rūkytus ungurius, o Kauno mariose žuvų ištekliai drastiškai sumažėjo, todėl nuo šių metų ją Aplinkos ministerija čia visiškai uždraudė. Ne ką geresnė padėtis ir ežeruose, kur, alinami bedarbystės, kaimiečiai žvejoja nesirinkdami priemonių. Dažnas rūpinasi tik nuosava tvora atitverta pakrantės dalimi, nors mėgautis švariu vandeniu nori visur.

Ši problema aktuali ne tik Lietuvai, todėl Pasaulinė meteorologijos organizacija paskelbė Vandens dienos devizą „Vanduo, visur vanduo – tik jei dalinsimės juo“, – dėstė A. Kajutis. Žvelgdamas į ateitį jis išreiškė viltį būsimoms kartoms vandenį palikti švarų, jausti jam pagarbą, nes, kaip rašė J. V. Gėtė „vandens lašas, kaip ir žmogaus siela, į žemę atkeliauja iš dangaus ir po kažkiek laiko vėl dangun iškeliauja“.

Oro kokybės ekspertė: užterštumą galėtume mažinti mažiau rūkydami

Anot Aplinkos apsaugos agentūros Oro kokybės vertinimo skyriaus vedėjo pavaduotojos Zitos Šilienės, Lietuva oro kokybės vertinimu mažiau taršesnė nei kaimynės Latvija ar Lenkija. Lenkiame ir daugumą ES šalių, tačiau čia priežastis yra objektyvesnė – esame mažesnė šalis, kuri neturi didelių pramonės objektų.

„Mūsų šalyje nėra milijoninių miestų, kuriuose koncentruotųsi pramonės, energetikos įmonės, gyventojų tankumas ir transporto srautai yra mažesni, negu Europos didmiesčiuose, o geografinė padėtis sąlygoja nepastovius orus, dažniausiai palankius teršalų išsisklaidymui. Kita vertus, turtingesnės šalys turi daugiau resursų, kuriuos gali panaudoti oro kokybės gerinimui – finansiškai skatinti naujų, mažiau taršių automobilių naudojimą, būstų šildymo įrenginių atnaujinimą, kai kurios iš jų turi gilias dviračių naudojimo susisiekimui tradicijas“, – pažymėjo Z. Šilienė.

Specialistės teigimu, didžiausias oro užterštumas stebimas Lenkijos, Čekijos, kai kuriuose Vokietijos miestuose, ten, kur išvystyta kalnakasybos pramonė, o kūrenimui dažniausiai naudojamas kietasis kuras – akmens anglis, mediena. Mažesnis negu Lietuvoje oro užterštumas stebimas Estijos, Suomijos, Airijos miestuose, kai kuriais metais – Švedijoje, Norvegijoje.

Z.Šilienė sako, kad nepaisant geresnių rodiklių nei kitose ES šalyse, turime kur stiebtis ir mes.

„Daugelis iš mūsų galėtumėme taupiau naudoti vandenį, elektros energiją, šiluminę energiją, kur įmanoma atsisakyti vartotojiškų įpročių, nes kuo daugiau suvartojama, tuo daugiau gaminama, gaminimui naudojama elektros energija, jai pagaminti deginamas kuras, kuriam degant išsiskiria teršalai, – pataria oro kokybės ekspertė. – Jei yra galimybė, savo būsto šildymui naudoti centralizuotai tiekiamą šilumą arba rinktis mažiausiai taršų kurą – dujas, galbūt net saulės energiją; vietoje individualaus automobilio dažniau naudotis viešojo transporto paslaugomis, dviračiu, nedidelius atstumus įveikti pėstute. Netgi rūkymas gatvėje gali, kad ir trumpam šiek tiek padidinti oro užterštumą“.

Žinduolių specialistas: šildymo kaštai visada bus aukščiau už rūšių išsaugojimą

Vilniaus universiteto Ekologijos instituto žinduolių ekologijos laboratorijos vadovas doc. dr. (hb) Linas Balčiauskas neabejoja, kad Lietuva ne tik Žemės dieną minint, bet ir apskritai kalbant galėtų didžiuotis ir savo šalies bioįvairove. Jis sako, kad mūsų šalies fauna nėra skurdi, ji savaip įdomi ir vertinga.

„Per Lietuvą praeina ne vienos rūšies paplitimo riba, todėl per pastaruosius keliolika metų tokioje mažoje teritorijoje rastos net kelios žinduolių rūšys – pelėnas dvynys, mažoji miškinė pelė, mažasis vandeninis kirstukas“, – vardijo žinduolių specialistas. Taip pat jis sako, kad daugelyje Vakarų šalių išnykusios žinduolių rūšys Lietuvoje klesti. Tarp jų paminėtinos – ūdra, stumbras, bebras, lazdyninė miegalepė, vilkas. Tai dar vienas išskirtinumas, kuriuo Lietuva gali pasigirti.

Vis dėlto, kaip pabrėžia L. Balčiauskas, ne visos naujos rūšys džiugina – viena tokių, nuo 2011 metų Lietuvoje pasirodžiusi meškėnų rūšis. „Jei ši rūšis paplis, biologinei įvairovei bus neišvengiamai padaryta didžiulė žala“, – nuogąstauja mokslininkas.

Pasiteiravus, kokios gi šių dienų problemos bioįvairiovės srityje labiausiai neramina, L. Balčiauskas įvardijo nevyriausybinių organizacijų įtaką rūšių apsaugos srityje: „Man asmeniškai nerimą kelia tai, kad didelę įtaką politiniams sprendimams rūšių apsaugos srityje gali padaryti nevyriausybinės organizacijos. Bent jau plėšrūnų skaičiaus reguliavimo sferoje jų motyvacija ir siekiai neretai stebina. Aš pagalvoju – kas būtų, jei su tokiu pat įkarščiu imsime saugoti visus gyvūnus? Kas liks iš biologinės įvairovės, išplitus žiurkėms, kiaunėms, mangutams?

Kalbėdamas apie ateitį pašnekovas neslėpė, kad žinduolių fauna neišvengiamai keisis ir su juo teks susitaikyti.

„Manau, kad žinduolių fauna neišvengiamai keisis – tam turi įtakos tiek globalūs klimato pokyčiai, nulemiantys paplitimo arealų poslinkius, tiek ir žemėnaudos pokyčiai. Spėti, kas bus po dešimties, tuo labiau po kelių dešimčių metų – nerimta. Žmonijos vystymosi tendencijos spartėja. Ambicingi tikslai bioįvairovės nykimo sustabdymui nepasiekiami. Tarpvalstybinės iniciatyvos neretai lieka „popierinėmis“.

Nenoriu nieko blogo pasakyti apie Lietuvą – kalbant apie žinduolių apsaugą, daug kur lenkiame Europos vidurkį, tačiau vargu, ar laimėsime kovą su invazinėmis rūšimis. Tas pats pasakytina ir apie biologinę įvairovę plačiąja prasme – ekonominiai poreikiai persveria ir toliau persvers, jei teks rinktis tarp šildymo kaštų ir vienos ar kitos rūšies likimo“, – apibendrindamas ateities perspektyvą sakė L.Balčiauskas.