Krekenavos regioniniame parke buvo vykdomas lūšių monitoringas (1)

Lūšies pėdsakas | J.Auglio nuotr.

Lūšies pėdsakas | J.Auglio nuotr.

Šių metų sausio–vasario mėn. Žaliojoje girioje Krekenavos regioninio parko direkcijos vyr. specialistai  Julius Auglys ir Robertas Grušauskas vykdė lūšių apskaitas pagal Valstybinio aplinkos monitoringo programą.

Parko direkcijai priskirta „Natura 2000“ teritorija – Žalioji giria apima 33 870 ha plotą ir yra viena iš 8-ių teritorijų, skirtų lūšies apsaugai bei stebėsenai mūsų šalyje. Lūšių monitoringo tyrimai šiose vietovėse vykdomi nuo 2007-ųjų, kas 3 metus. Apskaitos atliekamos  žiemą, esant šviežiai sniego dangai. Tyrėjai apeina pastovius kvadrato formos uždarus (ne mažesnius kaip 3×3 km) maršrutus ir fiksuoja  juose lūšių pėdsakus. Žaliojoje girioje yra 3 apskaitų maršrutai, kurių bendras ilgis apie 45 km, o apskaitų plotas – 2972 ha (8,7 proc. visos BAST teritorijos). Tyrimai maršrutuose vykdomi 2 kartus per žiemą. Kadangi tiriamas ne visas girios plotas, aptinkame tik dalies visame masyve klajojančių žvėrių pėdsakus. Monitoringo duomenis vėliau analizuoja Lietuvos Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto specialistai. Yra nustatomas  santykinis lūšių gausumas bei individų skaičius. 2007 m. Žaliojoje girioje gyveno  ne mažiau  3, o 2010 m. – 7 lūšys. Beje, šių žvėrių gausumo padidėjimas 2010m. buvo užfiksuotas beveik visose šalies monitoringo vietose.

Tačiau šių metų apskaitų rezultatai Žaliojoje giroje vėl rodo ženklų lūšies gausumo  mažėjimą. Monitoringo metu jos pėdsakų rasta tik 1-ame iš 3-jų apskaitos maršrutų. Nors šiame masyve yra nemažai lūšiai tinkamų nuošalių, sunkiai žmonėms prieinamų vietų (ypač svarbus Žaliosios girios botaninis-zoologinis draustinis), matyt, nepakanka. Lūšiai  reikia  ne tik didelių seno miško plotų, bet ir pakankamai maisto išteklių bei ramybės. Žaliojoje girioje lūšis medžioja kiškius, stirnas, tykoja pelių, domisi bebrų veikla. Didžiausias jos priešas gamtoje, ko gero, yra vilkas ir žmogus.

Yra dar viena priežastis, kodėl mūsuose lūšis taip retai sutinkama – šiai rūšiai Lietuva yra savotiškas „užribis“. Lūšys čia gyvena piečiau savo ištisinio arealo paplitimo ribos, todėl jų skaitlingumas gali staiga sumažėti nuo bet kokio neigiamo aplinkos poveikio. Labiausiai  nyksta dėl žmogaus veiklos – jai kenkia trikdymas miško kirtimais veisimosi, nėštumo ir jauniklių žindymo metu, neteisėti sumedžiojimo atvejai, netgi nelaimingi atsitikimai keliuose ir kt. Esant negausiai populiacijai, kiekvieno individo žūtis yra labai reikšminga.

Beje, per pastaruosius 2–3 metus pasitaikė naujų lūšies stebėjimo atvejų įvairiose Vidurio Lietuvos vietose. Pavieniai žvėrys buvo sutinkami palyginti mažuose ir žmonių lankomuose miškuose. Toks atvejis užfiksuotas 2012–2013 m. žiemą Krekenavos regioniniame parke. Galbūt tai sutapimas, tačiau čia lūšis su jaunikliu atklydo ir laikėsi du žiemos mėnesius nedideliame miške, jame atsiradus vėjovartoms  po  2012-ųjų rudenį praūžusio uraganinio vėjo.  Iš šio miško pasitraukė tik vasario mėn. pabaigoje. Gretimame miškų masyve lūšių vada stebima jau antrus metus.

Lūšis – Europos Bendrijos svarbos rūšis, kuriai būtina griežta apsauga ir specialios apsaugos teritorijos, įrašyta į Buveinių direktyvos IV ir V priedus, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, 3 (R) kategorija.

Kategorijos: Gamta ir ekologija, Gamta ir žmogus, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: