Kovas – grįžtančių paukščių mėnuo (0)

Kovo 19-oji – Pempės (knyvės) diena | Nemuno delto archyvo nuotr.

Kovo 19-oji – Pempės (knyvės) diena | Nemuno delto archyvo nuotr.

Kovo mėnesį tradiciniame kalendoriuje gausu dienų, skirtų paukščių sutiktuvėms. Žuvinto specialistai priskaičiuoja keliolika jau parskridusių rūšių: tai  varnėnai, pilkieji garniai, laukiai, didieji baubliai, gervės, pilkosios žąsys ir gulbės. Bet kitų dar teks lukterėti. Virš Žuvinto bene kasdien ratus suka pulkeliai gulbių. Balti paukščiai nekantrauja grįžti į vėlyvą rudenį paliktas perėjimo teritorijas ir pasinaudoja kiekviena didesne vandens properša, kad tik pasiliktų pamėgtame ežere. Vos tik laukuose nutirpo arimų lopai, iš po sniego išlindo žolynų kupstai ežero pakrantėje pasirodė pilkųjų žąsų poros. Palių pakraščiuose jau pasigirdo gervių trimitai.

„Visų tų paukščių dabar Žuvinte nepamatysi. Ko gero, tik vienintelės gervės kur nors tyliai slapstosi užsiglaudę pelkės kraštais, bet ir jų negirdėti. Nebesirodo gulbės, tyliai dingo pilkosios žąselės.

Vietoje pavasario šurmulio Žuvinte šiomis dienomis karaliauja žiemiški orai. Saulėti, gan ramūs, tačiau visai ne tokie, kokių tikėjosi iš žiemojimo vietų sugrįžę sparnuočiai. Žuvinto apylinkėse naktimis termometro stulpelis nukrenta net iki 19 laipsnių šalčio – kaip gervėms tokį ištverti, ką tik parskridus iš Afrikos? Žuvinto apylinkėse dar visur balta: atitirpusius arimų lopus uždengė naujas sniego sluoksnis, šaltis seną permirkusį sniegą sušaldė į kietą plutą, pro kurią nei prie želmens, grūdo prisikasi ar pelę sumedžiosi. Net medžiotojų šėryklos, kur paprastai badmečiu glaudžiasi gervės – užsnigtos.

Nesitraukianti žiema sujaukė daugiamečius sparnuočių grįžimo grafikus. Ankstyviesiems paukščiams migrantams šis pavasaris, be abejo, bus vienas vėlyvesnių. Remiantis paskutiniųjų 25 metų stebėjimais, pirmos pilkosios žąsys Žuvinte pasirodo vidutiniškai vasario 20 d., vieversiai kovo 1 d., pempės kovo 3 d., baltieji gandrai – kovo 22 d. Tai tik aritmetiniai vidurkiai, jie visiškai nenurodo, kada grįžti sparnuočiams. Be reikalo lauktume jų būtent tomis dienomis, nes pirmosios registracijos dienos išsibarsčiusios po vasario, kovo, net balandžio mėnesius, – nelygu kokios gamtos sąlygos tais metais.

Dar keisčiau atrodo atskirų paukščių dienos, etnografų primenamos tradiciniame kalendoriuje. Per pastaruosius 25 metus Vieversio dieną, vasario 24 d., šis paukštelis parskrido tik vieną kartą. Gandro dieną, kovo 19 d., mūsų nacionalinis paukštis parskrido 2 kartus, o pempei visai nepavyko – jai skirtą kovo 19 d. neužfiksuotas nei vienas pirmos registracijos atvejis.

Betgi pavasario atėjimas juntamas ne vien pagal parskridusius paukščius. Mūsų krašte žiemoję sparnuočiai puikiai jaučia ilgėjančią dieną, aukštyn kopiančią saulę. Ir žiemiški orai jiems mažai kliudo: miškai net trata nuo toli sklindančių genių trelių. Margieji geniai, meletos dabar skelbiasi užėmę pasirinktą perėjimui teritoriją. Jos kiekvieną ramesnę saulėtą dieną visa jėga kalena į miško stuobrius, nudžiūvusias šakas – sausas medis juk skamba garsiau nei žalias. Naktimis ūbauja naminės pelėdos, mažieji apuokai – jiems dabar pats vestuvių metas, nepriklausomai nuo to, gnaibosi stingdantis šaltis naktimis, ar ne.

Labai neparanku prognozuoti gyvosios gamtos pokyčius, kai net meteorologų prognozės keičiasi kas kelinta diena. Bet daugiamečiai gamtininkų stebėjimai rodo, kad vėlyvieji pavasariai būna kur kas raiškesni, nei įprastiniai. Fenologiniai gamtos reiškiniai, sparnuočių sugrįžimas tada gali būti nepalyginamai geriau matomi. Vėluojantys sparnuočiai tada ne tik Žuvinte, bet ir kur bepažvelgsi, pasipila didžiuliais būriais; parskrendanti rūšis seka rūšį ir kiekviena diena atneša ne po vieną naujieną.

Šį pavasarį Žuvintas nepatvins, kaip įprasta. Kad ir kaip ilgai užsitęs šalti orai,  sniego jau smarkiai nebepadaugės, o per žiemą jo susikaupė tikrai nedaug, atšilus visos atsargos bematant susigers į plonai įšalusią žemę. Menkas žemės įšalas savo ruožtu gali sudaryti sąlygas ankstyvesniam augalų atbudimui,“ – sakė Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis.

Kovo 19 dieną pempės (knyvės) nesulauksime, bet pasveikinti Juozus, Juozapus, Juozapotas nepamirškime. Iš pėdos jautis gal dar irgi neatsigers, bet lydeka nerštan, o gervė raistan. Nors dar Gavėnia, bet per Juozapines vestuves kelti galima.

Pasidžiaukime vis aukščiau pakylančio saule, ištrūkime į gamtą – ten jau daug pavasarinio paukščių šurmulio ir bundančios gamtos ženklų.

Žuvinto rezervato informacija

Kategorijos: Gamta ir ekologija, Gamta ir žmogus, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *