L.V. Medelis. Žudanti Tėvynė ir mozaikos apgaulė (35)

Linas Medelis | asmenine nuotr.

Linas Medelis

Ir šiemet, Kovo 11-ąją, vėl girdėsime Eurikos Masytės dainuojamą  „Laisvę“. Nėra Lietuvoje tokio, kuris nebūtų tos dainos girdėjęs. Ji tapo tarsi simboliu, ir įprastą, eilinę dieną jos dažnai neišgirsi. Melodiją ir Justino Marcinkevičiaus žodžius kiekvienas pajaučia pagal savo dvasinį, emocinį lygį. Man šis eilėraštis-daina – apie meilę, apie meilę Tėvynei. Tokią stiprią, kaip deivei, gaivališką, pasmerktą, kaip nelaimę lemianti aistra, beviltiškai galingą, kaip mirtis. Pamenate:

Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje,
Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro,
Taip kaip uždaro vakarą naktis,
O tu man atsakai: „Aš tavo laisvė“…

Šįkart ne vienam ši daina gali asocijuotis ir su kitos moters vardu. Asocijuotis kitaip. Nėra reikalo nagrinėti N.Vasiliauskaitės straipsnio („Neuždaryk manęs, Tėvyne“) ir priekabiauti prie jo turinio. Arba lažintis (kas gi lažintųsi? – LVM) su autore. Ji rašo: „… galime lažintis, kad apklausę Lietuvos gyventojus, koks šios dainos fragmentas labiausiai įstrigo jiems į galvas, ką jie geriausiai prisimena, sulauktume „Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje”, o ne „Aš tavo laisvė“.

Ir keliomis eilutėmis žemiau, straipsnio pabaigoje, autorė prieina prie išvados: „Ačiū, bet aš nenoriu Tėvynės, kuri „uždaro savyje“ ir nutildo „kaip mirtis“. Laisvę (o ir Tėvynę) suprantu KITAIP“.

Be abejo, kiekvienam leidžiama suprasti kitaip, tačiau iš filosofės galėtume tikėtis, jei ne reikalauti, kad jos kvalifikaciją atitinkantis mokslinis laipsnis vestų skaitytoją toliau, rodytų plačiau, mokytų giliau matyti ir suprasti. Iš filosofo, kaip kiekvieno žmogaus, negalima išreikalauti empatijos (įsijautimo, gyvo savęs pasijautimo kito žmogaus, šiuo atveju, eilėraščio lyrinio herojaus, kailyje), o jeigu jos, empatijos, nėra, tada paklauskime, ar reikia, ar galima eilėraštį vertinti sausa logika, nesunaikinant pačios poezijos? Jeigu N.Vasiliauskaitės paklaustume, ką ji pasakytų apie kito poeto frazę: „Kur pažvelgsi, visur balta, gal ir saulei kartais šalta?“ , – gal ji imtųsi įrodinėti priešingai ir prabiltų apie Saulės paviršiaus temperatūrą, branduolines reakcijas jos gilumoje? O apie lietuvių priežodį: neperšokęs griovio nesakyk, op!, galėtume lažintis (kodėl gi ne?), ji gal atsakytų: lietuvių liaudis, šokinėdama per griovį visada jautė baimę ir nevisavertiškumą, nes „op“ būdavo sakomas griovio net nepriėjus; jeigu apie šokimo per griovį taisykles reikia prisiminti tiek amžių, aš tokios Tėvynės nenoriu…

Empatiją įmanoma išsiugdyti, jeigu ji neišugdyta vaikystėje, arba suvokus, kad jos trūksta, vėliau, bet tam reikia įdėti pastangų. Tuo tarpu priešpriešą, menkinimą, pašaipą ir savo viršenybės jausmą šėtonas pakiša veltui. Todėl suprantamas socialinei psichologijai seniai žinomas teiginys: žmogus, nemylintis savęs, negali mylėti kitų. Ir nesunku mylėti kitus, kai savyje užgesinai egoizmą ir puikybę. Kaip reikia nemylėti savęs, ir tos aplinkos, kurioje suaugai ir subrendai, kad imtum niekinti Tėvynę?  Kiek mazochizmo reikia turėti, kad apie savo viešus apmąstymus ir nuomonę nuolat ir nuolat į save sugertum  neigiamų (švelniai pasakyta) interneto skaitytojų atsiliepimų srautą. Skaitytojų nuomonė dabar jau akivaizdžiai virsta išankstine neigiama nuostata, vos pamačius publicistės, filosofės, laisvamanės, feministės – taip N.V. pristatoma Vikipedijoje – portretą. Beje, yra vienas portalas, kuriame jos nuomonė priimama kuo palankiausiai. „Naujoji kairė“ turi ištikimą autorę, o autorė ten – ištikimų gerbėjų ratą. Ar tai yra užutekis, kuriame galima pasislėpti nuo gyvenimo negandų? Vargu, nes nuoširdaus džiaugsmo šis interneto puslapis nedaug teteikia. Štai kaip pristatoma viena vasario mėnesio paskaitų: „Patyčios darbo kolektyvuose ir mokymo įstaigose, antisemitizmas ir homofobija gatvėje ir internete, neonacizmas ir ksenofobija per televiziją ir net akademinėje spaudoje – visai tai sudaro neatsiejamą ir rutinišką Lietuvos gyventojų kasdienybės dalį“. Tokį štai mūsų kasdienį Lietuvos gyvenimą priima organizacija, save vadinanti „Naujoji kairė – 95“, kviesdama į niekam nežinomo „publicisto“ paskaitą.

Taip, po truputį dėliojant asmenybės charakteristikų mozaiką galima sudėlioti visą, daugiau ar mažiau tikrovę atspindintį, žmogaus portretą šiandienos fone. Vienas nedidelis žėrintis fono akmenėlis šioje mozaikoje yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas (TSPMI).

***

N. Vasiliauskaitės portrete TSPMI nėra ryškiausia spalva, įdomumas tik tas, kad čia paneigiamas gamtoje dažnas ironiškas dėsningumas, kad skirtingi poliai vienas kitą traukia. Čia priešingai, iš kai kurių subjektų polinkių ir veiklos ypatumų galime neabejotinai spręsti, jog vienas kitą traukia skirtingi poliai. Nida Vasiliauskaitė tokia pat instituto puošmena, kaip ir N.Putinaitė, taip pat filosofė ir buvusi Švietimo bei mokslo viceministrė, kuriai V.Kudirka – nevykėlis, o J.Basanavičius – psichinis ligonis. Šias dvi merginas vienija savotiška aistra garsiai, viešai suniekinti bet ką, kas galėtų pilietį pastūmėti link didesnės pagarbos Tėvynei, jos kalbai, kultūrai, žadintų gilesnį patriotinį jausmą. Šalia šių dviejų polių tavaruojantis instituto  dėstytojas Giedrius Kazakevičius lyg ir „ne prie ko“. „Prie ko“ jis tampa tik įsižiūrėjus atidžiau.

Didžioji Kazakevičiaus karjera prasidėjo „valstybininkų“ kalvėje – užsienio reikalų ministerijoje. Tačiau viešų veiklos pėdsakų nedaug. Fragmentiškai: 2003 m. – patarėjas ambasadoje Vokietijoje, 2006 m. – patarėjas ambasadoje Austrijoje; 2009 m. – jau pristatomas kaip vyriausybės kanclerio pavaduotojas ES reikalams, ir, netrukus, – pirmasis pavaduotojas; su mūsų herojėmis idėjiškai suartėja 2010 m. viduryje, kai ne be jo pastangų  nubraukiama  apie 40 mln. litų ES parama lietuvių kalbos plėtrai skaitmeninėmis technologijomis (kitaip tariant, Vyriausybė užkirto kelią lietuvių kalbos plėtrai internete), o dar vėliau, kaip vyriausybės atstovas susitikime su pasaulio lietuviais, mūsų emigracijos Niagarą pasiūlęs vertinti ne kaip grėsmę valstybei, o kaip galimybę, galimybę nežinia ko.

Atsistatydinus V.Milakniui Giedrius Kazakevičius tampa dar ir biurokratijos bei korupcijos siaubu vadinamos Saulėlydžio komisijos (t.y., Valstybės valdymo tobulinimo komisijos) pirmininku. Kadangi G.Kazakevičius garsiai pareiškė, jog komisija toliau tęs pradėtus darbus, spaudoje labai greitai pasirodė negailestingi vertinimai, tarkim, „biurokratijos saulėlydis gęsta miglose“, o strateginiai valstybės kontorų valdymo projektai pavadinami „eiliniu pliurpalu“.

Toliau dėstant filosofų portretų mozaiką, galėtų būti svarbu tik tai, kad kaip tik komisijos posėdžiuose maloniai deda pamatus tolesnei partnerystei TSPMI kolegos Klaudijus Maniokas, Ramūnas Vilpišauskas, Nerija Putinaitė. Tuose posėdžiuose, svarstant Švietimo ir mokslo ministerijos veiklos tobulinimą lyg bloga lemiantis šešėlis šmėsteli žodžiai: Naujoji Zelandija, šalis – tobulo valstybės ir švietimo sistemos valdymo pavyzdys.

Pasiskraidymo į Naująją Zelandiją istorija dar nepamiršta. Ten, sako legenda,  Giedrius Kazakevičius sėmėsi valstybės valdymo patirties, kuri, įvertinus „mokslo“ kainą, tapo karjeros vyriausybėje pabaiga. G.Kazakevičiui, – nepaisant, kad vyriausybės kancleris D.Matulionis ir premjeras A.Kubilius gulėsi kryžium, – teko atsistatydinti,  o toje pat 40 tūkst. litų sąmatoje skridusi ir, matyt,  sunkių seminarų nuvargintas vicekanclerio kojas mazgojusi vyriausybės kanceliarijos Marija Magdalietė dingo kaip į vandenį. G.Kazakevičius, suprantama, grįžo į užsienio reikalų ministeriją ir vėl tapo patarėju, šįkart Užsienio lietuvių departamente, be to, ėmėsi padėti N.Putinaitei tobulinti švietimo sistemą (projektas vadinasi „Kaip teisingai investuoti 6 mlrd. litų?“), kad pagal numatytą scenarijų per 5 – 7 metų laikotarpį Lietuvos švietimo sistema taptų pirmaujanti regione. Jis dalyvauja TSPMI mokslininkų diskusijose (charakteringas pasisakymo pavadinimas: „Valstybės tarnyba, tarnyba valstybei ir su tuo susiję mitai: kodėl be pokyčių nebus tvaraus augimo visoje valstybėje?“) ir suprantama – norite tikėkite, norite ne – ėmėsi skaityti paskaitas instituto studentams. Tema? Žinoma, strateginis planavimas ir valdymas. Kas tai yra? Giedrius Kazakevičius atsako, duodamas interviu TPSMI tinklaraščiui: „Siūlau į tai pažvelgti labai paprastai. Strateginis darbas, tai darbas turint tikslą, kuriuo tikite. Toks darbas mobilizuoja ir motyvuoja./…/ jei šiandien darote tai, ką darėte vakar ir todėl, kad esate taip įpratęs, – tam nereikia jokio plano. Strateginis valdymas yra apie pokyčius ir jų įgyvendinimą“.

***

Jeigu imtumės mistifikuoti kasdieninį gyvenimą, tikriausiai, kiltų klausimas: gal pats TSPMI tapo tokiu „mozaikinių“ asmenybių traukos objektu? Ar jas vienija tik tas neaiškiai apibrėžtos jų a-pilietiškumo ir a-patriotizmo nuostatos? Tikrai, galim rasti ir kitų vienijančių elementų. Pavyzdžiui, viešojo administravimo ir politikos analizės dėstytoja, TSPMI alumnė, magistrė Vaida Pukinaitė (kartu dar ir URM Susitikimų skyriaus projekto „Lietuvos įsitinklinimo ES skatinimas“ vyriausioji specialistė). „Pagūglinkite“ jos pavardę, ir fotografijose visos instituto mokslo žvaigždės atsidurs šios buvusios „Vakaro žinių“ „Olialia“ mergaitės grožio apsuptyje. Dar sužinosite, jog „Politologė Vaida „Muzikos akademijoje“ suprato, kad nėra boba su kiaušiniais“ (Delfio pavadinimas).

Ne, ne, šios replikos autorius nė neketina mesti šešėlį visam būriui puikių ir visai šaliai žinomų instituto politologų ir kitų mokslo šakų dėstytojų, tokių kaip K.Girnius, J.Čičinskas, A. Luošaitis, A. Jokubaitis, V. Radžvilas ir kitiems. Autorius su malonumu stebi, kaip aktyviai viešumoje ima reikštis studentai, būsimi politologai bei valstybės valdytojai realistai ir optimistai. Autorius taip pat nėra nei koks puritonas šventeiva, nei minėtų „mozaikinių“ asmenų nekentėjas. Tiesiog, kai kada žmogus imi ir pagalvoji: gal tokių pažiūrų žmonės galėtų sudaryti kokį atskirą garbingo instituto skyrių?  Žinoma, iš tokio padalinio pavadinimo galėtų būti išbrauktas žodis “tarptautinių“. O gal ir  „politikos“, o gal ir „institutas“… Juk šis institutas vis dėl to nėra eilinė mokslo įstaiga; jo misija specifinė, susijusi su valstybės saugumu, jos ateitimi… Tad, pasakyk man, kas tavo mokytojas, pasakysiu, kas tu.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .

35 komentarai

  1. Amelija:

    Prestižinis institutas, ten studijuoja tik gabiausi Lietuvos vaikai. Jie po dešimtmečio valdys valstybę, ir už tai ačiū išsilavinusiems pasaulio lygio dėstytojams, kurių dar ne dauguma, bet pakankamai daug. … Medeli, nė su vienu iš tų jaunuolių tamsta neturėtum ką diskutuoti: mąstymo kategorijos kitos. Jie jau europinio, o ne parapijinio lygio politikai.

    • tampax'as:

      Juokas ima, Ameliut, iš jūsų paskutinio sakinio. Pažįstu nemažai to instituto auklėtinių ir drąsiai galiu pasakyti: ne žinių lygis ar “sueuropėjimo” laipsnis lemnia žmogaus erudiciją bei patriotiškumą, o bendras kultūrinis lygis ir tautinės sąmonės branda. Paklausk tų jaunuolių, kas jiems tos lenkiškos W, CZ ir pan. Jie tik numos ranka: aš ir su jomis išgyvensiu… Duok Die, kad išliktume bent “parapijinio” lygio, o ne globalizmo spuogai…

      • Amelija:

        Taip, jiems vadinamosios nacionalistinės idėjos nerūpi, jie mąsto globaliau, bet erudicija, inovatyvumas, siekis nuveikti daugiau ir geriau – jų motto. Kas dėl mokymosi lygio, be trijų šimtukų iš valstybinių egzaminų ten nepateksi. O ar ribotų gabumų abiturientas gali pasiekti tokių rezultatų? Ir aš pažįstu ne vieną magistrantą, sužavėta jų lygio, taip pat ir kultūrinio. Tiesa, skrabalais jie negroja ir akmenų negarbina…

        • tampax'as:

          Aha, jiems “nacionalistinės idėjos nerūpi”. Tai kas gi jiems rūpi? Alaus bokalas? Tūsovkės? Babkės? Gaila, kad ir jūs p.Amelija, kalbate apie “nacionalistines” idėjas paniekinamai, o juk lietuviškai – tai tautiškumas. Vadinasi, tie kurie eina Vilniuje eisenos yra brudas? Juk jie neturi tokio “baltų apykaklių” išsilavinimo… Pakoreguokite savo orientaciją.

          • Amelija:

            Mano orientacija sveika – esu moteris ir tuo patenkinta. O “baltų apykaklių” reikia kiekvienai valstybei, nejaugi nesate girdėjęs apie proletariato valdymą. Beje, Jūsų žodžiai apie alaus bokalus ir “tūsovkes” taikytini kiek kitam jaunimo sluoksniui. Aš pažįstu studentus, kurie mokosi puikiai, be to, dirba, kad normaliai pragyventų, ir turi visai kitokių pomėgių: teatrą, keliones, knygas. Norint ko nors pasiekti alui ir “tūsovkėms” laiko nelieka. O pasiekti Lietuvoj galima daug, jei nesi tinginys ir menko intelekto. Net tėvų pagalbos nereikia – mes tik sužinom, kad perkoptas dar vienas slenkstis.

        • Kažin:

          Keistai vertinate Medelio sudėliotus žmonių portretus. Juk jeigu pati idėja žmogaus galvoje negera, tai kaip gali būti geras tą idėją įgyvendinant jo nuveikiamas darbas. Kažkokį metodologinį jovalą norite įpiršti.

        • Naujas:

          “Nacionalistinės idėjos”… Bet jei pastangos ginti lietuvių kalbos valstybinį statusą. Lietuvos valstybės savigarbą jums nacionalizmas, tai kaip reiktų tada įvardinti tos pačios Lenkijos, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Vengrijos ir t.t. ir t.t. ir t.t. – čia galima išvardinti kone visas Europos šalis – valstybinę politiką? Tada reiktų kalbėti apie Lenkijos, Prancūzijos ir kt. šalių super – super – super – super nacionalizmą. Kaip jūs manot, kaip sureaguotų Lenkijos valdžia, kultūrinis elitas ir eiliniai lenkai, jei Lietuvos užsienio reikalų ministras ultimatyviu tonu pareikalautų priimti vieną ar kitą įstatymą? Kodėl taikot dvigubus standartus, komentatoriau “Amelija”?

    • zemaiciu zydas:

      po desimtmecio, jeigu vyks viskas taip kaip dabar, Lietuvos valstybes nebebus, o bus europos valstija. Valdyti nebereikes nieko – viskas bus valdoma is Kopustieniu. Cia liks tik buhalteriai, geologai ir policija.

      • Vilmantas Rutkauskas:

        Straipsnyje minėtuose nužmogėdrų tipuose vis įžūliau išlenda rot-šildinių pinigų ir siekio valdyti interesai. Tame skęsta pirmiausia Vilnius, kuriame knibžda pavienių, ir susibūrusių į “institutciines” grupuotes. Apart rašinėjimo dejuojant, ar Linas Medelis kreipėsi pagalbos į prakeiksmo galių turintį Perkūną ? Juolab, kas daugiau belieka.

    • G pavardės nesakysiu:

      😀 😀 😀 Naująją Zelandiją valdys „gabiausi otkatčikai“ po 10metų!

    • Naujas:

      Kokią valstybę jie valdys, komentatoriau “Amelija”? Tokių kaip jūs dėka už kokių 2 – 3 metų Lietuvos valstybės paprasčiausiai nebeliks – iki to laiko dar kokie 300 tūkstančių lietuvių emigruos, o likusieji, praradę bet kokią tautinę savigarbą, nemurmėdami sutiks su Lietuvos prijungimu prie Lenkiijos. Štai ir viskas. Finis Lituaniae. Be abejo Lenkijos jūs būsit išaukštinti, pamaloninti postais ir pinigais. Tačiau prisiminkit vieną analogiją: Salomėja Nėris 1940 – 1941 m. Jums tinka toks vaidmuo?

      • Amelija:

        Gal ne po 2-3, ir tikriausiai ne prie Lenkijos. Globalizacija daug ką pakeis, bet valstybių sienos judinamos nebus, o ekonominė priklausomybė nuo Lenkijos mažai tikėtina – juk tai irgi posovietinė valstybė. Didžiausia grėsmė Lietuvos nepriklausomybei – ekonominiai Rusijos pančiai, susisaistymas sutartimis, kad mūsų valstybė taptų tos imperijos tiltu į Vakarus, Kremliaus siekis griauti NATO, “sukryžminti” ES su jų įkurta Eurazijos sąjunga. Tai realūs pavojai, keliantys nerimą esant dabartinei šalies valdžiai. O emigracija kada nors natūraliai sustos, tačiau tik ne šūkiais ir niurzgėjimu tai paveiksime. Bet čia jau ne komentaro apimties diskusija…

        • Naujas:

          Emigracija ne natūralus, o tokių kaip jūs sukurto intelektualinio ir moralinio klimato padarinys (tai įrodo emigracijos iš Lietuvos mastų palyginimas su kaimyninių šalių – Latvijos, Lenkijos, Estijos ir kt . šalių – emigracijos mastais). Už tai teks atsakyti moraliniame tautos teisme. Kaip teks atsakyti ir už tai, kad sąmoningai naikinamas etnolingvistinis lietuvių tapatumas, dirbtinai kuriant “lenkiško lietuvio” koncepcijas.
          Dėl Rusijos. Čia ir esmė, kad tokiems (ir tokioms) kai jūs specialiai naikinant lietuvių tautinę savimonę, nebėra valios priešinti nei Lenkijos, nei Rusijos hegemonistiniams siekiams. Kadangi tokių kaip jūs, sudarančių Lenkijos penktąją koloną, dėka Lenkijos įtaka Lietuvos valdančiajame ir ypač intelektualiniame sluoksniuose žymiai didesnė nei Rusijos penklosios kolonos, žymiai didesnė tikimybė, kad Lietuva bus prijungta prie Lenkijos, nei prie Rusijos.

          • Vilmantas Rutkauskas:

            Maždaug 1994 metais Lietuvoje Adamkaus “dėka” atsirado ir vėliau žinių sklaidoj prigijo terminas “Lietuvos lenkas”.
            Va taip padaryti pilnateisiais piliečiais, kolonistai žinoma, tuojau įkūrė
            ir savo partiją  —  Lietuvos lenkų rinkimų akciją  [ LLRA ].
            Tik, va, jai veikimo prasmės nesugalvoja.
            Todėl jos nariai  savo partinės veiklos turiniu lig šiol mano esant
            kaimynų stebėjimą ir kontrolę  —  ar kuris iš jų  nesiruošia tapti
            ne – lenku.
            CHA
             ——————————————
             Kurią dalį gyventojų sudaro tarpukario kolonistų palikuonys dabar ?
             
            1956 metais į Lenkijon repatrijavusiųjų vietą, tuojau buvo pradėta
            perkėlinėti Lenkijos kolonistų palikuonis iš Baltarusijos.
            Perkėlinėjimas vyko iki pat 1989 metų.
            Perkelta jų buvo, dar gi, daugiau, negu kad repatrijavo.
            Šitie kolonistai buvo perkėlinėjami neskubant, kruopščiai patikri-
            nant kiekvieno jų  ”lenkiškumą”.
            Paskutinio gyventojų surašymo duomenimis —  lenkų Lietuvoje
            gyvena 270 tūkstančių.
            Bet šis skaičius daugiau parodo  — ne lenkų gyventojų kiekį,
            bet  tai, kad  surašinėtojų  nekontroliavo padorūs asmenys.
             
            Tikras lenkų kiekis  turėtų būti — ne daugiau  80 — 90  tūkstančių.

    • Pikc:

      Kad ir kaip bebūtų keista, iš dalies Amelijai pritarsiu – V. Sinicos (http://alkas.lt/2013/03/09/iki-paskutinio-kantrybes-laso-isitvirtinti-lietuvoje/) pavyzdys rodo, ten įsitaisiusios raudonai-kosmopolitinės atmatos nėra pajėgios zombifikuoti tikrai gabių jaunuolių. Tiesa, abejoju, ar drg. Amelija dėl tokio pritarimo apsidžiaugs 🙂
      Beje, nemanau, kad šios veikėjos kompetencijoje yra spręsti apie L.V. Medelio intelekto lygį – ne tos kategorijos, tskant… 😉

  2. zemaiciu zydas:

    Nuo kada gabus zmones eina i politika? Neteko tokio nei matyti nei girdeti. Ambicingi, garrbetroskos – taip, zinoma. Gabus? Na, nebent gabus demagogijai. Kas link Vasiliauskaites ir NK, reikia su tuo GYVENTI, jie yra labai svarbus, jie dirba savo darba, socialini, politini. Reikia tureti pilnakraujeje visuomeneje ir krastutiniu kairiuju ir krastutiniu desiniuju. Man irgi Masytes hitas nepatinka. Bet patinka Narkutes. Mes visi turim savo poziuri i vykstancius procesus, ir musu poziuriai negali buti vienodi – nera teisingu ir NEteisingu poziuriu, kadangi mes visi unikalus ir nepakartojami, tokios ir musu pasauleziuros. Taip, tiesa, NK retorika yra persudyta, bet tai nera kazkokia ataka, tai veikiau gynimasis. Tautine politika zymiai agresyvesne ir galingesne nei anarchistine, visi ta zino, jie irgi, ir jie visada pralaimes, bet JU REIKIA, ta svarbu suprast.;)

    • nesutinku:

      “Tautine politika zymiai agresyvesne ir galingesne nei anarchistine”

      na Izraelyje – sutinku, bet Lietuvoje tautinės politikos tiesiog nėra. Ar nepastebėjote, kad Lietuvoje žodis – tautiškumas jau prilygsta keiksmažodžiui. Net tarybiniais laikais taip nebuvo

    • Amelija:

      Gabūs žmonės eina į politiką nuo 10-11 klasės. Jie iš tiesų ambicingi, kryptingai siekiantys tikslo, o apie demagogiją pasiskaitykit dabartinės valdžios kalbas… Jaunimas yra visiškai kita lietuvių rūšis, jie be praeities kupros ir be kraštutinumų.

      • tikras lietuvis:

        Ir vėl nušnekėjai – turėtum žinoti, kad politika – koncentruota ekonomikos išraiška.
        Ką toks, kuriam dar pienas ant lūpų nenudžiuvo, galėtų išmanyti apie ekonomiką, t.y. tai ko reikia šaliai?

        • Amelija:

          Atsiprašau, netiksliai pasakiau – ruošiasi politinei veiklai. Dalyvauja judėjimų darbe, gilinasi į procesus, rengiasi studijoms, dalyvauja politiniuose moksleivių debatuose, Užsienio reikalų ministerijos rengiamuose konkursuose ir t. t., ir pan. Politinę veiklą tokie jaunuoliai mato kaip savo profesinį pasirinkimą. Tiesa, jų nėra daug, bet kai kurios privačios gimnazijos ugdo pilietiškai ir politiškai angažuotą jaunimą, skatina per mainų programas, lavina jaunąją politikų kartą.

          • Naujas:

            Kokiai politinei veiklai ruošiasi? Kokios šalies politiniame gyvenime jie ruošiasi dalyvauti? Lietuvos? Bet juk absoliučiai daugumai jų Lietuva tik vieningos Europos provincija. Kokia čia nauda lietuvių tautai, jei už Europos sąjungos pinigus Lietuvos teritorijoje veikiančios mokslo įstaigos rengia sau politikus? Trumparergiška tuo džiaugtis.

            • Naujas:

              Paskutinis sakinys taip turi skambėti: “Kokia čia nauda lietuvių tautai, jei už Europos sąjungos pinigus Lietuvos teritorijoje veikiančios mokslo įstaigos rengia Europos sąjungai politikus”.

              • Amelija:

                Tauta turi valstybę, kuri yra tarptautinės bendrijos narė. Gabūs lietuviai nebūtinai Tėvynėje dirbdami garsina jos vardą, duoda ekonominę naudą, pristato Lietuvą pasauliui. Pirmas mintin atėjęs pavyzdys – operos primadona V. Urmanavičiūtė-Urmana. Arba šviesaus atminimo diplomatas S. Lozoraitis, atkūrus valstybę dirbęs JAV ambasadoriumi. Mūsų lazerinės fizikos specialistai, biochemikai. Ne tik politikai, ir meno, mokslo ar sporto žmonės nebūtinai turi gyventi Lietuvoje. Sutinkate?

                • Naujas:

                  Kuo čia dėtas gyvenimas vienoje ar kitoje šalyje? Juk ne apie tai kalbame. Kalbame apie valstybės politiką, šiuo atveju švietimo politiką ir tai, kam ji tarnauja. Jei ruošiami politikai dariniui, kurio vykdoma politika skatina tos valstybės ir tautos nykimo procesą, tai galima vertinti mažų mažiausiai kaip trumparegiškumą, aklumą ar net sąmoningą išdavystę. O ar ne taip yra su Europos sąjunga? Lietuva neteko daugiau kaip 600 000 savo gyventojų, kurių didžioji dalis lietuviai ir kurie nutautėja mūsų akyse. Iš esmės mes juo praradome. Kas už tai atsakingas Lietuvoje? Pasikartosiu: tie, kurie sukūrė tai įgalinantį intelektualinį ir moralinį klimatą. Tokio klimato nėra nei Latvijoj, nei Estijoje. Skirtingai nuo tokių kaip jūs, tų šalių intelektualai emigracijos niekada neskatino. Taigi,tikiu, kad ateis metais kai konkretūs lietuvių “intelektualai” už tai ir atsakys, konkrečiai,kiekvienas asmeniškai.

                • Naujas:

                  Visais laikais dalis šalies gyventojų gyvena už savo valstybės ribų.Ir tai visiškai normalu, jei išsaugoma tautinė savimonė, ryšys su savo šalimi, tauta. Normalu, kai ilgesniam ar trumpesniam laikui užsienyje apsigyvena aukšo lygio specialistai, mokslininkai, menininkaii. Bet juk ne taip yra dabar. Pasitraukė daugiau kaip 600 000 šalies gyventojų, daugiausia lietuvių, kurie niekada nebegrįš. Ir dauguma tai padarė tokių kaip jūs sukurtos psichozės (per jūsų valdomas masines informacijos priemones), kad Lietuva yra pats blogiausias kraštas pasaulyje, o lietuviai pati šlykščiausia ir blogiausia tauta. Štai kas yra pagrindinė emigracijos priežastis. Ir už tą jūsų sukurtą psichozę jūs ir atsakysit.

                • Naujas:

                  Na gerai, gal per daug emocijų iš mano pusės. Pamirškim tą intelektualų atsakomybę. Ką padarysi, jei žmonės tuo tiki. Mano, kad tai gerai. Tegul, Dievas juos teisia.

                • Aš biochemikas ir noriu pasakyt, kad mokslą galima puikiai plėtoti ir Lietuvoje, nebūtina niekur išvažiuot. Aš manau, mes jau pakankamai tą įrodėme, nes Lietuvos (jeigu norite – lietuviška) biochemija ir biotechnologija yra pripažinta pasauliniu lygiu, taip tęsime ir toliau. Tarp kitko, palaikau patriotus ir nacionalistus, dalyvausiu eitynėse.

  3. Kažin:

    “Mėtyk nemėtęs šešėlius” kiek nori, viskas kaip nuo žąsies vanduo… Tai kokia to šešėlių mėtymo prasmė. Jeigu jau tik tokia bejėgyste valstybėje tevaliojame užsiimti, tai vargas tau Jeruzale ir tavo plikiems vaikams…

  4. Artūras Gotautas:

    LIETUVOS ŠVIESUOLIAMS

    Ko tvirtinot mums nuolat: mokslas reikalingas,
    Mokslas jūs sunkiam vargui vaistas stebuklingas?
    Ko žodeliais gražiausiais mus gundėt kas sykis:
    Tamsuoli, eik prie knygos, tamsuoli, mokykis?
    Ko siūlėtės jūs patys parodyt mums kelią,
    Kuris naktį prašalins, duos giedrią dienelę?
    Nusidirbę, nuilsę ir da prakaituoti,
    Skubinome įgyti, ką žadėjot duoti.
    Ir ištiesę prie jūsų mūs rankas pūslėtas,
    Tarėme: ,,Kur tas mokslas, jūsų pažadėtas?
    Duokite mums jį, broliai, mes trokštame jojo!”
    Tąsyk jūs garsus klyksmas staiga apsistojo,
    Kasžin kur išsislapstėt tartum niekadėjai
    Ir žadėjimus jūsų išnešiojo vėjai…
    Kam jūs ėmę suardėt mūs širdžių ramumą,
    Priminę mums Lietuvą, pareigų šventumą,
    Kur Lietuva tėvynė uždeda ant mūsų?
    ,,O! dėl Lietuvos,- šaukėt,- negailėkim triūsų,
    Aukų, pasišventimo! Nesiduokim skriausti
    Rijikams tautos mūsų! Verskim juos pajausti,
    Kad mes gyventi norim! Į kovą! Nežūsim!
    Tik eikite su mumis, mes jums vadais būsim!
    Tada užsiliepsnojo mūs šaltos krūtinės
    Ir stojome prieš skriaudą žemelės gimtinės.
    Kada gi priešiai stvėrė draskyt mus apnikę,
    Jūs kaip niekšai pabėgot mus vienus palikę!
    Mus iš tėviškės tremia, kalėjiman ima,
    O jūs?.. kasžin, ar matot mūs pasišventimą…
    Arba jūs numalšinkit sujudintą protą,
    Užgesinkit iš naujo mūs širdį liepsnotą,
    Arba, stoję į eilę, kaip tikri vadovai
    Švieskit mus ir neduokit gest pradėtai kovai!
    Bet mus sykį sukurstę, vienus nepameskit –
    Žadėjot vadais būti, tai grįžkit ir veskit!
    Vincas Kudirka

  5. Eurika:

    Lino Medelis. Nuostabu. Ačiū Jums, Line (juk tokia kreipinio forma taip pat galima). Senokai laukiau panašaus analitinio straipsnio dėl šios dainos. Ji taip pat man kėlė eklektiškų jausmų dėl jos išbaigimo bei išpildymo. Esu jos išdainuotoja. nebuvo lengva, o ypač prabėgus dešimtmečiui. Tačiau Vasiilauskaitės straipsnis pavėluotas.
    Kita vertus, analizė – lyg ir dėl pačios analizės ar straipsnio. Daugelis baigusiųjų Alma Mater studiorum superiorum turi savo pranešimo tikslingą adresatą. Kas šiuo atveju buvo Vasiliauskaitės adresatas: internetinis skaitaliotojas? Kažkaip kažkam užskaitomas straipsnis dėl užskaitymo? Pamąstymai visuomenei (o juk tam skirta ta populiarioji daina)? Jei taip, tai koks tikslas sujudinti vieningumą? Ne pastarieji, tikrai ne.
    “Amelija”, esate visiška asfalto detalė iš globalaus, bet dar vis nepatvirtinto ateities plano. Dabar jį tik perka, vis dar derasi. Atleiskite, bet net nežinau ar dera atsiprašinėti, kai aiškinate, kiek taškų ir kokio IQ vaikai “patekę į tą” unikalų institutą. Jūsų kalboje itin stiprus karjeros projektorius. O jei be jo? O jei laisvai alsuojant? Ir mandagumas čia jau nepadės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: