J.Statkutė de Rosales. Apie lietuviškas Vakarų filosofų Kanto ir Lėvino šaknis (8)

Jūratė de Rosales bibliotekoje 2012 m. | S.Petkaus nuotr.

Jūratė de Rosales bibliotekoje 2012 m. | S.Petkaus nuotr.

Yra du filosofai, kurių kiekvienas atvėrė naują erą žmonijos galvosenoje, ir kuriuos tyrėjai yra pratę gretinti, nors jų gyvenimus skiria ilgokas laiko tarpas. Tai — Imanuelis Kantas ir Emanuelis Lėvinas. Jiems abiems teko ne tiktai tas pats vardas — bendra ir tai, kad abu aiškino, kokiu būdu žmogus atpažįsta erdvės ir laiko santykį. Panaši ir jų etikos samprata, teigiant, kad žmogus yra doroviškai atsakingas už visus kitus žmones (Kantas), arba doroviškai atsakingas už kitą žmogų (Lėvinas).

Kantas ir Lėvinas. Nuo pat vaikystės abu mokėsi vienos seniausių judėjų – krikščionybės kultūros kalbų: biblinės hebrajų kalbos. Abu augo ir susiformavo seniausios indoeuropiečių gyvos kalbos aplinkoje: lietuvių. Ar tos dvi kalbos viena kitą paryškino savo priešingybėmis ar, priešingai, papildė panašumais? Nemokėdama hebrajų kalbos, negaliu atsakyti, belieka palikti šį klausimą specialistams. Tačiau mokėdama, kad ir netobulai, lietuvių kalbą, pastebiu, kiek daug yra jos vidinės filosofijos sutapimų su tuo, ko mokė Kantas, ir vėliau išplėtojo Lėvinas.

Prieš keletą metų, lankydama sūnų pietų Ispanijoje, kalbėjausi telefonu su tuomet filosofiją Valencijos unversitete dėsčiusiu profesoriumi Antonio Lastra — tarptautinio kultūros studijų leidinių tinklo La Torre del Virrey vadovu. Mano pačios pažintis su Lastra prasidėjo, kai jis pasaulinio lygio žurnale paskelbė vieną mano straipsnį.

Telefono ragelyje Lastros balsas skambėjo džiugiai. Pasakojo, koks jis buvo užsiėmęs savo universitete surengtame tarptautiniame suvažiavime, skirtame svarbiausio XX a. antros pusės prancūzų filosofo Emanuelio Lėvino akademiniam palikimui aptarti. Paklausiau jo, ar simpoziume buvo kalbėta apie lietuvių kalbos reikšmę Lėvino teorijoms. Ne, niekas apie tai neužsiminė. Bet Lastra susidomėjo, tuojau norėjo daugiau apie tai sužinoti. Mėginau aiškinti. Jam klausimas pasirodė svarbus. „Parašyk apie tai, Jūrate“, — pasakė ir nuo to laiko niekada nepamiršo kiekvieną man siunčiamą laišką užbaigti savotišku delenda Carthago: „Kada parašysi apie Lėviną?“.

Pasiekėme susitarimo: pasiūliau, kad rašysiu ne tiktai apie Lėviną. Pradėsiu kitu filosofu, kuris savo laikais – XVIII amžiuje – irgi pakeitė žmonijos galvoseną apie erdvės ir laiko jutimą, o ypač apie etinį kiekvieno žmogaus įsipareigojimą visų kitų žmonių atžvilgiu. Tas pačias nuostatas, jas dar pagilindamas, dėstė ir Lėvinas. Nuostatas, kurių etinė reikšmė dabartiniais laikais yra ne mažesnė, negu kadaise buvo Kanto. Prisiminiau, kad Lėvinas, jau būdamas pasaulinis autoritetas, per savo garsiąsias paskaitas Sorbonoje visų pirma kalbėdavo apie Kantą.

2012 metų gruodžio mėnesį, internetinių knygų leidykloje „Nexofia“ pasirodė 73-ų puslapių elektroninė knygelė, kurią Lastra užvardino „Filosofinė Lietuva: nuo Kanto iki Lėvino“ (Lituania Philosophica de Kant a Lévinas). Joje skaitytojas sužinos, kad, nors Kantas visus savo veikalus parašė vokiškai, nuo 8 iki 15-kos metų jis mokėsi įstaigoje, kurioje lietuvių kalba buvo viena iš privalomų pamokų. Taip pat sužinos, kad paskutinis Kanto raštas prieš jo mirtį buvo trumpa įžanga lietuvių – vokiečių kalbų žodynui.

Imanuelis Kantas (Immanuel Kant) visus savo veikalus parašė vokiečių kalba. Emanuelis Lėvinas (Emmanuel Lévinas) rašė prancūziškai, sakoma, kad jis niekada nieko nėra parašęs kita kalba. Dėl Kanto tai turbūt yra teisinga — jis rašė tiktai vokiškai, bet dėl Lėvino klausimas yra kitoks. Lietuvių kilmės kanadietis filosofas Andrius Valevičius, asmeniškai pažinojęs Lėviną su kuriuo kalbėdavęs lietuviškai, maloniai sutiko bendradarbiauti su „Nexofia“ leidėju. Tarp kitų svarbių duomenų Valevičius nurodė, kad pirmąją savo filosofijos apybraižą Lėvinas parašė lietuvių kalba.

Lygiai tokio pat gero noro vedinas, Ispanijoje, akademikas Venancijus Andreus Baldo (Venancio Andreu Baldo) išvertė iš 1800 metų vokiško originalo visas keturias vokiečių/lietuvių žodyno įžangas į ispanų kalbą. Vieną keturių įžangų parašė kaizerio patarėjas. Kitą ir paskutinę, pats Imanuelis Kantas. Jose yra ypatingai išaukštinti lietuvių būdas ir kalba. Šie svarbūs tekstai pirmą kartą bus prieinami ispanų kalba.

Vos paskelbus „Filosofinę Lietuvą“ (Lituania philosophica), Antonijo Lastros (Antonio Lastra) ryšiai tuojau atgijo. Jau po kelių dienų nuo knygos išleidimo, Lastra man rašė:

Čia knyga nustebino: kantonys pakelia antakius, o levinonys — pakerėti etinio žalčio žvilgsnio — nebežino, ar lietuviškas Lėvinas jiems nebus dar sunkiau suprantamas, negu žydiškasis. Bet manau, kad atlikome tai, ką turėjome atlikti.

Iš tiesų šia knyga mėginau parodyti, iš kur Kantas sėmėsi savo anuomet revoliucinio aiškinimo apie erdvės ir laiko pojūtį, drauge ir etinės atsakomybės žmonijai. Dėl tų pačių kalbos įtaigojimo priežasčių keičiasi ir Lėvino pasaulėvaizdis (image) — jis nustoja buvęs vien žydų kilmės prancūzas filosofas, bet drauge gali tapti lietuvių kalbos vidinės struktūros paveiktas žmogus. Tačiau gal labiausiai ta maža knyga iškelia ir kitą klausimą, nes bando pažvelgti, kiek jaunystėje įgytoje kalboje glūdinti gilioji filosofija gali lemti žmogaus galvoseną visą jo gyvenimą.

Lietuviams pridėčiau dar vieną klausimą, į kurį reiktų atsakyti ar tik ne švietimo ministerijoje: kiek svarbu yra apsaugoti lietuvių kalbą nuo globalizacijos, išlaikant joje glūdintį be galo senų filosofinių sąvokų diktuotą, kiekviename sakinyje esantį vertybių rūšiavimą ir tų vertybių ištikimą perdavimą iš kartos į kartą, lygiai taip, kaip tėvų yra perduodamas vaikams etinio gyvenimo elgesio neįkainojamas lobis, įdiegtas su kiekvienu motinos ar tėvo ištartu sakiniu. Lietuvių kalbos vidinėje hierarchijoje aukščiausioje pakopoje yra dinamikos sąvoka, nuolatinis judesio bangavimas laiko ir erdvės santykyje. Vakarų kalboms būdingas kiekvieno žodžio prasmės sukaustymas tvirtai nustatytuose rėmuose lietuvių kalboje tiek nepriimtinas, kad dabartinis spaudimas įbrukti analitinę sakinio vartoseną vardan globalizacijos luošina ne vien pačią kalbą, bet ir giliausiuose tautos pasąmonės kloduose suformuotą tūkstantmetį tautos būdą. Būtent Kantas ir Lėvinas yra tie du pasaulinio masto filosofai, kurie, užaugę su lietuvių kalba, parėmė savo mastymą trimis tos kalbos šulais: erdvė, laikas ir pagarba kitam žmogui.

……………………………………………………………………….

Nuoroda lietuviškai rasite čia. Apipavidalino ir įtraukė į internetą Vladas Palubinskas.

Ispaniškas knygos originalas yra čia arba čia.

Kategorijos: Akiračiai, Kalba, Kultūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: