Tradiciniai lietuviški žaidimai (3)

Žaidimas „Avinėliai“

Žaidimas „Avinėliai“

Kartą viešint Norvegijoje, netikėtai teko dalyvauti norvegiškų Joninių šventėje. Gerokai įkaušusi šventės dalyvė norvegė, vardu Marta, šoko nuo stalo ir pasiūlė pažaisti tradicinį norvegišką žaidimą – imtynes kojomis. Du žaidėjai sugula greta vienas kito ant žemės, galvos – priešingose pusėse. Jie suneria kaires rankas, pakelia kaires kojas ir jomis susikimba. Laimi tas, kuris perverčia per galvą savo priešininką.

Gal dėl to, kad norvegė buvo stotinga, o gal kad

mums šis žaidimas buvo visiška naujiena, ji mėtė lietuvius be jokio vargo. Tik po keleto metų man pakliuvo į rankas XX a. pabaigoje išleista aptrinta knygelė apie tradicinius lietuviškus žaidimus.

Kaip nustebau, kai ant  jos viršelio pamačiau pavaizduotą būtent šį žaidimą. Taigi pasidomėkime, kokius žaidimus mūsų protėviai žaidė mugių, švenčių ir šiaip laisvalaikio metu.

Be žaidimų neapsieidavo net per laidotuves

Tyrinėtojų teigimu, senieji liaudies sportiniai žaidimai, kaip visuotinis reiškinys, gyvavo iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Dažniausiai buvo žaidžiama gatviniuose kaimuose gyvenančiose bendruomenėse, vienkiemių gyventojai žaisti susirinkdavo rečiau. Grupinius žaidimus ir legendinę „Ripką“ patogiausia buvo žaisti tada, kai tekdavo susiburti darbingiausiems kaimo ar kelių kaimų vyrams. Žaisdavo sekmadienių, mugių arba kitų švenčių pavakariais, kaimo centre arba ten, kur šeimininkai pritardavo jaunimo susibūrimams.

Be žaidimų neapsieidavo net per laidotuves. Beje, tada stengtasi neverkti – tikėta, kad nuo ašarų rūdija mirusiųjų ginklai. Dr. Jonas Basanavičius (1851–1927) savo atsiminimuose pasakoja, kad žaidimai šermenų metu vykdavo dar ir XIX a. antrojoje pusėje.

Visoje Lietuvoje ypač buvo populiarūs žaidimai „Ripka“, „Kiaulė į barščius“, „Kerėpla“, vaikštynės kojūkais, žaidimai margučiais. Margučiais žaisdavo ir miestuose. Vilniuje XIX a. antrojoje pusėje tokių žaidimų mėgėjai rinkdavosi Rotušės aikštėje, XX a. iš pradžių rinkdavos ir prie Kauno rotušės. Retesni žaidimai buvo kumščiavimasis ir vandens sportas.

Be daugybės ratelių, vaidybinių ir vaizduojamųjų žaidimų, liaudis mėgo sportinio pobūdžio žaidimus: lenktyniauti, šokinėti, ką nors mėtyti, plaukti, slidinėti, jodinėti, atlikti gimnastikos pratimus – atrakcionus, imtynes. Pirmykštėje kultūroje šių fizinių pratimų lavinamoji reikšmė buvo itin didelė.

Skirtingų Lietuvos regionų žaidimai buvo gana panašūs, tik aukštaičiai žaidimo taisyklių laikėsi griežčiau nei kiti, labiau paisė žaidimų pavadinimų, o Žemaitijoje į šiuos dalykus gerokai dažniau buvo numojama ranka.

Žinoma, buvo „importuotų“ žaidimų: žaidžiant „Čyžą“ galima pamatyti Čiuvašijoje, „verdant košę“ ir landžiojant pro arklių lanką – Estijoje, „raunant lazdą“ – Ukrainoje ir t. t.

Žaidėjams grėsė „penkios mūkos“

Žaidimai buvo tokie populiarūs, kad nepaisyta net jais besipiktinančių bažnytinių autoritetų. Įvedus krikščionybę, įvairūs liaudies pasilinksminai buvo laikomi nepageidaujamomis pagonybės apraiškomis. Žaidimai ir šokiai dažnai buvo įvardijami kaip „velniški“. Kovojant su pagonybe, kuri po krikščionybės įvedimo gyvavo dar trejetą šimtmečių, buvo išleisti draudimai deginti laužus, atlikti pagoniškas apeigas, burti, šokti ir žaisti tradicinius žaidimus. 1420 m. Sembos vyskupas Mykolas Jungė uždraudė pramogas ir žaidimus, vadindamas juos velnio išmonėmis. Jėzuitai savo prisakymuose irgi dažnai drausdavo šokius ir žaidimus.

Iki mūsų dienų išliko ne vienas pasipiktinusio krikščionio skundas, kad šių draudimų piktybiškai nesilaikoma. Vienas toks skundas datuojamas 1673 m., jame apskųsta Ona Chmielnicka Komorovska už tai, kad atėjusi su giminėmis ir dukterimis prie laužo šokinėjo per ugnį ir visą naktį šoko. 1683 m. Vilniaus vyskupas Mikalojus Steponas Pacas (apie 1623–1684) savo laiške uždraudė šokti kupolinių apeigų metu.

XIX a. pradžioje Pakruojo klebonas žaidimų žalą aiškino itin originaliai – tvirtino, kad Kristaus kankintojai irgi žaisdavo kauliukais, o suptis negalima todėl, kad judošius lygiai taip pat supęsis kartuvėse.

1822 m. Salantų kunigas Jurgis Ambrozijus Pabrėža (1771–1849), sakydamas pamokslus, niekino šokius ir žaidimus, šlykščiausiais žodžiais smulkiai yra nupasakojęs kelis šokius ir nurodęs, kas juose nuodėminga. Be to, išvardijo visas „penkias mūkas“, kurios tariamai laukiančios žaidimų ir šokių dalyvių.

Medžioklės ir kovos imitacija

Nemažai sportinių liaudies žaidimų kilo iš karinių pratybų. Apie mūsų protėvių fizinę kultūrą liudijo įvairūs keliautojai, metraštininkai ir etnografai. Įprastai pasakojimai apie baltų žaidimus pradedami nuo anglosaksų karaliaus Alfredo Didžiojo (apie 849–899) dvare tarnavusio nežinomos kilmės keliautojo ir pirklio Vulfstano liudijimų.  Pasakodamas apie senovės baltų laidojimo papročius Vulfstanas užsimena, kad mirusieji nelaidoti laikomi vieną ar net du mėnesius, o didikai dar ilgiau. Vėliau mirusiojo turtas padalijamas į 5–6 dalis ir sudedamas aplink namus. Dėl jo vyksta raitelių lenktynės – greičiausieji susirenka ir pasisavina mirusiojo turtą.

Iš seniausių laikų atkeliavo apeiginiai žaidimai su aiškiomis totemizmo užuominomis. Žaidimai „Kergė“, „Krenglis“, aprašyti XVI a., buvo žaidžiami dar ir XIX a. pabaigoje. Jie primena pagonišką paprotį – dėti auką ant akmeninio aukuro ir, svaidant peilį, ją nužudyti (vėlesnė forma – lazda pataikyti į taikinį).

Išsamesnių mūsų protėvių žaidimų aprašymų paliko vienas žymiausių Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorikų ir etnografų Matas Pretorijus (1635–1704). Jis pirmas prašneko apie tai, kad lietuviai savo žaidimus, pramogas ir fizinius pratimus suvokia kaip pasiruošimą darbui, medžioklei ir lavina karinius įgūdžius. Be žaidimų, M. Pretorijus savo veikale mini ir gimnastikos pratimus, vikrumo, jėgos bandymus, slidinėjimą ir raitųjų žaidimą.

Įvairūs slapstymosi, vadinamieji „kavonių“, ir gaudymo tipo žaidimai yra ne kas kita, kaip medžioklės ir kovos iš pasalų su priešu imitavimas.

Žaidimas „Kirvis“ | N.Vilkišiūtės pieš.

Žaidimas „Kirvis“ | N.Vilkišiūtės pieš.

Seniausi medžioklės ir karybos elementus imituojantys žaidimai ilgainiui kito, didelį poveikį jiems padarė nauji, vėlesnių istorinių epochų žaidimai. Pagal aktualijas kito ir jų pavadinimai. Tai puikiai rodo žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus (1801–1875) aprašytos kaimų raitelių varžybos ir vėlesni žaidimai: „Kirvelis“, „Pikeris“, „Gudą mušti“, „Vokietį mušti“ ir kt. Iš šių žaidimų kildinamas ir „Kirvio šokis“.

Iki mūsų dienų yra išlikęs žaidimo „Kirvis“ aprašymas. Mergaitė stovi jaunuolių būrio viduryje ir sviedžia aukštyn kirvį. Vyrai plikomis rankomis jį gaudo. Kas pagauna, tas turi teisę pašokti su ta mergaite. Tai mūsų prosenelių karinis žaidimas, siekęs laikus, kai sužeidimas ar kraujo praliejimas buvo laikomi vyriškumo požymiu. Tokių žaidimų tikslas – patikrinti „bernelių spraunumą ir skudrumą“, nes aukštai išmestą, kad ir akmeninį, kirvuką nėra lengva pagauti nesusižalojus.

Iš vaikystės į brandą

Žaidimai praeityje buvo laikomi ne tiek pramoga, kiek veiksminga auklėjimo priemone. Tinkamai organizuoti, jie padėdavo išugdyti jaunąją kartą sveiką, stiprią, kupiną gyvenimo džiaugsmo. Kiekvienas žaidimas turėjo konkretų tikslą, ugdė vienokius ar kitokius įgūdžius.

Nuo žaidimo prie varžybų pereidavo žengdami į brandos amžių – vaikystėje buvo žaidimai, kurių metu veiksmus lydėdavo žodžiai. Augesnieji tuos pačius žaidimus žaidė tylomis, daugiausia dėmesio skirdavo varžyboms. Senieji sportiniai žaidimai buvo savotiška jaunuolių iniciacija, tarsi jų patikrinimas, kaip sugeba susidoroti su tam tikromis kaimo bendruomenės gyvenimo sritimis, tikrinama jaunuolių branda, pasiruošimas savarankiškam gyvenimui. Sulaukusius dvidešimties, jaunuolius imdavo pripažinti ir suaugusieji.

Nevengta ir pasikumščiuoti

Žaidime kaip kare – pralaimėjusius dažnai bausdavo specialiai numatytomis bausmėmis. Žaidėjai žinojo, kuo rizikuoja. Pavyzdžiui, viena originalesnių bausmių buvo skiriama pralaimėjus „Kiaulikę“. Pralaimėjusysis buvo guldomas ant žaidimo įrankių „keinių“ (lazdų) ir mušamas pirštine, kurioje įdėta „kiaulikė“ – kiaušinio dydžio akmuo.

Būdavo net žiaurių žaidimų, su šiurkščiais pokštais, ištepliojimais, mušimais, stumdymais, su akivaizdžiu muštynių pobūdžiu: kapojimu botagais, imtynės susiėmus už ausų ir kt.

Žmonės, kurie vengdavo fizinių pratimų ir žaidimų, buvo  vadinami slunkiais ir pelėdomis, iš jų buvo juokiamasi ir šaipomasi: „sugniužęs lyg pelų maišas“, „žirglioja it bitis šakume nešdamas“, „knakso it kumelė snausdamas“, „kur jam žaidimas, jeigu jis nė per šiaudą neperlipa“.

Jėga lietuviškoje kaimo bendruomenėje visais laikais buvo itin vertinama. Įprastai ją mėgdavo demonstruoti darbo metu – kuliant, malūne maišus nešiojant ar rąstus iš miško vežant. Fiziškai subrendusiu vyru buvo laikomas tas, kuris lengvai 50 kg maišą ant pečių užsimesdavo. Būta ir specialių žaidimų, kuriuos dažniausiai žaisdavo vyresnio amžiaus paaugliai – piemenys ir pusberniai: sprando spaudimas, rankų lenkimas, stumdynės delnais, stūmimas nuo akmens, rankų lenkimas, lentų pjovimas, lazdos rovimas, medžio kėlimas, keitimasis kepurėmis, svorio kilnojimas, maišų nešimas ir kt. Svarbiausias jų tikslas – pademonstruoti jėgą ir išaiškinti stipriausius, kurie vėliau buvo mielai kviečiami į talkas.

Ypač mėgdavo imtynes („Veltines“, „Grumtynes“, „Mintynes“). Jomis domėdavosi ne tik jaunimas, bet ir vyresnieji. Imtynėmis buvo sprendžiami įvairūs buitiniai ginčai ir lažybos. Būta įvairių imtynių taisyklių: imtynės laikantis už diržų, susikabinus kryžmai, pakišant koją, atsiklaupus ir kt. Kai kuriose imtynėse nebuvo tikslo parversti varžovą, o tik išbandyti, kuris stipresnis. Populiariausia imtynių forma, kai priešininkai lygioje aikštėje vienas kitą apkabindavo per petį (kairę ranką laikydavo virš varžovo dešiniojo peties, o dešinę po pažastimi) ir stengdavosi vienas kitą pargriauti. Imantis nebuvo galima varžovo kilstelėti į viršų, spausti kumščiu nugaros, pakišti kojos. Tačiau kai kur, ypač Žemaitijoje, šių taisyklių nesilaikyta.

„Bitelės“ – intelektualams

Vertino ne vien jėgą, bet ir sumanumą. Pavyzdžiui, Šiaurės Lietuvoje buvo paplitęs žadimas „Bitelės“. Žaisdami naudodavo mažas balanėlių nuopjovas. Iš jų buvo atpjaunamos 32 kaladėlės – „bitelės“. Iš tų pačių balanėlių buvo padaromos šešios kaladėlės „pusbitiniai“, keturi – „bitinėliai“ ir du „tranai“. Šios figūros buvo su specialiomis įpjovomis šonuose.

Žaidimas „Bitelės“

Žaidimas „Bitelės“

Tokį žaidimą dažniausiai žaisdavo dviese arba keturiese. Žaidėjai iš eilės saujoje sumaišydavo ir mesdavo figūrėles. Žaidimo tikslas – tam tikra tvarka atrinkti tos pačios rūšies figūrėles. Jeigu įsimaišo nors viena skirtinga figūrėlė (pvz., tarp „bitelių“ patenka „bitinėlis“), metimas skelbiamas „sudegusiu“, ir žaidėjui neskiriama nė vieno taško. Taškai dar buvo vadinami „akimis“.

Grupiniai žaidimai

Grupinius žaidimus žaisdavo paaugliai ir jaunimas. Tokie žaidimai buvo ypač populiarūs gatviniuose kaimuose, kur lengviau surinkti dalyvius. Populiariausi buvo „Kiaulikė“, „Bipka“ (ritinys), „Kerėpla“, „Rekežys“, „Gudo mušimas“, „Bobos mušimas“, „Ožkos mušimas“, „Kiveris“, „Pikeris“, „Kergė“, „Vokiečio mušimas“, „Čyžas“.

Į komandas suburdavo pripažinti jaunimo lyderiai – aktyviausi ir sumaniausi kaimo ar miestelio bernai arba merginos, žaidimo taisyklių žinovai. Tokius lyderius turėjo kiekvieno kaimo jaunimas – tiek vaikinai, tiek merginos. Kai žaidime dalyvaudavo dviejų kaimų gyventojai, kiekvienas kaimas sudarydavo savo komandą.

Grupės buvo sudaromos ir žaidimas pradedamas laikantis tam tikrų susitarimų arba paprasčiausiai metant burtus. Žaidžiant grupinius žaidimus įprastai buvo buriama pagrindiniu žaidimų įrankiu – lazda. Tačiau tai priklausė nuo grupinio žaidimo pobūdžio. Pavyzdžiui, žaidime „Avinėliai“ pagrindinis atributas būdavo kailiniai. Stipriausias ir vikriausias vyras išbėgęs į lauką išsiversdavo kailinius ir surikdavo: „Vedu avinėlius į baltus dobilėlius! Avinėlio striuka uodegėlė, kas pridurs?“

Prie vadovo kailinių kabinosi jaunimas ir vaikai, kol susidarydavo gana ilga „uodega“. Tada vadovas su visa vora pasileisdavo bėgti per kiemą, kelią arba lauką visaip bandydamas nusikratyti „uodegą“, apsisukęs pasiekti vorelės galą ir sušerti vytele paskutiniam įsikibusiajam. Tas, kuris nespėja bėgti kartu su visais arba gauna nuo vadovo vytele, iškrinta iš žaidimo. Kai vadovas grįžta atgal į kiemą, „uodega“ būna gerokai „nušiurusi“. Žaidimo laimėtoju laikomas tas, kuris ilgiausiai išbūna voroje. Kai kur šis žaidimas vadintas „Žalčiu“.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *