Vasario 22 d., penktadienį, 17 val., Kauno menininkų namuose (V.Putvinskio g. 56) dainų autoriaus ir atlikėjo Edmundo Janušaičio kompaktinės plokštelės „Tamsa lengva“ pristatymas (skirta R. Kalantai atminti). Dalyvaus: dainų autorius ir atlikėjas Edmundas Janušaitis, gyvo garso grupė, šokio teatro „Aura“ šokėjai (vadovė Birutė Letukaitė), vaizdo ir garso improvizatorius Gintautas Velykis. Kviečiame apsilankyti. Įėjimas nemokamas.

„Bruko dainų gimtadienis siekia tuos laikus, kai Žaliakalnio gatvės dar nepažinojo asfalto. Tuomet, apie septyniasdešimtuosius, rinkdavomės ant Kapsų – Zanavykų gatvių kampo, sėdėdavom ant Meno mokyklos bendrabučio laiptų arba pasiėmę gitaras leisdavomės Kapsų gatvės liežuviu žemyn, link Neries, kad galėtume pagrot ant „povoroto“. Nenuostabu, nes tai buvo metas, kai visa mūsų aplinka alsavo ilgais plaukais, neformaliomis jaunimo grupuotėmis ir iš vakarų pusės atėjusia muzikos banga, kuriai nuslūgti niekuomet neleisdavo „Liuksemburgo“ radijo stotis. Tuomet ir parašiau savo pirmąją dainą apie keliaujančius dangumi Žaliakalnio bruko akmenis, tekančias laisvės ir meilės upes, bei gėlių ir liūdesio pilnas tėviškės pievas…

Likimas lėmė, kad turėjau darbščius, bet neturtingus tėvus. Pirmai gitarai nusipirkti neužteko pinigų, nes buvau moksleivis, todėl tekdavo jas skolintis iš turtingesnių draugų, kurie ir išmokė pirmųjų akordų. Toliau teko verstis pačiam: saugoti nuo žirklių ilgus plaukus, bėgti iš pamokų ant „povoroto“, eiti į šokius, kuriuose scena jau būdavo užimta vyresnių. Buvo sunku išsiprašyti atlikt vieną ar kitą dainą. Teko gyvent svajonėmis, groti ir kurti vienam. Pradėjau rašyti dainų tekstus, kurti „baltąsias eiles“.

Žinojau, kad jos niekada nebuvo mylimos tuometinės nomenklatūros, bet vis vien rašiau, nes buvau užsispyręs kaip mažasis Bobas Dilanas. Todėl ligi šiol, esu įsitikinęs, kad dainas ir tekstus turi rašyt vienas žmogus, atvira širdimi sau ir save suprantantiems.

Kai susidegino Romas Kalanta prisiekiau, kad niekuomet negrosiu ar kursiu cenzūruojamas ir bandysiu apgauti patį save. Nešukuotų dainų, pasižyminčių rupia ir griežta grojimo maniera su socialinio protesto žodine išraiška man pakako, kad jausčiausi savimi iki pirmųjų atgimimo ženklų. Jų nežabota aistra, noras išsakyti tai kas slypi iki žodžių ar po jų, vertė ieškoti pradžios. Jos ir po šiai dienai ieškau mintyse lupdamas kasdienybės asfaltą nuo jaunystės maksimalizmo bruko. Žvelgdamas į akmenis išluptus iš Laisvės alėjos grindinio visada jaučiu atsakomybę už praėjusius metus ir kiek primirštas istorijas. Gal todėl dėl jų gyvenu, kuriu ir ieškau amžinos tiesos, kuri marga kaip gėlių pieva ir aukšta kaip tėviškės dangus. Gal todėl vis dažniau girdžiu dainuojant savo sielos brolius, regiu laužo liepsnas, kurios sklaido praeities tamsą ir leidžia į kūrybą pažvelgt plačiau ir giliau…

Romui šių metų vasario 22-rą būtų suėję šešiasdešimt metų. Negaliu liudyti, kad jis saugus vaikščioja Edeno soduos, nes vis matau sėdintį ant akmenų Palangoj greta bažnyčios. Ar tai teisinga? Manau, kad taip, nes bruko dainos – tai mūsų istorijos patikrintos laiko. Laiko, kuris nepavaldus tamsai, kol yra nors vienas kuris gali kalbėti už tylinčius. Gal todėl tamsa yra lengva lyg varno sparnas, ji taip pat supa mūsų svajas ir kaskart suteikia joms naujos prasmės. Jauties lyg ant „povoroto“, kuris nei trikdo, nei žeidžia, tik verčia suklusti mūsų atmintį ir grįžt į bruko dainų paslapties pradžias…“ / Edmundas Janušaitis /