Vilniaus universiteto folkloro ansambliui „Ratilio“ – 45 metai (1)

„Ratilio“ ansamblio nuotrauka per 45 metų jubiliejaus šventinį koncertą | K.Lazausko nuotr.

Iškilmingai sutrimitavo penki ragai, skelbiantys sukaktuvinio 45-to Vilniaus universiteto  folkloro ansamblio „Ratilio“ rėdos rato minėjimą. Renginys vyko Vilniuje, Muzikiniame teatre „New York“ sausio 26 d. Renginio vedėjai, „Ratilio“ porelė – Kristina Černaitė ir Justinas Kilpys pasveikino susirinkusius garbius svečius, visų laikų „Ratilio“ vadovus ir ratiliokus, kaip sugrįžusius į namus, nes „Ratilio“– visiems brangūs amžinos jaunystės, draugystės ir kūrybos namai.

Tik čia, „Ratilio“ namuose, buvo įtvirtinta lietuviška tapatybė. Uždegę simbolinę ugnį, kaip namų židinio šviesą, renginio vedėjai  pasiūlė pasidalyti ją su visais, kad ji šildytų dar daug metų ir primintų pirmapradį lietuvių židinį. Jie priminė, kokia svarbi yra atmintis apie tuos, kurių jau nebėra. Skambant kanklių muzikai visi atsistojo pagerbti ansamblio dalyvių, jau išėjusių iš šio gyvenimo. Tik ką peržengusi „Ratilio“ slenkstį Milda padalijo visiems renginio dalyviams šiam garbingam jubiliejui simboliškai iškeptą „Ratilio“ duoną, ne tik iš rugio, bet ir iš ansamblio repeticijų, koncertų, festivalių, kelionių.

Visais laikais folkloro ansambliui „Ratilio“ vadovavo moterys. O jų yra keturios, pakviestos į sceną: Aldona Ragevičienė (1968–1972), Laima Burkšaitienė (1973–1977), Zita Kelmickaitė (1977–2007) ir nuo 2007 m. Milda Ričkutė. 1968 m. pradžioje Aldona Ragevičienė Vilniaus universitete (VU) parašė skelbimą, kad kuriamas studentų etnografinis ansamblis ir kvietė rinktis Kolonų salėje… Ji laukė, laukė, bet nieko nėra, tik staiga atsidaro durys ir plūsteli būrelis jaunimo. O tie pirmieji VU Lietuvių kalbos ir literatūros specialybės pirmakursiai: dabartinis Vilniaus etninės kultūros centro direktorės pavaduotojas, Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) laidos „Duokim garo“ vedėjas Stanislovas Kavaliauskas, Klaipėdos universiteto docentas Jonas Bukantis, lietuvių kalbos  mokytojas Rimas Žuklija, mokytojos lituanistės – Ona Snabaitytė, Birutė Spielskaitė, Marytė Lapatinskaitė, Aldona Česnauskaitė, Stasė Stramilaitė, Lina Čižiūtė, Liucija Šalučkaitė, Valda Chlevickaitė, Janina Jakubelskaitė, Liucija Kairytė, Birutė Šatkauskaitė; Zina Braubertaitė (Šiaulių  Stasio Šalkauskio gimnazijos direktorė), Rima Dedelaitė (teismo ekspertė), Irena Gansiniauskaitė (rašytoja), Virginija Barštytė (žurnalistė). Dar atėjo būsimoji ekonomistė Irena Veteikytė, fizikė Audronė Stomaitė.

Pirmoji ansamblio pavasarinė programa  skirta Šv. Velykoms, nors tada pačią šventę minėti  buvo baisu. Betgi VU Kolonų salės sceną puošė žaismingi architekto Kęstučio Gibavičiaus trys paveikslai: karvė su gėlių vainiku ant ragų, margutis ir kraičio skrynia – l a b a i pavojingi tuometiniam režimui. Tačiau renginys kažkaip niekam neužkliuvo. Antroji „Naujametinio ciklo“ programa, iš tikrųjų skirta Šv. Kalėdoms,  įvyko prieš pat Naujus metus taip pat VU Kolonų salėje. Čia jau kalbėta apie Kūčių vakarienę, Šv. Kalėdas ir jų papročius. Programose atsispindėjo pasakojamoji tautosaka perpinta dainomis, žaidimais, papročiais, burtais. Ir visa tai paimta iš seniausių archainių klodų. Kostiumus kūrė dailininkė­-tekstilininkė Regina Sipavičiūtė  iš tuo metu esančių pirktinių medžiagų. Vėlesnioji programa „Prieš vestuves, po vestuvių“ parodyta Čiurlionio gatvėje VU Didžiojoje salėje, o dar kita programa  „Kur eisi – save rasi“ ten pat, tik mažojoje salėje.

Programų buvo paruošta daugiau ir su visomis  keliauta po kaimus, miestus, miestelius. Ir džiaugėsi žmonės, nes tai buvo pirmieji autentiški tokio žanro koncertiniai renginiai sovietmečiu. 1969 m. pradžioje ansamblis su „Naujametinio ciklo“ programa buvo pakviestas į tiesioginę televizijos laidą. Po šio prisistatymo televizijoje sparčiai pradėjo kurtis folkloro ansambliai visoje Lietuvoje.

Trys iš keturių Ratilio vadovės: Aldona Ragevičienė, Zita Kelmickaitė, Milda Ričkutė | K.Lazausko nuotr.

O dabar scenoje trys „Ratilio“ vadovės (etnomuzikologė Laima Burkšaitienė dėl ligos neatvyko)  ir kiekviena turi savo užaugintą ansambliečių būrį, vadinamą  sodu, kuris paeiliui pasirodo scenoje. Pats gausiausias, per 30 metų užaugintas, muzikologės ir žurnalistės Zitos Kelmickaitės. Todėl jai dėkingi ansambliečiai už laiką, praleistą drauge. Jų kartai teko įdomus laikotarpis gyventi. Tada prasidėjo pirmieji koncertai užsienyje, pirmosios ekspedicijos po kaimus. 1988 m., viešint Šveicarijoje, ansambliečiai nusivežė trispalvę ir su ja iškilmingai žingsniavo. O kaip priekaištavo Rusijos ambasada. Sugrįžus ir papasakojus apie visa tai VU rektoriui Jonui Kubiliui, jis susigraudino ir pasakė: „Gerai, kad taip padarėt. Gerai.“ Dar buvo Roko maršai po Lietuvą kartu su folkloro ansambliu, Sausio 13-osios naktį visas ansamblis prie televizijos rūmų dainavo, šoko ir tai juos užgrūdino, sustiprino.

Pagaliau į sceną pakviesti trys vyrai, buvę „Ratilio“ ansamblio instrumentinės grupės vadovai – Arvydas Karaška (1976–1984), Algirdas Klova (1984–1988) ir Antanas Fokas (1988–2005). 2005–2007m. ansamblio instrumentinei grupei vadovavo Milda Ričkutė, o jai, 2007 m. tapus ansamblio vadove, šias pareigas perėmė Kristina Aponavičiūtė. 1976 m. instrumentologas Arvydas Karaška  folkloro ansamblyje įkūrė instrumentinę grupę ir kaimo kapelą.

1978 m. folkloro ansamblis gavo liaudies kolektyvo vardą. Jo repertuarą sudarė dažniausiai pačių surinktas iš Lietuvos regionų lietuvių folkloras – nuo seniausių apeiginių dainų, giesmių, vokalinių ir instrumentinių sutartinių iki naujoviškų kaimo ir miesto romansų, šokių. Nuo 1976 m. programose pradėti naudoti reliktiniai muzikos instrumentai – pasagos, akmenys, priekalas, žvangučiai, grandinėlės, keramikiniai barškučiai, ratukinės ir rankinės terkšlės, skudutmedžio stiebo skudučiai, molinukai, švilpos, plunksnos ir šiaudo birbynės, klaksonas ir daugelis kitų. Juos visus rekonstravo ir įdiegė A. Karaška. Iš ties buvo iš ko pasirinkti. Archeologijos, etnografijos, muziejų rinkinių šaltiniai instrumentologui atvėrė lietuvių etninėje kultūroje susiklosčiusius  bemaž šimto instrumentų ir jų atmainų klodus. Tyrinėdamas sutartinių priedaininius garsažodžius, „Ratilio“ vardą 1978 m. parinko A. Karaška.

Kompozitorius, folkloro ir džiazo ansamblių vadovas, smuikininkas Algirdas Klova pasveikino visus susirinkusius ir džiaugėsi, kad tiek daug yra grojančių ir dainuojančių ansamblio žmonių. O kodėl gi nesidžiaugti, jei ir paties Algirdo tieji folkloro dirvonai kruopščiai ir ilgus metus purenami. Folklorų ansamblių, tarp jų ir universaliojo „Sutaro“, vadovas, Lietuvos radijui parengto didžiulio pasaulio tautų etninės muzikos laidų ciklo autorius Antanas Fokas šypsojosi – kad ir subrendę buvę „Ratilio“ nariai, bet tokie pat džiaugsmingi, nes jie turėjo gerus tėvus – vadovus. O tie tėvai – vadovai, tai vaikystė, jaunystė ir sodininkystė. Todėl ir išauga gražūs folkloro puoselėtojų sodai ir šiame sode šeimininkauja ratiliokai.

Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė perdavė sveikinimus ir  padėką nuo ministro Šarūno Biručio 45-tojo garbingo gimtadienio proga „Ratilio“ vadovei Mildai Ričkutei už meilę Lietuvos folklorui, už mūsų šalies kultūros ir tradicijų puoselėjimą ir jų perdavimą ateities kartoms. Padėkojo visoms  ansamblį ugdžiusioms vadovėms – Aldonai Ragevičienei, Laimai Burkšaitienei, Zitai Kelmickaitei. Kultūros padėkos raštais ji apdovanojo keletą ansamblio „Ratilio“ narių už jų ypač gražią veiklą.

Irena Seliukaitė priminė, kad 2013 m. sausio 31 d. bus pažymėtas „Ryto“ draugijos šimtmetis. Draugija ypač prisidėjo prie lietuvybės ir lietuviškų mokyklų išlaikymo etninėje Rytų Lietuvoje, lenkų okupuotame krašte. Tai davė impulsą ir Vilniaus universiteto studentams eiti į tą kraštą padėti išlaikyti lietuvybę. Daugybė XX a. pirmos pusės VU studentų plėtė šitą šviečiamąją veiklą. „Ratilio“ ansamblio veiklą I. Seliukaitė prilygina tai kažkada VU studentų pradėtai patriotinei tautinei šviečiamajai veiklai. Dar rusų okupaciniais metais „Ratilio“ išvykos koncertuoti į pompastinius kolūkių ataskaitinius susirinkimus, kurie šiandieninei kartai atrodytų neįprastai ir graudžiai juokingai, tuo laikotarpiu buvo šviečiamoji veikla, prisidedanti prie lietuvybės, jos tradicijų išsaugojimo. Tai pavyzdys, ką akademinis jaunimas laiko tautos vertybėmis. Ansamblis „Ratilio“, kaip upelis – viena karta keičia kitą, jis gyvas ir jaunas visą laiką.

Lietuvių etninės kultūros draugijos vadovė Dalia Urbonavičienė, įteikdama nuo draugijos tarybos ansambliui  padėkos raštą, sakė, kad „Ratilio“ yra vienas iš pradininkų tos didžiulės folklorinių idėjų bangos, kuri prasidėjo praeito amžiaus septinto dešimtmečio pabaigoje. Žmonės, išėję iš „Ratilio“, kūrė kitus ansamblius, savo patirtį perduodami vaikams.

Lietuvių liaudies kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Vida Šatkauskienė atėjo į šį renginį kaip į namus pasidžiaugti ir padėkoti „Ratilio“ kiekvienam žmogui, kuris ne tik dalyvavo jo veikloje, bet turėjo asmeninių ar idėjinių ryšių ir brangino šią kultūrą. Pakvietusi vieną žemaitę dainorėlę apgobė jos pečius įspūdinga žemaitiška skara.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamento direktoriaus pavaduotoja, Kultūros skyriaus vedėja Kristina Ulevičiūtė pasveikino Vilniaus miesto mero Artūro Zuoko vardu. Meras sveikina ansamblį 45-ties kūrybinės veiklos proga ir linki polėkio, sėkmės ateities darbuose, kad „Ratilio“ ratai suktųsi daug daug metų. Vilniaus miestas atviras visiems projektams, sumanymams ir vakaronėms.

Klausydamas visų kalbų ir sveikinimų, į sceną užlipęs laikinai einantis pareigas VU rektorius prof. Jūras Banys, džiaugėsi tiek daug  gerų žodžių išgirdęs apie jų ansamblį. O ir kaip neišgirsi, jei universitete mokosi patys protingiausi ir geriausi žmonės, todėl ir „Ratilio“ ansamblyje – patys geriausieji. Nors atėjo be dovanų, patikino ansamblio vadovę, kad ji pamatys pasikeitimus „Ratilio“ sąskaitoje.

Pakviesta į sceną VU Kultūros centro vedėja Rasa Gelgotienė pasisakė pati esanti trijų kolektyvų  vadovė, todėl gerai suprantanti „Ratilio“ pasiekimus, jų reikšmę, dėl ko kolektyvas ir pritraukia naujus narius. Pagrindinė jos kalbos mintis buvo atkreipta į degančią žvakę ir į jos liepsną, nuo kurios galima  uždegti daugybę kitų žvakių ir nuo to jos liepsna nesumažės. Toks kolektyvas, kaip „Ratilio“, panašus į daugybę uždegtų žvakių Lietuvoje, Europoje ir pasaulyje, kurių indėlis į kultūrą yra milžiniškas.

Trys instrumentinės grupės vadovai: Arvydas Karaška, Algirdas Klova, Antanas Fokas | K.Lazausko nuotr.

Vilniaus etninės kultūros centro direktorės pavaduotojas Stanislovas Kavaliauskas ir vyriausioji edukacijos koordinatorė  Marija Liugienė – pagrindiniai „Ratilio“ ansamblio globotojai, džiaugėsi būdami šiame renginyje kartu su kolektyvu. Vilniuje yra 56 vaikų ir suaugusiųjų folkloriniai ansambliai. Tačiau su „Ratilio“ ansambliu jie susiduria kasdienybėje ir be jo pagalbos taip neskambėtų kasmetinis renginys Vilniuje „Skamba skamba kankliai“ o ir kiti renginiai. M. Liugienė pareiškė, kad jų centras paruošęs dovanas kiekvienam ratiliokui.

Folklorinio ansamblio „Ratilio“ veikla įamžinta plokštelėse: 1980 m. įrašyta pirmoji  „Ratilio“ plokštelė „Lietuva – dainų kraštas“, antroji 1987 m., 1990 m. – garsajuostė, 2003 m. išleistas dviejų kompaktinių plokštelių albumas „Lietuvių tradicinė muzika (2003)“, 2012 m. išleistas dviejų kompaktinių plokštelių albumas ,,Lietuvių tradicinė muzika. „Ratilio“  45“. „Ratilio“ filmavosi muzikiniuose filmuose „Nemuno krašto dainos“ (1976, „Mosfilm“), „Žiema bėga – žemė rodos“ (1979, Lietuvos TV, režisierius R.Smetona).  2010 m. ansamblis pelnė „Aukso paukštė“ laureato vardą.

Pasibaigus sveikinimams, „Ratilio“ ansamblis atliko šiam savo jubiliejui skirtą programą. Šoko, dainavo ir dar papokštavo. Po to visi renginio dalyviai buvo pakviesti vaišėms. Kaip lietuviams prie stalo įprasta, neapsieita be dainų. O jų, senovinių, dainuota gana daug ir įspūdingai. Renginio kulminacija buvo šokiai. Nustebino, kad taip gražiai, linksmai, entuziastingai, grojant lietuviškai muzikai, galima šokti ir linksmintis.