Tėvas turėjęs dešimt sūnų. Papjovęs dešimt vytelių, surišęs į vieną kūlelį ir davęs vienam sulaužyt. Tas lankstęs, lankstęs – nieko neįveikęs. Padavęs antram – tas tiek pat. Trečiam, ketvirtam – pavieniui ligi dešimtojo, – nė vienas nieko nepadaręs. Paskui tėvs vyteles palaidęs iš kūlio ir padavęs po vieną. Tuoj greibę katras savo vytelą, pucu pucais, trakš trakš ir sulaužę. Nu, tai tėvs vaikams ant galo teip pasakęs:
– Vaikai mano, teip ir jūs po mano galvos: jei gyvenste iš vieno ir tūrėstės iš vieno, kaip tos vytelės, tai jums nieks nieko nepadarys, bet jei išsiskirstysite katras sau, tai teip būsite silpni, menki, kaip tos vytelės, po vieną kaip sulaužėt.
Užrašė Matas Slančiauskas apie 1893 m. Iš „Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai“ [surinko Matas Slančiauskas], Vilnius, 1975 m.
***
Išsisklaidė, pasklido mūsų tėvų vytys po pasaulio tyrus. Kur yra tas ryšys ir tas ryšininkas, kuris pajėgtų vėl surišti, vėl sujungti pasklidusias mūsų vytis į vieną nenugalimą, nepalenkiamą, nepalaužiamą Vytį?
Geriausiai vienija TIESA.
Bet ji giliai užkasta ir kiekvienam savo.
Kartais susitinku su mama, dabar gyvenančia Vilniuje – lyg ir ne savo vietoje, nežinau.
Ir tiesiog kaskart, po pasimatymo išsiskiriant, ji dovanoja keistų dalykų: tai kaštoną, tai kokį akmenėlį, medžio šakelę, anglį, tai paukščio plunksną, tai bičių pikio gabalėlį… Liepia nešiotis kišenėje, laikyti automobilyje, po lova, po pagalve, ant palangės ir t.t., įvairiai. Negaliu to paaiškinti, bet šios gamtiškos “pagoniškos” reikšmės mus vienija, teikia džiaugsmą.
Vasario 16 dieną, tautos šventės garbei Kaune Laisvės alėja praėjo gražus šiandieninio jaunimo VYTELIŲ KUOLELIS. Juos vienija tauta, kalba, žemė. Tai džiugina!
Ir Tu praėjai, Ženkle.