Č. Iškauskas. Kaip smukdomas patriotizmas (pirmadienio mintys) (9)

Česlovas Iškauskas | Iskauskas.lt nuotr.

Česlovas Iškauskas | Iskauskas.lt nuotr.

Gražiai pasakė žinomas istorikas ir LPJS vadovas Julius Panka laidai (kurią galima rasti skelbtą ir Alkas.lt) „Savaitės pjūvis“: „Kovo 11-oji – tai mūsų Pergalės diena“. Tegul Rusija ir likęs pasaulis turi savo pergalės šventes, o mes prieš 23-jus metus pirmieji iš sovietinės imperijos atvėrėme kelius į laisvą ir demokratinę valstybę. Tik atvėrėme, nes dar ir šiandien klupdami ir keldamiesi, aimanuodami ir pešdamiesi einame šiuo gruodėtu nepriklausomybės keliu.

***

Tiesą sakant, šio Juliaus anksčiau nepažinojau. Nuo seno girdėdavau tik kito Juliaus – kunigo pranciškono Juliaus Sasnausko – neįprastai skaidrias ir kitoniškas negu kitų dvasininkų dvasinio atsinaujinimo kalbas bei pamokslus, „Mažąją studiją“ per Lietuvos radiją, o Juliaus Pankos kuklumas ir santūrumas, susirinkus svarstyti kito žurnalo „Apžvalga“ numerio temas, tarsi atribojo svetimus kištis į jo asmenybę.

Nuo Švenčionėlių kilusi dabar garbaus amžiaus pedagogė Apolonija Duksienė, kurios pasakojimas apie 20-ųjų metų peripetijas buvo skelbtas šiame žurnale, istoriką įvertino kaip aukštos kultūros, puikaus išsilavinimo ir labai malonų žmogų. O juk Julius iš mažyčio Anykščių rajono Traupio miestelio būdamas 11 metų neteko motinos, neturėjo tėvo, todėl iki pilnametystės buvo globojamas vienos Vilniaus gydytojų šeimos.

Nuo jauno amžiaus tapo skautu, įgijęs istoriko išsilavinimą dirbo mokytoju, organizavo aibę skautiškųjų stovyklų, dalyvavo ateitininkų veikloje, buvo gatvės vaikų socializacijos projektų vadovu. Dirbdamas vaikų globos namuose auklėtoju jis pajuto, kuo alsuoja dabartinis „sunkus“ Lietuvos jaunimas, todėl gerai suprato jo lūkesčius ir siekius. Nuo 2008 metų vadovauja Lietuvių tautinio jaunimo sąjungai.

Žmogaus aš neidealizuoju, nes kiekvienoje asmenybėje paprastai pulsuoja ne tik juodos ar baltos spalvos. Tačiau Julius Panka, per savo 34-rius metus ragavęs ir šilto, ir šalto, neabejotinai išsiugdęs sveiką patriotinį jausmą. Sakau „sveiką“, nes dažnai toks žmogus sumaišomas su ekstremizmo, radikalizmo ar net nacizmo dulkėmis, jam užkabinama arba raudona penkiakampė, arba svastika, jo pasekėjai apšaukiami piktais nacionalistais ar rasistais.

Šią Kovo 11-ąją gamta tarsi simboliškai priminė, kad iki tikro mūsų valstybės pavasario dar toli. Praūžusios jaunimo ir kitos eisenos, kaip ir prognozavo J.Panka, nesukėlė didelio susipriešinimo ar smurto, tačiau pasirengimas joms buvo sąmoningai komplikuojamas. Sostinės meras be jokių pagrįstų motyvų neleido tautiniam jaunimui žygiuoti Gedimino prospektu, o nukreipė jį žengti kartu su gėjais ir lesbietėmis.

Vilniaus savivaldybės taryba suskubo patikslinti Tvarkymo ir švaros taisykles ir jose nustatė, kad Gedimino prospekte galės vykti tik miesto ir valstybinės reikšmės renginiai. Klausimai: o tautinio jaunimo eisena – ne miesto ir valstybinis renginys? Kodėl reikia tikslinti „tvarkymo ir švaros taisykles“, tarsi LTJS nesilaiko higienos reikalavimų?

Tuo tarpu netradicinės orientacijos žmonės jau kuris laikas gretinasi prie visuomeninių judėjimų, tarsi norėdami susireikšminti ir taip daryti įtaką valstybės gyvenimui. A.Zuokas, deja, tam padeda, savaip pateikęs Vytauto Didžiojo LDK laikų interpretaciją, esą tuomet kunigaikštis nekėlęs šūkio „Lietuva – lietuviams“… Iš šio šūkio daromas baubas, pamirštant antrą jo dalį „Lietuviai – Lietuvai“, kuri tarsi paaiškina pirmąją. Bet postringautojai iš „Naujoji kairė 95“ šis niuansas nieko vertas…

Juliui Pankai tegalėčiau palinkėti vieno – tvirtybės. Nepalinkti lyg karklui vienon ar kiton pusėn. Neklausyti pamėkliškų garsų ir lietuviškųjų Scilės ir Charibdės sirenų vilionių. Kantriai dirbti nepriklausomos Lietuvos labui.

***

Užuot šventęs Kovo 11-ąją savo tėvynėje, pirmadienį Švietimo ministras D.Pavalkis išvyko į Lenkiją, sako, pabendrauti su lietuvių bendruomene. Ministras vizito metu lankosi Seinų lietuvių „Žiburio“ mokykloje, Punsko lietuviškose mokyklose, susitinka su uždaromų Vidugirių, Pristavonių ir Navinykų mokyklų bendruomenėmis, dalyvauja Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo minėjime. „Aš būsiu, ko gero, šį kartą tarpininkas, nes reikia susitikti tiek su tais tėvais, kurie rūpinasi, reikia susitikti su lietuvių bendruomenėmis, organizacijomis, pažiūrėti vietoje, kaip viskas atrodo, ir parvežti tą nuomonę, kaip mums atrodo problema. Ko gero, tai bus kaip paruošiamasis vizitas susitikimui su Lenkijos švietimo ministre“, – apie šį vizitą yra sakęs D.Pavalkis.

Visa tai gerai. Reikia palaikyti tenykščių apie 15 tūks. lietuvių dvasią. Gal pavyks sustabdyti lietuviškų mokyklų uždarymą. Teigiama, kad trims mokykloms išsaugoti reikia 700 tūkst. litų, o Lietuvos Vyriausybė žada tik 400 tūkst.

Bet lietuviškų mokyklų uždarymas Lenkijoje įsijungia į bendrą antilietuvišką kampaniją, kurioje tarpininko (kai kas sako, kad Penktosios kolonos) smuiku groja LLRA. Šių reikalavimai keisti pavardžių ir vietovardžių rašymo tvarką tėra pirmoji kregždė koalicinei A.Butkevičiaus Vyriausybei, kuriai žadami didžiuliai sunkumai su tokiais partneriais.

Pikti liežuviai plaka, kad Švietimo ministras atsiprašys ir vietinės valdžios. Už ką – nelabai svarbu.

Kategorijos: Lietuvoje, Lietuvos kelias, Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *