K.Garšva. Valstybės kalbos politika pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus, sutartis, Seimo nario priesaiką ir valstybės bei piliečių interesus (18)

Kazimieras Garšva | voruta.lt nuotr.

Kazimieras Garšva | voruta.lt nuotr.

Visos gretimos valstybės – Rusija, Vokietija, Lenkija, valdžiusios etninę Lietuvą ar jos dalis, platino savo kalbą, kultūrą ir stengėsi lietuvius asimiliuoti. 1918 m. atsikūrusi Lenkija taip pat neketino atsisakyti pretenzijų į istorinę Lietuvą ar bent jau į labiausiai nutautintą rytinę jos dalį. Todėl Lenkijos vyriausybė rengėsi perimti visos Lietuvos teritorijos administravimą (1). Tokių požymių esama ir dabar: lenko korta, ultimatumai dėl tautinių mažumų padėties, dalinis Vilniaus, Šalčininkų rajonų finansavimas ir valdymas per Lietuvos lenkų rinkimų akciją (LLRA). Siekdama išsaugoti savo tautą, kalbą ir kultūrą Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. atsisakė dalies rytinių istorinių Lietuvos žemių ir atkūrė Lietuvos Respubliką etninėse lietuvių žemėse. Jų pietrytinis pakraštys dėl okupacijų ir lietuvybei nepalankių sąlygų vėl iš dalies nutautėjo.

Lietuvos Respublikos vietovių pavadinimai

Lietuvos vietovių (gyvenamųjų vietų, vandenvardžių) pavadinimų rašybos kláusimai seniai yra išspręsti ir diskutuoti dėl jų nėra jokio pagrindo. Vietovardžiai norminti trimis laikotarpiais, bet į autentiškų etninių lietuvių žemių vietovių pavadinimus nebuvo kėsinamasi ir jie nebuvo keičiami, tik pagarbiai pagarsiui iš tarmės atstatomi į bendrinę kalbą. Jau 1904 m. „Dirvoje-Žinyne“ išėjo 53 puslapių rašytojo Vaižganto sudarytas Lietuvos geografinių vardų sąrašas. Jis smarkiai papildytas 1925 m. Kaune išleistoje knygoje „Lietuvos apgyventos vietos“. Po karo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslininkai suredagavo tris stambias vietovių pavadinimų knygas, kurias patvirtino ir tuometinės LTSR AT prezidiumas: išspausdintas „Lietuvos TSR administratyvinis-teritorinis padalinimas“ (1949), „Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas“ (1959) ir „Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas“ (d. 1, 1974; d. 2, 1976). Lietuvių kalbos ir literatūros instituto specialistai, vadovaujami žymiausio onomasto Aleksandro Vanago, patikrino ir patikslino gyvenamųjų vietų vardus, juos sukirčiavo ir nurodė kirčiuotes. Šiuo žinynu remiamasi ir dabar.

Atkurtoje Lietuvos Respublikoje išspausdinta daug vietovardžių sąrašų, išėjo „Vietovardžių žodynas“ (2002), patvirtintas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, leidžiamas kapitalinis visų „Lietuvos vietovardžių žodynas“ (2008 m. išėjo 1 tomas). Kaip ir visõs valstybės, Rytų Lietuvos autentiški vietovardžiai taip pat seniai nustatyti, valstybės patvirtinti ir visuotinai vartojami gausioje pasaulio literatūroje, enciklopedijose, žemėlapiuose.

Pietryčių Lietuvai 1939 m. grįžus Tėvynei, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, susitarusi su Švietimo ministerija, šios srities vietovardžių tvarkymo reikalus pavedė Lituanistikos instituto Lietuvių kalbos skyriui. Dvylika mokslininkų lankėsi káimuose, apklausė seniausius vietinius žmones ir iš gyvosios kalbos nustatė jų vartojamas autentiškas vietovardžių formas. Jos pateiktos leidinyje „Vilniaus srities vietovardžiai“ (1940, 1945).

Lietuvos vietovardžiai – didžiulis mūsų tautos, kalbos, kultūros ir valstybės turtas, svarbi indoeuropiečių vardyno dalis, traukianti ir pasaulio mokslininkų dėmesį. Mūsų vandenvardžiai gali turėti iki kelių tūkstančių metų amžiaus, gyvenviečių vardai – iki tūkstančio metų, kiti vietų (kalnų, miškų, laukų ir t. t.) vardai – iki pusės tūkstančio metų. Tai yra mūsų žemės istorinis, kultūrinis palikimas, kalbantis vietų vardais ir liudijantis apie tuo metu gyvavusią etninę kultūrą.

Lietuvos valstybė ilgai buvo okupuota, rusinama, vokietinama ir lenkinama, todėl žymusis kalbininkas Kazimieras Būga (1879–1924) sakė: „Lietuvos vietų vardai – nelaimingiausias viso pasaulio „sutvėrimas“. Vokiečiai ir lenkai jį niokojo, o sovietai nebedrįso liesti, gavę paaiškinimą, „kad tai lietuviams primintų carinę priespaudą“ (2).

Tikimės, kad ir Lietuvos Respublikos Seimo nariai, prisiekę gerbti ir vykdyti Lietuvos Konstituciją, įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą, visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei, mūsų vardyno taip pat nenuskriaus.

Už Lietuvos vardyno tvarkymo strategiją ir taktiką atsakingas Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyrius, Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Jeigu lietuvių etninių žemių autentiški vietovardžiai vėl būtų slavinami, tai reikštų, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje nebegalioja jos Konstitucijos 14 straipsnis, Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnis, numatantis, kad valstybėje vietovardžiai rašomi valstybine kalba, t. y. reikštų, kad Lietuva nebevaldo savo teritorijos. Taip yra Mažojoje Lietuvoje, kur Ragainė (vok. Ragnit) pakeista į Nemaną, Tilžė (vok. Tilsit) – į Sovietską, o Kristijono Donelaičio Tolminkiemis (vok. Tollmingkehmen) dabar vadinasi Čistyje Prudy.

Baltarusijoje, Lenkijoje etninių lietuvių žemių autentiški lietuviški vietovardžiai iškraipomi mažiau: Breslaujà gudiškai rašoma Braslau, Gardinas – Hrodna, Lentupis – Lyntupy;Ašvinis lenkiškai oficialiai rašomas Oświn, Degučiai – Deguci, Žydkiemis – Źytkiejmy (šie vietovardžiai iš Mažosios Lietuvos pietinės dalies), Ožkiniai – Oszkinie, Seinai – Sejny, Suvalkai Suwałki, Šlynakiemis – Szlinokiemie, Vilkapėdžiai – Wilkopędzie ir t. t. (3) Būtų ne tik keista, jeigu okupacinių laikotarpių tokias pat iškraipytas, neautentiškas vietovardžių formas kas nors panorėtų rašyti Vilniuje (Antakalnis – Antokol, Baltupiai – Boltupie, Paneriai – Ponary ir t. t.), Eišiškių seniūnijoje(Balandžiai – Bołondzie, Buivydai – Bujwidy, Dailidės – Dojlidy, Dainava – Dajnowa, Gudakampis – Gudakompie, Kiaulėkai – Kiewlaki, Laukininkai – Łowkieniki, Musiakalnis – Musiakolnie, Žemaitėliai – Źemojtele ir t. t.), Nemenčinės apylinkėse (Aukštuolė – Auksztoly, Ąžuolinė – Užalino, Blusinė – Błusino, Darželiai – Dorźele, Jaučiavariai – Jawciewory, Juodagrybiškės – Jedogrybiszki, Kalnabridžiai – Kielnobrydzie, Kiaulamedžiai – Kiewlomiedzie, Miškinėliai – Miszkinele, Noraginė – Naragina, Pašulniškės – Posulniszki, Rudausiai – Rodowsie, Santaka – Santoka, Siurblė – Siurbla, Skersabaliai – Skiersobole, Šeškučiai – Szaszkucie, Vilkaraisčiai – Wilkorojście, Vyžukalnis – Wiźukalnia ir t. t.).

Vietovardžius visur priimta teikti autentiškus ir pagal vienodus standartus. Išvedžiojimai, esą sąvoka „viešieji užrašai“ įstatymuose neatskleista, yra antikonstituciniai ir visiškai nepagrįsti.

Lietuvos Respublika nereikalauja lietuviškai (autentiškai) rašyti maždaug 1000 vietovardžių, kurie yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje – Mažosios Lietuvos pietinėje dalyje ir Suvalkų krašte (dabar daugiausia Palenkės ir Varmijos Mozūrų vaivadijose): Graužiai rašomi Grauże, Lovuočiai – Łowocie, Pakamšai – Pokomsze, Pilypavas – Filipów, Seina – Marycha, Smalėnai – Smolany, Šaltėnai – Szołtany, Vižainis – Wiźajny, Baislaukiai – Bezławki, Barštynas – Bartoszyce, Benkaimis – Banie Mazurskie, Karvingis – Karwiny, Lankakaimis – Łankiejmy, Maišiakukis – Pienięzno, Maltainiai – Mołtojny, Šareikiai – Szarejki, Tulkynai – Tołkowiec, Tołkiny, Varnagyčiai – Klembów ir t. t. Skleidžiama neteisinga informacija, esą lietuviški vietovardžiai ir pavardės Lenkijoje rašomi lietuviškai; iš tikrųjų gyvenamųjų vietų vardų lietuviškai greta sulenkintos formos užrašyta tik apie 3 proc. (Punsko valsčiuje). Lenkija, pažeisdama abiejų valstybių sutartį, reikalauja sulenkinti etninių lietuvių žemių autentiškus lietuviškus vietovardžius ir pačioje Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y. vietovardžius, kuriuos dar 1939 m. nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta kalbininkų komisija (4) ir kuriuos iš naujo patvirtino VLKK.

Lietuvos Respublikos piliečių vardų, pavardžių rašyba asmens dokumentuose

Visos Lietuvos piliečių iki 1940 m. buvusios pavardės prieš 28 metus pradėtos skelbti „Lietuvių pavardžių žodyne“ (t. 1, 1985; t. 2, 1989) ir dėl to nekelta jokių diskusijų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime nurodė, kad valstybinė kalba yra konstitucinė vertybė, kuri „saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą“. Įrašai Lietuvos Respublikos piliečių oficialiuose dokumentuose, nepriklausomai nuo asmenų tautybės ir kitų požymių, privalo būti rašomi lietuviškais rašmenimis – priešingu atveju „būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybės įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla. Dėl to piliečiams būtų sunkiau įgyvendinti savo teises bei teisėtus interesus ir būtų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas jų lygybės įstatymui principas“ (5) Šie teiginiai tinka visai vardyno rašybai visuose lietuviškuose tekstuose, nes ir periodinė spauda, knygos, reklama, vardai ir pavardės, vietovardžiai, kiti viešieji užrašai yra viešojo valstybės gyvenimo sritys. Lietuvos lenkų pavardės, laikantis sutarties, tradiciškai rašomos pagal skambesį ir nelietuvinamos – nepridedamos lietuviškos priesagos, nekeičiami balsiai ir t. t. Bet vis tiek dėl to keliamas didžiausias triukšmas, reikalaujama Lietuvoje įvesti ir Lenkijos abėcėlę su aštuoniomis papildomomis raidėmis (o ne vieną w). Pavardes, vardus rašant visais lotyniško pagrindo raidynais, lietuvių kalbai prisidėtų apie 130 raidžių (su visais diakritikais) ir tai sukeltų didžiausią valstybinės kalbos sumaištį, nes žinomos raidės (32) tame raidyne nesudarytų ir 20 proc. Taigi diskutuojama ne apie lenkų pavardžių rašybą, o apie valstybinės lietuvių kalbos rašybą, kurią keisti triskart uždraudė Konstitucinis Teismas.

Neturime duomenų, kad Lietuvos Respublikos piliečių dokumentuose iki okupacijos vardai ir pavardės būtų buvę rašomi kitų valstybių abėcėlėmis. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos tautinių mažumų komisaras nurodė, kad dėl lenkų pavardžių rašymo turi apsispręsti pati Lietuva. Konstituciją gali keisti visõs tautos referendumas, o ne kurio nors valdininko pažadai ar norai.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (Mentzen prieš Latviją, bylos Nr. 46726/99) jau atmetė pretenzijas dėl pavardės Mentzen rašytinės formos pakeitimo į Mencena pagal Latvijoje galiojančias Vardų ir pavardžių rašymo ir nustatymo dokumentuose taisykles, kurios reikalauja, kad visos Latvijos pavardės ir vardai būtų perrašomi pagal latvių kalbos rašybos taisykles kuo tiksliau atkuriant tarimą originalo kalba. Pabrėžta, kad žmonių vardai ir pavardės priklauso visiškai skirtingai kategorijai negu prekių ženklai ar įmonių vardai ir yra reguliuojami pagal kitas taisykles. Pavardę vartoja ne tik ją turintis asmuo, bet ir visuomenė, todėl pavardės turi būti reguliuojamos daugumos žmonių patogumui. Latvija yra vienintelė vieta pasaulyje, kur gali būti garantuotas latvių kalbos, taigi ir latvių tautos, egzistavimas ir vystymasis. Latvių kalbos draudimas ar apribojimas savo valstybės teritorijoje laikytinas pavojumi demokratinei valstybės santvarkai. Veiksmai, pareiškėjos pavadinti „kišimusi į jos asmeninį gyvenimą“, turėjo teisėtą tikslą apginti kitų Latvijos gyventojų téisę laisvai vartoti savo kalbą visoje valstybės teritorijoje, t. y. apginti demokratinę šalies santvarką.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, turintis Konstitucinio Teismo statusą, neabejoja, kad rašytinė pavardės forma dokumentuose tiesiogiai veikia kitas kalbos vartojimo sritis, nes jos glaudžiai susijusios. Jeigu dokumentuose būtų leidžiama rašyti tik originaliąją rašytinę užsienietiškų pavardžių formą, ji vis labiau plistų įvairiuose tekstuose. Tai sukeltų rimtą grėsmę valstybinės kalbos kokybei ir jos kaip vientisos sistemos funkcionavimui. Žala valstybinei kalbai, kurią padarytų nelietuviškų pavardžių rašymas kitõs kalbos abėcėle, smarkiai nusveria įmanomus nepatogumus, kuriuos galėtų patirti kasdieniame gyvenime asmuo su pasu, kuriame jo pavardė perrašyta pagal valstybinės latvių kalbos tradicijas ir taisykles. Pavardės perraša (transkripcija) nėra jos vertimas į latvių kalbą, o tik pritaikymas prie gramatinių valstybinės kalbos ypatybių. Visos tos pastabos galioja ir lietuvių kalbai.

Pažeidžiant Lietuvos ir Lenkijos sutarties 14 straipsnį daugelio Lenkijos lietuvių vardai ir pavardės rašomi ne pagal skambesį, o sulenkinti ir smarkiai pakeisti, su lenkiškomis priesagomis, be giminės skirtumų ir t. t.: Birgelis, Birgelienė rašomi vienodai – Birgel, Malinauskas – Malinowski, Vitkauskas – Witkowski, Valinčius – Wołyniec, Zakarauskas – Zakrewski, Vaicekauskienė – Wojciechowska ir t. t. Teoriškai labai sunkiomis ir nepatogiomis sąlygomis Lenkijos pase leidžiama rašyti ir autentiškai, bet tokie dokumentai negalioja bankuose, registruose ir kitur, todėl dokumentus su lietuviška pavardės forma turi tik 0,2 proc. lietuviškai kalbančių lietuvių, gyvenančių savo etninėse žemėse. Visų jų pavardės surašytos ir aptartos akad. Zigmo Zinkevičiaus knygoje „Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse“ (2010).

Lietuvos Respublikos gatvių pavadinimų rašyba

Daugelyje pasaulio valstybių (Lenkijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV, Kanadoje ir kitur) gatvių pavadinimai, kaip ir vietovardžiai, pavardės, rašomi tik valstybine kalba ir be jokių papildomų raidžių. Šalčininkų r. vadovai panoro pavyzdį imti iš Sovietų Sąjungos, kuri Lietuvoje gatvių pavadinimus rašė lietuviškai ir rusiškai (ne lenkiškai), nes valstybė tada buvo 15 respublikų darinys ir rusų kalba buvo paskelbta jų bendravimo priemone.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 13 d. pagrįstai nurodė: dvigubi gatvių pavadinimai, greta valstybinės kalbos rašant ir ne lietuvių kalba, yra téisiškai nepagrįsti ir pažeidžia Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnį, Garsinės ir rašytinės informacijos, kitų viešųjų užrašų laikinųjų taisyklių 2 punkto ir Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą taisyklių 18 ir 29 punktų nuostatus. Jie reikalauja visus viešuosius užrašus rašyti valstybine kalba, téisiškai pagrįsti (įtraukti į Registrą arba gauti savivaldos institucijų leidimą).

Lietuvos Respublikos teritorijoje, kuri 1920–1939 m. buvo okupuota Lenkijos, autonomininkai gatvių pavadinimus pradėjo reikalauti rašyti ir lenkiškai. Tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 10, 14, 17 straipsniams, Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 14, 19, 23 straipsniams. LLRA paskirti valdininkai, pažeisdami įstatymus, Šalčininkų ir Vilniaus r. kai kuriose vietose iškabino gatvių pavadinimus ir lenkų kalba, bet neaišku, kodėl jie nenori užrašų gimtąja gudų arba rusų kalba, kuria dažnai tebekalba ir kurios reikalavo skelbdami teritorinę autonomiją. Lietuvos Respublika nėra federacinė valstybė, turinti kelias valstybines kalbas, ir visus informacinius užrašus skelbia vienintele valstybine – lietuvių – kalba.

Antroji valstybinė (regioninė) kalba

Vietovių, gatvių pavadinimai, pavardės yra antrõsios valstybinės (ar regioninės) kalbos dalis ir teritorinės autonomijos simbolis. Konfliktuodami dėl šių dalykų autonomininkai turi tris tikslus: 1) sukelti savo seniūnijoje, rajone kuo didesnę įtampą tarp vietinių gyventojų ir valstybės, kurstyti tautinę nesantaiką, 2) apgaulingai pritraukti kuo daugiau rinkėjų, kurie balsuotų už juos „ginančią“ LLRA ir taip jiems suteiktų kuo daugiau ekonominės ir politinės naudos, 3) tolinti jų valdomą teritoriją nuo Lietuvos, silpninti valstybės vientisumą.

Lietuvos Respublikos įstatymai reguliuoja viską, kas dedasi Lietuvos teritorijoje, o Konstitucijos 14 straipsnis skelbia: valstybinė kalba – lietuvių kalba. Valstybinės kalbos įstatymas Lietuvos teritorijoje mini ne tik Lietuvos Respublikos piliečius, bet ir užsieniečius: įstatymo 22 straipsnyje skelbiama, kad Lietuvos visuomenės informavimo priemonės (spauda, televizija, radijas ir kt.), visi knygų ir kitų leidinių leidėjai privalo laikytis taisyklingos lietuvių kalbos normų; valstybė rūpinasi taisyklingos lietuvių kalbos prestižu, sudaro sąlygas saugoti kalbos normas, asmenvardžius, vietovardžius, tarmes (19 str.), visi viešieji užrašai turi būti taisyklingi (23 str.). Etninės kultūros valstybės globos pagrindų įstatymas (8 str., 4 p.) reikalauja saugoti lietuvių kalbos savitumą, lietuvių kalbai būdingą sakytinės ir rašto kalbos vienovę.

Kiekvienas nelietuviška rašyba užrašytas žodis, kiekviena svetima raidė siaurina lietuviškos rašybos sritis, siaurina valstybinės kalbos funkcijas Lietuvoje, pažeidžia lietuvių kalbos dėsnius (asmenvardžių linksniavimo, darybos taisykles) ir daugumai piliečių beprasmiškai apsunkina asmenvardžių rašymą bei skaitymą valstybine kalba. Lietuvių kalba rašoma taip, kaip tariama, tokia Lietuvos asmenvardžių rašyba (pagarsiui) įteisinta net Lietuvos ir Lenkijos geros kaimynystės ir draugiško bendradarbiavimo sutartyje. Svetimžodžiai lietuvių kalboje prisitaiko prie jos fonetikos ir morfologijos.

Autonomininkus išaugino ne tik Lenkija ir Rusija, bet ir pati Lietuvos valdžia. Kiekviena nuolaida juos tik sustiprina ir skatina dar įžūliau kelti naujus reikalavimus. Lietuvos Respublika lenkams sudarė geriausias pasaulyje sąlygas kultūrai palaikyti (taip skriausdama pagrindinę tautą savo valstybėje ir kitas tautines mažumas); nelojaliai partijai atidavė savivaldą, švietimą ir taip leidžia ugdyti autonomininkų pamainą.

Šaltiniai:

1. Krzysztof Buchowski. Litvomanai ir polonizuotojai. Vilnius: Baltos lankos, 2012, p. 144.

2. Antanas Salys. Raštai, t. 2: Tikriniai vardai. Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1983, p. 490.

3. Lietuviški tradiciniai vietovardžiai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų institutas, 2002, p. 5–146.

4. A. Salys, ten pat, p. 571–670.

5. Valstybės žinios, 1999 10 27, nr. 90, p. 26–30.

Gimtoji kalba. – 2013, saus., nr. 1, p. 13-18.

Autorius yra „Vilnijos“ draugijos pirmininkas

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

18 komentarų

  1. Getautas:

    Prokurorams belieka įrašyti kaltųjų pavardes ir nunešti iki teismo 🙂

    • Zalieska:

      Tai kam vargt rašyt jei siūlai nunešt tik iki teismo. Teisman nešt.Tautininkams derėtu šį straipsį išplatinti po seimūnų pašto dežutes. Jei tai nepadėtu ir seimūnai nesiimtu vykdyt savo duotu priesaikos žodžių,gint Lietuvos teisių, kiekvienas doras Tėvynės žmogus širdyje turėtu įvardit juos Tėvynės išdavykais ir pasielgt pagal karo laikų įstatymą.

  2. Pensininkas:

    Iš lietuvių, lietuvių kalbos nesugebėjo atimti okupacinės Rusijos, Lenkijos ir Vokietijos valdžios. Lietuvių kalba liko gyva. Todėl esu pasipiktnęs, deja, mūsų pačių išrinkta Socdartvarakcijos valdžia, kuri pati savo rankomis lietuvių kalba naikina: lenkina ir anglosaksina. Tokiai valdžiai galiu pasakyti tik savo nuomonę – GĖDA.

  3. Kažin:

    Straipsnis parašytas tarsi ėriuko teisinimosi prieš vilką tonu. Bet kokia yra tokio tono prasmė, kai esame ne vilkas ir ėriukas, o pagal tarpusavio santykius lygiagalės atskiros valstybės. Ko šiuo atveju vertas apeliavimas į Lenkiją, reikalaujančią rašyti Lietuvoje vietovardžius sulenkintai tokiu argumentu, kaip atseit “Lietuvos Respublika nereikalauja lietuviškai (autentiškai) rašyti maždaug 1000 vietovardžių, kurie yra ne Lietuvos respublikos teritorijoje”, t.y. Lenkijos teritorijoje, taigi ir ji neturėtų reikalauti to iš Lietuvos.
    Tai ne vyiška kalba, akivaizdu, kad reikia pirmiau iš Lenkijos pareikalauti tuos vietovardžius rašyti lietuviškai, juk ten besiilsinčios Vytauto ir ankstesnių laikų lietuvių ir jotvingių vėlės to laukia, o tada šalys tokių viena kitai keliamų reikalavimų pagrindu galėtų derėtis. Elgiamės lyg kažkokios valstybinio nepilnavertiškumo būtume kamuojami.
    Pirmiausiai, ne Lenkijos, o savo valdžiai, Tautos balsu turėtume pasakyti, kad pačių rankomis vykdomų lenkinimosi veiksmų nepakęsime, kad Tauta stos ginti savo kalbos kaip valstybinės teisių, pirmiausiai reikalaudama atsistatydinti valdžioje esančius lenkinimosi politiką vykdančius asmenis, o taip pat pasitraukti iš LRT ir kitoje žiniasklaidoje įsitaisiusius lenkinimosi ruporus, kurių skleidžiamą Lietuvos lenkinimosi propagandą Tauta jau spėjo įsidėmėti.
    Reikalingas esminis proveržis šioje srityje, kitaip klamposimės be galo be krašto, o rašinyje vėl tik “pabėdavota”, papriekaištauta abstraktiems “autonomininkams” ir tiek…. Kai, akivaizdu, jog Lenkijos “autonominimasis” jau nesitenkina, jos veikimo kryptis yra tapusi gilesnė ir platesnė – Lietuva turi lenkintis visa pati savo valdžios rankomis lenkinimosi ruporams aplodismentuojant. Šito neįžvelgti negalime…

  4. Žygeivis:

    Iš diskusijos Bernardinuose
    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-02-22-aiste-rackauskaite-burneikiene-ko-reiketu-nepamirsti-sprendziant-tautiniu-mazumu-problemas/96037/comments/1/asc#list

    Žygeivis
    2013-02-22 18:48

    Socialinių mokslų daktarė turėtų žinoti elementarius įvairių sąvokų apibrėžimus ir neklaidinti skaitytojus… 🙂

    Painiojamos sąvokos „tautinė bendrija“ ir „tautinė mažuma“.

    Pagal Europos Sąjungoje taikomus apibrėžimus nei lenkai, nei, tarkim, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, latviai Lietuvoje negali būti traktuojami kaip tautinės mažumos, nes visos šios tautos turi savo valstybes ir gali laisvai puoselėti savo tautiškumą jose.

    Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija siekia apsaugoti tik tautines mažumas, o jomis laikomos tautos, neturinčios savo nacionalinių valstybių.

    Tautinėmis mažumomis laikomos tautos, neturinčios savo nacionalinių valstybių, ar gyvenančios savo istorinėse-etninėse žemėse, kurios priklauso kitoms valstybėms.

    Lietuvoje tokios yra karaimų ir čigonų mažumos, tačiau tai ne autochtonai, o imigrantai ir jų palikuonys.

    Visų kitų tautybių atstovai sudaro tautines bendrijas, kurioms minėtoji konvencija netaikoma.

    Lenkai turi savo nacionalinę valstybę – Lietuvos kaimynę Lenkiją. Todėl Lietuvoje gyvenantys lenkai yra tautinė bendrija, o bendrijoms Europos Tarybos konvencija netaikoma.

    Pavyzdžiui kitose valstybėse:

    Latvijoje yra vienintelė tautinė MAŽUMA – lyviai (Vakarų Latvijoje netoli Ventspilio). Lyviai turi aiškiai apibrėžtas savo etnines žemes, kuriose galimi dvigubi gatvių ir vietovių pavadinimai lyvių ir latvių kalbomis. Kiti nelatvių tautybės asmenys sudaro tautines BENDRIJAS.

    Vokietijoje yra trys tautinės MAŽUMOS – sorbai netoli Kotbuso Rytų Vokietijoje, fryzai netoli Olandijos prie Šiaurės jūros ir danai šalia Danijos, kurie po 1921 metų plebiscito liko Vokietijos sudėtyje. Jų teritorijos taip pat laikomos etninėmis šių tautinių mažumų žemėmis. Kiti nevokiečių tautybės asmenys (turkai, lenkai, rusai ir t.t.) sudaro tautines bendrijas.

    Tas pats Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje ir t.t.

    Derėtų vadinti dalykus tikraisiais vardais: ne nacionalinė mažuma, o tautinė bendrija, bendruomenė. Tada teisiniai aspektai susidėliotų daug aiškiau.

    Be to, ši konvencija nėra viršesnė už Lietuvos Respublikos Konstituciją, o ji skelbia, jog Lietuvos Respublikos valstybinė kalba – lietuvių kalba (14 straipsnis).

    Konstitucinis Teismas bei Europos Sąjungos institucijos kelis kartus patvirtino, jog vardų ir pavardžių asmens dokumentuose rašymas tik valstybine kalba neprieštarauja jokiems ES teisės aktams; tokia pati nuostata buvo patvirtinta ir dėl oficialiųjų vietovardžių bei gatvių pavadinimų rašybos tik valstybine kalba.

    Geografas
    2013-02-24 14:14

    Žygeivi, gal Jūs galėtumėte duoti nuorodas į Jūsų minimus “Europos sąjungoje taikomus apibrėžimus”, kurie aiškiai nurodytų skirtumą tarp tautinės mažumos ir tautinės bendrijos?

    Europos Tarybos rėminėje konvencijoje sąmoningai nenaudojamas joks tautinės mažumos apibrėžimas….

    O pateikdamas tautinių mažumų pavyzdžius, Jūs prieštaraujate pats sau, teigdamas, kad Vokietijoje gyvenantys danai yra tautinė mažuma. Danai, ką, neturi savo valstybės su sostine Kopenhaga?

    Ir dar prisiminiau: Slovėnija, kurioje yra Koperio miestas ir apylinkės. Ten greta slovėniškų puikuojasi itališki užrašai. Ir ką? Nuo to blogiau Slovėnijai ir slovėnams? Taip buvo kažkada susitarta ir užtikrinta taika tarp Italijos ir tuometinės Jugoslavijos ir tai galioja šiandien, kai Italija ir Slovėnija yra lygiateisės ES narės.

    Žygeivis
    2013-02-24 17:34

    Žygeivis – Geografui

    Taip, TAUTINIŲ MAŽUMŲ APSAUGOS PAGRINDŲ KONVENCIJOJE (https://docs.google.com/viewer?a=v&q=cache:GKtz9sY0wywJ:www.policija.lt/get.php?f.6620+europos+tarybos+tautini%C5%B3+ma%C5%BEum%C5%B3+apsaugos+pagrind%C5%B3+konvencijos&hl=lt&gl=lt&pid=bl&srcid=ADGEESgSqRdQsKlqggbsP7UWZp9jq8du4lPTH7gAHMyGNPlI8Oh5wXEzQLpyIgZiySY-26v98_s41i0lJsQcYJWL7lArGbd19lf94p4aSL5WV542QTxNFSZrD4gy2ThDoIFmVGfGOQ3F&sig=AHIEtbSc0gfLfSHc78PrynB0VwRKddbDfQ ) nėra aiškiai ir tiksliai apibrėžtas terminas “tautinė mažuma”.

    Tačiau šis terminas pakankamai aiškiai apibrėžtas „Europos regioninių ir mažumų kalbų chartijoje“ (EUROPEAN CHARTER FOR REGIONAL OR MINORITY LANGUAGES, Strasbourg, 5.XI.1992 http://conventions.coe.int/treaty/en/Treaties/Html/148.htm ) – tarptautinėje sutartyje, kurios laikymąsi prižiūri Europos Taryba.

    Regioninės ir mažumų kalbos joje apibrėžiamos kaip „kalbos, kurias tradiciškai vartoja dalis šalies gyventojų, tačiau kurios nėra valstybinės kalbos dialektai, migrantų kalbos arba dirbtinės kalbos“.

    “regional or minority languages” means languages that are:

    traditionally used within a given territory of a State by nationals of that State who form a group numerically smaller than the rest of the State’s population; and different from the official language(s) of that State;

    it does not include either dialects of the official language(s) of the State or the languages of migrants;

    “territory in which the regional or minority language is used” means the geographical area in which the said language is the mode of expression of a number of people justifying the adoption of the various protective and promotional measures provided for in this Charter;

    “non-territorial languages” means languages used by nationals of the State which differ from the language or languages used by the rest of the State’s population but which, although traditionally used within the territory of the State, cannot be identified with a particular area thereof.

    Šiuo apibrėžimu remiantis daug Europos valstybių ir nustato, ką jos savo šalyse laiko “tautinėmis mažumomis”, o ką – migrantų bendrijomis.

    Atitinkamai priimami ir įvairūs teisiniai reglamentai – pvz., dėl dvikalbių užrašų viešo naudojimo tam tikrose teritorijose (pvz., danų ir frizų, sorbų Vokietijos kai kuriuose rajonuose; katalonų, galisų, baskų Ispanijoje; ir dar nemažai kitų pavyzdžių, tame tarpe ir lietuvių – Lenkijos armijos 1920 m. iki šiol vis dar okupuotose Lietuvos Valstybės teritorijose – tačiau ir tai tik labai mažoje šių teritorijų dalyje).

    P.S. Manau neprieštarausite, kad lenkų, rusų, baltarusių ir visos kitos kalbos dabartinėje Lietuvos Valstybės teritorijoje yra migrantų “užneštos” kalbos, o ne autochtoninių gyventojų – Lietuvių – tradicinė kalba.

    Be to Lenkiją šią chartiją 2009-02-12 ratifikavo ir Lietuvių kalba įtraukta į Lenkijos oficialiai pripažintų tautinių mažumų vartojamų kalbų sąrašą ( http://en.wikipedia.org/wiki/European_Charter_for_Regional_or_Minority_Languages), o Lietuva – nėra ją pasirašiusi.

  5. Kažin:

    Laikyčiau, kad pagal Konstituciją Lietuvoje “given territory of a State” statuso darinių nėra. Visa šalies teritorija yra vientisa, administruojama vieno rango valstybinės valdžios, todėl manytina, kad apskritai Lietuvos valstybėje nėra „Europos regioninių ir mažumų kalbų chartijos“ reglamentuojančių teisių subjektų.

  6. ...:

    Tomaševskis – lenkų tautinės bendrijos vedlys.

  7. ...:

    K.Garšva klaidina skaitytojus: Lietuvoje lenkų tautinės mažumos nėra, yra tik Lietuvos lenkų tautinė bendrija.

  8. JOLĖ:

    Gerbiame tuos kalbinikus, kurie drąsiai gina lietuvių kalbos, vietovardžių, vandenvardžių svarbą ir reikšmę mūsų Tautai, mūsų Valstybei.

  9. Nepolitikas:

    „Visos gretimos valstybės – Rusija, Vokietija, Lenkija, valdžiusios etninę Lietuvą ar jos dalis, platino savo kalbą, kultūrą ir stengėsi lietuvius asimiliuoti.“, kaip „erelis“ akimirksniu perskrido visą istoriją, ir padarė labai „teisingą“ išvadą. Taip gali ir lenkas tvirtinti, ir dar pridurti, kad dabartinė Lietuvos valdžia nori ir stengėsi asimiliuoti tautinius „mažumos“. Kaip pradedi klastoti įvykius(atmetant nelabai „naudingus“), tai visada „pagalys turi du galus“ ir pasidaro labai trumpas. Tai net sau prieštarauti: „Po karo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslininkai suredagavo tris stambias vietovių pavadinimų knygas, kurias patvirtino ir tuometinės LTSR AT prezidiumas: išspausdintas „Lietuvos TSR administratyvinis-teritorinis padalinimas“ (1949)“, ar tai ką irgi galima pavadinti „platino savo kalbą, kultūrą ir stengėsi lietuvius asimiliuoti“? Manau reikia atskirti valdžios ir gyventojų(piliečių) reikalus. Jog istorija mokina, kad konfliktus formuoja valdžia, o kenčia piliečiai. O buvo taip: Rusijoje 1917 m. vasario 28 naktį, oficialiai buvo paskelbta, kad steigiamas Valstybės Dūmos Laikinasis Komitetas, kuris turėjo tikslą paimti valdžią į savo rankas, sustabdyti revoliucijos plėtrą, neleisti Rusijai pasitraukti iš karo, bei vėliau atstatyti monarchiją. 1917 m. kovo 2 d., Komiteto valdyba siunčia savo atstovus A. Gučkovą ir V. Šulginą į Svarbiausią caro vadavietę, kur derybos metų, caras Nikolajus II atsižadėjo sostą. Tai pastūmėjo tautinius išsivadavimo procesus nuo Rusijos diktato.
    1917 m. rugpjūčio mėn. 15 d., Lozanėje (būstinė Paryžiuje) suformuotas Lenkijos Nacionalinis Komitetas (PNK), pirmininkas buvo R. Dmovskis. Komiteto deklaruojamas tikslas, su Austrijos ir Vokietijos kariuomenės pagalbą, įkurti Lenkijos nepriklausoma valstybę. Kuriai turėjo priklausyti „Rusijos okupuotos žemės“ – Lietuva, Baltarusija, Ukraina (nesuteikiant jiems jokios autonomijos). Jau 1917 m. nuo rugsėjo iki lapkričio mėn. , Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos ir JAV vyriausybės pripažino “Lenkijos Nacionalinį Komitetą”, kaip oficialaus Lenkijos atstovu. Reikia nepamiršti, kad nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios(1914-1918) lenkų legionai kariavo Austrijos-Vengrijos pusėje ir jais vadovavo J. Pilsudskis. Dar 1916 m. pabaigoje, austrų-vokiečių okupantų, nepilnai sukurtoje “Lenkijos nepriklausomos valstybėje”, J. Pilsudskis buvo paskirtas karinio departamento vadovu. Tačiau pats ir nuo jų ir nukentėjo: 1917 m. liepos mėn., po konflikto su okupacinę valdžią buvo suimtas ir nuteistas. Po to, kai 1918 m. lapkričio mėn. įvyko revoliucija Vokietijoje, buvo išleistas, atvyko į Varšuvą, kur buvo paskelbtas “Valstybės vadovu”(diktatorium) ir jo išliko iki 1922 metų pabaigos. 1926 m. gegužės mėn. suorganizavo karinį perversmą ir „įdiegė“ Lenkijoje „ištaisymo“ režimą, pats buvo Ministras Pirmininkas, karinių ginkluotųjų pajėgų Ministras ir Generalinis Inspektorius, t.y. „de facto“ Diktatoriaus. 1934 m. sudarė „draugystės“ susitarimą tarp Lenkijos ir Vokietijos. Taigi ne lenkai, o lenkų turtuoliai, vėliau pasivadinus „valdžią“, organizavo Lietuvos ir kitų teritorijų „prijungimą“. Tam padėjo visas „civilizuotas“ pasaulis: Austrija, Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Italija, JAV ir t.t. …Lietuvai pasisekė, kadangi nuo pat karo pradžios buvo vokiečių okupuotą(1914-1918 m.), tai ir nieko Lenkijai „atiduoti“ negalėjo… Kam reikalingas konfliktas tarp Lenkijos ir Lietuvos? Pagalvokit patys…

  10. LIETUVIŲ DISKRIMINACIJA VISUR (tautininkusajunga FB):

    LIETUVIŲ DISKRIMINACIJA VISUR (tautininkusajunga FB)
    :
    1.Tautinių mažumų mokyklų abiturientams privalomas žodžių skaičius lietuvių kalbos valstybinio brandos egzamino rašinyje mažėja nuo 500 iki 400 žodžių, mokykliniame – nuo 350 iki 250 žodžių.
    2. Be to, lieka jau anksčiau įteisintos nuolaidos vertinant nelietuviškų mokyklų abiturientų darbus. Pavyzdžiui, jie gali padaryti daugiau klaidų (35 klaidas vienam piuslapyje.
    3. Taip pat temų skaičius padidintas nuo 3 iki 7. Tai kaip sakė LLRA vadovai lenkams nereikės rašyti iš Maironio ar Brazdžionio. Atsieit, kam jiems tas lietuviškas patriotizmas? Jiems bus lenkų autoriai- Lenkijos patriotai.
    4.Mokinio krepšelio lėšos, lėšos neformaliam ugdymui lenkams daug didesnės nei lietuviams.
    5.Lenkų mokytojų perkvalifikavimui Kubilius skyrė ir išleido 21 milijoną, o dabar vis tiek lietuviškai nemokins. Pinigai nuėjo vėjais?
    6. Lenkų mokytojų primininkas Kviatkovskis pateikia skaičius, kad į aukštąsias mokyklas (gerai nemokėdami lietuvių kalbos, dėl palengvinto egzamino) įstoja beveik 80 proc. lenkų. Ir tai lietuvių sąskaita.
    7. Į lenkų darželius Vilniuje savo vaikus leidžia Lietuviai, mišrios šeimos, nes į Lietuviškus darželius didžiausios eilės.
    8. Dvi pustuštės lenkų mokyklos (Lelevelio ir Vivulskio) nesujungtos iki šiol. Per abi mokyklas projektinis pajėgumas apie 1400 mokinių, o mokosi 600+200 lietuvių įleista neoficialiai. Šildomi, valomi tušti pastatai, leidžiami milijonai.

  11. tikras lietuvis:

    Štai ką sako Prezidentė tais klausimais:
    Ryškesnė politinė Vyriausybės klaida yra diskriminacinis lietuvių kalbos egzamino palengvinimas. Manęs nestebina, kad dėl jo iš karto kreiptasi į teismą. 29 Konstitucijos straipsnis numato, kad negalima teikti privilegijų lyties, rasės, tautybės, kalbos pagrindu. Todėl Vyriausybė neturėtų dalinti privilegijų nei vienai mažumai kitų sąskaita.
    http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/dgrybauskaite-jus-sakote-nacionalistai-o-as-juos-pavadinciau-tautiniu-jaunimu.d?id=60850015#ixzz2MqahY956

    • Nepolitikas:

      Klausyk, tu idėjinis draugas ir ….., ar gali suprasti Konstituciją? Ten yra skirsniai, o paskui eina straipsniai. Vienas iš pirmu KT nutarimu buvo dėl konstitucinės santvarkos. Taigi :Valstybės pagrindas yra „I SKIRSNIS, LIETUVOS VALSTYBĖ“(čia ir kalba), toliau „II SKIRSNIS, ŽMOGUS IR VALSTYBĖ“(tai yra jau žmogaus ar piliečio santykiai su valstybę), o tavo nurodytas 29 str. nustato: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.“, tai reiškia, kad INSTITUCIJOMS, AR PAREIGŪNAMS(taikant ĮSTATYMĄ) visi lygūs. Tačiau pats įstatymas, gali skirtingai reguliuoti (traktuoti)atskyrų grupių santykius. Taigi pareigūnai (valstybės institucijos)negali – „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“, ar dabar supratai?

  12. Kęstutis T.:

    Nejaugi argumentuotas, mokslu, o ne šovinistine okupantų ideologija grįstas straipsnis nežinomas valdžios vyrams? Kiek galima gaišti laiką priešiškai nusiteikusių politinių išsigimėlių primestoms “problemoms”? Reikėtų šį tiesos žodį padauginti ir įteikti Vyriausybei, Seimui, Prezidentūrai,vis dar nesusitupėjusioms žiniasklaidos priemonėms, neva ginančioms mistinę teisę negerbti Konstitucijos, įstatymų, pagaliau Lietuvos.Kiek galima tikėti lenkų melu, esą jie “gerbia lietuviškas tradicijas” ir lietuvių pavardes rašo l i e t u v i š k a i. Neįtikėtinas melas. Šlykščiausias melas. Kodėl to nemato ir tyli su lenkų okupantų palikuonimis burkuojantys politikai?

  13. Nepolitikas:

    „1918 m. atsikūrusi Lenkija taip pat neketino atsisakyti pretenzijų į istorinę Lietuvą ar bent jau į labiausiai nutautintą rytinę jos dalį.“ Ir „Siekdama išsaugoti savo tautą, kalbą ir kultūrą Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. atsisakė dalies rytinių istorinių Lietuvos žemių ir atkūrė Lietuvos Respubliką etninėse lietuvių žemėse.“, perskaitęs ŠĮ Melą, toliau ir nebeįdomu…

  14. arvydas damijonaitis:

    LIETUVOJE NĖRA LENKŲ, RUSŲ, ŽYDŲ „TAUTINIŲ MAŽUMŲ“

    Terminas “Tautinė mažuma” Tarptautinės teisės erdvėje yra susieta su „išorinės valstybės” sąvoka.
    Pagal tarptautinę teisę tautinės grupės Lietuvoje turinčios išorines tautines valstybes(Lenkija- 40 milijonų, Rusija – 150milijonų,Izraelis- 8 milijonai gyventojų) negali turėti „tautinės mažumos“ statusą Lietuvoje(3 milijonai). Tik žydai nevardina savęs „tautine mažuma“. Okupantų privilegijos : lietuviai išlaiko 120 lenkiškų mokyklų, kuriose lenkinami lietuvių kilmės “tuteišai“. Tai yra GINESO REKORDAS. Pvz. USA, nėra nei vienos lenkiškos valstybės išlaikomos mokyklos, jas išlaiko lenkų bendruomenė. Rusijoje yra tik 8 valstybės išlaikomos lenkiškos mokyklos.
    Lenkiškų mokyklų nusikalstamas valstybinis finansavimas yra žiaurios lietuvių kilmės „ tuteišų“ polonizacijos faktas, kurie kalba ne lenkiškai “po prostu“. Tuteišų polonizacija yra lietuvių savižudybė, o tai prieštarauja Dievo valiai.
    Lietuvoje yra tik dvi tautinės mažumos – karaimai ir totoriai, neturi išorinės valstybės. Tautinės mažumos Europos Sąjungoje turi išimtines teises, todėl darome Lietuvai meškos paslaugą neatsargiai vartodami terminą „tautinė mažuma“ vietoje tautinė grupė,bendruomenė.
    Lenkai Lietuvoje, kurie įžūliai, chamiškai laksto su tautine Lenkijos vėliava ,yra Lenkijos piliečiai ar ne? Jeigu jie yra Lietuvos piliečiai, tai lenkiškų vėliavėlių viešas brukimas yra Lietuvos pilietybės atsisakymo aktas . Kas juos klaidina? Rusijos spectarnybos, marionetes tomaševskiai. Lenkų ir rusų tautinės grupės atsirado okupacijų metu, todėl yra lietuvių priverstinės asimiliacijos baudžiamųjų bylų objektas.
    Pagarbiai Arvydas Damijonaitis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: